A. Kubiliaus interviu Žinių radijo laidoje „Opozicija“

2020-05-15 | Aktualijos

Žinių radijo žurnalistas Raigardas Musnickas penktadienį kalbino Europos Parlamento narį Andrių Kubilių laidoje “Opozicija”. 

R.M.: Ši savaitė derlinga, buvo visokių įvykių. Pradėkime nuo premjero metinės ataskaitos, ataskaitos už visą kadenciją. Gyvenimas gerėjo visiems? Kaip Jums atrodo? 

A.K.: Tiesą sakant, nelabai mačiau tos ataskaitos, nors girdėjau, kad premjeras kalbėjo labai iškilmingu balsu. Nepaisant to, kad būnu Vilniuje – bet ir Europos Parlamento darbai vyksta intensyviai, šiuo metu kaip tik plenarinė sesija. 

Na, o pats ataskaitos žanras Lietuvoje man atrodo pereina į ne politinį, o grožinės kūrybos žanrą, nes ta ataskaita beveik neturi nieko bendro su Vyriausybės veikla. Tiesiog Vyriausbė surašė, kaip gražiai gyvenimas atrodė praėjusiais metais. 

Kai kas iš tikrųjų buvo gal ir neblogai, bet tai nepriklausė nuo Vyriausybės veiksmų. Kitaip sakant, Vyriausybės ataskaita yra ne valstybės valdymo vienas iš svarbių instrumentų, kuo ji galėtų būti, jeigu Vyriausybė gebėtų metų pradžioje paskelbti, ką ji įsipareigoja padaryti ir, pasibaigus metams, ji atsiskaitytų, ką jai pavyko padaryti, kas nepavyko, ką toliau daryti. Kadangi to nėra, tai tenka klausytis grožinių pasvarstymų, koks buvo gražus gyvenimas ir kaip saulė gražiai švietė.

R.M.: Čia galėtų ekonomistas, kuris stebi iš šalies, tokią ataskaitą parašyti.

A.K.: Tai būtų žymiau geriau, jei ta pati Valstybės kontrolė realiai pateiktų ataskaitą, ką Vyriausybė planavo, ką pasiekė, ko nepasiekė, kodėl nepasiekė, ką reikėtų pataisyti. O dabar gali paklausyti premjero balso pastatymo, artikuliavimo, bet ne per daug žiūrėti į tai, kas ten pasakyta.

R.M.: Gal ne viską Jūs girdėjot. Bet keletas dalykų: skurdas mažėjo, pensijos didėjo. Skurdas lieka apie 30 proc., vidutinės pensijos – 350 eurų, ekonomikos augimas turbūt yra savaiminis procesas. Visa tai neiliustruoja Vyriausybės programos, kurioje daug visko buvo prirašyta, pasiektų tikslų.

A.K.: Yra labai įdomu ant to paties stalo vienoje pusėje padėti Vyriausybės ataskaitą, kitoje pusėje – ne taip seniai, gal vasario ar kovo pradžioje paskelbtą tradicinę, kiekvienų metų Europos Komisijos skelbiamą atatskaitą apie kiekvienos šalies vystymąsi. Tad kai mūsų Vyriausybė giriasi, kaip ji per praėjusius metus įveikė skurdą ar jį ženkliai sumažino, tai Europos Komisijos atsakaitos vienas pagrindinių akcentų kaip tik ir yra tai, kad Lietuva pagal paplitusį skurdą, pagal socialinius skirtumus yra viena paskutinių tarp ES valstybių. Tad kai pažiūri, kaip mus mato objektyvūs analitikai, kurie gali objektyviai mus lyginti su kitomis šalimis, tai realiai pamatai tas problemas, kurių nepaisant Vyriausybės pasigyrimų, taip ir nepavyksta išspręsti jau ne pirmi metai. 

Net ir ta politika, kurią iki šiol įgyvendino Vyriausybė, tuos skirtumus dar labiau didina, nes garsioji vadinamoji Šapokos mokesčių reforma ar tas pirmasis milijardas milijonui didinant neapmokestinamų pajamų dydį lėmė tai, kad iš to daugiausiai naudos gavo kaip tik turtingesni.

R.M.: Apie ataskaitą dar pakalbėsime išsamiai kitose laidose. Vakar LRT paskelbė žurnalistinį tyrimą apie J.Narkevičiaus namą, apie tai, kaip buvo laimėti viešieji pirkimai, tų pirkimų sąsajos su susisiekimo ministru. Tyrimas turbūt nepretenduoja į kokį nors teisėsaugos tyrimą, kuriame būtų apklausiami visi liudytojai, tiriama medžiaga. Premjero reakcija, paklausus apie tai, buvo tokia: pasakų sekimas, pasakos. Jis įvertino žurnalistų darbą – pasakos. Žurnalistai, kurie važiavo, tyrė, apklausė žmones, gavo medžiagą, susirašinėjimus. Kaip Jūs vertinate tokią premjero retoriką?

A.K. : Vertinu prastai. Pajuokaudamas galiu pasakyti, kad vakar turėjome video diskusiją su kolege Rasa Juknevičiene. Ta istorija jau buvo žinoma. Aš sakiau, kad premjeras turi du kelius: vienas kelias – elgtis taip, kaip elgiamasi Vakaruose, kai tai, kas vadinama politiniu padorumu yra vienas iš svarbiausių kriterijų. Ne kažkokie paragrafai, baudžiamoji atsakomybė, o politinis padorumas. Tai tokiu atveju premjeras turėtų paprašyti ministro pasitraukti iš pareigų ir privačiai aiškintis su tuo verslininku, kuris viską dabar pasakoja. 

Antras variantas yra rytietiškas – paskelbti, kad tegul teisėsauga atlieka visą tyrimą, kas reiškia, kad dar kokius metus tas tyrimas tęsis. Jeigu tokį kelią premjeras pasirinks, tai reiškia, kad jis renkasi aklos gynybos kelią. Aš turėjau neatsargumo viešai su Rasa Juknevičiene lažintis, kad premjeras, mano manymu, pasirinks pirmąjį kelią. Bet skaudžiai pralaimėjau. 

Deja, visos tos kalbos apie pasakas, mano manymu, rodo tai, kad premjeras galbūt nėra labai laisvas atsisakyti ginti ministrą J.Narkevičių, nes kitokios logikos aš negaliu įvardyti. Ar čia keliuko istorijos, ar dar kokie nors dalykai jį verčia taip elgtis.

R.M.: Nuo šiol viską galima vadinti pasakomis – bet kokią žinią, kuri bus iškelta viešai, ar žurnalistinis tyrimas – viską galima vadinti pasakomis. Kodėl nepavadinus pasakomis net neįsigilinus į situaciją? Žurnalistai stengėsi, tyrė – premjeras neturi jokios pagarbos. 

A.K.: Aš nekalbu apie požiūrį į žurnalistinį tyrimą. 

R.M.: Ar normalus politikas gali sau leisti tai? Jis galėtų sakyti – gal čia kažkas yra neaišku, pažiūrėsim, pasidomėsim, tegul domisi teisėsauga. Bet lept – pasakos.

A.K.: Aš visiškai sutinku, kad gal premjeras iš ekstremalios padėties patirties, kad reikia labai ryžtingai niekinti oponentus, niekinti kritikus, tada reitingai tik augs – jis taip pabandė atsakyti. Mano manymu, visiškai neišmintingai ir net sau pačiam žalingai. Dar daugiau, apie kokias pasakas galime kalbėti? Yra konkretus žmogus. Ką parodė kiti žurnalistai, paskelbė jo pavardę. Tai nėra kažkoks reportažas, kad kažkas kažkur girdėjo gandus, kad galbūt ministras ne taip darė kažkada, prieš kelioliką metų. 

Šiuo atveju yra konkretus žmogus, konkretūs liudijimai, konkretūs faktai. Be abejo, mes negalime pasakyti, ar tas žmogus nešmeižia ir nemeluoja, bet šiuos dalykus turėtų aiškintis pats ministras, ir būtų geriausiai, jei jis aiškintųsi privačia tvarka, nes teisėsauga tokius dalykus aiškinsis jei ne pusę metų, bet ir visus metus.   

R.M.: Dar vienas momentas – Agnės Širinskienės komisija tyrė ir jau baiginėja tyrimą. Viename iš pastarojo atlikto tyrimo epizode darbotvarkėje atsidūrė Gabrielius Landsbergis ir jo sutuoktinė

Austėja Landsbergienė. Pateikusi išvadas Parlamentinė komisija pateikė rekomendacijas, tarp kurių suformuota intencija Valstybinei mokesčių inspekcijai atlikti mokestinį tyrimą dėl Landsbegių šeimos verslo įsigyto sklypo. Ką jūs galvojate apie tai? Čia politinis klausimas?

A.K.: Man Agnės Širinskienės tyrimai jau atrodo diskreditacija bet kokių parlamentinių tyrimų. Deja, kažkada aš buvau vienas iš iniciatorių, kad parlamentiniams tyrimams atsirastų tinkamos nuostatos Seimo Statute, buvom suformavę turbūt vieną iš demokratiškiausių Europoje nuostatų, kad parlamentinė opozicija, parlamentinė mažuma galėtų inicijuoti tokius tyrimus.

Dabar tie parlamentiniai tyrimai pavirto valdžios instrumetu persekioti opoziciją. Tai posovietinėje erdvėje yra dažnas dalykas – dabar kaip tik tenka aiškintis tokius dalykus su Sakartvelo politikais, kažkada panašių dalykų buvo Ukrainoje. Todėl iš tikrųjų nežinau, ar verta vertinti A.Širinskienės užsakytas tokias keršto akcijas. Aš tikrai nežinau tų verslo reikalų. Jeigu reikia, tai gali tikrinti, juk yra deklaracijos. Nežinau, kas ir iš ko pirko, ar nepirko. Šiuo klausimu nėra nieko naujo ką pasakyti.  

Galiu priminti tik istorinį faktą, kurį galima patikrinti pažiūrėjus į visą eilę Seimo kadencijų, kad kiekvieną kartą, kai valdantieji, ar tai būtų kairieji socialdemokratai, ar valstiečiai dabar, imasi kurti tokias pseudokomisijas tirti opozicijos veiklą, tai po to opozicija laimi rinkimus. Aš visą laiką tuo džiaugiuosi, kai valdantieji pradeda tokius visiškai neprotingus ir dirbtinai sukeltus tyrimus. Tai rodo, kad jie patys ieško tokių būdų kovoti su oponentais, kurie, mano manymu, daugeliui žmonių parodo, kiek pati valdančioji koalicija yra silpna savo pajėgumais.      

R.M.: Gaižauskas prašo Seimo pratęsti Parlamentinį tyrimą dėl Rozovos. Tai įdomus momentas. Kiek jis gali tęstis, tuoj Seimo rinkimai, ar beverta išvis dar tirti?

A.K.:  Čia yra du dalykai. Vienas tai, kad Gaižauskas, vietoj to, kad tirtų Rozovą, Rusų rinkimų aljansą, santykius su Lenkų rinkimų akcija, Rusijos ambasados dalyvavimą įvairių koalicijų lipdyme, vietoj to, kad nagrinėtų, ką atskleidžia pati istorija, kiek Lietuvos politinė sistema ir konkrečiai viena politinė grupė, kiek jie yra pažeidžiami ir kaip jie po to atsiranda valdančiojoje koalicijoje, tai tyrimą pasuko į tai, kodėl Seimo narys L. Kasčiūnas ar kažkas kitas perskaitė anksčiau tas pažymas ir nesiėmė drąstiškų veiksmų. 

Nors būtų galima kelti visiškai priešingą klausimą – kodėl Gaižauskas, būdamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto nariu, nėjo skaityti tų pažymų, kurias jam yra privaloma skaityti. Tam ir sukurtas tas komitetas, tam komitetas gauna įvairią informaciją iš Saugumo departamento, kad visi nariai eitų ir tvarkingai skaitytų, būtų  informuoti ir kolektyviai spręstų, ką toliau daryti. Dabar ginčas vyksta, kas kada perskaitė ir kodėl perskaitęs nesiėmė kokių nors veiksmų, kai iš tikrųjų reikėtų kelti klausimą, kodėl kai kurie parlamentarai, ypač valdantieji ir dabartinis komiteto pirmininkas nėjo skaityti tų pažymų.    

R.M.: Kaip jūs vertinate korupcijos skandalą, kai prokurorai, FNTT pareigūnai pasipainiojo STT? Tų bylų buvo daugiau visokių, pvz. neseniai buvo išteisinti Paksas su Vainausku, lyg pritilo byla su teisėjais, negirdime didesnių dalykų. Dabar šis atvejis – kiek manote iš to bus grūdų?

A.K.: Nesiimu lyginti tų istorijų. Istorija, kai STT sulaikė advokatus dėl to, kad jie kažką pranešė, tai man atrodė ganėtinai keistai. Aš negirdėjau paaiškinimų, kodėl reikėjo taip elgtis. Dabartinė istorija apie tai, ką ir Vitalijus Gailius liudija, taip sakant turinti ilgus pėdsakus, susijusius ir su Ūkio banko bankrotu, yra kitokio pobūdžio. 

Gerai, kad tie dalykai yra išsiaiškinami ir imamasi veiksmų, bet iš to galima padaryti tik vieną išvadą, kad tai parodo, kiek teisėsaugos institucijos viduje yra lengvai pažeidžiamos ir kiek jose gali būti įvairiausių nusikaltamų užuomazgų, santykių, tinklų ir kitų dalykų. Man nėra visiškai aišku, ar šitose institucijose, pradedant nuo STT ir baigiant Prokuratūra ar ta pačia FNTT, yra efektyviai veikiančios tų institucijų imuniteto tarnybos, kurios būtų skirtos specialiai tam, kad stebėtų pačių institucijų vidaus reikalus, santykius su išore, santykius viduje, ar nėra kokių požymių, kad kokie nors dalykai gali būti arti nusikalstamų veikų ir preventyviai užkirstų tam kelią. 

Tai, kad teisėtvarka yra lengvai pažeidžiama ir gana ilgai užtrunka, kol išsiaiškinami tokie dalykai, kaip dabar paaiškėjo, kai nuo pat Ūkio banko bankroto bylos dalykai tęsiasi iki pat dabar – tai man kelia didelį susirūpinimą. Kas yra teisėsauga – ji prižiūri ar nėra pažeidimų, nusikalstamumo įvairiose srityse, bet dar romėnai kėlė klausimą – kas prižiūrės prižiūrėtojus? Tai kas ištikrųjų gali mums garantuoti, kad tose pačiose teisėsaugos institucijose nėra nusikalstamų dalykų? Šis klausimas yra labai rimtas.  

R.M.: Matyt auga Edvardsai Huveriai, kurie tuoj prižiūrės mus visus. 

A.K.: Priežiūra yra visur. Jos nereikia perteklinės, bet galvoti, kad institucijos savaime yra apsaugotos nuo kokių nors korumpuotų įtakų dėl to, kad jos yra teisėsaugos institucijos, tai irgi būtų naivu.

R.M.: Vyriausybė sugalvojo tokį planą, kuris būtų kaip fondas, ar nežinia kas, kaip valstybinis bankas, kuris valdytų milijardo fondą, kuris padėtų dabar nuo ekonomikos nuosmukio kenčiančioms įmonėms. Kaip galvojate ar reikia tokio? Ar Jums kaip premjerui savo laiku nebuvo noro tokį įsteigti?

A.K.: Čia nieko nėra ypatingai naujo. Tokie svarstymai Lietuvoje vyko, o dabar tai yra vienas iš Europos Sąjungos kuriamų instrumentų, apie tai diskutuojama ir Europos Parlamente, apie tai rašo ir europinė žiniasklaida. Lietuva eina tuo pačiu farvateriu. Tai yra bendra rekomendacija tam ruoštis, tam bus skiriami Europos Sąjungos pinigai iš to paties atsigavimo fondo. Tai nėra mūsų valdžios sugalvotas ir pasiūlytas naujas instrumentas. Lietuvos valdžia sugalvojo ir pasiūlė tik pinigų išdalinimą prieš rinkimus, kas nėra labai plačiai paplitę Europos Sąjungoje. Ir dar sugalvojo svarstyti milijardų dalinimą apeinant biudžetines procedūras. Tai čia yra lietuviški išradimai, kurie man kelia didelę nuostabą. 

R.M.: Karantinas Jums neatsibodo? Matot reikalą tęsti ir tęsti?

A.K.: Reikia labai aiškiai suprasti, koks yra karantino tikslas. Tikslas visoje Europoje ir Lietuvoje buvo neleisti pandemijos pikui užaugti iki tokio lygmens, kurio neatlaikytų mūsų sveikatos sistema – ligoninės perkrautos, t.t., kad nebūtų tokių vaizdų kaip Italijoje ar Ispanijoje. Karantinas nėra ta priemonė, kuri turėtų pakeisti visą sveikatos sistemą, taip sakant – kol bent vienas serga, tol turėsim karantiną. Tai būtų iš viso neprotinga. Lietuva teisingai pasielgė įvedusi karantiną, nes kitų priemonių nelabai turėjom. Gal buvo padaryta klaidų, nebuvo kaukių, ypač medicinos darbuotojams. 

Bet dabar aš matau sveikatos ministro, kurį jau esu pavadinęs diktatoriuku, tiesiog psichologinį pomėgį toliau reguliuoti ir tie reguliavimai jau kartais atrodo prasilenkiantys su sveiku protu.   

R.M.: Jeigu Jūs būtumėte premjeru, Jūs naudotumėte pandemiją, karantiną iki rinkimų pratęsti, pinigus dalinti?

A.K.: Iš tikrųjų, iš šios valdžios logikos matau, kad iki rinkimų tikėtis, kad ekstremali padėtis bus panaikinta, nėra vilties. 

R.M.: Tai naudinga jiems taip elgtis?

A.K.: Visi žino tą vienijimosi aplink vėliavnešį fenomeną. Daugelyje Europos valstybių valdžios per šią pandemiją įgavo daugiau populiarumo. Tai mūsų valdžia niekuo nesiskiria. Jie galvoja, kad jei jau nebėra su kuo kovoti, tai reikia bent vaizduoti kovą. 

Kitas dalykas, kuris mano manymu, yra pavojingas, tai galvojimas, kad kol yra ekstremali padėtis, tai milijardus galima dalinti vienasmenišku finansų ministro sprendimu, nors, mano manymu, tai yra antikonstitutiška. Gali būti, kad sulauksim tokios padėties, kai išgirsime tik iš spaudos pranešimų, kad finansų ministras paskirstė naują milijardą. Tai yra labai pavojingos tendencijos. Tai ne tik, kad neįvykdo formalų Biudžeto įstatymo reikalavimą, tai neįvykdo visos eilės labai svarbių procedūrų, kurios yra susietos su biudžeto įstatymu, tokių kaip privalomos Valstybės Kontrolės išvados apie biudžeto pataisas ir milijardų skirstymą, privalomos Lietuvos Banko išvados, taip pat ir Europos Komisijos išvados. 

Visa tai mūsų valdžia, pasislėpdama po ekstremalia padėtim, išmetė į šiukšlių dėžę. Milijardus skirsto be jokių ekspertinių išvadų, skolą augina tokiais tempais, kad jau šių metų pabaigoje skola bus virš 50 proc. nuo BVP, kai metų pradžioje ji buvo apie 25 proc. nuo BVP.

Visiškai nėra skaičiuojama kas bus, jeigu kitais metais vėl reikės karantiną įvesti. Jeigu tokia politika tęsis toliau, tai kitus metus baigsim su skola jau turbūt arti 70 proc. nuo BVP. 

Tai štai kokių diskusijų ir ekspertizių ši valdžia bando išvengti toliau tęsdama ekstremalią padėtį, tęsdama karantiną ir nepaaiškindama, kiek visa tai tęsis, nes milijardus dalinti prieš rinkimus yra labai malonu. 

R.M.: Dėkui Jums.  

×