A.Kubilius. Antrojo pasaulinio karo pamokos šių dienų Europai

2024-04-19 | Europos Sąjunga, European Union, Rusijos karas prieš Ukrainą

I dalis. Pergalės Plano pamoka

Europos Parlamentas, supykęs dėl ES šalių valdžių impotencijos karinės paramos Ukrainai reikaluose, nutarė atidėti Europos Sąjungos Tarybos (tame tarpe ir Vadovų Tarybos) biudžeto ataskaitos patvirtinimą. Po įspūdingos buvusio Belgijos Premjero Guy Verhofstadt kalbos, kurios metu jis pareikalavo, kad tokio klausimo svarstymas būtų atidėtas iki tol, kol šalys narės (kurios ir priima ES sprendimus Vadovų Taryboje) nesusitars dėl neatidėliotino bent 7 Patriot sistemų pristatymo Ukrainai, pasigirdo audringi parlamentarų plojimai ir tokiam pasiūlymui buvo pritarta milžiniška balsų dauguma.

Iš tiesų kartais apima niūraus beviltiškumo jausmas, kai matai, kaip vienas po kito Europos Sąjungos premjerai ir prezidentai ragina visus kitus suteikti daugiau karinės paramos Ukrainai, prisiekinėja, kad Rusija negali laimėti, tačiau realybėje Ukraina sulaukia vis mažiau ES ir visų Vakarų karinės paramos, o Rusija vis labiau intensyvina Ukrainos miestų ir energetinės infrastruktūros bombardavimus, nes Ukraina nebeturi kuo gintis nuo raketų ir dronų atakų. Tuo tarpu, kaip skelbia J.Borrell, Europos Sąjungos šalys turi bent 100 Patriot sistemų, kurių šiuo metu niekam nenaudoja, nes su niekuo nekariauja.

Kyla klausimas – kaip įveikti tokią Vakarų impotenciją, kai tarp garsių paramos pareiškimų ir realios paramos suteikimo atsiranda vis platėjantis beviltiškumo plyšys?

Norint rasti būdą, kuris galbūt padėtų Vakarams suvokti, ką šiandien reikia daryti (ir ko nedaryti), geriausia būtų visiems sugrįžti į mokyklų suolus ir pasimokyti II Pasaulinio karo istorijos.

1941 metų vasarą, dar iki gruodžio mėnesio Pearl Harboro atakos ir JAV sprendimo stoti į karą tiek prieš Japoniją, tiek ir prieš Hitlerį, Prezidentas F. D. Roosevelt suprato, kad tokiam karui reikia pradėti ruoštis. 1941 metų birželį, nors JAV vis dar laikėsi nedalyvavimo kare politikos, tačiau Jungtinės Valstijos jau teikė lend-leas’o paramą Britanijai ir Sovietų Sąjungai. W. Churchill tam, kad JAV karinės paramos teikimas kovojančiai Britanijai būtų geriau koordinuojamas, į Vašingtoną atsiuntė sutriuškintos Prancūzijos atstovą, būsimąjį Europos Bendrijos krikštatėvį Jean Monnet, kuris dar ikikarinėje Prancūzijoje buvo pagarsėjęs, kaip geras strateginių planų rengėjas. Kaip rašo istorijos vadovėliai W.Churchill ir J.Monnet sugebėjo įtikinti JAV Prezidentą F.D. Roosevelt ir karinių pajėgų vadą G. Marshall pradėti rengti JAV dalyvavimo kare planą. G. Marshall, gavęs tokį pavedimą, paskyrė Karinių Pajėgų Planavimo komitete dirbusį pulkininką A. Wedemeyer kartu su bendradarbiais parengti tokį planą. Po 3 mėnesių intensyvaus darbo gimė Pergalės Planas, labai tiksliai numatęs, kad JAV karinis prioritetas bus Hitlerio sutriuškinimas Europos žemyne. Kartu buvo tiksliai suskaičiuota, ko reikės tokiai pergalei pasiekti. Skaičiavimai parodė, kad tam JAV turės mobilizuoti 8 mln. dydžio karines pajėgas (1941 metais JAV ginkluotosios pajėgos buvo tik kelių šimtų tūkstančių dydžio), taip pat buvo suskaičiuota, kaip ir kur tokios pajėgos bus apmokytos, kur ir kada bus pagaminta reikalinga ginkluotė ir pastatytas transportavimui į Europą reikalingas laivynas. Taip pat buvo skaičiuojama ir kokia ginkluotė turės būti pagaminta, norint tuo pat metu ginklais tinkamai aprūpinti ir Britaniją bei Sovietų Sąjungą.

Visa tai suskaičiavus buvo nustatyta, kad JAV bus pasirengusi išsilaipinti Prancūzijoje 1943 metų liepos mėnesį. Taip buvo parengtas Pergalės Planas, pergalės prieš Hitlerį planas. Kaip rašo istorikai, toks Pergalės Planas mobilizuojant kariuomenę ir karinę pramonę, buvo įgyvendintas stebėtinai tiksliai, išskyrus tai, kad W. Churchill įtikino F. D. Roosevelt JAV karinių pajėgų išsilaipinimą Prancūzijoje atidėti iki 1944-ųjų vasaros. A. Wedemeyer dar 1980-ais metais savo interviu tvirtino, kad toks atidėjimas buvo klaida ir kad jis lėmė tai, jog Sovietai spėjo iki karo pabaigos užimti visą Centrinę Europą.

Tačiau bet kuriuo atveju Hitleris buvo sutriuškintas ir tai didele dalimi lėmė tai, kad JAV dar 1941 metais parengė detalų Pergalės Planą ir jį ėmėsi nuosekliai bei efektyviai įgyvendinti.

Pirmoji II Pasaulinio karo pamoka šiandieniniams Vakarams – norint Ukrainoje pasiekti pergalę, nedelsiant reikia parengti Vakarų (ar bent Europos Sąjungos) Ukrainos Pergalės Planą.

Be abejo, iki tol, kol toks Ukrainos Pergalės Planas bus parengtas ir pradėtas įgyvendinti, neatidėliojant reikia išspręsti Patriot sistemų ir artilerijos sviedinių tiekimo problemas, tačiau Ukraina nesugebės pergalės pasiekti, jeigu ir toliau Vakarų karinė parama bus tokia atsitiktinė ir priklausanti tik nuo krizinių sprendimų: šiek tiek anksčiau Čekijos prezidentas P. Pavel (nedalyvaujantis Vadovų Tarybos posėdžiuose) ėmėsi iniciatyvos spręsti artilerijos sviedinių krizę, dabar oro gynybos krizės sprendimo ėmėsi ieškoti Europos Parlamento narys Guy Verhofstadt.

Kuo užsiima Vadovų Taryba – lieka neaišku.

Aišku tik viena, kad ir Ukrainai, ir pačiai Europos Sąjungai reikia Europos Sąjungos Plano Ukrainos Pergalei Pasiekti (arba sutrumpintai – Ukrainos Pergalės Plano). Kaip rodo II Pasaulinio karo patirtis – toks Planas yra vienintelis kelias į Ukrainos pergalę ir Putino sutriuškinimą; ligšiolinio beplanio vakarietiško chaoso ir krizinių sprendimų tąsa yra kelias tik į Rusijos pergales.

Prieš porą mėnesių ėmiausi iniciatyvos rūpintis tuo, kad ES pradėtų rengti tokį Ukrainos Pergalės Planą ir jau pavyko įtikinti Europos Liaudies Partijos (kuriai priklausome) Kongresą patvirtinti specialią Rezoliuciją, kurioje didžiausią įtaką Europos Sąjungoje turinti Europos Liaudies Partija pareikalavo, kad Europos Sąjunga artimiausiu metu parengtų tokį Ukrainos Pergalės Planą. Prieš kelias dienas ir ELP frakcija Europos Parlamente patvirtino išsamesnį šiai temai skirtą savo pozicijos dokumentą. Būtų gerai, kad ir ES Vadovų Taryboje kas nors pagaliau suvoktų tokio Ukrainos Pergalės Plano svarbą.

Pergalės nėra pasiekiamos vien tik valstybių vadovų ir kitų lyderių žodiniais narsiais pareiškimais, kad kažkas turi suteikti Ukrainai didesnę paramą. Pergalės yra pasiekiamos tik pergalių darymo būdu. Pergalių darymui reikia Pergalės plano. Tai II-jo Pasaulinio karo svarbiausia pamoka šiandieniniam karui.

 

II dalis. Penkios pagrindinės ano karo pamokos

Svarbi II-ojo Pasulinio Karo pamoka šiandienai – kad norint pasiekti Ukrainos pergalę, reikia Vakaruose parengto ir įgyvendinamo Ukrainos Pergalės Plano.

Bet tai yra ne vienintelė pamoka, kurią šiandieniniai Vakarai turi nedelsiant išmokti iš ano karo. Apie kai kurias iš tokių pamokų esu jau rašęs, bet dabar nutariau į vieną tekstą suglausti visų tokių pamokų sąvadą.

Tiesą sakant, niekaip negaliu nustoti stebėtis iš kur tuo metu buvo tiek daug stiprios intelektualios lyderystės, gebėjimo priimti neatidėliotinus strateginius sprendimus bei juos efektyviai įgyvendinti, ir kur visa tai yra dabar pradingę.

Todėl ir belieka viltis, kad II-ojo Pasaulinio karo pamokos kaip nors užpildys tą lyderystės ir strategiškumo deficitą, kuris yra tapęs pagrindiniu šių dienų Vakarų politikos bruožu.

Štai tos pamokos:

 

1 pamoka: 1938-ieji: Miuncheno „Taikos“ sutartis su Hitleriu – vartai į visuotinį karą.

Šiandien, kai iš visų pusių girdisi raginimai, kad vardan taikos reikia susodinti už taikos derybų stalo Zelenskį ir Putiną, ir kad tokiai visuotinai pageidaujamai taikai Ukraina turi paaukoti „tik“ okupuotas Krymo ir Donbaso teritorijas (tariamai todėl, kad ten gyvena rusakalbiai), yra verta dar kartą prisiminti istorines 1938-ųjų metų Miuncheno „Taikos Konferencijos“ (toks buvo jos oficialus pavadinimas) pamokas.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris (kartu su Benito Mussolini) įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti taip pat tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (Neville Chamberlain ir Édouard Daladier) vardan „taikos“ ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinome, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją, kartu perimdamas visus Čekoslovakijos karinius resursus ir galingą Čekoslovakijos karinę pramonę. Jau 1939 metų rugsėjo mėnesį čekiški tankai su vokiečių kariuomenės tankistais riedėjo Varšuvos, o 1940 metų gegužę ir Paryžiaus gatvėmis.

Pamokos esmė paprasta: tartis su agresoriumi dėl to, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai „slidus“ reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose. Kaip „taikos“ derybos su Hitleriu, taip ir „taikos“ derybos su Putinu baigsis tuo pačiu: bus atverti vartai Putinui užimti visą Ukrainą, o kartu ir perimti galingą Ukrainos pramonės potencialą. Po metų ar dvejų Charkive pagaminti tankai rusų tankistų valdomi riedėtų tomis pačiomis Varšuvos gatvėmis.

 

2 pamoka: 1940-ujų pabaigoje Roosevelt ir Churchill pradeda kurti ne „pro-britišką“ koaliciją, o „anti-Hitlerinę“ koaliciją

1940 metų pabaigoje W.Churchill pradeda intensyviai bendrauti su trečiai kadencijai perrinktu F.D. Roosevelt. Taip padedami pamatai antihitlerinės koalicijos formavimui, nors JAV dar nedalyvauja kare. 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV karinio jūrų laivyno bazėje „Argentina“, kuri buvo įkurta Placentia įlankoje Kanados Šiaurės Atlanto pakrantėje, W. Churchill ir F. D. Roosevelt pirmą kartą susitiko akis į akį nuo tada, kai prasidėjo II Pasaulinis karas. Ten gimė Atlanto Chartija – pamatinis antihitlerinės koalicijos karo plano ir būsimojo pokario tvarką nustatantis strateginis dokumentas.

Norint, kad Vakarai ir šiandien turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmiausia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislavas Inozemcevas – Antrajame Pasauliniame kare pergalė prieš Adolfą Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „pro-britaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi antihitlerinė koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „antiputinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško V.Putino režimo sutriuškinimo, bent jau Ukrainoje. Tokios „antiputiniškos koalicijos“ sukūrimas yra būtina sąlyga tam, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją kiekvienais metais investuotų ne mažiau 100 mlrd. eurų, be ko pergalė niekaip nebus pasiekta.

 

3 pamoka: 1941 metų vasarą F.D. Roosevelt pavedimu pulkininkas A. Wedemeyer parengia tikslų ir išsamų antihitlerinės koalicijos Pergalės Planą.

Kodėl šiandien reikia tokio pat pobūdžio Ukrainos Pergalės Plano, surašyta I-oje dalyje.

 

4 pamoka: 1943-iųjų sausis – F.D.Roosevelt ir W. Churchill paskelbia Kasablankos Deklaraciją dėl karo tikslo: „besąlyginė Hitlerio kapituliacija“.

1943 metų sausį Kasablankos konferencijos metu F. D. Roosvelt ir W. Churchill, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Charles de Gaulle (nedalyvaujant Josifui Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardytas tikslas nepaliko jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“, karo tikslas ir pergalės apibrėžimas yra tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija. Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos. Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats F. D. Roosevelt: vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti „besąlygiškos kapituliacijos“ politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapituliacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei kovinę dvasią, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas F.D.Roosevelt Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią nacistinę filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis. Istorija parodė, kad F.D.Roosvelt ir W.Churchill suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija – visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlygiškos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Šiandien svarbiausia priežastis, kodėl dalis Vakarų lyderių nedrįsta Ukrainai skirti didesnės karinės paramos yra ta, kad šie lyderiai bijo Rusijos kariuomenės sutriuškinimo ir Putino režimo griūties, nes baiminasi, kad po to Rusijoje susiklostys tik dar blogesnė padėtis: į valdžią ateis dar kruvinesni diktatoriai, ar prasidės kruvina Rusijos griūtis ir regionų tarpusavio kovos, kai nebebus aišku, kas toliau valdys Rusijos branduolinį ginklą.

II-ojo Pasulinio karo pamoka yra aiški – nereikia bijoti sutriuškinti agresorių. Kaip po Hitlerio atsivėrė galimybės atgimti demokratinei Vokietijai, taip ir po Putino sutriuškinimo atsivers galimybės pozityvioms permainoms Rusijoje. O tai ir yra svarbiausia sąlyga tvariai taikai Europos žemyne. Tam visų pirma reikia Ukrainos pergalės ir Ukrainos Pergalės Plano.

 

5 pamoka. 1944-ieji: Vakarų (nugalėtojų) planas pokarinei sutriuškintai Vokietijai (be Hitlerio): nuo Morgenthau Plano iki Maršalo Plano

Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi paties Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindine nuostata, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti, jog po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo Pasaulinio karo. Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo pobūdžiu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).

Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas. Tokiu būdu jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir prezidentas Harry S.Truman pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, todėl skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius Jamesas F.Byrnes 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir ekonomiškai stiprios Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (taip pat ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir nuo Stalino komunistinės ekspansijos.

Ši II Pasaulinio karo pamoka mums šiandien sako – jeigu norime didesnio saugumo sau, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad kada nors po Ukrainos pergalės ir Putino sutriuškinimo atgimusi demokratinė Rusija turėtų galimybes vystytis ekonomiškai ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome, kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą, skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ .

 

******

Tokios yra II-ojo Pasaulinio karo pamokos dabartinei Europos Sąjungai.

Jeigu visas šias pamokas sudedi į vieną krepšį, supranti, kad Europos Sąjungai šiuo metu reikia sutarti ne tik dėl Ukrainos Pergalės Plano, bet ir dėl platesnės bei ilgesnio laikotarpio strategijos, skirtos Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkai. Kitaip sakant, reikia ne tik Ukrainos Pergalės Plano, bet ir Rusijos bei Baltarusijos transformacijos strategijos, tampriai susietos su Ukrainos pergale. Galime sakyti, kad Europos Sajungai reikia Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkos Grand strategijos.

2022 metų pabaigoje J.Borrell, kalbėdamas Europos Parlamente pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga neturėjo Rusijos strategijos, nes ES buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu ES neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai Rusijos atžvilgiu.

J.Borrell tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu.

Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai Ukrainos atžvilgiu.

O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus įkvepiantis pavyzdys eiliniams rusams. V. Putinas karą prieš Ukrainą pradėjo tik todėl, kad išsigando, jog ji gali tapti tokiu sėkmės pavyzdžiu.

Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir tokios pergalės tapimo postūmiu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.

Laikas pradėti įgyvendinti tokią tvarios taikos Europos kontinente Grand strategiją.

 

×