A. Kubilius. Apie kitą karą

2024-03-19 | Saugumas ir gynyba

Iš karto pasakau, kad remiu Izraelį sunkiame kare su Hamas teroristais. Tai sakiau nuo pat praėjusių metų spalio 7 d., nuo Hamas teroristų surengtų masinių žudynių Izraelio teritorijoje.

Be abejo, turiu pasakyti, kad žmogiškai gaila tiek žūstančių civilių palestiniečių, tiek ir nužudytų žydų, tačiau karas su terorizmu reikalauja ne tik gailesčio emocijos, bet ir racionalios analizės.

Šį tekstą su savo apmąstymais ir išvadomis sudėlioti paskatino į akis patekęs dar vienas POLITICO straipsnis apie karo eigą.

Tačiau man pačiam šios mintys klostėsi nuo pat karo pradžios. Ir nors šiuo metu lyg ir mažėja tarptautinis dėmesys šio karo reikalamas, tačiau regiono problemos, kurios globaliame pasaulyje svarbios ir mums, išlieka. Todėl ir noriu savo mintis išsakyti šiek tiek sistemiškiau nei tai būčiau tai padaręs pačioje karo pradžioje.

Jau nuo karo pradžios sakiau, kad nematau jokio skirtumo tarp Hamas ir ISIS veiksmų. ISIS (Islamo Valstybė, Daesh) terorizavo Vidurio Rytus 2014-2017 metais, kai sugebėjo užimti milžiniškas teritorijas, įskaitant ir milijoninį Mosulo miestą Irake. Galima matyti skirtumą, kad ISIS aukų skaičius buvo kelis kartus didesnis nei Hamas aukų skaičius, galima priminti tai, kad ISIS ėmėsi jazidų etnoreliginės grupės genocido, tačiau negalima nematyti to tapatumo, kad tiek ISIS, tiek ir Hamas ėmėsi masinio terorizmo tam, kad nužudytų kiek galima daugiau civilių. Al-Qaeda to paties siekė užgrobdama keleivinius Boeingus ir juos nukreipdama į Pasaulio Prekybos Centro bokštus. Nematau skirtumo ir tarp Hamas bei ISIS prigimties. Kai Hamas surengė žudynes Izraelyje, džiūgaujančios Hamas rėmėjų minios Gazoje gausiai mojavo ISIS vėliavomis.

Ir jau tada su apgailestavimu sakiau, kad matau tik vieną skirtumą. Skirtumą tarp to, kaip Vakarai 2016-2017 metais žiūrėjo į ISIS sutriuškinimą, kuriame ir patys dalyvavo kartu su Irako kariuomene bei kurdų Pešmerga ginkluotais padaliniais, ir kaip dalis Vakarų šiandien žiūri į Izraelio karinius veiksmus, siekiant sutriuškinti Hamas teroristus.

ISIS sutriuškinimas tada daugelyje Vakarų sostinių buvo sveikinamas kaip didelė pergalė prieš terorizmą (nes daugelis Vakarų šalių, vadovaujami JAV, dalyvavo kariniuose veiksmuose prieš ISIS), tuo tarpu Izraelio kova su Hamas teroristais nuolat sulaukia daug Vakarų kritikos, reikalavimų sustabdyti karo veiksmus.

Nors tiek sutriuškinant ISIS, tiek ir kovojant su Hamas žūva panašūs skaičiai civilių gyventojų, kuriuos teroristai laiko „gyvo skydo“ įkaitais, neleisdami jiems evakuotis.

Užtenka palyginti 2016 – 2017 metų kovas už Mosulo miesto išvadavimą nuo ISIS teroristų su Izraelio kovomis siekiant Gazos miestus išvaduoti nuo Hamas teroristų.

ISIS pajėgos Mosulo miestą okupavo 2014 m. birželį, o jo išvadavimas prasidėjo 2016 m. spalį ir tęsėsi iki 2017 m. liepos. Prieš okupaciją mieste gyveno 2,5 mln. gyventojų, per 2 okupacijos metus gyventojų sumažėjo iki 1,5 milijono.

Ekspertai skaičiuoja, kad Mosulą nuo išvadavimo gynė nuo 5000 iki 12 000 ISIS teroristų. Išvadavimo mūšiai truko beveik 10 mėnesių. Amerikiečių vadovaujamos koalicinės pajėgos, kurias sudarė beveik 110 000 karių, vaduodamos miestą naudojo aviaciją, artileriją ir kitą sunkiąją karinę techniką. Miestas buvo stipriai sugriautas. Ekspertų skaičiavimais, vaduojant miestą galėjo žūti iki 40 000 civilių (vertinimai varijuoja plačiose ribose – nuo 10 000 iki 40 000). Sunku rasti informaciją ar karinių veiksmų metu, išvaduojant Mosulą, koalicinės pajėgos būtų buvusios Vakarų raginamos nutraukti ugnį, siekiant išvengti civilių aukų. Karo veiksmai tęsėsi tol, kol Mosulas buvo visiškai. išvaduotas nuo ISIS teroristų. Šiandien Mosulas yra atstatomas ir gyvena įprastinį taikų gyvenimą, nebebijodamas ISIS teroro.

Gazos sektoriuje gyvena tarp 2,1 ir 2,3 mln. palestiniečių (pačiame Gazos mieste – apie 600 000 gyventojų). Izraelio saugumo ekspertai teigia, kad Hamas turi iki 40 000 aktyvių kovotojų Gazoje, dar šimtai tūkstančių Gazos gyventojų džiugiai remia Hamas teroristinius išpuolius. Izraelis, prieš pradėdamas karinius veiksmus Gazoje, mobilizavo 300 000 Izraelio karinių pajėgų IDF rezervistų. Izraelio kariuomenė iš anksto, prieš pradėdama karinius veiksmus, įspėjo Gazos gyventojus ir paragino juos evakuotis. Teigiama, kad evakuacijai trukdė Hamas kovotojai, siekdami civilius naudoti kaip „gyvą skydą“. Palestinos Sveikatos ministerija sako, kad iki šiol jau žuvo iki 30 000 civilių gyventojų, tuo tarpu Izraelio kariuomenė praneša, kad iki šiol sugebėjo likviduoti 10 000 Hamas teroristų. Izraelis, kitaip nei Mosulą išvadavusi koalicija, sulaukia daug tarptautinės kritikos, pasmerkimo įvairiose Vakarų sostinėse ir daugkartinių raginimų nutraukti karo veiksmus prieš Hamas teroristus.

Bendra išvada: Mosulo išvadavimo nuo ISIS teroristų ir Gazos išvadavimo nuo Hamas teroristų operacijos vyko labai panašiomis sąlygomis: tankiai apgyvendintuose miestuose, kur dešimtys tūkstančių teroristų slepiasi tarp civilių gyventojų ir todėl trukdo jiems evakuotis. Ir vienu, ir kitu atveju kariai, kovodami su besislepiančiais mieste teroristais, turėjo naudoti sunkiąją karinę techniką, todėl miestai buvo stipriai sugriauti ir neišvengta nemažo skaičiaus civilių aukų.

Tokia yra kovos su terorizmu kaina. Terorizmas gali gimti dėl įvairių priežasčių, bet civilizuoto pasaulio pasirinkimas yra vienintelis – kovoti ir sunaikinti terorizmą. Tokia kova visada būna sunki ir su daugeliu civilių aukų. Tačiau nesunaikinus terorizmo, aukų ir tragedijų būna dar daugiau ir visiškai neprognozuojamų.

Mosule teroristai buvo sunaikinti ir miestas buvo išlaisvintas, Gazoje – kovos su teroristais vis dar tęsiasi ir teritorija dar neišlaisvinta. Tolesnių aukų Gazoje galima išvengti – užtenka Hamas rytoj sustabdyti savo veiklą, nutraukti karinį pasipriešinimą, nusiginkluoti ir kariniai veiksmai Gazoje nedelsiant pasibaigtų.

Taigi Mosulo išvadavimas ir Gazos išvadavimas nuo teroristų savo esme yra tapatūs procesai, tiek savo priežastimis, tiek savo pasekmėmis.

Tačiau demokratinio Vakarų pasaulio reakcija į šiuos du tapačius procesus, kaip jau buvo sakyta, yra visiškai skirtinga: Mosulo išvadavimas Vakarų pasaulyje buvo sveikinamas, tuo tarpu Gazos išvadavimas dalyje Vakarų sulaukia griežtos kritikos, karštai smerkiančių pareiškimų ir reikalavimų Izraeliui nedelsiant nutraukti karinę operaciją.

Kodėl reakcijos yra tokios skirtingos? Greičiausiai yra ne viena priežastis: istorinė, politinė ar psichologinė. Tačiau neapleidžia jausmas, kad ir demokratiniai Vakarai vis dar yra veikiami pasąmoninio antisemitizmo, todėl Izraelis yra smerkiamas už kovą su terorizmu, kai tuo tarpu koalicija, išvadavusi Mosulą nuo teroristų, buvo sveikinama su pergale.

Kai tiems, kurie smerkia Izraelio karą su Hamas teroristais, užduodi klausimą – kaip kitaip Izraelis turėtų spręsti Hamas teroristų problemą, dažniausiai Vakaruose išgirsti labai paprastą atsakymą: reikia nedelsiant įgyvendinti dviejų valstybių sprendimą („two state solution“).

Mano įsitikinimu, vadinamoji „dviejų valstybių sprendimo“ idėja Vakaruose labai dažnai ir pakankamai seniai yra naudojama tik kaip apsimestinis ir lengvas kelias pabėgti nuo sudėtingų klausimų svarstymo ir sprendimo.

Žvelgiant tiek į regiono istoriją XX amžiuje, tiek į pastarojo laikotarpio raidą, nematau jokių realių perspektyvų, kad artimiausiu metu šalia Izraelio galėtų atsirasti savarankiška Palestinos valstybė. Ir ne todėl, kad aš būčiau kaip nors nusiteikęs prieš Palestinos arabus, ir ne todėl, kad galvočiau, jog kuri nors tauta yra nepasirengusi gyventi savo valstybėje. Tačiau, kai kalbame apie savarankiškos Palestinos valstybės šalia Izraelio perspektyvas, turime suprasti, kad be esminio pokyčių tiek Palestinos arabų elgesyje, tiek be esminio pokyčio viso regiono saugumo architektūroje, Izraelis niekada nesutiks, kad šalia jų atsirastų atskira Palestinos valstybė. Ir taip yra todėl, kad Izraelis tokios valstybės atsiradimą laikytų strategine grėsme savo saugumui ir savo egzistavimui.

Palestinos arabų savarankiškos valstybės ar kitokio juos tenkinančio darinio klausimas gali būti išspręstas kokiu nors sprendimu tik tada, kai Izraelis jausis saugiu įgyvendinant tokį sprendimą. Kol nebus tokia sąlyga garantuota, tol visos Vakarų kalbos apie „dviejų valstybių sprendimą“ liks tik Vakarų bandymu lengvai pabėgti nuo sudėtingų sprendimų. Ir nuo savo atsakomybės.

Galima ilgai kaltinti Izraelį, kad jie rūpinasi tik savo saugumu, kad jie nekreipia dėmesio į Palestinos arabų problemas ar į kokias nors Jungtinių Tautų rezoliucijas, bet akivaizdi realybė yra tokia, kad nuo pat Jungtinių Tautų istorinio 1947 metų sprendimo palaiminti Izraelio ir Palestinos valstybių kūrimą šalia viena kitos, Izraelio tauta ėmėsi tokio sprendimo įgyvendinimo, o Palestinos arabai ėmėsi su ginklu kovoti prieš tokio sprendimo įgyvendinimą. Tam pasitelkdami ir viso kaimyninio šimtamilijoninio arabų pasaulio galią. Izraeliui teko atlaikyti bent 3 arabų karus, kuriuose arabai siekė sunaikinti Izraelį (1948, 1967 ir 1973 m.), bent kelias teroristines intifadas ir tūkstančius Hamas ar Hezbollah raketų iš Gazos ar Libano ir šiandien pasiekiančių Izraelio teritoriją. O dabar tenka atlaikyti ir Hamas tikrą teroristinį karą prieš Izraelį.

Galima ginčytis, kas per 75 metus nuo Izraelio įsikūrimo padarė daugiau klaidų: Izraelis, plėsdamas savo valdomą ar okupuotą teritoriją po kiekvienos pergalės, kai jiems pavykdavo apginti Izraelį nuo jį sunaikinti ketinančių kaimynų arabų karinės agresijos, ar Palestinos arabai ir juos remiančios kitos arabų valstybės, vis dar neatsisakančios karu ar teroru sunaikinti Izraelio valstybę.

Tačiau šiuo metu yra akivaizdu, kad Hamas teroro kelias yra tik nutolinantis Palestinos arabų deklaruojamą siekį turėti savo valstybę. Izraelis niekada nesutiks savo kaimynystėje turėti teroristų valdomos valstybės, nes tai būtų tiesioginis kelias į Izraelio pražūtį. Lygiai taip su panašia perspektyva kaimynystėje turėti kokią nors teroristinę valstybę nesutiktų nei Prancūzija ar Ispanija, nei Europos socialistai ar žalieji, nors Europos Parlamente iš jų daugiausia ir tenka girdėti nuožmios kritikos Izraeliui. Ir primityvių bei paviršutiniškų raginimų visas problemas nedelsiant išspręsti „dviejų valstybių sprendimo“ įgyvendinimu.

Tokie raginimai tik atitolina realų ir racionalų tiek daug gyvybių kainuojančių problemų sprendimą.

Pats sau į klausimą, o kaip spręsti Palestinos arabų problemą, jų siekį turėti savo valstybę, bandau atsakyti racionaliai (bent jau mano požiūriu): raktas į tokios problemos, apaugusios istorinėmis skriaudomis ir terorizmo aukomis, sprendimą yra tik vienas – pradžioje pasirūpinti Izraelio saugumu. Tik tada, kai Izraelis jausis saugus ir turės saugumo garantijas iš visų kaimynų, tik tada bus įmanoma nuo tarpusavio neapykantos emocijų pereiti prie racionalių sprendimų. Kol to nesuvoks tiek Vakarų, tiek ir Arabų pasaulis, tol Izraelis su ginklu gins savo teisę egzistuoti ir nesileis į jokias kalbas apie atskiros Palestinos arabų valstybės kūrimą.

Taigi, kaip beskambėtų paradoksaliai, – tie, kuriems tikrai rūpi Palestinos likimas, o ne vien tik dar ir dar kartą pasmerkti Izraelį, turėtų visų pirma drąsiai paremti Izraelio karą su Hamas teroristais. Nes Izraelio pergalė šiame kare yra pirmoji, bet ne vienintelė sąlyga, kad Izraelis jaustųsi saugus.

Antras žingsnis – arabų valstybės su Izraeliu turėtų pasirašyti vadinamus „Abraomo susitarimus“ („Abraham accords“), kurie numato iš vienos pusės arabų šalių saugumo garantijas Izraeliui, iš kitos pusės – Izraelio ir JAV dideles ir naudingas investicijas į arabų šalių ekonomikas. Verta prisiminti, kad tokių susitarimų pasirašymu labai intensyviai rūpinasi Jungtinės Amerikos Valstijos. O Hamas teroristinį karą prieš Izraelį praėjusiais metais pradėjo tada, kai paaiškėjo, kad ir Saudo Arabija yra pasiruošusi tokį susitarimą pasirašyti. Terorizmui visai nereikia taikos regione, nes terorizmas yra ir pelningas biznis, o taikos sąlygomis terorizmas tiesiog negalėtų egzistuoti.

Trečias žingsnis, kuris būtinas tam, kad Izraelis jaustųsi saugiu, – Palestinos arabai turi nedviprasmiškai pasmerkti ir atsiriboti nuo savo pačių terorizmo. Palestinos arabų pasirinktas teroristinės kovos kelias yra didžioji Palestinos arabų klaida ir tragedija, nes tai sunaikino bet kokias galimybes rasti realų būdą, kaip gali būti sukurta jų atskira valstybė. Viso to pasekmėje liko tik tušti Vakarų politikų užkalbėjimai apie „dviejų valstybių sprendimą“, bet tai yra lengviausias būdas pabėgti nuo sunkesnių apsisprendimų, taip pridengiant tik giluminį savo abejingumą šio regiono žmonių tragedijoms.

Vakarų pasauliui ateina metas suprasti, kad senais būdais ir senomis „dviejų valstybių“ idėjomis nebegalima tikėtis išspręsti šio regiono kruvinų problemų. Tik tuo atveju, jeigu Vakarams regiono ir Palestinos arabų ateitis iš esmės nerūpi, galima savo pasitenkinimui ir toliau laikytis tos pačios paradigmos: smerkti Izraelį ir reikalauti neatidėliotino „dviejų valstybių sprendimo“ įgyvendinimo. Tačiau akivaizdu, kad tai tik pratęs tai, ką turime dabar ir ką turėjome pastaruosius 75 metus: karus, terorizmą ir daug kraujo. Ir jokių realių perspektyvų patenkinti Palestinos arabų lūkesčius.

Norint užbaigti regiono tragedijas ir tų pačių Palestinos arabų kančias, Vakarai turi pagaliau drąsiai atsisakyti senų „dviejų valstybių“ ir „Izraelio kaltės“ paradigmų, kurios iki šiol garantavo tik tai, kad regiono problemos yra atsidūrę tragiškoje aklavietėje. Norint pagaliau tas problemas realiai spręsti, reikia naujų ir inovatyvių sprendimų.

Ir tas sprendimas yra aiškus – pradžioje pasirūpinti Izraelio saugumu. Jau šiandien padėti sutriuškinti Izraeliui grasinantį terorizmą. Tada įtikinti arabų šalis ir Izraelį pasirašyti abipusį saugumą ir vystymąsi garantuojančius „Abraomo susitarimus“. Po to intelektualiai padėti Palestinos arabams „pagyti“ nuo terorizmo paradigmos (gali būti, kad tam visų pirma reikės priversti Iraną atsisakyti terorizmo sponsorystės regione). Ir tada su saugaus Izraelio pagalba padėti Palestinos arabams auginti savo gebėjimą tvarkytis savarankiškai, pradedant nuo Palestinos arabų miestų ir miestelių tikros autonomijos.

Ar įmanoma tikėtis tokio pokyčio Vakarų ir Europos Sąjungos laikysenoje?

Turiu vilties, kad taip!

Kažkada atrodė, kad yra neįmanoma tikėtis, jog Europos Sąjunga ims rūpintis kaip padėti Ukrainai atlaikyti Rusijos karinę agresiją ir kaip padėti Ukrainai tapti ES nare.

Dabar tai (daugelio nuostabai) tikrai vyksta!

O kodėl mums turi rūpėti, kad Izraelis pagaliau jaustųsi saugiai ir pagaliau išsispręstų regiono kruvinos problemos?

Mums tai turi rūpėti ne tik dėl mūsų, lietuvių, santykių su žydų tauta istorijos, kurioje buvo visko, tame tarpe ir lietuviškos holokausto tragedijos bei lietuvių tautos atstovų kruvinų atsakomybių. Šiandien mums svarbu yra ir tai, kad kruvinasis Kremlius naudojasi savo partnerių Hamas teroristinėmis „paslaugomis“ tam, kad sukeltų žymiai platesnio regiono krizę ir tuo pačiu silpnintų Europos Sąjungos gebėjimą atremti Kremliaus agresiją prieš Ukrainą.

Turime atsiminti, kad viso pasaulio teroristai yra susivieniję dar nuo sovietmečio laikų. Tik šiandieninė Vakarų vienybė tai gali atremti.

Tai turi rūpėti ir mums Lietuvoje, nes nuo to priklauso ir mūsų saugumas!

 

×