A.Kubilius. Apie Lietuvos užsienio politikos strategiją iki 2030-ųjų

2022-03-26 | Užsienio politika, Ukraina, Rytų Partnerystė, Europos Sąjunga

Šis tekstas yra bandymas į vieną konceptualesnį pavidalą  sudėti užsienio ir saugumo politikai skirtas asmenines mintis, iniciatyvas, projektus, kuriuos per paskutinį dešimtmetį teko įvairiomis progomis dėstyti, aiškinti, inicijuoti, įgyvendinti tiek Lietuvoje, tiek Europos Parlamente, tiek Kijeve ar kitose pasaulio sostinėse. Kartu tai ir tylus paskatinimas tuos, kam rūpi Lietuvos užsienio politika, jos ilgalaikiai tikslai ir strategijos, skirtos tokių tikslų įgyvendinimui, imtis panašaus darbo – savo mintis išdėstyti panašiu būdu. Tai leistų toliau plėtotis racionaliai diskusijai dėl Lietuvos užsienio politikos pagrindinių doktrinos elementų ir jos ilgalaikių tikslų.

Todėl esu dėkingas Seimo politinių partijų iniciatyvai atnaujinti tarppartinį susitarimą dėl Lietuvos užsienio politikos prioritetų, į kurio rengimą ir aš buvau įtrauktas. Tai ir paskatino mane savo mintis išdėstyti ir tokiu platesnės apimties tekstu.

Vietoje įžangos

Du įvykiai paskatino imtis šio teksto. Visų pirma – Putino karas prieš Ukrainą. Antra – Seimo politinių partijų iniciatyva parengti naujus tarppartinius susitarimus dėl Lietuvos užsienio ir saugumo politikos. Į susitarimo dėl užsienio politikos rengimą buvau įtrauktas ir aš.

Dėl įvairių priežasčių per pastarąjį dešimtmetį teko daug darbuotis užsienio politikos baruose. Viena iš pagrindinių priežasčių, paskatinusių daugiau dėmesio skirti šiai sričiai, buvo 2014 metų Maidano revoliucija Ukrainoje. Jau tada pasidarė aišku, kad mūsų regione prasideda didelių tektoninių permainų metas. Demokratijos neišvengiama plėtra į Europos kontinento rytinę pusę ir postimperine nostalgija grįsta Kremliaus kleptokratija, bei vis labiau žiaurėjantis autoritarizmas buvo akivaizdžiausieji  šių tektoninių  slinkčių bruožai.

Putino pradėtas nusikalstamas karas prieš Ukrainą yra šių slinkčių kulminacija. Po šio karo, kurį Putinas pralaimės tiek Ukrainos frontuose,  tiek Rusijos ekonomikoje prieš Vakarų sankcijas, pasaulis ir ypač mūsų regionas bus kitoks. Bus kitokia ir Europos Sąjunga, ir Ukraina. Tikėtina, kitokia bus ir Rusija.

Lietuva šiose permainose vaidins ypatingą vaidmenį. Todėl labai svarbu, kad kaip tik šiuo metu Seimo politinės partijos ėmėsi iniciatyvos tartis dėl Lietuvos užsienio politikos ilgalaikių strateginių tikslų ir būdų, kaip tuos tikslus efektyviausiai pasiekti. Dalyvavimas šio susitarimo rengime ir paskatino mane į vieną tekstą sudėti tas mintis, koncepcijas, iniciatyvas, projektus, apie kuriuos per pastaruosius metus teko rašyti lietuviškoje ir tarptautinėje žiniasklaidoje, savo Facebook puslapyje, kalbėti įvairiuose seminaruose, susitikimuose įvairiose sostinėse ar Europos Parlamento posėdžiuose.

Tikiuosi, kаd tarppartinio susitarimo rengimas virs ir plačia bei intelektualia diskusija tiek apie dabar vykstančius bei ilgalaikius globalius geopolitinius pokyčius, tiek ir apie esminius Lietuvos užsienio politikos tikslus. Šiuo tekstu ir siekiu prisidėti prie tokios diskusijos paskatinimo.

I. Geopolitinis saugumas – pagrindinis Lietuvos užsienio politikos tikslas

Lietuvos užsienio politikos pagrindinis tikslas nuo pat Kovo 11-osios buvo, yra ir lieka – geopolitinis Lietuvos saugumas.

Pagrindinis iššūkis mūsų saugumui – agresyvi, autokratinė, postimperinė Putino Rusija ir jos satelitas – Lukašenkos Baltarusija.

Pagrindiniai strateginiai nekintantys veiksniai, galintys sustiprinti mūsų saugumą yra trys – euroatlantiniai aljansai; demokratijos plėtra į Europos kontinento rytinę pusę; ir Ukrainos sėkmė. Šiuos veiksnius galima trumpai apibūdinti taip:

  • integracija ir aktyvi veikla Vakarų aljansuose ir partnerystėse, kurios stiprina mūsų saugumą ir potencialiai gali atgrasinti arba apginti nuo agresyvių autoritarinių kaimynų; svarbu yra nuolat stiprinti šiuos Aljansus;
  • demokratijos stiprinimas ir plėtra į Rytus nuo mūsų, į rytinę Europos kontinento pusę. Laikomės istorijos įrodytos nuostatos, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja. Demokratija Rusijoje būtų tas faktorius, kuris iš esmės išspręstų svarbiausius saugumo iššūkius ne tik mūsų regione, bet ir visame Europos kontinente;
  • demokratijos plėtroje į Rytus ypatingą vaidmenį vaidins Ukraina: ne tik jos pergalė Putino kare, bet ir spartus jos atstatymas su daugiamilijardinio Maršalo Plano Ukrainai pagalba ir Ukrainos sparti integracija į Europos Sąjungą. Visa tai garantuotų ilgalaikę jos demokratijos ir ekonomikos sėkmę. Ukrainos sėkmės pavyzdys vaidintų ypatingą minkštos galios vaidmenį, suteikiant ir Rusijos visuomenei įkvėpimą sekti Ukrainos pavyzdžiu. Ukrainos sparti integracija į Europos Sąjungą kaip ledlaužis pralaužtų kelią ir kitoms Asociacijos Trio (Sakartvelo, Moldova) šalims eiti tuo pačiu keliu. Akivaizdu, kad ir demokratinė Baltarusija, o taip pat ir Armėnija eitų šiuo keliu.

Putino karas prieš Ukrainą lems didelius pokyčius: tiek pačioje Ukrainoje ir jos bei platesnės Rytų kaimynystės perspektyvose, tiek Europos Sąjungoje ir NATO, tiek ir pačioje Rusijoje. Lietuva turi būti pasirengusi tokiems pokyčiams, būdama atvira būtinoms permainoms savo užsienio politikos taktikoje, ypač – žymiai efektyviau išnaudojant ir stiprinant pagrindinius veiksnius, kurie lemia mūsų geopolitinį saugumą.

II. Aljansai ir Partnerystės

Putino karas prieš Ukrainą parodė Vakarų aljansų, kuriems mes priklausome, stipriąsias puses, bet kartu išryškino ir silpnybes bei trūkumus.

Vienas iš bruožų, kuris tapo labai ryškus – tai Rusijos karinių pajėgų techninis, taktinis ir moralinis atsilikimas nuo Vakarų. Ir nuo Ukrainos. Vakarai savo potencialu yra žymiai stipresni už autoritarinę Rusiją.

Kita vertus, išryškėjo Vakarų politinės lyderystės problemos, kai dvejojama dėl ginklų tiekimo Ukrainai, kai Europos Sąjungoje nuo pat pradžių nesugebama įvesti griežčiausių sankcijų, įskaitant naftos ir dujų embargo.

Tikėtina, kad po karo mūsų kaimynystėje bursis nauji gynybiniai aljansai – visų pirma tie, kurie prisiims atsakomybę garantuoti Ukrainos saugumą, jai bent kurį laiką netampant NATO nare. Tai gali būti Ukrainos, JAV, Didžiosios Britanijos, Lenkijos, Turkijos aljansas, kuris šiame kare jau įrodė savo tikrą, o ne teorinį pajėgumą. Lietuvai, kartu su kitomis Baltijos šalimis, būtų svarbu būti tokio aljanso partneriu (jeigu ne nariu), nes Ukraina jau įrodė, kad tarp Europos demokratijų ji turi stipriausias karines pajėgas.

Lietuvos geopolitinė partnerystė su JAV ir Didžiąja Britanija įgis dar didesnę svarbą, siekiant tiek sustiprinti Lietuvos gynybos potencialą, tiek ir  šių partnerių aktyvaus vaidmens demokratijos plėtros į Europos Rytus procesuose; taip pat dar svarbesne taps (ypač Ukrainos sėkmės reikaluose) geopolitinė Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos koalicija.

Europos Sąjunga, šiame kare atradusi savo geopolitinį svorį ir efektyvumą, tuo pat metu dar skaudžiau pajuto savo neišspręstų lyderystės problemų padarinius, kai viena šalis gali užblokuoti svarbaus užsienio ir saugumo politikos sprendimo priėmimą. Vienintelis šios problemos sprendimo būdas yra kvalifikuotos daugumos principo sprendimų priėmime įgyvendinimas, ypač priimant sprendimus užsienio ir saugumo politikos klausimais. Lietuva turi ryžtingai pasisakyti už tokio principo įgyvendinimą, turėdama omenyje ir tai, kad kvalifikuotos daugumos principo netaikymas yra viena iš svarbiausių priežasčių, stabdančių spartesnę ES plėtrą.

 

Kadangi Europos Sąjungos sprendimai užsienio ir saugumo politikos reikaluose iki šiol yra priimami remiantis konsensuso principu, o taip pat yra akivaizdu, kad atskiros ES valstybės narės turi kitokį nei Lietuva požiūrį į Europos Rytų politiką, todėl Lietuva kartu su bendraminčiais partneriais turi įgyvendinti bendrą informacinę, lobistinę strategiją, kuri padėtų šių skeptiškų šalių lyderius įtikinti mūsų požiūrio teisingumu.

III. Demokratijos plėtra į Rytus: trys mūsų kovos frontai

Putino karas prieš Ukrainą yra ir karas prieš mus. Mes esame kare. Esame kare už saugią Lietuvos, Ukrainos, Europos, kaimyninės Baltarusijos ir net Rusijos ateitį.

Šis karas gali būti varginantis ir ilgas. Putinas privalo šį karą pralaimėti. Pergalė jame priklausys ne tik nuo ukrainiečių didvyriškos kovos ginant savo žemę. Pergalė priklausys ir nuo mūsų visų, kurie save laikome Vakarų demokratinio pasaulio dalimi.

Nes šiame kare yra trys kovos frontai. Ir visi jie yra svarbūs.

Pirmasis frontas – be abejo, tai karinis frontas Ukrainoje. Šiuo metu tai pats svarbiausias frontas ir jame patys ukrainiečiai kaunasi didvyriškai. Kol kas mes galime padėti tik ginklais. Yra būtina nedelsiant padėti ir tokiais ginklais, kuriais būtų galima „uždaryti dangų“ virš Ukrainos. Yra būtina ruoštis ir tam, kad toks karas gali pereiti į ilgalaikę pozicinę stadiją. Jau dabar reikia galvoti apie paramos Ukrainai formas, kurios būtų pritaikytos tokiai karo eigai. Net ir po karo Ukraina liks ypatingai svarbus kovos frontas, reikalaujantis sutelktos Vakarų paramos atstatant Ukrainą, padedant jai reformuotis ir sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Antrasis frontas – tai mūsų kovos frontas Vakarų sostinėse: už tikrą paramą Ukrainai, taip pat ir rimtais ginklais; už negailestingas sankcijas Rusijai, taip pat ir naftos bei dujų embargą jau nuo rytdienos; už tai, kad Ukraina taptų Europos Sąjungos nare ne po dešimtmečių (kaip teigia kai kurių ES šalių lyderiai), bet jau artimiausiu metu; už daugiamilijardinį Maršalo planą Ukrainos atstatymui; už tikrą Tarptautinį Tribunolą Putinui (kartu su Lukašenka). Norint to pasiekti, Lietuva turi išmokti savo užsienio politikoje žymiai didesnį vaidmenį skirti reikalingų ilgalaikių strategijų kūrimui ir bendraminčių koalicijų, reikalingų tokių strategijų įgyvendinimui, telkimui.

Ir galų gale mūsų Trečiasis frontas – kova už kitokią Rusiją. Už Rusiją be Putino ir už deputinizuotą Rusiją. Putinui pralaimėjus karą pirmajame Ukrainos fronte ir antrajame sankcijų fronte, kitokiai Rusijai atsivers naujos galimybės. Tačiau ar tos galimybės realizuosis, priklausys nuo mūsų visų kovos šiame trečiajame fronte. Kartu su Rusijos liberaliąja opozicija mūsų laukia bendra kova už eilinių Rusijos žmonių sąmonę ir širdis. Rusų sąmonės dezombizacija ir deputinizacija turi prasidėti jau šiandien, nepaisant net to, kad daugelis įprastų komunikacijos kanalų Putino pastangomis yra uždaryti. Už kitokią Rusijos ateitį teks kovoti ir Vakarų sostinėse, kur net ir nepaisant šio karo, noro sugrįžti prie „business as usual“, prie „dialogo su Putinu“ bus pakankamai daug. Šiame trečiajame fronte turime stovėti petys į petį su Rusijos opozicija, tiek padėdami jiems skelbti „kitokios Rusijos“ svajonę pačioje Rusijoje, tiek kartu su jais kovodami už Vakarų tikėjimą kitokios Rusijos galimybe.

Verta atsiminti, kad viso Europos kontinento, tame tarpe ir mūsų regiono saugumas bus visiškai kitoks, mes visi gyvensime neįsivaizduojamai saugiau, jeigu Rusija galų gale taps kitokia, jeigu ji taps Rusija be Putino ir deputinizuota Rusija. Už tai verta kovoti – ne tik ukrainiečiams ir ne tik Rusijos opozicijai, bet ir mums visiems, apjungus visas jėgas.

Tai mūsų karas. Tuo pačiu metu ir trijuose frontuose. Ir mes neturime teisės jo pralaimėti – nei viename fronte.

Nes karo dėsniai yra žinomi: pergalė viename fronte įkvepia ir įgalina pergalėms kituose frontuose, tačiau pralaimėjimas viename iš frontų dažniausiai lemia pralaimėjimą ir kituose frontuose. Ir viso karo pralaimėjimą.

Šie trys frontai sudaro mūsų užsienio politikos tikslų vienovę: Ukrainos sėkmė; demokratija Rusijoje, įkvėpta Ukrainos sėkmės ir pasiekiama kartu su Rusijos opozicija; Vakarai už Ukrainą ir už demokratiją Rusijoje. Todėl ir mūsų užsienio politikos strategija turi išsaugoti šią vienovę: nei vienas frontas negali būti užmirštas ar susilpnintas.

Šiuose tiksluose Ukraina vaidina ir vaidins ypatingą vaidmenį, tačiau tai nereiškia, kad gali būti užmirštamos kitos demokratinės Rytų Partnerystės šalys. Artimiausią dešimtmetį Ukraina dominuos Europos Sąjungos Rytų Partnerystės politikoje ir ji kaip ledlaužis gali pralaužti naujus šio regiono vystymosi ir integracijos kelius.

IV. „Antrasis Frontas“ ir Lietuvos pagrindiniai tikslai bei darbai

Nors Putino karas prieš Ukrainą ir mobilizavo Vakarus bei Europos Sąjungą, tačiau lieka visiškai neaišku, kiek ilgai tokia geopolitinė mobilizacija Vakarų sostinėse išliks karui pasibaigus.

Iki šiol (iki karo ir karo metu) neteko matyti Europos Sąjungos institucijų pastangų kurti ilgalaikes ambicingas strategijas, kuriomis būtų siekiama spartesnės Ukrainos integracijos į Europos Sąjungą. Neteko matyti ir strategijų, kuriomis būtų rūpinamasi demokratijos plėtra erdvėje, plytinčioje į Rytus nuo dabartinių Europos Sąjungos sienų. Tuo nepasižymėjo ir dauguma ES valstybių narių. Lietuva yra viena iš nedaugelio valstybių, kuri šioje srityje yra aktyviausia, nors taip pat stokoja aiškesnės ilgesnio laikotarpio valstybinės strategijos (ne tik kaip padėti Ukrainai reformų kelyje, bet ir kaip įgyvendinti bendrus tarptautinio veikimo, tarptautinio lobizmo projektus). Lietuva gali (ir privalo) suvaidinti ypatingą vaidmenį, tapdama ambicingos „Antrojo Fronto“ strategijos ir koalicijos kristalizavimo pradiniu iniciatoriumi. Tam reikia įsisąmoninti, kad mūsų nuoseklios pastangos, o ne didžiųjų Europos Sąjungos sostinių abejingumas gali lemti Europos Sąjungos politikos pokyčius ir naują tokios politikos farvaterio kryptį.

Laukia rimti darbai – Maršalo Planas Ukrainai, Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą strategija, Tarptautinis Tribunolas Putinui, 2027-ųjų metų Lietuvos antrasis pirmininkavimas Europos Sąjungos Tarybai, kai Ukrainos integracijos reikalus reikės padaryti pagrindiniu Europos Sąjungos darbotvarkės klausimu.

Norint pasiekti sėkmės šiuose darbuose, reikia telkti pajėgas Antrajam Frontui. Nuoseklus ne tik Lietuvos, bet ir platesnės bendraminčių koalicijos darbas Vakarų sostinėse reikalauja aiškios strategijos ir gerai sustyguotos, profesionalios komandos.

Lietuva galėtų imtis tokios iniciatyvos. Žiūrint valstybės mastu, toks strateginis tikslas ir nuolatinis darbas pareikalautų tokių pajėgų, kurias simboliškai būtų galima pavadinti „Ukrainos Ministerija“. Tai nebus lengva, bet yra verta tokios lyderystės naštos imtis.

V. „Ukrainos Ministerijos“ misija

Putino karas prieš Ukrainą akivaizdžiai parodė, kad yra dvi Europos Sąjungos pusės: Europos Sąjungos piliečiai dramatiškai didelėmis daugumomis tapo paramos Ukrainai, sankcijų Rusijai ir Ukrainos narystės Europos Sąjungoje šalininkais. Tuo tarpu Europos Sąjunga, turinti milžinišką kolektyvinį potencialą imtis globalios lyderystės tokio geopolitinio sukrėtimo akivaizdoje tiek telkiant paramą Ukrainai, tiek įvedant griežtas sankcijas Rusijai, pasirodo kaip organizacija, kuri yra nepajėgi to potencialo panaudoti, nes atskiriems nacionaliniams lyderiams rūpi kažkokie kiti rūpesčiai, o ne Ukrainos likimas.

Lietuva turi matyti abi šios problemos puses ir privalo turėti strategiją, kaip išnaudoti Europos piliečių entuziazmą paremti Ukrainą, taip pat ir tam, kad bendromis pastangomis būtų įveiktas kai kurių nacionalinių lyderių abejingumas ar skeptiškumas. Ir tai turėtų tapti vienu iš svarbiausių Lietuvos valstybės užsienio politikos tikslų – pasiekti, kad nei vienas Europos Sąjungos šalies lyderis nedrįstų stabdyti su parama Ukrainai ar su sankcijomis Rusijai susijusių sprendimų, kurie yra svarstomi Vadovų Taryboje. Tam neužtenka pačiame Tarybos posėdyje pasakyti, kad palaikome spartesnę Ukrainos integraciją į Europos Sąjungą. Privalome patys parengti tokios spartesnės integracijos projektus. Po to tarp ES šalių narių privalome rasti bendraminčių, kurie tokius strateginius pasiūlymus paremtų ir taptų tarpvalstybinės „pro-Ukraine koalicijos“ ar „Antrojo Fronto“ koalicijos dalyviais. Tada visiems kartu reikia imtis įgyvendinti ilgalaikę Berlyno, Paryžiaus, Amsterdamo „politinio užėmimo“ strategiją, rengiant ne vienkartinius Lietuvos lyderių vizitus, o planuojant pastovius „pro-Ukraine koalicijos“ lyderių, parlamentarų, ekspertų, Ukrainos menininkų vizitų, seminarų, parodų, koncertų ciklus visose šiose svarbiausiose Europos Sąjungos šalių sostinėse. Tai ir būtų „Antrojo Fronto“ strategija dėl to, kaip kartu su ukrainiečiais, jų politikos lyderiais bei kitais Vakarų bendraminčiais kovoti už tai, kad ir Vokietijos, Olandijos ar Prancūzijos lyderiai taptų tikrais Ukrainos sąjungininkais.

Štai tokiems dideliems ir platiems darbams reikia „Ukrainos Ministerijos“. Tai sąlyginis pavadinimas, pabrėžiantis, kad Ukrainos reikalai mūsų valstybėje yra ir šio dešimtmečio bėgyje bus tarp svarbiausių prioritetų.

Nepaisant to, kad tokiai institucijai ar organizacijai yra siūloma suteikti „Ukrainos Ministerijos“ pavadinimą, pati institucija neprivalo būti dar viena biurokratinė įstaiga. Pastarojo meto Lietuvos valstybės ir visuomenės veikla paremiant Ukrainą parodė, kiek daug sinergijos galima pasiekti visiems kartu turint bendrą tikslą ir derinant savo veiksmus bei padedant vieni kitiems. Įvairios visuomeninės iniciatyvos dažnai pasirodė besančios greitesnės, efektyvesnės, lankstesnės nei valstybės biurokratinis aparatas ir jo biurokratinės taisyklės. Tokių savybių labai reikia ne tik humanitarine pagalba remiant Ukrainą, bet ir siekiant pergalės ilgalaikėse kovose visuose trijuose frontuose.

Todėl ir „Ukrainos Ministerija“ galėtų būti efektyvi viešoji įstaiga, įsteigta Vyriausybės kartu su patikrintais visuomeniniais partneriais ir savo veikloje apimanti platų veiklos barą: nuo svarbių tarptautinių iniciatyvų (Maršalo Planas Ukrainai; Ukrainos sparčios europinės integracijos strategija) rengimo iki tarptautinių koalicijų būrimo bei tarptautinių lobistinių ar Berlyno, Paryžiaus, Amsterdamo atvertimo į „Ukrainos tikėjimą“ kampanijų organizavimo.

„Ukrainos Ministerijos“ pagrindinė misija – padėti Lietuvai būti reikšminga ir efektyvia „Ukrainos apsijungimo su  Europos Sąjunga“ proceso dalyve: ne tik tiesioginiuose santykiuose su Ukraina, bet ir įtemptai darbuojantis plačiuose Vakaruose, visuose Antrojo Fronto baruose. „Ukrainos Ministerija“ Vilniuje turi tapti vienu iš svarbių šio Antrojo Fronto štabų.

VI. Artimiausio laikotarpio Antrojo Fronto darbai

a) pasirengimas 2027 metų pirmininkavimui Europos Sąjungos Tarybai

Lietuvai svarbiausias strateginis įvykis šiame „Ukrainos apsijungimo su ES“ kelyje – 2027 metai, kai Lietuva antrą kartą pirmininkaus ES Tarybai. Jau dabar reikia konsoliduoti politinę valią Lietuvoje, kad 2027 metais mūsų pirmininkavimo pagrindinis prioritetas būtų „Ukrainos apsijungimo su ES“ spartus procesas, kuris tampriai siesis ir  su „Ukrainos atstatymo“ projektu. Reikia prognozuoti, kad „Ukrainos apsijungimo su ES“ projektas vienaip ar kitaip padės ir kitų Trio šalių (Moldovos, Sakartvelo) europinei integracijai. Norint, kad 2027 metais būtų pasiekta kas nors reikšmingo, reikia jau dabar pradėti intensyvius paruošiamuosius darbus Lietuvoje. Ir tarptautinėje erdvėje.

Verta atsiminti, kad prieš 2027 metus, jau 2025 metais, pirmininkavimą ES Tarybai perims Lenkija. Lenkijos-Lietuvos pirmininkavimų tandemas gali suvaidinti ypatingą strateginį vaidmenį, pasiekiant tiek „Ukrainos atstatymo“, tiek „Ukrainos apsijungimo su ES“ projektų sėkmės.

Prieš Lenkiją ir Lietuvą ES Tarybai pirmininkaus Čekija (2022) ir Švedija (2023), vėliau pirmininkaus Latvija (2028). Visas jas galima laikyti „Ukrainos koalicijos“ pagrindinėmis narėmis, su kuriomis galima konstruoti bendrą tiek „Ukrainos atstatymo“, tiek ir „Ukrainos apsijungimo su  ES“ strategijos įgyvendinimo kalendorių.

Reikia planuoti, kaip į tokią tarpvalstybinę „pro- Ukraine koaliciją“ įtraukti ir kitas Baltijos bei Centrinės Europos valstybes, o taip pat ir Šiaurės valstybes bei Vokietiją ir Prancūziją.

b) Ukrainos atstatymo projektas – Maršalo Planas Ukrainai

Akivaizdu, kad pirmasis bendras Antrojo Fronto darbas bus „Ukrainos atstatymo“ projektas. Jis gali pareikalauti dešimčių, jeigu ne šimtų milijardų eurų lėšų. Daug kas sutinka, kad tai pareikalaus tos pačios išminties, gebėjimų ir resursų, kurie buvo panaudoti originaliam Jungtinių Valstijų įgyvendintam Maršalo planui, kuris buvo skirtas Vakarų Europos atstatymui ir stabilizavimui po Antrojo Pasaulinio karo. Verta atsiminti, kad pokarinis Maršalo Planas lėmė ir Europos apsijungimo  pradžią, nes tokia buvo Vašingtono sąlyga karo sugriautai Europai. Kaip galima būtų organizuoti, finansuoti ir įgyvendinti šiuolaikinį Maršalo Planą karo sugriautai Ukrainai – diskutuoti ir spręsti verta jau dabar. Tai gali būti ir Donorų konferencijos suneštos lėšos, ir įšaldytos Rusijos Centrinio Banko ar Rusijos oligarchų lėšos, naudojamos kaip Rusijai priskirtos reparacijos už Ukrainai padarytą žalą, tai gali būti ir ES vardu pasiskolintos lėšos, taip, kaip pandemijos metu buvo finansuojamas Atsigavimo Fondas. Tokio Maršalo Plano Ukrainai parengimas ir įgyvendinimas ukrainiečiams suteiktų reikšmingos vilties, o viltis tokiame kare vaidina ypatingą vaidmenį. Verta prisiminti ir 2016-2019 Lietuvos Seimo sprendimu įgyvendintos neformalios „Maršalo Plano Ukrainai“ iniciatyvos patirtį, kuri labai aiškiai parodė, kad didžiausia problema sutelkiant ir realizuojant tokią paramą yra ne Vakarų finansinės paramos trūkumas, bet tokių lėšų įsisavinimo (absorbcijos) gebėjimų stoka pačioje Ukrainoje.

c) spartus Ukrainos apsijungimas su ES – integracija į Bendrąją Rinką; ES plėtros filosofijos keitimas

Spartus Ukrainos apsijungimas su Europos Sąjunga yra vienas svarbiausių geopolitinių veiksnių, kuris iš esmės pakeistų geopolitinio saugumo situaciją visame regione. Tai garantuotų spartų Ukrainos ekonominės ir socialinės gerovės vystymąsi, plėstų stabilios demokratijos erdvę visame Europos kontinente, į Europos Bendrąją rinką integruotų natūraliais ištekliais ir derlinga žeme turtingą Ukrainos ekonomiką, Rusijos piliečiams taptų įkvepiančiu pavyzdžiu sekti Ukrainos demokratinio vystymosi pėdomis. Europos Sąjungos plėtra yra vienintelis veiksmas, kuris Europos Sąjungos kaimynystėje kuria stabilią, europinėmis vertybėmis pagrįstą erdvę. Ir tai yra naudinga visų pirma pačiai Europos Sąjungai.

Deja, paskutiniais metais Europos Sąjungos plėtra tiek į Vakarų Balkanus, tiek į Rytų kaimynystės regioną, tame tarpe ir į Ukrainą, pasižymėjo tik ryškia stagnacija. Gali būti, kad tai lėmė ir Putino sprendimą pradėti karą prieš Ukrainą.

Tikėtina, kad po Putino pralaimėto karo Europos kontinente susidarys visai naujos geopolitinės sąlygos, kurios leis įgyvendinti greitą Ukrainos apsijungimo su Europos Sąjunga procesą.

Lietuva turi būti tarp tų šalių, kurios pirmosios pasiūlys tiek Ukrainai, tiek Europos Sąjungai priimtiną greito apsijungimo algoritmą.

Bet kuris tolesnis apsijungimo algoritmas reikalauja, kad Ukrainai kandidato į Europos Sąjungos narius statusas būtų suteiktas jau artimiausiu metu. Verta atsiminti, kad Vakarų Balkanų šalys tokį statusą turi jau pakankamai seniai, nors Trio šalių integraciniai pasiekimai yra visiškai tokie patys kaip Vakarų Balkanų šalių (žr. CEPS studiją Balkan and Eastern European Comparisons)

Verta pastebėti, kad dabartinė ES plėtros filosofija, kuri davė gerų rezultatų į Europos Sąjungą priimant Centrinės Europos ir Baltijos šalis, šiuo metu nebepasižymi jokia sėkme: Vakarų Balkanų integracija yra įstrigusi ir neatrodo, kad galėtų padaryti kokią nors ryškesnę pažangą, Ukrainai ir kitoms Trio šalims nesugebama pasiūlyti kažko ambicingo, konkretaus, ir praktiškai įgyvendinamo.

Todėl pačią plėtros filosofiją, kuri nebetinka šiam laikmečiui, yra verta peržiūrėti iš esmės (žr. Eastern Partnership ‘Beyond Westlessness’: A New Momentum For The European Integration).

Vienas iš siūlymų – Ukrainai ir kitoms Trio šalims (taip pat ir Vakarų Balkanų šalims) taikyti pagreitintos integracijos į Europos Sąjungos Bendrąją Rinką procedūrą. Tai reikalautų, kad Ukraina nedelsiant įgyvendintų net 70% ES Acquis Communautaire, tuo pačiu gautų visus buvimo visateise Bendros Rinkos dalimi privalumus, tačiau kol kas neįgautų institucinių teisių Europos Sąjungos Taryboje ar Komisijoje. Ne tik daugelis ES ekspertų, bet ir Europos Parlamentas paskutiniuose sprendimuose yra pabrėžęs, kad tai yra realus būdas įveikti dabartinę integracijos stagnaciją.

Antras galimas siūlymas – iš esmės peržiūrėti plėtros strategiją, atkreipiant dėmesį į 1990 metais įvykusią Rytų Vokietijos įntegraciją į Europos Sąjungą, kuomet po apsijungimo su Vakarų Vokietija, įvykusio per vienerius metus po Berlyno sienos griūties, Rytų Vokietija taip pat tapo ir Europos Bendrijos nare. Ir tai truko mažiau nei metus. Rytų Vokietija, apsijungdama su Vakarų Vokietija, vienu ypu iš jos perėmė visą teisyną (visą Acquis Communautaire), ir tik po to mokėsi, kaip reikia gyventi su tokiomis naujomis teisės normomis. Kitaip sakant, Rytų Vokietija iš pradžių tapo Europos Bendrijos nare, tik po to integravosi. Tuo tarpu Centrinei Europai ir Baltijos valstybėms Europos Sąjunga taikė visai priešingą filosofiją: pradžioje vertė perimti visą ES teisę, egzaminavo, ar mokame gyventi pagal tokią europinę teisę, ir tik pabaigoje įvykdė formalumą – įteikė mums ES narių pažymėjimus. Taigi mes ėjome ilgai užtrunkančiu keliu – pradžioje integracija (įrodymas, kad galime gyventi pagal ES taisykles) ir tik po to ES nario pažymėjimas. Tokia plėtros filosofija pakankamai sėkmingai veikė mūsų atžvilgiu ir tuo laiku, kai mes stojome į ES, bet dabar ji nebeveikia nei Vakarų Balkanuose, nei Trio šalyse.

Todėl Europos Sąjungą ir yra ištikusi gili geopolitinė krizė. Paprastai iš krizių ES išeina, keisdama savo filosofiją krizę ištikusioje srityje, iš pačios krizės išeidama su nauja filosofija ir sustiprėjusi, o taip pat ir įgijusi naujų politikos instrumentų toje krizę ištikusioje srityje.

Šiuo metu Europos Sąjungą yra ištikusi gili geopolitinė kaimynystės politikos krizė. Todėl akivaizdu, kad ši Europos Sąjungos politika turės radikaliai keistis. Tam reikės naujų idėjų. Lietuva yra vienas iš nedaugelio centrų, kur tokios ES plėtros naujos filosofijos idėjos gali gimti. Ir Lietuva privalo imtis tokios iniciatyvos.

d) „Ukrainos ministerijos“  steigimas: pirmasis darbas – pasaulinė politinių solidarumo tinklų logistika

d1) veiksmai Lietuvoje:

Visų pirma įkuriamas tarppartinis, tarpinstitucinis neformalus darbinis branduolys, apimantis įvairias Vyriausybės bei Seimo institucijas, Lietuvos diplomatines atstovybes, Lietuvos atstovus įvairiose ES institucijose, aktyviausias visuomenines organizacijas. Šiame neformaliame branduolyje turėtų būti pasiektas sutarimas dėl „Ukrainos Ministerijos“ steigimo, pagrindinių jos veiklos tikslų bei artimiausio laikotarpio svarbiausių darbų. Tokio neformalaus branduolio sukūrimo iniciatyvos turėtų imtis Seimo Užsienio reikalų ir Europos reikalų komitetai.

Turint omenyje, kad 2027 metų Lietuvos pirmininkavimas ES Tarybai įvyks po 2024 metų Seimo ir Prezidento rinkimų, jau dabar neatidėliojant turi būti siekiama tarppartinio ir tarpinstitucinio susitarimo dėl 2027 metų Pirmininkavimo ES Tarybai svarbiausio geopolitinio prioriteto – „Ukrainos apsijungimo su ES“ įgyvendinimo.

Turi būti ieškoma sutarimo dėl „Ukrainos apsijungimo su ES“ procesui skirto Lietuvos specialaus atstovo, sąlygiškai pavadinto „Special envoy for Second Front“ (taip pat su atsakomybe už pasirengimą 2027 metams) paskyrimo.

Turi būti parengiamas Pasirengimo 2027 metų Pirmininkavimui konkretus veiksmų planas; taip pat susitariama dėl pasirengimo 2027 m. Pirmininkavimui ir „Ukrainos apsijungimo su  Europos Sąjunga“ strategijos įgyvendinimo finansavimo apimčių Lietuvos valstybės biudžete.

d2) „Ukrainos ministerijos“  ir Lietuvos valstybės veiksmai Ukrainoje:

Visų pirma, turi būti siekiama Lietuvos ambasados Ukrainoje radikalaus išplėtimo ir stiprinimo, taip pat turi būti stiprinami jos padaliniai ir garbės konsulatai įvairiuose Ukrainos regionuose.

Kiti artimiausio laikotarpio veiksmai:

  • „Ukrainos Ministerijos“ padalinio Kijeve steigimas (prie Lietuvos ambasados Kijeve), suteikiant jam „Lietuvos Namų“ pavadinimą, ir numatant misiją – apjungti įvairias bendrų interesų grupes ir iniciatyvas;
  • Lietuvos verslo, kultūros tinklų Ukrainoje mezgimas, išnaudojant „Lietuvos Namų“ potencialą ir resursus; tokių tinklų išnaudojimas tarptautinėse Antrojo Fronto lobistinėse kampanijose;
  • Lietuviškų think-tankų Ukrainoje kūrimas ir ryšių tiek su Ukrainos, tiek ir su Vakarų think-tankais mezgimas bei išnaudojimas tarptautinei lobistinei veiklai;
  • Iš esmės padidinta lietuviška International Development parama, tampant reikšmingais paramos Ukrainai donorais;
  • Parama Ukrainos nacionalinės integracijos strategijos kūrimui ir jos įgyvendinimui – parama ukrainiečių tarptautiniam politiniam, ekonominiam, kultūriniam lobizmui;
  • Intensyvus dalyvavimas jų svarbiausiose reformose, laimint Twining‘o ir kitas ES programas;
  • Darbas su pagrindinėmis Tarptautinėmis finansų institucijomis (IFI) veikiančiomis Ukrainoje, SGUA, Europos Komisijos atstovybe Kijeve, G7 ambasadomis Kijeve, dirbant politinio lobizmo darbą ir tuo pačiu kuriant naujus finansinės ir ekonominės paramos Ukrainai instrumentus bei padedant efektyviai panaudoti Maršalo Plano Ukrainai lėšas.

d3) „United for Ukraine (U4U)“ globalaus Vakarų demokratijų  politikų, ekspertų, žiniasklaidos atstovų tinklo sudarymas

Į vieną informacinį ir partnerystės bei bendro politinio veikimo tinklą United for Ukraine (U4U) suburiami Ukrainos ir Vakarų politikai, kuriems rūpi Ukrainos sėkmė. Tinklo dalyviai aprūpinami pastoviu informaciniu srautu, inicijuojamos bendros lobistinės kampanijos, telkiama būtina parama Ukrainai. Tai tampa tikra bendra Antrojo Fronto koalicija.

Į vieną informacinį ir partnerystės tinklą, veikiantį lygiagrečiai su politiniu U4U tinklu, suburiami Vakarų ir Rytų Partnerystės šalių proeuropietiški ekspertai, kuriems rūpi „Ukrainos apsijungimo su Europos Sąjunga“ strategijos sėkmė. Taip pat į vieną partnerystės tinklą suburiami tarptautinės žiniasklaidos rašantieji, kuriems rūpi Ukrainos sėkmė.

Ši United for Ukraine koalicija turėtų imtis lyderystės ir sprendžiant platesnius Europos kontinento rytinės dalies geopolitinius iššūkius: koalicija turėtų taip pat rasti galimybių rūpintis ir kitų Trio šalių (Sakartvelo, Moldovos) europine integracija, turėtų rūpintis Armėnijos europinio suartėjimo perspektyva bei demokratijos plėtros Baltarusijoje ir Rusijoje tolesnėmis galimybėmis, turint omenyje ir Trečiojo Fronto svarbiausius tikslus bei iššūkius.

d4) „Ukrainos ministerijos“ veiksmai Briuselyje

  • „Pro-Ukraine koalicijos“ sustiprinimas Europos Parlamente;
  • „Pro-Ukraine koalicijos“ subūrimas „Briuselio burbule“, sutelkiant visus institucijų, think-tankų, NVO, žiniasklaidos atstovus, kuriems rūpi Ukrainos sėkmė;
  • „Pro-Ukraine koalicijos“ forumo seminarinė ir konferencinė veikla Europos parlamente, įtraukiant kitas Briuselio institucijas, tarptautinius think-tankus bei žiniasklaidą;
  • „Europietiškos Rusijos draugų Forumo“ veikla Europos Parlamente;
  • Briuselio pagrindinių geopolitinių think-tankų tinklo užangažavimas „Ukrainos apsijungimo su Europos Sąjunga“ strategijai;
  • Europos Sąjungos Maršalo Plano Ukrainai filosofijos ir konkrečių priemonių kūrimas, derinimas, inicijavimas;
  • „Ukrainos apsijungimo su ES“ (sparčios europinės integracijos) strategijos kūrimas, priimant domėn ligšiolinę ES plėtros politikos neigiamą patirtį tiek integruojant Rytų Partnerystės šalis, tiek ir Vakarų Balkanus.

d5) Geopolitinės Koalicijos su Lenkija sudarymas

Akivaizdu, kad „Ukrainos atstatymo“ ir „Ukrainos apsijungimo su ES“ strategijų kūrime ir įgyvendinime ypatingą vaidmenį vaidins istorinė Ukrainos, Lietuvos ir Lenkijos partnerystė, kuri turi tapti dar intensyvesne. Todėl santykiuose su Lenkija šalia gebėjimo spręsti svarbius bendrus ūkinius reikalus, verta susigrąžinti gebėjimą kurti bendrą geopolitinę darbotvarkę. Tam yra skirtas Liublino trišalės Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos koalicijos formatas, kuris toliau turėtų vaidinti dar svarbesnį vaidmenį.

Tačiau verta būtų sukurti dar du reguliarius forumus:

  • „Spalio 20-tos Forumas“, kuris būtų skirtas Lenkijos-Lietuvos dvišalėms geopolitinėms iniciatyvoms aptarti;
  • „Gegužės 3-ios Forumas“ – Ukrainos, Lietuvos bei Lenkijos iniciatyva reguliariai vykstantis platesnės „Pro-Ukraine koalicijos“ Forumas.

d6) Centrinės Europos „pro-Ukraine koalicijos“ sudarymas bei Šiaurės šalių  sugrąžinimas

Pradedant nuo Europos Parlamento ir baigiant nacionaliniais Parlamentais buriama Centrinės Europos tarpvalstybinė „pro-Ukraine koalicija“, įtraukiant ir vykdomosios valdžios atstovus;

Bendromis pastangomis bandoma atgaivinti Šiaurės šalių angažavimąsi Rytų Partnerystės regionui, ir ypač Ukrainai.

d7) Darbas Vokietijoje, Prancūzijoje, Didžiojoje Britanijoje, JAV, Kanadoje

Sukuriama „pro-Ukraine koalicijos“ kartu su Ukrainos (Trio šalių) politikais pastovaus lobistinio darbo Vokietijos, Prancūzijos, Olandijos, Didžiosios Britanijos, JAV, Kanados valdžios politiniuose koridoriuose sistema, siekiant politinės paramos labai konkrečioms „Ukrainos atstatymo“ ir „Ukrainos apsijungimo su ES“ programoms. Tam išnaudojamas visas „United for Ukraine“ tinklo potencialas: tiek politinis, tiek ir ekspertinis, kultūrinis ar žiniasklaidos. Esminis šio darbo tikslas – šių šalių rinkėjai turi išlaikyti savo nuostatas ir toliau visomis išgalėmis remti Ukrainą, tuo tarpu šiuo metu įvardintų šalių skeptiškieji lyderiai turi atvirsti į paramos Ukrainai entuziastus, o tam turi padėti tie ES šalių lyderiai, kurie ir šiandien yra Ukrainos pusėje.

d8) „pro-Ukraine koalicijos“ žmogiškųjų resursų telkimas Briuselyje

„Briuselio burbulas“ (Europos Sąjungos institucijos) vaidina ir vaidins svarbų vaidmenį įgyvendinant tiek „Ukrainos atstatymo“, tiek „Ukrainos apsijungimo su ES“ strategijas. Todėl šios institucijos yra nusipelnę ne tik pastovių „Pro-Ukraine koalicijos“ ar „United for Ukraine“ tinklo lobistinių pastangų. Verta atsiminti, kad šioms institucijoms vadovauja arba jų svarbiuose postuose dirba konkretūs žmonės, kurie gali būti arba tikri abejingi Briuselio biurokratai arba tikri Ukrainos sėkmės advokatai ir lyderiai. Šiuo metu pastarųjų nėra daug. Kad situacija keistųsi, reikia, jog Lietuva turėtų aiškią žmogiškųjų resursų telkimo Briuselyje strategiją, kurioje būtų aiškiai įsivardinta ne tik užimamų postų kiekybės, bet ir kokybės tikslai. Yra labai svarbu jau dabar imtis iniciatyvos ir pradėti rūpintis, kad ateityje, nuo 2024 metų naujos kadencijos, Europos Komisijos narys, atsakingas už Europos Sąjungos plėtrą būtų tikrai įsipareigojęs Ukrainos sėkmei; nemažiau svarbu yra ir tai, kad Komisijos Viceprezidento, atsakingo už ES užsienio ir saugumo politiką, postas pagaliau atitektų Centrinės Europos ir Baltijos regiono atstovui. Tam ir reikia jau dabar burti „pro-Ukraine koaliciją“, kuri rūpintųsi ir tokiais reikalais.

d9) Ukrainos, Lenkijos, Lietuvos išeivijos – „United for Ukraine“!

Lietuvos kelyje link euroatlantinės integracijos ypatingai svarbų vaidmenį suvaidino Lietuvos išeivija. Tiek veikdama atskirai, tiek kartu su Baltijos šalių ir Lenkijos išeiviais, išeivija buvo ypatingai efektyvi spausdama ir lobindama Vakarų parlamentus, pradedant nuo JAV Kongreso ir baigiant Europos Parlamentu.

Šią patirtį yra būtina išnaudoti ir šiandien – Ukrainos, Lenkijos ir Lietuvos bei Baltijos valstybių išeivijos po „United for Ukraine“ vėliava turi vienytis bendrai veiklai, ir ne tik organizuojant mitingus ar kitas viešas akcijas, bet ir imantis nuolatinio politinio spaudimo ir lobizmo savo šalių parlamentarų ir Vyriausybės narių atžvilgiu.

VII. Trečias Frontas – kitokia Rusija

Trečiasis mūsų kovų frontas – kova už kitokią Rusiją. Už Rusiją be Putino, už deputinizuotą Rusiją. Galų gale – už demokratinę Rusiją. Putino karas prieš Ukrainą, kurį Putinas ilgainiui pralaimės, atveria tam naujas galimybes.

Tenka dar ir dar kartą priminti, kad demokratijos plėtra į Europos kontinento rytinę dalį, į pačią Rusiją, saugumo situaciją visame Europos kontinente pakeis dramatiškai. Ir tai yra vienas iš svarbiausių Europos Sąjungos tikslų. „Europa vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ (Europe whole, free and at peace), tai yra, „Europa susivienijusi, laisva (taip pat ir demokratinių laisvių prasme) ir nekariaujanti tarpusavyje“ – tokia yra ilgalaikės taikos ir saugumo Europos kontinente formulė. Mūsų vaizduotė šiandien yra netgi nepajėgi įvardinti visų esminių ir teigiamų pokyčių, kurie ištiktų Europos kontinentą, jeigu Rusija taptų demokratija.

Nėra jokių priežasčių galvoti, kad Rusija niekada negalės tapti demokratija. Jeigu Ukraina tapo sėkminga demokratija, jeigu baltarusiai, vedami Sviatlanos Cichnouskajos, kovoja už demokratiją savo šalyje, būtų klaida galvoti, kad Rusijos žmonės yra kitokie ir kad jiems demokratija yra svetima. Iki šiol tai yra Putino strategija ir visais laikais ji buvo tokia: įrodinėti Vakarams, kad Rusija niekada negalės tapti demokratija, kad ji yra pusiau laukinė, kad jai visada vadovaus koks nors sveiką protą praradęs diktatorius, savo rankoje laikantis branduolinio ginklo mygtuką, o todėl Vakarai turi tiesiog prisitaikyti prie Rusijos tokios, kokia ji yra, su Putinu priešakyje, nes Vakarams neprisitaikant, Kremlius esą gali supykti ir tada visiems bus blogai. Dar prieš karą, 2020 metų rugsėjo mėnesį Europos Parlamentas patvirtino rekomendacijas ES institucijoms dėl strategijos santykiuose su Rusija ir šiose rekomendacijose suformulavo aiškią nuostatą, kad santykiuose su Rusija Europos Sąjungos prioritetas turi būti skirtas demokratijos plėtros Rusijoje galimybėms. Prasidėjus Putino karui prieš Ukrainą, šis Vakarų politikos prioritetas santykiuose su Rusija tampa dar svarbesniu.

Trečiasis Frontas privalo turėti aiškius tikslus (karo stabdymas ir Putino užkardymas; parama opozicijai ir „kitokios Rusijos“ perspektyvai; parama demokratijos plėtrai į Europos kontinento rytinę pusę) ir priemones tiems tikslams pasiekti.

Trečio fronto veiklos laukas – visų pirma pati Rusija; antra – Vakarai, kur šiuo metu randasi didelė dalis opozicijos Putinui, ir Vakarų politiniai lyderiai, kurie privalo patikėti „kitokios Rusijos“ galimybe ir vardan jos dirbti; trečia – Rusijos kaimynai, ypač Ukraina, kurios sėkmė gali įkvėpti eilinius rusus siekti tokių pat permainų.

Artimiausio laikotarpio svarbiausias tikslas – sustabdyti karą ir priversti Putiną atsitraukti. Tam reikalingos pačios skausmingiausios sankcijos Rusijai nuo pat pradžių, kurios turi likti galioti tol, kol paskutinis Rusijos kareivis nepaliks okupuotų Ukrainos teritorijų, tame tarpe ir tų, kurios buvo okupuotos 2014 metais. Taip pat Putinas turi žinoti, kad Rusija turės mokėti reparacijas (taip pat ir dabar užšaldytais valstybės ar atskirų oligarchų turtais) už tą žalą, kurią Putino karas padarė Ukrainai, o Putinui ir jo aplinkai bei Lukašenkai už karo nusikaltimus teks atsakyti Tarptautiniame Tribunole.

Šios nuostatos turi tapti ne tik aiškia bendra Vakarų politine pozicija, bet ir Vakarų juridiniu reikalavimu Rusijai, tuo atveju jeigu Putinas pasiūlytų Vakarams derėtis dėl taikos kare prieš Ukrainą.

Vakarams taip pat turi būti svarbu tiek šio karo metu, tiek ypač pasibaigus karui, rūpintis liberalia opozicija Putinui – tiek ta, kuri yra likusi Rusijoje, tiek ta, kuri nuo Putino persekiojimo pasitraukė į Vakarus. Šiame Trečiajame fronte turime stovėti petys į petį su Rusijos opozicija, tiek padėdami jiems skelbti „kitokios Rusijos“ svajonę pačioje Rusijoje, tiek kartu su jais kovodami už Vakarų tikėjimą kitokios Rusijos galimybe. Trečiasis informacinis frontas, kuris turi veikti pačioje Rusijoje, reikalauja sutelktų Rusijos opozicijos ir Vakarų pastangų, tiek finansuojant ir sukuriant reikalingą komunikavimo infrastruktūrą, tiek ir rūpinantis informaciniu turiniu.

Nepaisant Putino karo prieš Ukrainą sukeltos sumaišties, Europos Sąjunga ilgai neatidėliodama turi pradėti rengti (kartu su Rusijos opozicijos ekspertais) būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kuri leistų eiliniams rusams suprasti, kiek jie daug praranda vien dėl to, kad vis dar gyvena ne „Rusijoje be Putino“; tokios bendros strategijos rengimas padėtų ir Rusijos opozicijai susivienyti ir sutelkti savo intelektinį kapitalą, kuris dabar pasklido po visą Vakarų pasaulį. Galų gale, įvykus demokratiniam virsmui Rusijoje, tokia strategija nuo pat pirmųjų dienų būtų reikalinga tam, kad Europos Sąjunga galėtų padėti stabilizuotis jaunai atgimusios Rusijos demokratijai.

Trečiajam frontui, kovojančiam už demokratiją Rusijoje, bus labai svarbios pergalės pirmuose dvejuose frontuose. Nes Ukrainos sėkmė tiek ginantis kare, tiek su Vakarų pagalba atsitiesiant po karo ir sparčiai integruojantis į Europos Sąjungą, eiliniams rusams taptų svarbiausiu įkvėpimo šaltiniu siekiant permainų ir pas save. Nes eilinis rusas taip pat norėtų gyventi taip, kaip gyvena europiečiai.

Tokios Trečiojo Fronto strategijos įgyvendinimas Lietuvos pastangomis reikalautų tų pačių gebėjimų, kaip ir įgyvendinant Antrojo Fronto strategiją – aiškių idėjų, gebėjimo burti tiek Rusijos opozicijos, tiek ir Vakarų koalicijas tokių strategijų įgyvendinimui. Reikia nuoseklaus darbo su Rusijos visuomene, padedant jai deputinizuotis ir su Vakarų sostinėmis, padedant joms nesugrįžti prie „business as usual“ su Putinu.

Pradiniame etape tokių darbų organizavimu galėtų užsiimti ta pati „Ukrainos Ministerija“.

VIII. Partnerystė su JAV – sėkmės trijuose frontuose garantija

Yra visiškai akivaizdu, kad bendra sėkmė visuose trijuose frontuose įmanoma tik tada, jeigu pergalių šiuose frontuose bus siekiama kartu su svarbiausiu partneriu kovose už demokratijos plėtrą Europos kontinento rytinėje dalyje, tai yra su Jungtinėmis Amerikos Valstijomis. Jungtinės Valstijos yra svarbios ne tik padedant mums apsiginti. Partnerystė su JAV yra svarbi ir rūpinantis Ukrainos sėkme, ir dirbant ES sostinėse vardan sėkmės visuose trijuose Frontuose, ir remiant demokratijos plėtrą tiek kaimyninėje Baltarusijoje, tiek ir pačioje Rusijoje.

Partnerystė reikalauja abipusio solidarumo – mums rūpi Ukraina, rūpi demokratijos plėtra ir saugumas mūsų regione, Jungtinėms Valstijomis rūpi Taivanas, rūpi saugumas Indijos-Ramiojo vandenyno regione. Jeigu norime, kad amerikiečiai kartu su mumis dalintųsi rūpesčiais mums rūpimuose trijuose mūsų regiono Frontuose, turime būti kartu su jais jiems rūpimų regionų frontuose.

IX. Kodėl mums rūpi Globalaus Demokratijos Fronto sėkmė: autoritarizmo neišvengiamas virsmas į agresiją. Kinijos perspektyvos

Putino karas prieš Ukrainą parodė du svarbius dalykus: pirma, autoritarinė Rusija savo technologiniu, ekonominiu, moraliniu išsivystymu stipriai atsilieka nuo demokratinės Ukrainos ir nuo Vakarų; antra – autoritariniai režimai Europos kontinento rytinėje dalyje ilgainiui tampa vis nervingesni ir galų gale tampa nusikalstamais agresoriais.

Galima spėti, kad tokios tendencijos vis ryškiau matysis visame pasaulyje: autoritariniai režimai, neatlaikydami konkurencijos su globalia demokratija bei prarasdami savo piliečių lojalumą, darysis vis nervingesni ir galų gale pereis į atvirą agresiją. Kartu vis labiau aiškės jų technologinis atsilikimas, nepaisant visos jų pačios propagandos apie tariamai didelius vystymosi pasiekimus. Tokios tendencijos gali pasimatyti ir artimiausių dešimtmečių autoritarinės Kinijos raidoje, kam demokratinis pasaulis turi ruoštis jau dabar.

Globali demokratijų konkurencija ir kova su autoritariniais režimais artimiausių metu gali atvesti prie 4-osios globalios demokratizacijos bangos pagal S.Huntingtoną. Tokios tendencijos Lietuvai būtų labai palankios, nes tai palengvintų demokratinį virsmą kaimyninėse Baltarusijoje ir Rusijoje.

Todėl Lietuva turi visomis išgalėmis prisidėti ir aktyviai dalyvauti formuojantis globaliai demokratijų koalicijai. Globali demokratijos plėtra, įskaitant ir mūsų regioną, yra svarbiausias Lietuvos geopolitinio saugumo interesas.

X. Savo politinio lauko apsauga nuo hibridinių grėsmių: investicijų į autoritarines ekonomikas apskaita ir vertinimas

Sėkmingai Lietuvos kovai už demokratijos plėtrą trejuose globaliuose frontuose reikalinga viena būtina sąlyga: saugus demokratinis užnugaris mūsų pačių namuose. Daug kalbame apie mūsų demokratijos apsaugą nuo trečiųjų šalių (Baltarusijos, Rusijos, Kinijos) hibridinių interferencijų, išmokome uždaryti propagandinius Kremliaus kanalus, apsaugome rinkiminių kampanijų finansavimo saugumą, kontroliuojame užsienio investicijas iš nepatikimų šalių, tačiau kol kas esame visiškai neapsisaugoję nuo savų, kurie tampa svetimų įtakų retransliuotojais Lietuvoje.

Ne pirmą kartą susiduriame, kad Lietuvos subjektai, įkūrę savo verslą  kurioje nors autoritarinės valdžios valdomoje rinkoje (Rusijoje, Baltarusijoje, Kinijoje) ar užmezgę su tokia rinka intensyvius prekybinius ryšius, yra tos autoritarines valdžios verčiami tapti jos hibridinės propagandos ar politinės veiklos agentais. Apie tai ne vieną kartą savo ataskaitose rašė VSD, apie tai yra skelbta reikšmingose tarptautinių ekspertų studijose (žr. Kremlin Playbook: Understanding Russian Influence in Central and Eastern Europe (CSIS Reports)), apie tai, kaip Kinija stengiasi tokiu būdu išnaudoti Taivano investicijas į Kiniją, atvirai kalba Taivano politikai.

Tokios tendencijos demokratijų kovoje su autoritarinais režimais, valdančiais dideles ekonomikas, darosi vis pavojingesnės, ypač Lietuvos užsienio ir saugumo politikai. Lietuva turi išmokti gintis nuo tokių grėsmių. To galima pasiekti, pradedant saugumo požiūriu vertinti ne tik į Lietuvą ateinančias investicijas, bet ir Lietuvos verslo investicijas ar kitus verslo ryšius su autoritarinių valdžių valdomomis ekonomikomis.

XI. Užsienio politikos strategijos įgyvendinimas pagal „4E ir 1P“ principą

Putino karo prieš Ukrainą sukeltas sukrėtimas iššauks daug geopolitinių permainų tiek Europos kontinente, tiek globaliai.

Ateityje galime susidurti su visai naujais iššūkiais mūsų geopolitiniam saugumui, bet galime atrasti ir visai naujų galimybių mūsų svarbiausių ir ilgalaikių geopolitinio saugumo problemų sprendimui.

Visa tai reikalaus permainų ir mūsų užsienio politikos svarbiausių tikslų įgyvendinimo strategijose ir taktikose.

Svarbiausia yra mums patiems patikėti, kad mes patys galime daug nuveikti visuose trijuose frontuose, jeigu turėsime naujų idėjų ir sugebėsime burti bendraminčių koalicijas. Mūsų stiprybė yra ne tai, ką mes patys vieni galime nuveikti padėdami Ukrainai, bet kiek galime atrasti bendraminčių ir bendražygių, kurie padėtų tai pačiai Ukrainai. Mūsų uždavinys yra ne tik patiems elgtis teisingai, bet ir padėti savo Vakarų partneriams rasti teisingiausius sprendimus.

Svarbiausia yra patikėti savo jėgomis ir kovojant už Lietuvai svarbių tikslų įgyvendinimą,  visada  prisiminti garsiuosius buvusio globalios kompanijos „General Electric“  CEO Jack Welsh „General Electric“ vadyboje sėkmingai taikytus „4E ir 1P“ principus.

Pagal J.Welsh, bet kokioje veikloje yra svarbūs tie patys „4E ir 1P“ principai:

  • 1E: „energy“ (energija) – gebėjimas demonstruoti energiją, užsidegimą; gebėjimas energingai  inicijuoti naujus projektus, naujas strategijas;
  • 2E: „energize“ (gebėjimas energizuoti) – sugebėjimas savo energija įtikinti ir užkrėsti aplinkinius, burti bendraminčių koalicijas;
  • 3E: „edge“ (aštri riba) – gebėjimas priimti drąsius ir aiškius „taip“ ar „ne“ sprendimus, net jeigu pradinėse diskusijoje  tokie sprendimai susilaukia nemažai kritikos ir nepasitenkinimo;
  • 4E: „execute“ (įgyvendinimas) – sugebėjimas įgyvendinti priimtus sprendimus ir pasiekti tikslą bet kuriame fronte.
  • 1P: „passion“ (aistra) – sugebėjimas dirbti, su visa aistra atsiduodant darbui ir tikslo siekimui.

Remdamasi tokiais principais „General Electric“ tapo globalia lydere.

Lietuvos užsienio politikai atsiveria naujų išmėginimų ir naujų galimybių metas. „4E ir 1P“ principai yra tai, kas tokiais neramiais ir didelių permainų laikais gali padėti tinkamai išnaudoti atsiveriančias galimybes. Ir imtis energingos lyderystės.

×