A.Kubilius. Kaip sustabdyti V.Orbano veto siautėjimą ir Europos Sąjungos „orbanizaciją“?

2024-02-14 | Europos Sąjunga

Pastaruosius keletą metų Viktoras Orbanas yra pavertęs Vengriją didžiausiu galvos skausmu visai Europos Sąjungai.

Nepaisant to, kad per porą paskutinių ES Tarybos posėdžių  jis palaipsniui atsisakė savo taktikos vetuoti visus su Ukraina susijusius ES sprendimus, vis tik per pastaruosius keletą  metų V. Orbanas pastoviai  kėlė nuolatinę grėsmę Europos Sąjungai būti „orbanizuotai“. ES „orbanizacija“ – tai  ES gebėjimų priimti sprendimus degradacija, kai ES valstybė narė, piktnaudžiaudama veto teise, siekia šantažuoti visą ES ir neleidžia priimti svarbių sprendimų

Europos Sąjunga ieško  geriausio būdo, kaip sustabdyti tokios naujos „šantažo kultūros“ plitimą, tačiau vis dar neturi sisteminio požiūrio į tokį iššūkį.

Tenka konstatuoti, kad Europos Sąjungai tikrai atėjo laikas ieškoti tinkamo atsakymo į „orbanizacijos“ iššūkį, kol tai dar  netapo mirties nuosprendžiu pačiai Europos Sąjungai.

Kad galėtume ieškoti būdų kaip stabdyti šantažo kultūros plėtrą, pirmiausia turime pažvelgti į praeitį, kad suprastume, kaip ir kada pradėjo reikštis „orbanizacijos“ reiškinys.

Reikia prisiminti, kad Europos Sąjunga visų pirma  buvo priversta ieškoti naujų būdų, kaip stabdyti V.Orbano ir Vengrijos veiksmus, pažeidžiančius ES sutartyse nustatytas bazines ES teisinės valstybės vertybes, nes tokie Vengrijos veiksmai gresia tuo, kad jie gali sutrikdyti esminių ES mechanizmų, įskaitant ES Bendrąją rinką, veiklą, nes šie ES mechanizmai veikia remdamiesi vienodu teisinės valstybės principų taikymu visoje ES teritorijoje.

Siekdama priversti Vengriją sugrįžti prie besąlygiško teisinės valstybės principų taikymo pačioje Vengrijoje, ES prieš keletą metų  teisėtai sustabdė („užšaldė“) Vengrijai priklausančių ES pandeminių Recovery fondo lėšų (apie 30 mlrd. eurų) išmokėjimą. Praeitų metų gruodžio mėn., kai Vengrija buvo priversta ištaisyti kai kurias savo klaidas teisinės valstybės reikaluose, ES Komisija priėmė sprendimą „atšildyti“ 10 mlrd. eurų mokėjimų sumą Vengrijai.

Tačiau V. Orbanas, jau prieš keletą metų sulaukęs ES Komisijos „finansinių bausmių“, nutarė, kad jis  visų pirma taisys ne  Vengrijos įstatymus, bet imsis „veto šantažo“ prieš visą ES (ir tokiu būdu „išmušinės“ ES lėšų „atšildymą“), nes ES Sutartyje yra numatyta, kad ES Vadovų Taryboje (kurioje dalyvauja ir V.Orbanas) daugelis sprendimų turi būti priimti vienbalsiai.

Pagal vienbalsiškumo teisės apibrėžimą  Vengrija turi formalią veto teisę stabdyti svarbius ES sprendimus. Iki šiol Europos Sąjungoje yra susiklosčiusi tokia praktika, kad ES valstybei narei visiškai nereikia pagrįsti kokiais nors rimtais argumentais, kodėl valstybė nutarė pasinaudoti veto teise ir taip sustabdyti bendro ES sprendimo priėmimą, todėl V. Orbano nuolatinių ir reguliarių  pastangų dėka Sutartyje numatyta veto teisė tapo tiesiog naujos „šantažo kultūros“ svarbiu instrumentu. Ir tokia „šantažo kultūra“ sparčiai plinta per visą ES, ypač „naujojoje Europoje“. Tai daro ES pavojingai neveiksminga, ypač todėl, kad Orbano veto pastaruosius du metus, nuo pat  karo prieš Ukrainą pradžios, yra specifiškai nukreipta prieš ES pastangas paremti Ukrainą.

Todėl verta skirti žymiai daugiau dėmesio tam, kad būtų rasti efektyvūs ES teisiniai instrumentai, kaip Orbano šantažinis siautėjimas galėtų būti pagaliau sustabdytas.

Visų pirma reikia aiškiai įvardinti, kad V.Orbano veiksmai pažeidžia dvi skirtingas ES veiklos sritis: pirma, jie pažeidžia ES Sutartyje įtvirtintus ES šalių veiklos principus, kurie yra nustatyti jų „vidinei“ veiklai savo šalyse; antra, V.Orbano veiksmai  taip pat pažeidžia ir principus, nustatytus ES šalių „išorinei“ veiklai santykiuose su kitomis ES šalimis ir su visa ES bendrija.

Akivaizdu, kad Viktoras Orbanas ir jo valdžia priima sprendimus, kurie pačioje Vengrijoje, „namuose“, pažeidžia europietiškas demokratijos, teisės viršenybės, žmogaus teisių vertybes, kurios yra apibrėžtos ES Sutarties 2-jame straipsnyje.

Tačiau V.Orbanas savo veiksmais taip pat netinkamai elgiasi ir Vengrijos „išorėje“, ES tarptautinėje erdvėje, šantažuodamas visą ES savo atrastu metodu piktnaudžiauti ES sutartyse numatyta veto teise.

Tam, kad sustabdytume V.Orbano veiksmus, pažeidžiančius ES sutartis (tiek šalies „viduje“, tiek ir „išorėje“) turime naudoti specialius, specifinius ir skirtingus ES teisės instrumentus, skirtus ES Sutarčių nuostatų gynybai skirtingose srityse.

Galime diskutuoti ilgai apie tai, ką V.Orbanas netinkamo daro „namuose“ Vengrijoje ir kaip reikia priversti Orbaną grįžti prie Sutarties 2-ajame straipsnyje apibrėžtų vertybių įgyvendinimo. Tačiau šiuo metu Europos Sąjungoje esame labiausiai susirūpinę dėl V.Orbano naudojamo „veto šantažo“, o tai yra Vengrijos  „išorės“ veikla. Tačiau nuo tokio „išorės“ šantažo ir toliau bandome apsiginti ir apginti ES, remdamiesi tik ES Sutarties 7 straipsniu, ginančiu ES vertybes nuo netinkamo ES šalių nacionalinių vyriausybių elgesio „namuose“, kai yra pažeidžiamos ES Sutarties 2-jame straipsnyje apibrėžtos demokratijos, žmogaus teisių ir teisės viršenybės vertybės.

Mūsų bandymai įrodyti, kad „veto šantažas“ (taikomas „išorėje“) pažeidžia ir Sutarties 2-ojo straipsnio vertybes (kurios yra „vidinės“), teisiškai nėra labai veiksmingi ir tikėtina, kad sunkiai gali sustabdyti „veto šantažą”.

Todėl yra verta ieškoti ir kitų būdų, kaip teisiškai būtų galima stabdyti tokią “veto šantažo kultūros” sklaidą Europos Sąjungoje.

Ieškant būdų, kaip ES gali efektyviai sustabdyti V.Orbano „veto šantažą“, verta prisiminti ir ES Sutarties 4 straipsnio 3 dalį: „Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“ (“The Member States shall facilitate the achievement of the Union’s tasks and refrain from any measure which could jeopardize the attainment of the Union’s objectives”).

Kaip teigiama Europos Sąjungos Sutarties komentare, skirtame šiam Sutarties straipsniui[1]: „Nuoširdaus bendradarbiavimo principas yra dar viena svarbi Sąjungos teisės sąvoka. /…/ Šis principas gali būti laikomas Sąjungos teisinės tvarkos kertiniu akmeniu. /…/ Nuoširdaus bendradarbiavimo principas reikalauja ir bendradarbiavimo, ir pagarbos. /…/ Kaip bendrąją pareigą šalims, kylančią iš lojalumo principo, ESTT (ES Teisingumo Teismas) išvedė sąžiningumo principą, pagal kurį valstybei narei draudžiama piktnaudžiauti Sutartyje numatytomis šalies teisėmis”.

Mathias Herdegen, analizuodamas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalį, aiškina[2]: „Sąjungos požiūriu, Sutarties laikymasis įpareigoja valstybes nares lojaliai vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. /…/ Bet kuriuo atveju akivaizdu, kad „lojalumo Sąjungai“ principo pažeidimą galima įžvelgti „tuščios kėdės politikoje“ arba atsisakyme dalyvauti Europos Sąjungos Taryboje, kai tuo yra  siekiama tam tikrų vienos šalies  tikslų“.  Nepaisant to, kad M. Herdegen nieko nekomentuoja apie piktnaudžiavimą veto teise, „tuščios kėdės politika“ turėjo tą patį tikslą kaip ir šiandieninė „piktnaudžiavimo veto teise“ politika: ji buvo ir yra naudojama „siekiant tam tikrų vienos šalies  tikslų, pažeidžiant „lojalumo Europos Sąjungai” principą“.

Iš šio straipsnio formuluotės tenka daryti išvadą, jog ES šalių narių veto teisė, numatyta ES Sutartyje, nėra absoliuti teisė, nes naudotis veto teise tam ir taip, kad būtų trukdoma siekti Sąjungos tikslų, yra akivaizdus Sutarties pažeidimas. Tai reiškia, kad kuri nors ES šalis veto teise gali naudotis tik išimtinais atvejais, kai kyla grėsmė svarbiausiam šalies nacionaliniam interesui. Tokiems  atvejams turėtų būti sukurtas ir objektyvus mechanizmas, kuris vertintų veto argumentų pagrįstumą.

Šiandien yra visiškai akivaizdu, kad V.Orbano veiksmai, piktnaudžiaujant „veto šantažu“, visai Europos Sąjungai „trukdo siekti Sąjungos tikslų“ remti Ukrainą. Tokį tikslą – remti Ukrainą – Europos Sąjunga yra patvirtinusi aukščiausiu lygiu ir tai yra deklaravusi ne vieną kartą nuo pat karo pradžios. Tačiau V.Orbanas ir toliau nuosekliai tęsia savo šantažo taktikos įgyvendinimą, nuolat, be jokių rimtų argumentų siekdamas torpeduoti ES pastangas įgyvendinti pačios ES  tikslą ir užduotį remti Ukrainą. O tai – akivaizdus Sutarties pažeidimas, sukeliantis didelę grėsmę ne tik Ukrainai, bet ir visai Europos Sąjungai.

Europos Parlamentas 2024 m. sausio 18 d. rezoliucijoje „Padėtis Vengrijoje ir įšaldytos ES lėšos“[3] aiškiai pareiškė, kad 2023 m. gruodžio mėn. ES Tarybos posėdyje Vengrija, vetavusi sprendimą dėl esminės DFP peržiūros, įskaitant pagalbos Ukrainai paketą, elgėsi „visiškai nepaisydama ES strateginių interesų ir juos pažeidė“. Ir dar daugiau – Europos Parlamentas aiškiai pareiškė, kad tokiu būdu Vengrija pažeidė savo įsipareigojimus, kylančius iš ES  Sutarties: „/Europos Parlamentas/ mano, kad tokiais [Vengrijos] veiksmais yra pažeidžiamas Sutartyse įtvirtintas lojalaus bendradarbiavimo principas.“

Taigi galima teigti vienareikšmiškai: Sąjungos „orbanizacija“ akivaizdžiai pažeidžia pagrindinius lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai principus, kurie yra „pamatinis Sąjungos teisinės tvarkos akmuo“.

Šioje vietoje verta priminti ir  ES Sutarties 17 straipsnį, pagal kurį Komisija „užtikrina, kad Sutartys […] būtų taikomos. Ji prižiūri Europos Sąjungos teisės taikymą /…/“ (“Commission shall ensure the application of the treaties /…/. It shall oversee the application of the Union law /…/”).

Taigi Europos Komisija turi imtis veiksmų, kad Europos Sąjungos Sutarties 4 straipsnio 3 dalies nuostatų įgyvendinimas būtų apgintas ir apsaugotas nuo V.Orbano akivaizdaus piktnaudžiavimo veto teise. Sutartis numato, kad Komisija, būdama ES Sutarčių ir ES teisės normų sergėtoja, savo pareigą saugoti turi atlikti remdamasi Europos Teisingumo Teismo sprendimais. Pats laikas Komisijai imtis iniciatyvos ir atlikti savo pareigą.

Sutarties dėl  Europos Sąjungos Veikimo (SESV) 258 straipsnyje labai aiškiai nurodyta:

„Jei Komisija mano, kad kuri nors valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, ji šiuo reikalu pareiškia pagrįstą nuomonę, pirma suteikusi atitinkamai valstybei narei galimybę išdėstyti savo pastabas.

Jei atitinkama valstybė narė per Komisijos nustatytą laiką neatsižvelgia į tą nuomonę, Komisija gali perduoti šį reikalą svarstyti Europos Sąjungos Teisingumo Teismui“.

Jei Komisija dėl kokių nors priežasčių delsia imtis veiksmų, derėtų prisiminti, kad SESV 259 straipsnyje nustatyta:

„Valstybė narė, kuri mano, kad kita valstybė narė neįvykdė kokios nors pareigos pagal Sutartis, gali šiuo reikalu kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą.“

Todėl į Teisingumo Teismą gali kreiptis valstybė , pavyzdžiui, Lietuva, dėl Vengrijos „veto šantažo“ ir Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalies vykdymo.

V.Orbano šantažas turi būti sustabdytas. Ir tai galima padaryti. Galime padaryti mes patys. Neužtenka  vien tik skųstis, kokia bloga ir silpna yra Europos Sąjunga. Mes esame Europos Sąjunga! Padėkime patys sau.

Geriausias būdas atsikratyti „veto šantažo kultūros“, žinoma, yra visiškai atsisakyti veto teisės priimant sprendimus ir pereiti prie kvalifikuotos daugumos principo. Būtent to ES piliečiai reikalavo konferencijos dėl ES ateities rezultatuose. Tačiau kol tai bus pasiekta, turime įrodyti, kad ES gali apsiginti nuo bet kokio šantažo. Už pagrindinių ES principų – lojalaus bendradarbiavimo ir lojalumo Sąjungai – pažeidimą turėtų būti baudžiama taip pat griežtai, kaip Sąjunga baudžia šalis nares už pagrindinių ES vertybių – demokratijos, žmogaus teisių ir teisinės valstybės – pažeidimą.

[1] The Treaty on European Union (TEU), H.-J.Blanke and St. Mangiameli (Ed’s.),  Springer-Verlag, Berlin, 2013, https://doi.org/10.1007/978-3-642-31706-4, p.232-234.

[2] Mathias Herdegen, “Europarecht” (Beck C.H., 2019)

[3] https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/TA-9-2024-0053_LT.html