A.Kubilius. Kodėl Lukašenkai sekasi Lietuvoje?

2024-03-15 | Baltarusija

Prieš kelias dienas VSD ir AOTD (Antrasis Operatyvinių Tarnybų Departamentas prie KAM) paskelbė svarbų valstybės gyvenimui dokumentą – eilinę 2024 metų „Grėsmių nacionaliniam saugumui
vertinimo” ataskaitą. Viešojoje erdvėje ir ekspertų vertinimuose daugiausiai dėmesio susilaukė šios ataskaitos teiginiai apie tai, kad nacionaliniam saugumui didelę grėsmę kelia ženkliai padidėjęs baltarusių kiekis Lietuvoje, nes yra stebimas Lukašenkos režimo specialiųjų tarnybų išaugęs dėmesys Lietuvos reikalams: Baltarusijos tarnybos bando verbuoti tiek Lietuvoje gyvenančius baltarusius, tiek dažnai Baltarusijoje besilankančius lietuvius.

Lietuvos visuomenės dėmesys tokioms mūsų saugumo tarnybų išvadoms yra suprantamas: gyvename karo prieš Ukrainą sąlygomis. Šiame kare dalyvauja ir Lukašenkos režimas, todėl šiandien viskas, kas yra susiję su Baltarusija, Lietuvoje susilaukia padidinto dėmesio ir nerimo.

Tačiau saugumo tarnybos savo ataskaitoje įvardijo ir kitus dalykus, susijusius su Lukašenkos režimu, jo strategija Lietuvos atžvilgiu, tačiau šios ataskaitos išvados nesusilaukė didesnio mūsų visuomenės ar ekspertų dėmesio, nors, mano įsitikinimu, jos yra netgi svarbesnės už išvadas apie tai, kokias grėsmes Lietuvos saugumui kelia padidėjęs baltarusių kiekis Lietuvoje.

O tos išvados, išvengusios visuomenės dėmesio, tačiau pateiktos minėtoje saugumo tarnybų parengtoje grėsmių ataskaitoje, skamba taip:

  • Pirmoji išvada yra susijusi su mūsų paramos Baltarusijos opozicijai reikalais: ”Baltarusijos režimas pagrindine grėsme laiko Vakarų valstybių ryšius su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis, joms teikiamą paramą, Ukrainoje ginkluotosiose pajėgose kariaujančius baltarusius.”
  • Antroji išvada yra susijusi su staiga Lietuvoje imta plačiai aptarinėti taip vadinama “litvinizmo” baltarusiškąja paradigma, kuri iki šiol buvo menkai žinoma Lietuvoje (ir platesnėje Baltarusijos visuomenėje), bet staiga tapo vos ne pagrindiniu instrumentu gąsdinti lietuvius. Saugumo tarnybos “litvinizmo” klausimu pateikia labai svarbias išvadas – grėsmė yra ne pati “litvinizmo” paradigma, o Lukašenkos pastangos išnaudoti jos propagandą lietuvių ir baltarusių supriešinimui: “Baltarusijos režimas naudojasi litvinizmu, panaudodamas informacines atakas siekia skatinti priešpriešą tarp į Lietuvą atvykusių baltarusių ir Lietuvos gyventojų.”

Atrodytų, kad VSD išvados yra visiškai logiškos ir pagrįstos: savaime suprantama, kad tiek Lukašenkos, tiek Putino režimas kovoja su opozicija visur – Baltarusijoje ar Rusijoje juos sodina į kalėjimus, nuodija ir žudo, o tuos, kurie pabėga nuo tokio persekiojimo į Vakarus, siekia diskredituoti ar kitaip paveikti Vakarų nuomonę, kad parama tokiai opozicijai mažėtų.

Taip pat atrodytų, kad turėtų būti aiški ir mūsų reakcija į tokias Kremliaus ar Minsko pastangas – turime daryti viską, kad mūsų paramą Baltarusijos ar Rusijos opozicijai Lukašenkos ar Putino režimas ir toliau laikytų didžiausia grėsme savo režimui. Turime daryti viską, kad Lukašenkai nepavyktų supriešinti lietuvių su baltarusiais, tame tarpe ir Lukašenkai dirbtinai kurstant mūsų baimes. Nes Lukašenkos siekis yra akivaizdus: suskaldyti lietuvių ir baltarusių vienybę, kuri yra svarbi siekiant demokratinių permainų Baltarusijoje. Tam ir reikia supriešinti lietuvius su baltarusiais, tame tarpe ir su tais, kurie yra prieš Lukašenką.

O tokių, kaip rodė 2020 m. milžiniškos antilukašenkiškos demonstracijos Baltarusijoje, yra dauguma baltarusių.

Tačiau šiandien pats sau užduodu mane vis labiau neraminantį klausimą – ar tik man vienam atrodo, kad Lietuvos viešojoje erdvėje pastaruoju metu matome augančią (ar specialiai auginamą) nuotaikų bangą, nukreiptą tiek prieš baltarusius, tiek ir prieš baltarusių opoziją Lukašenkos režimui?

Todėl pats sau vis dažniau bandau atsakyti į kelis paprastus klausimus, į kuriuos vis nerandu atsakymo.

Pirmasis iš tokių klausimų: kodėl kai S.Tychanovskaja pakartoja tą patį teiginį (ką teigia VSD), sakydama, kad Maskvos ir Minsko KGB siekia įvairiomis provokacijomis supriešinti lietuvius ir baltarusius, į tai piktai sureaguoja kai kurie Lietuvos politikai, apžvalgininkai ir žiniasklaida, pasipiktinę Sviatlanos Tychanovskajos žodžiais? Kodėl Sviatlanos Tychanovskajos žodžiais yra piktinamasi, o tokiais pat VSD žodžiais nėra piktinamasi? Gal toks pasipiktinimas kyla dėl to, jog sąžinės gilumoje ir lietuviai supranta, kad Sviatlana Tychanovskaja yra teisi, kalbėdama apie Minsko ar Maskvos KGB siekį ir provokacijas, nuteikiant lietuvius prieš baltarusius? Nes tą patį sako ir VSD.

Dar daugiau: kyla klausimas kodėl pastaruoju metu po bendromis nuotraukomis su Sviatlana Tychanovskaja atsiranda tiek daug piktų botų ir šiaip tulžingų komentarų? Kodėl ir kas bando tą lietuviškos neapykantos baltarusiams bangą inicijuoti ir kurstyti net ir tokiais metodais?

Ir pagaliau: kodėl lietuviška žiniasklaida mirga nuo lietuvių “ekspertų” ir buvusių kariškių komentarų, koks pavojingas Lietuvai yra baltarusių “litvinizmas”, nors ir yra suvokiama, kad visa “litvinizmo” propaganda ir pastangos išgąsdinti lietuvius yra Lukašenkos režimo provokacijos, skirtos tik tam, kad (kaip teigia VSD) lietuviai būtų supriešinti su baltarusiais?

Akivaizdu, kad Lukašenka, suvokdamas, jog Vakarų parama Baltarusijos opozicijai yra didžiausia grėsmė jo režimui (taip teigia ir VSD), kovoja prieš tokią Vakarų paramą Baltarusijos opozicijai. Įvariomis pastangomis siekia ją diskredituoti. Tokie jo veiksmai yra lengvai nuspėjami. Yra sunkiau suprantama, kad tuo pat metu ir Lietuvoje pasigirsta skambių
pareiškimų, kad mūsų parama Baltarusijos opozicijai yra grėsmė Lietuvos nacionaliniam saugumui.

Ką tai reiškia? Ar tai tik atsitiktinis sutapimas su Lukašenkos tikslais? Ar paprasčiausiai Lukašenkos KGB žino kaip valdyti lietuvių emocijas ir tai sėkmingai daro, išnaudodami ir kai kurių Lietuvos politikų ar apžvalgininkų norą pasirodyti “super-patriotais”?

Iš lietuviško politinio gyvenimo patirties galiu pakankamai drąsiai tvirtinti, kad tokių atsitiktinių sutapimų nebūna.

Klausimas tik vienas – kiek lietuvių, turinčių įtaką viešai nuomonei, sąmoningai dalyvauja Lukašenkos strategijos įgyvendinime ir kiek tai daro, nesuprasdami savo veiklos pasekmių, kurios yra tokios, kokių ir pageidauja bei tikisi Lukašenkos režimas?

Nebūkime naivūs – jeigu Kremliaus ar Minsko KGB sugeba sukurti savo šnipų ar įtakos agentų tinklus daugelyje ES ar NATO valstybių tam, kad tose šalyse įtakotų viešąją nuomonę jiems reikalinga linkme, tai negalvokime, kad to paties tos struktūros nedaro Lietuvoje. Ir ne per kokius nors baltarusių kilmės “agentėlius”, nes šie būtų perdaug lengvai atpažįstami. Kaip galima spėti iš antibaltarusiškų nuotaikų bangos Lietuvoje, turime pripažinti, kad Lukašenkos režimui sekasi išnaudoti lietuvius tam, kad įtakotų viešąją nuomonę Lietuvoje.

Šiandien mes patys turime atsakyti į paprastą klausimą: ar tikrai leisime, kad įvyktų tai, jog net ir antilukašenkiškų pozicijų baltarusiai laikytų Lietuvą sau nedraugiškiausia valstybe Europoje? Juk tai būtų triuškinanti Lukašenkos pergalė Lietuvoje ir visoje Europoje. Kur tas lietuvių solidarumas su kovojančiais baltarusiais, kurį demonstravome 2020 metų rugpjūčio 23 d. dešimtimis tūkstančių išsirikiavę į gyvą solidarumo grandinę nuo Katedros aikštės iki pat Medininkų pasienio?

Šitą supriešinimo bangą reikia stabdyti jau šiandien. Tai politikos lyderių, intelektualų, kultūrininkų uždavinys – neleisti mūsų viešosios sąmonės užvaldyti Lukašenkai ar Putinui, jų provokacijoms ar hibridinėms operacijoms, kurios yra nesunkiai atpažįstamos. Ginti savo žmonių protus ir jausmus nuo priešo pastangų juos užnuodyti ir okupuoti yra ne mažiau svarbu nei būti pasiruošus ginti savo šalies teritoriją nuo tų pačių priešų karinės agresijos.

Lukašenkai nėra sunku siekti lietuvių ir baltarusių supriešinimo, nes per pastaruosius kelis metus į Lietuvą atvyko ne tik Lukašenkos opozicijos branduolys, bet ir nemažai eilinių baltarusių, šiandien Lietuvoje dirbančių tolimųjų reisų vairuotojais ar statybininkais. Jie atvyksta, nes juos kviečiasi Lietuvos verslas, kuris kiekvienais metais prašo Vyriausybės nustatyti vis didesnes kvotas tokiai įsivežamai darbo jėgai. VSD skaičiuoja, kad tarp tų 60 tūkst. baltarusių, kurie šiandien yra Lietuvoje, aštuoni iš dešimties nėra kaip nors susiję su opozicija, o yra tiesiog
vairuotojai, taksistai, IT specialistai ar statybininkai.

Praeitų metų pabaigoje spauda paskelbė tokią informaciją: “VRM skaičiuoja, kad Lietuvoje gyvenančių užsieniečių skaičius pirmą kartą perkopė 200 tūkstančių. Iš jų, apie 60 tūkst. yra baltarusių ir apie 50 tūkst. ukrainiečių. Pastarųjų po truputį mažėja. Tačiau atvykstančiųjų srautai iš Vidurinės Azijos nesenka. „Iš viso 2023 metais į Lietuvą atvyko dirbti 50 tūkst. užsieniečių. Ir pagrindinės kilmės šalys yra Baltarusija, Uzbekistanas, Ukraina, Kirgizija, taip pat auga užsieniečių, atvykstančių iš Tadžikistano, Kazachstano ir Azerbaidžano skaičiai“, – statistinius duomenis pateikė vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė.”

Matant tokią pastarųjų kelerių metų darbo jėgos imigracijos į Lietuvą dinamiką, nenuostabu, kad lietuvius apima vis didesnis nerimo jausmas. Nes gatvėse girdisi vis daugiau rusų kalbos, kavinėse ir restoranuose – taip pat, nors kai užsisakai “Uber” taksi, tai su jaunu vairuotoju iš Tadžikistano kalnų gali susikalbėti tik pirštais, nes nepadeda nei rusų, nei tuo labiau anglų kalba.

Lukašenka tokiu natūraliu lietuvių nerimu labai sėkmingai naudojasi savo hibridinėms operacijoms, nes supranta, kad lietuvių emocijas tokiomis aplinkybėmis yra nesunku įtakoti, nukreipiant jas į lietuvių susipriešinimą su baltarusiais, gąsdinant lietuvius tariamai tarp baltarusių plačiai paplitusia “litvinizmo” paradigma (nors tarp eilinių baltarusių tai neturi didelio atgarsio) ir taip bandant sukelti lietuvių priešpriešą net ir baltarusių opozicijai. Lukašenka žino, kad tokiam lietuvių nerimui pasklidus platesnėje visuomenėje, Lietuvoje (kaip ir bet kurioje kitoje demokratinėje valstybėje) visada atsiras politikų ar nuomonės formuotojų, kurie stengsis pelnytis populiarumo, atliepdami tokiam nerimui ir tuo pačiu prisidėdami prie to, kad toks nerimas dar labiau didėtų. O tuo pačiu didėtų ir susipriešinimas tiek su baltarusiais, tiek ir su Baltarusijos opozicija.

VSD perspėja mus dėl tokios Lukašenkos strategijos siekti supriešinimo, kurią Lukašenkai pavyksta pakankamai sėkmingai realizuoti Lietuvoje. Tačiau atrodo, kad tokių VSD perspėjimų neužtenka arba nėra stengiamasi, kad jie būtų išgirsti, nes Lukašenkai naudinga susipriešinimo banga tik auga. Tai reiškia, kad neatidėliojant reikia aiškių valstybės politikos nuostatų, kurių šiuo metu akivaizdžiai stinga. Ypač kai kalbame apie kaimyninę Baltarusiją.

Reikia suprasti, kad turime tris atskiras problemas, kurias sieja tik tai, kad jos savo prigimtimi yra “baltarusiškos”. Ir nors jos yra visai skirtingos, bet jas sieja Lukašenkos tikslas mažinti Vakarų (tame tarpe ir Lietuvos) paramą Baltarusijos opozicijai. Mes turime tas problemas atskirti ir kiekvieną iš jų spręsti atskirai tam, kad neleistume Lukašenkai laimėti Lietuvoje su savo strategija. Tos atskiros problemos yra a) vairuotojai ir darbininkai iš Baltarusijos (apie 50 000); b) Lukašenkos agentai (tiek baltarusiai, tiek lietuviai – skaičius nežinomas); Baltarusijos opozicija (keli tūkstančiai).

Lukašenkos strategija Lietuvoje yra akivaizdi: gąsdinti lietuvius baltarusių grėsme, pasinaudojant realiai dideliais baltarusių darbo jėgos skaičiais Lietuvoje; tokiam gąsdinimui panaudoti ir Minsko režimo agentus (tiek sąmoningus, tiek ir nesąmoningai jam pasitarnaujančius); taip sukeltą priešpriešą tarp lietuvių ir baltarusių išnaudoti tam, kad lietuvių parama Baltarusijos opozicijai imtų mažėti.

Kadangi visa Lukašenkos strategija gąsdinti lietuvius baltarusiais remiasi į pastarųjų metų baltarusių darbo jėgos didelio masto imigraciją į Lietuvą, mes visų pirma turime atsakyti į klausimą – ar tikrai tokios darbo jėgos imigracija iš trečiųjų šalių yra būtina Lietuvos ekonomikai.

Tai yra grynai ekonominės politikos reikalas, nieko bendro neturintis su mūsų paramos Baltarusijos opozicijai nuostatomis. Bet Lukašenka tokius didelius darbo jėgos iš Baltarusijos kiekius išnaudoja savo strateginiams tikslams: kiek galima labiau supriešinti lietuvius ir baltarusius, ir tuo pačiu mažinti lietuvių paramą Baltarusijos opozicijai.

Todėl tam, kad neleistume Lukašenkai laimėti su savo strategija Lietuvoje, pradžioje turime atsakyti į keletą svarbių Lietuvos ekonominės ir darbo jėgos imigracijos politikos klausimų, nors ir netiesiogiai, tačiau susijusių su mūsų saugumo klausimais.

Štai tie klausimai:

  • Ar Lietuvos verslui tikrai reikia tiek daug pigesnės darbo jėgos iš Baltarusijos ir kitų trečiųjų šalių, turi atsakyti Lietuvos verslas ir Lietuvosvaldžios institucijos?
  • Ar mums pavojų kelia tik didelė darbo jėgos imigracija iš kaimyninės Baltarusijos, kurią valdo diktatūrinis Lukašenkos režimas, atsakyti turi tos institucijos, kurios yra atsakingos už valstybės
    saugumą ir imigracijos politiką?
  • Ar bus geriau, jeigu sustabdžius darbo jėgos imigraciją iš Baltarusijos, ją pakeis darbo jėgos imigracija iš tolimojo Tadžikistano, turi atsakyti tiek Lietuvos verslas, tiek ir Lietuvos
    politikai?

Tačiau net nelaukiant išsamesnių atsakymų į tokius klausimus, turbūt galime pateikti paprastas rekomendacijas, kokius savo politikos instrumentus turime išnaudoti kovodami su Lukašenkos pastangomis įgyvendinti savo strategiją Lietuvoje: darbo jėgos imigraciją iš tokių šalių (Baltarusija, Rusija, Kinija), kurios turi geopolitinių tikslų keisti Lietuvos ar visos ES politiką jų atžvilgiu, reikia žymiai griežčiau riboti ir mažinti. Šiuo metu tai visų pirma liečia darbo jėgos įsivežimą iš Baltarusijos. Net jei dauguma vairuotojų ar statybininkų nėra kokie nors Lukašenkos agentai, vis tiek turime rimtai vertinti visuomenės nuogąstavimus, kuriais efektyviai naudojasi Lukašenkos režimas.

b) Lukašenkos (ar Putino) agentus (tame tarpe ir skirtus įtakoti viešąją nuomonę Lietuvoje) VSD ir kitų valstybės institucijų pastangomis reikia gaudyti žymiai griežčiau ir efektyviau nei iki šiol, nepaisant tokių agentų kilmės ar tautybės;

c) Lukašenkos (ar Putino) opozicijos veiklą reikia remti žymiai stipresnėmis pajėgomis tiek Lietuvoje, tiek ir visame Vakarų pasaulyje.

VSD turi apsaugoti mūsų pastangas didinti paramą Lukašenkos opozicijai nuo Lukašenkos režimo pastangų kovoti su tokia mūsų parama. Privalome įgyvendinti ne tik lietuviškąją “gynybos strategiją”, siekdami save apsaugoti nuo Lukašenkos (ar Putino) režimų mums keliamos grėsmės. Privalome įgyvendinti ir savąją “puolimo strategiją”, kuri keltų grėsmę Lukašenkos (ar Putino) režimo išlikimui. Ir tai yra visų pirma mūsų paramos Ukrainos pergalei ir paramos Lukašenkos (Putino) opozicijai strategijos.

Tiek Lukašenka, tiek Putinas bijo mūsų “puolimo strategijos” ir mūsų pastangų suburti platesnius Vakarus tokiai “puolimo strategijai” įgyvendinti. Lukašenka tai mato, kaip svarbiausią grėsmę savo režimui. Ir su tokia grėsme kovoja. Tai nedviprasmiškai įvardina ir VSD. Todėl turime suprasti, kad šiandien Lietuvoje sprendžiamas ne tik Lietuvos, bet ir platesnės Europos saugumui esminis klausimas: kas nugalės Lietuvoje – ar visuomenės parama mūsų formuluojamai “puolimo strategijai” ar visuomenės pasidavimas Lukašenkos strategijos manipuliacinėms ir hibridinėms informacinėms atakoms, užvaldant lietuvių emocijas ir supriešinant mus tiek su eiliniais baltarusiais, tiek ir su opozicija Lukašenkos režimui.

Kažkada kartu su baltarusiais, ukrainiečiais ir lenkais kovojome su Rusijos imperija, vienijami vieno šūkio – “Už jūsų ir mūsų laisvę!”. Tada nelaimėjome, nes pritrūkome vienybės. Ir šiandien imperija kovoja tiek prieš mūsų laisvę, tiek ir prieš mūsų vienybę. Nes tik vienybė garantuoja pergalę už laisvę.

Šį kartą privalome laimėti!

×