A. Kubilius: „Tai ir mūsų karas“
2022-04-26 | Europos ParlamentasEP – už maksimalias sankcijas
– Ukrainos prezidentas Volodymiras Zelenskis ragina Europos Sąjungą (ES) imtis šimtaprocentinių sankcijų Rusijai stabdyti, o ne atskirų sankcijų paketų. Kokių iniciatyvų imasi Europos Parlamentas?
– V. Zelenskis neslepia priekaištų Europos Sąjungai, kad ji vis dar neįveda Rusijos ekonomikai maksimalių sankcijų. Vienos iš jų turėtų būti nukreiptos į Rusijos energetinių resursų embargą. Į rusiškos anglies, naftos ir dujų importo į ES neatidėliotiną stabdymą. Kiekvieną dieną už tai sumokama po 800 milijonų eurų, kitaip sakant, tiesiog Putino režimui į kišenę įdedama.
Josep Borrell, Europos Komisijos pirmininkės pavaduotojas ir ES vyriausiasis įgaliotinis užsienio ir saugumo reikalams, yra palyginęs, jog ES per mėnesį nuo karo pradžios Rusijai sumokėjo 23 milijardus eurų, tuo metu Ukrainą parėmė tik apie 2 milijardais eurų. Milžiniškas skirtumas. Taip nebegali tęstis.
Europos Parlamente tą klausimą mes nuosekliai keliame nuo pat karo pradžios. Pradėti galima nuo naftos, nes rusišką naftą nesunku pakeisti nafta iš JAV ar arabų šalių. O už naftą Rusijai sumokama net 70 procentų tos milžiniškos sumos.
Didelių pastangų dėka mums su Liaudies partijos frakcija ir su bendraminčiais iš kitų frakcijų pavyko pasiekti, kad praėjusią savaitę EP priimtoje rezoliucijoje dėl Ukrainos yra nuostata, jog visiškas Rusijos energetinių resursų draudimas turi būti įgyvendintas nedelsiant. EP nusistatymas šiuo klausimu yra labai tvirtas. Bet sprendimus dėl sankcijų priima Europos Vadovų Taryba (EVT), kurioje ES šalims atstovauja jų prezidentai ar premjerai. EVT vis dar nesugeba priimti reikiamo sprendimo, nes dalis šalių narių priešinasi. Tarp jų, deja, yra ir Vokietija, viena iš ES lyderių.
Todėl paraleliai su darbu Europos Parlamente, ruošiant rezoliucijas, subūriau parlamentarų pasaulinį tinklą „United for Ukraine“ ( lietuviškai – susivieniję vardan Ukrainos). Jame yra per 30 šalių parlamentarai – ES šalių, JAV, Kanados, Australijos, Naujosios Zelandijos, net ir Grenlandijos. Mūsų tikslas – įtikinti Vakarų šalių, pirmiausia didžiųjų šalių, vyriausybes remti svarbius Ukrainai dalykus.
Vienas iš pirmųjų mūsų veiksmų ir buvo pasiekti, kad EP pritartų politiniam sprendimui dėl naujų sankcijų Rusijai. Praeitą penktadienį susivienijusių parlamentarų didelė delegacija lankėmės Ukrainoje. Delegacijoje buvo ir senosios Europos atstovai – ispanai, prancūzai, vokiečiai. Jie ypač buvo sukrėsti to, ką pamatėme Bučoje ir kitose tragiškose vietose, kuriose vyko civilių gyventojų žudynės.
Kitas mūsų vizitas vyks Berlyne. Sieksime įtikinti Vokietijos parlamentarus ir vyriausybės narius, kad priešinimasis sankcijoms yra nepriimtinas daugumai europiečių. Dar kovo pradžioje prancūzų kompanija Prancūzijoje, Italijoje, Vokietijoje ir Lenkijoje atliko visuomenės nuomonių apklausą, kuri parodė, kad dauguma rinkėjų palaiko Ukrainą ir remia sankcijų įvedimą Rusijai. Net 80 procentų palaiko Ukrainos narystę ES. Vadinasi, problema yra ne piliečiai, o politikos lyderiai, neapsisprendžiantys dėl maksimalių sankcijų.
– Pats buvote premjeras, kai Lietuvoje buvo apsispręsta statyti suskystintųjų dujų terminalą (SGT). Ką patartumėte premjerams šalių, kurios delsia rusiškų dujų atsisakyti?
– Pirmas dalykas, kurį turėtų suvokti, kad darė didelę klaidą, ilgus dešimtmečius nespręsdami priklausomybės nuo Rusijos resursų klausimo.
Mes tai sprendėme nuo 2008 metų, turėjome aiškią nuostatą, kad negalime likti priklausomi nuo Rusijos naftos, dujų. Šiandieninė situacija parodė, jog tie sprendimai buvo reikalingi, drąsiai dabar pasakėme, jog atsisakome rusų dujų ir naftos.
Vokietija, pavyzdžiui, ėjo kitu keliu – savo priklausomybę nuo Rusijos tik didino. Turi „Nord stream 1“ , pastatytas „Nord stream 2“ vamzdynas, tik nepaleistas. Vokietija per 50 procentų dujų importuoja iš Rusijos ir matome, kaip tai įtakoja jos sprendimus dėl sankcijų Rusijai.
Europos Parlamente kolegų vokiečių piešiamas apokaliptinis vaizdas, kone Vokietijos ekonomikos mirtis, atsisakius rusiškų dujų. Tad ir aš pats, ir kiti kolegos sėdome ieškoti duomenų, ar tikrai?
Vokietijos ekspertai ir Europos centrinio banko ekspertai jau yra paskaičiavę, koks būtų poveikis ES atsisakius rusiškų dujų, naftos. Tiek Vokietijos, tiek visos ES ekonomikai jokio tragiško poveikio nebūtų, nuostolių būtų apie 2 procentus. Tuo metu Rusijai smūgis būtų didžiulis, jos ekonomika susitrauktų iki 30–40 procentų. Tai būtų realus Rusijos stabdymas, nes kasdien iš ES šalių gaudama už energetinius resursus milžiniškas sumas Rusija sugeba amortizuoti anksčiau įvestų sankcijų nuostolį.
Ukraina jau birželį gali tapti ES kandidate
– Jūsų įžvalgomis, koks ir kada bus sprendimas dėl ES kandidatės statuso Ukrainai suteikimo?
– Tam reikia vieningo Vadovų Tarybos politinio sprendimo. Nėra apibrėžta, kokius kriterijus turi atitikti šalis kandidatė, viskas priklauso nuo ES šalių narių apsisprendimo. Pagal susiklosčiusią tvarką Europos Komisija (EK) vertins Ukrainos būseną, jau pateikė jai klausimyną. Kaip sakė V. Zelenskis, į jį atsakyti užteks vienos dienos. O kaip girdėjome iš EK pirmininkės Ursulos von der Leyen, EK savo vertinimą planuoja pateikti birželio mėnesį. Taigi tempas pakankamai geras.
Bet vienas dalykas vertinti Ukrainos būseną iki karo ir visai kitas – po karo. Po karo jos ekonomikai atstatyti reikės labai didelės paramos. Tam reikės Rusijos reparacijos, žalos, kurią Ukrainai padarė Rusijos kariuomenė, įvertinimo. Atstatymas, kuriam reikės labai daug lėšų, – vienas dalykas. O kitas – Ukrainos įstatymų bazės ir institucijų atitikimas ES standartams.
Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo vertinimai, kurie buvo daromi prieš karą, rodė, kad šios trys Rytų partnerystės šalys pagal pasirengimą kandidatuoti į ES nares niekuo nesiskiria nuo Balkanų šalių – Makedonijos, Juodkalnijos, Albanijos ar Serbijos, kurioms seniai yra suteiktas kandidačių statusas. Bet sunku spėti, kaip suksis diskusija. Pavyzdžiui, Vengrija nuolat turi Ukrainai pretenzijų dėl Užkarpatėje gyvenančios vengrų tautinės mažumos.
Tačiau karo akivaizdoje ES šalių sostinėse turi būti suvokta, jog kandidatės statuso Ukrainai suteikimas yra labai svarbus politinis sprendimas. Taip būtų parodyta, jog Ukraina nėra vieniša, jog atliepiama į Ukrainos siekį integruotis į Vakarų bendruomenės šeimą. Tikiuosi, jog jau vasaros pradžioje Ukraina taps kandidate į ES nares.
Du frontai
– Karą Ukrainoje esate pavadinęs „mūsų karu“. Kodėl?
– Todėl vadinu mūsų karu, nes, mano manymu, Putino karas prieš Ukrainą, tai yra karas prieš Ukrainos pasirinktą integracijos į Vakarus ir demokratinio vystymosi kelią. Tai iššūkis visam demokratiniam pasauliui. Tuo karu Putinas testuoja Vakarus – mobilizuosimės ir padėsime apsiginti Ukrainai ar paliksime vienišą? Ar šiek tiek padedame, bet stovime nuošalyje? Ar manome, kad patogus kasdieninis gyvenimas, pigi nafta ir dujos yra svarbiau nei kovojančios Ukrainos reikalai?
Todėl kartoju, jog turime suprasti, kad tai mūsų karas. Karo fronto linijoje stovi ukrainiečiai, bet ir mes turime mobilizuoti savo išteklius, kad padėtume jiems karo lauke, o sankcijomis Rusijos ekonomikai priverstume Kremlių savo invaziją stabdyti.
Mes, Lietuvos politikai, turime matyti du šio karo frontus. Vienas yra pačioje Ukrainoje, kuriai labai reikalinga parama ginklais, o kitas – Vakarų šalių sostinėse. Čia turime burti įvairias koalicijas Ukrainai palaikyti.
– Kuo šis karas baigsis pačiai Rusijai? Ar įmanoma Rusijos demokratizacija?
– Pirmiausia reikia matyti, jog Rusija yra poimperinė valstybė, o Rusijos visuomenė – poimperinė visuomenė. Nostalgija karinei šlovei, sovietų sąjungai ar carinės Rusijos imperijai vis dar vaidina svarbų vaidmenį. Šiuo požiūriu Rusija mažai kuo skiriasi nuo kitų buvusių imperijų. Tik Rusija visiškai mažai turėjo demokratinės patirties, todėl autoritarinis Putino režimas ir virto agresija. Naivu buvo tikėtis, kad Putinas atsisakys agresijos. Tai, kas įvyko, yra pamoka Vakarams.
Tą agresiją lydi nacizmo, fašizmo reiškiniai. Žudynės Bučoje niekuo nesiskiria nuo nacių vykdytų žudynių Ukrainoje antrojo pasaulinio karo metu. Rusijos visuomenė palaiko Putiną, kaip ir Vokietijos visuomenė antrojo pasaulinio karo pradžioje palaikė Hitlerį. Tokios nuostatos yra ilgalaikio smegenų plovimo rezultatas.
Po karo Vokietija su Vakarų šalių parama, su Niurnbergo teismu, su K. Adenauerio (pirmojo VFR kanclerio) lyderyste ir Maršalo planu tapo stabilia ir sveika demokratija. Vokiečiai sugebėjo pasveikti nuo nacistinės ideologijos. Nesakau, jog galima brėžti šimtaprocentinę paralelę tarp vokiečių ir rusų tautų, bet, manau, jog negalima nurašyti rusų tautos. Neracionalu, neprotinga būtų galvoti, jog Rusija negali tapti demokratija.
Šito karo šaknys – nedemokratinė Rusija. Kad Europoje įsivyrautų taika ir stabilumas, turime padėti Rusijai tapti demokratija. Bet iš pradžių reikia visiškai sutriuškinti Putino režimą – tiek karo fronte, tiek ekonominėmis sankcijomis. Kuo greičiau Vakarai tai supras ir įsijungs, tuo greičiau bus pasiektas šis tikslas.
Apie ES situaciją ir lyderystę
– Kaip gali keistis ES situacija? Ypač jeigu Prancūzijoje prezidento rinkimus laimės prorusiškai nusiteikusi Marine Le Pen?
– Sunku pasakyti. Tikiuosi antrajame rinkimų ture laimės Emmanuelis Macronas. Neramina, kad Le Pen gauna nemažai palaikymo. E. Macrono bandymas būti drungnu karo ir santykių su Putinu atžvilgiu neduoda politinio rezultato. Kiek teko kalbėtis su prancūzų parlamentarais, jų vertinimu, E. Macronas padarė didelę politinę klaidą, vengdamas kalbėti apie karą Ukrainoje ir aštrių klausimų apie Putiną.
Manau, kad ES po šito karo turėtų būti žymiai stipresnė ir imtis lyderystės geopolitikoje, sprendžiant kontinente saugumo problemas ir rūpinantis kaimynais – ar tai būtų Balkanų, ar Rytų partnerystės šalys, ar Rusijos demokratinė transformacija.
Turėtų keistis ES sprendimų priėmimo procedūra. Diskutuojame, jog ES turėtų pereiti prie kvalifikuotos daugumos balsavimo. Iki šiol galioja šalių narių veto teisė. Bet ypač užsienio ir saugumo politikoje negalima visos ES padaryti vienos šalies įkaite dėl istorinių sentimentų ar kokių negatyvių nuotaikų. Užsienio politika turėtų tapti ES reikalu, o ne individualių šalių reikalu.
A. Kubiliaus interviu publikuotas „Šiaulių krašte” š.m. balandžio 16 d.