Astravo Atominė elektrinė (AE) yra Kremliaus geopolitinis projektas, keliantis didžiausią grėsmę Lietuvos saugumui. Tai Lietuvoje jau gerai žinome. Briuselis taip pat mūsų susirūpinimą pradeda girdėti. Kremlius šio projekto realizavimui skyrė milžinišką pinigų sumą: Lukašenka iš Kremliaus paėmė 10 mlrd. dolerių kreditą Astravo AE projektui realizuoti. Tai tokia pat pinigų suma, kurią Kremlius skyrė kito geopolitinio energetinio projekto – „NordStream 2“ realizavimui.
10 mlrd. dolerių, skirtų Astravo AE statybai, Lukašenka, pagal pasirašytas sutartis su „Rosatom“, turės grąžinti per 25 metus po to, kai Astravo AE pradės veikti, mokėdamas 4.7 proc. metinių palūkanų. Tai yra brangus kreditas, brangesnis nei „Rosatom“ yra siūlęs kitoms šalims, pvz. Vietnamui, kuriam „Rosatom“ siūlė pastatyti atominę elektrinę, suteikdamas kreditą su 3 proc. palūkanomis.
„Rosatom“, planuodamas Astravo AE statybą, projektavo, kad čia pagaminta elektra bus parduodama ne tik Baltarusijos rinkoje, bet ir Baltijos valstybėse bei per jas platesnėse Europos Sąjungos rinkose. Nes elektrą pardavinėjant Baltijos ir Europos rinkose yra vienintelė galimybė uždirbti tvirtą valiutą ir sugrąžinti 10 mlrd. dolerių kreditą. To negali padaryti pardavinėdamas elektrą tik už baltarusiškus rublius Baltarusijos rinkoje.
Lietuvos atsakas į tokius Kremliaus/Rosatomo/Minsko planus buvo visiškai aiškus – uždrausti galimybę pardavinėti Astravo AE elektrą Lietuvoje (atrodo, kad bus pasiektas sutarimas dėl tokio paties draudimo ir kitose Baltijos valstybėse bei Lenkijoje) ir taip paversti „Rosatomo“ parengtą Astravo AE verslo planą niekiniu. Baltarusijai sugrąžinti 10 mlrd. dolerių kreditą Kremliui, neturint galimybių pardavinėti elektros už dolerius ar eurus Baltijos šalių ir ES rinkose, praktiškai gali būti neįmanoma arba elektros kaina pačioje Baltarusijoje turės būti nepakeliama.
Atrodo, kad tai vis geriau pradeda suprasti ir pats Lukašenka. Ir tai tampa vis aštresne jo pokalbių su Putinu tema. Štai ir po pastarųjų pokalbių Sočyje vasario 7 dieną paaiškėjo, kad buvo kalbama ne tik apie naftos ir dujų tiekimą Baltarusijai, bet ir apie Astravo AE statybos kreditų gražinimą: „Sočyje Rusijos ir Baltarusijos vadovai svarstė galimybę atidėti mokėjimų pradžią ir sumažinti Rusijos paskolos palūkanų normą Astravo AE statyboms. Tačiau sprendimas dar nepriimtas“
Lukašenkos pastangas persiderėti dėl Astravo AE kreditų su nerimu stebi Kremlius. Kremliui pastaruoju laikotarpiu Lukašenkos laikysena kelia vis daugiau rūpesčių. Praėjusių metų pabaigoje Putinui Lukašenkos nepavyko iki galo „prilaužti“ dėl vieningos valstybės kūrimo, dėl to Putinas dabar turi keisti Rusijos Konstituciją, kad išspręstų savo amžino išlikimo valdžioje klausimus. Keršydamas už nepaklusnumą, Kremlius Baltarusiją palieka be pigesnės rusiškos naftos ir dujų, bet Lukašenka pradeda kelti klausimus dėl Astravo AE kreditų grąžinimo.
Kremliui artimas portalas regnum.ru, po Sočio pokalbių, paskelbė tekstą „apokaliptiniu“ pavadinimu „После Сочи: Лукашенко готов идти по украинскому пути до конца“ („Po susitikimo Sočyje: Lukašenka pasiruošęs eiti ukrainietišku keliu iki pabaigos“). Straipsnyje detaliau aprašomi Lukašenkos išsakyti pageidavimai: „Vasario 7 d. derybose Lukašenka bandė įtikinti Putiną ne tik sumažinti Rusijos Federacijos vyriausybės paskolos normą, bet ir pratęsti Baltarusijos įsipareigojimą skolos aptarnavimo ir grąžinimo laikotarpį pailginti nuo 25 iki 35 metų. Tarpvyriausybinė paskolos sutartis dėl Rusijos vyriausybės eksporto paskolos suteikimo Baltarusijos atominės elektrinės statybai buvo pasirašyta 2011 m. lapkričio 25 d. Dešimties milijardų dolerių apimties lėšos iš Rusijos biudžeto sudaro didžiąją šio projekto finansavimo dalį.
Dar po kelių dienų tame pačiame regnum.ru pasirodė dar vienas, dar labiau „aliarminis“ ir „apokaliptinis“ tekstas, įvardinantis ypatingą Lietuvos vaidmenį visoje Astravo AE finansavimo istorijoje: „Второй фронт: ключевая роль Литвы в отношениях Белоруссии и России“ („Antrasis frontas: svarbus Lietuvos vaidmuo Baltarusijos ir Rusijos santykiuose“). Pagrindinė teksto mintis – išgąstis, kad Lukašenka gali nutarti nebegrąžinti Astravo AE statybos kreditų, atsisakydamas priimti sprendimą, kad statybos yra baigtos (nes pagal sutartį tik po elektrinės eksploatacijos pradžios Baltarusija turi pradėti kredito grąžinimą): „O kas, jei rytoj Lukašenka nuspręs, kad draugas yra Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė?! Kad Rusija jam suteikė paskolą Astravo AE statybai, bet projekto galima nepabaigti? Tegul tai lieka užšaldyta statybų aikštele, tokia kaip Baltijos AE Kaliningrado srityje? Kodėl gi ne? Ar tai – ne scenarijus?“
Taigi, kokią turime situaciją su Astravo AE finansavimu?
Pagal „Rosatom“ parengtą verslo planą ir Lukašenkos pasirašytą paskolos sutartį, Baltarusija turėtų pradėti paskolą grąžinti tik tada, kai jėgainė pradės veikti. Grąžinimo terminai glausti – tik 25 metai, o palūkanos aukštos – beveik 5 nuošimčiai.
Įprasta pasaulinė praktika yra naujų branduolinių jėgainių veiklą finansuoti ilgalaikėmis 60–ties metų paskolomis su mažomis palūkanomis, nes branduolinei jėgainei nuolat veikiant ir gaunant užtikrintas pajamas didesnių rizikų nėra. Bet su Astravo AE yra kitaip, ji neturi užsitikrinusi nuolatinių pardavimų už tvirtą valiutą (pirmiausia į Lietuvą) ir tuo pačiu – finansinių srautų. Neturėdami garantijų bankai neskubės gerinti paskolos sąlygų ir Baltarusijai kredito gražinimui tektų ieškoti pinigų tuščiame biudžete.
Taigi norint Astravo AE paskolą grąžinti pagal pasirašytą sutartį, Minskui reikia pardavinėjant elektrą uždirbti dolerius arba eurus, o tokių galimybių nebenusimato, nors tai ir buvo numatyta „Rosatom“ parengtame Astravo AE verslo plane. Tokiomis sąlygomis jėgainės paleidinėti neapsimoka. Lukašenka tai supranta ir dėl tos priežasties nebeskubina jėgainės paleidimo, nes jeigu paleistų, tai vargiai galėtų grąžinti paskolą. Kremlius pradeda nerimauti, nes supranta, kad Lukašenka savo rankose turi svarų „kozirį“.
Tolesnė Lukašenkos veiksmų logika gali būti paprasta ir pakankamai pagrįsta: pagal tarptautinę praktiką tokie stambūs projektai, kaip „Rosatom“ statoma Astravo AE, prieš pradedant juos realizuoti, turi būti pagrįsti gerai parengtu verslo planu, kurį valstybei užsakovei (šiuo atveju – Baltarusijai) pateikia pagrindinis projektuotojas, technologijų ir finansinių resursų tiekėjas bei statybos darbų rangovas (šiuo atveju – „Rosatom“).
Tokiu verslo planu remiasi visos kitos sutartys ir sprendimai dėl projekto realizavimo pradžios. Tokiame verslo plane privalo būti numatyta ir kur bus pardavinėjama pagaminta elektra bei kaip bus uždirbama valiuta, kurios reikia kreditams sugrąžinti. Verslo plano realizavimas yra sudėtinė viso projekto realizavimo dalis – neužtenka vien tik pastatyti elektrinę, pastaroji dar turi pagal verslo planą dirbti pelningai ir pajamomis, gaunamomis už joje pagamintą ir parduodamą produkciją, turi padengti jos statybai panaudotą kreditą. Jeigu statybos metu paaiškėja, kad pastatyta elektrinė nesugebės uždirbti tokios ir tiek valiutos, kiek buvo numatyta verslo plane, reiškia projekto rangovas („Rosatom“) nesugebėjo realizuoti savo parengto verslo plano.
O tai yra esminės svarbos priežastis, leidžianti Baltarusijos valdžiai traktuoti, kad projektas yra neįgyvendintas taip, kaip buvo sutarta pasirašytose sutartyse, ir kad sutarčių esmines sąlygas pažeidė rangovas „Rosatom“, nesugebėjęs įgyvendinti savo parengto verslo plano. O jeigu projektas yra neįgyvendintas pagal verslo planą, tai jis ir nėra užbaigtas. O jeigu jis nėra užbaigtas, tai ir kreditų nereikia pradėti gražinti.
Štai tokia galėtų būti Lukašenkos veiksmų logika, kuri leistų jam išvengti kilpos, kurią jam ir visai Baltarusijai ant kaklo bando užmesti Kremlius su ekonomiškai nepagrįstu Astravo AE projektu.
Lukašenkos laukia nelengvas pasirinkimas – arba skelbti Astravo AE projekto bankrotą dėl to, kad „Rosatom“ parengtas Astravo AE verslo planas yra žlugęs ir nėra sąlygų jo įgyvendinti bei grąžinti statybai panaudotą kreditą, arba, pripažinus, kad Astravo AE projektas yra užbaigtas ir elektrinė gali pradėti veikti, ruoštis skelbti Baltarusijos valstybės finansinį bankrotą, kai paaiškės, kad Baltarusija yra nepajėgi grąžinti Astravo AE statybai panaudoto 10 mlrd. dolerių kredito.
Stebint dabartines derybas tarp Lukašenkos ir Putino ir Kremliaus viešai demonstruojamą nervingumą atrodo, kad Lukašenka renkasi pirmąjį variantą. Ir tai yra logiškas pasirinkimas. O jį lemia aiški ir logiška įstatymu įtvirtinta Lietuvos pozicija – nepirkti Astravo AE elektros.
