Andrius Kubilius. Ko siekia Vakarai?

Esminis šio karo tolesnės eigos klausimas, kaip bebūtų paradoksalu, yra susijęs ne su Ukraina, bet su Rusija. Tai yra, su Vakarų požiūriu į Rusiją po karo. Nes Vakarų baimės, susietos su pokarinės Rusijos ateitimi, lemia ir valdo šiandieninius Vakarų sprendimus dėl paramos Ukrainai.

Kad Vakarai remia Ukrainą – tai yra akivaizdu. Kad jos dėka Ukraina laimėjo keletą strateginių pergalių – taip pat yra akivaizdu. Bet tolesnė karo eiga gali būti arba nuosekli ir dar spartesnė Ukrainos pergalių tąsa, arba „užšaldytas apkasų karas“, varginantis Ukrainą, galbūt varginantis ir Rusiją, bet patogus Vakarams, nes nereikalauja jokių aiškių strateginių atsakymų į klausimą – ko nori ir ko siekia Vakarai?

Teoriškai atsakymą lyg ir girdime – Vakarai lyg ir skelbia, kad nori Ukrainos pergalės ir kad Ukraina pati turi nuspręsti, kokio rezultato ji siekia. Tačiau ar Vakarai tikrai nori Rusijos pralaimėjimo (ir dar triuškinamo pralaimėjimo), taip ir lieka neaišku.

Žodžiai apie tai, kad dėl karo baigties turi nuspręsti Ukraina, skamba kaip šalutinio stebėtojo pozicija, joje neatsispindi joks Vakarų strateginis interesas: ar jie nori Ukrainos triuškinančios pergalės, ar tik status quo išlaikymo?

Mano įsitikinimu, šiame karo etape esminiu tampa klausimas: ar Vakarai turi strategiją, kokios baigties Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją jie nori. Ir šio klausimo esmė ne tiek apie Ukrainos karinės pergalės mastą, bet apie tos pergalės įtaką Rusijos ateičiai po pralaimėto karo. Ar Vakarai nori, kad Rusija po karo iš esmės transformuotųsi į normalią valstybę, ar Vakarai tokia transformacija netiki ir baiminasi, kad Rusijos ateitis po karo gali būti net baisesnė, nei dabartis su Putinu?

Tokios baimės ir yra dabartinio Vakarų neryžtingumo remiant Ukrainą pagrindinė priežastis.

Ukraina gali pasiekti triuškinančią pergalę, jeigu Vakarai suteiks Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia pergalei, o ne tiek, kiek dabar gauna (žr. generolo Zalužnyj interviu the Economist). Dešimt karo mėnesių akivaizdžiai įrodė, kad Rusijos karinė galia neprilygsta Vakarų karinėms technologijoms ir Ukrainos karių drąsai bei motyvacijai. Tai yra ir Ukrainos pergalės lygtis, kurioje svarbiausias kintamasis, nuo kurio priklauso kada Ukrainai pavyks pasiekti pergalę – yra Vakarų karinė parama.

Kodėl Vakarai nepadidina ginklų tiekimo kiekybės ir kokybės? Yra tik trys galimos priežastys: a) patys nebeturi daugiau ginklų sandėliuose ir nepajėgia daugiau pagaminti; b) bijo „eskalacijos“, kad stipri ir ženkliai didesnė Vakarų parama Ukrainai Leopard tankais ar ATACMS toliašaudėmis raketomis iššauks beprotišką branduolinį Putino atsaką; c) patys Vakarai neturi pergalės Rusijos atžvilgiu strategijos ir nežino ar tikrai nori Ukrainos totalinės pergalės.

Nenagrinėsiu techninių problemų – ar Vakarai gali pagaminti daugiau ginklų. Tikrai gali, jeigu nori. Kyla klausimas – ar tikrai nori, ir kiek nori.

Kalbos apie eskalacijos baimes taip pat kuo toliau, tuo mažiau darosi įtikinamos. Tokias kalbas buvo galima suprasti kovo-balandžio mėnesiais, kai Vakarai Ukrainai tiekė tik lengvąją ginkluotę – stingerius ar džavelinus. Tačiau, kai amerikiečiai pradėjo tiekti vidutinio nuotolio HIMARS, labai reikšmingai prisidėjusių prie pastarojo laikotarpio ukrainiečių pergalių, tai nesukėlė kokios nors superbeprotiškos Rusijos reakcijos, išskyrus vadinamąją „mobilizaciją“ bei civilinių energetikos objektų apšaudymą. Todėl aiškinimas, kad Leopard, Abrams tankų ar ATACMS tiekimas Ukrainai taps priežastimi kokiai nors naujai Kremliaus beprotystei, yra tik bandymas pabėgti nuo pagrindinio klausimo – kokia šiame kare yra Vakarų strategija ir kokio strateginio tikslo šiame kare Vakarai siekia.

Atsakymo į šį klausimą vis dar nėra, todėl nėra ir Abrams ar ATACMS.

Esminė problema – Vakarai neturi strategijos, kokios karo baigties įtakos Rusijos ateičiai Vakarai tikisi ir nori. Vakarai žino, kokio scenarijaus jie bijo – Rusijos (po pralaimėto karo ir po Putino) visiškos griūties, su kruvinu vidiniu Rusijos chaosu, nebekontroliuojamais branduoliniais ir cheminiais ginklais. Vakarai nėra įsitikinę, kad po pralaimėto karo Rusija (su Vakarų pagalba) sugebės transformuotis į normalesnę, labiau europietiško tipo valstybę (taip, kaip nacių Vokietija transformavosi į dabartinę Vokietiją). Arba galvoja, kad tokia transformacija įvyks tik tada, jeigu Rusija ne tik pralaimės karą, bet prieš tai bus ir išvarginta ilgo ir Rusiją žlugdančio karo.

Tai nereiškia, kad kažkas Vakaruose labai nori po šio karo išsaugoti Putiną, tai reiškia tik tai, kad jie iki šiol nėra pasiruošę garsiai pasakyti – „unconditional surrender“ (besąlygiškas pasidavimas), taip, kaip Sąjungininkai dar karo pradžioje pasakė Hitleriui. Todėl Vakarai iki šiol kartoja, kad taikos sąlygas nustatys Ukraina (ir tai jau yra geriau, negu nieko), bet patys sau nepasako ko jie, kaip Vakarai, siekia.

Kai Vakarai iki šiol nežino, kokios šio karo baigties įtakos Rusijai jie nori ir siekia, tai ir Vakarų parama Ukrainai išlieka tokiame lygyje, kuris leidžia Ukrainai nepralaimėti, bet taip pat leidžia ir Rusijai išvengti totalinio sutriuškinimo. Kol kas.

Toks Vakarų neryžtingumas yra nedovanotinas. Ne tik todėl, kad kas dieną tai kainuoja dešimtis ir šimtus ukrainiečių gyvybių. Bet ir todėl, kad Vakarai nedrįsta ryžtingai imtis iniciatyvos bei lyderystės, sprendžiant ir Rusijos ateities klausimą.

Akivaizdu, kad šis klausimas yra svarbiausias šio karo klausimas. Ne tik kaip apginti Ukrainos suverenitetą šiame kare, bet ir kaip amžiams sunaikinti „imperinės Rusijos“ grėsmės faktorių – tai yra esminiai šio karo klausimai. Šis karas atveria galimybes ir minėtojo antrojo esminio klausimo sprendimui – „imperinės Rusijos“ grėsmės likvidavimui. O tam visų pirma reikia, kad Ukraina pasiektų triuškinančią karinę pergalę. Tačiau tam reikia žymiai didesnės Vakarų karinės paramos Ukrainai. O tai prasideda nuo Vakarų įsitikinimo, kad jie turi strategiją, kaip kare sutriuškintai Rusijai padėti transformuotis į normalią, europietiško tipo valstybę.

Paradoksas, tačiau toks dabartinės „Putino Rusijos“ sutriuškinimas jos pradėtame kare prieš Ukrainą būtų visų pirma naudingas pačiai Rusijai, nes tai yra vienintelė galimybė, kaip Rusija po pralaimėto karo galėtų pasukti radikalios transformacijos keliu. Ir tokiu būdu sugrįžti į civilizuotą pasaulį, modernizuotis ir išmokti kurti normalų gyvenimą pačioje Rusijoje palaipsnės evoliucijos keliu, o ne pačiai save bausti imperinių nostalgijų, civilizacinio atsilikimo ir vidaus revoliucijų ar kolonijinių karų tragedijomis.

Ir tai būtų naudinga Ukrainai, nes tai yra vienintelė galimybė, kad nebeliktų „imperinės Rusijos“, po kelių metų atsigavusios po pralaimėto karo ir vėl planuojančios, kaip sugrįžti į Ukrainą su nauja agresija.

Tai taip pat būtų naudinga Europos Sąjungai ir visiems Vakarams, nes tai vienintelis kelias, kaip Europos kontinente pagaliau išspręsti pagrindinę Europos saugumo problemą – „imperinės agresyvios Rusijos“ problemą. Tik demokratinė Rusija nebebus grėsmė Europos saugumui, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja. Šiandien Vakarų pasirinkimas yra egzistencinis: arba Vakarai investuoja į atsiveriančią galimybę pagaliau išspręsti šią „Rusijos grėsmės“ problemą, arba ir toliau ateities kartos Europoje turės gyventi grėsmės paunksmėje.

Ko reikia, kad Vakarai pagaliau atrastų savyje drąsos ir intelektinės jėgos turėti tokią „Rusijos strategiją“, kokios šiandien reikia, ir kuri būtų paremta ne Putino beprotystės baime, ne įsikalbėta karo eskalacijos baime ar po pralaimėto karo sugriuvusios Rusijos chaoso baime, bet būtų orientuota į paramą pralaimėjusios Rusijos transformacijai, o tokios strategijos įgyvendinimas prasidėtų nuo tokios karinės paramos, kuri garantuotų neatidėliotiną ir triuškinančią Ukrainos pergalę?

Matau tik vieną atsakymą į šį klausimą: visų pirma reikia išspręsti Vakarų strateginės lyderystės deficito problemą. Nuo karo pradžios Vakarai esmingai pasikeitė: klaidingų iliuzijų dėl Putino nebeliko; Vakarai sugebėjo mobilizuoti tiek paramos Ukrainai, kad Ukraina pasiekė keletą strateginių karinių pergalių: prie Kyjivo, Charkivo, Chersono apskrityse; Ukrainai buvo suteiktas ES narystės kandidato statusas; Europos Sąjunga labai sėkmingai atsikratė energetinės priklausomybės. Tačiau visa tai buvo pasiekta tik reaguojant į Rusijos agresyvius veiksmus ir jų sukeltą šoką. Galima būtų pasidžiaugti, kad vis tik buvo sugebėta taip reaguoti, tačiau iki šiol nesimato, kad Vakarai drįstų atsakyti į esminį strateginį klausimą – ar Vakarai sieks Rusijos transformacijos, kuri prasidėtų nuo triuškinančios Ukrainos karinės pergalės? Ir ar pagaliau patys turės savo strategiją, ir siektų jos įgyvendinimo, o ne vien tik reaguos į Rusijos veiksmus?

Iš kur tokia lyderystė gali atsirasti? Abejoju, jog tokio vaidmens galėtų imtis kolektyvinė Europos Sąjunga (pastarąją reikia sveikinti vien už tai, ką iki šiol jai pavyko nuveikti ir nesitikėti ko nors kokybiškai ir strategiškai naujo). Kaip rašo Kadri Liik iš ECFR apie Europos Sąjungą, po to, kai prasidėjo karas: „Nei viena ES valstybė nesiima lyderystės formuojant ES politiką Rusijos atžvilgiu; užgimė „vienybė be lyderių“ (“No single EU member state is guiding Russia policy; a ‘leaderless unity’ has emerged.”).

Realiai tokios lyderystės Vakaruose gali imtis tik Jungtinės Valstijos ir Ukraina. Abiems joms reikia tartis ne tik dėl HIMARS ar ATACMS. Reikia tartis ir dėl Rusijos transformacijos (po to, kai Rusija bus sutriuškinta) ir strategijos kaip tokia transformacija gali būti įgyvendinta. Nes tik tada, kai Vašingtonas patikės tokios strategijos įgyvendinimo realumu, tik tada atsiras ir tokiai pergalei reikalingi ATACMS, ir žymiai daugiau HIMARS.

Koks Europos Sąjungos ir Lietuvos vaidmuo galėtų būti šio esminio šių dienų iššūkio Vakarams – Rusijos strategijos – reikale? Europos Sąjunga turi visų pirma spręsti savo „strateginės autonomijos“ paradoksą: jeigu Europos Sąjunga nori dalyvauti pokario Rusijos likimo svarstymuose, ji turi investuoti į karą tiek pat, kiek investuoja amerikiečiai (ginklais) ar ukrainiečiai (gyvybėmis). Tai, kad visa ES iki šiol ginklų Ukrainai patiekė 5 kartus mažiau nei JAV, rodo tik tai, kad ES sąmoningai vengia dalyvauti sprendžiant esminį klausimą – pokario Rusijos ateities klausimą. Arba bijo dalyvauti jį sprendžiant. Nes vis dar bijo suerzinti Putiną. Todėl E.Makronas vėl ir vėl kalba apie kažkokias „saugumo garantijas“ Rusijai ir kaip mažas vaikas, bent kelis kartus nudegęs burną nuo karštos sriubos, vis dar pučia į jau atvėsusią sriubos lėkštę. Nors ir yra akivaizdu, kad Rusijos ateičiai didžiausias grėsmes kelia pati dabartinė Rusija ir jos autoritarinis Putino režimas. Jeigu norima ateities Rusijai suteikti „saugumo garantijas“, tam yra vienintelis kelias: pasirūpinti pokario Rusijos transformacija į demokratiją. O tam reikia nustoti bijoti, tame tarpe ir dabartinio Putino ir to, kas įvyks su Rusija, kai Putinas šį karą triuškinančiai pralaimės. Europa turi pagaliau išsivaduoti iš „baimės autonomijos“.

Lietuvai būtų svarbu suprasti, kad Ukrainai galime padėti ne tik tuo, ką iki šiol jiems solidariai dvišališkai tiekdavome – ginklus ar generatorius, – ne tik naujais sankcijų paketais Rusijai, kurie vis mažiau ir mažiau besikandžioja, bet ir telkdami viešą paramą Jungtinių Valstijų lyderystei, ryžtingai sprendžiant pokario Rusijos transformacijos reikalą ir vardan to jau dabar investuojant į Ukrainos triuškinančią ir neatidėliotiną pergalę. Vašingtone turime kalbėtis ne tik kaip padidinti amerikiečių rotacinių pajėgų kiekį Lietuvoje, bet ir apie tai, kokios strategijos reikia laikytis pokario Rusijos atžvilgiu, nes atsakymas į šį klausimą esmingai svarbus tam, kad Ukraina jau artimiausiu metu galėtų pasiekti pergalę.

Ar Vakarai ir Jungtinės Valstijos yra pajėgūs tokiai strateginei lyderystei?

Prisiminkime XX amžiaus 9 dešimtmečio Vakarų ir JAV lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų Blogio Imperija: viskas prasidėjo nuo Jono Pauliaus II tapimo Popiežiumi, po to sekė dramatiškas naftos kainų kritimas, po to R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams ir Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos Blogio Imperijos įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas. Ir dabar to paties reikia.

Ne veltui tik ką įvykusį V.Zelenskio vizitą į Vašingtoną, daug kas lygino su garsiuoju V.Čerčilio vizitu į Jungtines Valstijas 1941-ais metais. Ruzvelto ir Čerčilio lyderystės pavyzdys yra labai reikalingas šių dienų Vakarams.

V.Putinas Kremliuje pagaliau turi išgirsti aiškią strateginę Vakarų žinią: „unconditional surrender“. Tai jam gali pasakyti tik Dž..Baidenas ir V.Zelenskis. Tikėkimės, kad ir europiečiai tokiai JAV ir Ukrainos lyderystei nesipriešins.