Andrius Kubilius. Vilniaus prablaivėjimas

2023-07-15 | European Union

Pasibaigė NATO šventė Lietuvoje. Taip daugelis matėme NATO Viršūnių susitikimą – kaip NATO šventę Vilniuje. Ir tie, kuriems tai pasisekė matyti iš arti, ir tie, kurie tai stebėjome iš Briuselio ar Strasbūro tolių. Lietuva pasistengė, kad šventė būtų gerai ir efektyviai organizuota, piliečiai pasistengė parodyti, kiek svarbi Lietuvai ir visam pasauliui yra Ukraina. Už tai Lietuvai neprašomi dėkoja visi ukrainiečiai: nuo žurnalistų iki politikų, su kuriais šiomis dienomis teko bendrauti. Nepasišiukšlinome!

Nors dėkoti visų pirma turime mes ir visi europiečiai tai pačiai Ukrainai. Už jos kovas ir aukas, ne tik už savo, bet ir už mūsų visų laisvę bei saugumą.

Tačiau šventės turi savybę baigtis. Tada ateina metas paklausti savęs: o koks yra tos šventės palikimas?

Deja, ieškant atsakymo į tokį klausimą, šventiškų nuotaikų po Viršūnių susitikimo lieka mažiau. Ir ypač dėl tų Susitikimo sprendimų (ar nesprendimų), susijusių su Ukrainos reikalais.

Nesikartosiu su pagyrimais tiems sprendimams, kurie buvo paskelbti Viršūnių susitikimo metu (ne apie Ukrainą) – tiek dėl visiškai naujos kokybės NATO gynybos planų, tiek ir dėl Švedijos bei Turkijos susitarimo. Gerai, kad tai buvo paskelbta Vilniuje, bet su pačiu Viršūnių susitikimu tai turėjo mažai ką bendro.

Gerai yra ir tai, kad Ukrainos narystės NATO reikalai per paskutinį pusmetį prieš Vilniaus Viršūnių susitikimą įgavo stiprų pagreitį ir, atrodo, kad Ukraina stipriai pajudėjo šiuo keliu. Gerai, kad pačiame Susitikime buvo daug kalbų ir pažadų toliau ginklais remti Ukrainą, bet blogai, kad Vakarai neišdrįso išnaudoti Vilniaus Viršūnių susitikimo tam, kad būtų pasiųstas stiprus geopolitinis signalas – visų pirma Rusijai, dar Vilniuje priimant formalų sprendimą pakviesti Ukrainą tapti NATO nare.

Ukrainai iš Vakarų reikia ne tik toliašaudžių karinių ginklų, jai reikia ir toliašaudžių geopolitinių ginklų. Ir jie visi yra Vakarų rankose. Pakartosiu tai ką esu sakęs jau ne vieną kartą – Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare yra reikalingas ne tik vardan Ukrainos saugumo, bet ir vardan Vakarų žinios Kremliaus elitui ir eiliniams rusams: užmirškite savo svajones atstatyti imperiją; Ukraina yra nebepasiekiama imperijos nostalgijai; tęsti imperinį kolonijinį karą nebėra jokios prasmės.

Ukrainos pakvietimas būtų pirmas žingsnis, parodęs, kad Vakarai drąsiai imasi įgyvendinti dar Z.Brzezinskio paskelbtą doktriną, kad Rusija be Ukrainos turi galimybę tapti demokratija, o Vakarams paliekant Ukrainą Rusijos interesų zonoje, Rusija visada išliks imperija. Dar daugiau – Vilniuje Vakarai turėjo galimybę parodyti, kad jau suprato savo esminę geopolitinę paskutinių dešimtmečių klaidą: Ukraina visą laiką nuo pat 1990-ųjų buvo palikta „pilkojoje saugumo zonoje“, be galimybės tapti nei NATO, nei ES nare, ir tai paskatino Putiną imtis agresijos. Vilniuje Vakarai turėjo galimybę pradėti taisyti šią geopolitinę klaidą, kurios nepadengia jokie, net ir didžiausi ginklų tiekimai. Ir vis tiek šią geopolitinę klaidą Vakarams teks taisyti, geriau anksčiau, negu vėliau. Arba niekada.

Nuvylė ne tik pats nepakvietimo faktas, tačiau tai, kaip Vakarų lyderių pastangomis toks nepakvietimo faktas buvo paviršutiniškai įvardintas ir kaip tai buvo paaiškinta – net nesistengiant ieškoti kokių nors rimtesnių dalykinių ar geopolitinių argumentų.

Kas mane šiame Ukrainos reikale labiausiai nuvylė – tai teksto ir komentarų apie Ukrainos nepakvietimą atsainumas.

Vilniuje paskelbto komunikato apie Ukrainos narystę NATO organizacijoje tekstas beveik pažodžiui kopijuoja 2008 m. Bukarešto NATO Viršūnių susitikimo „nepakvietimo“ formuluotes, dar kartą pakartojant, kad NATO yra Ukrainos ateitis. Tokia ateitis buvo pažadėta ir Bukarešte, bet ta ateitis niekaip netapo realybe. Putinas tai suprato kaip Vakarų sutikimą palikti Ukrainą ir Gruziją Kremliaus interesų zonoje. Prie Vilniuje pakartotos nuviliančios Bukarešto frazės dar pridurtas sakinys iš Šiaurės Atlanto sutarties, kad Ukraina sulauks pakvietimo tapti NATO nare, kai visos šalys tam pritars. Lyg kas nors tos Sutarties normos apie konsensusą nežino.

Dar atsainiai pasakyta ir tai, kad Ukraina turi gerinti demokratiją ir kovą su korupcija, nes pagal tai taip pat bus vertinama, ar ji gali tapti NATO nare. Suprask, kad pagal tokius standartus Ukrainai dar toli iki Albanijos, Juodkalnijos ar Šiaurės Makedonijos, kurios ne taip seniai tapo NATO narėmis. Tiems, kurie šiek tiek daugiau išmano apie šių šalių nesėkmes tiek demokratijoje, tiek ir kovoje su korupcija, tokios Vilniuje paskelbtos sąlygos Ukrainai skamba kaip visiškai atsainus Vakarų pasiteisinimas, kodėl Ukraina Vilniuje buvo dar nepakviesta.

Verta taip pat prisiminti, kad Portugalija 1949 metais buvo viena iš NATO steigėjų, nors nuo 1932 iki 1968-ųjų Portugaliją valdė tas pats autoritarinis ir diktatūrinis lyderis Antonio Salazar. Graikija, būdama NATO nare nuo 1952 metų, 1967-1974 metais, po „pulkininkų“ perversmo, gyveno be jokios demokratijos, bet jos narystė NATO nebuvo stabdoma.

Tai tiek apie Ukrainai skelbiamų papildomų „demokratijos ir kovos su korupcija“ sąlygų solidumą.

Žinoma, lygiai taip stebino ir Vilniuje skambėjęs argumentas, kad Ukraina negali būti pakviesta tapti NATO nare tol, kol tęsiasi karas. Kad Ukraina netaps NATO nare kol tęsiasi karas – visiems yra akivaizdu, tą nuolat kartoja ir pats V. Zelenskis. Bet kodėl Ukrainos negalima pakviesti tapti NATO nare dabar, kol dar vyksta karas – lieka visiškai neaišku. Juk jau Švedijos pavyzdys aiškiai parodė, kad tarp formalaus pakvietimo ir tikros narystės gali praeiti pakankamai ilgas laikas. Ukrainos atveju Vilniuje galėjo nuskambėti ne tik pakvietimas, bet ir sąlyga, kad stojimo sutarties ratifikavimas prasidės ne dabar, kol vyksta karas, o tada, kai bus įvertinta, kad karo aplinkybės tam nebetrukdo. Tapimo NATO nare procese yra du atskiri geopolitiškai svarbūs veiksmai: 1) pakvietimas tapti NATO nare ir 2) tapimas NATO nare. Kiekvienas iš jų siunčia savą, stiprų politinį signalą ir jie gali būti atskirti laike. Vilniuje galėjo būti pasiųstas pirmasis signalas – pakvietimas, atskiriant jį nuo tapimo nare, bet kažkodėl Vakarų lyderiai bėgo nuo tokios galimybės pakviesti Ukrainą narystei jau Vilniuje, o tai aiškino gąsdindami III Pasauliniu karu, jeigu Ukraina karo metu taptų NATO nare. Nors tokios narystės karo metu niekas (net Ukraina) ir nesiūlė, ir neprašė.

Taigi rimtų dalykinių argumentų nepakviesti Ukrainos nebuvo. Buvo tiesiog praleista proga tai padaryti. Ir tada iškyla klausimas – kodėl? Kodėl Vokietija ir ypač JAV priešinosi tokiam pakvietimui? Koks faktorius lemia jų tokį atsargų ar geopolitiškai neišmintingą požiūrį?

Jeigu tam nėra rimtų paaiškinimų, kad Ukraina vis dar neatitinka kokių nors NATO kriterijų, tada neišvengiamai turi padaryti išvadą, kad vieninteliu tokiu rimtu faktoriumi, lemiančiu kodėl Ukraina vis dar nesulaukė pakvietimo ir apie kurį nedrįstama viešai skelbti, yra „Putino faktorius“ ir jo įtaka Vakarų geopolitiniam mąstymui. Kažkam Vakaruose gal vis dar atrodo, kad Putinas savo interesų zonoje turi veto teisę NATO plėtrai (kokią jis Vakarų sąmonėje akivaizdžiai turėjo 2008 m. Bukarešte ir turėjo ją iki pat 2022 m. vasario 24 d.). Kai kas gal baiminasi, kad toks NATO sprendimas eskaluotų karinę situaciją ir provokuotų neprognozuojamą Putino atsaką (nors Vakarų geopolitinis silpnumas ir iki šiol tebesitęsiantis Ukrainos „nepakvietimas“ kaip tik ir išprovokavo dabartinę Putino agresiją), kai kam gal baisu, kad Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare jau ir taip silpną Putino režimą gali visai nugriauti ir tada į valdžią ateis kokie nors prigožinai (nors kodėl Vakarams turi rūpėti Putino išlikimas ir kuo Putinas yra geriau už Prigožiną – lieka visiškai neaišku).

Bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad „Putino faktorius“ Vakarų mąstyme vis dar vaidina svarbų vaidmenį. Gal ir silpnėjantį, bet vis dar svarbų. Tai ir atskleidžia Ukrainos „nepakvietimas“ Vilniaus Viršūnių susitikimo metu. Tai ir yra „Vlniaus prablaivėjimo“ momentas: Vakarai privalo turėti aiškią strategiją „Putino faktoriaus“ atžvilgiu, tai yra, privalo turėti aiškią strategiją, kokios Rusijos ateities Vakarai tikisi po to, kai Ukraina laimės karą. Tada ir Ukrainos pakvietimas nebegąsdins kai kurių Vakarų sostinių.

Išmintinga ir drąsi Vakarų politika Ukrainos atžvilgiu yra vienintelis būdas, kaip Vakarai gali padėti ir Rusijai transformuotis į normalią valstybę. Tam reikia, kad Vakarai patikėtų, jog ir Rusija gali atsisveikinti su „Putino faktoriumi“, kad ir Rusijoje yra galima demokratija, ir kad po to, kai Ukraina sutriuškins Rusiją karo fronte, atsivers galimybių langas tokiai Rusijos transformacijai. Tik patikėję tokia galimybe, Vakarai nebebijos nei Ukrainos triuškinančios pergalės (ir duos tam reikalingų ginklų), nei Ukrainos narystės NATO (ir pakvies tapti NATO nare), nei Ukrainos tapimo ES nare, taip sukuriant Ukrainos ekonominę sėkmę. „Putino faktoriaus“ Vakaruose bijo ir nedrįsta pakviesti Ukrainos tapti NATO nare tie Vakarų lyderiai, kurie vis dar netiki Rusijos galimybe transformuotis. Tie, kurie tiki tokia galimybe, jie nebebijo „Putino faktoriaus“. Ir jie nebebijo pakviesti Ukrainos.

Tai ir yra „Vilniaus prablaivėjimo“ esmė: mūsų laukia ne tik nauji iššūkiai Ukrainos kelyje į NATO, mūsų laukia ir nauji iššūkiai Rusijos transformacijos kelyje. Tai yra tampriai tarpusavyje susiję dalykai, ir mūsų pareiga yra imtis jų abiejų tuo pačiu metu. Vardan Ukrainos ir vardan kitokios Rusijos. Ir nuolat ir garsiai tai aiškinti visuose Vakaruose, pasitelkiant visus bendraminčius. Nes kitaip ir toliau Vakarai bei NATO mūsų regione tik trypčios tarp Budapešte, Bukarešte ir Vilniuje nuolat kartotų gražių žodžių apie saugumo garantijas ir narystes ateityje, bet niekaip neatsiplėšdami nuo „Putino faktoriaus“, taip vis labiau prarasdami geopolitinio patikimumo svorį.

Kai ištinka „prablaivėjimas“ geopolitikoje, tai būna prablaivėjimas nuo gražių žodžių ir pastarųjų tiesiog nebesinori daugiau girdėti.

Visada yra verta tikėtis, kad po NATO Viršūnių susitikimo „Vilniaus prablaivėjimas“ ištiko ne tik Vilnių, bet ir Vašingtoną bei Berlyną.

Nuotr.: www.vilniussummit.lt

×