Dėl Ukrainos narystės NATO. ELP pozicijos projektas

2023-02-22 | Ukraina

Dėl Ukrainos narystės NATO

Pozicijos projektas

2023 m. liepos 11-12 d. Vilniuje vyksiančiame NATO viršūnių susitikime bus atsakyta į strategiškai svarbų geopolitinį klausimą – gaus Ukraina kvietimą prisijungti prie NATO, ar ne.

Jei per Vilniaus viršūnių susitikimą Ukraina nebus pakviesta į NATO, tai turės didelių neigiamų pasekmių ilgalaikei Europos žemyno saugumo architektūrai. Tai bus aiškus ženklas, kad V. Putinas vis dar turi veto teisę dėl NATO plėtros. Tai taip pat reikš, kad Europos žemynas ir toliau patirs didelę trumpalaikę ir ilgalaikę saugumo riziką.

Ukrainos ir Sakartvelo nepakvietimas įstoti į NATO per Bukarešto viršūnių susitikimą 2008 m. lėmė Rusijos agresyvų karą prieš Sakartvelą, Krymo okupaciją ir 2014 m. pradėtą karą prieš Ukrainą, kuris 2022 m. išsiplėtė iki visaverčio karo.

Tų pačių strateginių klaidų kartojimas per Vilniaus viršūnių susitikimą sukels tokias pačias tragiškas pasekmes, t. y. dar didesnį V. Putino ir jo Kremliaus režimo agresyvumą.

Europos liaudies partija (ELP), pagrindinė Europos politinė jėga, nuo pat šio karo pradžios ėmėsi lyderystės paramos Ukrainai klausimais. Dabar iki Vilniaus viršūnių susitikimo ji turi suformuluoti aiškią poziciją, remiančią Ukrainos narystę NATO, ir imtis lyderystės Europos diskusijose šiuo klausimu.

Yra trys pagrindiniai argumentai, kuriuos skeptikai naudoja prieš tai, kad Vilniaus viršūnių susitikime Ukrainai būtų pasiūlyta narystė NATO:

– Ukrainos narystė NATO nesustiprins pačios NATO; tiesą sakant, vien diskusija apie tokią perspektyvą gali sugriauti Vakarų vienybę;

– daugelis NATO narių bijo paremti Ukrainos narystę NATO. Jų įsitikinimu, tai sustiprins V. Putino argumentus, kad Rusija yra apsupta priešų, ir padės V. Putinui dar labiau mobilizuoti Rusijos žmonių paramą karui;

– Daugelis NATO narių bijo per Vilniaus viršūnių susitikimą pateikti Ukrainai kvietimą tapti NATO nare, nes tai reikštų, kad nedelsiant bus pradėta NATO 5-ojo straipsnio taikymo procedūra ir taip NATO tiesiogiai įsitrauks į vykstantį karą.

Kaip EPP turėtų atsakyti į šiuos argumentus?

  1. Ukrainos narystė NATO – tai ne tik precedento neturinti galimybė sustiprinti NATO karinius pajėgumus, bet ir suvienyti Vakarus platesnei darbotvarkei, kuria siekiama užtikrinti tvarią taiką Europos žemyne:

NATO buvo įkurta 1949 m. tam, kad Vakarai galėtų kolektyviai pasipriešinti stalinistinės Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai į Vakarų Europą. Ukraina dabar būtent tai ir daro, o jos kariniai pajėgumai viršija visus narystės NATO kriterijus. Šiandien Ukraina dėl NATO tikslų kovoja viena – žinoma, su Vakarų karine pagalba, bet be jokių NATO tipo Vakarų kolektyvinio saugumo garantijų.

Per pirmuosius karo metus Ukrainos kariai, jų karinė/politinė vadovybė ir visa visuomenė įrodė, kad ukrainiečiai turi stipresnę motyvaciją ir karinius pajėgumus ginti savo žemę nei bet kuri kita Europos šalis. Jei Ukraina įstotų į NATO (ir ES), jie galėtų sudaryti mūšyje išbandytą „Europos kariuomenės“ branduolį.

Svarbiausia – Ukrainos narystė NATO išspręstų didžiausią Europos saugumo iššūkį, kurį kelia autoritarinė Rusija. Ukrainos narystė teigiamai paveiktų Rusijos transformaciją į demokratiją po Putino (žr. toliau), o tai savo ruožtu turėtų didelės įtakos taikos atkūrimui ir palaikymui Europos žemyne. Pagalba Rusijos transformacijai yra svarbi strateginė užduotis tiek NATO, tiek ES, nes demokratija Rusijoje yra vienintelis būdas užkirsti kelią tolesnei Rusijos agresijai. Demokratijos tarpusavyje nekariauja. Jei tokia platesnė vizija vyrautų tarp NATO narių, nebūtų jokių argumentų prieš vieningą paramą Ukrainos narystei NATO.

 

  1. Ukrainos narystė NATO padės Rusijai po V. Putino pertvarkyti demokratiją. Būtent todėl Rusijos opozicija remia Ukrainos narystę NATO, o V. Putinas taip aršiai jai priešinasi.

Kad dauguma rusų galėtų palaikyti Rusijos po Putino pertvarką atgal į demokratiją, Rusijos visuomenė turi atsisakyti svajonės atkurti imperiją. Tai yra esminis pirmas žingsnis. Kaip galime padėti Rusijos žmonėms atsisakyti imperinės svajonės? Šią užduotį galime vadinti svarbiausiu iššūkiu „Rusijos deputinizavimo“ procese. Tai galima pasiekti tik pasitelkus:

  • Visiškas karinis Rusijos pralaimėjimas Ukrainoje;
  • V. Putino ir A. Lukašenkos patraukimas atsakomybėn Tarptautiniame tribunole už agresijos nusikaltimą;
  • Pakvietimas Ukrainai tapti NATO nare.

Toks kvietimas rusams būtų stipriausias signalas, kad jų svajonė atkurti imperiją išblėso – Ukraina dabar yra Vakarų stovykloje.

Ilgalaikiam atkurtos demokratijos stabilumui Rusijoje po V. Putino (o tai labai svarbu siekiant tvarios taikos Europos žemyne) reikia, kad V. Putino imperinė svajonė apie Novorosiją būtų ne tik ryžtingai sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti, kai neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga užlies naujai atgimusią jauną Rusijos demokratiją. Net ir labiausiai užkietėję Rusijos imperijos šalininkai turi pagaliau suprasti, kad Ukraina jiems nebepasiekiama. Todėl Vakarai suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Ukrainos narystė NATO ne tiek svarbi Ukrainos saugumo didinimui ir užtikrinimui – Ukraina tai daro ir be narystės NATO. Pirmiausia ji skirta padėti rusams vėl nepasiduoti imperinei nostalgijai, sugriovusiai „Jelcino demokratiją“ ir atvedusiai V. Putiną į valdžią.

Putinas puikiai supranta, kad Ukrainos narystė NATO nesukels jokios grėsmės Rusijos saugumui, nes NATO yra gynybinė organizacija ir ji negrasina Rusijai jokia karine agresija. Štai kodėl Putinas neprieštaravo Švedijos ir Suomijos įstojimui į NATO, nors jų narystė priartina NATO prie pat Rusijos sienos. Tačiau V. Putinas puikiai supranta, kad dėl Ukrainos narystės NATO jo Novorosijos ideologija taps nebeaktuali. Be šio naratyvo jis negalės išlaikyti savo valdžios ir daugelio rusų nostalgiškos ištikimybės savo režimui. Baimė prarasti vidinę kontrolę yra pagrindinė priežastis, dėl kurios V. Putinas aršiai priešinasi Ukrainos narystei NATO. Dėl šios priežasties Rusijos opozicija taip pat nori, kad jų visuomenė atsikratytų bet kokios nostalgijos imperinei praeičiai, ir neprieštarauja, kad Ukraina rinktųsi savo kelią.

Per Vilniaus viršūnių susitikimą NATO narės turės apsispręsti, kieno klauso Ukrainos narystės NATO klausimu: ar autoritarinio V. Putino ir jo bičiulių Kremliuje, ar Rusijos opozicijos, kovojančios už demokratiją Rusijoje?

  1. Ukrainos narystė NATO nereiškia tiesioginio NATO dalyvavimo Rusijos agresijos kare prieš Ukrainą, tačiau ji gali paspartinti Rusijos pasitraukimą iš Ukrainos ir sugrąžinti taiką į Europos žemyną.

Gali būti įvairių būdų, kaip užtikrinti, kad Ukrainos pakvietimas prisijungti prie NATO (kol vyksta karas) netaptų valstybių narių įsipareigojimu įsitraukti į karą. Ukraina tokio įsipareigojimo nesitiki. Pavyzdžiui, į NATO kvietimą Ukrainai galėtų būti įtraukta nuostata, kad 5 straipsnis pradės veikti tik po Ukrainos pergalės kare.

Net ir tokia „ribota narystė“ Ukrainai suteiktų daug reikšmingos naudos, nes šalis taptų įprastinės NATO veiklos ir pratybų dalyve. Dar svarbiau, kad tai būtų labai aiškus signalas, jog NATO amžinai palaikys savo narę Ukrainą.

Tai būtų labai stiprus signalas Rusijos žmonėms, o ypač Rusijos karinei vadovybei, kad Ukraina jau yra Vakarų dalis ir niekada netaps jokios Rusijos imperijos dalimi.

Rusijos žmonės supras, kad jų svajonė atkurti imperiją išnyko visiems laikams (žr. pirmiau).  Rusijos kariškiai supras, kad Ukrainoje nėra jokios vilties ką nors pasiekti, susidūrus su Ukrainos karine motyvacija ir Vakarų karine technika kartu sudėjus.

Taigi net ir laikinai apribota Ukrainos narystė NATO pasiųstų labai aiškų signalą, kad NATO amžinai laikysis kartu su savo nare Ukraina.

Toks NATO sprendimas taip pat gali paskatinti dalį Kremliaus politinio ir karinio elito ieškoti būdų, kaip užbaigti šį pražūtingą Rusijai karą. Nes alternatyva – tolesnė Rusijos konfrontacija su susivienijusiais Vakarais dėl Ukrainos ateities – reikštų tolesnę izoliaciją ir galutinę katastrofą pačiai Rusijai.

********

Tai racionalūs argumentai, kuriais yra remiamas Vilniaus viršūnių susitikimo sprendimas pakviesti Ukrainą prisijungti prie NATO, nurodant, kaip tai bus naudinga ne tik Ukrainos saugumui, bet ir ilgalaikės tvarios taikos Europoje perspektyvai ir net demokratijos perspektyvai pačioje Rusijoje.

Ukrainos nepakvietimas būtų pakartotinė strateginė klaida ir praleista galimybė išspręsti didžiausią ilgalaikę Europos žemyno saugumo problemą.

Todėl Europos liaudies partija, politinė jėga, remianti demokratiją, saugumą ir tvarią taiką, turi imtis aiškios lyderystės šiuo Europos ateičiai itin svarbiu klausimu.

Europos Parlamento nariai:

Rasa JUKNEVIČIENĖ, Lietuva

Andrzej HALICKI, Lenkija

Andrius KUBILIUS, Lietuva

Ivan ŠTEFANEC, Slovakija

Romana TOMC, Slovėnija

Siegfried MUREȘAN, Rumunija

Vladimír BILČÍK, Slovakija

Andrey KOVATCHEV, Bulgarija

Riho TERRAS, Estija

Sandra KALNIETE, Latvija

Tomas TOBÉ, Švedija

Aušra MALDEIKIENĖ, Lietuva

Romana TOMC, Slovėnija

Elżbieta ŁUKACIJEWSKA, Lenkijs

Franc BOGOVIČ, Slovėnija

Jan OLBRYCHT, Lenkija

Janina OCHOJSKA, Lenkija

Michaela ŠOJDROVÁ, Čekija

Radan KANEV, Bulgarija

Inese VAIDERE, Latvija

Alexander Alexandrov YORDANOV, Bulgarija

Radosław SIKORSKI, Lenkija

Ewa KOPACZ, Lenkija

Jerzy BUZEK, Lenkija

×