EP nariai: Rusija yra didžiausia grėsmė Europai ir visam pasauliui 

2020-06-26 |

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė apžvelgdami savaitės aktualijas kalbėjosi apie įvykius Rusijoje ir Baltarusijoje.

Pasak R. Juknevičienės, kelia nerimą Rusijos prezidento Vladimiro Putino neseniai išsakyti jo teiginiai apie tai, kad sovietinės respublikos išėjo iš Sovietų sąjungos, išsinešdamos kartu dovanas, tai yra, teritorijas, kurias joms Sovietų sąjunga „buvo padovanojusi“. 

„Ir dabar visi svarsto – čia Kazachstaną turėjo omenyje, Ukrainą, Baltijos valstybes ar kažką daugiau. Tai iš tikrųjų tos teritorinės pretenzijos irgi turėtų kelti nerimą. Yra iniciatyvų įvairių – ir mūsų Baltijos valstybių Užsienio reikalų ministrai reaguoja, ir mes svarstome, kaip mums reaguoti“, – kalbėjo europarlamentarė.

Ji teigė negalinti atmesti tos nuostatos, kad tai yra planas, kaip ir buvo 2007 metais, kai Miunchene V. Putinas paskelbė savo kalbą ir po to atliko „žygdarbius“ į Ukrainą ir kitur. “V. Putinas turi savo gyvenimo planą, savo politinio gyvenimo planą. Ar jam jis pavyks, nežinau“, – sakė R. Juknevičienė.

EP narys A. Kubilius pažymėjo, kad „Rusija yra rimta problema ir didžiausia grėsmė Europai ir visam pasauliui, jo sandarai ir tebesitęsiančiai po Antrojo Pasaulinio karo taikai“. 

„Rusija yra grėsmė dėl savo režimo. Tą grėsmę mes rimtai vertiname ir ją rimtai matome“, – sakė jis.

Tačiau politikas svarstė, kaip reaguoti į V. Putino straipsnius. Pasak A. Kubiliaus, neverta tikėtis, kad Rusijos prezidentas pakeis savo žodyną, tad jam atrodo, jog reikia šiek tiek pasišaipyti iš V. Putino, kaip istoriko, ką patys rusai daro, o liberalioji Rusijos opozicija labai smagiai šaiposi iš tų tekstų.

A. Kubiliaus teigimu, Kremliaus pastangos išlaikyti imperiją, tos buvusios imperijos pakraščiuose, kaip Ukrainoje, kaip Gruzijoje, kaip tik sukuria labai priešingą stiprią valią eiti, bėgti nuo Maskvos toliau į Vakarus. „Ir kitas etapas gali būti Baltarusija. Aišku, nebus tokių, kaip Maidanas, kad žmonės eitų ir kovotų už europietišką perspektyvą, bet kad žmonės pasiruošę siekti ir ryžtingai siekti permainų, ir atsisveikinti su A. Lukašenkos diktatūra, tai labai ryškiai matosi“, – pabrėžė europarlamentaras. 

 

Pokalbio stenograma 

2020-06-25

Rasa Juknevičienė: 

– Sveiki. Laba diena visiems. Andriui į Briuselį sveikinimai. Kaip tau ten sekasi? Matau, kad kabinete esi.

Andrius Kubilius: 

– Karšta, trisdešimt laipsnių.

Rasa Juknevičienė: 

Ir pas mus tas pats. Bet gerai, vasarą turi būti šilta. Mes vieną iš savo apžvalgų jūsų dėmesiui pateikiame. Ši savaitė, kaip ir birželis, ypač pripildytas kaimyninės informacijos iš Rusijos ir Baltarusijos. Jau metai praėjo, kaip mes išrinkti, šiek tiek daugiau. Jau praeitų metų birželį važinėjome į pirmuosius savo posėdžius, dar nebuvome pilnateisiai nariai, bet jau važinėjome. Ir per tuos metus atsirado tam tikrų patirčių. 

Bet, deja, kalbėti apie tą pačią Rusiją turime tuo pačiu režimu, apie tuos pačius pavojingus dalykus. Tai nedarydama didelių įžangų, kas gi vyksta šalia mūsų, po pandemijos Rusija vėl sugrįžo, tiksliau – Kremlius, sugrįžo prie savo plano, kuris buvo pradėtas turbūt praeitų metų lapkritį-gruodį dėl istorijos dalykų, kurie nėra vien istorija. Ir kaip dabar ryškėja – tas planas visaapimantis. Aišku, čia yra ginčas, aš turiu omenyje Antrąjį Pasaulinį karą, kad Rusija visiškai grįžta prie stalininio Antrojo Pasaulinio karo vertinimo. V. Putinas savo straipsnį į tokį amerikiečių žurnalą pasiuntė. Tame žurnale dirba daug Kremliui artimų žmonių, tai ne stebuklas, kad ten jį išspausdino. Davė interviu, vyko paradas ir daug kitų dalykų. Propaganda labai suaktyvėjusi. Ir minimi mes, “Pribaltika” yra šalia Ukrainos, minima nuolat visuose šiuose tekstuose. Čia mūsų klausytojai turbūt žino, kad V. Putinas oficialiai turbūt pirmą kartą per trisdešimt metų tiesiog oficialiame prezidento tekste paneigia tą, kas yra įrašyta 1991 metų Rusijos-Lietuvos sutartyje, apie tai, kad Lietuva buvo aneksuota, ir dabar yra sakoma, kad mes savanoriškai įstojome. Ir ne tik su šia Europos dalimi, bet ir su Japonija vyksta įvairios diskusijos Antrojo Pasaulinio karo kontekste, dėl sutarties taikos pasirašymo. Aišku, ir Baltarusija šalia to, kur procesai vyksta. 

Bet klausimas tik toks: mes ir su Andriumi pasiginčijame, ką čia slėpti, ar tai yra V. Putino toks vidaus politikos naratyvas tam, kad sumobilizuotų rusų tautą prieš Konstitucijos pataisas, ar čia yra gilesni dalykai? Man atrodo, negaliu atmesti tos nuostatos, kad taip, kaip ir buvo 2007 metais, kai Miunchene jis paskelbė savo kalbą ir po to atliko „žygdarbius“ į Ukrainą ir kitur – tai yra planas. V. Putinas turi savo gyvenimo planą, savo politinio gyvenimo planą. Ar jam jis pavyks, nežinau. Gali būti, kad bus visiškai priešingai negu tas jo planas yra atkurti Sovietų sąjungos teritorijas į labiau Kremliaus kontroliuojamas teritorijas. Ir kas labiausiai čia pastaruoju metu sukėlė daug diskusijų, tai V. Putino sakiniai pasakyti apie tai, kad sovietinės respublikos išėjo iš Sovietų sąjungos, išsinešdamos kartu dovanas, tai yra, teritorijas, kurias jiems sovietų sąjunga buvo padovanojusi. Ir dabar visi svarsto – čia Kazachstaną turėjo omenyje, Ukrainą, Baltijos valstybes ar kažką daugiau. Tai iš tikrųjų tos teritorinės pretenzijos irgi turėtų kelti nerimą. Yra iniciatyvų įvairių – ir mūsų Baltijos valstybių Užsienio reikalų ministrai reaguoja, ir mes svarstome, kaip mums reaguoti. Andriau, tu keletą sakinių, arba tiksliau, savo įžvalgas pateik. Ar tikrai tu manai, kad čia yra toks dalykas, kuris vertas tik pasišaipymo iš A. Putino ir kad tai yra į vidaus politiką nukreipti dalykai, Rusijos vidaus politiką?

Andrius Kubilius:

– Tai čia keli dalykai, iš tikrųjų, Rusija yra rimta problema ir didžiausia grėsmė Europai ir visam pasauliui, jo sandarai ir tebesitęsiančiai po Antrojo Pasaulinio karo taikai. Rusija yra grėsmė dėl savo režimo. Tą grėsmę mes rimtai vertiname ir ją rimtai matome. Kitas dalykas, kaip reikia reaguoti į kokius nors V. Putino straipsnius. Man atrodė, kad, iš tikrųjų, yra vienas kelias čia rimtai reaguoti ir reikšti protestus, nors, kur tie protestai nueis? Ar mes įsivaizduojame, kad V. Putinas pakeis tą savo straipsnį, ar žodyną? Tai turbūt to neturime tikėtis. V. Putino vienas iš tikslų visą laiką yra, man kartais atrodo, kad jis, kaip jaunimas vadina tokį žodį, „trolina“. Ir kaip tik siekia iš mūsų pusės tokių reakcijų: nervingų ir aistringų, tad man kartais atrodo, kad reikia šiek tiek pasišaipyti iš jo, kaip istoriko, ką patys rusai daro, liberalioji Rusijos opozicija labai smagiai šaiposi iš tų V. Putino tekstų.

Rasa Juknevičienė: 

– Bet galima toje vietoje trupučiuką stabtelėti, kad paskui nereikėtų grįžti. Taip, galima ir taip svarstyti, bet iš kitos pusės, V. Putinas visada yra vertinamas, ir aš jį vertinu, kaip tokį oportunistą, kaip diktatūrinės pakraipos politiką, kuris bando, kuris žiūri, kiek jam leidžiama, ar kas nors reaguoja, ar nereaguoja. Dažnai reaguodavo per V. Žirinovskį, praktiškai tuos pačius dalykus, kokius jis dabar išdėstė savo straipsniuose ir interviu, tai tą sakydavo V. Žirinovskis apie teritorijas, apie tai, kad jos buvo padovanotos. Dabar jau tai kalba pats V. Putinas, anksčiau V. Žirinovskis tai išbandydavo. Ir jie žiūri, ar reaguoja kas nors, ar nereaguoja.

Andrius Kubilius:

– Tas turbūt irgi yra suprantama. Klausimas, kaip reaguojama, ar reaguojama rimtai, svarstant V. Putino tekstus ir rimtai juos vertinant, ar reaguojama taip, kaip reaguoja, pavyzdžiui, Jungtinės Amerikos Valstijos, kurios perkelia kariuomenę į Lenkiją. Ir tai yra reakcija labai aiški. Kodėl aš čia kalbu apie tuos tekstus ir kiek į juos reikėtų reaguoti? Šiaip jau man nėra aiški logika, kodėl V. Putinui reikia būtinai paskelbti prieš tai viešai savo planus, o po to juos įgyvendinti. Jeigu turėtų noro, jis tuos planus įgyvendintų apie juos daug nekalbėdamas. Dabar, koks yra jo siekis, ar iš tikrųjų siekis yra atstatyti Sovietų sąjungą, galbūt yra tų postimperinių sindromų pakankamai daug ir natūralu, tokioje subyrėjusioje imperijoje, noro, to imperinio noro, susigrąžinti teritorijas, jo turbūt visada yra. Bet man atrodo, mes turime dar paprasčiau matyti. V. Putinui ir jo aplinkai pats svarbiausias dalykas yra išlaikyti patį režimą. Ir tokią režimo architektūrą, kokią jie yra susikūrę. Tai yra jokios demokratijos, mafijiniai visokie pinigų srautai ir taip toliau. Tai jiems svarbiausia yra išlaikyti.

Rasa Juknevičienė: 

– Ir dar vienas dalykas. Galiu trupučiuką? Ir, kad bijotų visi.

Andrius Kubilius:

-Taip. Bet dar svarbiau, iš tikrųjų, yra jie patys. Reikia suprasti, ko V. Putinas labiausiai bijo. Jis labiausiai bijo to, kad kažkokie maidanai, kaip jie vadina, neprasidėtų pačioje Rusijoje. Ir pavyzdys Ukrainos, pavyzdys kita tema, kaip reikia vertinti Baltarusiją ir joje aiškiai žmonių išsakomą poreikį keistis. Šie dalykai jam yra labiausiai keliantys nerimą. Ir tada jo strategija yra tokia: neleisti kilti, neleisti atsirasti Ukrainai, kaip sėkmės pavyzdžiui, neleisti atsirasti kažkokiai Baltarusijai, kaip kaitos pavyzdžiui. Mes gal mažiau žinome apie Kazachstaną, nelabai žinome, kur ten kas juda. Irgi yra dalykų, kaip sakant, Kazachstanas tolsta nuo sovietinės trajektorijos.

Rasa Juknevičienė: 

– Bet ten Kinija yra.

Andrius Kubilius:

– Kinija, kuri traukia Kazachstaną, ir šie dalykai, kai A. Putiną neramina, kad eiliniai rusai gali čia pamatyti kažkokius pavyzdžius, kuriais norės sekti. Kodėl jis atėjo į Donecką? Todėl, kad jam labai ten reikėjo teritorijos. Krymas yra karinis nepaskandinamas lėktuvnešis. Tai čia aišku. Bet į Donecką jis atėjo tam, kad neleistų Ukrainai eiti integracijos keliu. Ir todėl jis tą ir toliau tęsia. Nes Ukrainos sėkmė būtų jam didžiausias pavojus. Tai dabar grasinimai, kuriuos jis čia paskelbė, čia straipsnis yra ne tiek įdomus, bet vertas dėmesio, jo interviu, berods, TASS, kurį rodė Maskvos televizija.

Rasa Juknevičienė:  

– RTR Rosija.

Andrius Kubilius:

– RTR, kur jis pasako, kad Sovietų sąjunga subyrėjo neteisėtai, visos valstybės išėjo ne pagal teisę ir kai kurios išėjo su didelėmis Rusijos tautos dovanomis, kitaip sakant, su didelėmis teritorijomis, kurios nepriklauso toms šalims. Visi ekspertai vertina, kad tai yra grasinimas Baltarusijai ir Kazachstanui. Jau net ne taip vadinamai “Pribaltikai”. Šioje vietoje aš taip suprasčiau tą grasinimą, kaip iš tikrųjų vėlgi bandymą preventyviai užbėgti už akių tam, kad ar ta pati Baltarusija, Kazachstanas gali štai vėl tapti kažkokiu pavyzdžiu Rusijos žmonėms, kurie grėstų V. Putino režimui, ne jo imperinei svajonei, bet jo režimui. 

Rasa Juknevičienė: 

– Aš manau, kad yra ir to, ir to. Aš manau, kad V. Putinas irgi turi svajonių, negalvokime, kad jis neturi svajonių.

Andrius Kubilius:

– Gal ir turi svajonių, ką aš žinau, bet jis dabar sau kuria tą dvasios tėvo konstitucinį placdarmą, tai tas svajones jis bandys toliau realizuoti. Tai, kas vyksta dabar Baltarusijoje, mano manymu, tai yra…

Rasa Juknevičienė: 

– Bet palauk, prie Baltarusijos, jeigu galima, dar pereisime, dar vis tiek trupučiuką noriu keletą sakinių apie V. Putino svajones, jeigu taip galima pasakyti. Dar kai mes Vyriausybėje dirbome 2008-2012 metais, kai teko daug gilintis ir į žvalgybos duomenis, ir į kitus dalykus, kokios svajonės tada buvo, kai V. Putinas kaip tik pradėjo labai stiprią militarizaciją, modernizaciją karinių pajėgumų šalia mūsų sienų, man teko bendrauti tada ir su Aleksandr Vershbow, ir kitais Jungtinių Amerikos Valstijų pareigūnais, dar nebuvo tada Maidano, dar nebuvo Krymo aneksijos, dar visi miegojo, dar visi Vakarai tikėjosi su V. Putinu gražaus bendradarbiavimo. Ir jau tada žvalgybinėse bendruomenėse bent jau buvo, susiformavo jau 2012 metais matymas, kad V. Putinas vis dėlto sieks teritorijų ir nevertinu aš Donecko vien tik kaip teritorijos dėl Ukrainos, tai yra bendro siekio dalis tų teritorijų sugrąžinimas. O Doneckas įvyko todėl, kad nepavyko su Ukraina, todėl, kad 2014 metais įvyko Maidanas ir todėl per V. Janukovičių bandė visą Ukrainą priveržti prie savo imperinės svajonės, naujos imperinės svajonės. 

Ir dabar, aš tai bent jau matau, jis persigrupavęs, persiorganizavęs bando sugrįžti prie tų pačių svajonių. Manau, kad Baltijos valstybių taip, kaip galėjo tada paimti blitzkrygasjeigu nebūtų įvykęs 2014 metais Ukrainos išsivadavimo judėjimas, galėjo būti kokiais 2018-2019 m., mes taip kalbėjome tada su amerikiečių žvalgybininkais, galėjo įvykti blitzkrygas kur nors Narvoje ir ten galėjo bandyti pradėti išbandyti NATO. Šiandien NATO yra kitoks, tačiau vienas dar dalykas, kuris V. Putinui turbūt iš to, ką propaganda jų labai plačiai dabar teikia, savo žmonėms ir pasauliui, tai jie galvoja, kad Jungtinėse Amerikos Valstijose vis dėlto vyksta rimti procesai. Ir kad tie rimti procesai užsitęs, kad bus rinkimai, aišku, čia savaime suprantamas dalykas rudenį. Amerika bus paskendusi savo vidiniuose dalykuose ir tuoj pat po Konstitucijos priėmimo, o ji bus priimta, aišku, liepos mėnesį Rusijoje, V. Putinas turėtų išnaudoti šitą suteiktą šansą jam, kad jis galėtų tęsti tuos planus, kuriuos pasiskelbė gana viešai, beje, 2007 metais Miuncheno konferencijoje. Šitą kalbą vertėtų iš naujo paskaityti ir tu pamatytum, ir visi pamatytume, kad ten yra labai daug dalykų, tik ne taip išplėtotų, kokius jis dabar rašo savo straipsnyje. Aš vis dėlto lieku prie tos nuostatos, kad V. Putinas turi svajonę ne tik išsaugoti save, bet jis turi tą svajonę susigrąžinti Sovietų sąjungą ir ištaisyti klaidas, kurias padarė M. Gorbačiovas, B. Jelcinas ir kiti.

Andrius Kubilius:

– Aš pabūsiu velnio advokatu.

Rasa Juknevičienė:

– Prašom.

Andrius Kubilius:

– Pasiginčysiu, svajonių jis turi, natūralu, ir tos svajonės yra tokios postimperinės, susigrąžinti imperiją ir taip toliau, bet realybė, kurią jis sukuria, yra visiškai priešinga jo svajonėms.

Rasa Juknevičienė:

– Be abejo, aš nesiginčiju.

Andrius Kubilius:

– Viso Vakarų silpnumo ir taip toliau, bet, aišku, tai gal skamba taip V. Putino „dėka“. Ukraina tapo provakarietiška, ta pati Gruzija, nors ir su visokiomis valdžiomis, oligarchais ir taip toliau, bet irgi eina tuo pačiu integracijos keliu, švedai didina finansavimą gynybai, amerikiečiai perkelia kariuomenę į Lenkiją, kitaip sakant, V. Putinas su savo svajonėmis stiptina Vakarų rezistenciją agresyviems Rusijos planams.

Rasa Juknevičienė:

– Taip, bet tai kainavo dešimt tūkstančių ukrainiečių gyvybių.

Andrius Kubilius:

– Aš suprantu, kad tas kainavo. Būtų gerai, kad jis būtų kitoks, Rusija būtų kitokia, mes čia turbūt džiaugtumėmės ir švęstume ir taip toliau. 

Rasa Juknevičienė:

– Dabar prie Baltarusijos galima kaip tik ir pereiti. Tai čia V. Putino svajonės gali baigtis tuo, kad ir Baltarusija taps labiau vakarietiška.

Andrius Kubilius:

– Man klausimas, ar jie Kremliuje kiek nors vertina savo pačių „pasiekimus“. Kad jų pastangos išlaikyti štai tą imperiją, tos buvusios imperijos pakraščiuose, kaip Ukrainoje, kaip Gruzijoje, kaip tik sukuria labai priešingą stiprią valią eiti, bėgti nuo Maskvos toliau į Vakarus. Ir sekantis etapas gali būti Baltarusija. Aišku, nebus taip, kaip Maidane, kad žmonės eitų ir kovotų už europietišką perspektyvą, bet kad žmonės pasiruošę siekti ir ryžtingai siekti permainų ir atsisveikinti su A. Lukašenkos diktatūra, tai labai ryškiai matosi. Ir tiek, kiek mes čia dabar sekame įvykius Baltarusijoje sekdami šiek tiek laisvesnę internetinę žiniasklaidą, turėdamas nemažai pokalbių su tais, kurie aktyviai dalyvauja permainose Baltarusijoje dabar, aš matau, kaip kremlius yra atsidūręs labai sudėtingoje padėtyje.

Rasa Juknevičienė:

– Kaip ir A. Lukašenka.

Andrius Kubilius:

– Kaip ir A. Lukašenka. Ir kalbos, kad V. Babaryko ar kažkas kitas yra Kremliaus statytiniai, aš tikrai neturiu tokių duomenų, ar ten yra, ar nėra, kokie santykiai tarp „Gazprom“ ir V. Babaryko, bet faktas yra vienas: kad žmonių nuotaikos yra labai ryškiai pasikeitusios. Ir žmonių reikalavimas pokyčių Baltarusijoje yra labai ryškus. Ir tai gali būti labai neraminantis faktas V. Putinui, nes gali būti, kad Baltarusijos pavyzdys, kuri atrodė visą laiką tokia mieganti ir žmonės, ten jokios pilietinės visuomenės nei kiek nebuvo lyginant su Ukraina. Tai jeigu Baltarusija pabunda, tai tas pavyzdys pabundančios Baltarusijos visuomenės gali labai stipriai paveikti visuomenę didžiojoje Rusijoje.

Rasa Juknevičienė:

– Aš tik noriu patikslinti ir pasakyti žmonėms, kurie gal negirdėjo, kas yra V. Babaryko. Tai yra kandidatas į Prezidentus. Prezidento rinkimai vyks rugpjūčio mėnesį. Taip netikėtai į labai dideles aukštumas iškilęs pagal savo populiarumą. Jis jau užregistruotas, tačiau pasodintas į kalėjimą. Jis buvo…

Andrius Kubilius:

– Jis nėra užregistruotas, registruos tik liepos mėnesį.

Rasa Juknevičienė:

– Atsiprašau, jis surinko parašus.

Andrius Kubilius:

– Dabar esminis klausimas yra, ar registruos, ar ne į kandidatus.

Rasa Juknevičienė:

Taip. Jis pasodintas į kalėjimą, kad negalėtų būti užregistruotas. Tai jo su Rusija ryšiai yra tie, kad jis buvo „Gazprom“ banko Baltarusijoje vienas iš vadų. Klausimas tik, kiek dabar išsigandęs A. Lukašenka, prisidavė ar neprisidavė Kremliui. Irgi tokios kalbos vyksta, kaip atrodys po rinkimų, tų vadinamų rinkimų, A. Lukašenkos perrinkimo, vaizdas. Pamatysime, nes nuo jo labai daug kas priklauso, jis toliau priešinsis ar ne. Kremlius, jeigu jis dalyvavo, padėjo pagąsdinti A. Lukašenką, tai galėjo ir taip būti. Bet aš tikiu, kad net ir šiuo atveju Kremlius pralaimės, dėl to, kad, bandydamas sukelti baltarusių nusivylimą A. Lukašenka, vis dėlto alternatyva yra į kitą pusę. 

Tai, Andriau, žinau, kad jau tu turi bėgti į posėdį kitą, arba tiksliau mygtukus perjungti į kitą posėdį, ar tiesiog fiziškai bėgti, bet procesai, kurie vyksta šalia mūsų, turi irgi juos stebėti, neužmiršti, nors ir Lietuvoje rinkimai artėja, ir Lietuvos politikoje taip pat yra ką aptarti. Mes stebime, kas vyksta, bet kaip ten būtų buvę, kiekvienas birželis mums primena, kad nuo aplinkybių, kurios klostosi aplink Lietuvą priklauso mūsų valstybingumas, netgi Lukiškių aikštės istorija yra simbolis to, ką mes turime iš savo istorijos ir iš ateities. Žmonės jaudinasi, rašo, klausinėja, kas čia bus. Aš siūlau nusiraminti, nes tai yra vienos partijos rinkiminis ėjimas, žinant, kad tokiu būdu sukels pasipriešinimą dalies žmonių. Man nepatinka tokie žaidimai – nerimtos politikos išraiška. Priimkime tą, kaip rinkiminės kampanijos pradžią Lietuvoje.

Andrius Kubilius: 

– Gerai būtų, kad tik tokias problemas turėtume.

Rasa Juknevičienė:

  Taip.

Andrius Kubilius: 

– Vasara laukia karšta, temperatūros Lietuvoje, geopolitinės temperatūros požiūriu. Yra dalykai, kurie tikrai gali vykti ir gali rimtai paveikti Lietuvos situaciją ir bendrai Europos situaciją, ir kas svarbu, kad tuose pokyčiuose mes, kaip Lietuva, galime vaidinti tikrai nemažą vaidmenį. Tai, ką pavyko nuveikti per metus, pradedant nuo tos garsiosios rezoliucijos Molotovo-Ribentropo pakto atžvilgiu.

Rasa Juknevičienė:

  V. Putinas labai daug dėmesio skiria straipsnyje šiai rezoliucijai. „Bumažka“ vadina.

Andrius Kubilius: 

– Rasa Juknevičiene, nežinau, kaip ji, prisiima nuopelnus už V. Putino straipsnius, ar ne.

Rasa Juknevičienė: 

– Mes kartu visi prisiimame, bet kažkaip mūsų ten nemini, mes per menki esame, jie negalvoja, kad mes tą vežimą išjudinome.

Andrius Kubilius: 

– Aš norėjau pabaigti, ką bandžiau pasakyti, kad pokyčiai gali būti dideli ir ką mes supratome, būdami tuos metus, kad nors mes nesame dideli, mūsų nėra daug Europos Parlamente, bet ir mes galime daryti įtaką kai kuriems dalykams ir daryti įtaką tokia kryptimi, kad galėtų įvykti ir Lietuvai, ir Europai svarbūs pokyčiai. Ir toliau tą bandysime daryti. Iki.

Rasa Juknevičienė: 

– Iki.

×