EP narių R. Juknevičienės ir A. Kubiliaus savaitės įvykių apžvalga
2020-06-19 | Rytų PartnerystėEuropos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius, kartu su pastarojo patarėju, Rytų partnerystės žinovu diplomatu Ramūnu Stanioniu savaitės įvykių apžvalgoje daugiausia dėmesio skyrė šią savaitę vykusiam Rytų partnerystės summit‘ui (viršūnių susitikimui).
„Euronest“ arba Europos Parlamento ir šešių rytų partnerystės šalių Parlamentinės Asamblėjos Prezidentas Andrius Kubilius pabrėžė, kad sėkminga Rytų partnerystės politika ypač dėl Ukrainos pažangos gali turėti labai didelę įtaką transformacijai Rusijoje:
„Remiamės ir cituojame garsųjį Amerikos politikos analitiką a. a. Samuel Huntington, kuris savo knygose aiškiai parodė, kad mes štai, Lietuva ir kitos šalys, visa centrinė Europa buvome trečiosios demokratizacijos bangos protrūkis. Tai pagal tokią teoriją aš galiu pasakyti, kad ketvirtoji demokratizacijos banga, kuri gali paliesti ir Rusiją, yra taip pat neišvengiama. Klausimas, ar po dešimties metų, ar po dvidešimt“.
Komentuodamas, kiek prie to gali prisidėti Lietuvos atstovai, parlamentaras sakė:
„Mes kartais dar vis turime tokį supratimą, kuris, man atrodo, vyrauja Centrinėje Europoje ir tose pačiose mūsų Rytų partnerystės kaimynėse, kad Europos Sąjungos politiką nusprendžia kažkas, turbūt Berlynas, Paryžius, o mes jau čia tik tam farvateryje ir galime plaukti. Mūsų pačių supratimas darosi vis aiškesnis. Tą pačią Rytų partnerystės politiką mes turime stumti į priekį. Negalima leisti įsivyrauti tokiai pagrindinei nuostatai, na, maždaug, paspirkim tą statinę nuo kalno, tegul rieda. Tai, ką mes darome, sukuria postūmių“, – sakė A. Kubilius.
Į R. Juknevičienės klausimą, ar Lietuvos atstovai išties tiki sėkminga Rytų partnerystės šalių integracija į ES ir NATO, R. Stanionis atsakė: „Manau, kad mes ne tik, kad tikime, mes tiesiog nematome kito kelio. Tiesiog kito kelio nėra. Europos Sąjungos sprendimas, kurį ji padarė nusprendusi priimti Lietuvą ir kitas šalis kandidates prieš jau gerus dvidešimt metų, yra tęstinis. Mes su savo kaimynais gyvename tuo pačiu laikmečiu ir toje pačioje erdvėje. Tai, ką mes išgyvenome 1991 metais, kai sukūrėme Sąjūdį, tos šalys, kurios yra mūsų kaimynės, kurios yra mūsų rytuose, jos dabar tai išgyvena“.
„Mano atsakymas toks: mes stebuklų kažkokių nesitikime. Tai turbūt esame supratę, kad staigių lūžių negali įvykti. Bet nuoseklus darbas turi būti tęsiamas toliau. To nuoseklaus darbo darbuotojų frontas gal kol kas nėra labai didelis ir platus. Kartais pasigendame ir Lietuvos aktyvesnio dalyvavimo, bet čia vėl yra dalykas, kurį reikia darbiniu būdu spręsti. Neverkšlenti, kad mes čia vieni, niekas daugiau neremia, bet kurti koalicijas, tų pačių valstybių, kurios yra suinteresuotos Rytų partneryste“, – pabrėžė A. Kubilius.
Pokalbio išklotinė pridedama.
R. Juknevičienė:
– Laba diena visiems. Aš – Panevėžyje, Andrius Kubilius ir Ramūnas Stanionis – abudu iš Briuselio, iš Europos Parlamento. Mes šiandien nutarėme, kad svarbiausias įvykis, bent jau toje orbitoje, kur sukasi geopolitika šią savaitę, tai yra Rytų partnerystės summit‘as, viršūnių susitikimas, kur Lietuvai iš tikrųjų labai svarbus klausimas. Nežinau, ar Lietuvoje visiems svarbu, bet mes norime įtikinti, kad tai tikrai yra svarbu.
Andrius, kaip žinote, yra „Euronest“ arba Europos Parlamento ir šešių rytų partnerystės šalių Parlamentinės Asamblėjos Prezidentas, o Ramūnas su juo dirba nuo pat pirmųjų minučių ir dar anksčiau. Kaip Andrius yra sakęs: „na, kas geriau už Ramūną gali žinoti visas detales, kas ten vyksta Rytų partnerystėje“.
Tai aš dabar nutariau paklausti tokių klausimų, kurie tvyro kad ir tų žmonių, kurie nelabai supranta, kodėl mes čia užsiimame Rytų partneryste, kodėl Kubilius paskendęs yra į tą Rytų partnerystę, galvose. Girdime, žmonės sako, ar patys ukrainiečiai iš tikrųjų nori tos Europos? Arba, kas ten vyksta Gruzijoje, Sakartvele, kur valdantis milijardierius, spjauna kartais į demokratiją. Moldovoje vėlgi perturbacijos dėl korupcijos didžiulės. Baltarusijoje, tai apskritai, ar ten įmanoma ką nors padaryti? Tai, Andriau ir Ramūnai, kodėl tai yra svarbu, ar tikrai nesate Don Kichotai, kur mažai kam įdomu, kartais ir patiems tų šalių politikams mažai įdomu. O jūs esate didesni ukrainiečiai, didesni gruzinai, didesni moldavai už juos pačius.
A. Kubilius:
– Ačiū, Rasa, už tokį mūsų donkichotiškumo įvertinimą. To yra turbūt. Bet tai nėra blogai, mano manymu. Nes, pirmiausia aš toje Rytų partnerystės politikoje matau vieną iš svarbiausių mums – saugumo klausimą. Kas mums yra geriau? Ar kad už trisdešimties kilometrų nuo Vilniaus yra autoritarinis diktatūrinis Lukašenkos režimas, nieko nepaisantis ir statantis Astravo elektrinę?
R. Juknevičienė:
– Bet ką tu gali pakeisti? Ką mes galime pakeisti?
A. Kubilius:
– Laikas eina, laikas bėga, dalykai keičiasi. Prisimink savo jaunystę. Prisimink 1985 metus. Ar tu įsivaizdavai, kad 1990 metais tu jau balsuosi už Kovo 11-osios Nepriklausomybę, o dar…
R. Juknevičienė:
– Ne, neįsivaizdavau.
A. Kubilius:
– Na, tai va. Daug kas keičiasi. Niekas nėra įkalta į betoną. Daug pažangos yra pasiekta ir toje pačioje Ukrainoje. Ko nėra ir ko mes stengiamės pasiekti, tai pačioje ES nėra įvykusio lūžio.
R. Juknevičienė:
– Bet, palauk, sustokime ties Ukraina. Žmonės rašo Facebook‘uose ir nerimauja. Ruošiasi sodinti P. Porošenką. Na, tai kaip atrodo politika Ukrainos? Kada buvusį prezidentą bando sodinti nežinia dėl ko, dėl kažkokių keistų dalykų? Tai viskas panašiai, kaip Bidzina Ivanišvili elgiasi Sakartvele.
A. Kubilius:
– Teisingai, Rasa.
R. Juknevičienė:
– V. Zelenskis, turiu galvoje.
A. Kubilius:
– Teisingai sakai. Taip, iš tikrųjų, ne viskas yra gerai. Ir toje pačioje Ukrainoje, iš tikrųjų, daromos klaidos. Kaip darė klaidas ir tas pats Bidzina Ivanišvili, dėl ko mes kovojome ir išvadavome tuos politinius kalinius, galų gale, privertėme suprasti klaidą. Lygiai tą patį darome ir su Ukraina, ir su V. Zelenskiu. Sakome: „Jūs darote didelę klaidą“. Bet pagunda turint vadinamąją monodaugumą arba parlamentinę daugumą, pagunda keršyti opozicijai ir buvusiems valdžioje, ji yra toks, taip sakant, labai žmogiškas dalykas.
R. Juknevičienė:
– Bet juk ten oligarchai valdo visas politines jėgas.
A. Kubilius:
– Tu pasižiūrėk į Lietuvą. Oligarchas valdo, oligarchas grasina pasodinti visus konservatorius, pradedant G. Landsbergiu, baigiant A. Kubiliumi. Taigi matydami bėdas kitur negalvokime, kad mes esame geresni.
R. Juknevičienė:
– Taip, bet mes prašokome į Europos Sąjungą ir NATO, ačiū Dievui.
A. Kubilius:
– Mes prašokome. Mums pasisekė. Tai dabar reikia padėti toms šalims prašokti. Ir kito kelio, gal Ramūnas įsijungs, kito kelio, kaip padėti toms šalims tapti stabilia demokratija, sėkmingomis valstybėmis su stipria ekonomika, su tam tikru visuomenės sutarimu, kito kelio, kaip integracija į Europos Sąjungą, nėra. Nieko kito neišradome. Tai mums, norint iš tikrųjų, kad ta saugumo erdvė, kuriai mes priklausome: ES ir NATO, kad ji nesibaigtų už trisdešimties kilometrų nuo mūsų, reikia, kad tos šalys, pradedant nuo sėkmingiausių: nuo Ukrainos, nuo Gruzijos, Sakartvelo, nuo Moldovos, galbūt baigiant ir Baltarusija, kad jos pajudėtų tuo pačiu keliu. Tai tam reikia, kad Europos Sąjunga pamažu atvertų joms duris. Atveria Vakarų Balkanams. Kol kas Rytų partnerystės šalims tų durų neatveria. Tai mes štai čia ir beldžiame. Ir esame vieni iš tų, kurie ir Europos Parlamente, ir Europos Sąjungoje bandome pakeisti situaciją. Ir manau…
R. Juknevičienė:
– Tai palauk, apie nuotaikas Europos Sąjungoje mes dar pakalbėsime. Bet dabar klausimas buvo, Ramūnai, ir tau toks pat. Ar tu iš tikrųjų tiki tuo, ką darai? Ar tau nenusvyra rankos, kai išgirsti apie Moldovos prorusiško prezidento I. Dodon kalbas ir apie NATO, ir draugystę su Kremliumi. Kokia čia Europos Sąjunga ateityje gali būti, kai tokia situacija? Ar tu pats nuoširdžiai tiki, ar tik dirbi dėl to, kad tavo toks darbas?
R. Stanionis:
– Manau, kad mes ne tik, kad tikime, mes tiesiog nematome kito kelio. Tiesiog kito kelio nėra. Europos Sąjungos sprendimas, kurį ji padarė nusprendusi priimti Lietuvą ir kitas šalis kandidates prieš jau gerą dvidešimt metų, yra tęstinis. Mes su savo kaimynais gyvename tuo pačiu laikmečiu ir toje pačioje erdvėje. Tai, ką mes išgyvenome 1991 metais, kai sukūrėme Sąjūdį, tos šalys, kurios yra mūsų kaimynės, kurios yra mūsų rytuose, jos dabar tai išgyvena. Ukrainiečiai išgyvena.
R. Juknevičienė:
– Visa tai aišku, bet žiūrėk, tada nebuvo V. Putino. Buvo B. Jelcinas, Rusija buvo kitokia. Ir mums susiklostė visai kitos aplinkybės. Bet dabar to ta pati Rusija niekada neleis.
R. Stanionis:
– Pasižiūrėkite į dabartinę Rusiją, kas ten vyksta. Mes matome, kad V. Putinas jau tikrai nėra toks, koks buvo. Krizė, pandemija, ten keičiasi iš esmės ir keičia žmonių lūkesčius. Žmonės eina į gatves.
R. Juknevičienė:
– Tai tik Maskvoje.
R. Stanionis:
– Ne tik Maskvoje. Ir ne tik Rusijoje. Tas persiduoda į visas diktatūras. Matome kas vyksta Baltarusijoje pastaruoju metu. Matome, kad žmonės reikalauja daugiau demokratijos ir žmogaus teisių tolimesnėse šalyse. Tame pačiame Pietų Kaukaze. Mes matome, kad Armėnijoje netyla žmogaus teisių gynėjai. Taigi šiomis aplinkybėmis Europos Sąjungos sprendimas (vėl grįžtu į pradžią) yra tęstinis. Ir mes, lietuviai, tai turim nuolat priminti. Ir tai, ką mes darome su ponu Andriumi, kurdami trio strategiją, asocijuotų narių strategiją, taip mes ir siunčiame šitą signalą, kad Europa jūsų nepamiršo, kad laikas yra tas pats, kad iššūkiai yra tie patys. Ir kad juos mes visi kartu turime išgyventi.
R. Juknevičienė:
– Tai, Andriau, bet tu esi nepataisomas optimistas. Bet dabar pereikime prie situacijos, kokia yra, kokią radome Europos Parlamente, kai buvome išrinkti, pačioje Europos Sąjungoje. Tu čia dirbi, aiškini. Aš dabar jau įsijaučiau į laidos vedančiosios rolę. Ir pabandysiu dar suformuluoti klausimą. Bet, kai tu sakai, kad tikėkime Rusija, Rusija gali būti kitokia, padėkime Ukrainai ir tada Rusija pasikeis. Aš matau, kad yra žmonių, kuriems atrodo naivus tas požiūris, niekada Rusija nebuvo demokratiška, niekada nebus. Ir staiga iššoka prezidentas E. Macron ir sako, kad vardan globalių dalykų kaip tik reikia bendrauti su Rusija. Tuo pačiu metu skaitome Ž. Borrell, kuris bendravo su S. Lavrovu, ir irgi kalba apie naująją strategiją dėl Rusijos. Ž. Borrell yra svarbiausia užsienio reikalų figūra Europos Sąjungoje. Tai kur tu čia matai tą kelią, kuriuo būtų galima kažko pasiekti?
A. Kubilius:
– Pirma, Parlamente, iš tikrųjų, nuotaikos nėra blogos. Bendrai žiūrint net ir dėl tos pačios Rusijos. Pati matei praėjusiais metais iš Rezoliucijos dėl Antrojo pasaulinio karo pradžios, dėl Molotovo-Ribentropo pakto pasmerkimo. Dauguma už tai balsavo. Buvo kitos dar be šios Rezoliucijos dėl Rusijos valdžios vykdomų persekiojimų. Didžiulė dauguma balsuoja už tokias rezoliucijas, kuriose Rusijos valdžios veiksmai yra pasmerkiami. Antra, ko galbūt labiausiai trūksta, ką per metus mes čia pamatėme, trūksta tam tikrų konsoliduotų, strateginių iniciatyvų, kuriose būtų formuojama tam tikra ambicija ateinančiam dešimtmečiui. Ir šitoje vietoje Europos Sąjungos politika dėl Rusijos turi labai glaudžią sąsają su Europos Sąjungos politika dėl Rytų partnerystės šalių. Net pats Ž. Borrell yra pasakęs, kai mes kėlėme klausimą, kokia turėtų būti Europos Sąjungos politika dėl Rusijos, jis pats suformulavo tai, ką mes formuluojame.
R. Juknevičienė:
– Jis norėjo, kad jūs balsuotumėte, perskaitė tavo tekstus.
A. Kubilius:
– Šiuo atveju sėkminga Rytų partnerystės politika ypač dėl Ukrainos pažangos gali turėti labai didelę įtaką transformacijai Rusijoje. Tie dalykai yra glaudžiai susiję. Mes čia visą laiką remiamės ir cituojame garsųjį Amerikos politikos analitiką a. a. Samuel Huntington, kuris savo knygose aiškiai parodė, kad mes štai, Lietuva ir kitos šalys, visa centrinė Europa buvome trečiosios demokratizacijos bangos protrūkis. Tai pagal tokią teoriją aš galiu pasakyti, kad ketvirtoji demokratizacijos banga, kuri gali paliesti ir Rusiją, yra taip pat neišvengiama. Klausimas, ar po dešimties metų, ar po dvidešimt.
R. Juknevičienė:
– Tai gerai. Teorija yra svarbu, bet kai mes kartu klausėme Ursulos von der Leyen prisistatymų, kai mes klausėmės dar jos pasisakymų EPP kongrese, buvo kalbama apie plėtrą į vakarų Balkanus, bet nė vieno karto neišgirdome nieko apie šitas šalis, nei Ukraina buvo ten paminėta plėtros kokiame nors kontekste, nei kokia nors nauja žinutė apie apskritai Rytų partnerystę. Mes beldžiamės, laužiame tas duris. Beje, Rytų partnerystės Summit‘as, jūs esate patenkinti tuo, kaip Europos Sąjunga bando brėžti: ar liekame tokioje neapibrėžtoje erdvėje po visų šitų summitų, ar yra kas nors naujo, be jūsų pateiktų projektų?
A. Kubilius:
– Ramūnas pradės, aš pratęsiu dar trumpai.
R. Stanionis:
– Ne tai, kad mes patenkinti, mes esame Europos Sąjungos dalis. Ir mes, kaip Parlamentas, Europos Sąjungos Parlamentas, pasiuntėme labai aiškią žinią šitam Summit‘ui, visiems lyderiams. Ir ta žinia skamba labai paprastai: duokime tiems nariams, kurie nori daugiau, duokime jiems daugiau. Duokime jiems reformų darbotvarkę, duokime jiems investicijas, duokime jiems ekonomikos augimą, duokime jiems viziją, kad jų šalis toliau eina, mažais žingsniais, bet eina į priekį. Tokia yra mūsų filosofija. Ir tą filosofiją mes stengiamės perduoti Europos diplomatams, tam pačiam Ž. Borrell. Ir Parlamentas tą turi daryti, tokia yra mūsų misija.
A. Kubilius:
– Aš pridursiu prie to dar vieną dalyką. Ramūnas labai teisingai pasakė. Mes kartais dar vis turime tokį supratimą, kuris, man atrodo, vyrauja Centrinėje Europoje ir tose pačiose mūsų Rytų partnerystės kaimynėse, kad Europos Sąjungos politiką nusprendžia kažkas, turbūt Berlynas, Paryžius, o mes jau čia tik tam farvateryje ir galime plaukti. Mūsų supratimas darosi vis aiškesnis. Tą pačią Rytų partnerystės politiką mes turime stumti į priekį. Negalima leisti įsivyrauti tokiai pagrindinei nuostatai, na, maždaug, paspirkim tą statinę nuo kalno, tegul rieda. Tai, ką mes darome, tas matosi, yra postūmių. Bet dar svarbiau būtų, kad pati Lietuvos valstybė turėtų tokią ambiciją. Tai tos ambicijos man labai trūksta. Mūsų aukšti vadovai yra išmokę gražiai pakalbėti konferencijose, pasakyti: „remiame Ukrainą, smerkiame Rusiją“, bet to neužtenka. Tam reikia kasdienio darbo, tam reikia žmonių pajėgumo, piniginių resursų. Lietuva turi ruoštis 2027 metais antrą kartą pirmininkauti Europos Sąjungai. Ir vienas iš pagrindinių klausimų turi būti: tolimesni žingsniai dėl Rytų partnerystės. Mūsų misiją labai paprastai galima įvardinti: mes manome, kad štai per šitą dešimtmetį tos pažangiausios Europos Sąjungos šalys, trio, kaip mes vadiname, kurios turi Asociacijos sutartis (Armėnija eina iš paskos, galbūt Armėnija jas dar pasivys) tai iš šešių jau bus keturios, jos Europos Sąjungos veiksmų dėka turi patekti į tokią padėtį, kokioje dabar yra Vakarų Balkanų šalys. Turi atsiverti joms durys toliau derėtis ir eiti visavertės narystės link.
R. Juknevičienė:
– Bet ar tikrai yra politinės valios Lietuvoje, nes aš kai pasižiūriu politinių partijų lyderius, tai vargu, ar be Tėvynės Sąjungos žmonių, tokių kaip tu, kam nors apskritai rūpi reikalai truputį toliau negu kad pačios Lietuvos siena. Gal ir rinkėjai čia, aišku, diktuoja taip klausimą. Taigi, pirmas klausimas, ką daryti, kad pačioje Lietuvoje atsirastų politinės valios brėžti gaires į priekį? Antras klausimas platesnis. Šiek tiek jaučiame, kokios nuotaikos yra Europos Sąjungoje, ypač tose turtingesnėse šalyse, senosiose šalyse. Jos yra pavargusios nuo plėtros. Atsivėrė sienos, ką čia slėpti, ir iš Rumunijos, ir iš Bulgarijos, ir iš Lietuvos ne pačių geriausių piliečių nukako kur nors į Švediją ar kitur. Švedai dar kaip švedai, bet Prancūzijos ar Vokietijos žmonės nedega entuziazmu plėsti Europos Sąjungos todėl, kad, būkim biedni, bet teisingi, juk moka tai vokiečiai.
A. Kubilius:
– Bet čia vėlgi yra toks patikėjimas ir pasiteisinimas nieko nedaryti. Kad ten pavargo nuo plėtros. Man atrodo, Europos Sąjunga yra pavargusi nuo ryžtingo neveikimo. Tai aš turiu vieną argumentą, labai paprastą: Europos Sąjunga plečiasi į Vakarų Balkanus, dabar vyksta procesas, ir visas Europos Parlamentas labai džiugiai, ir smerkia čia ir Prancūziją, kodėl ten stabdė Albanijos ir Šiaurės Makedonijos derybų pradžią. Tai šitoje vietoje supratimas, kad iš tikrųjų Vakarų Balkanus reikia priimti yra pakankamai aiškus. Ir tu minėjai, ta pati Ursula von der Leyen labai teisingai formuluoja doktriną, kad jeigu neina Europos Sąjunga į Vakarų Balkanus, tai ten ateis Rusija ir destabilizuos.
R. Juknevičienė:
– Ir Kinija.
A. Kubilius:
– Kitas klausimas, kodėl tos pačios kalbos, tų pačių motyvų Europos Sąjunga nenaudoja kalbėdama apie Rytų partnerystės šalis. Kur Rusija jau yra atėjusi. Ir jau destabilizuoja. Atsakymas čia paprastas: baimė tų pačių Kremliaus, taip sakant, agresyvių veiksmų. Šitokiu būdu suteikiant V. Putinui tam tikrą teisę braižyti raudonas linijas. Tą teks įveikti. Tam argumentų yra pakankamai daug. Pavyzdžiui, ką mes bandome ir tame pačiame „Euronest“ pradėti, tą vystysime toliau: pradėti lyginti Rytų partnerystės šalis su Vakarų Balkanų šalimis. Kurios iš jų yra geriau pasirengusios integracijai. Ir paaiškėja (ne mūsų čia yra išvada, o žymių ekspertų, Briuselio atstovų), kad, pavyzdžiui, 2018 metais Sakartvelas (Gruzija) buvo geriau pasirengusi negu bet kuri kita Vakarų Balkanų šalis.
R. Juknevičienė:
– Tai lygiai taip pat, kaip su NATO.
A. Kubilius:
– Mes turime priversti Europos Sąjungą labai aiškiai atsakyti į paprastus klausimus: tai kodėl tada Vakarų Balkanai yra integruojami, o Rytų partnerystės šalys nėra?
R. Juknevičienė:
– Tai lygiai taip pat, kaip ir su NATO, kur Juodkalnija, pavyzdžiui, nepasakyčiau, kad buvo žymiai geriau pasiruošusi už tą pačią Gruziją (Sakartvelą), netgi mažiau pasiruošusi.
Baigiant mūsų pokalbį, tikiuosi, kad mūsų žiūrovus įtikinote, jog šis klausimas yra be galo svarbus, bet paskutinis klausimas jums: tai vis dėlto, ar bus koks nors proveržis artimiausiu metu po šito savaitės labai svarbaus viršūnių susitikimo, ar toliau reikės labai sunkiai belstis į visas duris? Kokia laukia perspektyva dar dešimt metų? Be to, galų gale, kaip įtikinti ukrainiečius ir kitus turėti kantrybės bei nenusivilti šituo keliu, nes laiko faktorius labai svarbus? Kiek matome, Kremlius labai žaidžia tuo laiko faktoriumi.
A. Kubilius:
– Mano atsakymas toks: mes stebuklų kažkokių nesitikime. Tai turbūt esame supratę, kad staigių lūžių negali įvykti. Bet nuoseklus darbas turi būti tęsiamas toliau. To nuoseklaus darbo darbuotojų frontas gal kol kas nėra labai didelis ir platus. Kartais pasigendame ir Lietuvos aktyvesnio dalyvavimo, bet čia vėl yra dalykas, kurį reikia darbiniu būdu spręsti. Neverkšlenti, kad mes čia vieni, niekas daugiau neremia, bet kurti koalicijas, tų pačių valstybių, kurios yra suinteresuotos Rytų partneryste.
Jau minėjau, Lietuva pirmininkaus ES 2027 metais. Prieš tai pirmininkaus, pavyzdžiui, Lenkija, tai ar turi jau dabar Lietuvos valstybė, Lietuvos aukšti vadovai kokį nors susitarimą su Lenkija dėl to, kaip bus išnaudotas tas vienas po kito sekantis pirmininkavimas tam, kad į priekį stumtume Rytų partnerystės reikalus. Mano žiniomis, tokio nėra. Reiškia, jį reikia rengti. Lietuva su Lenkija gali strategiškai bendradarbiauti ne tiktai elektros ar bėgių, ar kelių reikaluose, bet būti tuo branduoliu, kuris pradeda judinti naują bangą Rytų partnerystės politikos ateinančio dešimtmečio ambicingų tikslų. Prisijungs tada ir čekai, kurie pirmininkaus dar prieš Lenkiją. Švedai pirmininkaus. Visa tai reikia daryti. Tai aš už tai, ką mums pavyksta galbūt pasiekti, mums pavyksta į Europos Parlamento dokumentus įdėti tam tikrus žodžius, tam tikrus sakinius, tam tikrus tikslus. Tuos tikslus toliau reikia įgyvendinti. Jeigu mes jų nejudinsime, tai jie nusės Briuselio biurokratų stalčiuje, mes tą jau žinome. Tai belsk ir bus atidaryta.
R. Juknevičienė:
– Ramūnai, o tarp tų Briuselio biurokratų (man nepatinka tas pavadinimas, nes iš tikrųjų žmonių čia yra labai daug puikiai dirbančių ir tikrai negalima jų ta blogąja tokia terminologija vadinti), pats jau daug žmonių pažįsti iš Europos Komisijos ir iš paties Parlamento, ar yra čia žmonių, kurie panašiai kaip jūs galvotų ir su kuriais būtų galima kalnus nuversti?
R. Stanionis:
– Šiaip Europos Sąjunga – tai yra, reikia pripažinti, politinis projektas. Ir daug ką lemia politikai. Mes negalime jų niekaip užmiršti ar nurašyti, ar kažkur palikti ir sakyti: čia viską Briuselio pilkieji technokratai ar kiti administratoriai sutvarkys. Jie visi dirba komanda. Ir kas mums, Lietuvai, svarbiausia, tai dirbti su politikais. Patiems politikams Lietuvoje reikia irgi, aš galvoju, išmokti susigrąžinti svajonę gyventi saugioje aplinkoje. Gyventi, kai už tavo Lietuvos sienų yra ne diktatūros, o atviros ir demokratinės valstybės. Nežinau, ar kada buvo toks atvejis mūsų istorijoje, kad visos mūsų sienos buvo atviros su kitomis demokratinėmis šalimis. Aš tikiu, kad mano karta, galbūt ir jūsų karta, mes sulauksime to laiko ir gyvensime visai kitoje erdvėje. Ir galbūt netgi visai jau tada kiti tikslai mums bus svarbūs. Bet pirmiausia reikia išmokti susigrąžinti svajonę.
R. Juknevičienė:
– Taip. Tai ačiū labai, vyrai. Aš jums tikrai linkiu sėkmės, mane įtikinote.
A. Kubilius:
– O, tai bent vieną dar turime. Gerai.
R. Juknevičienė:
– Iš tiesų, tikrai labai džiaugiuosi tuo darbu, ta lyderyste, kurią Andrius rodo, nors kartais iš tikrųjų man gaila jo, kad tas donkichotiškumas jaučiasi, bet jis nepasiduoda, kaip ir Ramūnas. Tai jums sėkmės. Mes tikrai prisidėsime, kiek galėsime, visi. Būna kartais, kad ir mažas akmenėlis vežimą išverčia. Tai būkime tais akmenėliais ir nepasiduokime tai tokiai kartais labai skeptiškai aplinkai. O baltarusiams, kurie sodinami į kalėjimus šiandien, aišku, mūsų bičiuliams visiems, linkiu ištvermės. Ir mes tikrai būsime kartu su jumis.