Kaip mes tapome mikaldomis?

Savaitgalio skaitinys Kovo 11-os proga.

Lygiai prieš 20 metų buvome ne tik jaunesni, bet ir ambicingi. Kažkas iš bendržygių pamatė Atviros Lietuvos Fondo kvietimą dalyvauti konkurse, kuriam reikėjo pateikti Lietuvos Ateities Scenarijų 2010 ir 2020 metams. Tai užkabino mūsų “intelektualinę ambiciją” ir kartu su komanda puolėme tokį scenarijų rašyti. Autoritetinga vertinimo komisija, vadovaujama Dariaus Kuolio, pripažino mūsų darbą vienu iš geresnių, skyrė antrą vietą (nes pirmos niekam neskyrė), gal net kažkokį piniginį prizą išmokėjo (nelabai pamenu 🙂 ir taip mes įsirašėme į “ateities spėjikų” gretas.

Būčiau šį intelektualinį nuotykį ir pamiršęs, jeigu ne kai kurie Lietuvos žurnalistai, kurie vis prisimena tuos scenarijus ir laikas nuo laiko vis paklausia vertinimo, kiek to meto mūsų sudėliotos prognozės atitinka šindieninę realybę.

Kai to paties klausimo sulaukiau ir šiomis dienomis, neapsikentęs interneto platybėse susiradau nuorodą į 2002 metais rašytus scenarijus, taip pat ir į mūsų kūrinį, ir dar kartą jį perskaičiau. 

Ir likau labai nustebęs – kiek tiksliai tada, tolimais 2002 metais, prognozavome bendras tendencijas, kurios lems mūsų ateitį. Nors Putino karo prieš Ukrainą ir neišpranašavome, tačiau Rusijos ateitį atspėjome gana tiksliai:

“Pirmoji galima šios šalies raida – Rusijoje stiprėja autoritarinės, nacionalistinės tendencijos. Esminis veiksnys, lemiantis Rusijos raidą artimiausiame dešimtmetyje, yra jos pastangos bet kokia kaina išlikti svarbiu pasaulio galios centru, supervalstybe, nors tai ir nėra paremta ūkio stiprumu bei socialine gerove. Todėl tikėtina, kad Rusijos ekonomikos reikalams iš esmės negerėjant, vyraujančia, vienijančia ideologija taps nacionalizmas, pereinantis į didžiavalstybinį šovinizmą bei bandymus susigrąžinti buvusias SSRS žemes”.

Dabar tokius žodžius apie Rusiją ir Putiną skaitome kaip savaime suprantamus ir nieko naujo nepasakančius. Tada, 2002 metais, tai dar nebuvo akivaizdi tiesa: po 2001 rugsėjo 11 d. Putinas demonstravo didelę draugystę ir paramą Vašingtonui, dar nebuvo Chodorkovskio arešto ir Putinas dar nunuodijo Navalno.  

Bet jau tada matėme požymius tos ateities, kuri ir realizavosi. Ir ne tik Rusijos reikaluose.

Skaitydamas net stebiuosi, kokių Mikaldos gebėjimų numatyti ateitį tada turėjome.