L. Mažylis: „Referendume dėl narystės ES lygiai prieš 20 metų išsakėme ir vis dar išlaikome didelį pasitikėjimą Europa“

2023-05-10 | Lietuvos naystė ES

Prieš dvidešimt metų, 2003 m. gegužės 10–11 d., įvykęs referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) pademonstravo išskirtinę Lietuvos piliečių politinę vienybę. Tada referendume dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų (buvo būtina, kad dalyvautų 50 proc.) ir net 91,07 proc. dalyvavusiųjų pasisakė už narystę ES. Mūsų norą būti šios europietiškos šeimos dalimi atspindi ir mano paties rašyto mokslinio straipsnio (tada dėsčiau VDU, tyrinėjau platų įvairių referendumų kontekstą) mintis: „<…> Lietuva, visuomenės nuomonės apklausose demonstruojanti didelį pritarimą eurointegracijai, organizavo referendumą viena pirmųjų. Tuo buvo siekiama pozityvaus jo poveikio euro skeptiškesnėms valstybėms.“ Tad ne tik išreiškėme didelį savo pasitikėjimą, bet ir stengėmės paskatinti kitas būsimas nares. Šiandien, 2023-aisiais, būdami pilnaverčiais ES nariais, į 2003 m. referendumą galime žvelgti vertindami kai kuriuos tęstinius Lietuvos politikos raidos bruožus. O įdomybių čia tikrai netrūksta.

Išskirtinis referendumas ir ryžtingas lietuvių apsisprendimas

Visų pirma, aštrios diskusijos kilo dėl to, ar referendumas išvis turėjo būti privalomas. Beje, valstybės senbuvės įsakmiai patarė jį būtinai organizuoti, bet tai buvo politinė rekomendacija, o ne teisinė prievolė. Vėl pacituosiu savo skelbtąjį mokslinį darbą: „<…> Jokių reikalavimų valstybėms kandidatėms būtinai organizuoti referendumus ES niekada nebuvo ir nėra nustačiusi; tai liudija ir ligšiolinė referendumų organizavimo praktika – iš penkiolikos valstybių narių tik šešiose vyko referendumai dėl narystės; to nereikalauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija – juk kokie klausimai laikytini „svarbiausiais“ sprendžia referendumo organizatoriai, o ar reglamentuoti ir kaip reglamentuoti referendumų privalomumą pagal įstatymą, sprendžia elitas“. Nors konstitucinės būtinybės nebūta, tada spręsti narystės klausimą buvo patikėta būtent Lietuvos visuomenei visuotiniu balsavimu. Žvelgdami iš šių dienų perspektyvos, galime manyti, kad taip padaryta ne veltui – rinkėjų valia įrodė didelį palankumą narystei ES. Ir tas palankumas išliko per dešimtmečius. Esame viena labiausiai Europos integraciją palaikančių tautų.

Nematytas reiškinys – politinių partijų vienybė

2003 m. referendumas dėl Lietuvos narystės ES pademonstravo ir dar vieną, ne visada Lietuvai būdingą aspektą – aukštą partijų sutarimo laipsnį. Kaip anuomet rašiau, partijų susitarimo tvirtumą įrodė ir  sugebėjimas nesureikšminti pro-anti-ES takoskyros įvairiose kitose to laikotarpio rinkimų kampanijose. Atskirų politinių grupių vienybė tapo esminiu faktoriumi, lėmusiu tokį vieningą Lietuvos piliečių apsisprendimą referendume dėl narystės ES.  O taip pat prisidėjo ir gana palankiai vertinama tuometinės Vyriausybės veikla bei gana diplomatiški, taikūs santykiai tarp įvairių valdžios šakų. Rodos, lietuviai tikrai gerai suprato, kad  narystė ES yra būtina: juk šalyje nei viena rimta partija ar kita politinė jėga net neužėmė net „minkšto euroskepticizmo“ ar „eurorealistinės“ pozicijos. Euroskeptikais Lietuvoje tuo metu galėjo save laikyti nebent kai kurie autoriteto visuomenėje neturintys populistai, radikalai bei ekstremistai. Jiems nepavyko veikti organizuotai, jie nesugebėjo pritraukti ar užsitikrinti ir finansinės paramos savo idėjoms prieš referendumą skleisti. (Beje, kaimyninėse valstybėse, kurios irgi vykdė referendumus tais pačiais 2003-aisiais, tokių jėgų būta, o kai kuriose – ir labai rimtų). O ir pilietinės visuomenės atsparumas ir noras būti vakarietiškomis vertybėmis besiremiančios europietiškos šeimos dalimi Lietuvoje buvo labai tvirtas.

Pagrindinės žinutės: nacionalinis saugumas, europietiškoji tapatybė, gerovė

Kalbant apie politinę komunikaciją, jau 2004 m. savo moksliniame darbe priėjau išvados, kad toks išskirtinis referendumo aktyvumas ir Lietuvos narystės ES palaikymas buvo ir tam tikra politinės kampanijos pergalė. Nuo kitų šalių apsisprendimo būti ES dalimi bei ankstesnių eurointegracijos „plėtros bangų“ referendumų skyrėmės ir savo politinės kampanijos žinutėmis. Vyriausybinė proeuropietiška kampanija, kad ir atrodžiusi nuobodoka, sugebėjo atrasti tą aukso vidurį, kad būtų išvengta propagandos prieskonio, o nebuvo ir rimtų euro priešininkų kontrkampanijos.

Šis referendumas buvo neįprastas Lietuvos politinei raidai dar ir dėl to, kad tarsi „iškrito“ iš konteksto: neturėjome nei rimtų protestų, išvengėme pasyvumo ar apatijos nuotaikų. Praėjo 20 metų, ir matyti, kad, nors tuometinės informacinės kampanijos nuostatos buvo bendro pobūdžio, dabartiniame geopolitiniame kontekste jos vis dar tebeišlieka kaip niekada svarbios. Visa tuometinė politinė kampanija dėl referendumo turėjo pagrindinę nuostatą – siekį pabrėžti nacionalinį saugumą ir europietiškąjį identitetą. Žinomą, ir europietiškąją gerovę, ekonominį klestėjimą. Pagrindinis kampanijos šūkis buvo neįmantrus: „Būkime europiečiai“. Jis kvietė Lietuvos piliečius išlikti motyvuotais ir žengti lemtingą geopolitinį žvilgsnį.  Beje, tasai „būkime“ veikiau buvo suvokiamas kaip „grįžtame“ – iš brutalios, prievarta grįstos sovietinės imperijos erdvės į ten, kur „buvome“ – į orių, demokratiškų Europos valstybių šeimą. Ir šiandien noriai „pasirašau“ po anais laikais išsakyta savo mintimi, kad visa politinė referendumo dėl Lietuvos narystės ES buvo orientuota į nuostatą  „Vakarai vietoj Rytų“, kuri labiau buvo ne tiek apie meilę Vakarams, kiek apie nemeilę Rytams… Tuo metu pasakyti „taip“ ES narystei Lietuvoje buvo siūloma akcentuojant pokytį, mūsų istorinę patirtį. „Į patikimesnę, stabilesnę demokratiją“, „į saugesnę geopolitinę erdvę“, „į stabilią rinkos ekonomiką“, „narystė apsimokės ekonomiškai“ – apie tokius argumentus Lietuvos piliečiams buvo siūloma pagalvoti ir apsispręsti. Ar daug kas pasikeitė per 20 metų? Ir taip, ir ne. Taip, suklestėjome. Ir per tuo dvidešimt metų tebesame tvirtai apsisprendę būti ES, nuolat stipriname tiek savo, kaip ES piliečių tapatybę, tiek savo politines pozicijas ES.

Lietuvos valstybės istorijoje nedaug būta tokių visuomenės politinės vienybės švenčių. Manau, tai – XX a. pabaigos Sąjūdis ir Kovo 11-oji. Tai – integracija į ES ir 2003 m. referendumas. Nekukliai pridursiu, kad tai – ir Vasario 16-osios Akto originalo atsiradimas 2017-aisiais, leidęs mums džiugiai atšvęsti valstybės 100-metį. Ten dabar ir esame.

×