Liudas Mažylis. Baltarusijos karinė integracija su Rusija: kaina – šalies suverenitetas

2022-05-20 | Karas Ukrainoje, Baltarusija

Europos ligšiolinė senoji saugumo architektūra keičiasi. Vakarų Europos valstybės vis mažiau abejoja dėl tikrųjų Rusijos užmojų kare su Ukraina. Ekspertai pastebi kardinalias geopolitines slinktis visame regione: Baltarusija  tampa visiškai Maskvos valdoma,  dešimtmečius neutralios Švedija ir Suomija teikia paraiškas tapti NATO narėmis, Moldovoje  saugumo parengtis – aukščiausia, o kovo 3 d. pateikta paraiška dėl narystės ES tik dar kartą primena laisvą demokratinės valstybės apsisprendimą. Baltarusijoje priešingai: dėl A. Lukašenkos politinės laikysenos ji tapo kaip niekada priklausoma nuo Maskvos režimo. Dabartinė Baltarusija – tiesioginis Rusijos satelitas, visiškai neribojama Rusijos politikos veikimo erdvė. Stojus atpildo valandai dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, Baltarusija, kaip tiesioginė Rusijos sąjungininkė tame kare, taip pat turės prisiimti atsakomybę.

Nėra jokių abejonių, kad diktatoriaus Lukašenkos valdoma Baltarusija jau seniai tapo lygiaverte Rusijai kaltininke invazijos prieš Ukrainą kontekste. Nuo vasario 24 d. iš Baltarusijos teritorijos į Ukrainą paleista mažiausiai 700 raketų. Vykstant agresijai prieš Ukrainą Baltarusija teikia Rusijai pilną logistinę paramą. Teritorinė, oro, infrastruktūra, oro operacijų kontrolė – Ukrainoje veikia 50 punktų. Lukašenka sudaro galimybę dislokuoti ir transportuoti Rusijos karinį personalą (5000 dislokuotų rusų karių) šalies teritorijoje, saugoti karinę įrangą ir ginklus, įskaitant sunkiuosius (atsiranda branduolinio ginklo dislokavimo galimybė), leidžia Rusijos kariniams orlaiviams skristi virš Baltarusijos oro erdvės į Ukrainą, aprūpinant degalų papildymo punktais. Viso to dėka, Putinas tampa šalies de facto šeimininku. Rusijos ginkluotės telkimas Baltarusijos teritoriją paverčia „Vakarų karine apygarda“. Kalbant apie karinį Baltarusijos suverenitetą, jo tiesiog neliko. Dar 2021 m. lapkritį Lukašenka pasirašė dekretą, patvirtinantį „sąjunginės valstybės“ karinę doktriną, kurioje šalies kariuomenė yra pilnai integruojama su Rusijos kariniais daliniais. Operaciniame lygmenyje, pagal naująją karinę doktriną baltarusių daliniai veiks išvien su rusų pajėgomis, todėl galimybė, jog Lukašenka sausumos pajėgas pasiųs į Ukrainą, yra labai reali. Tiesa, buvo išreikšta abejonių, kad aukšto lygio karininkai Baltarusijoje bandė vilkinti šalies procesą dėl tiesioginio savo pajėgų įtraukimo į karą. Tačiau jau nuo gegužės 10 d. Baltarusija pradėjo antrąjį reagavimo pajėgų patikrinimo etapą, todėl sausumos pajėgų taktinės grupės buvo nukreiptos Vakarų ir Šiaurės Vakarų kryptimis, laukiant tolimesnių veiksmų. Didžioji dalis baltarusių, remiantis „Chatham House“ apklausomis, nepalaiko karo Ukrainoje ir tiki, kad įsitraukimas  neigiamai paveiks šalį. Tad, jeigu Baltarusija pasiųstų savo karines pajėgas į Ukrainą, pilietinės visuomenės konfrontacija su režimu ir naujų protestų tikimybė tik padidėtų.

Kitu požiūriu, tokia karinė integracija tiesiogiai paliečia Baltijos šalių saugumą:  Kaliningrade dislokuotos trumpojo nuotolio  raketos „Iskander“ dabar galimai bus dislokuotos ir Baltarusijoje. O dar ir 2022 m. vasario 27 d. Baltarusija surengė neteisėtą referendumą, kuriame buvo patvirtinta nauja konstitucija, pakeitusi šalies neutralumo, tiksliau, nebranduolinės valstybės statusą. Todėl Rusija dabar dėl pilnos karinės integracijos galės pasinaudoti Baltarusijos teritorija laikyti branduolinius ginklus, o tai komplikuoja Europos gynybines pozicijas. Kitas klausimas, kaip ateityje Suomija ir Švedija papildys šiaurinę gynybą, Baltijos jūrai tampant „NATO vidaus ežeru“.

Nuo 2020 m. prezidento rinkimų, represijų Baltarusijoje tempas nelėtėja. 2022 m. gegužės 4 d. buvo priimtas baudžiamojo kodekso 289 straipsnio pakeitimas, kuriuo įvedama mirties bausmė už „bandymus vykdyti teroro aktus“. Todėl jokia santykių normalizacija su ES atrodo neįmanoma. Lukašenka nesutinka įgyvendinti jokių reikalavimų dėl politinių kalinių paleidimo, represijų nutraukimo ar demokratinių rinkimų organizavimo. Europos Parlamento gegužės 18 d. rezoliucijoje dėl opozicijos persekiojimo ir profesinių sąjungų vadovų sulaikymų Baltarusijoje išreikšta pozicija, jog visos ES sankcijos, taikomos Rusijai, turi būti griežtai pritaikytos ir Baltarusijai. To dėka, principinga politika Lukašenkos atžvilgiu stumia jį į vis gilesnę izoliaciją. Ekspertai nebemato galimybių kaip nors „įkalti pleištą“ tarp dabartinių Rusijos ir Baltarusijos režimų. O patsai Lukašenka vis dar neatsisako ambicijų tapti „didžiuoju derybininku“ ir užimti vietą tarp įtakingų veikėjų prie derybų stalo, kaip tai buvo įvykę 2014 m. Minske po Krymo aneksijos. Būdamas de facto Rusijos agresijos Ukrainoje dalyvis ir bendrininkas, Lukašenka bando atrodyti nenorįs dalyvauti kare prieš Ukrainą (nors faktiškai tai daro nuo pat pirmos karo dienos) ir vaizduoti, jog bando sugrįžti prie „balansavimo politikos“, kuri savo laiku Minsko režimui buvo naudinga. Balandį Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus išsiuntė konfidencialų laišką daugeliui Europos šalių lyderių, prašydamas Vakarų panaikinti sankcijas Baltarusijai ir neigdamas, kad šalis dalyvauja kare prieš Ukrainą. Tokie desperatiški žingsniai tik parodo, kad Lukašenkos ir jį supančių aplinkos žmonių ateitis yra komplikuota.

Politinės Lukašenkos perspektyvos miglotos dar ir dėl finansinės priklausomybės nuo Maskvos. Lukašenka, matydamas, kad režimo ekonomika yra tiesiog traiškoma dėl ES taikomų sektorinių ekonominių sankcijų, imasi desperatiškų veiksmų. Pavyzdys – bevizio režimo įvedimas Lietuvos ir Latvijos gyventojams. Žinoma, tokia strategija tikrai neatgaivins ekonomikos, nebent bus eilinį kartą bus išnaudota propagandiniams tikslams.

O apibendrinant analizę, tenka su nerimu konstatuoti, kad, net ir karui Ukrainoje pasibaigus,  Rusijos politinė ir karinė įtaka Baltarusijai nesumažės, o Rusijos kariuomenė liks Baltarusijoje ilgam.

Nuotraukos šaltinis: atlanticcouncil.org

×