Liudas Mažylis. Ką turės įveikti naujai išrinktas Europos Parlamentas

2024-06-06 |

Rinkimų į Europos Parlamentą kampanijos kontekste nuolat nuskamba teiginys: „Europos Sąjunga turi smarkiai ruoštis esminei vidinei institucijų pertvarkai“. Ar tikrai ji būtina, ar tikrai ji privalės būti „gili“, ir kas, jei tai nepavyktų?

Tam tikrus parengiamuosius darbus jau atliko dabartinės kadencijos Europos Parlamentas. Dar 2023-ųjų pabaigoje, tiesa, ne itin didele dauguma, buvo priimta rezoliucija dėl Konvento, kuris parengtų Sutarčių pakeitimus. Gana esminius. Nestebėtina, kad balsuojant iškilo pagrįstų abejonių. Visų pirma – ar ES institucijos bei valstybės narės sugebės sutarti tokiu rimtu, revoliuciniu klausimu. Antra – ar, tuos pakeitimus priėmus, pavyks juos ratifikuoti visose valstybėse narėse. Tai jau kažkada matyta, o ir knygą apie tai esu parašęs: 2005-aisiais referendumai dėl Konstitucijos Europai paeiliui pralaimėjo Prancūzijoje ir Nyderlanduose. Netenka nė abejoti, kad ir šį kartą atsirastų valstybių, kuriose bus organizuojami referendumai. Kaip „lengva“ juos laimėti – rodo pastarųjų referendumų praktika.

Kita vertus, vėlgi, pastarųjų mėnesių įvykiai rodo, kad galiojančios Sutartys ima sprausti į teisinę aklavietę tokiais klausimais, kuriais, atrodytų, sutarimas ir būtinas, ir įmanomas. Tik po ilgo ir vieningo 26 valstybių spaudimo Vengrija sutiko nevetuoti paramos Ukrainai finansinio paketo. Natūralu, jog atsinaujino svarstymai: gal veto teisė jau atgyveno?

Kitas argumentas, jog Sutartis laikas keisti – plėtros iššūkiai. Štai, deryboms dėl narystės pakviestos Ukraina ir Moldova. Eilėje dar ir Balkanų valstybės. Ar ES institucijos atlaikys naują plėtros bangą?

Beje, ir vėl – nieko naujo po saule. Lygiai tokias kalbas girdėjom, kai prieš 20 metų į ES įstojo net 10 valstybių iškart. Ir Lietuva tarp jų. „Ar atlaikys“. Atlaikė. O dabar?..

Visgi turime ruoštis naujam plėtros etapui. Pati ES bei jos institucijos, sprendimų priėmimo procesai turi išlikti ir toliau efektyvūs. Šių metų kovo 20 d. buvo pristatytas Europos Komisijos komunikatas šiuo klausimu. Pradėta išsami ES vykdomosios politikos sričių apžvalga. O ir aš pats plenariniuose EP posėdžiuose ne kartą pasisakiau dėl to. Kitas svarbus iššūkis bus ES institucijų sprendimų priėmimo proceso peržiūra. Bus siekiama, kad Vadovų Taryboje būtų pereinama nuo vienbalsio balsavimo, tai yra, veto teisės, prie kvalifikuotos balsų daugumos svarbiausiose politikos srityse. Taip numatyta siekti išvengti sprendimų įstrigimo balsuojant dėl svarbiausių ES politikos klausimų. Tačiau, mano nuomone, įgyvendinant balsavimo sistemos pokyčius reikėtų atsižvelgti, kad ir toliau būtų paisoma konkrečių valstybių strateginių interesų.

Dar 2022 m. lapkričio 22 d. vykusios plenarinės sesijos Strasbūre metu ironizavau dėl Europą neva ištikusio „plėtros nuovargio“. Seniai, vos ne nuo didžiosios 2004-ųjų metų plėtros, apie jį kalbame. Dabar jau aš konstatuočiau nuovargį nuo „neplėtros“. Savo pasisakyme teigiau, kad jau turbūt išnaudotas visas išradingų siunčiamų signalų arsenalas Europos užribyje paliktoms valstybėms, kad jūs „artėjate“, bet „dar pabūkit“ kandidatės statuse. Pasaulio kantrybė nėra beribė, o tada mes stebimės, kodėl pasaulis darosi euroskeptiškas, gravituoja link tokių pavojingų žaidėjų kaip Rusija ar Kinija. Kandidačių statuso suteikimas Ukrainai ir Moldovai buvo teigiamas žingsnis, aiškesnę perspektyvą reikia nurodyti Sakartvelui, o svarbiausia, trūksta tempo, suteikiant joms prieigą prie vieningos rinkos, neapsiribojant politine, bet teikiant veiksmingą finansinę paramą, taikant IPA instrumentą, siūlant ekonomikos ir investicijų planus, pagrįstus skaitmeniniu ir tvariu perėjimu, inovacijomis. Rusijos vykdomas agresyvus karas Ukrainoje nėra argumentas atidėlioti plėtros procesą, o priešingai, verčia plėtros politiką atnaujinti, padaryti lankstesne ir dinamiškesne.

Su institucine ES pertvarka siejamas ir „paslaptingasis“ ketvirtasis Kopenhagos kriterijus. Ne visada prisimenama, kad jis toksai egzistuoja – Europos Sąjungos gebėjimas (ar negebėjimas, ar tiesiog nenoras) „absorbuoti“ naujas nares. Žinoma, apie „plėtros nuovargį“ kalbama dažnai ir daug, tačiau ne visada susiejama su faktu, kad tai apibrėžta būtent Kopenhagoje 1993-aisiais. Tiesa, nuo 2006-ųjų vartojamas oficialus terminas „gebėjimas integruoti“ naujas nares (vietoj „absorbuoti“).

Apie institucinę pertvarką, būtiną, kad plėtra vyktų, diskutuota 2023-ųjų lapkritį, diskutuota ir balsuota. Rezoliucija vadinosi „Dėl Sutarčių papildymo“. Balsuodamas susilaikiau. Man nepatiko suveltas klausimo pateikimas. Kam reikia tokiu svarbiu klausimu prikimšti rezoliucijon dalykų, kuriuos geba „prastumti“ vienas ar kitas įtakingesnis europarlamentaras? Suprantu, kad politikoje kitaip negalima, bet tasai „sutarimo“ rezultatas manęs netenkino. Reiktų paprasčiau ir konkrečiau. Mano nuomone, pakaktų sutarti dėl dviejų dalykų. Pirma. Kokiu principu valstybės narės deleguos atstovus į Europos Komisiją. Nes vis dėlto jau ir 27 komisarai yra nenatūraliai daug, tai kaip atrodys, kai jų bus 40? Nors, pagalvojus, juk ir tai „išgyventume“. Antra: kokiems klausimams būtina išplėtoti kvalifikuotos daugumos balsavimą Taryboje. Nes svarstymai dėl paramos Ukrainai parodė, kad vienbalsiškumo reikalavimas šiuo ir panašiais klausimais yra tiesiog kenksminga nuostata. Na, o mūsų gudragalviams europarlamentarams – šio klausimo pateikėjams – visų svarbiausia atrodė „pakeliui“ dar ir Europos Parlamento vaidmenį iki kosmoso užkelti, ir vyro bei moters sąjungą žūtbūt kitaip įvardinti, ir vertybių nesilaikančias valstybes iš biudžetinio finansavimo šalinti… Gerai dar, kad nuostatas dėl europinių referendumų (kurių kenksmingumu seniai neabejoju) pavyko iš teksto pašalinti.

2004 m. plėtros „dešimtukas“, o konkrečiai posovietinės valstybės, puikiai žino, kad narystė ES atvėrė ekonominio vystymosi, politinio stabilumo ir saugumo galimybę. Todėl ES privalo siūlyti laipsnišką, tačiau kartu ir lankstesnę integraciją. Procesas nėra lengvas, tačiau 2004 m. ES plėtros valstybių sėkmingas pavyzdys įkvepia, kad Europa gali pakartoti sėkmę.

Akivaizdu, kad pasikeitusios geopolitinės aplinkybės bei įtempta saugumo situacija Europoje pareikalavo naujo proveržio ES plėtros politikoje. Proveržis įvyko – Ukraina ir Moldova oficialiai buvo pakviestos pradėti derybas dėl narystės bendrijoje. Tačiau tikrasis išbandymas dar priešakyje, kadangi tiek būsimos valstybės narės, tiek ir ES lygiagrečiai privalės įgyvendinti reformas bei politinius įsipareigojimus.

Apie institucijas vėl kalbėjau paskutinėje šios kadencijos Europos Parlamento plenarinėje sesijoje balandžio pabaigoje. Teigiau, kad 2004 metų plėtros banga įrodė, jog Bendrija sugebėjo ne tik sėkmingai integruoti tuo metu pažangos keliu žengiančias Europos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, bet ir išlaikyti institucijų funkcionalumą. Vis dėlto dvidešimt metų yra daug, o per tą laiką šalių kandidačių bei laukiančių kandidatės statuso žymiai padaugėjo. Teigiau, kad pasikeitė ir geopolitinė situacija regione, o Rusijos karinė agresija Ukrainoje, deja, tik primena apie pavėluotus plėtros žingsnius. Apmaudu: Europoje turėjome sulaukti karo, kad Europos Sąjungos institucijos imtų ryžtingiau veikti dėl Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo ir įstrigusios Vakarų Balkanų eurointegracijos. Šiaip ar taip, dabartinė Komisijos pasiųsta žinutė apie Europos Sąjungos pasiruošimą vykdyti vidaus reformas yra teigiamas signalas tiek dabartinėms kandidatėms, tiek eventualiai ir būsimoms.

Taigi Europos Parlamento gairės institucijų pertvarkai – nustatytos. O Vadovų Taryba dar gruodžio 15 d. paskelbė, jog aptars vidaus reformų klausimą, kad iki 2024 m. vasaros priimtų išvadas dėl galimų gairių. Ogi jau vasara! Laukiame.

×