Liudas Mažylis. Rusijos agresija Ukrainoje dar labiau suaktualina Europos Žaliąjį kursą

2022-03-07 | Rusijos agresija prieš Ukrainą, Energetinė nepriklausomybė, Europos žaliasis kursas

Jei kam nors galėjo pasirodyti, kad Rusijos agresija Ukrainoje nureikšmins Europos Sąjungos Žaliąjį kursą, tai atsitiko visai priešingai. Būtinybė Europai tapti kuo mažiau priklausomai nuo Rusijos iškastinio kuro Žaliąjį kursą dar labiau suaktualina. „Žaliasis kursas yra sprendimas, o ne problema“, – teigia Europos Parlamento narys, Europos liaudies partijos koordinatorius Aplinkos komitete Peteris Liese.
ES lyderiai dar iki karo apie kontinento energetinę priklausomybę nuo rusiškų dujų importo yra užsiminę ne kartą. O kovo 1 d., šeštąją karo dieną, per neeilinę Europos Parlamento sesiją Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen priminė, jog Rusija užtikrina 40 proc. ES energijos importo, todėl Europos energetinė nepriklausomybė yra strateginio svarbumo klausimas. Tasai pats Peteris Liese suskaičiavo, kad vien pernai Europa sumokėjo Rusijai už anglį, naftą ir dujas 99 milijardus eurų; o tai du kartus daugiau, negu Rusijos karinis biudžetas, beveik 20 proc. Rusijos BVP. Prasidėjus šiam dar nematyto masto Kremliaus karui prieš Ukrainą, Europos šalių lyderiai ir JAV iš karto sutarė dėl griežčiausių sankcijų Rusijos energetikos sektoriui. Tad akivaizdu, kad ES yra reikalinga nauja bendra energetikos strategija. O ir Rusija gali atkirsti Europą nuo savo tiekimų bet kuriuo momentu. Reikia rengtis viskam.

Trumpalaikės perspektyvos

Pirmasis tvirtas ir labai lauktas žingsnis buvo žengtas Vokietijos kanclerio Olafo Scholzo: jis paskelbė dujotiekio „Nord Stream 2“ sertifikavimo užšaldymą. Ilgą laiką tai buvo audringų diskusijų Europos Parlamente objektas, kadangi su šio vamzdžio sertifikavimu Europa patektų į dar didesnę energetinę priklausomybė nuo Rusijos, o mūsų sumokėti Rusijai pinigai būtų tiesiogiai naudojami karui Ukrainoje. O dabar diskusijų nebėra. Užtat diskutuojama apie kitus dalykus. Vokietijos atominių elektrinių, kurias buvo susirengta uždaryti iki metų pabaigos, darbą manoma pratęsti. Kalbama net ir „pirmojo“ „Nord Stream“ atsisakymą. (Apie jo keliamus pavojus menu rašęs dar 2010-aisiais). Vakarai priklausomi nuo Rusijos energetiškai, o Rusija per tai –  nuo Vakarų finansiškai. Net ir juodžiausiais Šaltojo karo metais pavykdavo su Maskva (tada dar SSRS sostine) dėl šitos „Realpolitik“ sutarti. Bet dabar karas nebe „šaltas“ –  jis tikras, konvencinis, žiaurus, nukreiptas prieš taikius žmones, taikią Ukrainos tautą. Netekus šios rinkos, smūgis Rusijos ekonomikai būtų milžiniškas, nors ir taip pagal investicinių bankų (tokių kaip „Goldman Sachs“) prognozes, ekonomika metų pabaigoje smuks net iki 7 proc..
Kita priežastis atsitraukti nuo nešvarios Rusijos energijos yra Kremliaus organizuojamos kainų ir saugyklose turimų atsargų manipuliacijos. Aukštų energijos kainų šią žiemą, bent dalinis kaltininkas yra Rusija, kartu su jų valdžios kontroliuojamu Gazprom. Tarptautinė energetikos agentūra (IAE) yra pateikusi duomenis, kad, kai buvo jaučiamas didžiausias energijos trūkumas Europoje (tai yra, 2021 m. rudenį), Gazprom specialiai sumažino tiekimą 21 proc. arba 13 mln.  kubinių metrų, lyginant su 2020 m. tuo pačiu laikotarpiu. Nors teigiama, kad Gazprom saugyklų atsargos siekė apie 83 proc. pilno pajėgumo, o jos net nebuvo pajudintos. Be to, 2021 metais ES poreikis rusiškoms dujoms pakilo nuo 25 proc. iki 33 proc. O dabar nebekyla abejonių, kad būtini ryžtingi ES žingsniai, siekiant atsisakyti nešvarios rusiškos energijos.

Tokiu atveju, ką Europos Komisija turi atlikti visų pirma, tai pabandyti įvertinti kiekvienos ES narės energetikos poreikius. Ypač dabar vykstant perėjimo prie Žaliojo kurso, iškyla reali grėsmė pažeidžiamiesiems, kurie jau dabar atsiranda „energetinio skurdo“ akivaizdoje dėl smarkiai išaugusių energijos kaštų. Taip pat atsiranda problema dėl darbo vietų praradimo, besikeičiant rinkos tendencijoms ir pereinant prie atsinaujinančių energijos šaltinių. Todėl, atsižvelgiant  į socialinį aspektą, yra reikalingi nauji ES fondai, skirti dirbančiųjų perorientavimui, kaip tat Europos prisitaikymo prie globalizacijos padarinių fondas (angl. European Globalisation Adjustment Fund). Taip pat reikalingi ir kiti fondai, kurie, remiantis šiuo mechanizmu, galėtų būti įsteigti. Reikėtų leisti valstybėms narėms skolintis ir gerinti energetikos infrastruktūrą. O kritiniais atvejais, kaip tai atsitiko 2021 m rudenį, leisti subsidijuoti rekordinių energijos kainas.
Europos Komisija savo pasiūlymą kaip mažinti priklausomybę nuo rusiškų dujų pateiks kitą savaitę. Kaip išeitis trumpuoju laikotarpiu galėtų būti diversifikacija (pvz., tariamasi su Norvegija), ilgesnis anglies atsisakymo laikotarpis (pamename, kad būtent anglies atsisakymas iki šiol buvo tiesiog forsuojamas –  ant mano stalo „EUROCOAL“ organizacijos vasario 22 d. laiškas, kuriame stebimasi Europos institucijų aršumu kuo skubiau uždarinėti anglies kasyklas), suskystintųjų dujų terminalai (kurie kai kurių radikalių žaliųjų europarlamentarų lūpose buvo virtę kone keiksmažodžiu), bendri ES dujų pirkimai. Vokietija jau nuo praeitos savaitės kalba apie dviejų naujų suskystintųjų dujų terminalų statybą, kaip papildomą priemonę mažinti priklausomybę nuo Rusijos. Akivaizdu, kad Europos retorika staigiai ir negrįžtamai pasikeitė, dabar laukia tik darbai.

Ilgalaikė perspektyva

Žaliasis kursas, nors ir trumpuoju laikotarpiu neužtikrina visų reikalingų energijos poreikių, tačiau ilguoju laiku turi daug potencialo Europai suteikti strateginės autonomijos energetikos srityje. Žinoma, svarbu yra investuoti į technologijas, inovacijas, alternatyvius energijos šaltinius ir jų prieinamumą. Dar iki karo Ukrainoje pradžios buvo bandoma atsisakyti priklausomybės nuo iškastinio kuro, tačiau dabar prioritetas šiek tiek pasistūmėjo: svarstoma, kaip atsisakyti priklausomybės nuo nestabilių, autokratinių valstybių, visų pirma Rusijos.

Esama prieštaringų reakcijų dėl Europos Komisijos parengto Taksonomijos akto. Vieni tai laiko dideliu smūgiu Žaliojo kurso tikslams ir pasidavimu lygioje vietoje“, kiti traktuoja jį kaip laikiną priemonę, siekiančią palengvinti rinkoje esantį energijos stygių ir kompensuoti aukštas kainas. Akivaizdu, kad kriziniams atvejams, kai yra didelis trūkumas išteklių, atominė energija ir dujos gali tikti kaip alternatyva, tačiau ilguoju laikotarpiu tokia praktika yra kenksminga. Įmonės, kurios pretenduoja diegti žaliąją energetiką, patirs didelių problemų rungiantis su iškastinio kuro rinka, kuri jau daug metų egzistuoja ir yra dominuojanti. Lengvatinės paskolos iš bankų Taksonomijos aktui įsigalėjus būtų galimos ir iškastinio kuro įmonėms, todėl tokia konkurencija bus žalinga siekiant energetinės autonomijos ir ilgalaikių Žaliojo kurso tikslų.

Tad Europos liaudies partijos frakcija, kuriai ir aš pats priklausau, rems ambicingesnį  atsinaujinančios energijos tikslą: 2030 m. net 45 proc. visos suvartojamos energijos turi tekti atsinaujinančios energijos rūšims (iki šiol sakėme, kad 40 proc.). Žaliasis kursas jau yra puolamas, todėl atakų prieš jį (organizuojamų ir Rusijos) tik daugės, tad reikia kuo stipresnio ES institucijų palaikymo ir vieningos pozicijos. Karas Ukrainoje –  ne tik didžiulė humanitarinė tragedija, bet ir kiekvieną dieną didėjanti ekologinė katastrofa (sprogimai, naikinamos naftos saugyklos, kėsinamasi į AE). Akivaizdu, kad norint atremti šiuos iššūkius,  reikalinga ilgalaikė bendra ES energetikos strategija.

Pabaigai pastebėsiu, kad atsakinga už energetiką Europos Komisijos narė Kadri Simson visai vienareikšmiškai pareiškė, kad kitą šildymo sezoną Ukraina jau bus Vakarų energetikos sistemos dalis. Energetikos ištekliai, tekėję per Ukrainą link Vakarų, pakeis kryptį, ir Vakarai tieks išteklius Ukrainai. Man norisi pasmalsauti: o ar Lietuva ir toliau „tūpčios“ energetiniame BRELL žiede? Plūduriuosime „vienoje valtyje“ su Baltarusija ir Rusija, apie kurių agresyvumą taip garsiai šaukiame kartu su visu pasauliu?

 

×