Liudas Mažylis. Ukrainą ir Lietuvą vienija istorinė bendrystė

2022-03-22 | Lietuva ir Ukraina

Kovo 21 d., pirmadienį, Istorinėje Lietuvos Respublikos Prezidentūroje Kaune Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis suorganizavo konferenciją-diskusiją „Lietuvos Nepriklausomybė geopolitinės kaimynystės kontekste: pirmasis pasaulinis karas ir paralelės su šių dienų įvykiais“. Renginyje buvo pristatyta Lietuvos nepriklausomybės tema iš geopolitinės kaimynystės perspektyvos tiek Pirmojo pasaulinio karo metu po 1918 m. Vasario 16-osios Akto pasirašymo, tiek aptariant paraleles su šių dienų įvykiais Europoje, Ukrainoje.

Pasak profesoriaus, pasirinkta vieta taip pat simbolinė – šiuo metu Istorinėje LR Prezidentūroje Kaune eksponuojamas Vasario 16-osios Akto originalas. Pasveikindamas renginio dalyvius, prof. L. Mažylis pastebėjo, jog diskusijos tema ypač aktuali ir dėl vykstančios Rusijos agresijos prieš Ukrainą.

„Atkreipiau dėmesį į politologų išmąstymuose svarbią frazę – „Istorijos nėra – yra tik istorijos“. Ar prasminga karo sąlygomis veltis į istorinių naratyvų karą? Lietuva ir Ukraina ilgą laiką yra vienoje pusėje – ir geopolitiškai, ir geostrategiškai. Mūsų šio pokalbio tikslas iš dalies ir būtų – atsakyti, iš kur atsirado toji bendrystė?“, – diskusijos temą pristatė profesorius, primindamas tiek apie Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, tiek apie Rusijos imperiją, kurių istorija sieja Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą.

Diskusijoje sudalyvavęs Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) istorikas ir politologas prof. Antanas Kulakauskas priminė susirinkusiems Ukrainos istoriją, tautos apibrėžimą, aptarė šiuolaikinių tautų formavimosi procesus Europoje, XIX amžiuje, apibūdino Lietuvos ir Ukrainos nacionalinius sąjūdžius, tautinės savimonės formavimąsi nuo XIX a. pabaigos iki XX a. pradžios. Istorikas atkreipė dėmesį, jog ukrainiečiai, baltarusiai ir lietuviai kilo iš nedominuojančių tautinių mažumų.

„Ukrainos tautos formavimosi procesas iki šiol tęsiasi. Ko gero, dabar ukrainiečiai beveik šimtu procentų tapo tauta – net tie, kur neapsisprendžia, kas jie: ar viena kalba kalbės, ar dvi. Dabar pas mane irgi yra atbėgėlė iš Charkivo, rusė, su dukra. Sako: „Paaiškėjo, kad aš moku ir ukrainietiškai. Niekada nekalbėjau“, – moters žodžius perdavė prof. A. Kulakauskas.

Konferenciją pratęsė prof. Liudas Mažylis, kuris savo pranešime aptarė Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimą 1918 m. kovo 23 dieną ir ir priminė Vokietijos Reichstago deputatą Matthias Erzberger, prisidėjusį prie to, kad Vokietija pripažino demokratinę Nepriklausomą Lietuvą. Profesorius pažymėjo, jog ir paskelbus nepriklausomybę Lietuvai lengva nebuvo.

„Toliau kalbame jau apie kitą, naują realybę. Jau ir tuo metu buvo aišku, kad Lietuvos Taryba siekia perimti vykdomąją valdžią. Jai ji atiteko 1918 m. pabaigoje. Vieniems atrodė, kad nepriklausomybę užtenka paskelbti, ir pasaulis pripažins, bet realybė buvo kitokia. Prasidėjo būtinybė ginti nepriklausomybę ginklu ir krauju“, – pasakojo prof. L. Mažylis.

Apie šį laikotarpį – nepriklausomybės karų – plačiau renginyje mintimis pasidalino istorikas dr. Simonas Jazavita. Istorikas priminė sudėtingas sąlygas 1919–1920 metais, kai vyko Lietuvos ir Ukrainos išsivadavimo kovos. Jo teigimu, kai kurių istorinių asmenybių požiūriu, Lietuvai buvo naudinga palaikyti Ukrainos kovą dėl nepriklausomybės.

„Kodėl Lietuvai tai naudinga? Pirmas dalykas, ukrainiečių natūrali parama Vilniaus klausimu. Buvo netgi blefavimo: pavyzdžiui, [Ukrainos sukilėlių armijos atstovybės vadas] J. Konovalecas siuntė tokią žinią, kad ukrainiečiai yra pajėgūs sukelti plataus masto sukilimą, kuris, galbūt įsikišus Vokietijai arba Sovietų Sąjungai, padėtų Lietuvai atgauti Vilnių, nes Lenkijos rankos būtų užimtos“, – teigė dr. S. Jazavita.

Diskusijos metu buvo paliestas ir dabartinis Rusijos karas Ukrainoje. Prof. L. Mažylis susirinkusiesiems priminė, kad nors ES ir Europos Parlamentas nėra institucijos, galinčios „išsiųsti“ kariuomenes, tačiau įvyko esminis lūžis – tai pirmas kartas, kai Europos Sąjunga skiria lėšas kokios nors vienai konflikto šalies ginkluotei. Taip pat kalbama, kad bus skirti 2 mln. eurų Ukrainos krizės sprendimui. Pasak jo, tai yra tipinė ES elgsena.

„Vienas iš svarbiųjų dalykų yra energetinė priklausomybė nuo Rusijos. Kalbama, kad šis režimas yra Europos „užaugintas“, nes per tris dešimtmečius po Sovietų Sąjungos suirimo laipsniškai ir pamažu Europa buvo „pasodinta ant energetinės adatos“. Kitaip tariant, iš dalies, ta Europos ekonominė gerovė priklausoma ir nuo Rusijos išteklių, visų pirma energetikos: t.y. naftos, dujų ir iškastinės anglies. Tik dabar pradedame suvokti, kokiu mastu esame priklausomi, kiek kasdien sumokame Rusijai už tuos išteklius ir – toliau jau paprasta matematika – kiek už tai per dieną tas režimas gali pasigaminti naujų tankų“, – Europos energetinę priklausomybę nuo Rusijos aptarė profesorius.

Prof. L. Mažylis paminėjo, kad yra trumpalaikiai ir ilgalaikiai būdai šią priklausomybę nutraukti. Pavyzdžiui, šiuo metu prioritetizuojamas Žaliasis kursas, kova su klimato kaita, kuri skatina atsisakyti kaip tik tų išteklių, kurie yra perkami iš Rusijos: iki 2050 m. planuojama visiškai atsisakyti iškastinio kuro ir anglies dvideginio išmetimo į atmosferą. Savaime suprantama, dabar reikalingas greitesnis sprendimas, bandoma jo ieškoti.

Anot jo, sutarti dėl resursų nepirkimo yra Europos Komisijos ir atskirų ES šalių lygmuo. Pavyzdžiui, Vokietija ir Lietuva turi skirtingas galimybes atskirsti nuo Rusijos energetikos. Mūsų šalis galėtų paspartinti atsijungimą nuo bendros su Baltarusija, Rusija ir Baltijos šalimis elektros energetikos sistemos (BRELL): Lietuva turi elektros jungtis su Lenkija ir Švedija.

Kalbėdamas apie humanitarinę krizę, prof. L. Mažylis teigė, jog jau dabar 1 proc. Lietuvos gyventojų sudaro ukrainiečiai pabėgėliai, 10 tūkst. iš jų – vaikai. „Tą klausimą reikės spręsti tuoj pat, nes tai švietimo, sveikatos, socialinės paramos problemos. Čia kaip tik sritys, kur Europos Sąjunga galės rasti sprendimų. Svarbiausias dalykas – sustabdyti daužymą, agresiją, kai nėra diplomatinio kontakto šiuo klausimu. Tai pagrindinis iššūkis“, – įvardijo profesorius.

Diskusijos metu renginio dalyviai palietė ir dabartinio saugumo temą, NATO gynybinio alijanso pasitikėjimo klausimą. Kaip pastebėjo prof. A. Kulakauskas – kariauja kariškiai, o sprendimus priima politikai. O jiems įtaką daro savų šalių piliečiai, viešoji nuomonė. Taip veikia demokratijos. Žinoma, gynybiniai planai yra parengti, kariškiai taip pat pasiruošę. Kalbant apie NATO pagalbą Ukrainai, L. Mažylis priminė, kad neskraidymo zonos užtikrinimas Ukrainoje būtų tiesioginis įsikišimas į karą, bet ir tai būtų sunku numušti iš Rusijos kylančius orlaivius ar raketas. Jo teigimu, ką pasaulis turi daryti aktyviau – tai padėti Ukrainai laimėti karą nuolatos tiekiant ginklus ir kitą karinę įrangą.

Galiausiai apibendrindami renginį pranešėjai akcentavo, kad pristatytos istorinės patirtys ir šiandienos įvykių paralelės padeda suvokti Ukrainos ir Lietuvos bendrystę – mus vienija bendra istorija. Todėl Lietuva taip stipriai ir nuoširdžiai palaiko Ukrainą, supranta jos skausmą. O kartu  dalyviai pabrėžė, kad šiuo metu vyksta istorinis lūžis ir taip, kaip pasaulis gyveno iki šių metų vasario 24 d. – daugiau taip nebebus niekada. Tampame beprecedentės istorijos liudininkais.

Jono Petronio nuotr.

 

 

 

×