Liudas Mažylis. Ukraina šių dienų geopolitikoje: Rytų kaimynystės kontekstas

2022-01-28 | Rytų Kaimynystė, Ukraina

Praėjo beveik 8 metai nuo Rusijos karinės agresijos Ukrainoje pradžios, o Maskvos veikimas vis labiau eskaluojamas. Galima teigti, kad šių metų pradžioje geopolitinė įtampa pasiekė aukščiausią tašką: Rusija sutelkė karines pajėgas aplink Ukrainą, Kremlius ultimatyviai reikalauja NATO pajėgas atsitraukti iš Rytų Europos. Taip pat ir senieji daugiašaliai derybų formatai, įtraukiant sausio pradžioje vykusius Ženevoje ir Vienoje, neatnešė jokių apčiuopiamų rezultatų. Todėl dabar, kai Europoje tvyro milžiniška įtampa dėl galimo karinio konflikto grėsmės, verta apžvelgti dabartinę padėtį ir įvertinti, kokiais instrumentais tarptautinė bendruomenė, tai yra, ES ir NATO, gali bandyti deeskaluoti situaciją Rytuose bei atgrasyti Rusiją nuo tolimesnių veiksmų.

Geopolitiniai pokyčiai Rytuose

Rusijos pajėgų telkimas prie Ukrainos sienų – nenauja. Jau nuo 2021 m. pavasario Rusija testuoja Ukrainos, NATO ir ES gynybinį pasiruošimą, telkdama karines pajėgas prie šiaurės rytų Ukrainos sienos. Tačiau dabar prie spaudimo Ukrainai prisijungė ir Baltarusija, kuri dėl A. Lukašenkos režimo tiesioginės priklausomybės nuo Maskvos yra priversta įsileisti kur kas didesnius Rusijos karinius kontingentus ir de facto ima tapti Rusijos vakarine karine apygarda. Baltarusijos vaidmuo tarptautinėje arenoje pasikeitė kardinaliai, lyginant su ankstesniais  Minsko bandymais demonstruoti neutralitetą santykiuose su Rusija ir Ukraina. Tačiau 2020 m. įvykiai,  sekę po Baltarusijos prezidento (suklastotų) rinkimų, iš esmės pakeitė senąjį Minsko status quo. A. Lukašenka bet kokia kaina pasiryžo išsaugoti režimą po pralaimėjimo. V. Putino suteiktų galios struktūrų ir finansinių paskolų dėka, Minsko režimas išgyveno. Tačiau A. Lukašenka buvo priverstas pasirašyti, kad ir iš dalies simbolinius, bet gilesnės integracijos su Rusija susitarimus, įgalinančius didesnę ekonominę ir karinę bendriją, tokiu būdu legalizuojant didesnę Maskvos įtaką. 2020 m. lapkričio mėnesį A. Lukašenka pripažino Krymą kaip de jure Rusijos teritoriją ir sutiko ateityje aplankyti jį, nors iki tol jokių viešų pasisakymų ar pasižadėjimų tokiam žingsniui nebuvo. O pagal Ukrainos žvalgybinius duomenis, daugiau kaip 120 tūkst. karių, veikiančių Rusijos ir Baltarusijos teritorijoje netoli Ukrainos sienų, artimiausiu metu dalyvaus pratybose, kurios gali veikti kaip pasiruošimas invazijai į Ukrainą. Tokiu atveju, jeigu invazija būtų ir iš Baltarusijos pietinės pusės, Kijevas atsidurtų dideliame pavojuje. O ir pats faktas dėl Rusijos kariuomenės veiksmų Baltarusijoje kelia grėsmę Lietuvos saugumui. Todėl akivaizdu, kad V. Putinas, išnaudodamas nusilpusį A. Lukašenkos režimą, įgijo palankesnę taktinę poziciją, negu 2014 m.

Prie dabartinio politinio klimato komplikavimosi ir V. Putino oportunizmo prisidėjo ir neramumai Rytų kaimynystėje. Sakartvele tebesitęsia politinių partijų krizė, didinanti vidinį susipriešinimą, kuris verčia politinę sistemą vis labiau disfunkcine dėl stabdžių ir atsvarų sistemos trūkumo (angl. checks and balances) pagrindinėse valdžios struktūrose. Vakcinų trūkumas bei žemesnis nei ES vakcinacijos vidurkis irgi apsunkina valstybių atsparumą ir gebėjimą veikti COVID-19 pandemijos metu. Tuo labiau kad augantys energijos kaštai dėl žaliavų trūkumo bei jų kainų kilimo atsiliepia šalies gyventojams. Kremlius naudojasi šiomis aplinkybėmis ir didina dezinformacijos srautus įvairiose regiono valstybėse, toliau išbandydamas įvairius įrankius destabilizacijai postsovietinėje erdvėje. Žinoma, Rusija, grasindama karine jėga bei naudodama kitas hibridines priemones, siekia bet kokiu būdu įrodyti ES bei NATO partnerių nepatikimumą tiek Ukrainai, tiek ir Rytų partnerystės šalims.

Galima tame įžvelgti ir savotišką kerštą dėl mažėjančios Rusijos politinės įtakos postsovietinėje erdvėje, dėl proeuropietiškų jėgų stiprėjimo, kaip, pavyzdžiui, rodo prezidentės Majos Sandu atvejis Moldovoje. Vakarų valstybės nesirengia atiduoti Rusijai įtakos sferų Rytų partnerystės valstybėse. ES daug investuoja į santykių su Rytuose esančiomis partnerėmis palaikymą. 2021 m. gruodį vykęs šeštasis Rytų partnerystės aukščiausiojo lygio susitikimas įtvirtino mūsų įsipareigojimus saugumo, technologijų bei ekonomikos stiprinimo srityse. Po pandemijos atsigavimo paketas, siekiantis 2,3 mlrd. eurų ir skirtas regioninei ekonomikai bei investicijoms, suteiks naujų iniciatyvų šalims toliau siekti būtiniausių reformų. Tačiau ilgalaikėje perspektyvoje akivaizdu, kad saugumo klausimas išliks sunkiausiu iššūkiu.

Mano bičiulio iš Ukrainos, Сергей Горбенко, nuotrauka iš 2014 m. Maidano įvykių
Liudo Mažylio bičiulio iš Ukrainos, Сергей Горбенко, nuotrauka iš 2014 m. Maidano įvykių

Ukrainos partneriai ir sankcijos

Pastaruoju metu vienybės tarp transatlantinių partnerių ženklai yra akivaizdūs. Pageidautina, kad būtų daugiau konsensuso tarp valstybių ES institucijų formate, konkrečiai, dėl Rusijos keliamos karinės grėsmės Ukrainai. Sausio 24 d. susitikime tarp NATO, JAV, Vokietijos, Prancūzijos, Italijos, Lenkijos ir Europos Sąjungos vadovų buvo sutarta, kad bendras atsakas į karinę agresiją bus aukščiausio lygio. Žinoma, kai kurias detales dėl konkrečių sankcijų taikymo ir kitų veiksmų koordinavimo bei pačios invazijos traktavimo dar reikia išspręsti. Tačiau Rusijos finansinės institucijos, įtraukiant investicinį banką ir valstybės valdomas įmones, atsidurs sankcijų sąraše. Taip pat yra svarstoma viena iš griežčiausių finansinių atgrasymo priemonių – Rusijos pašalinimas iš pasaulinės SWIFT mokėjimų sistemos, o jis atsilieptų labai skaudžiai. Dar 2021 m. balandį Europos Parlamente plenarinės sesijos metu pritariau rezoliucijoje išreikštiems siūlymams stabdyti naftos ir dujų importą iš Rusijos į ES bei pašalinimą iš SWIFT mokėjimo sistemos ir valdžios institucijoms artimų oligarchų ir jų šeimų turto įšaldymą bei jų vizų panaikinimą, jeigu Rusija imsis tiesioginių karinių veiksmų prieš Ukrainą. Žinoma, dėl naftos žaliavų ir gamtinių dujų importo, turint omenyje, kad importas iš Rusijos sudaro beveik 40% viso ES importo, tektų tartis su JAV; tai šiomis dienomis ir vyksta. Gruodžio mėnesį Europos Parlamente vykstant debatams dėl padėties prie Ukrainos sienos ir Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose, toliau laikiausi griežtos linijos pasisakant dėl Rusijos pašalinimo iš SWIFT. Ukrainos tema vėl atsiras artimiausios Europos Parlamento sesijos darbotvarkėje, ir neabejoju, kad pasiūlytos priemonės turės palaikymą.

O sausio 30 dieną Europos Parlamentas organizuoja informacijos rinkimo misiją apie dabartinę krizę Ukrainoje. Užsienio reikalų komiteto ir Saugumo ir gynybos pakomitečio pirmininkų Davido McAllisterio ir Nathalie Loiseau vedama aštuonių parlamentarų delegacija, tikėtina, susitiks su aukšto lygio Ukrainos pareigūnais.  O kalbant apie finansinę paramą Ukrainai, Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen sausio 24 dieną pasiūlė tvirtą ekonominės pagalbos paketą, įskaitant 1,2 mlrd. eurų siekiančią makroekonominę pagalbą. Tad ES yra pasiryžusi pasitelkti sankcijas ir ekonominę pagalbą ginant Ukrainos suverenitetą.

Kalbant apie derybas su Rusija įvairiuose formatuose, pavyzdžiui, Normandijos ketverto, kuris įvyko sausio 26 dieną, nebuvo dėtos didelės viltys rasti susitarimą su V. Putinu. Ilgą laiką nevykus šio formato susitikimams, Paryžiuje jis buvo suorganizuotas dalyvaujant Rusijos, Ukrainos, Vokietijos ir Prancūzijos aukščiausiems diplomatams. Tačiau vienintelis realus pasiekimas yra tai, kad toliau šio formato susitikimai turėtų vykti ateityje siekiant įgyvendinti paliaubas ir Minsko susitarimus. Kalbant apie Minsko susitarimus, kurie ir buvo Normandijos ketverto pagrindinė tema, jokių esminių sprendimų tarp Rusijos ir Ukrainos nebuvo pasiekta. Nors Rusijos remiami separatistai aktyviai laužo Minsko susitarimus Rytų Ukrainoje, o tai yra fiksuojama Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) stebėtojų, tačiau Kremliaus pozicija yra tokia, kad būtent Ukraina jų neįgyvendina.

Tą pačią sausio 26 dieną viešoje spaudos konferencijoje buvo paskelbtas NATO ir JAV bendras atsakymas dėl Rusijos ankščiau pateikto ultimatumo. Nors konkrečios detalės nebuvo atskleistos, o atsakymas raštu įteiktas Rusijai, JAV valstybės sekretoriaus Anthony Blinkeno pagrindinė žinutė buvo ta, kad NATO savo esminės pozicijos nekeis, tai yra, dislokuotų karių Rytų ir Centrinėje Europoje neatšauks. Juk valstybės turi laisvo apsisprendimo teisę renkantis sąjungininkus saugumo srityje, todėl pasidavimas trečiųjų šalių šantažui pažeistų ir Šiaurės Atlanto sutartį.  O dar prieš pora dienų JAV pranešė, jog 8 500 karių yra pasiruošę galimai dislokacijai į Rytų Europą, todėl tokia žinia yra svarbi siekiant užtikrinti saugumą regione.

Dar vienas galimas žingsnis, kuris yra aptariamas šiomis dienomis – tai JAV ir ES bandymas atgrasyti A. Lukašenką nuo aktyvaus spaudimo Ukrainai, tuo labiau, nesiimti karinių veiksmų. Bet kokiu atveju, tėra viena deeskalacijos galimybė – sutelkti, konkretūs ir griežti Europos Sąjungos šalių ir jos Vakarų partnerių veiksmai.

×