2023.05.15

A. Kubilius ir R. Juknevičienė: Ukrainos narystė NATO yra egzistencinis klausimas ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir visai Europos Sąjungai

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė savaitės pokalbyje apžvelgė Strasbūre vykusią Parlamento plenarinę sesiją ir svarbiausias aktualijas – ELP frakcijos priimtą svarbų dokumentą dėl Ukrainos narystės NATO ir EP sprendimą ratifikuoti Stambulo konvenciją. 

Pasak R. Juknevičienės, Europos liaudies partija, kurios nare yra ir Tėvynės sąjunga-Lietuvos krikščionys demokratai, pirmoji iš visų politinių, skėtinių europinių partijų, priėmė tokį vidinį, bet kartu ir išorinį politiškai svarbų dokumentą „Dėl Ukrainos pakvietimo į NATO“. 

Politikės teigimu, abu parlamentarai dirbo apie keturis mėnesius, kad šis dokumentas atsirastų ir būtų patvirtintas. 

„Ir dėl to, kad artėja Vilniaus viršūnių susitikimas, ir dėl to, kad mes čia labai daug stengiamės pakreipti diskusijų vagą į labiau strateginį pobūdį, kad kolegos matytų ne tik tai, kas dabar vyksta karo politinėje arenoje, bet ir pradėtų galvoti daugiau į priekį“, – kalbėjo R. Juknevičienė. 

Ji pabrėžė, kad Ukrainos narystė NATO yra egzistencinis klausimas ne tik patiems ukrainiečiams, bet ir visai Europos Sąjungai, visam Europos žemynui. 

EP narė teigė, kad priimtas dokumentas po ilgų svarstymų buvo kompromisinis, teko atsižvelgti į kitų kolegų europarlamentarų nuomones ir baimes bei paprašė kolegos A. Kubiliaus papasakoti apie deklaracijos atsiradimo aplinkybes bei reikšmę. 

EP nario A. Kubiliaus teigimu, „prieš keturis mėnesius, kai buvo pradėta apie tokį dokumentą mąstyti, kad jo reikia, tai mes čia dviese ir mąstėm, ne kas nors kiti”. Parlamentarų tikslas buvo sukelti diskusiją bei paskatinti kelti klausimą ne tik dėl Ukrainos integracijos į ES, bet ir dėl narystės NATO. Svarbų vaidmenį palaikant šią iniciatyvą suvaidino ELP frakcijos pirmininkas Manfredas Vėberis. 

R. Juknevičienės teigimu, pradžioje tokios iniciatyvos  nepalaikė EP vokiečių delegacija ir trijų Beneliukso šalių delegacijos. 

„Esminė žinia, kurią iš tikrųjų mes siekėme pasakyti, tai atsakyti į argumentus tų, kurie lyg ir dvejoja ar abejoja Ukrainos narystės NATO reikalu ir galimybe. Tad mes labai aiškiai bandėme suformuluoti, kad viena iš Europos praeities klaidų yra tai, kad Ukraina buvo palikta tokioje pilkoje zonoje, – pažymėjo A. Kubilius. – Taip pat ir Bukarešto nesėkmingas sprendimas 2008 m. nesuteikti Ukrainai narystės, pasakant labai bendrą frazę: “Ukraina taps NATO nare“ kada nors“.

Pasak jo, tai sukūrė pagundą Putinui išbandyti Vakarus, pradžioje karu prieš Sakartvelo, po to ir 2014 m. karu prieš Ukrainą. Tad viena iš aiškių nuostatų buvo, kad negali likti šitų pilkųjų zonų. Antra, kad, žiūrint į Rusijos visuomenę, reikia labai aiškiai  suprasti, jog jai reikia padėti atsikratyti postimperinių nostalgijų ir ambicijų. 

„Ukrainos narystė NATO organizacijoje kaip tik yra labai geras vaistas rusų visuomenei“, – sakė europarlamentaras.

Taip pat, pasak jo, dokumente įrašyta svarbi nuostata, kad Vilniaus viršūnių susitikime arba kitų metų Vašingtono viršūnių susitikime turi būti duota labai aiški garantija, kad Ukraina tikrai po karo taps NATO nare. O ta garantija yra įmanoma arba Vilniaus, arba Vašingtono summit’e  – Ukraina turi būti formaliai pakviesta tapti NATO nare. 

Pasak R. Juknevičienės, NATO nare Ukraina taptų po ratifikacijos, jau po karo. 

Ji taip pat pabrėžė, kad labai svarbu pradėti galvoti apie strategiją dėl Rusijos.

„Ši dabar vyraujanti nuostata ar naratyvas, kaip dabar daug kas mėgsta vadinti, kad Rusija niekada nebus kitokia, ji labai kenkia šiam sprendimui dėl Ukrainos”, – pažymėjo ELP frakcijos vicepirmininkė. 

Nes, anot jos, galvojant ir net nebandant įsivaizduoti Rusijos kitokios, manant, kad Rusija visada bus agresyvi net ir išstūmus ją iš Ukrainos teritorijos, ir liks tokia, kokia yra dabar, tuomet  atsiranda mąstymas, kad Ukrainos narystę NATO narystę kaip kortą dėkime derybose ant stalo (kažkokiose tai būsimose) su ta agresyvia Rusija ir, galbūt, taip ją “užganėdinsime”. 

“Bet tas “užganėdinimas”, atsiprašau už ne lietuvišką žodį, yra labai laikinas. O mes deklaracijoje ir visur kitur kalbame apie tvarią taiką, apie būtinybę Europos žemyne eiti link tvarios taikos. Tad be Ukrainos narystės NATO Rusija nebus kitokia, o be kitokios Rusijos nebus tos tvarios taikos“, – sakė R. Juknevičienė. 

A.Kubilius apibendrindamas pabrėžė, kad šio dokumento esmė yra labai aiški: pagaliau NATO narės turi labai aiškiai parodyti, kad ne Rusija sprendžia, kas gali tapti NATO narėmis. 

„Ukrainos priėmimas iš tikrųjų būtų signalas jau visai kitokios Vakarų geopolitinės drąsos, kitokio požiūrio į Rusiją“, – dėstė EP narys. 

Trečias dalykas, pasak jo, iš tikrųjų Vakarai turi parodyti, kad ne tik nebebijo Putino prieštaravimo, bet dar daugiau – kad priima ir tas šalis, kurioms galbūt ateity realiai gali grėsti autoritarinės Rusijos kokios nors naujos atakos, jeigu autoritarinė Rusija su Putinu liks tokia, kokia yra dabar. 

A. Kubilius teigė, kad „Lietuva ir mes čia, Europos Parlamente, iš tikrųjų galime pasiekti toje pačioje geopolitikos srityje labai nemažai, jeigu turime iniciatyvą, jeigu sugebame suburti šalininkus”. Jis taip pat paragino socialdemokratus savo grupėje pradėti svarstyti Ukrainos narystės NATO klausimą ir ką reikia padaryti, kad Ukraina gautų labai aiškias garantijas per Vilniaus ir Vašingtono viršūnių susitikimus.

Europarlamentarai taip pat pokalbyje skyrė dėmesio kitam Europos Parlamente priimtam sprendimui dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo. 

„Iš tikrųjų tai yra smurto prieš moteris ir artimoje aplinkoje Konvencija, kuri Lietuvoje, aš drįsčiau pasakyti, apaugo visokiomis nesąmonėmis. Visokiais genderizmais… septynesdešimčia lyčių ir panašiais dalykais… Nieko panašaus nėra tose šalyse, kurios tą Konvenciją seniai ratifikavo”, – teigė R. Juknevičienė. 

Pasak jos, priimtas svarbus sprendimas, kad dabar jau pati Europos Sąjunga ratifikuos šią Konvenciją. Tai reiškia, kad ir Lietuva pakliūna į šią jurisdikciją ir būtų labai gerai, kad Lietuva nebebūtų linksniuojama tarp tų šešių valstybių – tokių rytietiško dar (turbūt daugiau sovietinio) mentaliteto valstybių, kurios savo Parlamentuose nedrįsta ratifikuoti Stambulo konvencijos. 

„Man įdomiausias momentas yra tas, kad čia, Parlamente, ryškiausiai dėl Stambulo konvencijos ratifikavimo kovoja kairieji – konkrečiai socialistai. Ir mūsų socialdemokratų lyderė Vilija Blinkevičiūtė, kai ši Konvencija atsirado 2014 metais, ji čia buvo Moterų komiteto pirmininkė ir Stambulo konvencijos pagrindinė vėliavnešė. Lietuvoje gi aš visiškai negirdžiu, kad socialdemokratai imtų šią vėliavą, spaustų, kad ir šią valdžią, kad ji kuo greičiau priimtų konvenciją. Atvirkščiai – jie patys nelabai linkę balsuoti“, – svarstė europarlamentarė.

A.Kubiliaus teigimu, „gėda šiokia tokia, kad mes tos Konvencijos niekaip nesugebėjome patys ratifikuoti, kai ją ratifikavo jau Ukraina ir, kiek aš pamenu, turbūt ir Moldova“. Kalbėdamas apie opozicijos veiklą jis pastebėjo, kad Europoje mūsiškiai kairieji, kurie čia yra – jie elgiasi taip, kaip elgiasi Europos kairieji.

„Aš neturiu jokių priekaištų tai pačiai Vilijai Blinkevičiūtei, kaip ji čia balsuoja. Viskas yra tvarkoj. Bet, kai tik jie grįžta į Lietuvą, staiga jų žodynas pasikeičia. Ir dar jis labai stipriai keičiasi priklausomai nuo to, ar jie yra opozicijoj, ar jie yra valdžioj. Kai socialdemokratai yra valdžioje, jie normaliau kalba ir normaliau elgiasi. Kai jie yra opozicijoje, tai tada jokios jų vidinės nuostatos, pavyzdžiui, dėl tos pačios Stambulo konvencijos, jų visiškai nebeveikia“, – kalbėjo politikas. 

Jo įsitikinimu, svarbu, kad politikai, partijos turėtų aiškias nuosatas ir jas nuosekliai stengtųsi įgyvendinti įvairiausiose scenose – nuo Lietuvos politinių scenų iki Europos scenų, nes tada įmanoma pasiekti rezultatą. 

„Taip kaip mes, nuosekliai dirbdami ir jausdami tą vidinį įsipareigojimą padėti Ukrainai ir tikėdami NATO svarba, tą pasiekiame“, – sakė A. Kubilius. 

Europarlamentarai taip pat pakvietė atsisakyti nepagrįstų baimių, nepasiduoti iš Rusijos sklindančiai propagandai dėl Stambulo konvencijos bei “išstoti” iš tų šešių valstybių sąrašo, kurios yra arčiau Kremliaus, o ne arčiau žmogaus teises gerbiančių Vakarų. 

2023.05.11

EP narys A. Kubilius: „Skundai dėl grūdų iš Ukrainos neturi nieko bendro su pačia Ukraina“

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius trečiadienį Strasbūre vykusiuose debatuose dėl Ukrainos grūdų eksporto į Europos Sąjungą, pažymėjo, kad visi skundai dėl grūdų iš Ukrainos neturi nieko bendro su pačia Ukraina

Kalbėkime aiškiai: vieninga Europos rinka buvo atverta grūdų iš Ukrainos eksportui prieš metus. Prieš metus ES taip pat nusprendė atidaryti tranzito koridorius Ukrainos grūdams, kai Rusija uždarė tradicinius tranzito kelius Juodąja jūra, sakė A. Kubilius.

Europarlamentaro teigimu, abu šie ES instrumentai veikė be didelių trukdžių ir skundų iki šio pavasario. Per šiuos metus  pasikeitė ne ES politika ar jos įgyvendinimas, o grūdų kainos pasikeitė radikaliai per praėjusius metus – nuo šių metų pradžios jos pradėjo mažėti. 

Jei prieš karą pasaulinės kviečių kainos buvo 200 JAV dolerių už toną, tai praėjusių metų vidury jos pašoko iki 450 JAV dolerių už toną. Europos ūkininkai, įskaitant ir ūkininkus iš Centrinės ir Rytų Europos buvo patenkinti tokia kaina ir prognozavo, kad šių metų pavasarį kainos dar labiau pakils. Tačiau nuo šių metų pradžios grūdų kainos ėmė mažėti. Taip pat kaip naftos, dujų ir trąšų kainos. Dabar grūdų kaina – tik 250 JAV dolerių už toną, kalbėjo EP narys.

Todėl Centrinės Europos ūkininkai tapo labai nelaimingi, nes prognozuoti pelnai išgaravo. Tuomet ūkininkai pradėjo ieškoti, kas galėtų tai kompensuoti ES kompensavo. 

Tačiau Ukraina ir Ukrainos grūdai neturi nieko bendro su tokiais pasauliniais pokyčiais. Man gėda, kad kai kas Europoje mano, jog jų negautas pelnas yra svarbesnis nei Ukrainos išlikimas, sakė A. Kubilius.

 

Liudas Mažylis. Lukašenka toliau tęsia asmeninį karą prieš savo tautą

Gegužės 10 d. Europos Parlamento (EP) plenarinės sesijos Strasbūre metu prof. Liudas Mažylis dalyvavo debatuose dėl nehumaniško elgesio su įkalintu iškiliu Baltarusijos opozicijos lyderiu Viktaru Babaryka ir jo hospitalizacijos. Prisiminkime: jis buvo suimtas 2020-aisiais Baltarusijos prezidento rinkimų išvakarėse, įkalintas, o 2021 metais „nuteistas“ 14 metų kalėti. 2023-ųjų balandžio pabaigoje buvo perkeltas į ligoninę, kur jam atlikta ir operacija.

Į EP darbotvarkę klausimas įtrauktas ypatingos skubos tvarka. L. Mažylis pasisakyme plenarinių posėdžių salėje V. Babrykos atvejį pateikė platesniame režimo nežmoniškumų kontekste, pabrėždamas, kad Lukašenka toliau tęsią asmeninį karą prieš savo tautą. „Baltarusija paversta šalimi – lageriu, kur į nelaisvę kemšama vis daugiau politinių kalinių. Egzistuoja teismų konvejeris: paskirtieji neva teisėjai nuteisia politinius aktyvistus fiziniam susidorojimui, –kalbėjo L. Mažylis. – Mes, visų pirma, turime reikalauti, kad būtent teisėjai – o jų vardai ir veidai žinomi – būtų patraukti į universalią jurisdikciją kaip nusikaltėliai.“ Į teismų Baltarusijoje temą L. Mažylis gilinasi nuosekliai – dar dirbdamas dėstytoju VDU buvo disertacijos apie teisminės valdžios pajungimą politiniam režimui Baltarusijoje konsultantas.

Pasak EP nario, kartu su Viktaro Babarykos atveju galima paminėti dar bent pusantro tūkstančio bylų: įkalinami Nobelio premijos laureatai, žmogaus teisių aktyvistai, žurnalistai ir net nepilnamečiai. „Neteisėti suėmimai, reguliarūs kankinimai, reikalingos medicininės priežiūros nesuteikimas yra sistema. Babarykos ir kitų opozicijos atstovų hospitalizacija nuo smurtinių sužalojimų tai ypač ryškiai parodo. Tad ES privalo toliau sistemiškai plėsti individualias sankcijas Minsko režimo pareigūnams, įskaitant teisėjus, ir taikyti Baltarusijos režimui sankcijas, ne silpnesnes negu tos, kurias taikome Rusijai“, – ES sankcijų griežtinimą Baltarusijos režimui akcentavo L. Mažylis.

EP narys L. Mažylis daug dėmesio skiria situacijai Baltarusijoje nuo pat kadencijos pradžios. Ypač, Baltarusijai tapus Rusijos sąjungininke kare prieš Ukrainą. Prieš mėnesį europarlamentaras pateikė klausimus ir ES vykdomajai valdžiai – Europos Komisijai – dėl galimo Rusijos taktinio branduolinio ginklo dislokavimo Baltarusijoje situacijos. Taip pat kreipėsi į Tarptautinę atominės energetikos agentūrą (TATENA) ir į Europos Komisiją dėl branduolinės saugos pažeidimų antrajame Astravo AE reaktoriaus bloke bei ragina tarptautinę bendruomenę sustabdyti visas operacijas šioje Baltarusijos atominėje elektrinėje.

Liudas Mažylis. Zaporižios AE – teroristų rankose

Nuo 2022 m. kovo 5 d. Zaporižios atominė elektrinė yra užgrobta okupantų iš Rusijos. Dėl nuolatinių Rusijos teroristinių veiksmų bei vykdomų apšaudymų, elektrinė bent šešis kartus buvo netekusi išorinio maitinimo. Akivaizdu, kad dyzeliniai generatoriai ilgainiui negalės atvėsinti kuro kiekviename iš šešių atominės elektrinės reaktorių. Tad ir katastrofos tikimybė – didelė. O štai gegužės 6 d. Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) generalinis direktorius Rafaelis Grossi pranešė, kad padėtis aplink Rusijos valdomą Zaporižios atominę elektrinę ėmė dar labiau blogėti: Rusijos okupantų administracijos pareigūnai pradėjo evakuoti žmones iš netoliese esančių vietovių. Tad tokie spontaniški, o gal ir sąmoningi, Rusijos veiksmai liudija apie potencialų karinį eskalavimą; kitas paaiškinimas – galimai atominėje elektrinėje įvykęs incidentas.

Istoriškai, teroristinis atominės elektrinės užgrobimas yra beprecedentis įvykis. TATENA vadovas pranešė, kad netoliese esančiame Enerhodaro mieste (kuriame ir gyvena žmonės, aptarnaujantys elektrinę) vyksta gyventojų evakuacija. Gegužės 8 d. duomenimis, daugiau nei 1600 žmonių buvo perkelti gilyn į Rusijos okupuotas Ukrainos teritorijas. Tokie staigūs veiksmai iš Rusijos pusės rodo, kad galimai padėtis Zaporižios atominėje elektrinėje yra kritinė. Dėl šios situacijos aš gegužės 10 d. kreipiausi į Europos Komisiją. Už ES vykdomąją politiką atsakingos institucijos prašau atsakyti, ar Komisija yra susipažinusi su dabartine situacija Zaporožės AE ir ar gali pateikti konkrečios informacijos dėl susiklosčiusios padėties. Taip pat – ar Komisija kartu su TATENA ketina organizuoti faktų ir informacijos surinkimo misiją bei kokių veiksmų imtųsi, jeigu dėl Rusijos karinių veiksmų kiltų branduolinės saugos incidentų.

TATENA dar 2023 m. kovo mėn. siuntė misiją į Zaporižios AE patikrinti ar yra laikomasi apsaugos priemonių, kuriomis būtų užtikrintas saugus elektrinės eksploatavimas. Tai buvo ne pirma misija. Pasak R. Grossi, kovo mėnesio vizito metu akivaizdžiai matėsi, kad Rusijos kariuomenės buvimas regione didėja, o kariniai veiksmai  intensyvėja. Paskutinės misijos metu TATENA užtikrino, kad būtų tęsiama ir gerinama reguliari ekspertų rotacija. Darbuotojai nuo okupacijos pradžios tapo įkaitais, o jų skaičius, remiantis TATENA duomenimis, pastoviai mažėja. Jau septynis mėnesius TATENA reguliariai rotuoja ekspertų komandas Zaporižios AE, turėdama tikslą stebėti padėtį, teikti technines konsultacijas ir ataskaitas TATENA būstinei. Tačiau, sprendžiant iš viešų pranešimų ir raportų, TATENOS tikslas kiekvienos misijos metu buvo surinkti informaciją, kuria remiantis būtų galima parengti saugos rekomendacijas ir atsargumo priemonės. Visgi TATENA saugumo rekomendacijos nenurodo kaip reikėtų elgtis su branduoliniais objektais teroristinių išpuolių ar karo metu. Vertinant iš istorinės perspektyvos, pastarieji branduoliniai incidentai, susiję su atomine energetika (kaip, pavyzdžiui Černobylyje ar Fukušimoje) įvyko dėl visiškai kitokių, netyčinių aplinkybių. O Zaporižios AE branduolinio incidento galimybė yra tiesiogiai susijusi su Rusijos vykdomais kariniais veiksmais, kurie gali būti ir tyčiniai. Remiantis Ukrainos pareigūnų duomenimis, Rusijos pajėgos gegužės pradžioje papildomai dislokavo karinės įrangos ir sprogmenų šalia vieno iš Zaporižios AE reaktorių.

Dar 2022 m. TATENA vadovas R. Grossi ir Jungtinių Tautų Organizacijos generalinis sekretorius Antonio Guterresas ragino Rusiją ir Ukrainą besąlygiškai demilitarizuotai apylinkes, kad abi pusės sukurtų apsauginę zoną Zaporižioje. Visiems diplomatiniams bandymams žlugus, laikui bėgant pasikeitė ir TATENOS pozicija. Nuo pradinio pasiūlymo nustatyti apsauginę zoną aplink elektrinę, dabar daugiau dėmesio yra skiriama ne teritoriniams aspektams, o tam, kokių veiksmų reikėtų vengti, kad būtų užtikrinta elektrinės apsauga. Žinoma, Rusija jokių garantijų nesuteikė, o net ir Maskvai hipotetiškai sutikus pasirašyti kokį nors paliaubų susitarimą, vargu ar jis turėtų kokią nors prasmę, kai okupantai kiekvieną dieną tyčia bombarduoja civilinius ir kitus kritinės infrastruktūros objektus. Todėl net ir keičiantis pasiūlymams dėl branduolinio saugumo, TATENA privalo aiškiai įvardinti kaltininką dėl susiklosčiusios katastrofiškai pavojingos situacijos – Rusiją. Tai vis dar nebuvo padaryta. Dažniausiai vieši TATENA pareiškimai implikuoja, jog tiek Ukraina, tiek ir Rusija yra atsakingos už saugumo palaikymą Zaporižios AE. Tačiau juk nuo 2022 m. visas Zaporižios regionas yra aneksuotos Rusijos, todėl tiesioginė atsakomybė už visus karinius veiksmus ir keliamus branduolinio saugumo pavojus tenka tik Maskvai.

Dar 2022 m. liepos mėnesį kreipiausi į Komisiją ir Tarybą dėl skubiai reikalingų bendrai koordinuotų tarpinstitucinių veiksmų. ES pozicija – raginti skubiai demilitarizuoti Zaporižios AE ir grąžinti ją visiškai ir išimtinei Ukrainos kontrolei, įskaitant teisės aktais nustatytą priežiūrą. Taryba ir Komisija taip pat išreiškė, kad Zaporižios AE turi išlikti neatsiejama Ukrainos energetikos sistemos dalimi, įskaitant tinklo jungtis su Ukrainos elektros energijos perdavimo sistema. Zaporižios AE pagaminta elektra sudaro beveik 50-60 proc. elektros energijos nacionaliniame tinkle. Todėl bet kokie Rusijos bandymai Zaporižios AE prijungti prie okupuotų Krymo ir Donbaso teritorijų elektros tinklų turi būti pasmerkti. ES taip pat privalo imtis didesnio vaidmens tiesiogiai dalyvaujant Zaporižios AE saugumo užtikrinime, bendrai organizuojant ekspertines misijas su TATENA. Europos Parlamentas 2023 m. vasario 3 d., patvirtinome rezoliuciją dėl pasirengimo ES ir Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimui, kuria pasiūlėme išplėsti sankcijas ES rinkoje vis dar veikiančioms Rusijos bendrovėms, tarp jų ir „Rosatom“. Taip pat rezoliucijoje numatyta toliau principingai laikytis tos pačios pozicijos, visiškai uždraudžiant iškastinio kuro ir urano importą iš Rusijos bei atsisakyti „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekių. Reikia nepamiršti, kad Zaporižios atominė elektrinė yra didžiausia Europoje ir viena iš 10 didžiausių pasaulyje. O šiuo metu ji yra teroristinės valstybės įkaitė. Todėl Zaporižios AE saugumo situacija privalo išlikti prioritetinė.

LIUDO MAŽYLIO KLAUSIMAS EUROPOS KOMISIJAI DĖL RUSIJOS FEDERACIJOS KARINĖS TECHNIKOS DISLOKAVIMO ZAPOROŽIOS AE TERITORIJOJE.

2023.05.10

EP nariai: Europos liaudies partija tikisi, kad artėjantys NATO viršūnių susitikimai leis pakviesti Ukrainą tapti Aljanso nare

Europos liaudies partija (ELP) tikisi, kad Ukraina taps NATO nare pasibaigus karui, o kvietimas stoti į Aljansą bus patvirtintas Vilniaus arba Vašingtono viršūnių susitikimuose. Tokią nuostatą  Lietuvos europarlamentarų Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės iniciatyva vakar patvirtino Europos liaudies partijos (ELP) frakcija Europos Parlamente Strasbūre vykusio posėdžio metu priimtame dokumente. ELP yra pirmoji ir kol kas vienintelė europinė partija, kuri patvirtino tokias ambicingas nuostatas dėl Ukrainos narystės NATO. 
Šios frakcijos vicepirmininkė užsienio reikalams ir saugumo politikai Rasa Juknevičienė, kuri kolegoms europarlamentarams ir pristatė svarbią deklaraciją dėl Ukrainos narystės perspektyvų NATO, teigė, kad Europos saugumo architektūrai yra būtinas stiprus euroatlantinis ryšys su Ukrainos naryste Aljanse. 
„Ukraina jau dabar turi stiprią, mūšio lauke išbandytą armiją. Tikiu, kad šalies narystė sustiprins kiekvieno europiečio saugumą“, – teigia R. Juknevičienė. 
Pasak jos, „Ukrainos narystė NATO yra beprecedentė galimybė ne tik sustiprinti NATO karinius pajėgumus, bet ir suvienyti Vakarus siekiant užtikrinti taiką Europos žemyne, kadangi stabilių, neagresyvių demokratijų erdvė būtų išplėsta į rytus. Taip pat Ukrainos narystė Aljanse padėtų apsisaugoti nuo galimo agresyvaus keršto ir pasipriešinti Rusijos neoimperiniam ekspansionizmui“. 
Vieno iš šios deklaracijos autorių, europarlamentaro Andriaus Kubiliaus teigimu, „neužtenka to, kad Vakarai ir dabar apsiribotų tik tuo, kad vien tik žadėtų Ukrainai NATO narystę po karo, nes tai reikštų tik 2008 m. Bukarešto NATO Deklaracijos pakartojimą, kai Ukrainai neapibrėžtoje ateityje buvo pažadėta NATO narystė, bet atsisakyta jau Bukarešte pakviesti Ukrainą tapti NATO nare. Tai buvo signalas Putinui, kad Vakarai palieka Ukrainą „pilkojoje“ saugumo zonoje. Toks Vakarų neryžtingumas paskatino Putiną pradėti karą prieš Ukrainą dar 2014 metais“.
Todėl dabar yra labai svarbu kad artimiausiame NATO viršūnių susitikime (Vilniuje arba Vašingtone) Ukraina sulauktų pakvietimo tapti NATO nare, o narystės sutartis būtų ratifikuota po karo. Tai būtų garantija, kad dar kartą nepasikartos Bukarešto scenarijus“, – pabrėžia A. Kubilius.
Pasak EP nario, kvietimas Ukrainai tapti NATO nare pasiųs galingą signalą Putinui ir aršiausiems Rusijos imperijos šalininkams, kad jie pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems nebepasiekiama. Vakarams atėjo metas įtodyti, kad NATO drįsta plėstis ne vien tik tada, kai tam neprieštarauja Kremlius arba ne vien  tik į tas valstybes, kurioms negresia Rusijos agresija.
„Ilgalaikis stabilumas, pasiektas atkūrus demokratiją Rusijoje po Putino, yra labai svarbus tvariai taikai ir būsimų agresijų Europoje prevencijai. Kad taip nutiktų, reikia, kad Putino imperinė svajonė būtų sužlugdyta mūšio lauke ir kad ateityje jai būtų užkirstas kelias atgimti. Būsima Ukrainos narystė NATO yra susijusi ne tik su Ukrainos saugumo didinimu ir užtikrinimu, bet taip pat ir su pagalba rusams, kad jie vėl nepasiduotų imperinei nostalgijai“, – sako A. Kubilius.
Didžiausia parlamentinė ELP frakcija nuo pat karo pradžios ėmėsi lyderystės remiant Ukrainą ir jos žmones, ginančius savo laisvę ir demokratiją prieš Putino agresiją.   

L. Mažylis: „Referendume dėl narystės ES lygiai prieš 20 metų išsakėme ir vis dar išlaikome didelį pasitikėjimą Europa“

Prieš dvidešimt metų, 2003 m. gegužės 10–11 d., įvykęs referendumas dėl Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) pademonstravo išskirtinę Lietuvos piliečių politinę vienybę. Tada referendume dalyvavo 63,37 proc. rinkėjų (buvo būtina, kad dalyvautų 50 proc.) ir net 91,07 proc. dalyvavusiųjų pasisakė už narystę ES. Mūsų norą būti šios europietiškos šeimos dalimi atspindi ir mano paties rašyto mokslinio straipsnio (tada dėsčiau VDU, tyrinėjau platų įvairių referendumų kontekstą) mintis: „<…> Lietuva, visuomenės nuomonės apklausose demonstruojanti didelį pritarimą eurointegracijai, organizavo referendumą viena pirmųjų. Tuo buvo siekiama pozityvaus jo poveikio euro skeptiškesnėms valstybėms.“ Tad ne tik išreiškėme didelį savo pasitikėjimą, bet ir stengėmės paskatinti kitas būsimas nares. Šiandien, 2023-aisiais, būdami pilnaverčiais ES nariais, į 2003 m. referendumą galime žvelgti vertindami kai kuriuos tęstinius Lietuvos politikos raidos bruožus. O įdomybių čia tikrai netrūksta.

Išskirtinis referendumas ir ryžtingas lietuvių apsisprendimas

Visų pirma, aštrios diskusijos kilo dėl to, ar referendumas išvis turėjo būti privalomas. Beje, valstybės senbuvės įsakmiai patarė jį būtinai organizuoti, bet tai buvo politinė rekomendacija, o ne teisinė prievolė. Vėl pacituosiu savo skelbtąjį mokslinį darbą: „<…> Jokių reikalavimų valstybėms kandidatėms būtinai organizuoti referendumus ES niekada nebuvo ir nėra nustačiusi; tai liudija ir ligšiolinė referendumų organizavimo praktika – iš penkiolikos valstybių narių tik šešiose vyko referendumai dėl narystės; to nereikalauja ir Lietuvos Respublikos Konstitucija – juk kokie klausimai laikytini „svarbiausiais“ sprendžia referendumo organizatoriai, o ar reglamentuoti ir kaip reglamentuoti referendumų privalomumą pagal įstatymą, sprendžia elitas“. Nors konstitucinės būtinybės nebūta, tada spręsti narystės klausimą buvo patikėta būtent Lietuvos visuomenei visuotiniu balsavimu. Žvelgdami iš šių dienų perspektyvos, galime manyti, kad taip padaryta ne veltui – rinkėjų valia įrodė didelį palankumą narystei ES. Ir tas palankumas išliko per dešimtmečius. Esame viena labiausiai Europos integraciją palaikančių tautų.

Nematytas reiškinys – politinių partijų vienybė

2003 m. referendumas dėl Lietuvos narystės ES pademonstravo ir dar vieną, ne visada Lietuvai būdingą aspektą – aukštą partijų sutarimo laipsnį. Kaip anuomet rašiau, partijų susitarimo tvirtumą įrodė ir  sugebėjimas nesureikšminti pro-anti-ES takoskyros įvairiose kitose to laikotarpio rinkimų kampanijose. Atskirų politinių grupių vienybė tapo esminiu faktoriumi, lėmusiu tokį vieningą Lietuvos piliečių apsisprendimą referendume dėl narystės ES.  O taip pat prisidėjo ir gana palankiai vertinama tuometinės Vyriausybės veikla bei gana diplomatiški, taikūs santykiai tarp įvairių valdžios šakų. Rodos, lietuviai tikrai gerai suprato, kad  narystė ES yra būtina: juk šalyje nei viena rimta partija ar kita politinė jėga net neužėmė net „minkšto euroskepticizmo“ ar „eurorealistinės“ pozicijos. Euroskeptikais Lietuvoje tuo metu galėjo save laikyti nebent kai kurie autoriteto visuomenėje neturintys populistai, radikalai bei ekstremistai. Jiems nepavyko veikti organizuotai, jie nesugebėjo pritraukti ar užsitikrinti ir finansinės paramos savo idėjoms prieš referendumą skleisti. (Beje, kaimyninėse valstybėse, kurios irgi vykdė referendumus tais pačiais 2003-aisiais, tokių jėgų būta, o kai kuriose – ir labai rimtų). O ir pilietinės visuomenės atsparumas ir noras būti vakarietiškomis vertybėmis besiremiančios europietiškos šeimos dalimi Lietuvoje buvo labai tvirtas.

Pagrindinės žinutės: nacionalinis saugumas, europietiškoji tapatybė, gerovė

Kalbant apie politinę komunikaciją, jau 2004 m. savo moksliniame darbe priėjau išvados, kad toks išskirtinis referendumo aktyvumas ir Lietuvos narystės ES palaikymas buvo ir tam tikra politinės kampanijos pergalė. Nuo kitų šalių apsisprendimo būti ES dalimi bei ankstesnių eurointegracijos „plėtros bangų“ referendumų skyrėmės ir savo politinės kampanijos žinutėmis. Vyriausybinė proeuropietiška kampanija, kad ir atrodžiusi nuobodoka, sugebėjo atrasti tą aukso vidurį, kad būtų išvengta propagandos prieskonio, o nebuvo ir rimtų euro priešininkų kontrkampanijos.

Šis referendumas buvo neįprastas Lietuvos politinei raidai dar ir dėl to, kad tarsi „iškrito“ iš konteksto: neturėjome nei rimtų protestų, išvengėme pasyvumo ar apatijos nuotaikų. Praėjo 20 metų, ir matyti, kad, nors tuometinės informacinės kampanijos nuostatos buvo bendro pobūdžio, dabartiniame geopolitiniame kontekste jos vis dar tebeišlieka kaip niekada svarbios. Visa tuometinė politinė kampanija dėl referendumo turėjo pagrindinę nuostatą – siekį pabrėžti nacionalinį saugumą ir europietiškąjį identitetą. Žinomą, ir europietiškąją gerovę, ekonominį klestėjimą. Pagrindinis kampanijos šūkis buvo neįmantrus: „Būkime europiečiai“. Jis kvietė Lietuvos piliečius išlikti motyvuotais ir žengti lemtingą geopolitinį žvilgsnį.  Beje, tasai „būkime“ veikiau buvo suvokiamas kaip „grįžtame“ – iš brutalios, prievarta grįstos sovietinės imperijos erdvės į ten, kur „buvome“ – į orių, demokratiškų Europos valstybių šeimą. Ir šiandien noriai „pasirašau“ po anais laikais išsakyta savo mintimi, kad visa politinė referendumo dėl Lietuvos narystės ES buvo orientuota į nuostatą  „Vakarai vietoj Rytų“, kuri labiau buvo ne tiek apie meilę Vakarams, kiek apie nemeilę Rytams… Tuo metu pasakyti „taip“ ES narystei Lietuvoje buvo siūloma akcentuojant pokytį, mūsų istorinę patirtį. „Į patikimesnę, stabilesnę demokratiją“, „į saugesnę geopolitinę erdvę“, „į stabilią rinkos ekonomiką“, „narystė apsimokės ekonomiškai“ – apie tokius argumentus Lietuvos piliečiams buvo siūloma pagalvoti ir apsispręsti. Ar daug kas pasikeitė per 20 metų? Ir taip, ir ne. Taip, suklestėjome. Ir per tuo dvidešimt metų tebesame tvirtai apsisprendę būti ES, nuolat stipriname tiek savo, kaip ES piliečių tapatybę, tiek savo politines pozicijas ES.

Lietuvos valstybės istorijoje nedaug būta tokių visuomenės politinės vienybės švenčių. Manau, tai – XX a. pabaigos Sąjūdis ir Kovo 11-oji. Tai – integracija į ES ir 2003 m. referendumas. Nekukliai pridursiu, kad tai – ir Vasario 16-osios Akto originalo atsiradimas 2017-aisiais, leidęs mums džiugiai atšvęsti valstybės 100-metį. Ten dabar ir esame.

2023.05.09

Rasa Juknevičienė. Vakarų sankcijų poveikis skausmingas Kremliui

Kai kurie skeptikai teigia, kad Vakarų sankcijos Rusijai dėl žiauraus karo prieš Ukrainą neveikia arba veikia nelabai veiksmingai, nes kai kurie svarbiausi makroekonominiai rodikliai (BVP, infliacija, nedarbas, rublio kursas) atrodo daugiau ar mažiau stabilūs. Tačiau atidžiau pažvelgus į išsamesnius duomenis galima teigti, kad sankcijų poveikis yra toli siekiantis, o populiarūs makroekonominiai rodikliai neatspindi viso situacijos sudėtingumo. Be to, sankcijų poveikis laikui bėgant progresuoja, o rimčiausios priemonės – Europos Sąjungos naftos embargas ir naftos kainų ribojimas – įsigaliojo tik neseniai ir jau pradėjo rimtai veikti Rusijos valstybės finansus, V. Putino ekonominės sistemos pagrindą – nuo 2023 m. pradžios biudžeto deficitas smarkiai išaugo.

Ekspertų teigimu, finansiniai sunkumai, su kuriais susiduria Rusijos valdžia, kaupiasi ir laikui bėgant, sankcijų poveikis taps ypač skausmingas Kremliui.

Žinant kaip ilgai ir sudėtingai paprastai derinami sprendimai Europos Sąjungos institucijose, norisi pasidžiaugti, kad karo akivaizdoje ES labai greitai sureagavo ir įvedė pirmąsias sankcijas. Dabar jau priimta 10 sankcijų paketų. Tai svarbi solidarumo išraiška, turint omeny, kad kiekvienam paketui priimti reikėjo vienbalsio visų ES šalių narių pritarimo. Laikui bėgant, ypač nuo 2022 metų pabaigos (kai ES, G7 ir Australija sutarė įvesti žalios naftos kainos lubas), sankcijų poveikis juntamas vis labiau – jos sumažino biudžeto pajamas, ir, kaip ekspertai pastebi, apribojo Putino režimo galimybes finansuoti didelio intensyvumo atakas prieš Ukrainą. Kita vertus, Maskva bando adaptuotis, aktyviai ieško sankcijų apėjimo kelių, pigesnių alternatyvių komponentų importo, eksporto alternatyvų.

Verta priminti, kad sankcijos yra nutaikytos į konkrečias Rusijos karinės pramonės sritis, taip pat politinį ir karinį elitą, jos nėra nutaikytos į šalies visuomenę – maisto, žemdirbystės, sveikatos ir farmacinį sektorius.

Pasaulio banko, Tarptautinio valiutos fondo ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) duomenimis, 2022 m. Rusijos ekonomikai buvo blogi, krito šalies vidaus produktas. Prognozuojama, kad šiemet Rusijos ekonomika dar labiau trauksis (prognozuojama, kad BVP sumažės 2,5 proc.).

Sankcijų efektyvumą vertinčiau 7. Sankcijos turi poveikį, tačiau dar yra ką veikti – tiek stiprinant sankcijas (pažeminti dujų ir naftos kainos lubas, įvesti sankcijas kompanijai Rosatom, plėsti individualių sankcijų sąrašą), bet ypač – stiprinant jau įvestų sankcijų tinkamo įgyvendinimo priežiūrą, užkertant kelią apeiti sankcijas per trečiąsias šalis. Tikiuosi, kad vienuoliktas ES sankcijų paketas koncentruosis būtent į tai.

Didžiausią efektą turi naftos/dujų kainų lubos. Dėl jų Rusijos biudžeto pajamos 2023 m. sausį buvo 35 proc. mažesnės nei 2022 m. sausį. 2023 m. sausį biudžeto deficitas jau sudarė virš 60 proc. planuojamo metinio biudžeto deficito dydžio.

ES ir jos partnerių įvestos sankcijos Rusijos finansų sistemai taip pat mažina jos galimybes finansuoti karą prieš Ukrainą. ES, kitos G7 šalys ir Australija užšaldė apie 300 mlrd. EUR Rusijos centrinio banko rezervų.

Kitas labai stiprus poveikis – Tarptautinio Baudžiamojo Teismo paskelbtas arešto orderis Putinui už prievartinę Ukrainos vaikų deportaciją.

Manau, kad efektas ES ekonomikai mažesnis, nei buvo gąsdinama. Ypač didelė sėkmė – žymus ES didžiųjų šalių energetinės priklausomybės sumažinimas. Rusijai nepavyko išgąsdinti Europos žiemos energetiniu karu.

Tad pamoka visiems, kad demokratijos neturėtų būti priklausomos nuo autoritarinių režimų ekonomikoje, kritinių išteklių bei technologijų srityse, nes anksčiau ar vėliau autoritarai priklausomybę panaudos politinio šantažo tikslais.

Lietuva buvo teisi, kai išsilaisvino iš Rusijos energetinės ir ekonominės priklausomybės dar gerokai iki šio karo. Labai greitai pasirodys, kad Lietuva teisi ir dėl laikysenos Kinijos atžvilgiu.

Liudas Mažylis sveikina su Europos diena!

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis sveikina su Europos diena!

2023.05.03

Liudas Mažylis pristato savo kolekcijos atvirukų parodą apie Vilnių: „Kviečiu atpažinti skirtingų epochų Vilnių“

Gegužės 12 d., penktadienį, 17.00 val. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis kviečia į savo asmeninės kolekcijos atvirukų parodos „Atpažintas Vilnius“ pristatymą Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje (Trakų g. 10, Vilnius).

„Šiemet Vilnius mini 700 metų gimtadienį. Įspūdingam jubiliejui ir aš parengiau dovaną vilniečiams, miesto svečiams – tai mano ir mano šeimos archyvo atvirukų kolekcija su pieštaisiais Vilniaus vaizdais iš įvairių laikotarpių, atskleidžianti šio europinio miesto grožį skirtingomis epochomis“, – trumpai autentiškų atvirukų parodą „Atpažintas Vilnius“ apibūdina prof. L. Mažylis. Vienoje svarbiausių miesto bibliotekų parodos metu bus eksponuojama daugiau nei pusantro šimto atvirukų.

Gyvos istorijos liudijimai: Mažylių šeimos archyvas ir asmeninis kolekcininko azartas

Kalbėdamas apie atvirukų kolekciją parodos autorius pastebi, kad įvairiais laikais buvo išleista daugybė atvirukų, skirtų įvairioms Lietuvos vietovėms. „Neabejoju, kad Vilnius tikrai pirmauja. O greta fotografinių įdomų segmentą sudaro pieštieji Vilniaus vaizdai. Tokių turbūt yra daugelio privačiuose archyvuose. Ne išimtis ir Mažylių giminės archyvas. Tad kolekcijos pagrindą sudaro kažkada Mažyliams siųsti bei pačių įsigyti atvirukai, – gyvą istoriją liudijančią kolekciją pristato L. Mažylis. – Tie laikai siekia mano vaikystę bei paauglystę ir sukelia nostalgiškus prisiminimus ne tik apie žmones, kurių galbūt jau nebėra, bet ir apie vaizdus, kurie neabejotinai pakitę.“

Prof. L. Mažylis – Lietuvos filatelistų sąjungos narys – pradėjęs dažniau lankytis kolekcininkų susitikimuose pats ėmė aktyviai rinkti atvirukus su pieštais Vilniaus vaizdiniais. Parodos autorius domėjosi Vlado Drėmos studija „Dingęs Vilnius“, todėl simboliškai šios kolekcijos ekspoziciją pavadino „Atpažintas Vilnius“.

Eksponatuose – skirtingų laikotarpių ir autorių Vilniaus vaizdiniai

Pažintį su Vilniaus miesto istorija filatelijoje L. Mažylis pradėjo nuo pačio pirmojo atvirukų egzistavimo laikotarpio: XIX a. pabaiga – XX a. pradžia. „Pirmiausia pasistengiau įsigyti visus arba beveik visus Mstislavo Dobužinskio pieštuosius Vilniaus vaizdus iki Pirmojo pasaulinio karo. Atėjo eilė ir Adamui Miendzyblockiui – tarpukario laikotarpio atvirukams su Vilniaus vaizdiniais“, – pirmuosius atvirukų kolekcijos apie Vilnių laikotarpius pristato L. Mažylis.

Parodos autorius išskiria ir Kaizerinės Vokietijos okupaciją bei netikėtai pastebi galimą sąsają su Vasario 16-osios Akto likimu. „Tuo metu, Pirmojo Pasaulinio karo metais, Vilniaus vaizdai buvo gaminami masiniais tiražais – vokiečių kariškiai siuntinėdavo juos į namus, –  Kaizerinės Vokietijos okupaciją kaip išskirtinį laikotarpį filatelijai su Vilniaus vaizdais apibūdina prof. L. Mažylis. – Leidyba užsiėmė ir 10-osios armijos laikraščio redakcija, kur tarnavo ir toksai Oscar Woerhle, numanomai tas asmuo, kuris sugebėjo pergabenti 1918-ųjų Vasario 16-osios Aktą į Berlyną, kad tekstas jau vasario 18-ąją būtų paskelbtas tenykštėje spaudoje.“

Pristatydamas parodos „Atpažintas Vilnius“ tarpukario laikotarpį L. Mažylis pastebi, kad jo gimtajame Kaune, tada Laikinojoje sostinėje, leisti atvirukai yra sąlygiškai vadintini „Mes be Vilniaus nenurimsim“. „Neturėtų stebinti, kad Vilnius juose įsivaizduojamas turbūt toks, kokį jį galėta prisiminti iš to neilgo laikotarpio, kai jis priklausė Lietuvai“, – teigia kaunietis prof. L. Mažylis. Pasak jo, nedaug atvirukų tepavyksta aptikti iš nacių okupacijos laikotarpio, o labai gausu – sovietmečio. „Sovietmečiu dominuoja bene Jono Kuzminskio graviūros. Iš pastarųjų dešimtmečių jau Nepriklausomos Lietuvos mano kolekcijoje gausiausiai atstovaujamas Kazys Kęstutis Šiaulytis“, – pristato parodos autorius prof. L. Mažylis.

Vilnius lyg ant delno – atvirukuose atspindimos garsiausios Vilniaus vietos

Pasak prof. L. Mažylio, parodos eksponatų visuma leidžia lankytojams atpažinti įvairias Vilniaus dalis, palyginti, kaip jos atrodė skirtingomis epochomis ir kaip Vilnių siekė, norėjo pavaizduoti įvairaus braižo dailininkai. Parodos dalyviai bus kviečiami „pasivaikščioti“ po Vilniaus pilis, Katedrą, Aušros vartus, senamiestį, universitetą, miestą ir jo apylinkes. Eksponatuose taip pat nemažai ir įvairių miesto bažnyčių vaizdinių: šv. Onos, Bernardinų ir šv. Mykolo, šv. Petro ir Povilo, Misionierių, Dominikonų.

Parodos autorius teigia, kad Vilnius visais laikais buvo vienas gražiausių ir svarbiausių Europos miestų ir tikisi, jog ši paroda paskatins žmones dar labiau domėtis jo istorija. „Kviečiu susitikti ir daugiau pasakojimų apie parodą išgirsti pristatymo metu. Tikiu, kad kiekvienas parodos dalyvis (at)pažins  Vilnių dar geriau“, – prof. L. Mažylis kviečia į parodos „Atpažintas Vilnius“ pristatymą, kuris vyks gegužės 12 d., penktadienį, 17.00 val. Renginys nemokamas, atviras visiems vilniečiams ir miesto svečiams.

Paroda „Atpažintas Vilnius“ Adomo Mickevičiaus viešosios bibliotekos Didžiojoje salėje (Trakų g. 10, Vilnius) eksponuojama nuo gegužės 8 iki birželio 30 dienos.

2022.06.14

Tremtinių laiškų parodos pristatyme Biržuose – jautrios Liudo Mažylio šeimos istorijos

Birželio 16 d., ketvirtadienį, 17.30 val. Biržų rajono savivaldybės Jurgio Bielinio viešojoje bibliotekoje (Radvilos g. 3, Biržai) prof. Liudas Mažylis pristatys tremtinių laiškų parodą „Skausmo ir vilties laiškai iš šalčio žemės“. Paroda yra skirta 1941-ųjų birželio trėmimams paminėti. Po renginio pristatymo susirinkusieji kviečiami diskusijai apie masinius trėmimus iš Lietuvos sovietmečiu ir dabartines politinės aktualijas Rusijos karo pieš Ukrainą kontekste.

Ekspozicijoje – 72 laiškų, siųstų iš tremties Mažylių šeimai į Kauną, kopijos. „Didžioji dalis jų yra Juozo Siručio – mano močiutės sūnėno. Jo į Lietuvą rašyti laiškai yra kaip tik adresuoti mano močiutei Antaninai Mažylienei“, – pristato prof. L. Mažylis. Parodoje taip pat eksponuojami L. Mažylio močiutei siųsti jos dukterėčios Petronėlės Sirutytės-Lastienės, Onos Sirutienės ir Onos Matulaitytės-Stulginskienės laiškai.

Parodoje pristatomas autentiškų laiškų neredaguotas turinys, kuriame slypi tikros išgyvenimų, skausmo, bado, šalčio istorijos: persmelktos artimųjų ilgesio, prisiminimų, kupinos vilties. „Lietuvių ir kitos kaimyninės tautos išgyveno sovietų bandymą jas sunaikinti, kai buvo sugriauti šimtai tūkstančių likimų, kai žūdavo vaikai, moterys ir vyrai. Privalome nuolat prisiminti savo istoriją, dalintis savo tautos tragiškomis patirtimis“, – teigia L. Mažylis ir kviečia skleisti istorinę atmintį.

Anot profesoriaus, sunku protu suvokti, kad ši žiauri istorija šiandien atsikartoja Ukrainoje.  „Karą prieš nepriklausomą Ukrainą pradėjusi Rusija vykdo ukrainiečių genocidą, trėmimus. Į Rusijos teritoriją jau ištremta daugiau nei milijonas taikių šalies gyventojų, dūžta tų žmonių likimai, naikinama ukrainiečių tauta…, – apie tragiškai atsikartojusią istoriją ir ukrainiečių deportaciją su nerimu kalba L. Mažylis. – Kokia ateitis jų laukia…“

Parodą Biržuose pristatysiantis L. Mažylis pastebi, kad ir tuomet laiškų autorių istorijos susiklostė skirtingai. Daugiau istorijų gyvai išgirsite susitikime su prof. L. Mažyliu ir parodos pristatymo metu, birželio 16 d., ketvirtadienį, 17.30 val.

×