2023.03.10

EP narių dėmesio centre – savivaldos rinkimų rezultatai

Europos Parlamento (EP) nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius savaitės pokalbio metu apžvelgė Lietuvoje vykusių savivaldos rinkimų pirmojo turo rezultatus, taip pat neseniai vykusius europarlamentarų vizitus Ukrainoje. (visą pokalbį žiūrėkite čia: https://www.youtube.com/watch?v=RpP4rFsyVHc&feature=youtu.be) 

„Nepaisant ypač sunkaus laikotarpio Vyriausybei, kur TS-LKD žmonės yra vadovaujantys, krizė po krizės, nepaisant ypatingo puolimo, nepaisant prognozių, kad po taip vadinamo Bartoševičiaus skandalo Tėvynės sąjunga žlugs ir jau nebe atsigaus, iš esmės, šie rinkimai parodė, kad TS-LKD išlaikė bendrą rinkėjų skaičių per visą Lietuvą, o Vilniuje didžiulė tikimybė, kad pirmą kartą po daugybės metų TS-LKD turės labai puikų merą. Valdui Benkunskui linkime kuo geriausios sėkmės“, – džiaugėsi R. Juknevičienė.

Kolegei pritarė ir A. Kubilius, sakydamas, jog jei „pasižiūri į skaičius, o ne į politologinę kalbą ir ašaras, kad ne taip įvyko, kaip jie prognozavo, skaičiai yra neįtikėtinai stabilūs”. Europarlamentaro teigimu, įvertinus Vyriausiosios rinkimų komisijos duomenis, nėra sudėtinga suskaičiuoti, kad šiuose rinkimuose per visą Lietuvą gauta 200 balsų daugiau, nei buvo gauta 2019 metų savivaldos rinkimuose. 

„Stabilumas yra neįtikėtinas. Aišku, yra pokyčių, ką mes matome. Vilniuje už TS-LKD balsavo maždaug 30 tūkst. rinkėjų daugiau, tai didelis rinkėjų skaičius. 19 vietų savivaldybėje, nepamenu kada tiek esame turėję. Gal tik Sąjūdžio pradžioje tokius skaičius matydavome“, – pažymėjo A. Kubilius. 

Pasak europarlamentaro, nors bendras skaičius Lietuvoje išlieka, tačiau pasižiūrėjus į regionų savivaldybes, ne paslaptis, kad nuo 500 iki 1000 balsų toliau nuo Vilniaus esančiuose regionuose esame praradę. 

„Čia, matyt, nuovargis nuo krizių, skandalai jie turėjo tam poveikį. Bet kas dar man atrodo labai svarbu, nelendant į politologų daržą, yra labai gerai žinomi dėsniai. Partijos Lietuvoje skiriasi pagal du požymius: pirmas – kur yra pagrindinis rinkėjų skaičius (socialdemokratų ir visos kairiosios populistinės opozicijos rinkėjai yra provincijoje, o mūsų – didmiesčiuose. Tą Vilnius ir Klaipėda labai gerai parodė.); antras – partijos, kurioms sekasi savivaldos rinkimuose (socialdemokratai) arba Seimo rinkimuose (TS-LKD). Ir čia verta prisiminti, kad 2019 metais, kai gavome 189 200 balsų, tai po to vykusiuose LR Seimo rinkimuose gavome 280 000 balsų. Labai stipriai išaugo“, – sakė A. Kubilius. 

Europarlamentarės R. Juknevičienės teigimu, regionai, deja, nėra stipriausia paramos mums vieta. Ji išreiškė susirūpinimą dėl Kauno, o taip pat ir dėl Panevėžio, kuriame tenka dalyvauti politinėje veikloje. 

„Šie miestai yra kaip dvi to paties veidrodžio pusės, tik viena gerokai didesnė. Dabar jau akivaizdu, jog ten nebuvo didelių vilčių, nors dabar yra daug kritikos, kad gal ne tuos, gal ne taip, gal ne taip padarė, gal ne taip pasakė. Akivaizdu, kad tai nebūtų turėję reikšmės. Tie merai būtų laimėję rinkimus“, – sakė R. Juknevičienė.

Savivalda turi dideles sąsajas su Europos Sąjunga, nes būtent iš čia atėjo didžiuliai pinigai ir Lietuvos miestai pasikeitė iš esmės, ypač regionuose. 

„Per šį laikotarpį įvyko stulbinantys pokyčiai, reikėjo būti nežinau kuo, kad nesugebėtum su šitiek pinigų laimėti rinkimų. Taip ir atrodo, kad įsitvirtino merai, kurie per šitą puikų ekonomikos laikotarpį turėjo galimybes veikti. Plius, turbūt tik mes du buvome Parlamente, kai dar dirbome Seime, kurie nebalsavome už tiesioginius merų rinkimus. Tiesioginiai merų rinkimai tik dar labiau įtvirtino, net ir  europiniai pinigai, deja, bet stipriai sumažino demokratijos lygį regionuose“, – sakė R. Juknevičienė. Panaši situacija dėl skirtingų pasirinkimų ir Lenkijoje – Varšuva ir provincija renkasi skirtingas politines jėgas.

R. Juknevičienė ir A. Kubilius taip pat aptarė praėjusią savaitę vykusius vizitus Ukrainoje.

A. Kubilius nuvyko anksčiau su U4U (liet. Vieningi vardan Ukrainos) parlamentarų grupe, kuri susitiko ir su Ukrainos Prezidentu Volodymyru Zelenskiu. Vėliau atvyko ir Europos Liaudies partijos (ELP) Europos Parlamente delegacija. 

Pasak R. Juknevičienės, šis vizitas reikšmingas, ne tik solidarumo parodymo, tačiau ir  kolegų įtikinimo imtis aiškios ELP lyderystės dėl Ukrainos stojimo į NATO. ELP pirmininkas Manfredas Vėberis buvo sukrėstas vaizdų, kuriuos pamatė, ir tai yra labai svarbu, nes šį įspūdį ir žinią jis parveš į Vokietiją. A. Kubiliaus, dviejų delegacijų sudėtyje beveik visą savaitę praleidusiam Kyjive ir aplink jį, nuomone, svarbu, kad ELP frakcijos vadovybė vyko į Ukrainą ir buvo galimybė jiems komunikuoti visas nuostatas, veikti „vakarų fronto” baruose ir stiprinti visos partijos lyderystę. 

„Didžiausią įspūdį paliko mūsų lyderio M. Veberio išsamus interviu vienam iš labai svarbių Ukrainos portalų „Evropejskaja pravda“, jis išverstas jau ir į anglų kalbą, kur galima pasidžiaugti, kad ir mūsų bendros europinės partijos lyderiai pradeda kalbėti lygiai taip, kaip mes kalbame. Aš žiūrėjau visus argumentus. Ir narystę NATO, ir derybų dėl narystės ES pradžia šiais metais, ir visa argumentacija, kodėl tą reikia daryti iš esmės ateina iš to, ką mes esame rašę, kalbėję ir daug kalbėjome per šį vizitą. Tai yra, ką aš bandau metaforiškai pavadinti, kad mūsų darbas yra pagal lietuvišką principą „lašas po lašo“. Turi nuolat kai kuriuos dalykus plėtoti, kartoti, rasti būdų, kaip ir saviems paaiškinti ir platesnei auditorijai“, – sakė A. Kubilius.

„Labai svarbu, kad Europos liaudies partijos frakcija, kuri yra didžiausia Parlamente, pasiryžusi imtis ir tęsti politinę lyderystę EP, būtų gerai, kad tuo pavyzdžiu sektų ir kitos didžiosios partijos. Vadinamoji Ukrainos dešimtmečio darbotvarkė turi tapti savastimi visai ES, pradedant nuo EP, bet ir visoms kitoms institucijoms“, – sakė A. Kubilius.

Politikai džiaugėsi, kad ELP lyderis M. Vėberis pakėlė lyderystės vėliavą ir ją neš.

„Svarbiausia yra Ukrainos pergalė ir ginklai, ginklai, ginklai ir pagalba jiems laimėti šį karą“, – pokalbį baigė R. Juknevičienė.

ELP frakcijos pirmininko M. Weberio interviu anglų kalba leidiniui „Evropejskaja pravda“ https://www.eurointegration.com.ua/eng/interview/2023/03/7/7157446/

ELP frakcijos pirmininko M. Weberio interviu rusų kalba https://www.eurointegration.com.ua/rus/interview/2023/03/7/7157446/

EP nario prof. Liudo Mažylio sveikinimas su Kovo 11-ąja!

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis sveikina Lietuvą visame pasaulyje su Kovo 11-ąja!

VIDEO SVEIKINIMAS

2023.03.09

EP narė R. Juknevičienė sveikina su Nepriklausomybės atkūrimo diena!

Liudas Mažylis. Lukašenkos „taikos“ paieškos

Lukašenka toliau tęsia savo vizitus po nedemokratines šalis – šį kartą Kiniją. Ten beieškant naujų sąjungininkų, Minsko režimas eilinį kartą apsimeta „taikdariu“, suinteresuotu palaikyti tarptautinį saugumą. Tačiau realybė kitokia. Baltarusija, išgyvendama vieną iš didžiausių ekonominių krizių per tris dešimtmečius, neatsitiktinai ieško „draugų“. Ypač kai Rusija tebestringa karo lauke, o atsakomybę dėl karo nusikaltimų teks prisiimti ne tik Putinui, bet ir Lukašenkai.

Pirmiausia, Baltarusija vis dar išlieka pagrindine Rusijos sąjungininke nuo pat karo pradžios. Ji ne tik suteikia visą karinę infrastruktūrą, bet ir leidžia nuolat vykdyti apšaudymus iš šios teritorijos. Dėl to Baltarusijai, kaip tiesioginei karo dalyvei, buvo pradėtos taikyti tikslinės ekonominės sankcijos, įskaitant draudimą keliauti į ES bei turto įšaldymą fiziniams ir juridiniams asmenims. Lukašenkos aktyvios „draugiškų“ valstybių paieškos sutapo su 2021 m. ES sankcijų įsigaliojimu dėl 2020 m. brutalaus susidorojimo su Baltarusijos pilietine visuomene po prezidento rinkimų. Dabar Minskas eilinį kartą bando „žaisti už abi komandas“ – agresorę Rusiją ir savo suverenitetą ginančią Ukrainą, neneigdamas, kad visų šalių suverenitetas privalo būti gerbiamas. Ironiška, jog Lukašenka, kalbėdamas apie valstybių suverenitetą, pamiršta Baltarusijos situaciją, išdavikiškai leisdamas Rusijai naudotis šalies teritorija. Žinoma, Lukašenka tikisi, jog apsimesdamas, kad jis palaiko taikų sprendimą Rusijos karo Ukrainoje kontekste, galbūt įtikins ES palengvinti ekonominį spaudimą, kaip nutiko 2016 m. režimui paleidus politinius kalinius. Tačiau iš ES laukiamo „silpnumo“ ženklų nematyti. Vakarų valstybių sankcijų našta turi nemenką poveikį Baltarusijos ekonomikai. ES narės nuo 2020 m. susitarė taikyti tikslines ekonomines sankcijas Baltarusijai, įskaitant apribojimus finansų sektoriui, prekybai, dvejopo naudojimo prekėms, technologijoms ir telekomunikacijoms, energetikai, transportui. Iš viso buvo pritaikyti 6 sankcijų paketai Baltarusijai, įskaitant ir naujausias priemones dėl režimo teikiamos tiesioginės pagalbos Rusijai kare prieš Ukrainą. Be to, kai kurios didelės Baltarusijos IT įmonės ir darbuotojai išvyko iš šalies, dėl to darbo jėgos pasiūla buvo paveikta emigracijos. O ir ekonominiai santykiai su Ukraina, kuri anksčiau buvo antra pagal dydį Baltarusijos prekybos partnerė, beveik sumažėjo iki nulio. Kalbant apie bendrą šalies eksportą, ekspertų teigimu jis potencialiai sumažėjo iki 40 proc. lyginant su laikotarpiu kai dar Vakarų sankcijos nebuvo įsigaliojusios. Todėl dabar matome, kaip režimas ir jam pavaldžios institucijos ir įmonės daro viską, kad rastų naujų pirkėjų tiesiog nykstančiam eksportui, apeinant apribojimus. Bandymai susisiekti su „senaisiais“ pirkėjais ir naujų logistikos ir finansų grandinių kūrimas iš tiesų yra sankcijų apeidinėjimas. Vienas iš naujesnių pavyzdžių būtų karbamido trąšų eksportas. Gardino „Azot“ pasitelkia fiktyvias bendroves, kurios sunkvežimiais ir geležinkeliais į Europą kontrabanda gabena trąšas. Akivaizdu, kad Baltarusija, padedant trečiosioms valstybėms, grubiai apeidinėja sankcijas. Todėl šiuo metu yra reikalinga dabartinių sankcijų revizija ir esamų spragų analizė. Šiuo klausimu pasisakiau EP Tarptautinės prekybos komitete.

O grįžtant prie Lukašenkos užsienio vizitų, dauguma jų pastaraisiais metais neturėjo jokios rimtesnės reikšmės ar poveikio ekonominių ar saugumo garantijų užsitikrinimui. Pavyzdžiui, per kelis metus Lukašenka skyrė dėmesio separatistiniams arba tiesiogiai Rusijoje aneksuotiems regionams, asmeniškai juos aplankydamas.  2021 m. Lukašenka lankėsi Kryme, nors iki tol laikėsi neutraliteto pozicijos. 2022 m. rugsėjį įvyko netikėtas vizitas į Abchaziją. Tokius vizitus galima vertinti kaip Lukašenkos  priverstinį „atsidėkojimą“ Putinui už visą suteiktą finansinę ir saugumo pajėgų paramą, leidusią režimui išgyventi 2020 m įvykius. Dabar, nors Rusija jau sudaro daugiau nei pusę Baltarusijos eksporto, prekyba su kitomis šalimis drastiškai sumažėjo. O Lukašenkos vizitų, ypač 2023 m. pradžioje, padaugėjo. Vasario pradžioje Lukašenka keliavo į Jungtinius Arabų Emyratus ir Zimbabvę. Abiejose šalyse Lukašenka simboliškai aptarė bendradarbiavimą ekonomikos ir saugumo srityse, bet jokių esminių ilgalaikių garantijų nebuvo sutarta. Nieko keisto, kad Lukašenka renkasi bendradarbiauti su šalimis, kurios, balsuodamos dėl Jungtinių Tautų rezoliucijų, dažniausiai oponuoja Vakarų valstybių pozicijai. Net ir karo Ukrainoje kontekste. Tačiau tarptautiniuose santykiuose, švelniai tariant, šios šalys turi ribotą įtaką, todėl Baltarusijos vizitai geriausiu atveju yra tik diplomatiniai. Visgi, kiek įdomesnis diktatoriaus vizitas įvyko kovo 1 d. Pekine. Kinijos revizionistinė politika per ne vienerius metus ne tik turėjo įtakos ES ir JAV prekybos ir pramonės politikai, tačiau sukėlė ir tarptautinio saugumo implikacijų. Kinijos karinė agresija Indokinijos regione ir Pietų Kinijos jūroje, o taip pat nuolatinis karinis spaudimas Taivanui rodo, jog Pekinas ieško konfrontacijos. Kinija gali burti tarptautinę koaliciją iš nedemokratinių šalių, taip tikintis mesti iššūkį JAV ir Vakarų pasaulio vyraujančiai santvarkai. Todėl įdomu, kiek tokia revizionistinė koalicija su tokiomis šalimis kaip Baltarusija turi galios keisti tarptautinį status quo? Net ir Tarptautinių organizacijų balsavimai, pavyzdžiui, Jungtinių Tautų, atskleidžia, kad ši koalicija yra kukli. Rezoliucijos, smerkiančios Rusiją dėl karo, yra patvirtinamos. Nebus lengva sugriauti demokratija, tarptautinių organizacijų bendradarbiavimu ir teisės viršenybe grįstą tvarką, kuri po Antro Pasaulinio karo suteikė viltį turėti besitęsiančią nuolatinę taiką. O realiai vertinant Baltarusijos santykius su Kinija, jie tik nuo 2022 m. rugsėjo vėl grįžo į viešąjį diskursą, kai Pekinas pakėlė diplomatinių santykių statusą iki visapusiškos strateginės partnerystės. Be to, pranešime daugiausia buvo kalbama tik apie Kinijos interesus, tiksliau, Baltarusijos palankų požiūrį į „Vienos Kinijos“ politiką ir Taivano klausimą. Finansiškai Kinija visą laiką turėjo tik minimalų interesą dėl Baltarusijos. Net ir kalbant apie tokias iniciatyvas, kaip „Viena juosta, vienas kelias“ (angl. Belt and Road Initiative, BRI), Pekinas niekada neišreiškė didelio noro investuoti į Baltarusiją. Kinijai buvo reikalingas „tiltas“ į ES, o dėl savo geografinės padėties, priėjimo prie jūros ir didelės pramonės idealiausias variantas buvo Ukraina. Tačiau dėl Krymo aneksijos ir Rusijos karo Ukrainoje, BRI iniciatyva pasiekė ir Baltarusiją. Dabar, 2023 m., kai Kinijos ir ES dvišaliai santykiai pablogėjo, investicijos sumažėjo ir Bendrąją rinką tapo ne taip lengva pasiekti. Todėl Pekinas toliau kaimynystėje (ne ES šalyse) didina savo įtaką. Kinija gali išnaudoti sudėtingą Baltarusijos ekonominę situaciją savo naudai. Visgi Rusijos faktorius bei jos pradėtas karas regione užsienio investuotojams, konkrečiai iš Kinijos, irgi neatrodo patraukliai, ypač šalyje, kuri teikia agresoriui pagalbą. Todėl net ir Xi Pingui ir Lukašenkai pasirašius dėl tolimesnės Kinijos ir Baltarusijos strateginės partnerystės, dėl to didesnė grėsmės Europai neatsiranda.

Po dvejų metų Lukašenkos laukia nauji prezidento rinkimai. Jiems artėjant, kuriamos naujos fiktyvios politinės partijos, o paskutiniai pilietinės visuomenės aktyvistai įkalinti. Tačiau ES veikia ir toliau daro spaudimą režimui, pavyzdžiui,  2023 m. vasario 27 d. Taryba pratęsė dabartines sankcijas dar metams. Karo baigtis Ukrainoje tiesiogiai lems Baltarusijos ateitį. Tačiau šiuo metu sankcijas Baltarusijos režimui būtina griežtinti.

R. Juknevičienės organizuotoje diskusijoje – apie rusų kultūros imperializmą ir kolonializmą

Kovo 7 d. Europos Parlamente vykusioje EP narės Rasos Juknevičienės organizuotoje kartu su Lietuvos nuolatine atstovybe prie ES diskusijoje dalyvavo žymi lietuvių rašytoja ir kultūros istorikė Kristina Sabaliauskaitė bei garsus britų žurnalistas, politikos apžvalgininkas Edward Lucas, Lietuvos ambasadorius prie ES Arnoldas Pranckevičius, europarlamentarai ir Briuselyje gyvenantys lietuviai.

Diskusijos dalyviai Kristina Sabaliauskaitė ir Edward Lucas kalbėjo apie rusų kultūrą kaip įrankį imperializmui ir kolonializmui.

Pasak R. Juknevičienės, dėl Rusijos kultūros vaidmens šio baisaus karo akivaizdoje yra įvairių nuomonių  – „nuo radikaliausios, taip vadinamos cancel politikos iki vis dar egzistuojančio požiūrio, kad reikia atskirti kultūrą nuo politikos”.

Kalbėta buvo ne tik apie dabartinę Kremliaus politiką, naudojant kultūrą kaip hibridinio karo įrankį, bet ir apie Rusijos istoriją, apie tai, iš kur ateina žiaurumas, paklusnumas valdžiai, kokia buvo Rusija Puškino laikais, jo santykis su lenkų bei lietuvių sukilimais, Adomu Mickevičiumi.

„Deja, bet tuometinė situacija labai primena dabartinę. Kai kas sako, kad negalima caro laikų imperializmo negalima lyginti su dabarties, nes tuomet, pvz., ir Britanijoje buvo panašių, kaip Puškinas. Taip, tačiau šiandieninė Britanija nenaudoja jų kaip įrankio kaimynams okupuoti”, – sakė europarlamentarė.

Ji dėkojo Lietuvos atstovybei ES, ypač kultūros ataše Vidai Gražienei,  kolegai iš socialistų frakcijos Raphael Glucksmann, kurio komanda ir jis pats prisidėjo prie organizavimo,
tačiau didžiausias ačiū abiems kalbėtojams.

2023.03.06

EP narė R. Juknevičienė kviečia į diskusiją „Prastūminėjant Puškiną: rusų kultūros imperializmas ir dekolonizacija“

Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė š.m. kovo 7 d., 18.00-19.30 val., Europos Parlamente (Antall 2Q2) kviečia į diskusiją „Prastūminėjant Puškiną: rusų kultūros imperializmas ir dekolonizacija“, kurioje dalyvaus žymi lietuvių rašytoja ir kultūros istorikė dr. Kristina Sabaliauskaitė bei garsus britų žurnalistas, politikos apžvalgininkas Edward’as Lucas’as.  

„Aukštosios” rusų kultūros viršenybė užsienio akyse sukuria beveik hegemoninę naratyvų ir diskursų, susijusių su Rusijos Federacijoje gyvenančiais ne rusais, kontrolę ir kėsinasi į kaimyninių šalių kalbas, kultūras ir net suverenitetą.  Šių kitų kultūrų „žemą“ arba atsilikusį pobūdį rodo Vladimiro Putino vadovaujamo Kremliaus požiūris į Ukrainą kaip į naikintiną ir Rusijos deklaruojamas pranašumas prieš „supuvusius Vakarus“ ir jų kultūrą.

„Paradoksalu, kad nors savo esme būdama antieuropietiška ir niekindama Vakarų idėjas, Rusijos kultūra daugelio Vakarų šalių suvokiama kaip bendro Europos paveldo dalis“, – teigia žymi Lietuvos kultūros istorikė daktarė Kristina Sabaliauskaitė.

Dr. K. Sabaliauskaitė, tarptautiniu mastu skaitomiausia šiuolaikinė lietuvių autorė, diskusijoje su britų rašytoju Edwardu Lucasu (Edvardu Lukasu), remdamasi kino, dailės ir literatūros pavyzdžiais, kruopščiai nagrinės tylią, o kartais ir atvirą imperialistinę Rusijos kultūros „didžiųjų“ žinią. Tarp jų – nuodingai polonofobišką Puškino poemą „Rusijos šmeižikams“ ir Josifo Brodskio „Apie Ukrainos nepriklausomybę“. 

Dekonstruojant carinės, sovietinės ir posovietinės Rusijos kultūrinės produkcijos ištakas, potekstes ir ženklus, išryškėja imperialistinės valstybės kūrimo ir tariamai nekaltų vaizdinių bei literatūros kūrinių sąsajos. Kokie yra tolesni žingsniai? Ar Rusijos kultūra gali ar turi patirti tokią pačią „dekolonizaciją“, kokia šiuo metu propaguojama Vakarų šalyse? Jei taip, ar tai užduotis Putino režimo užsienio kritikams, ar tai turi padaryti patys rusai?

Po renginio vyks priėmimas EP priimamajame Antall 3 Q. 

Tiems, kurie negalės atvykti į renginį asmeniškai, renginys taip pat bus transliuojamas  https://bit.ly/3Jbq48o (iki renginio pradžios nuoroda nėra aktyvi; pasibaigus transliacijai ta pačia nuoroda bus galima peržiūrėti renginio įrašą).

Norėdami patvirtinti savo dalyvavimą, iki kovo 6 d. užsiregistruokite užpildę registraciją formą https://bit.ly/41FjFJH 

2023.03.03

L. Mažylis ragina ES griežtinti sankcijas Rusijai ir Baltarusijai: „Dabartinis poveikis Rusijos ekonomikai yra ribotas“

Kovo 1 d. vykusiame Europos Parlamento (EP) Tarptautinės prekybos komiteto posėdyje Liudas Mažylis pasisakė dėl griežtesnių sankcijų Rusijai ir Baltarusijai bei būtinybės užkirsti kelią bandymams sankcijas apeiti.

„Turime išlikti tvirti ir ryžtingi įvesdami Rusijai sankcijas ir jas sustiprinti. Plėsdami draudžiamų produktų ir technologijų sąrašą, siekiame kuo didesnio neigiamo poveikio Rusijos ekonomikai, kad apribotume jos galimybes plėsti karinę veiklą“, – kreipdamasis į kitus politikus Briuselyje kalbėjo L. Mažylis.

Savo pasisakyme EP narys akcentavo, kad visos teisės spragos, dėl kurių gali būti vengiamos vykdyti sankcijos prekybos srityje privalo būti užpildytos kuo greičiau. „Reikėtų dėti daugiau pastangų, kad sankcijų prekybai įgyvendinimas turėtų aiškias priemones ir jo būtų veiksmingos“, – Tarptautinės prekybos komiteto narys L. Mažylis pabrėžė būtinybę kurti tam tikrą sankcijų stebėjimo mechanizmą.

Europarlamentaras taip pat atkreipė dėmesį, kad konkrečios pasekmės privalo būti numatytos ir visoms šalims, padedančioms karą prieš Ukrainą pradėjusiai ir vykdančiai Rusijai išvengti ES sankcijų. „Ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas Baltarusijai, kuri agresorei Rusijai leidžia naudoti savo šalies teritoriją, oro erdvę ir logistiką. Mano nuomone, sankcijos Baltarusijai turi būti lygiai tokios pat kaip ir Rusijai“, – posėdyje teigė L. Mažylis, kuris nuo pat karo pradžios aktyviai akcentuoja, kad Baltarusijos režimas ir Lukašenka yra tokie pat karo kaltininkai ir nusikaltėliai kaip ir Rusija.

Tarptautinės prekybos komiteto EP narys savo pasisakyme toliau atkreipė dėmesį, kad būtina, kad jau esamos sankcijos Rusijai būtų sąžiningai ir sėkmingai įgyvendinamos. „Net ir mūsų jau taikomų sankcijų sėkmingai išvengiama, toliau sistemingai prekiaujant trąšomis, metalais, mediena ir kt., – sankcijų vengimą ir jų neveiksnumą įvardijo politikas. – Tūkstančius banko sąskaitų Kazachstane atsidarė Rusijos ir Baltarusijos piliečiai ir juridiniai asmenys. Taip pat žurnalistai aptiko 30 mln. vertės sankcijų vengimo schemą, kai Baltarusijos įmonėms buvo padedama eksportuoti medieną. Visi šie dalykai ir daug daugiau yra gerai žinomi viešai. Tai aiškiai parodo, kad Rusijai sekasi kurti sankcijų apėjimo schemas“.

L. Mažylis ragina ES atidžiai stebėti situaciją Centrinės Azijos šalyse, taip pat ir kitur, kad būtų išvengta tarpinės prekybos per kitas šalis.

Kreipėsi ir į Europos Komisiją neaplenkdamas energetikos klausimo

Kiek anksčiau, dar vasario 22 d., EP narys L. Mažylis pateikė klausimą ir Europos Komisijai dėl riboto ES sankcijų poveikio Rusijos ekonomikai. „Rusijos ekonomika toliau atsilaiko prieš ES sankcijų spaudimą. Negana to, remiantis Tarptautinio valiutos fondo prognozėmis, Rusijos BVP šiais metais turėtų augti 0,3 proc. Šis rodiklis atskleidžia, kad pastarųjų devynių sankcijų paketų priimtos ribojamosios priemonės nesudavė reikšmingo smūgio Rusijos energetikos sektoriui, kurio generuojamas pelnas iš esmės ir finansuoja karą, – kreipdamasis į Komisiją rašo L. Mažylis. – Europos Parlamentas ne kartą išreiškė poziciją dėl reikalingo absoliutaus ekonominio embargo Rusijai, kaip pavyzdžiui 2023 vasario 2 d. rezoliucijoje dėl pasirengimo ES ir Ukrainos aukščiausiojo lygio susitikimui. Tačiau, šiuo metu reikšmingo politinio rezultato, tai yra rusiškos energetikos embargo nėra“.

EP narys paprašė Europos Komisijos atsakyti, kaip ši, už ES politikos įgyvendinimą atsakinga institucija vertina pastarųjų devynių sankcijų paketų poveikį Rusijos ekonomikai ir ar buvo imtasi kokių nors veiksmų pašalinti esamas spragas. Taip pat L. Mažylis pateikė klausimą, ar Komisija ir kitos ribojamųjų priemonių priežiūros institucijos ėmėsi veiksmų, jog Rusija su trečiųjų valstybių pagalba grubiai neapeidinėtų ES sankcijų, ir jeigu taip, ar ketinama imtis veiksmų ir prieš trečiąsias šalis. Kartu L. Mažylis kreipdamasis neaplenkė ir energetikos klausimo bei domisi, ar Komisija ketina imtis konkrečių priemonių dėl visiško iškastinio kuro ir urano importo iš Rusijos embargo, įtraukiant dujotiekių „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ atsisakymą.

Vasario 25 d., prieš dieną paminėjus Rusijos totalinio karo prieš Ukrainą metines, ES susitarė dėl 10-ojo sankcijų paketo Rusijai.

2022.03.31

Europos Parlamento nariai ragina išimti iš italų ugdymo programų vadovėlį, kuriame Baltijos valstybės priskiriamos „Rusijos regionui“

Septyni Baltijos šalyse išrinkti Europos Parlamento (EP) Europos liaudies partijos frakcijos nariai kreipėsi į savo kolegas grupėje italus, kviesdami atkreipti dėmesį į gėdingą itališkame mokykliniame vadovėlyje pateikiamą informaciją, jog Baltijos bei kitos nepriklausomos valstybės geografiškai ir politiškai priskiriamos „Rusijos regionui“.

Kreipimąsi pasirašė ELP frakcijos europarlamentarai Rasa Juknevičienė, Andrius Kubilius, Aušra Maldeikienė, Liudas Mažylis, bei Latvijos ir Estijos EP nariai.

„Kviečiame kolegas šį klausimą kelti atitinkamose Italijos institucijose. Mes esame įsitikinę, kad tokie vadovėliai turėtų būti nedelsiant pataisyti arba išimti iš ugdymo programų“, – rašo ELP frakcijos narė R. Juknevičienė.

Pasak europarlamentarų, tai jaunajai kartai diegia neteisingą ir politiškai motyvuotą Europos geografijos, politikos ir istorijos supratimą.

EP nariai referuoja į Italijos mokyklose naudojamą septintai klasei skirtą geografijos vadovėlį „PensoGeo“ (aut. Carlo Griguolo), kurį išleido 2018 m. Pearson Italia leidykla, bei jame pateikiamą žemėlapį ir tekstą apie Rusijos regioną, kuriame teigiama, kad „Rusijos regionas susideda iš Europinės Rusijos dalies, Baltarusijos, Ukrainos, Moldovos ir Baltijos valstybių“. Taip pat mokiniai šiame vadovėlyje turi atlikti užduotį, kurios „teisinga“ versija pateikiama taip: „Politiškai, Rusijos regionas susidaro iš septynių valstybių: tik kai kurios jų turi priėjimą prie jūros: Lietuva, Latvija ir Estija – prie Baltijos jūros, Ukraina ir Rusija – prie Juodosios jūros. (…) Moldova ir Baltarusija neturi prieigos prie jūros“.

Europarlamentarų teigimu, Italijos vaikai ir iš minimų vadovėlyje valstybių atvykę vaikai, besimokantys Italijos mokyklose, mokosi, kad jų valstybės priklauso Rusijos regionui.

„Tokia koncepcija yra ne tik neteisinga, bet ir labai žalinga. Gerai žinomas faktas, kad Lietuva, Latvija ir Estija yra ES ir NATO narės, o Ukraina ir Moldova yra visiškai nepriklausomos valstybės, ratifikavusios asociacijos sutartis su ES. Jos nėra sugalvoto „Rusijos regiono“ dalis, – pažymi EP nariai.

Pasak jų, tokia koncepcija visiškai atspindi Kremliaus naratyvą, kad šios šalys yra Rusijos „teisėta interesų zona“, o toks suvokimas skatinamas vaikų mąstyme. Akivaizdu, kad tokia Kremliaus propaganda turi tragiškų pasekmių, kurias liudija tebesitęsiantis Rusijos karas prieš Ukrainą ir demokratijas.

Šiuose socialinio tinko Facebook įrašuose galite rasti Italijos lietuvių bendruomenės narės nuotraukas, kuriose nufotografuotas minimas vadovėlis:

https://www.facebook.com/1301546893/posts/10228399125425497/?d=n

https://www.facebook.com/1158791763/posts/10227416200168222/?d=n

 

2022.03.30

Europos Parlamento nariai jungiasi prie kampanijos, kuria reikalaujama, kad Rusijos Federacija išlaisvintų pagrobtus ukrainiečių civilius

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius bei Rasa Juknevičienė jungiasi prie Ukrainos žmogaus teisių gynimo organizacijos, žmogaus teisių centro Zmina, akcijos #TheTaken, kuria reikalaujama Rusijos paleisti dešimtis šios šalies karinių pajėgų pagrobtų ukrainiečių civilių.

„Rusijos karinės pajėgos Ukrainoje grobia civilius tai yra karo nusikaltimas, taip siekiama terorizuoti ukrainiečius ir juos įbauginti. Pagrobta ir nežinoma kryptimi išvežta jaudaugiau nei 30 civilių žurnalistų, pagalbą teikiančiųdarbuotojų, bendruomenių atstovų, išrinktų pareigūnų, savanorių ir medikų. Su jais kontaktų nėra iki šiol. Reikalaujame, kad Rusija paleistų savanorę medikę Tairą irkitus pagrobtus asmenis“, sako ELP frakcijos vicepirmininkė R. Juknevičienė.

Prie akcijos jau prisijungė garsūs pasaulio politiniai lyderiai – Didžiosios Britanijos (DB) užsienio reikalų sekretorė Liz Trus, Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitro Kuleba, buvęs DB premjeras Deividas Kameronas, buvęs Švedijos premjeras Karlas Biltas, istorikas Fransis Fukujama ir kiti visuomenės veikėjai ir verslininkai.

Žmogaus teisių centras Zmina paviešino Rusijos valdžios pagrobtų žmonių sąrašą ir reikalauja nedelsiant juos paleisti. Organizacijos teigimu, Rusijos valdžia atsakinga tikslingąžmonių grobimą siekiant įbauginti ukrainiečius ir juosnutildyti.

Pasak Zmina vadovės Tetjanos Pečončik, Rusija suaiko irišveža civilius žmones, siekdama palaužti Ukrainos žmoniųdvasią. Tai nėra kariai – tai žurnalistai, aktyvistai, savanoriai, bendruomenių atstovai, rinkti pareigūnai ir kiti. skaičiaiauga kasdien

Iki šiol naujai Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose yra užfiksuoti 39 dingimo ir neteisėto žmonių sulaikymoatvejai.

Chersono apskrities žurnalistas Olegas Baturinas buvopagrobtas ir sulaikytas aštuonias dienas. Jis paleistas buvoKovo 20 d. Pasak žurnalisto, jis buvo mušamas, iš jo buvo tyčiojamasi, jo gyvybei buvo grasinama: „ beveik negavaumaisto, vandens keletą dienų. Jie norėjo mane palaužti, sužlugdyti. Jie norėjo parodyti, kas atsitiks kitiemsžurnalistams: jūs būsite sužlygdyti, nužudyti.”

Prie akcijos norintys prisijungti asmenys kviečiamipasidalinti socialiniuose tinkluose prie šio pranešimo prisegtanuotrauka kartu su tekstu (anglų k.):

Putin can’t take Ukraine so he’s taking its people. Dozens of civilians are missing and thousands more deported to Russia. These people have names and faces. Please share them and demand their safe return. Ask@KremlinRussia_E ‘Where are the taken?’ #TheTaken

(vertimas į lietuvių kalbą: Putinas negali užgrobti Ukrainos, todėl jis grobia jos žmones. Dešimtys civilių žmonių dingo ir tūkstančiai yra deportuojami į Rusiją. Šie žmonės turi vardus ir veidus. Pasidalinkite jais ir pareikalaukite juos sugrąžinti. Paklauskite Kremliaus socialiniuose tinkluose, @KremlinRussia_E ‘Kur jie išvežti?’ #TheTaken)

Daugiau informacijos: https://zmina.ua/en/event-en/the-taken-zmina-launches-a-campaign-about-missing-ukrainians/

 

Rasa Juknevičienė. NATO tebėra svarbus mūsų valstybingumui

Šiandien minime 18-ąsias narystės NATO metines. Kai kam gali kilti klausimas, ar NATO tebėra svarbus mūsų valstybingumui?

Atsakymas paprastas – taip, labai.

Ne vien NATO. Svarbi Europos Sąjunga, svarbus ir mūsų pačių gebėjimas tęsti demokratinės valstybės kūrimą, institucijų, visuomenės atsparumas.

Tačiau šiandien – apie NATO.

Kai pakvietus mus narystei iš džiaugsmo kėlėme vyno taures, vienas tuomet bendražygis sakė: „Kaip nuobodu dabar bus gyventi! Gyvensim, kaip koks Liuksemburgas, ramiai ir nuobodžiai…“

Buvo 2002–ieji, man tuomet protingų autoritetų žodžiai būdavo neginčytini, bet susimąsčiau, ar tikrai taip bus?

Kai dabar matome liepsnojančią Ukrainą, akivaizdu, kad istorijos pabaigos niekada nebūna.

O tuomet, kai stojome į NATO, driokstelėjo R. Pakso skandalas, kuris, beje, buvo kaip tik per stojimo į NATO laikmetį. Kas žino visas aplinkybes, turbūt neabejoja, kad tai buvo Kremliaus bandymas stabdyti mūsų kelią į NATO. Jie sugeba pasinaudoti susiklosčiusiomis aplinkybėmis, žmonių savybėmis ir įkaitinti reikalus iki liepsnojančios politinės įtampos. Paksas buvo jiems naudingas veikėjas.

Kremlius organizavo referendumą prieš NATO. Jo rengėju, beje, buvo ir Ramūnas Karbauskis.

2004 metais įstojome kartu su didele plėtros banga.

Beje, mes, trys Baltijos valstybės, vienintelės iš buvusių SSRS prisiplėštų teritorijų ir tiesiogiai inkorporuotų į jos sudėtį, tapome NATO ir ES narėmis.

Ukraina tuo metu dar ėjo kitais keliais. Jos paraiškai į narystę labiausiai trukdė piliečių apklausos – už NATO tuomet ten pasisakydavo ryški mažuma Ukrainos piliečių. Rimto nusiteikimo nebuvo ir tarp tuometinių Ukrainos politikos lyderių. Tuose sluoksniuose vyravo oligarchinės tendencijos, buvo kiti prioritetai.

Kruvina Ukrainos žemė sovietmetyje gyveno viena karta ilgiau. Esu įsitikinusi, kad tai esminė priežastis, kodėl mes esame kitame krante šiandien.

Įstojimas į NATO buvo lyg Kovo 11–osios akto įrėminimas tvirtu antspaudu. Dėl to neturiu jokių abejonių ir šiandien.

Tačiau tik įstojus atsirado labai pavojinga būsena, jog istorija baigėsi ir daugiau mums patiems saugumu rūpintisnebereikia. Juk aties JIE ir apgins! Pačiame NATO vis dar vyravo pergalės prieš SSRS ir romantiškos draugystės su nauja (?) Rusija nuotaikos. NATO šalys padėjo Rusijai modernizuoti savo karines pajėgas, karinę pramonę. Bet kokia žinia apie pavojingas tendencijas jau Putino valdomoje Rusijoje Vakaruose buvo sutinkama pasišaipymais dėl Baltijos šaliųypatingų jautrumų.

Pas mus, beje, irgi daugiau buvo tų, kurie kvietė draugauti su k i t o k i a Rusija. Jie laimėdavo rinkimus, nes visuomenėje, versle Rusija buvo lengvos ekonominės sėkmės šaltinis.

Papasakosiu vieną istoriją, kurią dabar dažnai pasakoju savo kolegoms Europos Parlamente.

Pamenate „Mistral“ laivo istoriją?

Prancūzai 2011 metais sudarė sutartį su Rusija ir įsipareigojo pastatyti karinį laivą, sraigtasparnių nešėją.

Pas mus ir kitur NATO kilo daug klausimų dėl to. Tuomet Rusija jau buvo įvykdžiusi agresiją prieš Sakartvelo, aplinkui mus jau buvo pradėjusi galingą militarizacijos ir savo karinių pajėgų modernizacijos procesą. Prie Pskovo, Kaliningrade jau buvo suplanuotos „Iskander“ raketos, Baltijos jūroje – modernizuoti jų kariniai laivai.

Prancūzijos sprendimas statyti Rusijai tokį laivą atrodė klaikiai.

Per gynybos ministrų susitikimą 2010 metais Ispanijoje pasiprašiau susitikimo su tuometiniu Prancūzijos gynybos ministru. Planavau paaiškinti kolegai apie Rusijos karinių pajėgų telkimą aplinkui mus, apie Kaliningrado srities militarizavimą, apie tai, kad toks laivas gali labai greitai būti panaudojamas prieš mus, tai yra prieš NATO ir ES.

Klausėsi ne itin palankiai nusiteikęs, o man baigus, pasakė: „Madam, SSRS seniai nebėra, o jums – fantominiai skausmai“.

Tuo mūsų pokalbis baigėsi. Tiesa, po 2014 metų Krymo aneksijos prancūzai patys turėjo fantominių skausmų su tuo „Mistraliu“, dėl visuomenės spaudimo nutraukė sutartį su rusais, perdarė laivą Egiptui.

Tačiau šis kartus pavyzdys atspindėjo ilgus metus trukusį požiūrį į mūsų perspėjimus. Reikėjo nuryti nuoskaudas ir nepavargti aiškinti.

Šiandien tik galiu atsiprašyti brolių ukrainiečių, kad nebuvome pakankamai stiprūs ir neįtikinome savo kolegų Vakaruose, kad Putinas tikrai yra chuilo.

Ukrainiečiai jau yra mus išgelbėję. Tai buvo 2014 metais, kai jie sukilo už Europos sutartį, kai kerštaudamas Kremlius aneksavo Krymą, kai ukrainiečiai žuvo Debalcevėje, kai aštuonerius metus gynėsi Rytų fronte.

Jei ne jie, Rusija būtų spėjusi pasiruošti ir būtų atakavusi mus.

Apie tai esu kalbėjusi dar 2012 metais Pentagone, kai bandžiau išsiaiškinti, kodėl Kremlius militarizacijai leidžia tiek pinigų ir tai daro prie pat mūsų sienų?

Juk iš NATO nebuvo jokios grėsmės, mūsų narystė tuomet iš esmės tebuvo popieriuje, jokių pajėgų pas mus nebuvo. Tuomet amerikiečių atsakymas nebuvo guodžiantis: „Jei situacija klostysis taip, kaip dabar, 2019 metais rusai bus pasiruošę testuoti NATO“. Testuoti per mus, nes čia yra geografiškai jautri NATO vieta.

Tačiau Rusijai aneksavus Krymą, NATO nubudo. Buvo dislokuotos pajėgos mūsų flange. Simbolinės, bet radosi. Mes sugrąžinome šaukimą, pradėjome rengti mobilizacinį rezervą. Padidinome krašto apsaugos finansavimą.

Todėl šiandien, nors 18–ąsias mūsų narystės NATO metines minime baisaus karo akivaizdoje, jaučiuosi saugiau, nei iki 2014 metų. Kodėl? Todėl, kad jei Kremlius NATO būtų testavęs tuomet, jau nebebūtume…

O šiandien turime laimėti šį baisų karą.

Ukrainai reikia padėti visais įmanomais būdais.

Turėsime deputinizuoti Europos kontinentą. Šįkart turime būti stiprūs, kad įtikintume savo sąjungininkus abiejose struktūrose, jog Putinas turi iškeliauti paskui savo karinį laivą.

 

×