2023.11.09

L. Mažylis. Regioninių konfliktų sprendimas: ką gali Europos Sąjunga?

Pastarieji pora metų pasaulyje pasižymėjo staigiu „užšaldytų“ karinių konfliktų atsinaujinimu: Rusijos invazija į Ukrainą, drastiški pokyčiai Kalnų Karabacho konflikte tarp Armėnijos ir Azerbaidžano, o dabar dar ir teroristinės grupuotės „Hamas“ karas prieš Izraelį. Žinoma, kad didžiąją dalį šių konfliktų provokuoja būtent nedemokratinės jėgos. Regimas tokių veiksmų tikslas – teritorinės pretenzijos. Tokiais išpuoliais kartu siekiama patikrinti Vakarų demokratinių valstybių vienybę ir solidarumą. Kai kurie iš tų konfliktų gali atrodyti vykstantys lokaliai ar atokiai, bet taip nėra. ES mokosi iš istorijos ir reaguodama į karinius konfliktus gan stipriai pajudėjo, kurdama instrumentus skirtus spręsti ir malšinti regionines krizes.

Pasaulį sukrėtė teroristinė grupuotė „Hamas“, netikėtai užpuolusi Izraelio teritoriją ir nužudžiusi mažiausiai 1400 Izraelio civilių, įskaitant vaikus. Europos Parlamente priėmėme rezoliuciją dėl niekingų grupuotės „Hamas“ teroristinių išpuolių prieš Izraelį. Mano Europos liaudies partijos frakcija palaiko Izraelio teisę apsiginti, smerkia „Hamas“. Tai jau ne pirmas karas, kurį Izraelis kovoja dėl savo išlikimo. Iš esmės, nuo pat 1948 m., kai buvo įkurta Izraelio valstybė ir prasidėjo pirmasis arabų ir Izraelio karas. Dauguma karų Izraelis prieš kaimyninės arabų valstybės sugebėjo laimėti, o XXI a. pradėjo normalizuoti santykius su tokiomis šalimis kaip, pavyzdžiui, Saudo Arabija. Teroristų grupė „Hamas“, kuri Palestinoje nuo 2006 m. įsigalėjo ėmusi autoritariniais principais valdyti Palestiną. Galima teigti, kad „Hamas“ vienas iš tikslų – sustabdyti santykių normalizaciją tarp Arabų valstybių ir Izraelio. Konfliktas tęsiasi labai ilgai ir Europos Sąjunga (ES) siekia vienąkart galutinai išspręsti jį. Štai spalio 18 d. ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis pareiškė, kad sprendžiant Europos saugumo problemas institucijos turi diplomatiškai ir finansiškai padėti užbaigti daugelį metų trunkantį Izraelio ir palestiniečių konfliktą.

O ES yra sukaupusi daug patirties, kai tenka spręsti tokio pobūdžio konfliktus. Galima priminti, kad tik per pastaruosius 10 metų ES vaidino svarbų vaidmenį tarpininkaujant Afganistane, Sirijoje, Malyje bei Serbijoje. O Europos Parlamentas savo rezoliucijose dėl konfliktų sprendimų yra linkęs teikti prioritetus ES diplomatinėms bei humanitarinėms priemonėms. Bet kurio konflikto metu esminis tikslas yra padėti nukentėjusiems civiliams. Štai pagal ES Lisabonos sutarties 3 straipsnį teigiama: „Sąjungos tikslas – skatinti taiką, jos vertybes ir tautų gerovę.“ Europos Parlamentas daug dėmesio skiria:

konfliktų prevencijai;
tarpininkavimui ir dialogui.

Nemenką vaidmenį ES turėjo praeityje tarpininkaujant ir Vakarų Balkanų konfliktuose, vykusiuose anksčiau. Tą matome ir Ukrainos atveju, kai ES valstybės narės kartu su ES institucijomis sugebėjo mobilizuoti finansinę, techninę, taip pat ir karinę paramą. Kartu ES tobulina ir savo „kietosios galios“ arsenalą, t.y. sankcijas. Rusijai šiuo jau pritaikyta 11 sankcijų paketų, daugiausiai susijusių su energetikos, pramonės bei finansų sektoriais. Žinoma, reikalinga ir greita institucinė reakcija, norint, kad sankcijos arba kitos ribojamosios priemonės turėtų kuo rimtą poveikį. Kalnų Karabacho konflikto atveju pritariau savo Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente išsakytai pozicijai, kad ES turėtų daug aktyviau dalyvauti tarpininkaudama Armėnijos ir Azerbaidžano konflikte. Per plenarinės sesijos debatus dėl padėties Kalnų Karabache po Azerbaidžano puolimo esu pasisakęs, kad Kalnų Karabachas, kaip ir Abchazija bei Pietų Osetija Sakartvele, Padniestrė Moldovoje dabar jau ir Luhanskas, Doneckas ir kitos integralios Ukrainos teritorijos yra ne tik uždelsto SSRS irimo posovietinė, o Stalino daug seniau „vykusiai“ užprogramuota geopolitinė bomba. Buvo apmaudu, kad ilgai rusenusiame Karabacho konflikte iniciatyva buvo atiduota Rusijai, vaidinusiai „taikdarę“, o iš tikrųjų tik siekusiai dominuoti regione. Teigiu, kad ES privalo suaktyvinti savo veikimą Kaukaze.

Būtina pabrėžti, kad regioniniai konfliktai – viena iš pagrindinių nelegalios migracijos priežasčių, o efektyvi migracijos politika irgi turi teigiamą poveikį ilgalaikiame konfliktų sprendime. Todėl kartu su Europos liaudies partijos frakcija ir toliau savo politinėje programoje teiksime kaip spręsti nelegalios migracijos iššūkius. Lietuva šiuo požiūriu irgi skaudžiai „pamokyta“. Baltarusija ir naudojo nelegalią migraciją, kaip spaudimo įrankį prieš Lietuvą ir ES. Bet mes atsilaikėme! ES ir visos Vakarų valstybės privalo atitinkamai reaguoti į teroristinių grupuočių ir valstybių keliamas grėsmes. Privalu užkirsti kelią priešiškų jėgų nebaudžiamiems veiksmams.

2023.11.08

Andrius Kubilius. Populizmas Naujojoje Europoje: pradžios pabaiga ar pabaigos pradžia?

Pirmą sykį publikuota 2023 m. spalio 22 d.

2024 metais minėsime „Naujosios Europos“ dvidešimtmetį – gegužės 1-ąją sukaks 20 metų kai 8 Centrinės Europos ir Baltijos valstybės tapo Europos Sąjungos narėmis. Šiek tiek vėliau prie jų prisijungė Rumunija ir Bulgarija, ir paskutinė – Kroatija.

Kažkas iš amerikiečių visas šias naujokes pakrikštijo „Naujoji Europa“ dėl jų skirtumų nuo „Senosios Europos“, ir šis „Naujosios Europos“ titulas liko prigijęs.

Naujoji Europa, su naryste Europos Sąjungoje įgijusi galimybę įsijungti į žymiai turtingesnę ES Bendrąją rinką ir gaudama milijardinę finansinę paramą iš Europos Sąjungos fondų, per šiuos du dešimtmečius sugebėjo sparčiai augti ir vytis Senosios Europos ekonominio išsivystymo lygį.

Žiūrint į Naujosios Europos paskutinių šimtmečių liūdną istorinę patirtį, toks paskutinių dešimtmečių šio regiono sėkmės šuolis galėtų visuotinai būti vertinamas kaip stebuklas. Naujoji Europa turėtų būti didžiausia Europos Sąjungos entuziastė, nenustojanti šlovinti šio Senosios Europos pokarinio išradimo.

Tačiau taip nėra. Per paskutinį dešimtmetį Naujoji Europa tapo tuo regionu, kur valdžių sluoksniuose sparčiai plito antieuropietiškas populizmas, europietiškų teisinės valstybės ir demokratijos taisyklių bei tradicijų nesilaikymas ir „veto“ šantažo kultūros plėtra. Orbano Vengrija, neseniai Kačinskio Lenkija, šiek tiek anksčiau Babišo Čekija, o dabar ir Fico Slovakija buvo ir yra tokio populizmo vėliavnešiais, gąsdinančiais visą Europos Sąjungą. Prieš kelis metus Karbauskio idėjos Lietuvai taip pat buvo tos pačios krypties. Lietuvoje jos ir šiandien vis besikeičiančiais pavidalais nenustoja sklandyti tarp Daukanto aikštės ir dabartinės Seimo opozicijos.

Todėl verta žymiai giliau panagrinėti Naujosios Europos populizmo bangos priežastis ir tai, kur šiuo metu visa Naujoji Europa yra: tokios bangos pradžioje ir bangos pikas mūsų dar tik laukia, ar jau matome ir bangos atoslūgio pradžią? Ir ką su visu tuo mums daryti Lietuvoje, nes esame tos pačios Naujosios Europos dalis?

Spalio viduryje įvykusių rinkimų Lenkijoje rezultatai leidžia su didesniu optimizmu žiūrėti ne tik į Lenkijos, bet ir į visos Naujosios Europos, ypač Centrinės Europos, perspektyvas kovojant su šio laikotarpio populizmo pandemija Naujojoje Europoje. Ne tik Lenkija sugrįžo į Europą, bet, tikėtina, kad ir Europa sugrįžta ne tik į Lenkiją, bet ir į visą Centrinę Europą.

Kodėl esu toks santūrus optimistas?

Ieškant atsakymo į tokį klausimą, visų pirma reikia šiek tiek giliau panagrinėti tokio populizmo priežastis ir jo metodus Naujojoje Europoje.

Pradžioje reikia atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip Naujojoje Europoje atsirado užsakymas populizmui, antra – reikia atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas toje pačioje Naujojoje Europoje tapo antieuropietišku populizmu.

Akivaizdu, kad populizmas nėra svetimas reiškinys šių dienų demokratiniam pasauliui. Tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose gausu jo pavyzdžių: Le Pen Prancūzijoje, AfD Vokietijoje, trumpistai Junginėse Valstijose rinkimuose sulaukia nemažos sėkmės, visur naudodami tą pačią populizmo „sėkmės“ formulę: primityviai nurodydami nelabai išsilavinusiai elektorato daliai kas yra jų „priešas“, ir parodydami, kaip su tuo priešu yra ir bus kovojama.

Yra žinomas tokių „priešų“ standartinio meniu sąrašas, nuo seno sėkmingai naudojamas ir vis atnaujinamas: pasaulinis žydų, masonų ar gėjų sąmokslas, neo-liberalizmas, globalizacija ir Europos Sąjunga. Istorinė populistų patirtis rodo, kad šių „priešų“ įvardijimas ir tariama kova su jais pakankamai efektyviai mobilizuoja gausius rinkėjų būrius.

Šią sėkmės formulę dar XX a. pirmojoje pusėje suformulavo garsus vokiečių politikos filosofas Karlas Šmitas (Carl Schmitt), teigęs, kad svarbiausia politikų funkcija yra įvardinti priešus ir su jais kovoti. Tokią K.Šmito atrastą politikos esmės formulę mėgo Hitleris, ja žavėjosi nuo bolševikų pabėgęs rusų filosofas I.Iljinas, kurio veikalais dabar žavisi Putinas ir Kremliaus elitas.

Šis Putino Rusijoje išbandytas populizmo arsenalas taip pat buvo pradėtas naudoti pakankamai efektyviai ir Naujojoje Europoje. Tai nebūtinai reiškia, kad Naujojoje Europoje jis buvo skleidžiamas išimtinai tik Kremliaus pastangomis (nors Kremlius mielai tai skleidė tiek Naujojoje, tiek ir Senojoje Europoje). Lenkijos Kačinskio negali įtarti simpatijomis Kremliui, tačiau Kremliaus atrandami propagandinės kovos prieš pagrindinius Rusijos „priešus“ metodai: prieš gėjų Europą ir Vakarų liberalią demokratiją, ar tariama kova už tradicines šeimos vertybes, labai greitai tapo naudojami ir Naujosios Europos populistų. Tame tarpe ir Lenkijoje. Ir Lietuvoje.

Naujojoje Europoje toks populizmas buvo išimtinai tik politikos lyderių populizmas. Tokiam populizmui gabūs politikos lyderiai teigė ir diegė savo visuomenėse tokį „priešų“ supratimą, tokiai propagandai telkdami savo rankose vis didesnes žiniasklaidos kontrolės galias ir tam reikalingus finansus. Platūs Naujosios Europos visuomenės sluoksniai buvo pasirengę atsiduoti tokiai propagandinei indoktrinacijai. Tai tapo efektyviu būdu užimti valdžią ir ją pakankamai ilgai išlaikyti.

Pirmieji to požymiai atsirado jau apie 2000 m., o įsitvirtinti pradėjo apie 2010 m. su V.Orbanu, kuris pradžioje kaip „priešą“ atrado Sorošą, o po to ir visą Europos Sąjungą bei liberalią demokratiją. Tuo netrukus pasekė J.Kačinskis ir PiS Lenkijoje, jau 2015 metais paskelbę, kad didžiausieji Lenkijos priešai šalia LGBT, yra Vokietija, Vokietijos valdoma Europos Sąjunga ir Vokietijai tarnaujantis D.Tuskas. 2017 metais Čekijos Premjeru tapo vienas turtingiausių verslininkų A.Babišas, pagarsėjęs savo konfliktais su Europa Sąjunga. Prieš mėnesį Slovakijoje į valdžią vėl sugrįžo R.Ficas, šį kartą garsiai deklaruodamas anti-ukrainietišką, o tuo pačiu ir antieuropietišką poziciją. Antieuropietiškas populizmas Naujojoje Europoje garantuoja politinį ilgaamžiškumą: V.Orbanas, R.Ficas, J.Kačinskis yra Naujosios Europos valdžios kadencijų rekordininkai, tuo tarpu A.Babišas šiuo metu Čekijoje vėl mėgaujasi populiariausio politiko statusu.

Lietuvai tokios populizmo tendencijos per paskutinius dvidešimt metų taip pat nebuvo svetimos. Pirmasis tradicinį populizmo instrumentarijų sėkmingai išnaudojo R.Paksas, vėliau sekė V.Uspaskicho populistinės sėkmės periodas. R.Karbauskis, naudodamas tokią pačią populizmo formulę, sulaukė sėkmės 2016 metų rinkimuose. Jo įvardijamų „priešų“ arsenalas buvo platus – nuo Landsbergio ir Kubiliaus iki globalizacijos ir globalios Lietuvos koncepcijos, Europos Sąjungos ir Briuselio biurokratų, neoliberalizmo, Stambulo Konvencijos ir LGBT, ir net iki „w“ raidės ar McDonald‘s iškabų.

Žiūrint į lietuvišką antieuropietiško populizmo istoriją yra nesunku įžvelgti vieną dėsnį, kad jis buvo ir yra susijęs visų pirma su tais politikos lyderiais, kurie kartu buvo ir stambūs verslo lyderiai. O toks verslas Lietuvoje buvo kuriamas, remiantis ne tik ryšiais Rusijoje, bet ir pasinaudojant stambia europietiškų fondų parama.

Labai panašių sąsajų galima atrasti ir Centrinėje Europoje: Čekijos A.Babišas yra ne tik milijardierius, bet ir sulaukęs ne vieno ES prokurorų tyrimo dėl jo paties korupcijos, savo verslui panaudojant ES fondų paramą, V.Orbanas jau seniai garsėja kaip spėjęs sukurti sau palankią bičiulių ir bendražygių verslo ir žinaisklaidos imperiją, kuri padeda jam monopolizuoti valdžią. Ir skirstyti ES fondų lėšas. J.Kačinskis ir PiS naudojo ES lėšas tam, kad išskirtinai stiprintų jiems palankias visuomenės grupes. Tokį reiškinį kai kurie Naujosios Europos akademiniai tyrinėtojai pavadino „didžiąja“ korupciją, taip atskirdami ją nuo „normalios“ korupcijos, kai kas nors, užimdamas valdišką postą, pasirūpina ir savo verslu. 2018 metais R.Ficas buvo priverstas atsistatydinti, nes kilo pagrįstų įtarimų, kad žinomas žurnalistas Janas Kučiakas ir jo draugė buvo nužudyti, nes žurnalistas siekė ištirti stambaus masto korupciją skirstant ES fondų lėšas, susijusią su Premjero aplinka. Dabar R.Ficas susigrąžino valdžią tam, kad (kaip pats skelbia) išvaikytų visus prokurorus ir tyrėjus, kurie jam iki šiol gadina gyvenimą.

Taigi, Naujosios Europos antieuropietiško populizmo bangos pagrindinė priežastis yra pačios Europos Sąjungos fondai ir pinigai, skirti paremti pačios Naujosios Europos vystymąsi. Tokie pinigai ir galimybė juos skirstyti kai ką gundo siekti valdžios bet kokia kaina ir bet kokio populizmo kaina, o po to naudoti tokius pinigus ir tam, kad būtų galima išlaikyti valdžią. Naujojoje Europoje populiariausias ir efektyviausias valdžios užėmimui ar jos išlaikymui populizmas yra antieuropietiškas populizmas. Štai taip ir gauname paradoksą – dosnioji Europos Sąjunga pati yra pagrindinė antieuropietiško populizmo Naujojoje Europoje priežastis. Ir tokio antieuropietiško populizmo bangų Naujojoje Europoje matysime tol, kol Naujoji Europa pati netaps finansine donore. Tada baigsis pagundos populistiniais metodais veržtis į valdžią vardan prieigos prie ES fondų. Kaip kažkada baigėsi veržimosi į valdžią vardan „prichvatizavimo“ laikotarpis. Atsiras kitų pagundų, vardan ko kas nors populistiškai veršis į valdžią, bet galima spėti, kad tame bus mažiau tiesioginių verslo interesų, o tuo pačiu ir mažiau politinės galios. Ir todėl tai bus mažiau pavojinga.

O kol kas ir mes Lietuvoje dar nesame toli pabėgę nuo antieuropietiško populizmo pavojų. Nors R.Karbauskio populizmo banga lyg ir atslūgo, tačiau tai nereiškia, kad kitų metų rinkimuose neatsiras naujos populizmo ir antieuropietiškos bangos požymių. Europiniai pinigai dar nesibaigia, būsimas Seimas ir Vyriausybė bei Prezidentas iki 2027 metų turės Briuselyje tartis ir derėtis dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2027-2034 metams, kurioje bus apibrėžta kiek ir kam lėšų gaus ir Lietuva. Kai kam ir Lietuvoje gali pasirodyti, kad tokių derybų laikotarpiu Lietuvoje geriau turėti sukalbamesnę, dideliems interesams labiau „savą“ valdžią, nei dabartinė „nesukalbamų“ konservatorių ir liberalų valdžia.

Kaip to bus bandoma pasiekti?

Ir vėl kažkam teks išnaudoti antieuropietiško populizmo mobilizacinę galią. Instrumentai tam yra parengti: maršininkai ir celofanai, su už jų šmėžuojančiais Kremliaus agentėliais, janutienių jutūbai ir Daukanto aikštės palankumas – viskas tam bus panaudota. Tame aktyviai dalyvaus visas kairysis politinis arsenalas, nesvarbu kaip šiandien vadinasi: valstiečiais, demokratais ar socialdemokratais, ar tiesiog žemaitaičiais ir gražuliais. Visi jie vienaip ar kitaip glausis po Nausėdos ir Vėgelės sparnais, net jeigu pastarieji ir vaizduos, kad „jie čia yra ne prie ko“.

Būsimuose rinkimuose kova bus ne tarp politinės kairės ir dešinės pasirinkimų, o tarp populizmo ir nepopulizmo. Ir populizmas labai ryškiai links link antieuropietiškumo. Prezidento rinkimuose matysime ne tiek Nausėdos ir Šimonytės kovą, kiek tuščio populizmo ir dalykiško anti-populizmo dvikovą.

Nepopulizmas Lietuvoje nuo pat 1990-ųjų buvo, yra ir bus būdingas tik sveikai centro-dešinei, nors ir jai savo viduje pastoviai tenka stabdyti antieuropietiškas pagundas.

Ir pabaigai turiu atsakyti į klausimą, kodėl šio teksto pradžioje rašiau, kad esu santūrus optimistas žiūrint į ilgalaikes anti-europietiško populizmo perspektyvas tiek Naujojoje Europoje, tiek ir Lietuvoje?

Todėl, kad mano manymu kitų metų rinkimai Lietuvoje gali būti paskutiniai rinkimai, kai europietiškam nepopulizmui teks rungtis su visam regionui būdingu antieuropietišku populizmu. Vėliau tikėtina erdvė antieuropietiško populizmo bangoms ims ryškiai trauktis.

Kodėl taip galvoju?

Visų pirma todėl, kad dar šio dešimtmečio pabaigoje, ypač tuo atveju, jei Ukraina iki to laiko taps ES nare, Lietuva iš ES paramos gavėjos taps ES donore. Tuo pačiu nebeliks tokios aštrios pagundos kažkam veržtis į valdžią ir vardan to „plauti“ žmonių protus su visa anti-europietiška retorika. Tada ir paaiškės, kad dauguma lietuvių tikrai džiaugiasi tuo, kad esame ES nariai ir jie nori gyventi pagal europietiškas taisykles, tradicijas bei supratimus, tame tarpe ir žmogaus teisių reikaluose.

Antra, todėl, kad rinkimai Lenkijoje parodė, jog jaunoji karta „nebeperka“ visos tos antieuropietiškos retorikos ir gąsdinimų Briuselio keliamais pavojais tradicinėms vertybėms. Yra tikėtina, kad ir Lietuvoje stebėsime didesnį jaunosios kartos atsparumą populizmo bacilai.

Yra tikimybė, kad šio dešimtmečio pabaigoje Naujoji Europa ir Senoji Europa pagaliau supanašės: antieuropietiško populizmo ir pro-kremliško idiotizmo visur bus šioks toks kiekis, bet jis nebebus dominuojantis. Deja, tokio dominavimo šiandien vis dar yra kai kur Naujojoje Europoje.

Lietuva, kartu su naująja Lenkija, gali būti Naujosios Europos sveikimo nuo populizmo pandemijos priešakyje. To ir palinkėkime sau!

Liudas Mažylis. Sankcijos Rusijai: kas nuveikta ir ką dar reikia nuveikti

Dar 2021 m. gruodį, per Europos Parlamento plenarinės sesijos debatus, kurių metu buvo aptariama padėtis prie Ukrainos sienos ir Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose, sakiau, kad egzistuoja tik viena deeskalacijos galimybė – sutelkti, konkretūs ir griežti Europos Sąjungos šalių ir jos Vakarų partnerių veiksmai. Nėra jokių abejonių, kad nuo rusų invazijos į Ukrainą pradžios ES iš tiesų susitelkė ir vieningai sugebėjo pritaikyti beprecedentį savo mastu ir poveikiu sankcijų kiekį Rusijai. Tačiau šiai dienai reikia pripažinti, kad pagrindinis sankcijų tikslas – priversti Rusiją nutraukti karą – vis dar nėra pasiektas. Laukiama 12-ojo ES sankcijų paketo, nors ribojamųjų priemonių spragos bei trečiųjų šalių pagalba Rusijai toliau ją įgalina kariauti Ukrainoje.

Nuo 2022 m. invazijos į Ukrainą pradžios ES priėmė rekordiškai daug tikslinių priemonių, skirtų paveikti Rusijos ekonominį pajėgumą tęsti karą Ukrainoje. Labiausiai Rusijos ekonomiką smukdančios ES sektorinės sankcijos yra energetikos srities: beveik 90 proc. sumažintas naftos importas į ES, įvestas rusiškos anglies embargas bei uždrausta Rusijos piliečiams ar subjektams rezervuoti dujų saugojimo talpyklas ES valstybėse narėse. Dėl šių iškastinio kuro ribojimų Rusijos gaunamos pajamos iš ES už energetiką sumažėjo ženkliai. Taip pat Rusijos finansų sektorius buvo atjungtas nuo Vakarų, pašalinus jos didžiuosius bankus iš SWIFT mokėjimo sistemos. O ir bendrai ES šiuo metu taiko tikslines sankcijas 1544 asmenims ir 240 subjektams iš Rusijos. Palyginimui, nuo 2022 m. šis individualių sankcijų skaičius išaugo daugiau nei tris kartus. Todėl akivaizdu, kad ES institucijos, aktyviai vis priimdamos naujus sankcijų paketus, taiko spaudimą Rusijai, ieškodamos vis naujų priemonių paveikti jos ekonomiką. Tad ES ir Vakarų ekonominės sankcijos ilguoju laikotarpiu neabejotinai paveiks Rusijos ekonominį augimą bei galimybę vystyti savo karinį kontingentą. Jau dabar Rusija neteko prieigos naudotis svarbiausiomis technologijomis, o taip pat dauguma Vakarų įmonių pasitraukė iš šalies. Visgi, ES ir Vakarų taikomos priemonės kol kas nepaveikė Rusijos karinių pajėgumų, neįvyko jokių pokyčių Kremliuje, nesikeitė nė rusų mentalitetas.

Nenuostabu, kad ir Europos Parlamente, ir tarp ES institucijų vis intensyvėja diskusijos dėl dabartinių sankcijų efektyvumo bei jų įgyvendinimo kliūčių. 2023 m. spalio 17 d. Europos Parlamento debatuose dėl Rusijai taikomų ES sankcijų veiksmingumo turėjau galimybę pasisakyti, pabrėždamas, kad mūsų sankcijos nesutrukdė Rusijai kasdien ginkluotis, daužyti taikius ukrainiečius, investuoti Afrikoje ir bendrai trečiosiose valstybėse. Dabar Rusija dar ne tik vykdo karą Ukrainoje, bet ir politiškai (o gal net ir techniškai) remia teroristų grupuotę „Hamas“, vykdančią karą prieš Izraelį. Tad matant, kad Rusija aktyviai ieško aljansų tarp teroristų ir kitų nedemokratinių šalių, ES privalo ne tik persvarstyti savo diplomatinius santykius su valstybėmis, kurios nesmerkia rusų karinių veiksmų Ukrainoje, bet ir pradėti taikyti sankcijas jų atžvilgiu. Reikia skirti daugiau dėmesio trečiųjų šalių vaidmeniui sankcijų apeidinėjime. Dėl to dar 2023 m. balandžio 25 d. raštu kreipiausi į Europos Komisiją būtent dėl galimo Centrinės Azijos valstybių tarpininkavimo perpardavinėjant ES sankcionuotas prekes Rusijai. Vien tik praeitais metais Centrinės Azijos šalių prekyba su Rusija išaugo nuo vidutiniškai 60 iki 80 proc. Blogiausia, kad dėl išaugusio dvigubos paskirties produktų eksporto į Centrinę Aziją, net ir ES pagamintų komponentų galima rasti Rusijos karinėje įrangoje ir ginkluotėje, naudojamoje kare prieš Ukrainą. Komisarė M. McGuinness atsakė, kad Komisija surengė su ES sankcijomis susijusių gebėjimų ugdymo seminarus Kazachstane ir Uzbekistane. Taip pat buvo patikinta, kad Komisija užmezgė dialogą su trečiosiomis valstybėmis: Kazachstanu, Uzbekistanu ir Kirgizija, bei daugiausia dėmesio skiria ypatingos svarbos prekėms, skirtoms Rusijos kariuomenės, pramonės ir ekonomikos plėtotei. Paskutiniajame, 11-ajame ES sankcijų pakete iš tiesų bandyta sumažinti trečiųjų šalių sankcijų apeidinėjimo rizikas. Buvo pristatyta nauja kovos su sankcijų apėjimu priemonė, leidžianti riboti konkrečių sankcionuotų prekių eksportą į tam tikras trečiąsias valstybes, kurioms būdinga didelė sankcijų apėjimo rizika. Kartu reikia pripažinti, kad ES pavėluotai bando mažinti Rusijos politinę bei ekonominę įtaką postkomunistinėse Azijos valstybėse. Tačiau ryžtingi žingsniai žengti. ES institucijos bando stiprinti politinius ir prekybinius ryšius su Centrinės Azijos valstybėmis. Vien tik su Uzbekistanu 2022 m. ES prekyba išaugo 41 proc. Žinoma, su didėjančiais prekybos srautais kartu turi sekti ir atitinkamos priemonės, privalančios užtikrinti, kad ES dvigubos paskirties prekės ir technologijos nepatektų į Rusiją.

Norint pagerinti sankcijų efektyvumą, ES privalo sugriežtinti atsakomybę už trečiųjų šalių vengimą vykdyti sankcijas, skirtas Rusijai. Iš teisinės pusės, privalo keistis požiūris į Rusijoje veikiančias užsienio bendroves bei jų didžiulius dukterinių įmonių tinklus. Visų pirma, patys Vakarai turi uždrausti savo įmonėms sudarinėti komercinius sandorius su visais su karine pramone siejamais Rusijos subjektais. ES institucijos bei narės privalo parodyti, kad turi valios vieningai veikti stabdant Rusiją, per sąlyginai trumpą laiką sukuriant platų spektrą ribojamųjų priemonių. Tačiau darbas dar nebaigtas.

Reikia tikėtis, kad Europos Parlamente šiuo metu priiminėjama rezoliucija taps dar vienu postūmiu, įgalinant realų sankcijų Rusijai poveikį.

2023.11.06

Parodoje Briuselyje L. Mažylis kvies pažvelgti atgal į ateitį: (ne)kintantys regiono nuo Suomijos iki Ukrainos saugumo iššūkiai

Lapkričio 8 d., trečiadienį, 19.30 val. (Lietuvos laiku) Europos Parlamento rūmuose Briuselyje prof. Liudas Mažylis pristatys tarptautinę parodą „Helsinki to Kyiv: Back to the Future“ (liet. „Nuo Helsinkio iki Kijevo: atgal į ateitį“). Rengdamas šią parodą europarlamentaras siekė pavaizduoti naujų modernių valstybių atsiradimą Europoje nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros 1917–1918 m. ir kolektyvinio regioninio saugumo siekius anuomet ir mūsų laikais.

Istorinės atminties sąsajos su šiandienos iššūkiais

Pasak Liudo Mažylio, ekspozicijos pristatymas Europos Parlamento erdvėse Rusijai vykdant agresyvų karą prieš Ukrainą įgauna ypatingą prasmę.

„Dirbdamas Europos Parlamente pastebėjau, kad trūksta platesnio lyginamojo požiūrio apie regiono valstybių – nuo Suomijos iki Ukrainos – kūrimąsi Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje ir po jo. Dabar visos šios valstybės (išskyrus Ukrainą, kol kas) yra įsiliejusios ir į Europos Sąjungą, ir į NATO. Paroda užfiksuoja daug pradinių išeities taškų ir kuria laiko bei erdvės foną šių dienų politikos aktualijomis suvokti, politinį diskursą ateities iššūkiams įveikti“, – teigia EP narys prof. L. Mažylis.

Ekspozicija parengta bendradarbiaujant su septynių valstybių – Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos, Vokietijos ir Ukrainos – istorinės atminties institucijomis. „Esu labai dėkingas Kauno regioninio valstybės archyvo vadovui Gintarui Dručkui, kurio parengta paroda sudaro pagrindą dabartinei ekspozicijai. Jo dėka turėjau galimybę ekspozicijoje pateikti kruopščiai sukauptą, kai kada primirštą, archyvinę medžiagą – politinių ir visuomenės veikėjų nuotraukas bei svarbiausius šių tautų valstybingumą patvirtinančius dokumentus, tokius kaip nepriklausomybės deklaracijos (įskaitant Vasario 16-osios Aktą), autentiški protokolai ir kt. Juose atsispindi dvišaliai ir daugiašaliai regiono šalių santykiai Pirmojo pasaulinio karo ir pokario metu, taip pat dokumentai, žemėlapiai verčia vėl ir vėl permąstyti, su kokiais iššūkiais ir grėsmėmis buvo susidurta anuomet, kokia jėga destabilizuoja regioną dabar“, – parodos eksponatus aptaria L. Mažylis.

Išskirtinis dėmesys – regiono nuo Suomijos iki Ukrainos saugumui

L. Mažylio teigimu, paroda „Helsinki to Kyiv: Back to the Future“ siekiama ne tik koncentruotai ir akcentuotai papasakoti apie naujos, modernios ir demokratinės Europos gimimą kaip tiesioginę Pirmojo pasaulinio karo pabaigos pasekmę, bet kartu kelti diskusiją apie regiono saugumo iššūkius.

„Pirmojo pasaulinio karo pabaigą reikėtų vertinti kaip demokratijos triumfą Europoje: kūrėsi naujos nepriklausomos valstybės, įskaitant ir Lietuvą. Bet net ir paskelbus nepriklausomybę, savo laisvę ir valstybių sienas reikėjo apginti. Rusija (tuomet bolševikinė) nė nemanė susitaikyti su „savo“ teritorijų netektimi. Siekiant stiprinti saugumą, buvo galvojama apie regiono saugumo stiprinimą. 1920 metais įvyko ir Buldurių (Latvija) konferencija, kurioje svarstyta net karinė-gynybinė sąjunga. Bet dėl brendusių Lietuvos ir Lenkijos nesutarimų to padaryti nepavyko“, – teigia prof. L. Mažylis.

Pasak europarlamentaro, parodos pavadinimas simbolinis: nepriklausomų valstybių paskelbimas po Pirmojo pasaulinio karo suteikė viltį, bet negarantavo regioninio stabilumo, o mūsų gyvenamas laikmetis grąžina prie neišspręstų problemų, tačiau kartu ženklina ir naują suvokimą: į NATO įstojus Suomijai, galimybės tapti NATO nare privalo sulaukti ir Ukraina. „Šio regiono saugumą užtikrinti gali visų šių valstybių buvimas viename gynybiniame aljanse. Istorinė dimensija vienareikšmiškai liudija tai. Tą ir bandysime pristatyti kartu su Briuselio kolegomis“, – teigia politikas prof. L. Mažylis.

Parodos atidaryme dalyvaus Europos Parlamento pirmininko pavaduotojas Roberts Zyle, pasisakys Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos atstovai europarlamentarai, Ukrainai atstovaus nevyriausybinės organizacijos „Promote Ukraine“ Briuselyje įkūrėja ir vadovė Marta Barandyi.

Išskirtinis renginys Vilniuje: Vytauto Landsbergio ir Liudo Mažylio pokalbis apie Europos saugumo politiką

Lapkričio 10 d., penktadienį, 14.00 val. Signatarų namuose Vilniuje (Signatarų namų Štralio renginių salėje, Pilies g. 26, įėjimas pro Eskedar Coffee Bar) vyks visuomenei atviras išskirtinis renginys „Profesorių Vytauto Landsbergio ir Liudo Mažylio pokalbis apie iššūkius Europos saugumo politikai“. Jo metu du profesoriai Vytautas Landsbergis ir Liudas Mažylis diskutuos apie Europos Parlamento veikseną dėl tarptautinės ir saugumo politikos 2004–2009, 2009–2014 m. ir 2019–2024 m. kadencijose, dalinsis savo asmeninėmis įžvalgomis ir patirtimis.

Neeilinio formato renginį pristatydamas Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis pastebi, kad tiek tuomet, kai pirmasis atkurtos Nepriklausomos Lietuvos valstybės vadovas profesorius Vytautas Landsbergis dvi kadencijas paeiliui dirbo Europos Parlamente, tiek dabar geopolitiniai įvykiai ir iššūkiai saugumui Europoje turi tas pačias šaknis.

„Niekas čia nenauja, tiek tuomet, tiek dabar Rusija demonstruoja savo agresiją. Profesoriaus Landsbergio išskirtinė veiksena siekiant užkardyti imperialistinius šiandieninės Rusijos tikslus yra didis jo nuopelnas. Tad ir dabartinėje Europos Parlamento kadencijoje 2019–2024 m. pripažįstame, jog jo įžvalgumas anuomet, kai Lietuva dar buvo ironiškai vadinama „rusofobiška“, buvo svarbus, o įdirbis jaučiamas ir šiandienos tarptautinėje politikoje“, – apie prof. V. Landsbergio nuolatinę veiklą siekiant atskleisti tikrąjį Rusijos veidą ir siekius įvardija L. Mažylis.

Pasak L. Mažylio, profesorius Vytautas Landsbergis puikiai jautė imperialistinius Rusijos kėslus, Putino ir Kremliaus siekius, ragino adekvačiai vertinti politinę realybę. „Tai, ką profesorius kalbėjo, o ir kalba dabar, buvo to meto įvykių iššaukta reakcija, o ir ankstesnių laikų patirtis. Buvo Sausio įvykiai, buvo Čečėnijos karai kaip faktas, kaip pavyzdys. O 2008-aisiais Rusija atvirai smogė Gruzijoje, atplėšė Pietų Osetiją ir Abchaziją. Rusijos „globa“ Karabacho konflikte tęsėsi… Galiausiai sulaukėme ir Maidano įvykių, ir Krymo aneksijos. Tokios buvo istorinės realijos, o įžvalgos universalios ir dabarčiai. Deja, niūrios pranašystės pavirto realybe – Rusija pradėjo totalinį karą Ukrainoje“, – teigia L. Mažylis ir pastebi, kad prof. V. Landsbergis Europą bei Lietuvą vis perspėjo ir dėl Baltarusijos režimo grėsmės, Astravo atominės elektrinės, Kremliaus įtakos Baltarusijoje…

Kaip pastebi europarlamentaras L. Mažylis, profesoriaus Vytauto Landsbergio balsas buvo girdimas, girdimas Lietuvos balsas ir dabar. „Tragiški įvykiai Europoje, nuo rusų bombų žūsta nekalti Ukrainos žmonės. Tikrai vertinga apie Europos saugumo politikos iššūkius susitikti pokalbiui su profesoriumi Vytautu Landsbergiu, nuoširdžiai kviečiu dalyvauti, pateikti klausimus, įsijungti į diskusiją – dalinsimės savo politine patirtimi“, – teigia prof. L. Mažylis.

Renginio trukmė – 1,5 val.

Diskusiją „Profesorių Vytauto Landsbergio ir Liudo Mažylio pokalbis apie iššūkius Europos saugumo politikai“ taip pat galite stebėti tiesioginės transliacijos metu per DELFI.TV: SPAUSKITE ČIA.

2022.11.28

Europos liaudies partijos frakcija patvirtino europarlamentaro A. Kubiliaus parengtą politikos dokumentą dėl Ukrainos

Praėjusią savaitę Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos posėdyje Strasbūre buvo patvirtintas Europos Parlamento nario Andriaus Kubiliaus parengtas ELP politikos dokumentas dėl Ukrainos. Jis tapo oficialia frakcijos pozicija. Dokumente išdėstyta išsami būtinų permainų strategija, kurią galima apibūdinti kaip 10 svarbiausių žingsnių, kurių turėtų būtų imamasi siekiant padėti Ukrainai laimėti karą ir Europos žemynui atlaikant karo keliamus iššūkius, kai Europos Sąjungai po šios geopolitinės krizės tampant žymiai stipresne užsienio ir saugumo politikoje.

„Rusijos karas prieš Ukrainą tęsiasi jau devynis mėnesius. Ukraina rodo neįtikėtiną drąsą gindama save ir visą Europos Sąjungą (ES). ES pagalba Ukrainai nuo pat karo pradžios atliko labai svarbų vaidmenį. Tikėtina, kad karas užsitęs. Todėl ES turi būti pasiruošusi tokiai ilgesnei laiko perspektyvai, pereidama nuo „ad hoc“ sprendimų prie tinkamo sisteminio atsako į karo keliamus iššūkius Europos žemynui“, – pabrėžė EP narys Andrius Kubilius.

Jis taip pat pažymėjo, kad ELP visuomet buvo politinė lyderė telkiant politinę ir dalykinę paramą Ukrainai ir kitoms Rytų Partnerystės šalims. Su patvirtintu politikos dokumentu ELP ėmėsi iniciatyvos brėžti ilgalaikę svarbiausių sprendimų karo ir pokario laikotarpiui kryptį. „Džiaugiuosi, kad kolegos ELP frakcijoje ir visame Parlamente vis labiau įsiklauso į mūsų vertinimus, idėjas, iniciatyvą. Dešimtmetis iki 2030 metų bus „Ukrainos dešimtmetis“, Europa turi būti tam pasiruošusi ir mes visi prie to prisidedame“, – teigia A.Kubilius.

10 žingsnių:

1. Karo pabaiga ir Ukrainos pergalė (visiškai išlaisvinant jos teritorijas) priklauso tik nuo Vakarų tiekiamos ginkluotės kiekio ir kokybės. Kuo greičiau bus pristatyta daugiau ginklų, tuo greičiau įsivyraus taika.

2. Sankcijos silpnina Rusijos karinius pajėgumus ir jos turėtų likti galioti tol, kol bus išlaisvinta visa Ukrainos teritorija ir Rusija sutiks sumokėti visas kompensacijas.

3. ES ir G7 šalys turi skubiai sukurti sisteminę Ukrainos gynybos ir išlikimo finansavimo strategiją: ginklų tiekimas (2023 m. reikia 100 mlrd. eurų); Ukrainos valstybės funkcionavimas (2023 m. reikia 36 mlrd. eurų), Ukrainos atstatymas (nuo 2023 m. reikia 350 mlrd. eurų). ES ir jos valstybės narės turėtų būti pasirengusios sutelkti bent 300 mlrd. eurų lėšų Ukrainos poreikiams. Reikia imtis ryžtingų ir skubių veiksmų, kaip ir pandemijos metu. Kovai su „Putino žiemos karu“ prieš ES gali prireikti papildomų ES ir tarptautinių lėšų. ES ir jos tarptautiniai partneriai turi dirbti petys į petį, kad papildytų vieni kitų pastangas;

4. Suteikus Ukrainai kandidatės statusą, ES turi nedelsdama judėti į priekį: pradėti derybas dėl narystės kiek galima greičiau, siekiant užbaigti reikiamas reformas ir derybas per 3-4 metus. Galutinis tikslas – iki šio dešimtmečio pabaigos suteikti Ukrainai (ir kitoms narystės siekiančioms šalims) ES narystę, jei stojančiosios šalys įgyvendins plataus užmojo reformas. Integracija į ES bendrąją rinką turėtų būti baigta iki 2025 m;

5. ES turėtų paspartinti savo vidaus reformas, kad pasirengtų būsimai plėtrai. Todėl pasirengimas ES Reformų Konventui ir jo sėkmė turės didelę geopolitinę reikšmę;

6. Būsimi susitarimai dėl Ukrainos saugumo bus labai naudingi visai ES. Todėl valstybės narės ir NATO turi būti pasirengusios suteikti saugumo garantijas Ukrainai pasibaigus karui. Ukraina nusipelno tokių garantijų. Be to, turėdama labiausiai patyrusias karines pajėgas Europos žemyne, Ukraina gali užtikrinti daug didesnį saugumą visai Europai;

7. ES turi parodyti, kad su V. Putinu nebus tęsiama „įprasta veikla“ (business as usual). ES galėtų parodyti savo tvirtą poziciją kartu inicijuodama specialaus tarptautinio tribunolo, kuris tirtų įvykdytą karo agresijos nusikaltimą, įsteigimą. Taip būtų pradėtas teisinis tyrimas dėl V. Putino atsakomybės už įvykdytus karo nusikaltimus;

8. ES turi nustoti teikti pirmenybę „dialogui su Putinu“, nes tai būtų dialogas su potencialiu karo nusikaltėliu; kartu ji turėtų suintensyvinti dialogą su demokratine Rusijos opozicija. Šis dialogas turėtų turėti stabilią institucinę struktūrą. Tokios pat galimybės turėtų būti suteiktos ir Baltarusijos opozicijai. Taip ES turėtų sustiprinti savo kovą už demokratijos gynimą;

9. ES turi turėti aiškią tiek trumpalaikę, tiek ilgalaikę strategiją, kaip laimėti šį „žiemos karą“, kurį V. Putinas kariauja prieš visą ES. Reikia imtis skubių ES lygmens priemonių padėčiai stabilizuoti. ES taip pat turi pareikšti, kad „įprastinis verslas“ su „Putino dujomis ir nafta“ net ir karui pasibaigus nesitęs. Ambicingesnis „žaliojo susitarimo“ įgyvendinimas yra tinkamas šios geopolitinės krizės sprendimas ir pergalinga strategija „Putino žiemos kare“;

10. ES turi išeiti iš šios geopolitinės krizės geopolitiškai stipresnė. ES turi atvirai išnagrinėti didžiausias praeities ES geopolitines klaidas, dėl kurių kilo ši krizė. ES turi nustoti bijoti V. Putino, nes šis silpnumas tik provokuoja V. Putiną. ES turi turėti daug ambicingesnę ES plėtros strategiją, ypač Ukrainos atžvilgiu. ES turi „europeizuoti“ savo užsienio ir saugumo politiką ir pereiti prie daugumos balsavimo (atsisakant „veto“ teisės) priimant ES sprendimus užsienio politikos klausimais. ES turi būti pajėgi per karą sutelkti daug daugiau lėšų ir investuoti jas į ES karinės pramonės gamybos didinimą.

EP narių dėmesio centre – Parlamento rezoliucijos dėl Rusijos pripažinimo teroristine valstybe teisinės ir politinės pasekmės

Europos Parlamento (EP) narių Rasos Juknevičienė ir Andrius Kubilius savaitės aktualijų apžvalgą (video žiūrėkite čia: https://youtu.be/igcjss2l9r0) iš Strasbūro pradėjo sveikinimais LR Vyriausybei dėl priimto biudžeto, kuris sukonstruotas taip, kad padėtų žmonėms išgyventi energetinę ir kainų krizę.

„Gaila, kad visa tai buvo uždengta visokiomis perturbacijomis ir visokiomis įtampėlėmis, bet visa tai yra kasdienybės dulkės, jos praeina ir po kurio laiko jų niekas nebeatsimins. O esminiai dalykai išlieka“, – sakė R. Juknevičienė. Ji taip pat pasidžiaugė Vyriausybės lyderyste ir tuo, kad mūsų lyderiai pastebimi (pvz. Ingridos Šimonytės pavardės nuskambėjimas kalbant apie galimus kandidatus į NATO vadovus).

Europarlamentarai aptarė šią savaitę Europos Parlamente priimtą rezoliuciją dėl Rusijos paskelbimo terorizmą remiančia valstybe, dėl kurios buvo daugybė įtampų tarp frakcijų. A. Kubilius buvo vienas šios rezoliucijos rengėjų ir ELP frakcijos derybininkas.

EP narės R. Juknevičienės teigimu, turbūt mažai ką nustebino V. Uspaskich ir S. Jakeliūno balsavimai. „Pirmajam neleidžia šeimininkai – nebalsavo, o antrasis dar dirbdamas LR Seime balsuodavo (dėl NATO, dėl Lietuvos karių siuntimo į misijas ir t.t.) labiau į Kremliaus pusę“, – pažymėjo europarlamentarė.

R. Juknevičienė pasiteiravo A. Kubiliaus, kokią įtaką turės ši rezoliucija. Europarlamentras pirmiausia įvardijo svarbią joje esančią formuluotę: „EP pripažino, kad Rusija yra terorizmą remianti valstybė ir Rusija yra valstybė, kuri naudoja terorizmo metodus ir priemones”. „Pavadinimas yra pakankamai tikslus, nes Rusija remia terorizmą Sirijoje, matomi tos paramos požymiai ir Ukrainoje, bendradarbiauja su Šiaurės Korėja, Iranu, o taip pat Rusija tiesiogiai naudoja terorizmo priemones, yra susitapatinusi su terorizmu, kaip jis yra apibrėžiamas, todėl režimą galima vadinti teroristiniu, o jei šalį valdo teroristinis režimas, tai šalį galima vadinti teroristine valstybe. Nes kai šalį valdo komunistai ar fašistai, režimą vadiname komunistiniu arba fašistiniu, o šalį – komunistine arba fašistine. Tai lingvistiniai dalykai.

Svarbiausia, kokios yra tokio pripažinimo pasekmės. Šioje vietoje galima matyti dviejų krypčių pasekmes: juridines ir politines. ES nėra tokio reglamento, kuris pasakytų, kas juridiškai turi vykti su tokia valstybe, kaip turi keistis santykiai, kas jai turi būti pritaikoma, tuo atveju, jei valstybė yra pripažįstama teroristine valstybe, naudojančia teroristinius metodus, kas turi būti padaryta su Rusija ir pan. Mes primygtinai reikalaujame, kad tokį teisės aktą parengtų Europos Komisija su Taryba, čia dalyvaus ir EP. Tokiame akte, mano nuomone, keletas akcentų galėtų būti perkelta iš to, ką turi JAV, t.y. antrinių sankcijų tokiai valstybei taikymas – trečiųjų šalių prekyba, eksportas, importas gali būti reikšmingai apribotas ir antra – tokios šalies valstybiniam turtui nuimamas tarptautinis imunitetas“, – siūlo A. Kubilius.

Pasak jo, tokiu atveju tą turtą galima nusavinti ir įvairiais būdais panaudoti, pvz., Rusijos centrinio banko rezervai, siekiantys virš 300 milijardų eurų, galėtų būti nusavinti ir panaudoti Ukrainos atstatymui. Pasak politiko, tai, kad už šią rezoliuciją pasisakė 83 proc. dalyvavusių balsavime rodo, jog yra stipri dauguma, su kuo turi skaitytis visos ES institucijos.

A.Kubilius su U4U delegacija kitą savaitę vyks į Švediją, kuri kitąmet pradeda pirmininkavimą ES, tad keli klausimai, kurie bus aptariami, yra labai aiškūs – Rezoliucijos įgyvendinimas, Ukrainos integracijos į ES spartinimas, specialaus tribunolo karo agresijos nusikaltimams tirti kūrimas.

Kubiliaus, teigimu, politinės priimtos rezoliucijos pasekmės yra aprašytos rezoliucijoje: gilinti Rusijos politinę tarptautinę izoliaciją, įskaitant narystės JT Saugumo Taryboje stabdymą. Tam savo kalboje JT rugsėjį pritarė ir ET pirmininkas Šarlis Mišelis (Charles Michel), kurio nuomone, jei šalis JT narė pradeda karą prieš kitą JT šalį, jos narystė Saugumo Taryboje turi būti stabdoma automatiškai.

„Ir tai klausimas, ne kaip nubausti Rusija, o kaip apsaugoti JT autoritetą. Taip pat turi būti žeminami diplomatiniai santykiais su Rusija. Lietuva čia viena pirmeivių. Ir nors G. Landsbergiui už tai, kad išsiuntė Rusijos ambasadorių, buvo paskelbta interpeliacija, tačiau dabar jau EP reikalauja, kad visos šalys eitų tokiu keliu. Taip pat ES turi veikiantį teroristinių organizacijų sąrašą ir rezoliucija reikalauja, kad į jį būtų įrašyta: Wagner grupė, Kadyroviečių grupuotė ir kitos proxy karinės grupės, kurias finansuoja Rusijos Federacija. Toliau seka kitos juridinės ir finansinės pasekmės: išplėsti ir gilinti sankcijų mechanizmą, įtraukiant naujas institucijas, naujus darinius į sankcijų paketą, kurį ES taiko Rusijai, pvz., įtraukti visas Dūmos partijas, jei jas taip galima vadinti. Na ir, žinoma, tribunolas”, – apibendrino EP narys.

R. Juknevičienė sakė, jog A. Arestovičius šią rezoliuciją pavadino „branduoline bomba politikoje, nes ji pralaužia labai daug ledų“. Pasak jos, tai galimai paskatins ir amerikiečius priimti tam tikrus sprendimus.

„Tai gali turėti pakankamai reikšmingą įtaką ir tam politiniam ir verslo elitui, kuris yra aplink Kremlių, nes čia pasakymas yra paprastas – supraskite, kad biznio kaip anksčiau („business as usual“) nebebus, su Putinu, su karu, su terorizmu – nebebus. Tad arba jūs keičiate situaciją, jei norite grįžti į kažkokį ryšį su globalia ekonomika ir Vakarais, arba jūs darykite išvadas apie Rusijai gręsiančias bėdas. Atrodo, kad Kremlius sureagavo labai rimtai – dar nėra buvę tokios kibernetinės atakos prieš EP, kokią Kremlius suorganizavo po rezoliucijos priėmimo“, – pasakojo A. Kubilius, bei papildė, kad, ukrainiečių nuomone, trečiadieninė raketų ataka Kyjive taip pat yra Kremliaus atsakas į EP priimtą rezoliuciją. Toks atsakas rodo, kad EP veiksmai Rusijai labai skausmingi.

Šią savaitę priimta ir kitų svarbių sprendimų.

„Priimtas svarbus raportas dėl ES plėtros – „plėtra grįžo į ES darbotvarkę, ko nebuvo iki karo. Plėtra turėtų būti vienu svarbiausių darbotvarkės klausimų“, – sakė R. Juknevičienė.

„Plėtra yra vienas iš svarbiausių ES geopolitinių instrumentų. Turi būti grąžinta ir dinamika, ir ambicija į šią politiką“, – kalbėjo A. Kubilius, buvęs šešėliniu (angl. shadow rapporteur), tačiau ne šešėlyje buvusiu, raporto rengėju. Šio etapo plėtra, su Vakarų Balkanų šalimis, ir su Ukraina, ir su Moldova, ir su Sakartvelu, pasak A. Kubiliaus, turi būti baigta iki šio dešimtmečio pabaigos – tai yra įtvirtinta raporte. Taip pat patvirtinta 18 milijardų parama Ukrainos finansų sistemai funkcionuoti.

Taip pat buvo aptartas ELP frakcijoje patvirtintas A. Kubiliaus parengtas vadinamasis politikos dokumentas (angl. policy paper) dėl Ukrainos – suformuluota frakcijos nuomonė, politinės įžvalgos, kas laukia toliau, remiant Ukrainą, dokumente siūloma pereiti prie sisteminių sprendimų.

2022.11.25

Liudas Mažylis. Grūdų šantažas ir Rusijos šešėlis Afrikoje

2022 m. vasario 24 d. prasidėjusi neišprovokuota ir nepagrįsta Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą virto puolimu ir prieš visą pasaulį. Dėl Putino karo veiksmų, energijos išteklių bei maisto kainos Europoje pasiekė rekordines aukštumas. Tačiau grūdų embargas dar labiau paveikė nepasiturinčias šalis, pavyzdžiui, Afrikos valstybes, bandančias atsigauti nuo COVID-19 socioekonominių padarinių. O Rusija ten savo dezinformacijos kampanijas prieš Ukrainą, Europą ir Vakarus pradėjo dar gerokai prieš karą. Todėl Europos Sąjunga krizės akivaizdoje Afrikoje siekia dviejų pagrindinių tikslų: išspręsti maisto trūkumą ir apsaugoti informacinę erdvę nuo Rusijos šmeižto.

Rusija nuo pat karo pradžios iki liepos blokavo Ukrainos Juodosios jūros uostus, tyčia neleisdama eksportuoti grūdų ir kitų agrarinės kilmės maisto produktų. Dėl tokių piktavališkų veiksmų, 95 proc. Ukrainos grūdų eksporto buvo užblokuota. Tačiau grūdų blokada labiausiai paveikė tokias šalis, kaip Etiopija, Jemenas, Džibutis, Somalis ir Afganistanas. Remiantis JT duomenimis, apie 20 milijonų žmonių Rytų Afrikoje patiria badą. Prognozuojama, kad tęsiantis karui maisto nepriteklių patirs dar apie 220 milijonų žmonių visame pasaulyje. Tyčinis pasaulinio maisto tiekimo linijų trikdymas, sukeliant nepriteklių, yra dar vienas Rusijos karo nusikaltimas, kuris turėtų tapti argumentu toliau spaudžiant Rusiją su ekonominėmis sankcijomis. Tačiau grūdų situacija iki vasaros vidurio buvo krizinė, tad tarptautiniai partneriai įtikino Rusiją ieškoti kompromisų dėl grūdų eksporto. Liepos 22 d. Stambule buvo pasirašytas pirmasis susitarimas dėl grūdų eksporto, kuris turėjo galioti iki lapkričio 19 d. Tarpininkaujant JT ir Turkijai, susitarimas tarp Rusijos ir Ukrainos buvo suderėtas, nors ir sunkiai. Turkija galėjo girtis pasauliui šiuo diplomatiniu pasiekimu, ypač bandydama vėl pagerinti santykius su ES, kurie dėl Ankaros vis labiau autokratiškų veiksmų buvo pasiekę gana kritinę būklę. Kita vertus, nors Turkija pozicionuoja save kaip neutralią derybininkę, jos ryšiai su Rusija išlieka artimi. Ji toliau didina prekybos apimtis su Maskva, neketindama įvesti ES taikomų sankcijų.

Bet kokiu atveju, Juodosios jūros grūdų iniciatyvos rezultatas yra teigiamas, kadangi nuo to laiko iš Ukrainos uostų išplaukė daugiau nei 400 laivų, pilni grūdų ir kitų maisto produktų. Tačiau reikia nepamiršti, kad Rusija iš Ukrainos pavogė apie 4 milijonus tonų grūdų, o remiantis Kijevo ekonomikos institutu jų vertė siekia apie 1,9 mlrd. JAV dolerių. Tuos pačius Juodosios jūros maršrutus Rusija naudoja parduodama pavogtus grūdus tokioms šalims, kaip Sirija. Rusija nuo spalio pradėjo lėtinti grūdų iniciatyvos įgyvendinimą, o mėnesio pabaigoje jau visai nebevykdė savo įsipareigojimų. Putinas naudojasi padėtimi ir bando derėtis dėl sankcijų atšaukimo. Tačiau nebuvo jokių ženklų, kad būtų pažadėtos kažkokios lengvatos dėl sankcijų. Todėl lapkričio 17 d. Juodosios jūros grūdų iniciatyva buvo pratęsta dar 4 mėnesiams. Iki 2023 m. kovo ES ir tarptautiniai partneriai privalo pagerinti antžeminę infrastruktūrą ir transporto maisto tiekimo linijas, kad nereiktų vėl sėstis prie derybų stalo su Rusija.

Visgi reikia priminti ir Europos vaidmenį, kuris buvo ir išlieka kertinis eksportuojant Ukrainos grūdus į besivystančias valstybes. Europos Komisija 2022 m. gegužės 12 d. įsteigė Solidarumo koridorių, skirtą padidinti pasaulinio aprūpinimo maistu saugumą ir suteikti Ukrainos ekonomikai gyvybiškai būtiną paramą. ES yra pagrindinė kviečių gamintoja ir eksportuotoja pasaulyje. Vien nuo liepos ES eksportavo daugiau nei 6 mln. tonų kviečių, daugiausia į Alžyrą, Maroką, Egiptą, Pakistaną ir Nigeriją. O per lapkričio mėnesio Europos Parlamento plenarinę sesiją Strasbūre, ES užsienio politikos vyriausiasis įgaliotinis Josepas Borrellis pristatė Europos valstybių vaidmenį, susijusį su susitarimu dėl Juodosios jūros grūdų iniciatyvos. Teigiama, kad apie 15 milijonų tonų grūdų ir kitų Ukrainos žemės ūkio produktų buvo eksportuota, būtent pasinaudojant Solidarumo koridoriais. Vyriausiasis įgaliotinis patikino, kad su Ukraina besiribojančios valstybės –Čekija, Lenkija, Rumunija, Slovakija, Moldovos Respublika – suteikė reikalingą infrastruktūrą grūdų eksportavimui. J. Borrellis parlamentarų klausimų metu priminė, kad, pradėjus eksportuoti Ukrainos grūdus, maisto kainos dėl ES Solidarumo koridorių ir Juodosios jūros grūdų iniciatyvos turėjo sumažėti apie 15 proc. visame pasaulyje. Siekiant, kad tiekimas toliau išliktų sklandus ir eksporto pajėgumai taptų didesni, ES kartu su Europos investiciniu banku ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banku investavo apie 1 mlrd. eurų. O iki 2024 m. žadama skirti dar apie 8 mlrd. eurų tam, kad būtų užtikrintas ir pasaulinės maisto tiekimo grandinių saugumas. Žinoma, Europos Parlamentas maisto tiekimo saugumo klausimą kelią jau nuo pat Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios. Reikia prisiminti, kad jau kovo 24 d. Parlamentas priėmė rezoliuciją, raginančią skubiai parengti ES veiksmų planą, skirtą užtikrinti aprūpinimą maistu ES viduje ir už jos ribų. Rezoliucijoje jau tada buvo aiškiai įvardintas poreikis sudaryti sąlygas saugiems transporto ir maisto produktų koridoriams. Taip pat, dėl Rusijos agresijos veiksmų, gegužės 19 d. Parlamento rezoliucijoje buvo remiamasi konkrečiais atvejais, kai Rusija naikino Ukrainos maisto saugyklų sandėlius ir grobstė grūdus, implikuojant tokių veiksmų tragišką poveikį pasaulinei maisto rinkai.

Tačiau reikia sutikti, jog ne visos ES žinutės pasiekia strateginius partnerius. Rusija sėkmingai plėtoja dvišalius ryšius su Alžyru, Sudanu, Egiptu, Angola ir Nigerija. O juk šios šalys yra vienos iš labiausiai nukentėjusių dėl grūdų eksporto iš Ukrainos embargo. Nemaža dalis Afrikos valstybių negauna grūdų tik dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje. Tai turėtų būti viena iš pagrindinių ES strateginės komunikacijos žinučių informacinėje erdvėje. Rusija bando apsukti pasaulinio maisto trūkumo naratyvą, kaltindama ES ir Vakarus dėl ekonominių sankcijų, kaip pagrindinės jų priežasties. Tačiau būtent Rusija tyčia naikina Ukrainos žemės ūkio ir transporto infrastruktūrą bei įrangą, sukeldama kuro trūkumą ir pasaulinių maisto tiekimo grandinių problemas, be to, dar ir grobstydama Ukrainos grūdus. Toks absurdiškas kaltinimas neturi jokio pagrindo, kadangi sektorinės ir ekonominės sankcijos yra nutaikytos tik į Rusijos vidinę rinką. Žinoma, istoriškai artimos Afrikos valstybės išlieka neutralios arba palaiko Rusijos poziciją Jungtinių Tautų Generalinėje Asamblėjoje, kai balsuojama dėl karo Ukrainoje. Vienas iš svarbių faktorių yra senojo bipolinio pasaulio palikimas, kai JAV ir Sovietų Sąjunga varžėsi dėl įtakos zonų besivystančiose valstybėse. Todėl tarptautinėje arenoje postkolonijinės valstybės renkasi labiau neutralią arba oponuojančią poziciją, kuri paremta senąja dichotomija. Tos šalys, kurios turėjo artimus ekonominius ir saugumo ryšius su Sovietų Sąjunga praeityje, šiais laikais toliau juos bando tęsti su Rusija. Tačiau Putinas paprasčiausiai išnaudoja pažeidžiamas Afrikos valstybes. Pagrindinis tikslas, siunčiant privačių karinių kompanijų karius, yra išplėsti savo įtaką Afrikos politikoje, žvalgyboje ir pasinaudoti gamtiniais ištekliais.

ES privalo toliau dėti ne tik finansines pastangas, užtikrinant kaimyninių kontinentų maisto tiekimo saugumą, tačiau ir strategiškai skleisti pagrindines bendrijos žinutes. Iš esmės, kalbant apie ES partnerystę su kaimynėmis, vienas iš pagrindinių tikslų yra megzti ryšius su panašiai mąstančiomis valstybėmis. Tačiau formatai, galintys sustiprinti Europos poziciją, jau egzistuoja. ES palaiko daugiašalius ryšius su Afrikos Sąjungos (African Union) valstybėmis, reguliariai yra rengiami susitikimai su lyderiais. ES turėtų pakviesti ir Ukrainos diplomatus į susitikimus su Afrikos Sąjungos šalimis, o jie galėtų labai konkrečiai priminti, kodėl saugumo garantijos iš Rusijos yra nieko nevertos. Akivaizdu, kad Kinijos ekonominė ir Rusijos karinė įtaka savaime nesumažės, todėl ES privalo veikti ryžtingiau.

2022.11.24

A. Kubilius: „Europos Parlamentas Rusiją pripažino valstybe, remiančia terorizmą“

Europos Parlamentas trečiadienį 83 proc. balsų dauguma (494 – už, 58 – prieš ir 44 susilaikė) priėmė rezoliuciją, kuria pripažino, kad Rusija yra valstybė, remianti terorizmą ir naudojanti teroristines priemones. Prie rezoliucijos rengimo prisidėjo europarlamentaras Andrius Kubilius bei kolegos Europos liaudies partijos frakcijoje (ELP). Rezoliucija pateikia daugelį faktų, kurie aiškiai rodo, jog Ukrainoje yra vykdomi tyčiniai žiaurumai prieš civilius gyventojus ir sistemiškai yra naikinama civilinė infrastruktūra. 95 proc. Mariupolio yra sugriauta.

„Europos Parlamentas tarė savo stiprų žodį ir priėmė beprecedentį sprendimą – pripažino Rusiją valstybe, remiančia terorizmą ir naudojančią teroristines priemones. Šis sprendimas turės tikrai reikšmingų politinių, teisinių ir ekonominių pasekmių. Dabar estafetė perduodama ES institucijoms bei valstybėms narėms įgyvendinant šios rezoliucijos nuostatas“, – pažymėjo EP narys A. Kubilius.

Rezoliucijoje ES institucijos yra kviečiamos priimti naujus ES teisinius aktus, kuriais būtų taikomos atskiros ribojančios priemonės, tame tarpe ir sankcijos, Rusijos Federacijai, jos vyriausybės institucijoms, taip pat politinėms, teisėkūros, karinėms ir vykdomosioms institucijoms.

Dokumente taip pat raginama, kad ES ir jos valstybės narės „imtųsi veiksmų inicijuojant visapusišką Rusijos Federacijos tarptautinę izoliaciją, įskaitant sustabdant Rusijos narystę tarptautinėse organizacijose ir institucijose, pvz., Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje, ir susilaikyti nuo bet kokių oficialių renginių Rusijos Federacijos teritorijoje“.

ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė atkreipė dėmesį, kad į dokumentą pavyko įtraukti svarbią nuostatą dėl sovietų nusikaltimų įvertinimo. Rezoliucijoje pabrėžiama, “kad dabartinis Rusijos agresyvus karas prieš Ukrainą išryškina būtinybę nuodugniai istoriškai ir teisiškai įvertinti sovietų nusikaltimus ir surengti skaidrias viešas diskusijas, visų pirma pačioje Rusijoje, nes atsakomybės ir teisingumo trūkumas tik skatina panašių nusikaltimų pasikartojimą“.

Dokumentu siūloma įtraukti „Wagner Group“, 141-ąjį specialųjį motorizuotąjį pulką, dar vadinamą „Kadyrovo grupuote“, taip pat kitas Rusijos finansuojamas ginkluotas grupuotes, sukarintas grupuotes ir įgaliotinius, pavyzdžiui, veikiančius okupuotoje Ukrainos teritorijoje, į ES asmenų, grupių ir subjektų, dalyvaujančių teroro aktuose, sąrašą (ES teroristų sąrašą).

Be to, dokumentu Taryba raginama skubiai užbaigti darbą, susijusį su devintuoju sankcijų paketu bei išplėsti asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą, įtraukiant susijusius su priverstine deportacija, priverstiniu Ukrainos vaikų įvaikinimu, neteisėtais „referendumais“ Luhansko, Chersono, Zaporožės ir Donecko srityse ir neteisėtais „rinkimais“ Kryme ir Sevastopolyje.

Visas rezoliucijos tekstas lietuvių kalba: https://www.europarl.europa.eu/doceo/document/RC-9-2022-0482_LT.html

2022.11.23

Kaune – paskutinė proga pamatyti Vasario 16-osios Aktą: Liudas Mažylis įteiks svarbią dovaną

Lapkričio 27 d., sekmadienį, 11 val. prof. Liudas Mažylis kviečia į Istorinę Lietuvos Respublikos Prezidentūrą Kaune (Vilniaus g. 33), kur Lietuvoje baigiamas eksponuoti Vasario 16-osios Akto originalas. Renginio metu L. Mažylis pristatys svarbią dovaną Kaunui ir visai Lietuvai – pliene lazeriu išgraviruotą Vasario 16-osios Aktą. Kauniečiai ir miesto svečiai taip pat turės galimybę iš paties dokumento atradėjo gyvai išgirsti įdomiausius faktus apie Lietuvos Tarybos nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo, pasirašytą 1918 m. vasario 16 d. Vilniuje, bei detektyvinę jo paieškų istoriją.

„Vasario 16-osios Aktas grįžta pas savininką – Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą. Šio Akto originalas 1918 m. kovo 22 d. buvo išsiųstas iš Vilniaus į Berlyną. Čia jis išbuvo 99 metus, ten aš jį radau 2017-aisiais kovo 29-ąją ir dabar Lietuvos Nepriklausomybę skelbiantis Aktas vėl grįžta toliau ten saugiai būti. O kadangi paskutinė eksponavimo vieta Lietuvoje – Istorinė Prezidentūra Kaune, tai man kilo idėja čia įamžinti plieninę šiuolaikinėmis technologijomis išraižytą dokumento kopiją“, – Vasario 16-osios Akto likimą ir unikalią dovaną pristato prof. L. Mažylis. Dokumento originalų dydį atitinkanti plieninė kopija visiems laikams liks Istorinėje Prezidentūroje Kaune.

Dabar Europos Parlamento nario pareigas einantis prof. L. Mažylis kviečia susitikti ir dar pasinaudoti proga iš arti pamatyti autentišką modernios Lietuvos valstybės gimimo dokumentą. „Kai daugiau nei prieš penkerius metus Politiniame archyve Berlyne radau Vasario 16-osios Aktą lietuvių ir vokiečių kalbomis su dvidešimties Lietuvos Nepriklausomybės Signatarų parašais, kiekvieną lietuvį aplankė tikras ir nuoširdus džiaugsmas. O šio dokumento atvykimas į Lietuvą, minint valstybės šimtmetį, buvo lydimas pakilios nuotaikos – Akto originalas buvo eksponuojamas Signatarų namuose Vilniuje, kur ir buvo pasirašytas, o šiemet Vasario 16-ąją jis buvo pristatytas istoriniuose Prezidento rūmuose Kaune. Dokumentai gali dingti ir vėl atsirasti, bet idėjos išlieka“, – mintimis apie dokumento atradimą ir eksponavimą Lietuvoje dalijasi prof. L. Mažylis.

Pasak L. Mažylio, šiame dokumente nėra žodžio „laisvė“, bet kiekvienas lietuvis be jokios abejonės pasakytų: tai apie laisvę. „Būtent Nepriklausomos Lietuvos idėja, įamžinta Vasario 16-osios tekste, mūsų tautai suteikė stiprybės ir vilties išgyvenant sunkumus bei drąsos atkurti Nepriklausomybę 1990-aisiais, – teigia L. Mažylis. – O vykstant žiauriam Rusijos karui prieš Ukrainą savo laisvę turime vertinti dar labiau ir artėjantį Lietuvos valstybės 105-ąjį gimtadienį pasitikti susitelkę.“

Renginio metu koncertuos Kauno mišrus choras „Saluto“ (vadovė Ramutė Štreimikytė). Po oficialios dalies prof. Liudas Mažylis prie Vasario 16-osios Akto bendraus su lankytojais. Dokumento pamatyti ir L. Mažylio paskaitos išklausyti atvykę lankytojai taip pat galės apžiūrėti parodą „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. „Didelė garbė ir įsipareigojimas rengti parodą šalia Vasario 16-osios Akto. Joje atsispindi įvairialypės Signatarų asmenybės, visai nežinomos ar mažiau pažįstamos jų biografijos detalės“– teigia europarlamentaras prof. L. Mažylis.

Muziejus dirbs iki 16 val.