2023.08.31

Andrius Kubilius. Skirtumai Vakaruose: tikite ar netikite, kad ateityje Rusija gali tapti demokratija?

Kai stebime ir analizuojame Vakarų paramą Ukrainai, kartais matome daug dvejonių, abejotinų argumentų, neryžtingumo. Mano įsitikinimu, didelė dalis tokio Vakarų elgesio yra susieta su jų požiūriu į Rusiją. Esminis skirtumas yra tarp tų, kurie tiki ir kurie netiki, kad Rusija gali tapti demokratija. Siūlau panagrinėti tokio Vakarų požiūrių skirtumo geopolitines pasekmes:

TIKITE,

todėl:

nebijote, kas bus po to, kai Putino režimas žlugs, nes tikite, kad po to Rusija ims evoliucionuoti link demokratijos;
nebijote Ukrainos triuškinančios karinės pergalės, nes nebijote, kas bus po to kai po tokios pergalės žlugs Putino režimas;
nebijote skelbti, kad Vakarų tikslas yra pasiekti besąlygiško Rusijos pralaimėjimo, nes nebijote Putino režimo ir jo fašistinės „Novorosijos“ filosofijos žlugimo, kadangi to sąmoningai ir siekiate;
nebijote Ukrainai tiekti tiek ir tokios kokybės vakarietiškų ginklų, kurie garantuotų, kad Ukraina pasiektų triuškinančią pergalę artimiausiu metu, po kurios žlugtų Putino režimas;
nebijote, kad Ukraina artimiausiu metu bus pakviesta tapti NATO nare, net jei tam garsiai prieštaraus Putinas, nes tikite kad toks pakvietimas padės Rusijai transformuotis į demokratiją;
nesibaiminate, kad sparti Ukrainos integracija į ES, taip kuriant Ukrainos sėkmę, gali tapti pavojinga Putino režimui, nes gali inspiruoti Rusijos piliečius reikalauti Rusijoje tokių pat permainų, kurios leistų ir Rusijai sekti Ukrainos pavyzdžiu, kuriant normalaus gyvenimo sąlygas pačioje Rusijoje;
esate įsitikinę, kad pastarųjų dešimtmečių Vakarų didžiausia geopolitinė klaida buvo tai, kad Ukraina ištisus dešimtmečius buvo palikta pilkojoje geopolitinio saugumo zonoje, be realių galimybių tapti integralia Vakarų (NATO, ES) dalimi, o tai ir paskatino Putiną galvoti kad Vakarai Ukrainą paliko Rusijos interesų zonoje ir kad Putinas gali imtis net ir karo veiksmų prieš Ukrainą;
nevedate su Putinu derybų dar prieš prasidedant karui ir karo metu dėl tariamų abipusių apribojimų karo veiksmuose, patys įsipareigodami daryti viską, kad „Putino veidas“, o kartu ir pats režimas būtų išsaugotas;
nespaudžiate Ukrainos kiek galima greičiau pradėti taikos derybų su Putinu (Putino sąlygomis), nes nebijote, kas bus vėliau su Putino režimu, jei Putinui pražūtingas karas tęsis šiek tiek ilgiau ir baigsis triuškinančia Ukrainos pergale;
realiai remiate Rusijos opoziciją, jos veiklą tiek Rusijoje, tiek ir emigracijoje, nes nuoširdžiai tikite kad Rusijos virsmas ir evoliucija link demokratijos tikrai gali įvykti, ir kad tai yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet ir Vakarams, nes tai yra vienintelis kelias, kaip tvari taika gali būti sukurta Europos žemyne, kai nebeliks pagrindinės grėsmės tokiai taikai – autoritarinės Rusijos.
nesate naivi auka ilgalaikės Putino strategijos gąsdinti ir įtikinėti Vakarus, kad Rusijos nacija yra rytietiška, visada autoritarinė ir agresyvi bei nepasirengusi demokratijai, nes tikite, kad tiek rusai, tiek ir baltarusiai yra pajėgūs tvarkytis demokratiškai, taip pat, kaip šiais laikais tai labai sėkmingai daro ne tik ukrainiečiai, bet ir mongolai bei kinai Taivanyje.

NETIKITE,

todėl:

bijote, kas bus po to, kai Putino režimas žlugs, nes netikite, kad po to Rusija evoliucionuos link demokratijos;
bijote Ukrainos triuškinančios karinės pergalės, nes bijote, kas bus po to, kai po tokios pergalės žlugs Putino režimas – gal vietoje Putino Kremlių užims koks nors prigožinas arba Rusija panirs į kruviną tarpusavio karų chaosą ir branduolinio ginklo kontrolę perims kokie nors teroristai;
bijote skelbti, kad Vakarų tikslas šiame kare yra pasiekti besąlygiško Rusijos pralaimėjimo, nes bijote Putino režimo žlugimo, todėl apsiribojate garsiais pareiškimais, kad Ukrainą remsite „tiek kiek reikės“ (whatever it takes) ir kad „tik Ukraina nustatys taikos sąlygas“, bet patyliukais didinate politinį spaudimą Ukrainai, kad ji greitai sėstų prie derybų stalo su Putinu ir tartųsi dėl ugnies nutraukimo bei taikos pagal Putino diktuojamas sąlygas;
bijote Ukrainai tiekti tiek ir tokios kokybės vakarietiškų ginklų, kurie garantuotų, kad Ukraina pasiektų triuškinančią pergalę artimiausiu metu, nes bijote, kad po tokios pergalės žlugs Putino režimas;
bijote, kad Ukrainos pakvietimas artimiausiu metu tapti NATO nare Rusijoje būtų traktuojamas kaip milžiniškas Kremliaus pralaimėjimas ir galbūt net sukeltų Putino režimo griūtį;
bijote net ir Ukrainos integracijos į ES, nes manote, kad bet kokia Ukrainos integracija į Vakarus, taip kuriant Ukrainos sėkmę, gali „išprovokuoti“ Putiną; netikite, kad demokratinės Ukrainos sėkmė gali įkvėpti ir Rusijos piliečius siekti tokių pat demokratinių permainų Rusijoje, nes netikite, kad Rusija gali tapti demokratine;
esate įsitikinę, kad Ukraina ir toliau turi būti palikta pilkojoje geopolitinio saugumo zonoje, be realių galimybių tapti integralia Vakarų (NATO, ES) dalimi, nes manote, kad nereikia provokuoti ir pyktis su Putinu, kadangi Vakarams tariamai reikia jo partnerystės kovoje su Kinijos geopolitiniu dominavimu;
siekiate vesti ir vedate su Putinu neformalias derybas dar prieš prasidedant karui ir karo metu dėl tariamų abipusių apribojimų karo veiksmuose, patys įsipareigodami daryti viską, kad „Putino veidas“ būtų išsaugotas;
spaudžiate Ukrainą (taip pat ir stabdant reikalingų ginklų tiekimą) kiek galima greičiau pradėti taikos derybas su Putinu (Putino sąlygomis), nes bijote to, kas bus vėliau su Putino režimu, jei Putinui pražūtingas karas tęsis šiek tiek ilgiau;
realiai neremiate Rusijos opozicijos, jos veiklos nei Rusijoje, nei emigracijoje, nes netikite kad Rusijos virsmas ir evoliucija link demokratijos tikrai gali įvykti; todėl apsiribojate tik standartiniais (bet tuščiais) pareiškimais dėl paramos opozicijai ir protestais dėl žmogaus teisių pažeidimų; ir toliau galvojate, kad santykiuose su Rusija svarbesniu yra „Putin-first!“, o ne „Democracy in Russia – first!“ principas;
esate auka ilgalaikės Putino strategijos įtikinti Vakarus, kad Rusijos nacija yra rytietiška, visada autoritarinė ir agresyvi bei nepasirengusi demokratijai; pasidavėte Putino propagandai ar branduoliniam šantažui, o gal būt ir gundymui pigiomis dujoms ar brangiomis jachtomis;

******

Štai dėl tokių esminių skirtumų ir jų pasekmių Vakarų mąstymui bei politikai, mes visi, kuriems rūpi Ukraina, kartu su Rusijos demokratine opozicija, turime daryti viską, kad įtikintume Vakarus, jog ir Rusija, pralaimėjusi karą Ukrainoje ir žlugus Putino režimui, gali tapti demokratine.

2023.08.17

Andrius Kubilius. Rusijos karas prieš Ukrainą: ką apie Vakarų tikslus šiame kare pasakytų F.D.Rooseveltas ir W.Churchillis?

Ankstesniame tekste rašiau, kad Vakarai į Rusijos karą prieš Ukrainą vis dar nežiūri kaip į „savo karą“, kaip į „mūsų karą“. Parama Ukrainai yra teikiama, tačiau naujos kokybės ginklai Ukrainą pasiekia tik po ilgų Vakarų dvejonių, baimių, kaip į tai pažiūrės Putinas, keistų savo veiksmų sąsajų – Vokietijos Kancleris O.Scholzas žada pradėti tiekti vokiškas toliašaudes Taurus raketas tik tuo atveju, jeigu JAV Prezidentas J.Bidenas sutiks pradėti tiekti ATACMS raketas. Savo ruožtu, J.Bidenas po ilgų dvejonių pagaliau paskelbė, kad JAV pradeda apmokyti Ukrainos lakūnus skraidyti F-16 naikintuvais ir jie taps F-16 pilotais, bet tik 2024 m. liepos mėn. Sakytumei ir tai gerai, bet kartu yra pranešama, kad į tokius apmokymus yra paimti tik 6 Ukrainos lakūnai. Šeši. Kai reikia gal 60 ar 100.

Kodėl Vakarų parama yra tokia drungna, lėta ir vėluojanti?

Esu įsitikinęs, kad taip yra todėl, kad Vakarai nėra aiškiai, nedviprasmiškai ir viešai apibrėžę savo, tai yra Vakarų, tikslo šiame kare.

Ukrainos tikslai yra pakankamai aiškūs – apginti savo laisvę, išvaduoti savo okupuotas teritorijas ir padaryti viską, kad Rusija ir ateityje nebedrįstų vėl užpulti Ukrainos.

Vakarų tikslai gali sutapti su Ukrainos tikslais, gali būti ir didesni nei Ukrainos (siekti ne tik karinių, bet ir geopolitinių tikslų: Europos Rytų regiono (apimant ir Rusiją bei Baltarusiją) geopolitinės transformacijos link demokratijos, taip panaikinant patį grėsmės šaltinį), bet gali būti ir mažesni ar menkesni nei Ukrainos tikslai, Vakarams visų pirma rūpinantis, kad pralaiminti Rusija visiškai nenusilptų ir jos neapimtų visiškas, tariamai labai pavojingas chaosas.

Deja, iki šiol Vakarai, kalbėdami apie savo tikslus šiame kare, vengia aiškiau apibrėžti savo savarankiškus tikslus ir apsiriboja gražiai skambančiomis, bet labai drungnomis frazėmis: kad Vakarai su Ukraina bus tiek, kiek reikės (as long as it takes); kad tik Ukraina nuspręs kada taika yra galima (only Ukraine will decide when peace is possible); tačiau visada neužmirštama pabrėžti, kad NATO (tai yra, Vakarai) nėra šio karo dalyviai (we are not part of this conflict). Na, ir bendram nusiraminimui yra pakartojama graži (tačiau tuščia) diplomatinė formuluotė – „nieko apie Ukrainą, nedalyvaujant pačiai Ukrainai“ (nothing about Ukraine without Ukraine).

Atrodytų, kad tokiomis formuluotėmis Vakarai demonstruoja visišką solidarumą ir ištikimybę Ukrainai. As long as it takes… Gali pagalvoti, kad ta Vakarų deklaruojama ištikimybė gal ir yra per mažai ambicinga, gal ji yra per lėta ir kartais nepakankamai efektyvi, bet ji vis tiek yra ir ji skamba gražiai.

Tačiau vien gražaus skambėjimo neužtenka. Susidaro vaizdas, jog patys Vakarai savarankiškai nedrįsta pasakyti, ko jie patys šiame kare siekia: nedrįsta pasakyti, kad jie patys nori ir patys sieks, jog Ukraina išvaduotų visą savo teritoriją, o Rusija pralaimėtų šį karą. Vakarai savo tikslus šiame kare tariamai subordinuoja Ukrainos tikslams ir tai atrodo labai solidariai. Tačiau visa tai skamba ir kaip Vakarų pastanga išsaugoti sau galimybę daryti paslėptą ar atvirą spaudimą Ukrainai, kad ji savo tikslus šiame kare mažintų ir, pvz. nebesiektų visos savo teritorijos išvadavimo. Nes toks išvadavimas būtų labai skausmingas Putinui. O Vakarai bijo, kokias pasekmes tai sukels Rusijai. Todėl Vakarai, patys neformuluodami savo tikslų šiame kare, taip palieka sau galimybę daryti spaudimą Ukrainai, kad ji pergalvotų savo tikslus šiame kare. Galima ir ginklų tiekimui atitinkamas sąlygas pradėti kelti. Ir kai Ukraina, patirdama Vakarų spaudimą, bus priversta savo tikslus šiame kare sumažinti, Vakarai bus pasiruošę viešai ir garsiai pritarti Ukrainai, nes Vakarai visada yra su Ukraina whatever it takes.

Būtų galima numoti ranka į tokių scenarijų galimybę, būnant įsitikinus, kad tai niekada neįvyks. Tačiau matant, kaip sunkiai Ukrainai tenka vaduoti savo teritorijas ir sekant tarptautinę žiniasklaidą bei Vakarų ekspertų svarstymus, galima prognozuoti, kad rudenį prasidės nauja Ukrainos spaudimo „siekti taikos ir pradėti derybas“ banga. Nes karo Ukraina, tariamai, negali laimėti. Ir galima prognozuoti, kad toje naujoje „taikos bangoje“ dalyvaus ne tik tradiciniai „taikos bet kokiomis sąlygomis“ šaukliai: Afrika, Kinija, Brazilija, bet ir dalis Vakarų.

Tokiame nei Ukrainai, nei mums nepriimtiname galimame „taikos (pagal Putino sąlygas)“ scenarijuje didžiausią pavojų kelia tai, kad jame gali aktyviai dalyvauti (atrodo, kad jau ir dalyvauja) ir dalis oficialaus bei neoficialaus Vašingtono.

Apie tokias Vašingtono galimo dalyvavimo „taikos bangoje“ aplinkybes pastaruoju metu įtikinamai rašė žinomas Rusijos opozicinis ekspertas A.Piontkovskis (čia ir čia), šiuo metu pats gyvenantis Vašingtone ir iš arti stebintis oficialaus ir neoficialaus Vašingtono šių dienų veiksmus bei tokių veiksmų planus. A.Piontkovskis išsamiai nagrinėja „Rusijos nepralaimėjimo“ grupuotės veiklą, kuriai A.Piontkovskis priskiria W.Burnsą (buv. JAV ambasadorius Rusijoje, dabar CŽA direktorius, nesenai pakeltas iki Kabineto nario lygmens, reguliariai bendraujantis su Rusijos žvalgybos vadovu S.Naryškinu), J.Sullivaną (J.Bideno patarėjas nacionalinio saugumo klausimais), T.Grahamą (buvęs specialus Prezidento B.Obamos patarėjas ir Rusijos reikalų direktorius Nacionalinio Saugumo Taryboje 2004-2007 metais).

Galima būtų galvoti, kad tai yra tik A.Piontkovskio, žinomo Putino kritiko, išsigalvojimai ir iš piršto laužtos sąmokslo teorijos. Tačiau rimtai į Piontkovskio pastebėjimus ir perspėjimus pažiūrėti priverčia tas faktas, kad A.Piontkovskis dėsto ne tiek savo mintis, kiek perpasakoja ir komentuoja neseniai žinomame JAV leidinyje „Newsweek“ paskelbtą išsamų apžvalginį tekstą apie CŽA (ir paties W.Burnso) veiklą Ukrainos karo reikaluose: tiek dabar, tiek ir prieš karą. Skaitant straipsnio tekstą ir cituojamus gausius pačių CŽA atstovų liudijimus bei analizes, susidaro įspūdis, kad pati CŽA buvo suinteresuota tokio teksto pasirodymu.

Įdomiausiai pačiame „Newsweek“ nuskamba CŽA pareigūno liudijimas apie 2021 metų lapkričio mėnesį (dar iki Rusijos invazijos į Ukrainą) vykusį W.Burnso vizitą į Maskvą, kur jis susitiko su S.Naryškinu bei telefonu kalbėjosi su V.Putinu. Kalbėjosi apie Putino grasinimus pradėti karą prieš Ukrainą. Ir pasirodo, abi pusės sutarė: kaip tas karas turi vykti ir ką abi pusės darys bei ko nedarys. Štai “Newsweek” taip aprašo minėto vizito ir pokalbių rezultatus:

„Tačiau kaip ironiškai tai beskambėtų, susitikimas buvo labai sėkmingas“, – sako antrasis aukšto rango žvalgybos pareigūnas, kuris buvo detaliai informuotas apie susitikimus ir pokalbius. Nors Rusija įsiveržė, abi šalys sugebėjo iš anksto patvirtinti ir įgyvendinti jau istorijos patikrintas ir efektyvias savo elgesio kare taisykles. Bideno administracija pažadėjo, kad JAV nekovos šiame kare tiesiogiai ir nesieks režimo Rusijoje pakeitimo. Rusija apribotų savo puolimą tik Ukraina ir veiktų tik pagal niekur nepatvirtintas, bet gerai suprantamas tokių slaptųjų operacijų gaires. („In some ironic ways though, the meeting was highly successful,” says the second senior intelligence official, who was briefed on it. Even though Russia invaded, the two countries were able to accept tried and true rules of the road. The United States would not fight directly nor seek regime change, the Biden administration pledged. Russia would limit its assault to Ukraine and act in accordance with unstated but well-understood guidelines for secret operations.”).

Dar aiškiau šiame „Newsweek“ paskelbtame tekste išdėstytą JAV administracijos ir CŽA poziciją apibendrina šiai publikacijai skirtas straipsnis, paskelbtas italų portale „nova.news“. Šiame straipsnyje „Newsweek“ publikacijos turinys yra apibendrinamas tokiu pasažu:

„2022 m. sausio mėn., likus mėnesiui iki Rusijos invazijos, CŽA galėjo veikti kaip tarpininkė tarp Vašingtono ir Maskvos, kad nustatytų kelias bendras „taisykles“: per jau žinomą agentūros direktoriaus Williamo Burnso vizitą Kremliuje Rusija įsipareigojo nepraplėsti konflikto už Ukrainos sienų ir vengti atominių ginklų naudojimo; mainais prezidento Joe Bideno administracija įsipareigojo užtikrinti, kad Kyjivas „nesiimtų jokių veiksmų, galinčių tiesiogiai kelti grėsmę Rusijai ar Rusijos valstybės išlikimui“. Remiantis Vašingtono ir Maskvos susitarimais, JAV tektų užtikrinti šių įsipareigojimų laikymąsi.” („In January 2022, a month before the Russian invasion, the CIA would have acted as an intermediary between Washington and Moscow to establish a series of shared „rules”: during an already known visit to the Kremlin by the director of the agency, William Burns, Russia pledged not to extend the conflict beyond the borders of Ukraine and to avoid the use of atomic weapons; in return, President Joe Biden’s administration would ensure that Kiev „would not take any action that could directly threaten Russia or the survival of the Russian state”. Based on the agreements between Washington and Moscow, it would be up to the United States to ensure compliance with these commitments.”).

Tokie Vašingtono ir Maskvos susitarimai dėl būsimojo karo prieš Ukrainą eigos skamba mažų mažiausiai keistai. Susidaro vaizdas, kad Putinas sugebėjo išgauti iš Vašingtono vos ne savo agresyvaus karo tylų „palaiminimą“, su sąlyga jog Kremlius šiame kare laikysis tam tikrų apribojimų. O Vašingtonas papildomai įsipareigojo taip pat laikytis apribojimų. Ir dar įtakoti Ukrainą: ką ji gali ir ko negali daryti šiame kare.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 metų rugsėjo 30 d. Hitleris (kartu su Mussolini) taip pat įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (N.Chamberlainas ir E.Daladier) ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinia, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją.

Nesinori kalbant apie Vakarus vėl naudoti tų pačių, jau gana nuvalkiotų, klišinių palyginimų su „Miuncheno suokalbiu“, bet tie palyginimai savaime prašosi. O išvada yra viena: tartis su agresoriumi apie tai, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai slidus reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose.

Šiandien kyla esminis klausimas: kodėl vis tik Vakarai pasiduoda tokiai, atrodytų, beviltiškai naiviai pagundai tartis su agresoriumi apie tai, kokių abipusių taisyklių reikia laikytis tokios agresijos metu?

„Newsweek“ tekstas pateikia vieną iš galimų atsakymų: „Newsweek“ cituoja vieną iš JAV žvalgybos pareigūnų apie tai, kad JAV tiesiog bijo, jog Rusija gali eskaluoti savo karo pastangas, jeigu pamatys, kad JAV parama Ukrainai ženkliai viršija iš anksto su Rusija aptartus apribojimus:

„Būtų klaidinga nepilnai įvertinti, kiek svarbus Bideno administracijai yra jų prioritetas apsaugoti amerikiečius nuo karo žalos ir patikinti Rusiją, kad nėra priežasčių jai eskaluoti savo karines pastangas“, – sako vyresnysis žvalgybos pareigūnas.“ (“Don’t underestimate the Biden administration’s priority to keep Americans out of harm’s way and reassure Russia that it doesn’t need to escalate,” the senior intelligence officer says.”).

Kita tokios atsargios JAV pozicijos priežastis gali būti paaiškinta tuo, kas paaiškėja skaitant ekspertų publikacijas apie šiais metais vykusius buvusių Prezidento Obamos pareigūnų, dabar užimančių aukštas ekspertines pareigas, neformalius pokalbius su Kremliaus vadovybe, įskaitant patį Lavrovą. Kaip skelbia NBC, tokiuose pokalbiuose su Lavrovu dalyvavo buvęs diplomatas ir kadenciją baigęs žinomos ekspertinės Užsienio santykių Tarybos (Council on Foreign Relations) pirmininkas Richardas Haassas, taip pat Europos ekspertas Charles Kupchanas ir Rusijos ekspertas Thomas Grahamas, buvę Baltųjų rūmų ir Valstybės departamento pareigūnai (Obamos laikais), o šiuo metu tos pačios ekspertinės Užsienio santykių Tarybos bendradarbiai. Visi trys yra ir žinomi kaip reikšmingi JAV viešosios nuomonės formuotojai, turintys įtaką Bideno administracijai, dažnai rašantys apie karą, apie Ukrainą, Rusiją ir JAV tikslus šiame kare.

Apie ką jie kalbėjosi su Lavrovu, geriausiai atspindi vieno iš jų žodžiai, kuriuos cituoja „The Moscow Times“:

„Bandymas izoliuoti ir susilpninti Rusiją iki pažeminimo ar žlugimo taško reikštų, kad derybos taptų beveik neįmanomos – tai jau matome iš Maskvos pareigūnų reakcijos“, – sakė jis.

„Tiesą sakant, mes pabrėžėme (past. – susitikimo su Rusijos atstovais metu), kad Jungtinėms Valstijoms reikia ir toliau reikės pakankamai stiprios Rusijos, kad ji galėtų sukurti stabilumą palei savo periferiją. JAV nori Rusijos su strateginės autonomijos galia, kad JAV galėtų išplėtoti diplomatines galimybes Centrinėje Azijoje. Mes, JAV, turime pripažinti, kad visiška pergalė Europoje (past. – prieš Rusiją) gali pakenkti mūsų interesams kitose pasaulio srityse.

„Rusijos galia, – jis padarė išvadą, – nebūtinai yra blogas dalykas.“

(“An attempt to isolate and cripple Russia to the point of humiliation or collapse would make negotiating almost impossible — we are already seeing this in the reticence from Moscow officials,” he said. “In fact, we emphasized that the U.S. needs, and will continue to need, a strong enough Russia to create stability along its periphery. The U.S. wants a Russia with strategic autonomy in order for the U.S. to advance diplomatic opportunities in Central Asia. We in the U.S. have to recognize that total victory in Europe could harm our interests in other areas of the world. “Russian power,” he concluded, “is not necessarily a bad thing.”)

Taigi bent dalis Vašingtono įtakingos politinės bendruomenės tiesiog nenori Rusijos karinio sutriuškinimo, nes tai trukdytų taip siekiamoms „taikos“ deryboms. O taikos derybos, jų manymu, yra reikalingos, nes tai vienintelė galimybė išsaugoti Rusijos galią. Nes tokia galia tariamai yra reikalinga ir Vašingtonui. Taip Vakarų tikslą šiame kare supranta tie Vašingtono įtakingieji, kuriuos A.Piontkovskis taikliai pavadino „Rusijos nepralaimėjimo“ partija.

Be abejo, yra ir kitaip mąstančių Vašingtone. Ir turinčių didelės įtakos tiek Prezidento J.Bideno administracijai, tiek ir viešajai opinijai. Jie besąlygiškai remia Ukrainos pergalę ir Rusijos pralaimėjimą ir nebijo tokio Rusijos pralaimėjimo tariamos grėsmės.

Tačiau dviprasmybių Jungtinių Valstijų oficialiojoje pozicijoje lieka pakankamai daug. Ir ženkliai per daug, kad būtų galima į tai žiūrėti ramiai ir sudėjus rankas, vien tik tikintis, kad galų gale Amerika vis tiek pasielgs išmintingai. Nepaisant to, kad rinkimai artėja. Kol Jungtinės Valstijos tuo pat metu teigia, kad jie remia Ukrainos pergalę (whatever it takes) ir tuo pačiu metu patyliukais rūpinasi, kaip padaryti, kad Rusija nesijaustų pralaimėjusi karo, mes visi liekame „Vašingtono miglos“ pavojingoje nežinioje.

Verta atsiminti, kad Vilniaus Viršūnių susitikime JAV buvo pagrindinis ir beveik vienintelis dalyvis, kuris kategoriškai nepritarė tam, kad Susitikimas formaliai pakviestų Ukrainą tapti NATO nare. Aiškių priežasčių nebuvo įvardinta. Visi kiti nedrįso pasipriešinti tokiai JAV pozicijai. Tokio neapibrėžtumo Vašingtono mąstyme pasekmės yra tai, kad šiomis dienomis jau ir aukštas NATO pareigūnas (NATO Generalinio Sekretoriaus kabineto vadovas) paskelbė, kad Ukraina galėtų tikėtis tapti NATO nare, jeigu atsisakytų siekio išvaduoti visas okupuotas teritorijas, o jas paliktų Rusijos dispozicijoje. Esu pakankamai seniai politikoje, kad nebetikėčiau atsitiktinumu tokių frazių, kurias paskelbia tokie aukšto rango pareigūnai. Dažniausiai taip neformaliai, bet apgalvotai yra zonduojama ir bandoma paveikti viešąją nuomonę. Ukrainiečiai į tokius pašnekėjimus sureagavo labai griežtai. Kaip į tokius NATO pareigūno pasvarstymus reaguoja NATO narės, tarp jų ir Lietuva, nežinome.

Tai labiausiai ir gąsdina. Migla Vašingtono mąstyme patyliukais gali įsiurbti visus, tame tarpe ir stipriausius Ukrainos rėmėjus Vakaruose. Įskaitant ir Lietuvą. Ir taip yra todėl, kad iki šiol niekas Vakaruose neišdrįsta iškelti aiškaus klausimo: o koks yra galutinis Vakarų tikslas šiame kare? Solidarumo su Ukraina pareiškimų nebeužtenka: negalima tuo pačiu metu skelbti, kad remiame Ukrainos pergalę ir bijoti pasakyti, kad sieksime aiškaus Rusijos pralaimėjimo.

Ši dviprasmybė Vakarų mąstyme darosi pavojinga ne tik Ukrainai, bet ir visiems Vakarams. Nes Vakarams turi rūpėti, ne tik kaip galima būtų greičiau užbaigti karą Ukrainos pergale, bet ir kaip atrodys pokarinė taika Europos žemyne. Karo nepralaimėjęs Putinas išliks didžiausia grėsme viso Europos kontinento saugumui. „Miuncheno taika“ truko tik 6 mėnesius. Kiek truktų „Putino taika“, galima tik spėlioti.

Miuncheno „susitarimo dėl taikos“ nesėkmė buvo gera pamoka to meto Vakarų politikos lyderiams. Kokias išvadas po Miuncheno ilgainiui padarė karo prieš Hitlerį lyderiai (JAV Prezidentas F.D.Rooseveltas ir Britanijos Premjeras W.Churchillis), galėtų būti geras pavyzdys ir dabartiniams Vakarų lyderiams.

Verta atsiminti, kad 1943 metų sausio mėnesį Kasablankos konferencijos metu F.D.Rooseveltas ir W.Churchillis, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Ch.de Gaulle‘į (nedalyvaujant Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardintas tikslas buvo nepaliekantis jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“ – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija yra karo tikslas ir pergalės apibrėžimas.

Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos.

Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats Rooseveltas: vienintelis būdas kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti besąlyginės kapituliacijos politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapitualiacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei moralę, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas Rooseveltas Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis (apie tai galima paskaityti čia ir čia).

Istorija parodė, kad Roosevelto ir Churchillio suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlyginė Hitlerio kapitualiacija, visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlyginės Vokietijos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Galėčiau užtikrintai tikėtis, kad į teksto pavadinime užduotą retorinį klausimą, kaip Rooseveltas ir Churchillis šiandien formuluotų Vakarų tikslą Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją, jų atsakymas būtų toks pat nedviprasmiškas, kaip ir Kasablankoje: besąlyginis Rusijos pralaimėjimas. Nes tik taip gali būti sutriuškinta nusikalstama „Novorosijos“ filosofija, iki šiol vyraujanti Rusijoje, o to reikia ilgalaikei taikai Europos žemyne.

Be abejo, Putino karas prieš Ukrainą skiriasi nuo Hitlerio sukelto II Pasaulinio karo. Nors tas skirtumas ir nėra labai didelis – vienintelis reikšmingas skirtumas yra tai, kad Hitleris neturėjo branduolinio ginklo, o Putinas jį turi. Ir taip pat tai, kad Vakarai nesiruošia okupuoti Rusijos, o Vokietija buvo okupuota.

Tačiau šie skirtumai tik dar labiau padidina poreikį, kad Vakarai jau šiandien aiškiai apibrėžtų savo tikslą šiame kare. Akivaizdu, kad vienintelė galimybė Vakarams išlikti nuosekliems, rūpinantis ne tik Ukrainos reikalais, bet ir pokarinės ilgalaikės taikos Europos žemyne reikalais, tai jau šiandien pakartoti Kasablankoje ištartus žodžius: Vakarų tikslas šiame kare yra besąlyginis Rusijos pralaimėjimas, išvaduojant visas okupuotas Ukrainos teritorijas. Rusija pati gali pasitraukti iš šių teritorijų arba jos bus išvaduotos su Taurus ir ATACMS raketų bei F-16 naikintuvų pagalba. Toks Vakarų tikslo šiame kare apibrėžimas būtų pirmas žingsnis į žymiai platesnę Vakarų strategiją, kaip Europos Rytuose (Rusijoje ir Baltarusijoje) gali būti įgyvendinta esminė geopolitinė transformacija, grąžinanti šias šalis į demokratijos kelią. Nes viskas tokioje rekonstrukcijoje prasideda nuo Ukrainos pergalės. Ir tuo pačiu – nuo dabartinės Rusijos besąlyginio pralaimėjimo.

Tokiai Vakarų pozicijai pareikšti nereikia nei Roosevelto, nei Churchillio stebuklingo prisikėlimo. JAV Prezidento rinkimų kampanija yra gera proga kažkuriam iš kandidatų tai garsiai pareikšti, ir dėl to sulaukti visų Ukrainos bičiulių visokeriopos paramos: tiek plačiame pasaulyje, tiek ir Amerikos rinkėjų tarpe – Čikagoje, Kalifornijoje ar Niujorke ir visur kitur, kur ir mes kažkada sulaukėme nedviprasmiškos paramos mūsų Nepriklausomybės pripažinimui.

Rusija ir Kremlius kaip visada stengsis sudalyvauti JAV Prezidento rinkimuose ir sies daug vilčių su galimais rinkimų rezultatais. Lietuva ir visa Centrinė Europa gali likti tik šių rinkimų stebėtojais ir „sofų komentatoriais“ arba galime užsiduoti sau tikslą kartu su JAV rinkėjais pasiekti, kad Rusija besąlygiškai pralaimėtų ir JAV Prezidento rinkimuose.

Tam turime nebijoti garsiai ir drąsiai formuluoti, kad Vakarų tikslas šiame kare turi būti besąlyginis Rusijos pralaimėjimas; turime sugebėti burti Vakarų bendraminčius, kurie pritaria tokiai nuostatai; ir turime nebijoti kreiptis į JAV rinkėjus: Njū Hempšyre, Santa Monikoje ar Arizonoje. Ir visur kitur.

Juk tai yra ir mūsų karas, ir Rusija turi jį besąlygiškai pralaimėti! Mums iš JAV reikia ne tik ATACMS ir F-16, bet ir aiškaus Vakarų tikslo šiame kare įvardijimo. Amerika tikrai yra pajėgi pakartoti tai, ką kažkada padarė Rooseveltas kartu su Churchilliu.

2023.08.11

Andrius Kubilius. Vakarų realybė ir mūsų atsakomybė

Iš karto po to, kai 2022 metais Putinas pradėjo Rusijos karą prieš Ukrainą, atrodė, kad Vakarai tikrai pabudo iš geopolitinės tinginystės letargo ir ėmėsi ryžtingos strategijos ne tik siekdami padėti Ukrainai apsiginti, bet ir stabdydami Rusijos agresyvų, autoritarinį, kleptokratinį Putino režimą.

Tačiau prabėgus pusantrų metų nuo karo pradžios ir ypač po NATO Vilniaus Viršūnių susitikimo, darosi vis aiškiau, kad Vakarai gal ir pabudo, bet iš patogios „sočių Vakarų lovos“ dar vis neatsikėlė. Vakarams patogi formulė, kad NATO kare nedalyvauja, kad tai tik Ukrainos, o ne visų Vakarų karas prieš agresorę Rusiją, vis labiau tampa ryškiu Vakarų siekio išsaugoti karinį ir geopolitinį status quo Ukrainos reikaluose simboliu. Bent jau Vakarų noro siekti ryžtingų geopolitinių permainų Europos kontinente ar rimtai investuoti į ryškų karinį Putino pralaimėjimą iki šiol tikrai nesimato.

Vis labiau atrodo, kad Vakarus tenkina jeigu ne greita taika su Putinu (naudinga tik Putinui), tai bent ilgas, Rusiją sekinantis karas (nepaisant to, kokią kainą už tai sumoka Ukraina), neinvestuojant į greitą Ukrainos pergalę. Tuo tarpu siekio bekompromisiškai sutriuškinti Putino režimą Vakarai nedrįsta skelbti. Dar daugiau – Vakarai net ir geopolitiškai nenori artimiausiu metu atverti durų Ukrainai (narystė NATO), nes tai (anot Vakarų) gali išprovokuoti naują Putino agresijos bangą. Net ir narystės Europos Sąjungoje perspektyvos išlieka miglotos, nepaisant suteikto kandidato statuso ir net galimo sprendimo šių metų pabaigoje dėl derybų pradžios, nes vis garsiau girdisi ir matosi nuogąstavimų, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje tariamai gali sukelti daug iššūkių pačių Europos Sąjungos institucijų ar bendrosios rinkos tolesniam funkcionavimui.

Atėjo metas įsivertinti šią ryškėjančią naują „Vakarų realybę“ tam, kad galėtume ne tik prognozuoti galimus ateities scenarijus, bet ir tinkamai suvoktume, kokia strateginė atsakomybė tenka mums, Lietuvai, jau esančiai integralia Vakarų dalimi.

Iki šiol dažniausiai plaukėme „didžiųjų“ Vakarų sostinių nubrėžtame geopolitiniame farvateryje, kartu su visais kitais Vakarų partneriais skelbdami solidarumą su Ukraina, iš savo sandėlių atiduodami jau nebenaudojamą karinę techniką ir amuniciją, tačiau savo strateginius geopolitinius saugumo siekius apribodami išimtinai individualiais Lietuvos saugumo poreikiais (Vokietijos brigada Lietuvoje), nors mūsų saugumas žymiai labiau priklauso nuo to, ar Ukrainai pavyks apsiginti, nei nuo to, kada ir kaip Vokietijos brigada bus dislokuota Lietuvoje.

Deja, atrodo, kad ir mums patiems Ukrainos karas už savo laisvę dar netapo „mūsų“ karu. Nes tam, kad įrodytume, jog tai yra ir mūsų karas, neužtenka vien Ukrainos vėliavų gausos Vilniuje, vien gražių politinio solidarumo pareiškimų ar gestų, vien pilietinės visuomenės labdaros akcijų ar to, jog mes neprašome, kad ukrainiečiai mums dėkotų. Tam reikia, kad mes patys turėtume aiškią ir visaapimančią „mūsų karo už Ukrainą“ strategiją: kaip mes šiame kare dalyvaujame, ko mes siekiame ir kokius išteklius tam naudojame. Ir tai visų pirma turi būti mūsų geopolitinė strategija, iš kurios išplauktų ir mūsų aiški karinė strategija artimiausiam dešimtmečiui. Mes turime suvokti savo vaidmenį šiame kare – nesame pati didžiausia karinė galia, kuri galėtų pati viena lemti karinius rezultatus mūsų regione, tačiau galime būti pakankamai įtakingi siūlydami strategines geopolitines iniciatyvas ir idėjas, kaip transformuoti mūsų regioną į žymiai saugesnę erdvę ir burdami tiek mūsų regiono, tiek žymiai platesnės Vakarų bendruomenės bendraminčius tokiai bendrai veiklai.

Štai tokios mūsų veiklos labiausiai ir pasigendu šiandieninėje realybėje.

Nes Vakarams šiandien labiausiai trūksta aiškios ilgalaikės geopolitinės strategijos, kuri apimtų ne tik Ukrainą, bet ir Rusiją bei Baltarusiją. Tai tenka labai ryškiai pabrėžti: kol Vakarai neturės strategijos Rusijos atžvilgiu, tol jie blaškysis bei mindžikuos ir Ukrainos reikaluose. Šiuo metu Vakarai bijo Ukrainos pergalės padarinių tolesnei Rusijos raidai, bijo, kad vietoje Putino ateis koks nors prigožinas (nes Vakarai neturi jokios strategijos, kaip padėti Rusijos demokratinei transformacijai, kadangi bijo kalbėti apie režimo pasikeitimą Rusijoje), todėl Vakarų karinė parama Ukrainai ir toliau lieka drungna (nes Vakarai bijo, kad ryžtingos paramos atveju Putinas dar kartą pareikš, kad tai NATO užpuolė Rusiją, o ne Rusija – Ukrainą). Vakaruose trūksta lyderystės, noro ir gebėjimų įžvelgti „Ukrainos faktoriaus“ svarbą visai ilgalaikei Europos žemyno rytinės dalies geopolitinei pertvarkai, apimant ir potencialią transformaciją pačioje Rusijoje bei Baltarusijoje. Nes nėra tikima demokratijos perspektyvomis šiose šalyse: Vakarams atrodo, kad Putinas ir Lukašenka yra amžini savo šalių lyderiai, o visokios prigožinų alternatyvos tik dar labiau gąsdina. Todėl visuose Vakarų svarstymuose dėl Ukrainos vis dar vyraujančiu išlieka naratyvas: kaip į vienokius ar kitokius Vakarų veiksmus „Ukrainos fronte“ reaguos Putinas, o ne tai, kaip tokie ar kitokie ilgalaikiai Vakarų veiksmai padės sugriauti Putino režimą.

Štai šis Vakarų strateginio geopolitinio mąstymo deficitas, ydingumas arba silpnumas ir turi būti mūsų pagrindinis geopolitinis taikinys. O tam reikia, kad visų pirma mes patys turėtume savo įsivaizdavimą, kokia Vakarų strategija yra būtinai reikalinga ir gebėtume apie tokią mūsų Vakarų strategijos viziją burti bendraminčius: tiek Europoje, tiek ir kitapus Atlanto.

Bet norint suprasti, kodėl tokia Vakarų strategija yra būtinai reikalinga ir kodėl mes turime tuo užsiimti, visų pirma reikia įsivardinti pagrindinius, jau pastebimus pusantrų metų trukmės „Vakarų realybės“ faktus (kurie gali pasirodyti ir niūrokais), kad suprastume, kas mūsų laukia ilgalaikėje perspektyvoje, jeigu jau šiandien nesugebėsime tinkamai strategiškai reaguoti į tokią realybę:

Karas yra sunkus, ir su tokia Vakarų karine parama, kokios šiuo metu sulaukia Ukraina, gali būti vis sunkiau tikėtis, kad Ukraina artimiausiu metu pasieks triuškinančią pergalę prieš Rusiją. Tai nėra Ukrainos kaltė ar jos gebėjimų kariauti trūkumo įrodymas. Tai yra Vakarų negebėjimo apsispręsti, kad tai yra ir mūsų karas, pasekmė. Vakarai bijo Ukrainos pergalės prieš Rusiją padarinių pačiai Rusijai, nes neturi jokios nuoseklesnės strategijos Rusijos atžvilgiu. Kol Vakarai bijos Ukrainos pergalės prieš Rusiją, tol Ukrainai neduos ir ginklų, reikalingų tokiai pergalei pasiekti. Slėpdami savo politinio neįgalumo pagrindinę priežastį, Vakarai vis dažniau nori Ukrainos dėkingumo įrodymų (tai ir įrodo, kad Vakarams tai yra tik „Ukrainos karas“, o ne „mūsų karas“), ir vis rečiau kalba apie Vakarų dėkingumą Ukrainai. Tokiomis aplinkybėmis Ukraina susilauks vis didėjančio Vakarų spaudimo užbaigti „savo“ karą taikos derybomis su Putinu ir pagal Putino sąlygas. Ir be jokių Tribunolų.
Narystės NATO ar Vakarų saugumo garantijų Ukrainai perspektyvos po Vilniaus Viršūnių susitikimo darosi dar labiau miglotos, nes Vilniuje buvo apsiribota visiškai paviršutiniškomis formuluotėmis, o tai rodo, kad didieji Vakarai Ukrainos saugumo garantijų klausimo nelaiko rimtu, svarbiu ar savalaikiu. Bent kol kas. Priežastis ta pati: Vakarų lyderiai tyliai vis dar galvoja, kad Putinas turi veto teisę spręsti, kas Rusijos kaimynystėje gali tapti ir kas negali tapti NATO nare. Nes Putinas turi branduolinį arsenalą, kuriuo šantažuoja Vakarus. Vakarų politika Ukrainos klausimu lieka subordinuota Vakarų politikai Rusijos atžvilgiu, o tokios politikos Rusijos atžvilgiu Vakarai vis dar neturi. Anksčiau neturėjo, nes buvo priklausomi nuo Rusijos dujų, dabar neturi, nes bijo Putino branduolinio šantažo. Ir bijo to, kas bus su Rusija, jeigu nebeliks Putino. Kol Vakarai neturės adekvačios ilgalaikės politikos Rusijos atžvilgiu, paremtos ne Putin – first!, o Democracy in Russia – first! doktrina, tol Vakarai neturės ir adekvačios politikos Ukrainos atžvilgiu. Ir atvirkščiai – kol Vakarai neturės visaapimančios ir adekvačios politikos Ukrainos atžvilgiu (ginklai, atstatymas, NATO ir ES narystė), tol Vakarai neturės ir adekvačios politikos Rusijos atžvilgiu, nes demokratijos Rusijoje ir Baltarusijoje ateitis priklauso nuo Vakarų politikos Ukrainos atžvilgiu efektyvumo.
Vis dar yra sunku atsakyti, ar Vakarai tikrai yra pasiryžę per artimiausią dešimtmetį sukurti Ukrainos būsimosios ekonominės ir socialinės sėkmės pamatus, padarant viską, kad per šį dešimtmetį Ukraina taptų Europos Sąjungos nare ir būtų pilnai integruota į Europos Sąjungos Bendrąją rinką. Nors galime džiaugtis, kad prasidėjus karui Europos Sąjungai užteko politinės valios suteikti Ukrainai ir Moldovai kandidačių statusą, nors ir galima optimistiškai tikėtis, kad šių metų pabaigoje abi šalys bus pakviestos pradėti derybas dėl ES narystės, tačiau pačios narystės perspektyvos ir toliau skendi geopolitinėse miglose: pvz.; Prancūzija reikalauja visų pirma esminių institucinių reformų pačioje Europos Sąjungoje (atsisakant veto teisės) tam, kad ES būtų pasiruošusi priimti naujas nares (ir ypač Ukrainą), o tokios reformos pačios ES viduje yra ypač sunkiai įgyvendinamos. Antra, Lenkija ir kitos Centrinės Europos šalys su šių metų Ukrainos grūdų embargo iniciatyvomis akivaizdžiai pademonstravo, kad Centrinė Europa, nepaisant savo solidarumo su Ukraina pareiškimų gausos, gali tapti reikšmingais oponentais, stabdančiais Ukrainos integraciją į ES ir Bendrąją rinką, nes jau dabar demonstruoja baimę konkuruoti su Ukrainos žemės ūkio produkcija toje pačioje ES Bendrojoje rinkoje. Paradoksalu, tačiau verta jau dabar matyti, kad Centrinė Europa gali tapti didžiausia kliūtimi Ukrainos tapimo ES nare kelyje: Centrinė Europa šiais metais pademonstravo, kad bijo ir ateityje bijos Ukrainos ekonominės konkurencijos; Centrinė Europa taip pat jau nuo seno demonstruoja savo nenorą atsisakyti veto teisės, nepaisant to, kad veto teisė nuosekliai virsta pagrindiniu europietiškos „šantažo kultūros“ instrumentu. Jeigu tektų pasirinkti – ar veto teisės išlaikymas, ar Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – šiuo metu nėra aišku, ką pasirinktų Centrinė Europa. Taip pat ir Lietuva. Viso to galimas padarinys – lėtas, ilgas ir neefektyvus Ukrainos integracijos į ES procesas. Ir ne todėl, kad Ukraina nespėtų įgyvendinti reikalingų reformų, o todėl, kad pačioje Europos Sąjungoje ilgainiui pristigs politinės valios ir bus sustota ties kokiu nors miglotu palaipsnės integracijos modeliu, be aiškios politinės valios, be aiškių integracijos kriterijų, datų bei etapų, ir toliau ilgam paliekant Ukrainą pilkojoje geopolitinėje zonoje. Kaip ir iki šiol.

Visa tai rašau ne tam, kad dar sykį padejuotume, kokie Vakarai yra silpni, vis dar geopoilitiškai miegantys ar bijantys Putino. Vakarai yra tokie, kokie yra – tiesiog reikia matyti jų ir stipriąsias, ir silpnąsias puses. Jos gali keistis: vienaip Vakarai veikia, kol J.Bidenas yra JAV prezidentas, kitaip jie gali veikti, jeigu sugrįš D.Trumpas. Tačiau akivaizdu, kad Vakarai yra vienintelis mūsų saugumo potencialas ir resursas. Iš kitos pusės, bent mums taip pat yra akivaizdu, kad Ukrainoje šiuo metu yra sprendžiamas ir visų Vakarų likimas.

Akivaizdu, kad „Vakarai“ yra plati sąvoka – ji apima labai skirtingus regionus su pakankamai skirtingais interesais: tai ir naujoji Europa su Centrine Europa bei Baltijos šalimis, tai ir Šiaurės Europa bei Didžioji Britanija, tai ir senoji Europa, su pakankamai skirtingomis Vokietija, Prancūzija ir Viduržemio pakrantės valstybėmis, tai ir transatlantiniai partneriai. Dauguma šių šalių yra NATO, o Europos žemyne – ir ES narėmis. Ukrainos klausimu išlaikoma daugmaž vieninga pozicija, nors akivaizdu, kad skirtingi regionai turi skirtingus prioritetus. Kartais vardan vienybės išsaugojimo yra aukojami ryžtingesni veiksmai, nors iki šiol tai nėra tapę ryškiausiai matoma problema. Tačiau jau netrukus tai gali tapti vis ryškesniu iššūkiu, nes aukščiau aprašyta šiandieninė „Vakarų realybė“ gali sukelti vis negatyvesnių ilgalaikių padarinių. Visų pirma mūsų regionui, bet taip pat ir visam Europos žemynui, o tuo pačiu ir visiems Vakarams.

„Vakarų realybė“ šiuo metu yra tokia, kokia yra. Mūsų uždavinys yra sugebėti veikti ir pasiekti maksimalių tikslų net ir tokios realybės sąlygomis. Šiandieninės „Vakarų realybės“ problemas, kurios mums labiausiai rūpi, galima įvardinti labai trumpai: a) visaapimančios ilgalaikės Vakarų strategijos, skirtos visos Europos rytinės dalies (Ukraina, Rusija, Baltarusija) geopolitinei rekonstrukcijai, kurioje pagrindinį vaidmenį suvaidintų Ukraina (jos pergalė, atstatymas, Euroatlantinė integracija), trūkumas; b) tokios strategijos parengimui ir įgyvendinimui skirtos Vakarų geopolitinės lyderystės bei politinės valios trūkumas.

Tai suprantant ir iškyla klausimas dėl Lietuvos atsakomybės. Mūsų svarbiausia atsakomybė yra ieškoti partnerių ir bendraminčių, su kuriais kartu galėtume pakeisti šiandieninę „Vakarų realybę“. Mes labai daug diskutuojame apie Vokietijos brigadą Lietuvoje, apie vokiškų tankų pirkimą ir kaip tokį pirkimą išlaikyti paslaptyje (?!) – tai yra svarbu, bet tai susiję tik su mūsų individualiu saugumu. Tuo tarpu visiškai nematau platesnių ir esminių mūsų diskusijų apie tai, kaip galime pasiekti to, kad keistųsi dabartinė „Vakarų realybė“; ką turime daryti, kad Ukrainos besąlyginė pergalė ir Rusijos sutriuškinimas taptų ir Vakarų tikslu; ką turime padaryti, kad Vakarai nebebijotų Ukrainos pergalės ir jos pasekmių Rusijai; ką turime padaryti, kad Vakarai Ukrainos euroatlantinę integraciją vertintų ne tik kaip Ukrainos siekį, bet ir kaip tai, kas gyvybiškai reikalinga ir patiems Vakarams, nes tik taip gali būti realizuota Europos Rytų geopolitinė rekonstrukcija ir sukurtos sąlygos tvariai taikai Europos žemyne. O tai ir visos Europos, ir mūsų saugumui yra ne mažiau svarbu, nei tai, kokie tankai ar kokios brigados ilgainiui bus dislokuotos Lietuvoje.

Europos geopolitinės problemos (pavojai ir galimybės) šiuo metu koncentruojasi rytiniuose Vakarų erdvės pasieniuose Europos žemyne. Vakarų erdvės šalių, atstovaujančių šį regioną (įskaitant ir Lietuvą, bei Ukrainą), politinis svoris Vakarų erdvėje yra ženkliai išaugęs. Šis regionas gali užpildyti tą kolektyvinės lyderystės deficitą, kuris Vakaruose jaučiamas taip skausmingai. Bet tokių pastangų šis regionas iki šiol nedemonstruoja.

Kodėl?

Todėl, kad ir mes dar nejaučiame jog tai yra ir „mūsų karas“. Jeigu jaustume, tai diskutuotume ne tik apie mums svarbius NATO gynybos planus, bet ir apie tai, ar gali susiklostyti tokia situacija, kad NATO ar kitokios Vakarų bendraminčių koalicijos imtų svarstyti savo karinių pajėgumų dalyvavimą Ukrainos kare; jau dabar svarstytume ir tai, ar mes būtume pasiruošę siųsti savo karius į Ukrainą kartu su tokia bendraminčių koalicija, jeigu tai tikrai yra „mūsų karas“ (Vakarų ekspertų tarpe tokios diskusijos jau vyksta).

Svarstytume ir tai, kaip atsisakyti veto teisės Europos Sąjungos reikaluose bei kaip padėti Lenkijai nebijoti Ukrainos žemės ūkio konkurencijos. Svarstytume ir tai, kaip įtikinti Vakarus, kad ir Rusijoje yra galima demokratija ir todėl Vakarams nereikia bijoti Ukrainos pergalės prieš Rusiją, bei to sąlygotos Putino režimo griūties.

Kol mes tokių dalykų nesvarstome, tol ir mes esame tyli šiandieninės „Vakarų realybės“ dalis. O ta realybė mūsų turėtų netenkinti. Jeigu netenkina, tai reikia stengtis ją keisti, o ne galvoti, kaip patyliukais prie jos prisitaikyti.

Kažkada Sąjūdžio metais „Vakarų realybė“ („tik nesiūbuokite Sovietų Sąjungos laivelio, nes reformatorių Gorbačiovą reikia išsaugoti“) mūsų taip pat netenkino. Ir mes sugebėjome ją pakeisti, dirbdami kartu su visais kitais bendraminčiais: Baltijos šalimis, Lenkija, Skandinavija, Didžiąja Britanija, JAV Kongresu. Dabar yra tokios pat svarbos istorinis metas. Ir esminė problema yra ta pati – „Vakarų realybė“. Mes turime patirties, kaip ją pakeisti.

Tai ir turime padaryti, nes tai – mūsų didžiausia šių dienų atsakomybė.

2023.08.09

Liudas Mažylis. 2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų retrospektyva

2023 m. liepos 6 d. A. Lukašenka valstybinei naujienų agentūrai „Belta“ pranešė, kad dar negalvojo ar dalyvaus 2025 m. prezidento rinkimuose, tačiau yra susirūpinęs, kaip šalis atrodys jau po jo valdymo. Dėl to, kad Lukašenka „dalyvaus“ ateinančiuose prezidento rinkimuose nekyla jokių abejonių. Tačiau ateinantys prezidento rinkimai bus kitokie, kadangi juose nebus jokių politinių oponentų. Po paskutiniųjų 2020 m. įvykusių prezidento rinkimų, bet kokios pozityvios Baltarusijos ateities perspektyvos atrodo labai miglotos. Pilietinė visuomenė sunaikinta, o valstybės suverenitetas tiesiogine to žodžio prasme perleistas Rusijai, taip įtraukiant Baltarusiją į beprasmį karą su Ukraina. Trečiosios 2020 m. rugpjūčio 9 d. Baltarusijos prezidento rinkimų metinės žymi vieną iš sudėtingiausių Baltarusijos laikotarpių, ne tik visuomenei bet ir Lukašenkos režimui.

Europos santykiai su Baltarusija visuomet buvo gana sudėtingi, grįsti konkrečiomis politinėmis sąlygomis, tačiau vis tiek lydimi atsargiu optimizmu dėl galimų demokratinių pokyčių. Nuo pat Baltarusijos nepriklausomybės geopolitinė paradigma visuomet svyravo tarp bendradarbiavimo su Vakarais ir politinės bei ekonominės integracijos su Rusija. Tačiau esminis Lukašenkos siekis nuo pat pradžių buvo konsoliduoti visą institucinę galią, dėl to politinės sistemos panašumai su Rusija stabdė, bet kokį glaudesnį integracijos su Europa procesą. ES ir Baltarusijos santykiai buvo grindžiami pragmatiniais principais, tokiais kaip prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo. Nuo 1995 m. tarp Baltarusijos ir ES buvo pasirašytas Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimas, kuriame buvo nustatytos pagrindinės taisyklės politiniams, ekonominiams ir prekybiniams santykiams. Po sąlyginai sklandžiai pradėtų diplomatinių santykių, 1994 m. Lukašenkai tapus prezidentu šalis staigiai pradėjo grimzti į autoritarizmą. Dar 1995 m. gegužę Lukašenka surengė referendumą dėl sovietinės Baltarusijos vėliavos ir herbo, kaip nacionalinių simbolių, sugrąžinimo. 1996 m. per antrąjį referendumą jis pakeitė konstituciją ir paleido teisėtai išrinktą parlamentą, pakeisdamas jį režimo lojalistų grupe. Tokiu būdu Lukašenka panaikino demokratinio valdymo pagrindą sudarantį valdžių atskyrimą ir pradėjo kurti šiandien egzistuojančią totalitarinę sistemą. Dėl šių veiksnių ES nusprendė neratifikuoti Partnerystės ir bendradarbiavimo susitarimo, taip Baltarusijai sustabdant tolimesnes europines aspiracijas. Iš esmės, jau nuo 1997 m. Baltarusijai taikomos įvairios ES sankcijos dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų, nesąžiningų rinkimų ir politinių represijų. Tačiau, galima teigti, kad ES visą laiką bandė užmegzti konstruktyvų dialogą su Minsku bei normalizuoti santykius. Per kelis dešimtmečius ES įgyvendino tokias iniciatyvas, kaip vizų režimo supaprastinimo ir readmisijos susitarimus, atnaujino dialogą žmogaus teisių klausimais bei padidino finansinę paramą. 2009 m. Baltarusija buvo priimta į Rytų Partnerystės programą bei 2016 m. beveik visos ekonominės ir tikslinės sankcijos buvo nuimtos, Lukašenkai paleidus politinius kalinius. Tačiau 2020 m. tapo lemiamu Baltarusijos ir Lukašenkos režimo politiniu iššūkiu.

2020 m. Baltarusijos prezidento rinkimų neramumai prasidėjo dar prieš rinkimus. Valstybei patiriant ekonominius sunkumus, COVID-19 pandemiją ir vis didėjantį spaudimą iš Maskvos, visuomenės pasitikėjimas Lukašenka sumenko. To pasėkoje, pradėjo aiškėti nauji nepriklausomos opozicijos lyderiai, tokie kaip Viktaras Babaryka ir Sergejus Cichanouskis. Režimo galios struktūroms falsifikavus kaltinimus ir dar iki rinkimų sulaikius juos, šalyje pradėjo kilti protestai, matant kad eilinį kartą šalies politinis status-quo nesikeis. Jau iki rinkimų buvo aišku, jog Lukašenka pavogs rinkimus, tačiau nepriklausoma politinė opozicija vis tiek konsolidavo savo rinkiminius štabus ir sutelkė palaikymą Svetlanai Cichanouskajai. Remiantis opozicijos duomenimis, būtent ji surinko didžiąją dalį rinkėjų balsų ir įveikė Lukašenką rinkimuose. Visgi rugpjūčio 9 d., kaip ir tikėtasi, Lukašenka apsiskelbė nugalėtoju, o šalyje iš karto prasidėjo protestai, kurie tęsėsi daugiau nei metus. Režimas, o konkrečiai – Lukašenka, pirmą kartą per visą valdymo laikotarpį pajautė tiesioginį visuomenės ir tarptautinės bendruomenės spaudimą. Todėl su Maskvos pagalba valdomos galios struktūros pradėjo negailestingą jau tris metus trunkantį karą prieš baltarusius. Santykių normalizacija su ES ir Vakarais tapo ir išlieka neįmanoma.

2020 m. prezidentinių rinkimų pasekmės iš esmės paveikė ir Lukašenkos režimo stabilumą. Lukašenka net devynis kartus per 2022 m. susitiko su Putinu, tai – rekordas. Tikėtina, kad Lukašenka tikisi, kad Maskvos teikiama finansinė parama padės sušvelninti Baltarusijai taikomų tarptautinių sankcijų padarinius ir išlaikyti valstybės finansinį stabilumą. Dėl finansinio ir galios struktūrų paramos poreikio, Baltarusija aktyviai pradėjo remti Rusiją kare prieš Ukrainą. Lukašenkos parama tik karui prasidėjus sudarė sąlygas Rusijos puolimui Ukrainos šiaurėje. Baltarusijoje dislokuoti raketų kompleksai ,,Iskander“ leido daug raketų į Ukrainos teritoriją. Užsitęsus karui ir Rusijai vis labiau stingant ginkluotės, Baltarusija teikia paramą Kremliui perduodama kovos techniką, ginkluotę ir amuniciją.

Kalbant apie ekonomines pasekmes, šalis ir taip ilgą laiką išgyveno ekonominę stagnaciją, dėl nepakankamos diversifikacijos bei pernelyg didelės priklausomybės nuo tradicinių pramonės šakų. Žinoma, režimo kontroliuojama ekonomika bei oligarchija yra esminiai veiksniai lemiantys prastą ekonominę padėtį. Po 2020 m. prisidėję ES ir Vakarų ekonominiai sankcijų paketai nėra pagrindinė ekonominių sunkumų priežastis. 2022 m. Baltarusija pasiekė techninį „defaultą“, tai yra tokį skolos lygį, kai nebegalėjo susimokėti užsienio kreditoriams įsiskolinimų. Žinoma, ES sektorinės ir tiesioginės sankcijos visų pirma yra orientuotos paveikti būtent Lukašenkos režimą, jo artimą aplinką, o ne paprastus baltarusius. Nuo 2020 m. spalio mėn. dėl padėties Baltarusijoje ES priėmė penkis sankcijų paketus, iš viso taikydama sankcijas 233 asmenims ir 37 subjektams. O 2023 m. rugpjūčio 3 d. Taryba patvirtino dar ir naujausią, jau šeštąjį, sankcijų paketą, kuriame sankcijos nustatytos dar 38 asmenims ir 3 subjektams. Taip pat buvo skirtos papildomos tikslines priemonės, konkrečiai dėl Baltarusijos įsitraukimo Rusijos kare prieš Ukrainą, išplečiant šaunamųjų ginklų, aviacijos ir kosmoso pramonės eksporto draudimus. Svarbu paminėti, kad eksporto apribojimas orientuotas ir į dvejopo naudojimo prekes, pavyzdžiui, dronus ar kompiuterius, kurie gali būti naudojami mūšio lauke prieš Ukrainą.

Europos Parlamento vaidmuo Baltarusijos kontekste irgi tapo labai aiškus: raginti Tarybą ir Komisiją plėsti ekonomines ir individualias sankcijas bei skatinti tikslinės ES pagalbos teikimą pilietinei visuomenei ir nukentėjusioms aukoms nuo politinių represijų. Baltarusijai tik įsitraukus į karą prieš Ukrainą, Europos Parlamentas labai aktyviai debatų metu ir teikiant rezoliucijas ragino taikyti tokias pat sankcijas, kaip dėl karo nusikaltimų Rusijai. Lukašenkos režimas po 2020 m. prezidentinių rinkimų suaktyvino ir hibridinio karo elementus prieš valstybes kaimynes, visų pirma, pasitelkiant „Gazpromo“ geopolitinį projektą – Astravo atominę elektrinę. Dėl šios branduolinės grėsmės, Europos Parlamentas 2021 m. vasario 11 d. išreiškė poziciją rezoliucijoje dėl Astravo atominės elektrinės Baltarusijoje saugumo. Man ir asmeniškai jau nuo kadencijos pradžios ne vieną kartą teko raštiškai kreiptis į Europos Komisiją bei į Tarptautinę atominės energijos agentūrą (TATENA) dėl rimtų technologinių ir aplinkosaugos standartų pažeidimų. Baltarusijai jau šiais metais pradėjus eksploatuoti dar ir antrąjį energijos bloką, kreipiausi į naujai paskirtą ES ambasadorių Baltarusijai dėl valstybių narių interesų ir lūkesčių reprezentavimo, konkrečiai adresuojant poreikį stabdyti nesaugią ir potencialiai grėsmingą Astravo AE. Šis klausimas privalo išlikti prioritetiniu.

Bendrai kalbant, po 2020 m. prezidentinių rinkimų Lukašenkos elgesys tapo neprognozuojamas. Režimo pastangos, skirtos išlaikyti galios centrą pas Lukašenką, virto finansine, politine bei karine priklausomybe nuo Rusijos. Sąjunginės valstybės sutartis, pasirašyta dar 1996 m., tapo vėl aktuali po 2020 m. įvykių, kai Maskva pradėjo daryti spaudimą Minskui. Ta pati 2021 m. „migrantų krizė“ ar „Ryanair“ lėktuvo užgrobimas iš esmės užsienio politikoje buvo nematytas Lukašenkos „modus operandi“ (liet. „veikimo principas“), kuris labiau atitiko būtent Kremliaus praeityje vykdytas operacijas prieš ES nares. O įvertinus ES institucijų vaidmenį, akivaizdu, kad spaudimas Lukašenkos režimui toliau išliks Europos geopolitinių prioritetų viršūnėje. Klausimas, tik kiek dar laiko Lukašenkos režimas sugebės kliautis parama iš Kremliaus. Vertinant Baltarusijos perspektyvas, panašu, kad Lukašenkos režimo ateitis taip pat spręsis Ukrainos karo lauke. Rusijai pralaimint karą, finansinė parama režimui tikrai negalės išlikti ilgą laiką tokia pati. Karas Rusijai kainuoja labai brangiai, o nors ir sankcijos lėtos, jų poveikis stabilus. Demokratiniai procesai šiuo metu Baltarusijoje yra sustoję ir apie juos kalbėti sudėtinga, tačiau nereikia ir manyti, kad ten kitokia ateitis neįmanoma. Baltarusijos pilietinė visuomenė 2020 m. įrodė, kad Lukašenka gali būti išjudintas, esant palankiai išorės ir vidaus politikos faktorių kombinacijai.

2022.08.17

A. Kubilius: Kremlius padeda Vakarams

Europarlamentaras Andrius Kubilius sako, kad karą Ukrainoje sukėlęs Kremlius pats padeda Vakarams išsivaduoti nuo priklausomybės rusiškoms dujoms. Pasak jo, Rusijos grasinimai bei dujų tiekimo trikdymai siekiant paveikti Vokietijos politiką besiginančios Ukrainos atžvilgiu, suveikė ne taip, kaip tikėjosi Maskva.

„Kremlius tam tikra prasme padeda Vakarams tapti mažiau priklausomiems nuo Rusijos dujų. Jau dabar ši priklausomybė yra sumažėjusi, lyginant su tuo, kas buvo karo pradžioje. Tada daugiau kaip 40 procentų dujų Europoje buvo gaunama iš Rusijos, dabar tenka matyti, kad liko apie 20 procentų. Ta pati Vokietija skubiai stato suskystintųjų dujų terminalą, kuris pagal vokiečių planus, turėtų pradėti veikti kitų metų pačioje pradžioje. Tai tam tikra prasme tas išsivadavimas vyksta su dramatiškais pokyčiais“, – „Žinių radijui“ teigė A. Kubilius.

Dėl įtampos, susijusios su Rusijos karu Ukrainoje ir dėl jo paskelbtų Vakarų sankcijų, Maskva sumažino gamtinių dujų tiekimą daugeliui Europos valstybių, įskaitant Vokietiją. Dujotiekis „Nord Stream 1“, kuriuo Vokietija gauna dujas per Baltijos jūrą, nuo praėjusios savaitės veikia tik 20 proc. pajėgumu.

2021.08.19

EP grupės Europos atminčiai leidinys „Atminkime jų vardus”

2020.08.24

Leidinys „Istorinė atmintis – Europos ateičiai”

Ribentropo-Molotovo pakto sukakčiai paminėti – išleistas leidinys „Istorinė atmintis – Europos ateičiai”

Š. m. rugpjūčio 23 d. Lietuva minėjo Ribentropo-Molotovo pakto, nulėmusio Antrąjį pasaulinį karą ir padalinusio Europą į dvi dalis, 81-ąsias metines, o taip pat ir Baltijos kelio 31-ąsias metines.

Šia proga išleistas Europos Parlamento narės, parlamentinės grupės Europos atminčiai koordinatorės Rasos Juknevičienės leidinys „Istorinė atmintis – Europos ateičiai”. Jame publikuojami parlamentarės straipsniai, skirti istorinės atminties tematikai.

Leidinį lietuvių ir anglų kalbomis galite skaityti paspaudę šią nuorodą: Istorine atmintis Europos ateiciai

Kviečiame skaityti!

A. Kubilius. Baltarusija: kelios pastabos sau

Baltarusijos reikalai jau kelintą savaitę laiko prikaustę mūsų dėmesį. Revoliucija tęsiasi. Dinamika, kaip ir bet kokioje revoliucijoje, yra sparčiai besikeičianti ir sunkiai prognozuojama: yra pakilimų ir atoslūgių laikotarpiai; po patirtų pirmųjų labai skaudžių smūgių valdžia bando persigrupuoti ir atgauti kvapą; opozicija bando tvarkingiau susigrupuoti; trumpo sprinto nuotaikas keičia ilgos distancijos nuojautos.

Ta proga keletas pastabų, bandant pačiam sau pasidaryti keletą išvadų:

TRUMPA AR ILGA DISTANCIJA?

Nors man, kaip ir daugeliui, norėtųsi kiek galima greičiau pamatyti diktatūros Baltarusijoje pabaigą, tačiau visiškai tikėtinas ir toks revoliucijos scenarijus, kuris užtruks dar keletą mėnesių. Tam turi būti pasiruošusi Baltarusijos opozicija, tam turime būti pasiruošę ir mes Lietuvoje, tam turi būti pasiruošę ir Baltarusijos permainų draugai visoje Europos Sąjungoje. Mitingų ir streikų dinamika gali keistis, tačiau lieka vienas nekintantis dalykas – Lukašenka rinkimus pralaimėjo. Verta prisiminti, kad 2014 metų Maidano Ukrainoje pergalė buvo pasiekta taip pat ne per vieną dieną ir net ne per vieną savaitę ar mėnesį. Maidanas Kijeve prasidėjo iš karto po 2013 metų Rytų Partnerystės viršūnių susitikimo, kuris įvyko Vilniuje 2013 m. lapkričio 28 – 29 dienomis, o galutinė pergalė buvo pasiekta 2014 metų vasario 21 – 23 dienomis. Revoliucijos Baltarusijoje niekaip negalima lyginti su Maidanu Ukrainoje ir būtina dėti visas pastangas, kad Baltarusijoje būtų išvengta naujų aukų, tačiau ir Baltarusijoje negalima atmesti galimo kelių mėnesių trukmės revoliucijos scenarijaus.

KODĖL LUKAŠENKOS INAUGURACIJA NUKELIAMA BENT 2 MĖNESIAMS?

Šią savaitę buvo pasirodę žinučių, kad artimiausiomis dienomis gali įvykti nauja Lukašenkos inauguracijos ceremonija. Dar vienai kadencijai. Tačiau Jermošina iš Centrinės rinkimų komisijos, kuri tokią ceremoniją ir turi organizuoti, skubiai pranešė, kad tai įvyks per artimiausius du mėnesius.

Susidaro vaizdas, kad Lukašenka nebeskuba su nauja inauguracija.

Gali būti, kad to priežastis yra visiškai suprantama: po naujos inauguracijos baigiasi Lukašenkos dabartiniai įgaliojimai. Jeigu dabartinių įgaliojimų legitimumą dar galima kažkaip pagrįsti, tai nauji įgaliojimai bus visiškai nelegitimūs, nes Lukašenka ir pats supranta, kad rinkimus jis pralaimėjo. O tai reiškia, kad po naujos inauguracijos jis bus tik „pilietis Lukašenka“, kuris yra nekonstituciniu būdu užgrobęs valdžią. Ir gali būti, kad jis pats nėra įsitikinęs, ar Prezidento su naujais, bet nelegitimiais įgaliojimais, klausys kariuomenė ir kitos jėgos struktūros. Todėl ir neskubina naujos inauguracijos bei savo nelegitimumo valandos.

Neskubėti matyt verčia ir naivus manymas, kad su laiku revoliucijos įkarštis atvės. Gali būti, kad taip elgtis pataria ir Putinas.

PUTINAS IR LUKAŠENKA

Lukašenka ir Putinas kas dieną susiskambina. Akivaizdu, kad Lukašenka laikysis įsikibęs posto tiek, kiek jam tai daryti lieps Putinas. Tai supranta Vakarų lyderiai: A.Merkel, E.Macron, kurie dėl „Baltarusijos krizės“ skambina ne Lukašenkai, bet Putinui. Tai supranta ir Baltarusijos opozicijos Koordinacinė Taryba, kurios lyderiai taip pat atvirai sako, kad tikisi konstruktyvaus Rusijos vaidmens išsprendžiant pagrindinę problemą – pralaimėjusio Lukašenkos patraukimo problemą. Tokia situacija šiuo metu leidžia Putinui jaustis svarbiam ir tyliai į priekį stumti savo reikalavimus dėl būsimų Baltarusijos reikalų. Tačiau Putinas padarys eilinę, strateginę klaidą, jeigu jis tokią Lukašenkos laikymo poste taktiką pavers savo ilgalaike strategija Baltarusijos atžvilgiu. Nes kuo toliau, tuo labiau darysis aišku, kad Putino parama yra vienintelė priežastis, kodėl Lukašenka nesitraukia. Ir ilgainiui tai pradės suprasti vis platesnės gretos tų Baltarusijos piliečių, kurie šiandien nebijodami OMON žiaurumų ir toliau eina į aikštes protestuoti arba pradeda streikuoti su vieninteliu reikalavimu: „išeik“ («уходи»). Ilgainiui kontrastas darysis vis ryškesnis: Putinas yra Lukašenkos gelbėtojas nuo žmonių valios, tuo tarpu Europos Sąjunga yra kartu su Baltarusijos žmonėmis. Kai žmonės pradės tai vis aiškiau matyti, baltarusių akyse „toksiniu“ taps ne tik Lukašenka su visais savo omonais, bet ir pats Lukašenką gelbėjantis Putinas. Nors dabar baltarusiai siekia tik demokratijos, bet ne naujų geopolitinių tikslų, Putinas gali „priversti“ juos susimąstyti, kas iš geopolitinių veikėjų yra iš tikrųjų su Baltarusijos žmonėmis (Europos Sąjunga), o kas yra su Lukašenka (Putinas).

Todėl tikėtina, kad po kelių savaičių (gal po rugsėjo 13 d., kai įvyks regioniniai rinkimai Rusijoje) Putinas Lukašenkai nurodys trauktis. Taip įvyks, jeigu Kremliuje yra dar kiek nors racionalumo ir supratimo, kad Putinas po Maidano savo parama Janukovyčiui ir agresija prieš Ukrainą sukūrė šiandieninę provakarietišką Ukrainą, ir lygiai taip pat gali „sukurti“ provakarietišką Baltarusiją. Tam tereikia, kad baltarusiai vis labiau suvoktų, jog vienintelė priežastis, kodėl Lukašenka vis dar „neišeina“, yra tai, kad Putinas jam neleidžia to padaryti.

OPOZICIJOS KOORDINACINĖ TARYBA

Šią savaitę matome mažiau mitingų (sekmadienį Minske organizuojamas visos Baltarusijos mitingas „prieš Lukašenką“), bet daugiau opozicinio „susitvarkymo“ dalykų. Sviatlanos Cichanouskajos iniciatyva buvo sukurtas opozicinis Koordinacinis Komitetas, kuriasi Nacionalinio Streiko Komitetas. Taip užsipildo politinės lyderystės erdvė.

Nepaisant to, kad kaip visada opoziciniuose judėjimuose yra nepatenkintų tuo, kaip Koordinacinis Komitetas buvo sudarytas, ar kad kas nors nėra įtrauktas į jį, ar, kad ką nors ne tą pasakė, bet Komiteto įkūrimas yra didžiulis žingsnis į priekį. Taip – jam dar reikės savo veiksmais ir žodžiais išsikovoti autoritetą ir žmonių pagarbą. Tačiau tai, kad opozicija pradeda organizuoti ne tik mitingus ir protestus, bet ir struktūrizuoti Baltarusijos naująjį politinį lauką, yra dėsningas žingsnis į priekį. Komitetui atrasti savo veikimo būdą ir taktiką teks labai greitai, tačiau teks ruoštis ir ilgesnio laikotarpio veiklai. Ir vėlgi – bus visko: bus entuziazmo bangų ir nusivylimo bangų, bus didelių pergalių ir skausmingų (bet tikiuosi – nepražūtingų) pralaimėjimų; bus ginčų, nesutarimų ir net išsiskyrimų. Taip reikalai klostosi po kiekvienos revoliucijos: revoliucijos vienybę palaipsniui keičia natūrali politinė diferenciacija. Bet šiame etape Koordinacinio Komiteto veikla bus ypatingai svarbi. Šiam Komitetui, kaip ir Sviatlanai Cichanouskajai, reikalingas mūsų solidarumas, pripažinimas ir parama. Taip, kaip 1988-aisiais ji buvo reikalinga mūsų Sąjūdžio Tarybai.

Lukašenka grasina Komitetui bylomis dėl tariamo pasikėsinimo užgrobti valstybės valdžią. Tai tik įrodo, kad Lukašenka supranta, koks svarbus žingsnis yra Komiteto sukūrimas. Tačiau paradoksas, kad Lukašenka tuo pačiu pats brėžia savo ateities kontūrus, nes jeigu jis, pralaimėjęs rinkimus, artimiausiu metu nesutiks dėl taikaus pasitraukimo iš valdžios ir naujų demokratinių rinkimų organizavimo, po naujos inauguracijos jis pats taps tuo eiliniu piliečiu, kuris neteisėtai užgrobė valstybės valdžią. O tai yra sunkus nusikaltimas.

BALTARUSIJOS GEOPOLITIKA

Nors Baltarusijoje vykstanti revoliucija yra demokratinė, o ne geopolitinė revoliucija, mūsų tarpe kartais tai nėra suprantama ir dėl to nuskamba lyg ir nusivylimo gaidelės. Tai tik rodo, kad nėra suprantamos Baltarusijos demokratinės revoliucijos geopolitinė svarba ir jos galimos ilgalaikės pasekmės. Lygiai taip pat tai rodo, kad nėra suprantamos geopolitinės Baltarusijos ypatybės, kurias yra būtina racionaliai įvertinti tam, kad išvengtume klaidingų lūkesčių.

Ta proga – keletas trumpų pastabų:

Pirmiausia, reikia suvokti, kad baltarusių tautai rusų tauta (ne Putinas) etniškai ir kultūriškai yra gimininga ir artima, taip, kaip lietuviams yra artima latvių tauta. Todėl tikėtis, kad baltarusiai žiūrės į Rusiją taip pat, kaip mes ar taip, kaip ukrainiečiai, būtų tiesiog neišmintinga. Putinas, bandydamas išsaugoti Lukašenką, turėtų padaryti didelių ir ilgalaikių klaidų, kad baltarusių požiūris į Rusiją dramatiškai pasikeistų. Tačiau šiandieninis baltarusių požiūris į Rusiją visai nereiškia, kad baltarusiai nenori tapti normalia europietiška valstybe.

Antra, reikia atsiminti, kad tarp Oršos ir Smolensko einanti Baltarusijos-Rusijos siena yra tik 400 km nuo Maskvos (tik šiek tiek toliau nei atstumas tarp Vilniaus ir Klaipėdos). Todėl akivaizdu, kad Maskvos geopolitinis jautrumas į pasikeitimus Baltarusijoje yra labai didelis. Negana to, Baltarusijoje nuo senesnių laikų yra kelios karinės Rusijos bazės, kurių viena yra Rusijos vienintelė karinė tolimojo nuotolio radiolokacinė stotis, netoli Baranovičių. Visa tai ir yra priežastis, kodėl Lukašenka bando sužadinti Kremliaus jautrumą, skelbdamas, kad demokratinė Baltarusija iš karto sieks tapti NATO nare, o Koordinacinis Komitetas tai ryžtingai neigia. Tas pats Babaryko, kol jo nepasodino į kalėjimą, racionaliai aiškino, kad Baltarusija turėtų siekti neutralumo ir, kad būtų gerai tai per artimiausią dešimtmetį pasiekti. Baltarusijos neutralumo siekis pirmiausia yra geopolitinės ir karinės Rusijos įtakos Baltarusijai mažinimo siekis. Ir tai yra racionalus, protingas tikslas.

Tačiau demokratijos pergalė Baltarusijoje turės žymiai platesnių ir ilgalaikių geopolitinių pasekmių. Nes tai būtų ypatingai stiprus, užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms eiti tuo pačiu keliu ir po 20-ties autoritarinio valdymo metų pradėti atsisveikinimo su tokiu režimu procesą. Prieš 4 mėnesius niekas netikėjo (tame tarpe ir aš), kad gali įvykti tai, ką šiandien matome Baltarusijoje. Jeigu tai šiandien vyksta mūsų artimiausioje kaimynystėje, reiškia tik vieną – tai gali įvykti ir Rusijoje. O Rusijos sugrįžimas į demokratinių, europietiškų šeimų bendriją yra pats svarbiausias geopolitinis virsmas, kurio pirmiausia reikia pačiai Rusijai, bet taip pat ir visai Europai. Demokratinės permainos Baltarusijoje atveria šias duris į milžiniškas permainas Europos žemyne.

BALTARUSIJOS EKONOMIKA: KAIP MAŽINTI ŠANTAŽO GALIMYBES?

Baltarusijos ekonomika yra stipriai pasiligojusi ir, be to, labai stipriai pririšta prie Rusijos rinkų ir Kremliaus dotacijų. Visi žinome, kad demokratijoje ekonominiai nepritekliai yra labai stiprus politinis faktorius. Akivaizdu, kad Kremlius turėdamas tokį ekonominį įtakos Baltarusijos politikai instrumentą, jį naudos labai intensyviai tiek per artimiausius naujus Prezidento rinkimus, tiek ir per po to seksiančius Parlamento bei savivaldos rinkimus. Tokia perspektyva abejoti būtų tiesiog neprotinga.

Todėl prieš pradedant kalbėti apie tai, kokias europietiškas ekonomines reformas turėtų įgyvendinti nauja demokratinė Baltarusijos Vyriausybė, Europos Sąjunga jau dabar turi svarstyti ir ruošti didelės apimties neatidėliotinos paramos polukašenkinės Baltarusijos ekonomikai paketą, analogišką savo apimtimi tokiam paramos paketui, kokį Europos Sąjunga suteikė Ukrainai po Maidano revoliucijos. 2014 metais Ukrainai buvo suteiktas 14 mlrd. eurų paramos paketas. Atsižvelgiant į tai, kad Baltarusija fiziškai yra mažesnė nei Ukraina, toks ES paramos paketas Baltarusijai turėtų siekti iki 3.5 – 4 mlrd. eurų.

Kitas ilgalaikis tikslas, kurio siekti naujai Baltarusijos Vyriausybei turėtų padėti Europos Sąjunga – tai palaipsniui mažinti Baltarusijos ekonomikos priklausomybę išimtinai nuo Rusijos ekonomikos. Plačiau atverdama savo rinkas, Europos Sąjunga padėtų diversifikuoti Baltarusijos ekonomiką, tuo pačiu mažintų Kremliaus galimybes ne tik ekonomiškai, bet ir politiškai įtakoti Baltarusijos demokratinę valstybę. Tačiau ir čia tenka būti realistais – tai nevienadienis procesas, jam reikės gerai apgalvotų ilgalaikių priemonių.

Todėl jau dabar reikia pradėti rengti naują visaapimančią ir ilgalaikę ES santykių su demokratine Baltarusija strategiją.

JAUNA DEMOKRATIJA: STEBUKLŲ NEBŪNA

Baltarusijos demokratinė revoliucija atves Baltarusiją į jai visiškai naują kelią, kurį sąlyginai galima pavadinti „jaunos demokratijos keliu“. Baltarusijai tai bus faktiškai visai nauja patirtis. Tačiau mes atsimename savo tokio paties kelio pradžią. Daugelis mūsų patirčių atsikartojo pomaidaninėje Ukrainoje ar Gruzijoje po „rožių revoliucijos“. Jaunų demokratijų patirtis yra nagrinėta daugelyje reikšmingų akademinių veikalų ir yra akivaizdu, kad po entuziastingo ir vieningo revoliucinio laikotarpio vėliau beveik neišvengiamai seka nusivylimo ir net nostalgijos laikotarpis; revoliucinės vienybės laikmetį keičia partinės diferenciacijos, konkurencijos ir net susipriešinimo laikas; ekonomikos transformaciją iš valstybės valdomos ir dotuojamos ekonomikos į rinkos konkurencija paremtą ekonomiką taip pat lydi neišvengiami bankrotai, laikini sunkumai ir nepritekliai. Visa tai mums teko praeiti, visa tai teks praeiti ir Baltarusijai. Mes tai praėjome, būdami nevieniši, bet jausdami efektyvų Europos Sąjungos solidarumą, to paties reikės ir naujajai Baltarusijai. Ir Baltarusija šį nelengvą kelią įveiks.

Ir kai jiems bus sunku (o taip tikrai bus!), jie turi jausti mūsų nuoširdų solidarumą. O tam reikia, kad mes ne iš aukšto ir arogantiškai žiūrėtume į jų atsargius žingsnius, galimas klaidas ir klaidžiojimus, bet kaip tie broliai ir sesės, kurie tas klaidas jau esame patys padarę ir kuriems nuoširdžiai rūpi, kad mūsų broliams baltarusiams tikrai pasisektų.

Nes Baltarusijos sėkmė bus ir mūsų sėkmė!

2020.08.21

Liudas Mažylis. Baltarusijos laisvėjimas: 13-oji diena

Prof. Liudas Mažylis yra Delegacijos ryšiams su Baltarusija narys Europos Parlamente

Europos institucijos pasiuntė visus įmanomus signalus faktiniam Baltarusijos vadovui. Griežtas pareiškimas priimtas Europos Parlamente. Prezidento rinkimų rezultatus suklastotais vieningai pripažino Europos Vadovų Taryba. „Druskonis“. Minėjote, kad galite atsiųsti tikslius įkainius ir sąlygas. Mielai lauksiu. skanduoja tūkstantinės minios pačioje Baltarusijoje. Minios į Lukašenką kreipiasi ne kaip į kraugerį, o kaip į paprastą vaikiną, kuris tiesiog „užsibuvo“. O pats „Saša“ veikia įprastu sau stiliumi.

Per 13 laisvėjimo dienų Europa, Baltarusija ir pasaulis negauna atsakymų į kai kuriuos paprasčiausius klausimus, į kuriuos atsakyti būtina. Pavyzdžiui. Koks suimtųjų politinių kalinių likimas? Kokia žiniasklaidos laisvės perspektyva šioj šalyje? Ar, kalėjimo žargonu tariant, „patamsiais“ nesitęsia elementarus susidorojimas?

Aikštėse šviesu ir svaigina laisvės dvasia. O kas vyksta kamerų prietemoje?

Ar „paprastas vaikinas Saša“ nesirengia vėl sugrūsti į patamsį visos valstybės, paprasčiausiai vėl užblokuodamas internetą, išskainiodamas laisvosios žiniasklaidos atstovus, kaip jau kartą buvo padaręs?

Europos Parlamento nariai atsakymų nesulaukia, o „kolegoms“ valstybių vadovams „paprastas vaikinas Saša“ atsakė atviru tekstu, paprašydamas nesiųsti į jo valstybę ginkluotų smogikų. Vaikinas turi vaizduotę? Geba pasitelkti analogijas? Veikiau – sprendžia pagal save.864627272

Dirbdamas Europos Parlamente sukaupiau tam tikrą patirtį apie tai, ar galima lyginti „panašius procesus panašiose valstybėse“. Siūlau neapsigauti. Nebūna vienodų procesų. Bet be analogų neapsieisi.

Rugpjūčio 23-iąją tie, kurie neabejingi demokratijai, rinksis „Laisvės kely“. Akivaizdi analogija su Baltijos keliu, 1989-aisiais. Kaip čia neprisiminsi „ankstyvojo“ Sąjūdžio lozungų? O jie buvo lakoniški: „Viešumas. Demokratija. Suverenitetas“. Ir jie buvo tikrai turiningi.

Ką šiandien turime kaimyninėje valstybėje? „Viešumas“ – o gal tik jo iliuzija? Pavyzdžiui, kur šiandien žmogus, prieš pora dienų nepaklusęs „paprasto vaikino Sašos“ paliepimui nefotografuoti? Gal jau sudorotas patamsy?

Visi prisimename sovietinių jėgos tarnybų siautėjimą Lietuvos laisvės lygos mitinge 1988-ųjų rugsėjį. Metodai 2020-ųjų rugpjūtį – visiškai tie patys.

„Demokratija“? Nei viena Europos Sąjungos valstybė nelaiko rinkimų legitimiais, o „Saša“ valdo kaip valdęs.

Gerai pamenu iššūkius, su kuriais Lietuva susidūrė anais laikais. Buvo „sąjunginio pavaldumo įmonių“ problema. „Sąjunga“ egzistavo tada, yra ir dabar. Rusijos ir Baltarusijos sąjunga. Glaudi ir numatomai vis glaudėjanti, turinti visiškai rimtas institucijas. O Astravo atominė – ar ji nėra panaši į to meto „sąjunginio pavaldumo įmonę“, lygiai kaip ir kitos stambios valstybinės įmonės, pilnai integruotos į Rusijos ekonomiką?

„Suverenitetas“? Anuomet mums Kauno Sąjūdyje Gorbačiovo planai atrodė skaidrūs it krištolas: suvereni Lietuva po demokratiškų rinkimų pasiprašo į „atnaujintą sąjungą“, o Europos lyderiai ploja rankomis. Dabar Baltarusija YRA galiojančioje sąjungoje su Rusija, todėl nieko net nereikia „naujinti“. Tiesa, Europos vadovai „bent jau“ imsis sankcijų prieš bespredielo Baltarusijoje organizatorius. Po atostogų, po truputį imsis…

Tuometinio Lietuvos Sąjūdžio analogas (ar analogai) šiandieninėje Baltarusijoje dar tik formuojasi. Esame to liudininkai. Jau 13 dienų. Tikime, kad prie tų procesų prisidedame. Galime didžiuotis, kad baltarusių tauta dėkinga mums už šią paramą.

O kiek tada praėjo nuo Sąjūdžio įsteigimo iki Lietuvos nepriklausomos valstybės tarptautinio pripažinimo? Nei daug, nei mažai: treji metai ir trys mėnesiai…

Manykim, kad pasaulis dabar „spartesnis“ ir viskas vyks sparčiau. Būtų gerai, kad „paprasto vaikino Sašos“ vaizduotė neapsiribotų besivaidenančiais jam „smogikais iš netolimojo Vakarų užsienio“.

Bet kuriuo atveju, visiems mums, neabejingiems dabartiniams įvykiams Baltarusijoje, teks dar ilgai būti susitelkus.