2024.01.30

Liudas Mažylis. ES dėmesys karui Ukrainoje: iššūkiai bei proveržiai

2024 m. vasario 24 d. bus praėję dveji metai nuo plataus masto rusų karinės invazijos į Ukrainą pradžios. Ko pasimokyta per tą laiką? Europos Sąjunga ir jos valstybės narės nuo pat agresyvaus karo pradžios stojo į demokratinės Ukrainos pusę, pradėjo daug rimčiau vertinti Rusijos grėsmę bei iš to kylančius geopolitinius bei saugumo iššūkius. Ir vis dėlto: per lėtai, per lėtai, per lėtai. 2023 m. mažiau nei pusė NATO šalių Europoje pasiekė aljanso nustatytą 2 proc. nuo BVP gynybos biudžeto tikslą. Lietuva – tarp pirmaujančių. Kai kurie pasižadėjimai, kaip pavyzdžiui ES tikslas iki 2024 m. kovo mėnesio pagaminti ir perduoti Ukrainai 1 mln. artilerijos sviedinių, nebus laiku įvykdyti. Tai akivaizdu remiantis Vokietijos gynybos ministro pasisakymu. Susitarimai, kurie visą laiką atrodė nekvestionuojami ir turintys bendrijos konsensusą, – pavyzdžiui finansinė parama Ukrainai – Vadovų Taryboje praeitų metų pabaigoje tiesiog užstrigo dėl Vengrijos veto. O Rusija, sutelkusi visus finansinius, industrinius bei karinius pajėgumus tęsia brutalų karą Ukrainoje. Tai kas nutiko?

Viešojoje erdvėje pasigirsta, neva Vakarus ištiko „nuovargis“. Nenuostabu: juk vyksta hibridinis karas. Totalus. Todėl finansinės ir karinės paramos skirtos Ukrainai tempai mažėja. Šiuo metu pagrindinis ir rimčiausias iššūkis – finansinės paramos pertrūkiai. Lyg tyčia, kaip tik 2023 m. pabaigoje ir JAV, ir ES užstrigo naujos karinės ir finansinės paramos paketai. JAV Senate nepavykus atsieti paramos Ukrainai nuo migracijos ir vidaus politikos klausimų, 60 mlrd. dolerių pagalbos paketas skirtas Ukrainai taip ir nebuvo patvirtintas. O ES Vadovų Taryboje Vengrijai pasinaudojus veto teise buvo užblokuota 50 mlrd. eurų parama. Tai laikytina ir veikimu prieš ES strateginius interesus. Mes, Europos Parlamento nariai, privalėjome reaguoti kaip įmanoma griežtai. Sausio 18 dieną patvirtinome rezoliuciją dėl padėties Vengrijoje ir įšaldytų ES lėšų. Asmeniškai man svarbiausiais – 3-asis rezoliucijos punktas: Vengrija pastaraisiais metais apsunkino ES gebėjimą veikti užsienio politikos klausimais, kaip tat sankcijos Rusijai ir parama Ukrainai. Todėl su šia rezoliucija siekiame inicijuoti, jog Europos Vadovų Taryba ir valstybės narės imtųsi veiksmų bei įvertintų Vengrijos daromus pažeidimus,  kaip apibrėžta ES sutarties 7 straipsnio 2 dalyje. Kitas svarbus momentas yra gynyba, o Vengrija ir čia sugeba komplikuoti situaciją, vilkindama Švedijos narystės į NATO ratifikavimą. Europos Parlamentas imasi iniciatyvos,  o kartu ir aš:  kreipėmės laišku į Parlamento prezidentę Robertą Metsolą, kad Komisija arba valstybės narės inicijuotų Europos Sąjungos sutarties 7 straipsnį, jo 3 dalį. Tokiu būdu Vengrijai galėtų būti sustabdytos konkrečios narystės teisės, įskaitant balsavimo teisę Vadovų Taryboje. Jau netrukus, 2024 m. vasario 1 d. Vadovų Taryba surengs specialų susitikimą, kuriame bus vėl aptartas ES biudžetas ir 50 mlrd. eurų papildomos finansinės paramos Ukrainai skyrimas ketverių metų laikotarpiui. Ar Vengrijai daromos spaudimas privers jos vadovą apsigalvoti, ar visoms ES narėms užteks politinės valios patvirtinti finansinę paramą Ukrainai?

Tenka pripažinti, kad pataikavimas Rusijai – ne vienos valstybės realybė. Nuolaidžiaujama energetikos, finansų srityse, periodiškai vis pliūpteli „gailestis“ dėl rusiškos kultūros, „atjauta“ savęs realizuoti negalėsiantiems rusų bei baltarusių sportininkams. Dėl energetikos – tai nuo invazijos pradžios Rusijos iškastinio kuro importas į Europos Sąjungą sumažėjo daugiau nei perpus. Taigi lyg ir „stiklinė jau pusiau tuščia“. Tačiau ES vis dar išlieka didžiausia rusiško iškastinio kuro importuotoja: nėra taikomas embargas Rusijos iškastinių dujų ir naftos žaliavų tiekimui vamzdynais. Taigi „stiklinė vis dar pusiau pilna“. O dar gi „Rosatom“ ir visas Rusijos branduolinės energetikos sektorius nėra įtrauktas į ES sankcijų paketus. Reikia pabrėžti, kad „Rosatom“ kartu su okupantais užgrobė Zaporižios atominę elektrinę Ukrainoje, ten taikė smurtą ir prievartą prieš darbuotojus bei tiesiogiai yra atsakinga dėl visų kilusių incidentų. Todėl dėl nuolatinių Rusijos karinių pajėgų provokacijų ir „Rosatom“ branduolinės saugos ir saugumo reikalavimų nesilaikymo Zaporižios atominėje elektrinėje laišku kreipiausi į Europos Komisiją. Komisija anksčiau dėl Zaporižios situacijos yra minėjusi, jog ES ir jos valstybės narės remia Ukrainą branduolinės ir radiacinės saugos srityje ir teikia finansinę bei materialinę pagalbą pagal civilinės saugos mechanizmą ir Europos tarptautinio bendradarbiavimo branduolinės saugos srityje priemonę. Todėl ES institucijos bei narės privalo visą laiką būti pasirengusios reaguoti į bet kokias Rusijos provokacijas Zaporižios atominėje elektrinėje.

Dar viena problema – rusų oligarchų pinigai vis dar cirkuliuoja Europos bankuose. Taip pat kai kurie Vakarų bei Europos bankai vis dar tęsia operacijas Rusijoje, ten uždirbami rekordinius pelnus. Akivaizdu, kad Europos Centrinis Bankas privalo taikyti daug didesnį spaudimą bankams, turintiems ES viduje suteiktą licenciją.

O dėl sporto, tai iš tiesų gėda dėl Tarptautinio olimpinio komiteto (TOK) sprendimo leisti atskiriems Rusijos ir Baltarusijos sportininkams dalyvauti Paryžiaus vasaros olimpinėse žaidynėse po neutralia vėliava. Rusija visais laikais išnaudojo sportą ir kultūrą propagandai. Dar 2023 m. vasario 16 d. Europos Parlamento rezoliucijoje, skirtoje paminėti metus nuo Rusijos invazijos į Ukrainą, pasmerkėme Tarptautinio olimpinio komiteto sprendimą. Parlamente akcentavome, kad Rusija iš viso turėtų būti išbraukta iš bet kokių, mokslinių, kultūrinių bei sportinių renginių. Juk Rusija kiekvieną dieną ne tik žudo žmones, daro neatitaisomą žalą gamtai, o ir naikina bei plėšia Ukrainos kultūros paveldą. Ir nuo tada, diena po dienos, ėjo ir praėjo dar vieneri karo metai…

Europos Parlamente atstovauju Europos liaudies partijos frakcijai. Mūsų politinės grupės europarlamentarai nuolat daro spaudimą visais lygiais ir akcentuoja, kad Rusija privalo būti nugalėta Ukrainoje, ir tikėtina – karo lauke. Baltijos šalys tai supranta geriausiai. Latvija, Lietuva ir Estija, būdamos NATO narės, apie tai kalba aktyviausiai. Kalbama apie bendros gynybos zonos poreikį Rytų flange, konkrečiai, apie poreikį plėtoti bendradarbiavimą raketų ir artilerijos srityje. Regioninis gynybos „skėtis“ privalėtų būti dar platesnis, įtraukiant Suomiją bei Lenkiją, o ateityje ir Ukrainą. Prieš porą mėnesių Briuselyje pristačiau parodą „Nuo Helsinkio iki Kijevo: atgal į ateitį“, kur buvo aptarti istoriniai bandymai megzti daugiašalį aljansą šioje geopolitinėje erdvėje. Verta prisiminti, kad vienas iš bandymų formuoti regioninę geopolitinę galią ir buvo 1920-aisiais Buldurių konferencija. Deja, ano meto politinės aplinkybės klostėsi taip, kad idėja nebuvo realizuota. Po 100 metų jos aktualumas man atrodo vėl akivaizdus.

Didinti gynybinį atsparumą turi ir ES institucijos. Vasarį ketinama pristatyti Europos gynybos pramonės strategiją (angl. European Defence Investment Program). Tikėtina, su šia strategija bus siekiama įgyvendinti daugiau bendrų ginklų pirkimų ir koordinuoti vyriausybių gynybos biudžetus. Taip pat bus bandoma orientuotis į gamybinių pajėgumų didinimą. Atėjo laikas, kai Europa turi nustoti kiekvieną kartą baimintis dėl pokyčių Baltuosiuose rūmuose.

Tad „nuvargusių Vakarų“ naratyvas, kuris naudingas tik Rusijai ir jos sąjungininkėms, privalo būti perkeistas. Radikalūs bei populistiniai politiniai judėjimai Europoje siekia išstumti Ukrainos temą iš politinės darbotvarkės. Tačiau taip neįvyks: ES narės demonstruoja norą tartis ir laikytis finansinių bei politinių įsipareigojimų Ukrainai. Toji politinė partnerystė – aiškiai ilgalaikė.

2024.01.23

Liudas Mažylis. Europos Parlamente – dėmesys žmogaus teisių pažeidimams pasaulyje

Strasbūre įvyko pirmoji 2024-ųjų Europos Parlamento plenarinė sesija. Žinoma, darbotvarkėje ir toliau daug dėmesio skiriama globaliems konfliktams: Ukrainai, Izraeliui, Sudanui. Buvo aptarti humanitarinės bei finansinės paramos klausimai. Taip pat šios sesijos metu buvo tęsiamos diskusijos dėl saugumo, energetikos ir teisės viršenybės situacijos Bendrijoje. Tačiau verta paminėti, kad tarp daugybės aptariamų temų Europos Parlamente, žmogaus teisių diskursas visada užima labai svarbią vietą darbotvarkėje.

Svarbu pabrėžti, kad daug dėmesio Europos Parlamente skiriame žmogaus teisių klausimams ne tik ES viduje. Kartais esame patys sau netgi per skrupulingai reiklūs, o reaguoti į pasaulyje vykstančius tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimus imame ir „pavargstame“. Kaip bebūtų, štai šios sesijos akiratyje atsidūrė Kinija ir ten komunistų valdžios vykdomi plataus masto žmogaus teisių pažeidimai. Vienas iš jų – sistemingas religinių grupių persekiojimas. Todėl be jokių abejonių palaikiau rezoliuciją dėl nuolatinio „Falun Gong“ religinio judėjimo persekiojimo Kinijoje ir Ding Yuande atvejo. Šio religinio judėjimo dalyviai jau daugelį metų patiria psichologinį smurtą, yra kankinami, jiems net atliekamas organų ėmimas persodinimui, tam, kad atsisakytų savo tikėjimo. Kinijoje ir kitos etninės bei religinės grupės, kurios neatitinka komunistų partijos politikos, įskaitant uigūrus ir tibetiečius, patiria daugybę metų trunkantį persekiojimą bei kankinimus. Dėl tokių brutalių ir protu nesuvokiamų Kinijos komunistų partijos veiksmų pritariau rezoliucijos raginimui, kad prie šio religinių mažumų ir kitų etninių grupių persekiojimo prisidėjusiems subjektams būtų taikomos ES sankcijos dėl žmogaus teisių pažeidimų. Taip pat sutikau, kad asmenims, prisidėjusiems prie kankinimų, ES turėtų pradėti taikyti ribojamąsias priemones, kurios apimtų draudimus išduoti vizas, turto įšaldymą, išsiuntimą iš ES teritorijų.

Remiantis tarptautinės ne pelno siekiančios krikščioniškos žmogaus teisių organizacijos „China Aid“ raportu, krikščionių ir kitų religinių mažumų persekiojimas pasiekė blogiausią lygį, kokio dar nebuvo per 40 metų nuo vadinamosios „kultūrinės revoliucijos“ laikų. Kinijos valdžios institucijos vykdo reidus, dažnai nutraukia mišias, krikšto ir bažnyčios metinių minėjimo, vestuvių ceremonijas. Kinijoje krikščionims leidžiama melstis tik „oficialiose bažnyčiose“, įregistruotose valdžios institucijose, atsakingose už protestantizmą ir katalikybę. Tačiau daugelis krikščionių atsisako melstis pagal Kinijos komunistų principus indoktrinuotose bažnyčiose ir meldžiasi pogrindinėse bažnyčiose. Nuo 2022 m. krikščionys patiria precedento neturinčią cenzūrą, net ir internete. Tai liečia bažnytines svetaines, telefonų programėles ir net internetinių pokalbių grupes.

O ir bendrai reikia pripažinti, kad pastaraisiais metais suaktyvėjo krikščionių persekiojimas pasaulyje, ne tik Kinijoje. Pavyzdžiui, Nigerijoje įvyko džihadistų išpuolis Kalėdų išvakarėse, kai 26 skirtinguose kaimuose šautuvais ir mačetėmis ginkluotų vyrų būriai užpuolė kaimo gyventojus, nužudė 198 ir sužeidė dar 300 žmonių. Vien tik per 2023 m. religinių ekstremistų grupės įvykdė 525 išpuolius prieš krikščionis Indijoje bei masiškai naikino bažnyčias. Pasaulyje vis labiau augant religiniam ekstremizmui bei terorui, manau, kad Europos Parlamente galime ir privalome imtis daug aktyvesnio vaidmens, reaguojant į krikščionių persekiojimą ne tik Kinijoje, Nigerijoje ar Indijoje, bet ir daugelyje kitų pasaulio vietų.

Be to, Europos Parlamente pastaraisiais metais vis dažniau tenka reaguoti į karinius konfliktus, jų malšinimą ir humanitarines pasekmes. Ir tai ne vien tik Rusija, ne vien tik „Hamas“. Pavyzdžiui, per šią plenarinę sesiją buvo aptariamas žiaurus nuo 2023 m. besitęsiantis Sudano pilietinis karas. Situacija labai bloga, o beveik pusei Sudano gyventojų reikalinga humanitarinė pagalba. Gresia badas, infrastruktūra smarkiai apgadinta, uždarytos mokyklos ir sveikatos priežiūros įstaigos, neveikia bankai. Todėl pritariau raginimui balsuojant už rezoliuciją dėl Sudano, kad kuo skubiau būtų suteikta prieiga patekti į Sudaną Pasaulio maisto programai ir kitiems humanitarinės pagalbos teikėjams. Parlamentas gali inicijuoti specialias procedūras, siekdamas atkreipti dėmesį į konkrečius atvejus arba sritis, kuriose būtina pagerinti žmogaus teisių apsaugą. Todėl Sudano atveju situaciją privalome atidžiai stebėti bei dokumentuoti visus vykdomus karo nusikaltimus, jeigu ateityje atsakingos institucijos inicijuotų baudžiamąjį tribunolą.

Europos Parlamentas turi galimybę skatinti dialogą su pilietine visuomene ir nevyriausybinėmis organizacijomis, kurios aktyviai dalyvauja ginant žmogaus teises. Todėl ES  dažnai daug dėmesio yra skiriama pilietinės visuomenės stiprinimo ir spaudos laisvės temoms. Dar 2023 m. spalio 3 d. balsavome dėl Europos žiniasklaidos laisvės akto pakeitimų, skirtų žiniasklaidos pliuralizmui užtikrinti ir apsaugoti žiniasklaidos nepriklausomumui nuo valdžios, politinio, ekonominio ar privačių asmenų kišimosi. Deja, kaimynystėje, o konkrečiau posovietinėse Azijos valstybėse (atsimename, jog tai – buvusios „SSRS respublikos“), žiniasklaidos laisvė vis dar išlieka labai suvaržyta. Pavyzdžiui, Tadžikistano atveju žiniasklaidos padėtis nuolat blogėja. Žurnalistai yra teisiami ir įkalinami, o naujienų agentūros nuolat susiduria su grasinimais. Viena vertus, reikia pripažinti, kad tai tiesioginė Rusijos įtakos pasekmė. Ne kartą esu sakęs, kad negalime palikti Centrinės Azijos valstybių Rusijos ir Kinijos įtakai. Autoritariniai režimai siekia pagal savo atvaizdą formuoti kaimynines valstybes bei regioninę geopolitiką. Todėl ES privalo didinti paramą Tadžikistano ir kitų besivystančių valstybių (įskaitant buvusias sovietines) pilietinei visuomenei, žmogaus teisių gynėjams ir nepriklausomos žiniasklaidos darbuotojams.

Neabejotina, kad augantis karinių konfliktų kiekis pasaulyje tiesiogiai veikia žmogaus teisių padėtį, todėl tarptautinė bendruomenė turi stengtis taikyti atgrasymo ir prevencijos priemones dar iki prasidedant naujiems konfliktams.

2024.01.22

L. Mažylis kviečia dalyvauti VASARIO 16-AJAI SKIRTAME EILĖRAŠČIŲ IR ESĖ KONKURSE „ŠVENČIU LIETUVĄ“

Vasario 16-osios akto originalo atradėjas, Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis ketvirtus metus iš eilės skelbia didžiulio susidomėjimo sulaukusį eilėraščių ir esė konkursą

ŠVENČIU LIETUVĄ.
2023 metais konkurse dalyvavo daugiau kaip 700 kūrinių!

„Kviečiu lietuvaičius visame pasaulyje dalyvauti mano organizuojamame EILĖRAŠČIŲ IR ESĖ KONKURSE „ŠVENČIU LIETUVĄ“. Sukurkite EILĖRAŠTĮ ar ESĖ, kuriame parodykite, ką žinote apie mūsų Valstybės istoriją, koks jūsų santykis su dabarties Lietuva (gimtine, tėviške, Valstybei nusipelniusiais žmonėmis), Vasario 16-ąją švenčiančia 106-ąjį gimtadienį,“ – savo kūrybą per santykį su Lietuva skatina pristatyti prof. Liudas Mažylis.

Šiemet kūrybiniame darbe atsakykite į klausimą:

                Už ką esu dėkinga/as Lietuvai?

REIKALAVIMAI EILĖRAŠČIUI ARBA ESĖ:

  • Vienas konkurso dalyvis konkursui gali pateikti tik vieną kūrinį;
  • Kūrinys gali būti iliustruotas;
  • Tame pačiame lape nurodykite šiuos duomenis: autoriaus vardą, pavardę, amžių metais (ne klasę!),
  • Mokymosi įstaigos tikslų adresą su pašto kodu;
  • Paruošusio ar padėjusio pasiruošti mokytojo vardą bei pavardę;
  • Mokytojo kontaktinius duomenis: el. paštą, tel. numerį;
  • Siunčiamo el. laiško dydis neturi viršyti 15 MB.

DALYVIŲ GRUPĖS:

  • 1-oji grupė – 7–10 metų;
  • 2-oji grupė – 11–14 metų;
  • 3-ioji grupė – 15–19 metų.
    Kiekvienoje amžiaus grupėje bus išrinkta po tris nugalėtojus: 1-osios, 2-osios, 3-iosios vietų laimėtojus.

KITOS KONKURSO SĄLYGOS:

  • Dalyviai, pateikdami kūrinį konkursui, sutinka, kad jų asmeniniai duomenys būtų naudojami tiek, kiek tai būtina šiam konkursui įgyvendinti;
  • Dalyviai sutinka, kad jų konkursiniai darbai būtų eksponuojami viešai;
  • Konkurso organizatorius pasilieka teisę darbus skelbti, eksponuoti savo nuožiūra, neišmokėdamas autoriams honoraro;
  • Dalyvių patirtų išlaidų konkurso organizatoriai neapmoka.

Nugalėtojus išrinks prof. Liudas Mažylis ir jo komanda.

Kūrinį su prierašu „Švenčiu Lietuvą“ siųskite el. paštu: sandra.tamasauskiene@l.mazyliobiuras.lt
iki 2023 M. VASARIO 9 D. 24:00 val.

Konkurso nugalėtojai bus paskelbti ir jų kūriniai VASARIO 16 DIENĄ bus publikuojami Liudo Mažylio INTERNETINĖJE SVETAINĖJE ir „Facebook“ paskyroje 

Su konkurso laureatais ir jų mokytojais bus susisiekta iki 2024 m. kovo 1 dienos.

2024.01.19

Baltarusiai: priešai ar draugai? Savaitės apžvalga

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė savaitės apžvalgoje daugiausia dėmesio skyrė Lietuvos saugumui ir artimiausių kaimynių – Baltarusijai ir kodėl ji svarbi Lietuvos saugumui. 

R.Juknevičienė pabrėžė, kad dirbant Europos Parlamente, europarlamentarų didžiausias rūpestis yra Lietuvos ilgalaikis saugumas.

„Žinoma, Ukraina svarbiausia. Tai yra, buvo ir bus. Į bendrą pagalbos Ukrainai ir mūsų saugumo paketą įeina daug platesni dalykai, nei tik pagalba Ukrainai ir jos teritorijos išvadavimas. Aš noriu žmonėms priminti, kad mes Europos Sąjungoje ir NATO esame kraštiniai. Tie, ties kuriais baigiasi demokratija, visos laisvės, viena civilizacija ir prasideda grėsmingas diktatorių valdomas pasaulis. Jie specialiai ir sukėlė šitą karą prieš demokratiją“, – kalbėjo EP narė.

Kalbant apie Lietuvos interesą žvelgiant į tolesnę perspektyvą ir apie Baltarusiją, R. Juknevičienė pažymėjo, kad tai – artimiausia mūsų kaimynystė Rytuose ir svarstė, kokie prasidės procesai Rusijoje, taip pat ir Baltarusijoje, su kuriomis mus sieja bendra istorija.

„Dabar mus skiria jau tikra siena – tai labai gerai, čia mūsų didžiausias laimėjimas. Kokią erdvę į Rytus mes norime matyti? Ar normalu, kad ten visada būtų taip, kaip dabar, ir kad mums grėsmė iš ten nuolat ateitų?“ – klausė ji.

Pasak jos, yra manančių, kad kitaip niekada nebus, kad baltarusiai yra pasmerkti gyventi su panašiais į Lukašenką diktatoriais. „Aš taip nemanau“, – sakė europarlamentarė.

A.Kubilius pritarė, kad gyventi šalia autoritarinių diktatūrų, agresyvių režimų yra pavojinga. „Jei režimų nebeliktų, mes gyventume žymiai saugiau, tai kartojame nuolat. Logika čia paprasta. Klausimas, ar gali Baltarusija ir Rusija tapti kitokiomis. Kai kas tuo netiki. O Lukašenka bando įtikinti, kad demokratija Baltarusijoje yra tiesiog negalima. Kaip ir Putinas bando įtikinti, kad demokratija Rusijoje taip pat negalima. Arba mes patikime A. Lukašenka, arba netikime. Ir galvojame, kad, kaip ukrainiečiai, moldavai, kaip mes kažkada, ir Baltarusija gali tapti normalia valstybe“, – kalbėjo EP narys.

Jo įsitikinimu, visiškai akivaizdu, kad Lukašenka yra mūsų pastangomis nepatenkintas. O Baltarusijos diktatoriaus tikslas yra padaryti viską, kad santykiai tarp lietuvių ir baltarusių žmonių taptų kiek galima labiau įtempti, todėl jis daro visokias provokacijas.

Politiko nuomone, artėja rinkimai, daug pagundų rodyti, kokie esame kovotojai už Lietuvos saugumą kovodami su eiliniais baltarusiais. „Tendencijos Lietuvoje tampa pavojingomis“, – sakė europarlamentaras.

R.Juknevičienės teigimu, lietuvių interesas yra, kad demokratijos erdvė išsiplėstų bent iki Smolensko, prie to prisidėtų ir ukrainiečių pergalė. Tačiau politikė akcentavo, kad Lietuvoje kai kurios pozicijos kelia nerimą.

„Labai retas atvejis, kad per televiziją kalbėtų Lietuvos Valstybės saugumo departamento vadovas, kuris iš viso migracijos kompleksinio klausimo kalba tik viena tema, apie baltarusius. Žinoma, politikai, tarnybos turi visokių faktų“, – svarstė ji.

EP narės nuomone, Lukašenka stengiasi Lietuvoje įgyvendinti ir savo interesus. Tačiau prieš rinkimus iškelti karo kirvį „prieš“ visada yra paprasčiau, lengviau ir suprantamiau, nei „už“ kažką kalbėti.

„Mes jaučiamės tokie truputį Don Kichotai, nes bandome kalbėti „už“. Už ką mes ateityje ir kodėl mes už tai, kad negalima baltarusių taip marginalizuoti ir padaryti visų baltarusių mūsų priešais. Nepaisant to, kad aš suprantu ir girdžiu žmones sakant, kad Vilniuje jau per daug rusų kalbos ir jos pastaruoju metu labai padaugėjo“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

A.Kubilius išskyrė dvi temas, kurias reikėtų paliesti, viena jų – istorinė.

„Lietuvoje pasigirsta baimių dėl litvinizmo teorijos ar praktikos, kad baltarusiai ateis ir atims Vilnių. Absurdiška to baimintis. Lukašenka tyčia erzina, o lietuviai labai susinervina. Visas provokacijas priimti reikėtų truputį ramiau. Mums nereikia gailėti Didžiosios Kunigaikštystės paveldo, kai, kurdami savo tautinį identitetą, juo bando naudotis ir baltarusių žmonės, baltarusių istorikai ir politikai. Kitokį normalų europietišką identitetą jiems sunku atrasti. Tai nacija, kuri kentėjo nuo rusų ir kuriai nepavyko susikurti savo valstybingumo, ji bando ieškoti šaknų Didžiojoje Kunigaikštystėje, kurioje buvome kartu vienoje didelėje valstybėje“, – sakė europarlamentaras. Jis prisiminė Signatarų klubo vadovės Birutės Valionytės labai gerą iniciatyvą – fotografijų albumą „Didžioji Lietuva“ ir kvietė pavartyti ir pažiūrėti, kur yra mūsų paveldas.

„Turime bendrą paveldą, o dabar išsigąstame, kai reikia apie tai kalbėti. Mes pajuokaujame, kad ukrainiečiams geriausias kelias tapti Europos Sąjungos nariais – atkurti LDK. Sugrįžkite atgal ir tada tapsite. Mes žiūrime į paveldą taip ir manome, kad toks požiūris yra teisingas. Ir ukrainiečiams, ir baltarusiams LDK paveldas yra labai pozityvus“, – kalbėjo A. Kubilius.

R.Juknevičienė paantrino, kad tai – vakarietiška kryptis ir nusisukimas nuo sovietinio paveldo bei grįžimas į Europą.

Be to, pasak A. Kubiliaus, Lietuvoje įsivesta praktika, kad tai –  pavojus saugumui.

„Mūsų institucijos su pasididžiavimu praneša, kad praėjusiais metais nustatė 1500 baltarusių, keliančių grėsmę nacionaliniam saugumui ir juos išsiuntė atgal į Baltarusiją. Kai sudedi mūsų baimes dėl litvinizmo ir kai išgirsti tokius pareiškimus, suprantama, kad eiliniam Lietuvos piliečiui atrodo, jog į kiekvieną baltarusį reikia žiūrėti įtartinai, nes sukurta tokia atmosfera“, –  pažymėjo europarlamentaras.

Jis teigė matantis problemą sistemoje, kuria bandoma nustatyti, kur yra grėsmės. Jo nuomone, ydinga yra tai, kad kiekvienas baltarusis, prašantis leidimo gyventi Lietuvoje arba jau seniai dirbantis, privalo užpildyti anketą bei nurodyti, kur  ir kada jis dirbo Baltarusijoje, kam priklauso Krymas ir kaip jis žiūri į karą.

„Kai žmogus užrašo, kad jis nuo 1994 metų dirbo Baltarusijos Centriniame banke prie kompiuterio arba Baltarusijos muitinėje prie kompiuterio, Migracijos departamente iš karto užsidega pavojaus lemputė. Tokia anketa siunčiama į Lietuvos Valstybės saugumo departamentą. Valstybės saugumo departamentas netiria to asmens, bet uždeda antspaudą, kad jis kelia grėsmę nacionaliniam saugumui. Ir tada Migracijos departamentas automatiškai išsiunčia žmogų iš Lietuvos. Paaiškėjo, kad jei toks žmogus pasiskundžia Lietuvos teismui ir ten pasako, kad per mitingus stovėjo Sviatlanos Tsikhanouskayos pusėje, prieš Lukašenką, tai to užtenka, kad grėsmės ženklas būtų nuimamas. Tai reiškia, kad mūsų sistema veikia tuščiomis apsukomis. Štampuojame keliančias grėsmę etiketes, džiaugiamės, kad atrandame 1500 keliančių grėsmę. Sukuriama antibaltarusiška atmosfera. Mano manymu, tai pavojinga. Aš jau nekalbu apie ekonomines pasekmes. Kaimyninėje Lenkijoje baltarusiai nėra vertinami kaip grėsmė. Didelė dalis aukštos kvalifikacijos IT specialistų, kurie buvo pasirinkę Lietuvą, važiuoja į Lenkiją“, – kalbėjo EP narys.

Pasak R. Juknevičienės, daug dalykų susipina į vieną, prie to prisideda ir artėjantys rinkimai. „Grįžtant prie VSD, jie sako, kad trūksta finansavimo, skaičius labai didelis. Oponentai sakys, kad mes esame maža valstybė, Vilniuje susikaups labai daug kitataučių, o tai gali nulemti ir rinkimus ateityje, jie gali balsuoti ir savivaldybių rinkimuose. Bet visos tos bėdos yra išsprendžiamos. Mes tikrai nesakome, kad nereikia tikrinti. Mes tikrai nesakome, kad Lukašenka nesistengia per savo važinėjančius per sieną žmones veikti mūsų politinę aplinką. Bet tam ir yra tarnyba, kuri dirbtų darbą. Tik problema, kad ten nėra tokio globalesnio, strateginio mąstymo. Aš manau, kad ir Prezidento rinkimuose kai kurie kandidatai gali išeiti su šita vėliava. Atrodysime ne kažin kaip“, – sakė EP narė.

Ji teigė besididžiuojanti, kad Lietuvoje veikia Sviatlanos Tsikhanouskayos biuras, ir priminė, kad S. Tsikhanouskayą priglaudė buvusi Vyriausybė, kaip tik Linas Linkevičius buvo tuo metu URM vadovas. „Aš labai remiu šitą jų žingsnį. Aš manau, kad Putino ir Lukašenkos aplinkose yra ir toliau strateguojančių žmonių. Jiems labai norėtųsi, kad kaitinant atmosferą, baltarusiai ir Sviatlana Tsikhanouskaya nebegalėtų čia dirbti. Tada jie pasirinktų kitą šalį. Ar įsivaizduojate tokią etiketę užkabintą ant Lietuvos? Aš siūlau rimtai pamąstyti ir nepasiduoti tokioms emocijoms“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

A. Kubiliaus įsitikinimu, atmosferos kaitinimas yra reali grėsmė. Pasak jo, kiek grėsmės atskiri baltarusiai atneša atvykę į Lietuvą, turi vertinti VSD.

„Bet, mano įsitikinimu, totalinis visų baltarusių tikrinimas tam tikra prasme yra saviapgaulė. Saugumas turi turėti tam tikras metodikas vertinti rizikas. Svarbu atrasti tuos, kurie tikrai gali būti Lietuvai pavojingi. Saugumas turėtų galvoti, kaip apsaugoti Lietuvą nuo potencialiai pavojingos etninių įtampų kurstymo operacijos, kurią Lukašenka su malonumu realizuos“, – sakė politikas.

R. Juknevičienė pabrėžė, kad esame Europos Sąjungos ir NATO valstybė, o nebe ta skriaudžiama „respublika“, kažkokios didelės imperijos sudėtinė dalis.

„Man atrodo, kad tai, su kuo mes dabar susiduriame, yra tam tikro mentaliteto klausimas. Mes turime pradėti save suvokti kaip kitos erdvės tauta, kuri nebijo tokių iššūkių, kuri gali padėti kaimynams. Į mus žiūri kaip į galinčius padėti tapti tokiais, kokiais mes tapome per šituos tris dešimtmečius. Labai norisi, kad mūsų žodis būtų išgirstas. Politikams, kurie nori būti išgirsti, reikėtų žiūrėti truputį toliau ir giliau. Ir nebijoti tapti tuo buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės branduoliu, bet kitokiomis XXI a. aplinkybėmis“, – sakė ELP frakcijos vicepirmininkė.

EP narys A. Kubilius reziumuodamas pokalbį teigė, kad svarbu kovoti už tikrus tikslus siekiant savo valstybės ir savo tautos saugumo.

„Siekdami būtent tokių tikslų, nepasiduokime provokacijoms, kurios mūsų galimybes pasiekti tokių tikslų gali sumažinti“, – sakė A. Kubilius. Pasak jo, vienas iš tokių tikslų – mums gyventi saugesnėje normalių valstybių kaimynystėje. To tikrai nenori nei Lukašenka, nei Putinas. Ir mes patys turime labai gerai suprati, kokiais veiksmais mes neturime padėti Lukašenkai ir Putinui.

2024.01.17

EP narys A. Kubilius: “Pergalės formulė – NATO šalių parama Ukrainai ne mažiau 0,25 proc. nuo savo BVP”

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius antradienį Strasbūre plenarinės sesijos debatuose dėl paramos Ukrainai  pabrėžė, kad nors Vakarai yra 25 kartus stipresni nei Rusija ir yra ekonomiškai pajėgūs remti Ukrainą iki pergalės šiame kare, bet tai vis neįvyksta.
Pasak EP nario, praėjusiais metais Rusija išleido daugiau nei 100 milijardų eurų savo karui prieš Ukrainą.
Tuo tarpu Ukraina, kartu su Vakarų parama, savo gynybai išleidžia tik 80 milijardų eurų. Praėjusiais metais Rusijai karui išleido 6 procentus nuo savo BVP, Ukraina – 25 procentus, ES karinė parama Ukrainai buvo tik 0,075 proc. nuo BVP, o JAV parama – 0,1 proc. nuo BVP.
“Skirtingos šalys teikia labai skirtingą paramą: Lietuvos ir Estijos parama siekia 1,4 proc. nuo BVP, Vokietijos parama pakilo iki 0,5 proc., tačiau Prancūzijos parama – tik 0,02 proc. Skaičiai rodo, kad jei visos NATO šalys Ukrainos paramai skirtų ne mažiau nei 0,25 proc. nuo savo BVP, Ukraina laimėtų. Tai yra pergalės formulė. Įgyvendinkime ją!” – paragino EP narys. 

2024.01.16

R. Juknevičienė: “Ukrainos pralaimėjimas kainuotų nesuskaičiuojamai daugiau nei pinigai, reikalingi jos pergalei”

Europos Parlamento Europos liaudies frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė antradienį Strasbūre vykusioje Parlamento diskusijoje apie karinę paramą Ukrainai pažymėjo, kad ES Ukrainą jau parėmė daugiau, negu kas nors galėjo tikėtis, tačiau kiekviena mūsų delsimo diena kainuoja ukrainiečių kraują.

Ukrainos pralaimėjimas kainuotų nesuskaičiuojamai daugiau, negu tie pinigai, kurių reikia Ukrainos pergalei. V. Orbanas blokuoja 50 mlrd. eurų Ukrainai. Tačiau ir valstybės narės turi daug neišnaudotų galimybių. Visa ES iki šiol Ukrainai skyrė tik 0,075 % BVP per metus!“, teigė R. Juknevičienė.

Jos žodžiais, šis karas yra apie tai, ar demokratijos apskritai pajėgios priimti reikalingus sprendimus ir apsiginti,  o ant kortos pastatytas ateinančių kartų likimas.

Mes esame daug stipresni negu morališkai supuvęs Putino režimas. Kad iškovotume ilgalaikę tvarią taiką, reikia politinės valios ir karinės paramos Ukrainai. Kitaip visi artėjantys rinkimai ir mūsų tarpusavio kovos liks istorijoje gėdingiausiu Europos puslapiu, pabrėžė ELP frakcijos vicepirminkė.

Pasak jos, tokia pat lemtinga klaida buvo padaryta 1938-aisiais.

ES nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios šaliai skyrė beveik 68 mlrd. eurų įvairios paramos iš šios sumos apie 27 mlrd. eurų karinės paramos, o 40,6 mlrd. eurų skirta Ukrainos ekonomikai, socialiniam ir finansiniam sektoriams.

2024.01.15

Andrius Kubilius. Kodėl Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga Europos Sąjungai?

Europos Sąjungos Vadovų Tarybos gruodžio mėn. sprendimas pradėti narystės derybas dėl Ukrainos ir Moldovos narystės Europos Sąjungoje yra ypatingos istorinės reikšmės. Ir tai nėra vien tik  tušti žodžiai apie šio sprendimo reikšmę. Nes  Ukrainos tapimas Europos Sąjungos nare iš esmės keičia ilgalaikę Europos kontinento  vystymosi perspektyvą. Ir šiandien yra ypatingai svarbu suprasti pačiai Europos Sąjungai, jos šalims narėms ir jos piliečiams, kad  Ukrainos tapimas Europos Sąjungos  nare yra ne kokia nors Europos Sąjungos labdara Ukrainai, sunkiai kovojančiai už savo laisvę, bet tai yra tikslas, kuris yra svarbus ne tik to nuo Maidano revoliucijos laikų siekiančiai Ukrainai, bet nemažiau yra svarbus ir pačiai Europos Sąjungai.

Kodėl Europos Sąjungai yra svarbu tai suprasti? Nes Europos Sąjungos plėtros procesas didele dalimi priklauso nuo pačios Europos Sąjungos politinės valios – 1990-ųjų pabaigoje ES derybos su Centrinės Europos ir Baltijos šalimis truko 3-4 metus ir buvo rezultatyvius, tuo tarpu beveik prieš 20 metų prasidėjęs Vakarų Balkanų integracijos procesas niekaip nepajuda iš vietos. Nes  ES paskelbė, kad ji „pavargo nuo plėtros“ ir nebeturi „alkio plėtrai“.

Ukrainos integracijos procesas gali ir privalo sugrąžinti Europos Sąjungai „plėtros alkį“ ir supratimą, kad tokia plėtra yra taip pat reikalinga ir Europos Sąjungai, ne tik pačiai Ukrainai. Ukrainos „alkis“ narystei ES yra pagrindinis veiksnys, ledlaužis, kuris verčia ES keisti savo požiūrį į visą plėtros procesą: ne tik į Rytų partnerystės, bet ir į Vakarų Balkanų regioną.Europos Sąjungai  tokios plėtros strateginę reikšmę turėtų padėti suprasti prieš du metus pradėtas Rusijos karas prieš Ukrainą. Kodėl? Todėl, kad ilgalaikę taiką Europos kontinente galima pasiekti tik tada jeigu ES pastangomis bus išpildytos  dvi esminės sąlygos: a) jeigu Vakarai turės pakankamai politinės valios suteikti  pakankamą  karinę  paramą Ukrainai ir taip  bus sukurtos sąlygos Ukrainai pasiekti pergalę prieš Rusiją; ir b) jeigu Europos Sąjunga turės pakankamai politinės valios padaryti viską, kad Ukraina ir kitos Rytų partnerystės bei Vakarų Balkaų šalys taptų ES narėmis iki 2030 metų.

Kodėl tai yra svarbu?

Yra trys pagrindinės priežastys, kodėl Europos Sąjunga Ukrainos tapimą savo nare iki 2030 metų turėtų matyti kaip savo svarbiausią strateginį tikslą. Štai tos priežastys:

1. ES narystė yra vienintelis kelias kaip gali būti sukurta Ukrainos ekonominė sėkmė, o tai yra reikalinga ne tik Ukrainai, bet ir Europos Sąjungai 

Centrinės Europos ir Baltijos šalių paskutinių dviejų dešimtmečių sėkmingo ekonominio vystymosi istorija, joms būnant ES narėmis, yra akivaizdus įrodymas, kad postsovietinėje erdvėje šalių ekonominė sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu tokia šalis turi galimybių tapti ES nare ir tuo pačiu metu turtingos ES Bendrosios rinkos dalimi. Mano šalis Lietuva derybas dėl narystės Europos Sąjungoje pradėjo 1999 metais. Jos truko tik 3 metus iki 2002 metų, o ES nare Lietuva  tapo 2004 metais. 1999 metais Lietuvos BVP/ capita pagal PPP siekė tik 36% ES šalių vidurkio. Po to kai Lietuva tapo ES nare, jos ekonominis vystymasis buvo toks spartus, kad šiuo metu tas pats Lietuvos ekonominio išsivystymo rodiklis siekia jau 90% ES vidurkio ir Lietuva yra aplenkusi ne tik daugelį Centrinės Europos valstybių, bet pradeda lenkti ir ES senbuves Vakarų Europoje.

Ukrainos ekonominis išsivystymas šiuo metu siekia tik tą lygį, kurį Lietuva buvo pasiekusi tolimais 1999 metais: Ukrainos BVP/capita pagal PPP šiuo metu siekia tik 36% ES vidurkio. Dėl įvairių geopolitinių priežasčių, didele dalimi nepriklaususių nuo pačios Ukrainos, ši šalis neturėjo galimybių jungtis į Europos Sąjunga, tuo metu kai šiuo keliu sėkmingai žengė Centrinės Europos ir Baltijos valstybės. Tai lėmė tą milžinišką Ukrainos ekonominį atsilikimą nuo Centrinės Europos, kurį stebime šiandien. Tačiau yra būtina atsiminti, kad 1990-ųjų Ukraina savo ekonominiu išsivystymu buvo lygi kaimyninei Lenkijai, nes Ukraina turėjo ir tebeturi stipriai išvystytą industrinę bazę, gausą aukštai kvalifikuotos darbo jėgos ir yra ypatingai turtinga natūraliais resursais. Visa tai yra akivaizdus įrodymas, kad Ukraina tapusi ES nare, o kartu ir įsiliedama į ES Bendrąją rinką, labai spračiai pakartotų Lietuvos (ir kitų Centrinės Europos šalių) sėkmingo ekonominio vystymosi kelią. Tai reiškia, kad per artimiausius 20 metų Ukraina, tapųsi ES nare, praktiškai pasivytų ES ekonominio išsivystymo lygį. O tai yra tai, ko ukrainiečiai yra tikrai nusipelnę. Taip pat tai reiškia ir tai, kad ES verslas, kuris investuotų į tampančios ES nare Ukrainos ekonomiką, per  20 metų būtų uždirbęs didžiulius pelnus ir kelis kartus padidinęs savo investicijų vertę. Ekonomiškai turtinga Ukraina padidintų ir pačios ES ekonominę galią. Ir be abejo, ekonomiškai sėkminga Ukraina, būdama ES nare, išplėstų europinės sėkmės ir stabilumo erdvę toli į Rytus. O tai  taip pat būtų akivaizdi strateginė nauda Europos Sąjungai.

2. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – saugumo pilkųjų zonų Europos kontinente naikinimas 

Nuo 2022 vasario 24 dienos visas Europos kontinentas, tuo pačiu ir Europos Sąjunga, gyvena milžiniškos geopolitinės krizės sąlygomis: Rusijos karo prieš Ukrainą sąlygomis. Viena iš priežasčių, kodėl  Putinas nusprendė pradėti karą prieš Ukrainą buvo tai, kad Vakarai ilgus dešimtmečius buvo Ukrainą palikę “pilkojoje saugumo erdvėje” be jokių aiškių tapimo ES ar NATO nare perspektyvų. Tai sukūrė Putinui pagundą patikėti klaidinga nuostata, kad Vakarai negins Ukrainos, palikdami ją Rusijos „interesų zonoje“.

Šiandien  yra akivaizdu, kad taika ir saugumas Europos kontinente gali būti realizuotas tik tada, kai Rusija nustos būti neoimperinės  agresijos šaltiniu. Visiems yra gerai žinomas garsusis Z. Brzezinski teiginys, kad Rusija,  kuri turės galimybę kontroliuoti Ukrainą, visada išliks imperija, ir tik Rusija, kuri praras tokią galimybę, turės galimybę tapti normalia europietiška valstybe. Taigi Ukrainos tapimas ES nare yra svarbus ir tuo, kad Europos kontinente nebeliks vienos iš pavojingiausių „pilkųjų saugumo zonų“. O tai ilgainiui ir Rusijai padės tapti normalia valstybe. Tokių  permainų Europos kontinente siekimas  turėtų būti pats svarbiausias Europos Sąjungos ilgalaikis strateginis tikslas. Todėl Ukrainos tapimas ES nare yra strategiškai svarbus Europos Sąjungai ir saugumo Europos kontinente požiūriu.

3. Ukrainos sėkmės istorija – permainų įkvėpimas plačiai postsovietinei Rytų erdvei 

Po 1990-ųjų postsovietinėje erdvėje, kuri nuo demokratinio Vakarų pasaulio ilgus dešimtmečius buvo atskirta „geležine uždanga“,   vyksta neišvengiamos istorinės permainos: demokratijos  ir europinės teisinės valstybės vertybės lėtai, bet neišvengiamai plinta iš vakarinių šios erdvės pakraščių  į rytines erdves, vis dar apimtas autoritarizmo  bei atsilikimo. Pradžioje Centrinė Europa ir Baltijos valstybės, dabar Ukraina ir Moldova bei Sakartvelo eina tuo pačiu keliu. Armėnija skuba sekti šiuo pavyzdžiu. Nes jis yra patrauklus ir užkrečiantis, kadangi tik taip sėkmė postsovietinėje erdvėje gali būti sukurta. O normali sėkminga valstybė yra tai, ko natūraliai nori dauguma joje gyvenančių piliečių.

Europos Sąjunga, padėdama Ukrainai tapti ES nare ir tuo pačiu  sėkminga šalimi, kartu sukurs ir patį galingiausią geopolitinį savo pozityvios įtakos instrumentą, nes Ukraina savo sėkmės pavyzdžiu įkvėps pozityvioms permainoms ir Rusijos bei Baltarusijos, Užkaukazės bei Centrinės Azijos gyventojus, kurie taip pat nori gyventi savo normaliose šalyse. Šis laikmetis yra ypatingai reikšmingas tuo, kad Europos  Sąjunga turi Europos kontinento skausmingoje istorijoje niekada nepatirtą  realių galimybių langą padėti Europos rytinei daliai  transformuotis ir įveikti savo atsilikimą. Tas Europos Sąjungos galimybių langas turi labai aiškų pavadinimą – „Ukrainos sėkmė“. O tokia Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik Europos Sąjungai realizuojant “Ukrainos tapimo ES nare” ambicingą planą. Nes Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik Ukrainai, ji reikalinga pačiai Europos Sąjungai, ji reikalinga permainoms Rusijoje, Baltarusijoje, Užkaukazėje ir net Centrinėje Azijoje.

Jeigu Ukrainos narystė yra reikalinga pačiai Europos Sąjungai, tai kas tam gali sutrukdyti? 

Nors yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė yra reikalinga ir pačiai Europos Sąjungai, tačiau pati Europos Sąjunga gali tapti ir didžiausia kliūtimi šiame jai pačiai  strategiškai ypač svarbiame kelyje. Didžiausia kliūtis – per artimiausių dienų kasdienybę nebematyti ilgalaikių strateginių tikslų. O kasdienybėje potencialiai daugiausiai kliūčių galinčiomis sukelti bus dvi problemos: a) pačios ES sukurtos derybų dėl plėtros taisyklės, kurios kiekviename derybų žingsnyje reikalauja vienbalsio visų ES narių pritarimo; ir b) ES senbuvių (ypač Centrinėje Europoje) baimė, kad Ukrainos ekonominė sėkmė gali sukurti daug konkurencinio skausmo seniems ir naujiems ES nariams. Europos Sąjungai teks išlaikyti savo pačios „išminties egzaminą“.

Todėl, kad ES plėtra taptų sėkmės istorija, ne tik Ukraina ir kitos kandidatės turės įgyvendinti reformas, bet ir pati ES turės išlaikyti „išminties egzaminą“.

Norėdami išlaikyti šį „išminties egzaminą“, ES pirmiausia turės peržiūrėti narystės derybų struktūrą ir sprendimų priėmimo procesą, kad sukurtų taisykles ir procedūras, kurios ne veiktų kaip spąstai, o atvirkščiai, palengvintų derybas. Iki šiol ES politinė valia plėtrai buvo per silpna, o biurokratiniai spąstai derybose – per sudėtingi. ES plėtros nebuvimas per pastaruosius dešimtmečius, kaip ir Rusijos agresija prieš Ukrainą – tiesioginė šių problemų pasekmė. Dabar yra laikas ES būti išmintingai.

Antra, Vidurio Europos baimė dėl ekonominės konkurencijos su sėkminga Ukrainos ekonomika yra visiškai tokia pati, kaip buvo 1990-aisiais, kai Vokietija ir Prancūzija bijojo būsimo konkuravimo su Lenkijos ekonomika ir žemės ūkiu. Tuo metu vokiečių ir prancūzų verslai įveikė savo baimę ir pradėjo investuoti į Lenkijos ekonomiką, iš kurios gavo milžinišką pelną. Tas pats atsitiks su tomis ES įmonėmis, kurios pradės investuoti į Ukrainą šiandien. Tai pirmiausiai galėtų būti Vidurio Europos verslai, kurie investuos į Ukrainą ir turės asmeninį interesą dėl sėkmingos Ukrainos integracijos į ES, nes tai sukurs prognozuojamą Europos verslo aplinką. Tačiau, jei Vidurio Europos verslai sutelks dėmesį tik į tai, kaip neleisti Ukrainos verslui patekti į ES bendrąją rinką, tuomet Vakarų Europos įmonės, investuos, „užims“ Ukrainos rinką ir uždirbs milžinišką pelną. Vidurio Europa tiesiog pralaimės konkurencijoje su Vakarų Europa. Atėjo laikas Vidurio Europos „išminčiai“.

Europos Sąjunga yra ant istorinių perspektyvų slenksčio . Šių perspektyvų vardas –  „plėtra“, jos realizuosis tik tuo atveju, jeigu pati Europos Sąjunga supras, kad plėtra yra visų pirma reikalinga pačiai Sąjungai, nes tik drąsi plėtra sukurs pačios ES sėkmę. O tam reikia, kad Europos Sąjunga išmoktų gyventi ne vien tik  „baimių“, bet ir „pergalių“ paradigmoje. Ukrainos narystė Europos Sąjungoje iki 2030 metų bus ir Ukrainos, ir Europos Sąjungos istorinė pergalė.

EP nariai: „Karas darosi ilgalaikis: laikas nuo tam tikro emocinio situacijos vertinimo pereiti prie racionalaus optimizmo“

Jūsų dėmesiui pirmasis šiais metais Europos Parlamento (EP) narių Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės video pokalbis iš Briuselio.

„Taip greitai atėjo paskutinis šio mūsų penkerių metų maratono etapas. Jau balandžio pabaigoje baigsis darbai Strasbūre ir Briuselyje, pereisime į tiesioginę rinkimų kampaniją, bet iki tol laukia daug darbų ir kaip niekada anksčiau yra akivaizdu, kad ne vien rinkimais turime gyventi ir netgi atvirkščiai, kad rinkimai nepasidarytų patys svarbiausi ir neužgožtų dar svarbesnių dalykų susijusių su tikrai neramiu pasauliu. Šiandien pokalbis bus apie tai“, – pokalbio temą pristatė R. Juknevičienė ir tęsė: „nes norisi ir patiems susikaupti ir įpūsti didesnio susitelkimo ir tikėjimo, kad mes galim. Galim, kaip demokratijos, kaip Vakarų pasaulis, kaip ES galim daug daugiau, nes iš tiesų per šiuos Naujuosius Metus buvo kaip niekada daug nuoširdžių palinkėjimų, šalia įprastų laimingų metų, žmonės net ir šeimose linkėjo Taikos. Nes nerimo daug. Žmonės supranta, kad situacija yra ypatinga ir ji stipriai kitokia nei buvo pavasarį. Ir jei aš pasakyčiau, kad aš visiškai rami ir kad viduje nėra to nerimo, tai būčiau  labai nenuoširdi. Yra daug to nerimo“, – pasakojo politikė dieną, kai Lietuvoje lankėsi Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurio vizitas, turbūt, gali būti traktuojamas ir kaip mūsų nuraminimas ir įkvėpimas, kad turime padaryti dar žymiai daugiau, nes iš rusų pusės jaučiamas noras mus išgąsdinti, kad baimė mus paralyžiuotų.  R. Juknevičienė pasakojo dieną prieš įrašą bendravusi su Europos Komisijos (EK) pirmininke Ursula von der Leyen, iš kurios girdėjo tvirtą nusiteikimą ir toliau padėti Ukrainai.

A.Kubilius paprašytas nuraminti ir įkvėpti, kaip ir įprastai, sakė: „karas darosi ilgalaikis, tą reikia suprasti ir laikas nuo tam tikro emocinio situacijos vertinimo (kaip buvome 2023-ųjų pradžioje, kad jau tuoj, tuoj bus pergalė,  tada atėjo pamatymas, kad tos pergalės taip greitai nėra ir perėjome į liūdesį) pereiti prie racionalaus optimizmo. O racionalus ir objektyvus optimizmas – reiškia reikia žiūrėti į skaičius, kur problemos, ką reikia daryti“, – sakė A. Kubilius, kuris džiaugėsi gruodžio pabaigoje, sausio pradžioje gavęs du emocinio įkvėpimo šaltinius. Pirmasis – Vadovų taryba gruodžio viduryje, kur Orbanas buvo padėtas į vietą, o tuo pačiu jo šantažas su veto suvienijo visus 26 atstovus. Antrasis šaltinis – knyga, dar viena V. Čerčilio biografija, čia pamatai, kad istorijoje yra buvę labai panašių periodų. Tai leido pamatyti ir Ukrainos situaciją, ir mūsų reakcijas kitame pavidale.

„Gruodžio mėnesį aš sau pasidariau labai paprastą išvadą, kodėl karas įstringa, nes atrodytų, kaip čia yra, gi Vakarai, galinga ekonomika, tiek daug galime, o karas nejuda, nors ukrainiečiai ir ginklų gauna, ir t.t., o karas yra įstrigęs. Tad aš sau pasidariau skaičiavimus, paskelbiau tekste ir matau, kad jie jau kartojami ir kitų ekspertų.  2023 metais Rusija karui išleido 100 milijardų eurų ir daugiau, nes ne visi jų duomenys yra skelbiami. Ukraina kartu su visa Vakarų parama – 80 milijardų eurų. Kitaip sakant materialiai abi pusės stovėjo labai apylygiai ir Ukrainos pusė net buvo mažesnė. Tad negali tikėtis, kad esant tokiam balansui Ukraina galėtų labai lengvai laimėti. Čia kyla klausimas, kodėl taip yra? Kodėl Vakarai negali duoti daugiau? Pasirodė labai vertingas Estijos gynybos ministerijos ekspertų tekstas su racionalaus optimizmo doze, kuriame labai aiškiai įvertina kodėl taip yra. Kodėl Vakarai negalėjo duoti daugiau?“ – pasakojo A. Kubilius ir pats atsakė į užduotus klausimus, nes pasak jo, Vakarai nuo  Antrojo Pasaulinio karo pabaigos gynybos pramonę buvo visiškai apleidę ir dabar karinei paramai galėjo duoti tik tai, ką buvo sukaupę savo sandėliukuose. Tiks šioms atsargoms pasibaigus pradeda augti gamyba. Tik išanalizavus šią situaciją ir skaičius (kiek reikia ginklų, kiek turi augti gamyba ir t.t.), pasak politiko „racionalaus supratimo apie tolesnę karo eigą atsirado žymiai daugiau. Ir turi pats sau šiandien pasakyti, kad karas ir 2024 metais nesibaigs. Ekspertų racionalūs skaičiavimai rodo, kad aiškus Ukrainos pusės pirmavimas prieš Rusijos karinę mašiną materialine prasme gali pasimatyti 2025 metų antroje pusėje ar 2026 metais“.

„V. Zelenskis atvykęs į Lietuvą pasakė, kad šie – 2024 metai gali būti lemiami“, – priminė R. Juknevičienė. „Turime susidėlioti mūsų ir visų Vakarų prioritetus, ką mes dar turime padaryti, kad šie metai būtų lemiami į tą pusę, kurios mes norime, o ne į tą blogąją. Ir kita – kiek mes galime ar negalime turėti poveikį, ką aš stebiu ir kas man kelia nerimą, tai nuotaikos visuomenėse. Aš nepasakyčiau, kad Vakaruose nuotaikos nusisuko nuo Ukrainos, jos tebėra. Aišku žmonės sugrįžo prie savų darbų, natūralu. Ir tą rodo svarstymai dėl biudžeto ES. Laukia biudžeto persvarstymas ir daugelis politikų, valstybių vadovų, ypatingai tų, kurios vaidina pagrindinį vaidmenį sunešant ES biudžetą, kol kas negirdžiu, kad jie bandytų kreiptis į savo visuomenes, kad bandytų įtikinti, kad taip gyventi, kaip gyvenome iki tol nebebus įmanoma, kad nebebus tų papildomų skrynių, kurias atidarius bus papildomi pinigai  karo pramonei, gynybos pramonei ir padėti Ukrainai apsiginti, o visa kita bus kaip buvę. Sušaržuodama, bet pasakysiu, kad ir pas mus turbūt ne visi žmonės dar taip mąsto, bet taip pat reikia pradėti kalbėti. Rinkimai tam ir yra, kad kalbėtume atvirai. Ir Gabrieliaus kalbėjimas buvo apie tai (turima omenyje Užsienio reikalų ministro G. Landsbergio „10 nacionalinio saugumo strategijos punktų“, – red.). Lygiai taip pat Vakarų visuomenėse, kurios labai ilgai gyveno demokratijoje, prabangoje, kad žmonėms patiems ateitų mintis į galvą, kad penkių žvaigždučių viešbutį per atostogas prie Viduržemio jūros gal įmanoma pakeisti į keturių arba trijų žvaigždučių viešbutį. Gal galima pagalvoti apie tokį pinigų sutelkimą, kuris iš tikrųjų padėtų ukrainiečiams apsiginti ir mus visus apginti ir mes atstatytume savo gynybinį potencialą, nes tam neužteks metų“, – sakė R. Juknevičienė.

Šiais metais net 70 šalių vyks rinkimai, jie skirtingi ir skirtingų demokratijos lygių, tačiau visi jie gali pakeisti pasaulio vaizdą.

Pasak politikų tai, ką kalbėjo G. Landsbergis pakartojo jau daugelis, kad jei „nelaimime Ukrainoje, reikia turėti planą B, nes Rusija ateis iki mūsų durų“. Vakarų valstybėms tai dar neseniai buvo nesuprantama, nes jie tikėjo, kad gali užpulti Baltijos valstybes, bet ne juos. Dabar grėsmės supratimas tampa aiškus visur. A. Kubiliaus pasakojo, jog čia yra dviejų krypčių atsakymas. Pirma – turime padaryti viską, kad laimėtų Ukraina (Vakarų parama), antra – kaip mes pasirūpiname savo saugumu (Vokietijos brigados įsikūrimas, divizija, visuotinis šaukimas, karinės pramonės vystymas ir kt.).

Žinant, kad Rusijos ir Ukrainos pusės finansiškai yra apylygės, o estai suskaičiavo, kad, jei kiekviena NATO šalis karinę paramą Ukrainai  skirtų ne mažesnę nei 0,25 BVP, tai Ukrainos materialinė pusė būtų 2-3 kartus stipresnė nei Rusijos.

„Tai, ką mes aptarėme labai svarbu suplanuoti, matyti. Kaip ir medicinoje: diagnozė – karas truks ilgiau negu kas nors įsivaizdavo, susitelkimo reikės žymiai didesnio. Žmones reikia įtikinti, tą diagnozę reikia nebijoti sakyti, paaiškinti, tik taip gali sulaukti pritarimo. Ir turėti labai aiškų gydymo planą. Padūsavimų ir gražių žodžių neužteks, nors jų irgi reikia. Laukia ypatingas laikotarpis“, – sakė Rasa Juknevičienė ir palinkėjo, kad „ ne vien tik dejuotumėme ir bijotumėme, nes mes galime, mes viską galime“, o A. Kubilius pridėjo, jog „lengvas kelias -ne mūsų kelias“.

„Ne tam mes įsisegėme neužmirštuoles, kad vien galvotume apie praeitį. Neužmirštuolės šiais metais reiškia, kad vėl ir vėl turime ginti tai, ką gynėme sausio 13-ąją tuomet“, – sakė R. Juknevičienė ir abu parlamentarai baigdami pokalbį sveikino su mūsų pergalės diena.

2023.01.31

Andrius Kubilius. Kaip Vakarai padės Rusijos demokratijai?

Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

  • Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

  • Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
  • Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
  • Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.

 

 

 

 

 

Liudas Mažylis. Baltijos Antantė: praeities ambicija, o gal ir dabartinis regioninio saugumo garantas?

1920 metais Bulduruose, prie Rygos įvyko regiono valstybių: Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos bei Ukrainos konferencija, kurios idėja buvo regioninio aljanso sukūrimas. Tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų sukurti daugiašalį bendradarbiavimo formatą tik ką po karo suverenitetą atgavusioms Baltijos valstybėms. Iš istorijos žinome, kad valstybių kaimynių aljansas nevirto rimta gynybine sąjunga. Iš dalies 1920-ųjų idėjos po keliolikos metų transformavosi į kuklesnį „Baltijos Antantės“ projektą. Kuklesnį, nes aprėpė jau tik tris valstybes: Estiją, Latviją ir Lietuvą. O dabartinis Rusijos karas prieš Ukrainą NATO rytinio flango valstybių aljanso idėją, perspektyvoje įjungiant ir Ukrainą, padaro vėl aktualią.

Glaudžios politinės sąjungos idėja tarp Baltijos valstybių pradėjo cirkuliuoti tarp politinio elito dar nuo 1914 m. Tačiau tik atgavus nepriklausomybę 1917– 1918 m. Baltijos rytinio kranto valstybės galėjo imtis veiksmų. Baltijos Antantės idėja simbolizavo esminį saugumo regione garantą, tik ką po Pirmojo Pasaulinio karo susikūrusioms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Akivaizdu, kad pavienės valstybės didžiųjų geopolitinių lūžių Europoje akivaizdoje nesitikėjo atsilaikyti prieš Sovietų Rusijos kėslus (svarstyta ir eventuali Vokietijos grėsmė). Tad pirmasis žingsnis valstybių saugumo aljansui sukurti buvo 1920-ųjų metų konferencijos sušaukimas Bulduruose. Pirminė idėja buvo kurti ryšius tarp Baltijos regiono valstybių, derinant užsienio politiką bei siekiant reguliuoti sprendimus ekonominėje, politinėje, socialinėje sferose. Tačiau Baltarusijos teritorijų ir Ukrainos klausimai taip pat tiesiog lietė Baltijos valstybių saugumą. Todėl Bulduruose svarstytos idėjos iš tiesų simbolizavo Rytų Europoje esančių valstybių politinę sąjungą. Visgi dėl sudėtingų geopolitinių aplinkybių – pavyzdžiui, dėl Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus krašto –  konferencijoje parengtas politinis susitarimas nebuvo pasirašytas.

Tačiau 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta Supratimo ir bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Ja buvo nubrėžtos gairės glaudžiam šių valstybių bendradarbiavimui, ypač užsienio politikos srityje. Sutartis turėjo galioti 10 metų, o vienas iš pagrindinių jos tikslų buvo atgrasyti nacistinę Vokietiją. Sutartyje buvo numatyta abipusė gynybos pagalba užpuolimo atveju ir kas pusmetį vykstantys užsienio reikalų ministrų susitikimai, skirti koordinuoti pasirašiusiųjų šalių užsienio politiką bei diplomatinę veiklą. Tačiau esminė šios sutarties tarp Baltijos valstybių problema buvo gynybos politikos koordinavimo trūkumas. Taip pat valstybių bandymas palaikyti neutraliteto politiką Sovietų Sąjungos ir Vokietijos atžvilgiu sutrukdė numatyti galimas karines grėsmes. Deja, Baltijos Antantei nepavykus integruoti karinių aljanso elementų, regioninio saugumo iššūkiai taip ir liko neišspręsti, o prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui ši sąjungą žlugo. Vis tik galima teigti, kad ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam lygmenyje ši sąjunga buvo sėkminga, o bendradarbiavimas tarp Baltijos šalių atgimė Baltijos Asamblėjos forma.

Jau beveik metus vykstantis totalinis Rusijos karas Ukrainoje vėl skatina svarstyti Baltijos Antantės bendradarbiavimo formato idėją, kaip vieną iš galimų saugumo variantų. ES narės bent jau vadovų lygmenyje ne kartą yrą diskutavusios apie Europos gynybinės sąjungos idėją. Mažos Europos valstybės, konkrečiai Rytų Europoje, pačios savarankiškai niekada nepajėgs užtikrinti savo saugumo. Juk dar neseniai Prancūzija ir Vokietija buvo laikomos lyderėmis būtent dėl Europos saugumo architektūros atnaujinimo. Šios valstybės iki karo Ukrainoje buvo pagrindinės Europos saugumo autonomijos šalininkės, tačiau Rusijos agresijos akivaizdoje autonomijos idėjos taip ir liko paraštėse. O ir pati idėja dėl Europos kariuomenės nėra nauja. Visgi Baltijos šalys skeptiškai vertino Europos karinio aljanso galimybę, ypač dėl to, kad tai galėtų pakenkti NATO vaidmeniui, o užduotys ir tikslai, tikėtina, persipinti.

Dabartiniai ES gynybiniai pajėgumai yra paremti bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP), kuri sutelkia ES operatyvinius ir techninius pajėgumus organizuoti civilines ir karines misijas bei vykdyti operacijas už bendrijos ribų. Iš esmės BSGP veikia kaip konfliktų prevencija ir taikos palaikymas, taip pat yra skirta krizių valdymui, bendroms nusiginklavimo operacijoms, karinių konsultacijų ir pagalbos užduočių, humanitarinės pagalbos ir gelbėjimo bei stabilizavimo po konfliktų užduočių koordinavimui ir įgyvendinimui. Vis dėlto ES geriausiai sekasi naudoti normatyviąją galią, todėl BSGP misijų pajėgumai apsiriboja tik ribotu dalyvavimu konfliktų ir humanitarinių krizių valdyme. Bendra ES kariuomenė kol kas yra mažai tikėtina. Bet, remiantis naujausiu ir Tarybos oficialiai patvirtintinu 2022 m. gegužės mėn. ES strateginiu kompasu, rekomendacijos atsispindi konkretų poreikį sustiprinti karinių pajėgų operacinį lygmenį, kaip pavyzdžiui BSDP, padidinant aktyvaus personalo skaičių.

Visgi transatlantinio saugumo garantu toliau išlieka NATO, neįsivaizduojama be Jungtinių Amerikos Valstijų. Akivaizdu, kad NATO partnerių fizinis buvimas Rytų Europoje yra nepakeičiamas. Tačiau sprendimų priėmimo lygmenyje, derinant esminius regiono saugumo klausimus, Baltijos valstybėms būtų naudinga turėti savo „Antantę“. Aišku, jeigu dar ir buvo praeityje kokių nors abejonių dėl gynybos politikos krypties, dabar visos NATO rytinio flango valstybės vieningai sutaria dėl regioninės saugumo struktūros bei gynybos biudžetų didinimo iki 2 proc. nuo BVP. Baltijos jūros šalių bendrystę įrodo Suomijos ir Švedijos pateiktos paraiškos dėl narystės NATO. Baltijos šalims tai nepaprastai svarbu, nes iš esmės tai didina mūsų regiono saugumą. Ateityje, kai abiejų valstybių narystė bus ratifikuota, bendros karinės pratybos kartu su JAV, Lenkija bei Ukraina ir bus pagrindinis pamatas kuriant Rytų Europos saugumo architektūrą.

O kalbant apie politinius aljansus, Ukrainai Baltijos Antantės principu pagrįstas aljansas galėtų suteikti galimybę atsidurti dar arčiau ES politinių diskusijų, kol laukiama visavertės narystės. Saugumo politikos klausimai, konkrečiai – NATO rytų flango, galėtų būti prioritetiniai. Tokio aljanso kūrimas jau ne tik pareiškimais, o ir realiomis struktūromis siųstų stiprią žinią, kad nuo Baltijos iki Juodosios jūros regiono saugumas suvokiamas vienodai ir grindžiamas realia sąveika. Aljanso narės galėtų dar efektyviau koordinuoti savo veiksmus bei pozicijas kituose tarptautinėse organizacijose dėl Ukrainos. Kalbant be užuolankų, Ukraina jau ir dabar gali būti vadinama de facto aljanso nare. Jos kariuomenė yra nuolatos apmokoma sąjungininkų, o ginkluotė vis ryžtingiau teikiama, tad liko tik formaliai šią narystę, įveikus politinius barjerus, įforminti.  Gynybinė siena, besitęsianti nuo Švedijos iki Ukrainos absoliučiai izoliuotų Rusiją. O net ir šiuo metu, jeigu dėl politinės valios trūkumo arba galimų implikacijų Ukrainos narystė NATO tebėra preliminarių svarstymų stadijoje, jai vis tiek reikia ruoštis, nes tai tik laiko klausimas. Todėl, ir kitomis formomis, daugiau kaip prieš 100 metų iškeltas Buldurių konferencijos idėjas mūsų epochoje privalome įprasminti kuriant naujus daugiašalio bendradarbiavimo formatus.

×