×

Menuo: Sausis

2023.01.31

Andrius Kubilius. Kaip Vakarai padės Rusijos demokratijai?

Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

  • Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

  • Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
  • Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
  • Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.

 

 

 

 

 

Liudas Mažylis. Baltijos Antantė: praeities ambicija, o gal ir dabartinis regioninio saugumo garantas?

1920 metais Bulduruose, prie Rygos įvyko regiono valstybių: Suomijos, Estijos, Latvijos, Lietuvos, Lenkijos bei Ukrainos konferencija, kurios idėja buvo regioninio aljanso sukūrimas. Tai buvo vienas iš pirmųjų bandymų sukurti daugiašalį bendradarbiavimo formatą tik ką po karo suverenitetą atgavusioms Baltijos valstybėms. Iš istorijos žinome, kad valstybių kaimynių aljansas nevirto rimta gynybine sąjunga. Iš dalies 1920-ųjų idėjos po keliolikos metų transformavosi į kuklesnį „Baltijos Antantės“ projektą. Kuklesnį, nes aprėpė jau tik tris valstybes: Estiją, Latviją ir Lietuvą. O dabartinis Rusijos karas prieš Ukrainą NATO rytinio flango valstybių aljanso idėją, perspektyvoje įjungiant ir Ukrainą, padaro vėl aktualią.

Glaudžios politinės sąjungos idėja tarp Baltijos valstybių pradėjo cirkuliuoti tarp politinio elito dar nuo 1914 m. Tačiau tik atgavus nepriklausomybę 1917– 1918 m. Baltijos rytinio kranto valstybės galėjo imtis veiksmų. Baltijos Antantės idėja simbolizavo esminį saugumo regione garantą, tik ką po Pirmojo Pasaulinio karo susikūrusioms Lietuvai, Latvijai ir Estijai. Akivaizdu, kad pavienės valstybės didžiųjų geopolitinių lūžių Europoje akivaizdoje nesitikėjo atsilaikyti prieš Sovietų Rusijos kėslus (svarstyta ir eventuali Vokietijos grėsmė). Tad pirmasis žingsnis valstybių saugumo aljansui sukurti buvo 1920-ųjų metų konferencijos sušaukimas Bulduruose. Pirminė idėja buvo kurti ryšius tarp Baltijos regiono valstybių, derinant užsienio politiką bei siekiant reguliuoti sprendimus ekonominėje, politinėje, socialinėje sferose. Tačiau Baltarusijos teritorijų ir Ukrainos klausimai taip pat tiesiog lietė Baltijos valstybių saugumą. Todėl Bulduruose svarstytos idėjos iš tiesų simbolizavo Rytų Europoje esančių valstybių politinę sąjungą. Visgi dėl sudėtingų geopolitinių aplinkybių – pavyzdžiui, dėl Lenkijos ir Lietuvos konflikto dėl Vilniaus krašto –  konferencijoje parengtas politinis susitarimas nebuvo pasirašytas.

Tačiau 1934 m. rugsėjo 12 d. Ženevoje buvo pasirašyta Supratimo ir bendradarbiavimo sutartis tarp Lietuvos, Latvijos ir Estijos. Ja buvo nubrėžtos gairės glaudžiam šių valstybių bendradarbiavimui, ypač užsienio politikos srityje. Sutartis turėjo galioti 10 metų, o vienas iš pagrindinių jos tikslų buvo atgrasyti nacistinę Vokietiją. Sutartyje buvo numatyta abipusė gynybos pagalba užpuolimo atveju ir kas pusmetį vykstantys užsienio reikalų ministrų susitikimai, skirti koordinuoti pasirašiusiųjų šalių užsienio politiką bei diplomatinę veiklą. Tačiau esminė šios sutarties tarp Baltijos valstybių problema buvo gynybos politikos koordinavimo trūkumas. Taip pat valstybių bandymas palaikyti neutraliteto politiką Sovietų Sąjungos ir Vokietijos atžvilgiu sutrukdė numatyti galimas karines grėsmes. Deja, Baltijos Antantei nepavykus integruoti karinių aljanso elementų, regioninio saugumo iššūkiai taip ir liko neišspręsti, o prasidėjus Antrajam Pasauliniam karui ši sąjungą žlugo. Vis tik galima teigti, kad ekonominiam, socialiniam ir kultūriniam lygmenyje ši sąjunga buvo sėkminga, o bendradarbiavimas tarp Baltijos šalių atgimė Baltijos Asamblėjos forma.

Jau beveik metus vykstantis totalinis Rusijos karas Ukrainoje vėl skatina svarstyti Baltijos Antantės bendradarbiavimo formato idėją, kaip vieną iš galimų saugumo variantų. ES narės bent jau vadovų lygmenyje ne kartą yrą diskutavusios apie Europos gynybinės sąjungos idėją. Mažos Europos valstybės, konkrečiai Rytų Europoje, pačios savarankiškai niekada nepajėgs užtikrinti savo saugumo. Juk dar neseniai Prancūzija ir Vokietija buvo laikomos lyderėmis būtent dėl Europos saugumo architektūros atnaujinimo. Šios valstybės iki karo Ukrainoje buvo pagrindinės Europos saugumo autonomijos šalininkės, tačiau Rusijos agresijos akivaizdoje autonomijos idėjos taip ir liko paraštėse. O ir pati idėja dėl Europos kariuomenės nėra nauja. Visgi Baltijos šalys skeptiškai vertino Europos karinio aljanso galimybę, ypač dėl to, kad tai galėtų pakenkti NATO vaidmeniui, o užduotys ir tikslai, tikėtina, persipinti.

Dabartiniai ES gynybiniai pajėgumai yra paremti bendra saugumo ir gynybos politika (BSGP), kuri sutelkia ES operatyvinius ir techninius pajėgumus organizuoti civilines ir karines misijas bei vykdyti operacijas už bendrijos ribų. Iš esmės BSGP veikia kaip konfliktų prevencija ir taikos palaikymas, taip pat yra skirta krizių valdymui, bendroms nusiginklavimo operacijoms, karinių konsultacijų ir pagalbos užduočių, humanitarinės pagalbos ir gelbėjimo bei stabilizavimo po konfliktų užduočių koordinavimui ir įgyvendinimui. Vis dėlto ES geriausiai sekasi naudoti normatyviąją galią, todėl BSGP misijų pajėgumai apsiriboja tik ribotu dalyvavimu konfliktų ir humanitarinių krizių valdyme. Bendra ES kariuomenė kol kas yra mažai tikėtina. Bet, remiantis naujausiu ir Tarybos oficialiai patvirtintinu 2022 m. gegužės mėn. ES strateginiu kompasu, rekomendacijos atsispindi konkretų poreikį sustiprinti karinių pajėgų operacinį lygmenį, kaip pavyzdžiui BSDP, padidinant aktyvaus personalo skaičių.

Visgi transatlantinio saugumo garantu toliau išlieka NATO, neįsivaizduojama be Jungtinių Amerikos Valstijų. Akivaizdu, kad NATO partnerių fizinis buvimas Rytų Europoje yra nepakeičiamas. Tačiau sprendimų priėmimo lygmenyje, derinant esminius regiono saugumo klausimus, Baltijos valstybėms būtų naudinga turėti savo „Antantę“. Aišku, jeigu dar ir buvo praeityje kokių nors abejonių dėl gynybos politikos krypties, dabar visos NATO rytinio flango valstybės vieningai sutaria dėl regioninės saugumo struktūros bei gynybos biudžetų didinimo iki 2 proc. nuo BVP. Baltijos jūros šalių bendrystę įrodo Suomijos ir Švedijos pateiktos paraiškos dėl narystės NATO. Baltijos šalims tai nepaprastai svarbu, nes iš esmės tai didina mūsų regiono saugumą. Ateityje, kai abiejų valstybių narystė bus ratifikuota, bendros karinės pratybos kartu su JAV, Lenkija bei Ukraina ir bus pagrindinis pamatas kuriant Rytų Europos saugumo architektūrą.

O kalbant apie politinius aljansus, Ukrainai Baltijos Antantės principu pagrįstas aljansas galėtų suteikti galimybę atsidurti dar arčiau ES politinių diskusijų, kol laukiama visavertės narystės. Saugumo politikos klausimai, konkrečiai – NATO rytų flango, galėtų būti prioritetiniai. Tokio aljanso kūrimas jau ne tik pareiškimais, o ir realiomis struktūromis siųstų stiprią žinią, kad nuo Baltijos iki Juodosios jūros regiono saugumas suvokiamas vienodai ir grindžiamas realia sąveika. Aljanso narės galėtų dar efektyviau koordinuoti savo veiksmus bei pozicijas kituose tarptautinėse organizacijose dėl Ukrainos. Kalbant be užuolankų, Ukraina jau ir dabar gali būti vadinama de facto aljanso nare. Jos kariuomenė yra nuolatos apmokoma sąjungininkų, o ginkluotė vis ryžtingiau teikiama, tad liko tik formaliai šią narystę, įveikus politinius barjerus, įforminti.  Gynybinė siena, besitęsianti nuo Švedijos iki Ukrainos absoliučiai izoliuotų Rusiją. O net ir šiuo metu, jeigu dėl politinės valios trūkumo arba galimų implikacijų Ukrainos narystė NATO tebėra preliminarių svarstymų stadijoje, jai vis tiek reikia ruoštis, nes tai tik laiko klausimas. Todėl, ir kitomis formomis, daugiau kaip prieš 100 metų iškeltas Buldurių konferencijos idėjas mūsų epochoje privalome įprasminti kuriant naujus daugiašalio bendradarbiavimo formatus.

2023.01.30

EP nariai A. Kubilius ir R. Juknevičienė dalyvaus konferencijoje Estijoje

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė pirmadienį lankysis Taline (Estija), kur dalyvaus Europos liaudies partijos frakcijos rengiamoje konferencijoje „Stipresnė Europa: Sąjungos saugumas ir gynyba“.

Renginyje EP narys A. Kubilius pasisakys apie naują Europos saugumo ir gynybos etapą Rusijos invazijos į Ukrainą kontekste, o ELP frakcijos vicepirmininkė R. Juknevičienė kalbės apie Baltijos jūros regiono saugumo perspektyvas ir iššūkius. Konferencijoje dalyvaus ir kalbą sakys Estijos užsienio reikalų ministras Urmas Reinsalu.

2023.01.27

EP nariai: „Turime pasitikėti teisėsauga, o Lietuvos žmonėse yra daugiau sveiko proto negu kartais galvoja mūsų opozicija”

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius savaitės apžvalgoje iš Briuselio aptarėsvarbiausius įvykius – Izraelio prezidento vizitą ir Holokausto minėjimą Parlamente, sprendimą tiekti tankus Ukrainai ir šią savaitę Generalinės prokuratūros pateiktus kaltinimus Kristijonui Bartoševičiui, kuris buvo TS-LKD frakcijos narys.

Pasak R. Juknevičienės, viešojoje erdvėje pasirodė labai daug įvairių kaltinimų – opozicijos ir ne tik, nustebino kai kurių žmonių, pvz. Liberalų kandidatės į Vilniaus merus ar kitų pasisakymai, kurie pradėjo naudoti šį įvykį rinkimų kontekste.

„Žinoma, tai nemalonus įvykis ir mums. Man atrodo, kad buvo reikšmingi ir laiku, svarbiausia – tikri ir nuoširdūs partijos pirmininko G. Landsbergio, tiek premjerės I. Šimonytės pareiškimai. Matau, kad mūsų kolegos yra nuvilti, sunerimę, šokiruoti tokių dalykų“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

A. Kubilius taip pat teigė, kad ši naujiena visus šokiravo.

„Jeigu pasitvirtins, kad toks nusikaltimas yra darytas, be abejo, tai baisus ir šlykštus nusikaltimas, čia nėra daug ką kalbėti. Tai nustatys teisėsauga, ne viešoji nuomonė ar viešos diskusijos. Ką rodo ir ekspertų pasisakymai, teisėsaugai ne visada pavyksta nustatyti tiesą. Mano įsitikinimu, mes turime pasitikėti teisėsauga. Ir tai, kad K. Bartoševičius atsistatydino iš Seimo narių, leidžia teisėsaugai daryti savo darbą“, – teigė europarlamentaras. 

Pasak jo, be abejo, partijai ir bendražygiams situacija nėra gera, ji nėra maloni. Tačiau A. Kubilius pažymėjo, kad partija neturi nieko bendro su tuo galimu nusikaltimu nei su kokiais nors K. Bartoševičiaus dabartiniais veiksmais ar jo aiškinimais.

„Bandyti įžiūrėti kokią nors partijos atsakomybę, tai be gryno politikavimo, kas artėjant savivaldos rinkimams yra neišvengiama ir, sakyčiau, natūralu, daugiau nematau apie ką ir kalbėti. Žiniasklaida ir oponentai tą klausimą rutulioja, bet manau, kad Lietuvos žmonėse yra daugiau sveiko proto negu kartais mūsų opozicija galvoja“, – sakė EP narys.

Kalbėdama apie EP aktualijas, R. Juknevičienė akcentavo, kad šią savaitę visus tiek Parlamente, tiek Lietuvoje vienijanti tema buvo tankų tiekimas Ukrainai. 

„Vokiečiai, tiksliau kancleris O. Šolcas, labai ilgai spyriojosi šiuo klausimu. Kad tankus duos, jaučiau, matėsi iš viešosios erdvės, kad sprendimas anksčiau ar vėliau bus. Bet tai, kaip Vokietija ir O. Šolcas atėjo į tą sprendimą, kokį smūgį sudavė pačiai Vokietijai, tai vokiečiams yra be galo sunku“, – svarstė europarlamentarė.

R. Juknevičienės teigimu, visi ES ir kitur laukė Vokietijos lyderystės atėjus dienai X, tačiau tokia O. Šolcopolitika padarė tai, kad daugelis žmonių apskritai pradėjo nebetikėti, jog Vokietija apskritai, bent jau su šia valdžia, gali imtis lyderystės.

„Gali būti ir taip, kad Lietuvos žmonės pradėjo galvoti, ar vokiečiai bus pakankamai ryžtingi, jeigu ateis koks nors smūgis ir į NATO valstybes, ką rusai jau kalba po tankų perdavimo“, – kalbėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Pasak jos, sprendimas dėl tankų tiekimo yra labai svarbus, tačiau vien tankų neužteks, reikės ir daug kitų ginklų. 

EP narys A.Kubilius, vertindamas šią situaciją, išskyrė kelis aspektus.

„Viena vertus, stebino Vokietijos vyriausybės ar socialdemokratų vidinės kančios, nes dabartinė Vokietijos vyriausybė, kancleris Šolcas kokio nors svarbaus sprendimo atžvilgiu ilgai ilgai priešinasi, viduje ir aplink Vokietiją sukyla visos astros, ir po to vis tiek padaro tą sprendimą. Tad kyla klausimas, kodėl tas sprendimas nepadaromas iš karto“, – teigė europarlamentaras.

Be to, A. Kubilius teigė, jog tenka girdėti, kad Vokietijos Bundestage socialdemokratų frakcija yra pasitvirtinusi labai svarbias ir radikaliai kitokias nuostatas dėl Rusijos.

Jo manymu, Vakarų valstybių sprendimas tiekti tankus Leopard, taip pat svarstymai dėl naikintuvų tiekimo įrodo, kad Vakaruose yra jau įvykęs arba vyksta labai svarbus lūžis.

„Atsiranda vis daugiau supratimo, kad nebereikia bijoti ir Rusijos, ir tų pasekmių, kurias gali sukelti Putino Rusijos pralaimėjimas šiame kare. Kitaip sakant, imanoma tikėti, kad pati Rusija gali pajudėti link pozityvesnės transformacijos“, – kalbėjo A. Kubilius.

R. Juknevičienė pridūrė, kad tai neįvyks greitai, prie Putino valdžios.

A. Kubiliaus įsitikinimu, esame situacijoje, kai poslinkiai yra į neblogą pusę, tačiau vokiečių blaškymasis rodo, kad Europoje nelabai matosi lyderystė priimti drąsesnius geopolitinius sprendimus. Todėl, pasak jo, šiame konkteste svarbus Lietuvos ir kitų mažesnių valstybių, kurioms tikrai gyvybiškai rūpi Ukrainos pergalė ir poslinkiai visame regione, nes nuo to priklauso ir mūsų saugumas, vaidmuo ir balsas.

EP narės R. Juknevičienės teigimu, paskutinėmis dienomis labai sustiprėjo Kremliaus spaudimas Baltijos valstybėms, tai rodo Rusijos propagandinės laidos apie Estijos ambasadoriaus išvarymą,  apie jų geopolitinę padėtį ir militarizavimą, apie suomių narystę NATO ir kt.

„Kaip mes į tai reaguosime, ir kaip lietuviai sugebės tokias bėdas įveikti bei tęsti darbus, kurie yra labai svarbūs – tai irgi susiję, nes yra naudojamasi visokiais nestabilumais. Tad Baltijos valstybės kartu su Lenkija, ko gero, iš Kremliaus pusės bus taikiniu. Tą jaučiu labai stipriai stebėdama propagandines laidas“, – sakė europarlamentarė.

Todėl, pasak jos, labai svarbu stabdyti baimes ir gąsdinimąsi visuomenėje, nes su tankų tiekimu Ukrainai susijęs proveržis stipriai išgąsdino Rusiją, nes jie supranta, kad Vakarai rems Ukrainą, kad ši laimėtų karą.

2023.01.25

Europos Parlamente bus atidengta memorialinė lenta, žyminti Baltijos valstybes remiančios istorinės rezoliucijos sukaktį

Šiandien, sausio 25 d., 16 val., (Lietuvos laiku) Europos Parlamente bus atidengta memorialinė lenta, kuria bus pažymima prieš 40 metų priimta istorinė EP rezoliucija, remianti Baltijos valstybes. Renginyje dalyvaus ir pasisakys Parlamento pirmininkė Roberta Metsola, vicepirmininkas Robertas Zile (Latvija), Estijos europarlamentaras Riho Teras (Estija), Lietuvoje išrinktas EP narys Andrius Kubilius ir kt.

1983 m. sausio 13 d. Parlamentas priėmė pirmąją rezoliuciją, kuria išreiškė paramą sovietų okupuotoms valstybėms – Estijai, Latvijai ir Lietuvai.

Europarlamentaro Oto fon Habsburgo (Otto von Habsburg) parengta rezoliucija buvo atsakas į drąsų Baltijos šalių kreipimąsi – atvirą laišką, kurį pasirašė 45 Estijos, Latvijos ir Lietuvos piliečiai, smerkdami Molotovo-Ribentropo paktą ir reikalaudami atkurti nepriklausomas Baltijos šalis.

Europos Parlamentas gynė demokratijos ir laisvės vertybes ir buvo vienintelė tarptautinė institucija, reagavusi į Baltijos šalių laisvės kovotojų, kurie tuo metu jau beveik visi buvo suimti, kreipimąsi.

Rezoliucijoje buvo pasmerkta Sovietų Sąjungos įvykdyta nepriklausomų ir neutralių Baltijos valstybių okupacija. Joje taip pat buvo teigiama, kad sovietų Rusijos ir Estijos, Latvijos bei Lietuvos taikos sutartyse buvo pažadėta garantuoti taikius sprendimus ir šių tautų teritorinį vientisumą.

Europos Parlamento nariai paragino savo užsienio reikalų ministrus pasiekti palankų sutarimą dėl 1979 m. „Baltijos šalių kreipimosi“ reikalavimų ir pateikti Baltijos šalių klausimą JT Dekolonizacijos pakomitečiui. „Sunki šių valstybių tautų padėtis turėtų būti nagrinėjama per konferencijas, skirtas Helsinkio Baigiamojo akto įgyvendinimui stebėti“, – teigiama rezoliucijoje.

Trijų tautų laisvė buvo pasiekta 1991 m. praėjus 21 metams po rezoliucijos priėmimo, 2004 m., kuomet demokratinių Estijos, Latvijos ir Lietuvos atstovai prisijungė prie savo kolegų Europos Parlamente.

2023.01.23

EP narių dėmesio centre – Taivano investicijos Lietuvoje, Specialusis tribunolas ir Ukrainos apginklavimas

Europos Parlamento (EP) nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius savaitės pokalbyje iš Strasbūro, kur vyksta EP plenarinė sesija, daugiausiai dėmesio skyrė Taivano investicijoms Lietuvoje, Parlamente priimtai R. Juknevičienės ir A. Kubiliaus inicijuotai rezoliucijai dėl Specialaus tribunolo įsteigimo bei Ukrainos apginklavimo klausimui.

Pasak R. Juknevičienės, Lietuvoje naujienos geros, nors ir netiesiogiai, bet susijusios su geopolitika: į labai svarbią sritį – lustų, mikroprocesorių – atėjo Taivano investicijos. 

„XXI-ojo amžiaus kapitalas lyginamas su nafta ir dujomis ateina į Lietuvą. Čia verta prisiminti drąsų Lietuvos žingsnį, kai Kinija drauge su Karbauskiu puolė daužyti Lietuvos Vyriausybę dėl neva kvailo, blogo žingsnio dėl Kinijos ir verslo. Buvo supykę. Atlaikėm. Ir cituojant klasiką Andrių Kubilių „Reikėjo strateginės kantrybės“, kuri padarė savo. EP žinomas šis faktas. Lietuva atrodo labai drąsi, lyderė,“ – sakė R. Juknevičienė, pridurdama, kad daugelis supranta, jog pavojus priklausyti nuo Kinijos be galo didelis. Tokie pavojai įvertinti pamačius, kiek stipriai kai kurios valstybės priklauso nuo Rusijos.

„Taivano investicijos – didžiulis, labai reikšmingas įvykis. Kai kas jį lygina su tuo, lyg staiga savo šalyje atrastum didžiulius naftos klodus. Pagal reikšmę tolimesniam mūsų ekonomikos vystymuisi tai panašu,“ – sakė A. Kubilius.

Anot jo, vadinamieji lustai, „čipsai“ yra visi mūsų naudojami kompiuteriai, telefonai, buitinė technika, ginklai, visi jie remiasi tomis elektroninėmis detalėmis, kurias pagaminti yra labai sudėtinga. Didžiąją pasaulio dalį šių procesorių gamina Taivanas, kažkiek – Pietų Korėja. Šią technologiją norėtų gauti daugelis, vyksta didelė konkurencija, tam reikia ne tik gerų santykių su Taivanu, bet ir daug dirbti, kad galėtum tokias technologijas naudoti. 

„Viena iš skausmingiausių sankcijų Rusijai buvo tai, kad Taivanas pačioje karo pradžioje priėmė sprendimą nebetiekti procesorių Rusijai, o Rusija be jų negali gaminti netgi prastos kokybės raketų ar karinių lėktuvų. O tai, kad mums pavyksta gauti prieigą prie tokių technologijų su perspektyva toliau vystytis, be abejo, yra pasekmė tų drąsių politinių, geopolitinių užsienio politikos žingsnių, kurie Lietuvoje buvo garsiai kritikuojami, esą kokie nieko nesuprantantys yra konservatoriai, didžiąją Kiniją išmainantys į Taivaną. Šioje vietoje mes gauname ne tik Taivano investicijas, bet ir su Kinija ne tiek daug ir praradome, nes paraleliai atsiradusi žymiai didesnė prekyba su Japonija, Indijos-Ramiojo vandenyno bendruomene atsveria tai, ką mes ten praradome,“ – sakė A. Kubilius paminėdamas, jog šią Lietuvos poziciją stipriai palaikė ir EP, ir JAV. 

Šią savaitę EP buvo priimta labai svarbi rezoliucija „Dėl tribunolo dėl agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą steigimo“, kurią inicijavo mūsų EP nariai, o tekstą rengiant prisidėjo bei derybose su kitomis politinėmis grupėmis dalyvavo A. Kubilius su komanda.  

Rezoliucija svarbi dėl to, kad būtų įvertinti ir teisiami tie, kurie sukėlė karą prieš Ukrainą. 

Kalbėdamas apie rezoliucijos turinį ir reikšmę A. Kubilius pabrėžė, kad  „po konsultacijų su tarptautiniais teisininkais, įskaitant ir Ukrainos, kurie lyderiauja šiame procese, taip pat lietuvis Dainius Žalimas yra daug prisidėjęs, kad Europoje formuluotųsi doktrina, jog reikia bausti ne tik už karo nusikaltimus, tokius kaip Bučoje, ne tik už nusikaltimus prieš žmogiškumą, siejamą su genocido sąvoka, bet ir bausti už karo agresijos nusikaltimus, t.y. už tai, kad pradėjo šį karą“. 

Pasak europarlamentaro, šios nuostatos ne kartą kartotos įvairiose ankstesnėse rezoliucijose, o dabar parengta išsami rezoliucija. A. Kubiliaus įsitikinimu, procesai juda link to, kad toks tribunolas būtų artimiausiu įmanomu laiku pradėtas steigti. „Už tai pasisako ir Vokietijos užsienio reikalų ir teisingumo ministrai, ir Ursula von der Leyen yra pasisakiusi. Procesai juda. Kiek mes galime – bandome pastūmėti politinį konsensusą, ir manau, kad tai yra reikšminga”, – sakė EP narys. Jo teigimu, toks tribunolas yra reikšmingas ir reikalingas, nes kalbant apie karo reikalus yra trijų rūšių nusikaltimai: karo agresijos – kas pradėjo karą, karo – kai yra tiriama, kas nužudė, išprievartavo, kankino ir nusikaltimai prieš žmogiškumą – siejami su genocido sąvoka. Du pastaruosius – karo (nusikaltimus Bučoje) ir prieš žmoniškumą gali tirti Tarptautinis kriminalinis teismas (ang. ICC). 

„Deja, tarptautinė teisė yra palikusi spragą ir mandato tirti karo agresijos nusikaltimą ICC neturi, galėtų turėti, jei tam pritartų Jungtinių tautų (JT) Saugumo taryba, bet ten sėdi Rusija ir akivaizdu, kad ji vetuos. Todėl vienintelė galimybė, ką pabrėžia ir tarptautiniai teisininkai, yra kurti Specialųjį tribunolą pritariant daugeliui šalių, gaunant pritarimą JK Generalinėje asamblėjoje. Kodėl tai yra taip svarbu? Todėl, kad karo agresijos nusikaltimo tyrimas gali būti žymiai greitesnis, negu konkrečiai karo nusikaltimų tyrimas, kai vykdomi konkrečiai kiekvieno kareivio, generolo, kapo tyrinėjimai renkant visus forencinius (teismo medicinos) įrodymus. Čia tyrimas būtų siejamas su tuo, kas atsakingas už agresijos pradėjimą. Akivaizdu, kad tai yra Putinas, galima aiškintis, kas toliau jo komandoje atsakingi. Lukašenka čia yra irgi automatiškai teisiškai (ne politiškai) traukiamas, nes pagal karo agresijos nusikaltimą kaltas yra ne tik tas, kuris pradeda karą, bet ir tas, kuris leidžia savo šalies teritoriją naudoti karo agresiją,“ – kalbėjo A. Kubilius. 

Pirmasis panašaus tribunolo pavyzdys buvo Niurnbergo ir procesas užtruko maždaug metus. Kitas tokio tribunolo steigimo aspektas yra signalas Kremliaus elitui, kad su Putinu Rusija niekada negrįš į tarptautinę bendruomenę, nes jam bus aiškiai pareikšti kaltinimai tarptautiniame tribunole ir „business as usual“ (liet. Įprastiniai santykiai) nesugrįš. Taip pat tai bus signalas ir Vakarų lyderiams, kad grįžti į įprastą bendravimą su žmogumi, kuriam įtarimus pareiškė tarptautinis tribunolas nederėtų.

EP nariai taip pat aptarė šį penktadienį vyksiantį vadinamąjį Ramšteino susitikimą, kurio metu maždaug 50 valstybių koalicija tariasi, kaip prisidėti prie Ukrainos gynybos. Svarbiausia tema šiuo metu yra tankų tiekimas. 

Pasak R. Juknevičienės, pastaruoju metu dažnai sulaukiama klausimų apie O. Šolcą ir jo poziciją. „Jis ne tik sau šaudo į kojas, bet ir kenkia Vokietijos įvaizdžiui“, – mano ELP frakcijos vicepirmininkė.

Kodėl jis taip elgiasi, pasak politikės, galimi du variantai: „Reikia paklausti jo, jis gal ne viską pasako. Mano vertinimu, yra du dalykai. Pirmas – jo vadovaujama socialdemokratų partija, kuriai šiais metais teko apversti ne tik savo naratyvus, savo mąstymą kita puse, nes tai buvo partija, kuri rėmėsi pacifizmu. Geras dalykas, aš irgi už taiką, visi už taiką, bet dabar jiems reikia pabandyti suvokti, kad ginklų davimas ir yra taika. Tai, ką dabar pasakė J. Stoltenbergas prieš šį Ramšteiną, kad kaip tik ginklai atneš taiką ir niekas daugiau. Ir antras dalykas yra tai, ką labiausiai koncentruotai Davose pasakė H. Kissingeris, kad neva Ukrainai padėti laimėti reikia, net į NATO ją sutiktų priimti, tačiau reikia galvoti ir kaip grįšime prie dialogo su Rusija, kaip ji atrodys po šio karo ir kaip ją vėl pabandyti įtraukti į saugumo struktūras, kad rusams neatrodytų, kad NATO kariauja prieš Rusiją. Turbūt Šolco galvoje šis momentas vis dar labai svarbus, nes bijo Putino ir Rusijos.“ 

Pasak ekspertų, „Leopard“ tankai pasižymi ne tik gera technologija, bet jie yra tinkamiausi Ukrainai pagal dirvožemį ir kitus parametrus. Jie yra tapę Vokietijos vizitine kortele, todėl, kai jie pateks į Ukrainą, kad ir iš kitų šalių, dažnai atrodys, jog jie yra vokiečių. Yra ir dar vienas momentas, jei kažkokia šalis nori atiduoti savo tankus ar kitą įrangą, turi gauti šalies gamintojos sutikimą. Tai daroma dėl ginklų kontrolės. 

A. Kubilius taip pat pritarė nuomonei, kad ginklų tiekimas gali strigti ir dėl to, jog bijomasi galimo staigaus Rusijos sutriuškinimo, nes tai galėtų sukelti chaosą, griūtį ir t.t. Bijomasi nežinomos perspektyvos. 

„Todėl sąmoningai stengiamės pabrėžti, kad Vakarų ir Ukrainos pergalė prieš Rusiją gali atverti duris pozityvioms Rusijos permainoms – demokratijai ir pan., todėl turime įtikinti Vakarus nebijoti Rusijos transformacijos perspektyvos,“ – sakė A. Kubilius.

2023.01.20

Liudas Mažylis. Specialusis tarptautinis tribunolas: Rusijos nebaudžiamumo pabaiga?

Rusija toliau be jokio gailestingumo vykdo nusikaltimus prieš žmoniškumą karo lauke, o Europa visais būdais teikia ne tik finansinę ar karinę, bet ir teisinę paramą. Šiuo metu 27 ES valstybės svarsto galimybę įsteigti tarptautinį tribunolą, kuris vykdytų teismo procesą dėl beveik prieš metus pradėtos totalinės Rusijos agresijos prieš Ukrainą. Sprendimas – nelengvas, o veikimo būdų ir tarptautinių instancijų – daug. Todėl, remiantis istorinėmis patirtimis bei dabartinės tarptautinės teisės principais, Rusijos nebaudžiamumas gali būti sustabdytas.

Tarptautinės teisės ekspertai iš ES ir Ukrainos jau ne vieną mėnesį siekia, kad būtų įsteigtas specialus tarptautinis tribunolas, kuris patrauktų baudžiamojon atsakomybėn Rusijos Federaciją ir jos sąjungininkų politinę bei karinę vadovybę dėl įvykdyto agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą. Todėl Europos Parlamente 2023 m. sausio 19 d. beveik kone vienbalsiai išreiškėme vieningą poziciją balsuojant už rezoliuciją dėl tribunolo dėl agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą steigimo. Debatus dėl rezoliucijos atidarė Europos Komisijos teisingumo komisaras Didier Reynders, kuris prabrėžė, kad, renkant įkalčius bei nukentėjusiųjų parodymus, ES ir Ukrainos teisėsaugos atstovai bendradarbiauja tarpusavyje. ES ir Tarptautinis baudžiamasis teismas jau nuo 2022 m. kovo mėn. sujungė jėgas ir pradėjo tyrimą. Kartu dar ir 15 valstybių narių pradėjo tyrimą dėl Rusijos agresijos, įskaitant ir Lietuvą. Tačiau eurokomisaras taip pat priminė ir esminę problemą, dėl kurios Putinas ir visa likusi Rusijos vadovybė dar nėra nuteista – jurisdikciją. Tarptautinis baudžiamasis teismas negali vykdyti baudžiamojo persekiojimo už agresiją, jei valstybės neturi narių statuso. Rusija, žinoma, nėra narė, todėl valstybės agresorės aukščiausieji pareigūnai vis dar turi teisinį imunitetą. Ukraina, taip pat kol kas dar nėra Tarptautinio baudžiamojo teismo narė, todėl ateityje svarbu, kad Romos statutas būtų ratifikuotas. Romos statuto principu įsteigtas Tarptautinis baudžiamasis teismas, o tiksliau jo 8 straipsnis aiškina, kad agresijos nusikaltimas apibrėžiamas kaip „asmens, galinčio veiksmingai kontroliuoti valstybės politinius ar karinius veiksmus ar jiems vadovauti, planuojamas, rengiamas, inicijuojamas ar vykdomas agresijos aktas, kuris savo pobūdžiu, sunkumu ir mastu akivaizdžiai pažeidžia Jungtinių Tautų Chartiją“. Žinoma, Rusijos nusikaltimai prieš žmoniją bei vykdomas genocidas, ką labai neseniai matėme Irpinėje ir Bučoje irgi patenka į Tarptautinio baudžiamojo teismo kompetenciją.

Visgi bet kokį teisinį precedentą tribunolui ir jurisdikcijai bendru susitarimu turi sukurti Jungtinės Tautos, Ukraina bei kitos valstybės. Tačiau šis variantas yra abejotinas, nes Rusija negali būti patraukta baudžiamojon atsakomybėn už agresiją Tarptautiniame baudžiamajame teisme, kadangi jis gali nagrinėti tik tas bylas, kuriose ieškovas ir atsakovas yra teismo nariai arba byla yra perduota į Jungtinių Tautų Saugumo Tarybą. Scenarijus, kai JT Saugumo Taryba inicijuoja rezoliuciją irgi mažai tikėtinas, kadangi Rusija yra viena iš JT Saugumo Tarybos narių. JT Saugumo Tarybos veikla karo prieš Ukrainą kontekste yra beveik neįmanoma, nes Rusija turi teisę vetuoti bet kokius esminius veiksmus. Ši problema jau daugybę metų apriboja JT Saugumo Tarybos veiksnumą Rusijos atžvilgiu. Narės pašalinimo iš JT procedūra egzistuoja, remiantis JT chartijos 6 straipsniu. Straipsnis teigia, kad JT Generalinė Asamblėja, remdamasi Saugumo Tarybos rekomendacija, gali pašalinti iš organizacijos Jungtinių Tautų narę, kuri nuolat pažeidinėja šios Chartijos principus. Rusija ne kartą yra pažeidusi ir toliau pažeidinėja tarptautinę teisę, todėl klausimų nekyla… Tačiau net ir sudarius tokį beprecedentį pasiūlymą šalinti Rusiją, jos draugai iš Pekino būdami Saugumo Tarybos nariai taip pat blokuotų tokį veiksmą. Kadangi veto teisė yra absoliuti, JT negali išplėsti savo galios, nekeičiant pačios Chartijos principų, kas vėl gi su Rusija JT Saugumo Taryboje yra tiesiog neįmanoma. Todėl kol kas realiausias sprendimas yra steigti nepriklausomą tarptautinį tribunolą, pagrįstą daugiašale sutartimi tarp valstybių ir kita tarpvalstybine organizacija, taip užsitikrinant baudžiamojo proceso teisėtumą. Remiantis Romos statuto 8 straipsnio principu, tai yra, traktuojant, kad Rusija vykdo agresijos nusikaltimą, specialusis tarptautinis tribunolas pagal šią jurisdikciją tikėtina ir bus įkurtas. Todėl esminis klausimas, kaip teisėtu būdu įgalinti JT veikti dėl tribunolo įkūrimo.

Vertinant istorinį kontekstą, vienas iš pirmųjų tarptautinę visuomenę sutelkusių teisinių procesų buvo Niurnbergo tarptautinis karinis tribunolas. Būtent ten agresijos nusikaltimas buvo pripažintas sunkiausiu karo nusikaltimu. Tribunolas karo nusikaltėliams skyrė pačias griežčiausias bausmes. Tribunolo teisėtumas kilo iš Sąjungininkų susitarimo po besąlygiškos Vokietijos kapituliacijos. Į tribunolo jurisdikciją buvo įtraukti nusikaltimai prieš taiką (lygiavertis agresijos nusikaltimas), karo nusikaltimai ir nusikaltimai žmoniškumui. Žinoma, tribunolas tuo metu teisinius įgaliojimus gavo tik iš valstybių, dar neegzistuojant JT ir Vokietijai (ją administruojant sąjungininkėms), joms sutikus su visomis sąlygomis. Kitas teisinis precedentas, reikalaujantis specialiojo tribunolo, buvo Jugoslavijos karas. Tai – pirmasis JT įsteigtas karo nusikaltimų teismas ir pirmasis tarptautinis karo nusikaltimų tribunolas. Tribunolas, nagrinėjantys nusikaltimus buvusioje Jugoslavijoje, buvo įkurtas 1993 m. Šis tribunolas buvo įsteigtas priėmus rezoliuciją JT Generalinėje asamblėjoje, paremtą 7 paragrafu, o jurisdikcija buvo taikoma teisiant dėl genocido vykdymo, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo (angl. International Criminal Tribunal) jurisdikcija apėmė nusikaltimus, įvykdytus tarptautinio ginkluoto konflikto metu. Šis specialiojo tribunolo pavyzdys, kai teisiama buvo karinė vadovybė, istorijoje yra svarbus. 2002 m. JT vėl patvirtino rezoliuciją dėl specialiojo tribunolo Siera Leonėje, kurio jurisdikcija numatė teisti nusikaltimus žmoniškumui, karo nusikaltimus, įskaitant konkretų Siera Leonės įstatymuose numatytų nusikaltimų sąrašą. Visuose šių laikų specialiuose tribunoluose teisiamųjų skaičius buvo mažas, todėl ir Ukrainos atveju, konkrečiai teisiama būtų tik politinė ir karinė vadovybė, o kiti nusikaltėliai liktų Ukrainos nacionalinės teisės atsakomybėje pagal šalies įstatymus.

Tarptautinės teisės praktika atskleidžia, kad visi specialieji tribunolai dėl ginkluotų konfliktų buvo patvirtinti tik su Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos intervencija. Todėl Rusijos pašalinimas iš JT Saugumo Tarybos taip pat privalo įgauti dar didesnį dėmesį. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl tribunolo dėl agresijos nusikaltimo prieš Ukrainą steigimo yra užsiminama apie alternatyvius būdus veikti Saugumo Tarybai, remiantis JT Generalinės Asamblėjos rezoliucija nr. 377. Atsiradus grėsmei dėl tarptautinio saugumo ir taikos, Generalinė asamblėja gali būti suburta skubiai sesijai, jeigu didžioji dalis organizacijos narių palaiko tokią iniciatyvą. Tad, remiantis istorinėmis pamokomis, alternatyvos dėl specialiojo tribunolo egzistuoja. Europos Komisija dar praeitą rudenį pasiūlė atsakomybės už agresijos nusikaltimą prieš Ukrainą mechanizmą. Toks mechanizmas įtrauktų specialų nepriklausomą tarptautinį tribunolą, pagrįstą daugiašale sutartimi, arba į nacionalinę teisingumo sistemą integruotą specializuotą teismą. Politinė valia tarp ES valstybių konsoliduota, veikimo kryptys pasirinktos, o koordinuotas įrodymų rinkimas vyksta, todėl tik laiko klausimas, kada Rusija atsakys už karo nusikaltimus Ukrainoje.

2023.01.19

A. Kubilius ir R. Juknevičienė paragino Europos Sąjungą imtis lyderystės ir paspartinti kovą su Rusijos agresijos nebaudžiamumu steigiant Specialųjį tribunolą

Antradienį Europos Parlamentas (EP) plenariniame posėdyje Strasbūre svarstė, o šį ketvirtadienį balsuos dėl rezoliucijos, kuria raginama įsteigti Specialųjį tribunolą dėl Rusijos agresijos prieš Ukrainą nusikaltimo.

Rezoliucijos iniciatoriai europarlamentarai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė paragino Europos Sąjungą imtis lyderystės ir paspartinti kovą su Rusijos agresijos nebaudžiamumu.

Diskusijoje dėl tribunolo įsteigimo pasisakęs EP narys A. Kubilius, kuris dalyvavo ir rezoliucijos rengime, pabrėžė, kad jei norime taikos, tie, kurie ją griauna, turi būti griežtai nubausti.

„Teisingumo reikia ne tik ukrainiečiams. Teisingumo reikia mums visiems, teisingumo reikia taikai. Tokio teisingumo negalima atidėti, nes atidėtas teisingumas – jokio teisingumo. Yra trys nusikaltimų, daromų karo metu, rūšys: pati karo agresija; karo nusikaltimai – kaip Bučoje; nusikaltimai žmogiškumui, pvz., genocidas. Karo agresija yra vadinama „visų karo nusikaltimų motina“. Tai – nusikaltimas prieš taiką, tai „valstybės vadovų nusikaltimas“ – tik valstybių vadovybės priima sprendimą imtis karo agresijos“ , –  pažymėjo A. Kubilius.

Europarlamentaro teigimu, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmogiškumui tiria Tarptautinis baudžiamasis teismas, tačiau jis neturi įgaliojimų tirti karo agresijos nusikaltimus.

„Štai todėl būtinas Specialusis tribunolas. Ne tik Putinui, tačiau ir Lukašenkai, nes pastarasis leidžia naudoti Baltarusios teritoriją nusikalstamai Rusijos agresijai. Kelias atgal į taiką prasideda nuo Specialiojo tribunolo įsteigimo. Nevėluokime bent jau su Tribunolu taip, kaip vėluojame su „Leopard“ tankų tiekimu“, –  paragino A. Kubilius.

Rezoliucijos projekte pabrėžiama, kad „ES ir valstybės narės, glaudžiai bendradarbiaudamos su Ukraina ir tarptautine bendruomene, pageidautina JT ir kituose tarptautiniuose forumuose, pavyzdžiui, Europos Taryboje, ESBO ir G-7, turi siekti, kad būtų įsteigtas specialus tarptautinis tribunolas, kuris vykdytų baudžiamąjį persekiojimą už Rusijos Federacijos ir jos sąjungininkų politinės ir karinės vadovybės įvykdytą agresijos prieš Ukrainą nusikaltimą, ir rasti teisiškai pagrįstą bendrą kelią šiuo klausimu“ .

Taip pat dokumente pažymima, „kad tokio tribunolo įsteigimas užpildys svarbią dabartinės tarptautinės baudžiamosios justicijos institucinės struktūros spragą ir turėtų būti grindžiamas Tarptautiniam baudžiamajam teismui taikomomis normomis ir principais, kaip nustatyta Romos statute.“

ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė antradienį pasisakydama dėl Tribunolo steigimo pakartojo Švedijos premjero Europos Parlamente pasakytus žodžius, kad „Ukrainos pergalė yra egzistencinė visai Europai ir egzistencinė visam pasauliui“ .

„Visi turime būtent taip suprasti ir mūsų pačių atsakomybę. Priimsime teisingą ir reikalingą rezoliuciją dėl Specialaus tribunolo karo nusikaltėliams, tačiau ar rezoliucija taps kūnu? Ar atsiras pakankamai drąsių Vyriausybių vadovų, prezidentų, kurie įkurs tokį tribunolą nedelsdami. Tikiuosi, taip!“ – sakė EP narė.

Pasak R. Juknevičienės, „mes parodėme neįtikėtiną vienybę, tačiau po kiekvieno Rusijos smūgio siaubingomis raketomis į ukrainiečių namus, jaučiuosi kalta, kad darome nepakankamai”.

„Turime įveikti baimes dėl mūsų pačių ir veikti daug ryžtingiau“, – pabrėžė europarlamentarė.

Rezoliucijos projekte taip pat pažymima, „kad tokio specialaus agresijos nusikaltimo tribunolo įsteigimas bus labai aiškus signalas tiek Rusijos visuomenei, tiek tarptautinei bendruomenei, kad V. Putinas ir visa Rusijos politinė ir karinė vadovybė gali būti nuteisti už agresijos Ukrainoje nusikaltimą; pabrėžiama, kad tokio tribunolo įsteigimas taip pat būtų aiškus signalas Rusijos ir jos sąjungininkių politiniam ir verslo elitui, kad V. Putino vadovaujamai Rusijos Federacijai nebeįmanoma grįžti prie įprastų santykių su Vakarais“.

Taip pat dokumente pabrėžiama, kad „nors tiksli specialiojo tribunolo veiklos tvarka ir sudėtis dar nenustatyta, jie turės atitikti aukščiausius skaidrumo ir nešališkumo kriterijus; be to, mano, kad specialusis tarptautinis tribunolas turi turėti jurisdikciją tirti ne tik Vladimiro Putino ir Rusijos Federacijos politinės ir karinės vadovybės, bet ir Aliaksandro Lukašenkos bei politinės ir karinės vadovybės Baltarusijos, kaip palankios valstybės, iš kurios teritorijos ir su kurios logistine parama Rusijos Federacija vykdo agresyvų karą prieš Ukrainą, veiksmus, nes tai atitinka agresijos nusikaltimo apibūdinimą pagal Romos statuto 8 bis f straipsnį“.

Visas rezoliucijos projektas anglų kalba prisegamas.

2023.01.14

Liudas Mažylis. Išsprūdimas iš Rusijos energetikos glėbio

Kitą mėnesį sukaks metai nuo Rusijos karinės invazijos Ukrainoje pradžios. Bus proga apsvarstyti ne tik įvykusį geopolitinį lūžį, bet ir pakitusią retoriką regioninio saugumo atžvilgiu. Dabar sunkiai rastum Europos Sąjungos valstybę, kuri norėtų turėti bent kokių nors ryšių su Rusija, ar tai būtų energetinis bendradarbiavimas, diplomatinis ar net kultūrinis. ES buvo užbrėžusi simbolinę datą – nuo 2023-ųjų sausio 1-osios atsisakyti rusiškos naftos importo. Jei konkrečiau – taikyti 90 proc. jūra gabenamų naftos produktų embargą, o nuo 2023 m. vasario atsisakyti ir rusiškų degalų importo. Ar jau pradėjus įsigalioti šiems draudimams europiečių pinigų srautai į iš tiesų Rusiją sumažėjo?

2022 m. birželio 3 d. šeštuoju sankcijų Rusijai paketu buvo susitarta dėl didžiosios dalies naftos importo iš Rusijos stabdymo. Toks sprendimas buvo logiškas atsakas į pagrindinį Kremliaus turimą svertą prieš Europą – energetiką. Tačiau, spartesnį politinių sprendimų priėmimą apsunkino metų pradžioje rekordiškai aukštos iškastinio kuro kainos bei Kremliaus šantažas dėl dujų tiekimo. Tai sukėlė gan ankstyvą požeminių gamtinių dujų saugyklų ES pildymą ruošiantis žiemai. Dėl šių faktorių visumos Briuselyje kilo abejonių, ar įmanoma būtų taip greit atsisakyti rusiškų dujų ir naftos. Kai dar buvo tartasi dėl šeštojo sankcijų paketo, Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen teigė, kad rusiškai naftai bus taikomas absoliutus embargas metų pabaigoje. Draudimas būtų aprėpęs jūros ir vamzdynų žaliavos ir rafinuotos naftos importą. O Europos Parlamentas dar 2022 m. balandžio 7 d. išreiškė griežtą poziciją balsuojant dėl „2022 m. kovo 24–25 d. Europos Vadovų Tarybos susitikimo išvados, įskaitant naujausius pokyčius, susijusius su karu Ukrainoje ir ES sankcijomis Rusijai bei jų įgyvendinimu“ rezoliucijos. Dokumente raginome ES valstybes taikyti taikyti visišką Rusijos naftos, anglies, branduolinio kuro ir dujų importo embargą, kartu atsisakant „Nordstream 1“ ir „Nordstream 2“ dujotiekių. Visgi dėl tokių ambicingų tikslų nepavyko susitarti, todėl 2022 m. pagrindiniu konsensusu tapo 90 proc. jūra transportuojamos rusiškos naftos atsisakymas. Dar vienas esminis žingsnis, kovojant su Rusija ir aukštos energetikos kainomis, buvo priimtas praeitų metų pabaigoje, kai ES įvedė 60 dolerių kainos lubas rusiškai naftai už barelį, taip bandant dar labiau paveikti Kremliaus kišenę. Nors ir dėl tokio žingsnio buvo pradėta derėtis dar nuo vasaros pabaigos, sprendimas netenkino daugumos ES narių. Visgi, nepaisant sankcijų ir valstybių lyderių pastangų atsisakyti Rusijos energetikos, Kremliaus režimas 2022 m. iš naftos ir dujų eksporto į ES uždirbo 155 mlrd. eurų, tai yra 30 proc. daugiau nei 2021 m. Taip pat metų pabaigoje kritus naftos ir jos žaliavų kainoms, taikomos 60 dolerių lubų ribos efektyvumas kol kas nebuvo įrodytas, nors galutinius rezultatus dar ir per anksti vertinti.

Kita vertus, toks liūdnas anti-rekordas buvo pasiektas dar prieš įsigaliojant šeštojo sankcijų paketo priemonėmis: gruodžio 5 d. įsigaliojus sankcijoms Rusijos žalios naftos eksportas sumažėjo 12 proc., o pardavimo kainos – 23 proc. Todėl bendrai Kremliui pajamos iš Rusijos žalios naftos sumažėjo net 32 proc. Ekspertų teigimu, dabartinis jūromis gabenamai rusiškai naftai draudimas, kuris įsigaliojo 2022 m. gruodžio 5 d. Kremliui kainuoja 160 mln. eurų per dieną. O kalbant apie tas pačias naftos kainos lubas, ekspertai teigia, kad 30 – 40 dolerių riba hipotetiškai turėtų rimtą ilgalaikį poveikį Rusijos ekonomikai. Ilguoju laikotarpiu, vertinant energetikos rinką, esminis tikslas turėtų būti bandyti dar labiau sumažinti jau ir taip taikomas rusiškos naftos viršutines ribas. O ir tokios šalys, kaip Indija ir Kinija mielai superka perteklinę tanklaiviais gabenamą naftą. Todėl pats laikas pradėti kalbėtis kaip derėtų elgtis su Rusija kolaboruojančiomis šalimis.

Dar vienas iššūkis yra susitarti su ES šalimis, kurių įmonių tanklaiviai padeda gabenti rusišką naftą. 9 iš 10 tanklaivių gabenančių Rusijos naftą buvo apdrausti pagal ES įstatymus veikiančių draudikų, todėl yra reikalingos naujos priemonės mažinti Europos laivybos įsitraukimą. Taip pat reiktų papildomi kalbėti apie tanklaivių pardavimo apribojimus siekiant neleisti Rusijai, jos sąjungininkėms ir susijusiems prekybininkams įsigyti senų tanklaivių. Visi šie žingsniai, skirti Europos laivybos reguliavimui padidintų galiojančios viršutines naftos kainos lubų efektyvumą. Priemonės efektyvumo vertinimo jau galima bus tikėtis 2023 m. sausio viduryje, kai ES peržiūrės galiojančias naftos kainos lubas. 2023 m. vasario mėn. įsigalios dar vienas naujas ES draudimas importuoti rusiškus naftos produktus. Tokius kaip: benzinas, dyzelinas ir reaktyvinis kuras. Todėl tampa akivaizdu, kad šiais metais Rusijos ekonomika patirs didelį smūgį, o BVP net ir pagal optimistiškas prognozes susitrauks bent 3 proc.

O kalbant apie dujas, tai 2021 m. ES iš Rusijos importavo 41 proc. dujų, o 2022 m. tik 7 proc. Todėl dar 2022 m. vasarą skriejo grasinimai iš Kremliaus, kad Europa be rusiškų dujų sušals žiemą. Bet, kaip ir tikėtasi, šie grasinimai nepasiteisino. Tiek palankios oro sąlygos, tiek ir sumažėjęs šalių energetinis poreikis įveikė Putino „žiemos karo“ strategiją. Dabar Europos energetikos kursas aiškus – žalias. Europos energetikai dabar yra privalu laikytis Žaliojo kurso ir nekartoti praeityje padarytų strateginių klaidų.

A. Kubilius ir R. Juknevičienė: „Tai, kas vyko Sausio 13-ąją, ir kas vyksta dabar yra to paties karo tęsinys“

Europos Parlamento (EP) narių Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus savaitės apžvalgoje – dėmesys Sausio 13-ajai, visai Lietuvai ir abiem parlamentarams reikšmingai dienai.

Visą vaizdo įrašą žiūrėkite: Sausio 13-oji – tik žingsnis kely į Sovietų imperijos žlugimą. Savaitės apžvalga, 2023.01.13,

„Aš drįsiu pasveikinti mūsų klausytojus su šia diena, kuri vis labiau tampa Pergalės diena, suvokiama kaip Pergalės diena. Prisimename aukas ir ačiū jiems – visiems, kurie žuvo ir kovojo, ir buvo kartu“, – teigė Rasa Juknevičienė, kuri kruvinųjų Sausio įvykių metu taip pat buvo Lietuvos Aukščiausioje Taryboje.

Pasak jos, šiemet kaip niekada gražiai dera Neužmirštuolės ženklo, kuris gražiai prigijo Lietuvoje, spalvos ne tik prie ES spalvų, bet ir Ukrainos vėliavos spalvų, tų spalvų, kurios beveik visus metus matomos Lietuvos miestuose ir ant žmonių namų.

„Ir tai yra neatsitiktinai, nes tai, ką mes padarėme Sausio 13-ąją, kas įvyko prieš 32 metus Sausio 13-ąją, ir tai, kas vyksta dabar – yra to paties karo tęsinys“, –sakė EP narė.

Lietuva patyrė nepalyginamai mažiau nuostolių nei Ukraina, kuri 1991 m. pabaigoje išėjo iš Sovietų Sąjungos, tačiau ji, deja, nesugebėjo eiti tuo pačiu keliu, kuriuo mums pavyko eiti – labaisparčiai link ES ir NATO.

EP narys Andrius Kubilius pasveikino visus su Pergalės piena ir pabrėžė, kad prisimena ir neužmiršta Sausio įvykių aukų.

Pasak jo, prabėgus 32 metams, galima tai įvertinti irplatesniame kontekste.

„Tai buvo ne tik Pergalės diena apginant savo Nepriklausomybę, bet iš esmės, žiūrint į visą paveikslą, Lietuvos vaidmuo buvo ypatingas tuo, kad mes padarėme labai daug, kad sovietų imperija subyrėtų. Mūsų kova buvo iš tikrujų vienaryškiausių ir lemiančių imperijos byrėjimo procesus. TuometSąjūdis veikė ne tik Lietuvos mastu, bet buvo daug veikiama ir pačios Rusijos viduje, Rusijos opozicijos nelegalūs laikraščiai buvo spausdinami Lietuvoje. Tai, kas vyksta dabar, istorine prasme po gerų 100 metų rašant istorijos knygas bus matoma kaip vientisas procesas – sovietų imperijos, Rusijos imperijos byrėjimo procesas“, – teigė A. Kubilius.

Pasak jo, Ukrainos pergalė atvers duris demokratijos plėtrai į rytus nuo mūsų, galbūt pradžiai Baltarusijai, bet po to – ir Rusijai. Tai yra dešimtmečių perspektyva.

„Mums Sausio 13-oji nesibaigė, mums kova siekiant demokratijos pergalės tęsiasi toliau“, – kalbėjo europarlamentaras.

EP narė R. Juknevičienė priminė, kad po Sausio 13-osios įvykių į gatves Maskvoje ir Peterburge išėjo šimtatūkstantinės minios, pasak jos, tai buvo didžiulė parama.

A. Kubilius jai pritarė, teigdamas, kad „prisiminkime tuos laikus, kaip rusų demokratai reagavo į Sausio 13-osios įvykius ir kad surengė didžiausią demonstraciją Rusijos naujausioje istorijoje, kuomet apie milijonas žmonių išėjo paremti Lietuvą“.

EP nario teigimu, mes ilgą laiką gyvenome ir daba gyvename grėsmės šešėlyje, tačiau jo įsitikinimu – tai yra atsiveriančios galimybės mums pasirūpinti tuo, kad ateities kartos nebeturėtų gyventi grėsmės paunksmėje. O tai priklauso nuo to, ar demokratija Europos žemyne baigsis ties Medininkais, ar ji plėsis pradžioje iki Smolensko per Baltarusiją, o vėliau – per Rusiją iki pat Uralo.

„Mano įsitikinimu, šis dešimtmetis, kurį sąlyginai vadinu Ukrainos dešimtmečiu, bus ir Ukrainos karinės pergalės dešimtmetis, ir atstatymo, ir integracijos į ES dešimtmetis. Kitas dešimtmetis, nuo 2030 m. bus Rusijos transformacijosdešimtmetis“, – kalbėjo A. Kubilius.

R. Juknevičienė pabrėžė, kad svarstant apie Rusijos ateitį ir dirbant vadinamajame “Vakarų fronte”, svarbu Ukrainai laimėjus karą, neleisti Vakarams grįžti prie business as usual su Rusija, jeigu nesugrius dabartinis šios šalies režimas. Čia europarlamentarė akcentavo ir Lietuvos vaidmens svarbą.

„Svarbus tikėjimas ar netikėjimas, kokia Rusija bus ateityje“, – sakė EP narė.

A. Kubilius pridūrė, kad šiuo metu Vakarai vis dar neapsisprendžia ir neturi aiškaus strateginio vaizdo, kokios bus Ukrainos pergalės prieš Rusiją pasekmės pačiai Rusijai, todėl bijo griūties.

„Kai mes bandome sakyti, kad Ukrainos pergalė prieš Rusiją atvers duris Rusijos pozityviai transformacijai, tai šie mūsų argumentai yra labai svarbūs, kad Vakarai duotų drąsiau ginklų Ukrainai“, – pažymėjo EP narys.

Pasak jo, mes turime dėti visas pastangas įrodinėjant Vakarams, kad Rusijoje transformacija gali eiti į teigiamą pusę.

R. Juknevičienė anonsavo, jog pavyko įtikinti EP frakcijų vadovus, kad Strasbūro plenarinėje sesijoje būtų svarstoma rezoliucija dėl specialaus tribunolo sukūrimo karo agresijos nusikaltimui tirti.

„Ta pati rezoliucija dėl tribunolo gimsta mūsų pastangų dėka. Tai pavadinčiau Sausio 13-sios strateginių nuostatų pastoviu įgyvendinimu. Ir jeigu tais laikais Sąjūdžio lyderiai turėjo aiškią strategiją, kaip reiki dirbti Rusijos platybėse, kad norint Lietuvai pasiekti nepriklausomybės, kad Rusijos žmonių dauguma nebūtų nusiteikusi prieš. Tai dabar, tos Sausio 13-osios strategijos tąsa, kad apigntume demokratiją, kad ji plėstųsi į Rytus, mums reikia nuoseklių pastangų dirbant su Rusijos opozicija, bet ir Vakaruose“, – sakė A. Kubilius.

R. Juknevičienės teigimu, Lietuvos didžiausias nacionalinisinteresas yra, kad saugumo erdvė išsiplėstų kiek galima toliau į Rytus. „Taip kaip vokiečiai darė 1990-1991 metais, kurie rėmė Lenkijos narystę NATO – nes norėjo, kad jų saugumo erdvė išsiplėstų į Rytus“, – sakė EP narė.

×