2020.12.09

A. Kubilius. Pietų Kaukazas: Armėnijos dilema

2-asis Kalnų Karabacho karas pasibaigė. Yra įvairių nuomonių, kas jį laimėjo: vieni sako, kad Azebaidžanas, kitiems atrodo, kad didžiausiu nugalėtoju liko Putinas. Man ir kai kuriems kitiems ekspertams atrodo, kad daugiausia laimėjo Erdoganas, nes privertė Rusiją atsisakyti iki šiol turėto geopolitinio monopolio Pietų Kaukaze Turkijos naudai.

Galų gale per šiuos metus tai buvo jau trečias konfliktas (po Libijos ir Idlibo Sirijoje), kur Rusija turėjo pripažinti Turkijos karinių technologijų pranašumą. Todėl ir atrodo, kad Kremlius paprasčiausiai neišdrįso padėti Armėnijai ginti Kalnų Karabacho. Kai Kremliuje paprasčiausiai bijoma trečią kartą pralaimėti turkams, tai tada tiesiog stengiamasi palaikyti šnabždesius, kad tariamai Putinas pirmiausiai norėjo atkeršyti Pašinianui, todėl ir „rūpinosi“ šio pralaimėjimu, nes pastarasis į valdžią atėjo per „aksominę revoliuciją“, o Putinas tokių tiesiog nekenčia.

Ar 2-ojo Kalnų Karabacho karo rezultatai yra įrodymas, kad Kremliaus galia menksta ne tik Baltarusijoje, Moldovoje, Chabarovske, bet ir Pietų Kaukaze, – tai yra atskiros analizės verta tema, kurią kada nors tikiuosi išplėtoti atskirame tekste.

Turbūt šiandien yra sunku atrasti tikslų atsakymą, koks mąstymas bei kokie tikslai Maskvoje ir Stambule lėmė tokį 2-ojo Karabacho karo rezultatą, bet akivaizdu, kad tai iš esmės sukėlė geopolitinį žemės drebėjimą Pietų Kaukaze, kurio pasekmės jausis artimiausius dešimtmečius. Ir tas pasekmes pirmiausia jaus mažieji šio konflikto dalyviai – Armėnija ir Azerbaidžanas.

Šį tekstą noriu skirti tam šio konflikto dalyviui, kurį visi vieningai pripažįsta didžiausiu šio karo pralaimėtoju. Tai – Armėnija.

Sunku yra įsivaizduoti, ką armėnų visuomenė tiek pačioje Armėnijoje, tiek plačiame pasaulyje jaučia po tokio pralaimėjimo. Pyktis, nuoskauda, nerimas dėl ilgalaikės ateities – visa tai, turbūt, yra vyraujančios emocijos. Kaip ir nuožmi kritika dabartinei valdžiai. Ir tai yra suprantama. Ypač kai prisimeni tragišką paskutinių amžių Armėnijos istoriją, su armėnų tautos genocidu ir su tokia nesaugia geopolitine kaimynyste, kurią Armėnijai lėmė jos geografija.

Todėl šiame tekste noriu aptarti ne tai, kodėl armėnai pralaimėjo šį karą ir ne tai ką iki šiol jie darė neteisingai geopolitine prasme (nors apie tai keletą pastabų pasakysiu), bet žymiai labiau noriu aptarti tai, kokias ilgalaikės ateities alternatyvas Armėnija turi.

Žinau, kad kai pergyveni tokią nacionalinę krizę, patarimai iš kažkokios tolimos Lietuvos nėra tai, ką būtų lengva racionaliai svarstyti, todėl šias mintis dėstau labiau pats sau, kad geriau suprasčiau, kaip Europos Sąjunga galėtų efektyviau padėti tiek iškentėjusiai tautai.

Armėnija nėra pirmoji nacija, kuri patyria milžinišką ir tragišką išmėginimą skaudžiu pralaimėjimu. Kai kurioms tautoms tai buvo jas sužlugdžiusios tragedijos, tačiau pasaulio istorija pateikia visa eilę įtikinamų pavyzdžių, kai skausmingas pralaimėjimas nacijai tapo radikaliu paskatinimu permąstyti savo tolesnį kelią ir atsinaujinti iš pačių gelmių.

Garsusis Jeremy Diamond savo paskutinėje knygoje „Upheaval: How Nations Cope with Crisis and Change“ („Suirutė: Kaip nacijos įveikia krizes ir pokyčius“, 2019; https://www.amazon.com/Upheaval-Turning-Points-Nations-Crisis/dp/0316409138) kaip tik ir aprašo, kaip kai kurioms nacijoms pavyko po tokių tragedijų radikaliai atsigauti, pateikdamas Sumijos, Japonijos, Čilės, Indonezijos, Vokietijos, Australijos ir Jungtinių Valstijų pavyzdžius. J.Diamond įtikinamai išplėtoja teoriją, kad nacijos tokioje krizėje turi elgtis taip pat kaip ir gilią personalinę krizę išgyvenantis žmogus. Psichologai žino net 12 esminių veiksmų ir veiksnių, kurie lemia tokio asmens atsigavimą, pradedant nuo tokio asmens prisipažinimo sau, kad jis yra gilioje krizėje ir kad jis pats turi imtis veiksmų tam, kad išliptų iš tokios krizės. J. Diamond šiuos personalinės psichologijos principus transformuoja į 12 taisyklių krizę patiriančioms nacijoms, pradedant nuo nacionalinio konsensuso ir prisipažinimo, kad tauta ir valstybė yra krizėje ir kad pati tauta turi rasti naują išeitį, baigiant kitų panašių tautų patirties studijavimu, nusistovėjusių geopolitinių apribojimų atsisakymu ir paramos iš kitų šalių priėmimu (https://blog.12min.com/upheaval-pdf-summary/).

Taigi, ką Jeremy Diamond knyga „pataria“ Armėnijai?

Pirmiausia siekti nacionalinio sutarimo ir supratimo, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje, ir kad tenka patiems ieškoti naujų, strateginių išeičių. Tokį sutarimą nėra lengva pasiekti, nes visada bus pagundų kaltinti dabartinius šalies lyderius, kad jie pralaimėjo karą, pastarieji visada ras būdų, kaip apkaltinti buvusius vadovus, kad pastarieji savo laiku neparengė valstybės tokiam karui. Toks tarpusavio kaltinimų „festivalis“ nėra tai, ką rekomenduoja daryti J.Diamond ir ką darė kitos nacijos, kurios iš tokių krizių išėjo sustiprėjusios. Jos sugebėjo išvengti tarpusavio kaltinimų ir nueiti į žymiai gilesnę savo problemų ir jų priežasčių analizę. Tik tai leidžia surasti naujus, strateginius apsisprendimus, kurie leidžia nacijai atsigauti ir įveikti krizę.

Nežinau, kokius atsakymus sau apie savo problemas ir jų priežastis tokioje giluminės savianalizės diskusijoje rastų armėnų tauta, bet man norėtųsi išgirsti atsakymą į du tarpusavyje susijusius esminius klausimus.

Pirmasis klausimas: ar buvo protinga Armėnijai visus tuos metus, nuo pat 1992-1994-ųjų pirmojo Karabacho karo laikų, kurį Armėnija laimėjo, stengtis išlaikyti tik „status-quo“, iš esmės nesiekiant ilgalaikio susitarimo dėl taikos, ir vardan taikos atsisakant tų teritorijų, kurios po pirmojo Karabacho karo liko Armėnijos okupuotomis, nors ir nepriklausė tikrajam armėniškajam Karabachui?

Teritorinio „status-quo“ išlaikymas ilgiems metams tapo pagrindine viso pasaulio armėnų „nacionaline idėja“ ir vienintele, pagal kurią Armėnija buvo atpažįstama tarptautinėje bendruomenėje. Susidaro vaizdas, kad per šį laiką niekam kitam armėnų nacija nebeturėjo ne tik fizinių, bet ir intelektinių ar emocinių jėgų. Tikėjimas, kad Rusijos karinė galia padės tokį „status-quo“ išlaikyti, pasirodė besąs visiškai klaidingas. Toks ilgametis bandymas išlaikyti „status-quo“ ir tapo šiųmetės tragedijos svarbiausia priežastimi. O šalia to akivaizdu, kad pralaimėjimo rezultatas yra tas, kad teritoriniu požiūriu iš esmės yra grįžtama į situaciją, kokia buvo iki 1992-ųjų metų.

Antras klausimas: ar strategiškai teisinga buvo visą šį laiką savo geoplitinį saugumą sieti tik su viena kaimyne, Rusija, kuri priešinosi bet kokioms Armėnijos pastangoms intensyviau suartėti su Vakarais, su Europos Sąjunga?

Galų gale paaiškėjo, kad Maskvos suteiktos saugumo garantijos yra neveiksmingos (ypač kai Kremlius susiduria su Turkijos karinių technologijų pranašumu); „status -quo“ išlaikymo strategija, kurią Kremlius rėmė, taip pat pasirodė apgaulinga; ekonomikos siejimas su Rusijos ir Eurazijos rinkomis nesudarė galimybių Armėnijai pilnai persiorientuoti į Vakarus rinkas ir taip kurti ilgalaikę šalies sėkmę, tuo tarpu santykiai su Europos Sąjunga liko tik ambivalentiškais.

Visa tai yra paskutinių trijų dešimtmečių Armėnijos strategija, kaip ji atrodo žvelgiant iš Vilniaus, atvedusi iki šiandieninės nacionalinės armėnų tragedijos.

Tai yra mano subjektyvūs atsakymai į J.Diamond knygos formuluojamus savianalizės klausimus armėnams. Tik patys armėnai gali duoti žymiai tikslesnius giluminius atsakymus, bet pirmiausia jie turi nebijoti tokių atsakymų ieškoti.

Mano paties suformuluoti atsakymai man sufleruoja supratimą apie tai, kokia galėtų būti naujoji Armėnijos strategija, kuri padėtų jai atsigauti po šios tragiškos krizės.

Joje matyčiau du esminius dalykus, kuriuos siečiau su Armėnijos ir Europos Sąjungos santykiais.

Pirma, Europos Sąjunga, kartu su kitais Vakarų partneriais (naująja JAV administracija) turi imtis iniciatyvos ir sukurti tarptautinį Karabacho armėnų gyvenimo savo gimtinėje saugumo mechanizmą, kuris nepriklausytų vien tik nuo nepatikimų Kremliaus taikdarių. Ne taip seniai Vakarai buvo priversti rūpintis Kosovo albanų saugumo tarptautinėmis garantijomis ir sugebėjo tai sukurti. Nesakau, kad Vakarai turi Karabache pakartoti Kosovo modelį, tačiau akivaizdu, kad Vakarai turi imtis žymiai aktyvesnio vaidmens, jei nori Pietų Kaukaze išvengti naujo „Artimųjų Rytų“ scenarijaus. Paliekant regiono saugumo architektūrą vien tik Rusijos ir Turkijos rūpesčiui, Europos Sąjungos artimoji kaimynystė Pietų Kaukaze, su strateginiais naftos ir dujų resursais, visada liks neramumo ir Kremliaus manipuliacijų zona.

Tarptautinės Karabacho armėnų saugumo garantijos leistų Armėnijai įsiklausyti į dar vieną svarbų J.Diamondo knygos patarimą – peržiūrėti nusistovėjusius geopolitinius apribojimus.

Antra, Armėnija, būdama apsupta didžiųjų Turkijos ir jos geopolitinio satelito Azerbaidžano, o taip pat Irano bei Rusijos geopolitinių galių, niekada nesijaus saugi, jeigu savo saugumą sies tik su turimu ar norimu įsigyti ginklų kiekiu. Vienintelis racionalus kelias Armėnijai ieškoti kitokio savo saugumo įtvirtinimo kelio – tai koncentruotis į Armėnijos ekonominį ir socialinį suklestėjimą. Izraelis Vidurio Rytuose, nors ir yra apsuptas didelių saugumo iššūkių, yra saugus pirmiausia ne todėl, kad turi daug ginklų, bet todėl, kad sugebėjo sukurti labai stiprią ekonomiką. Armėnija neturi kito kelio, kaip tik koncentruotis į ekonominio stebuklo kūrimą Pietų Kaukaze. Tam reikia savo nacionalinėje strategijoje nuo karo prioritetų pereiti prie vystymosi, investicijų pritraukimo, modernizacijos prioritetų. Neturėdama natūralių resursų gausos, Armėnija gali tapti sėkmingos ekonomikos šalimi tik integruodama save su ekonomiškais stipriais Vakarais, tik siekdama intensyvesnės partnerystės su Europos Sąjunga.

Armėnijai pačiai tokį savo strateginės vizijos pakeitimą bus nelengva įgyvendinti. Labai svarbų vaidmenį galėtų suvaidinti Europos Sąjunga. Kaip rašo tas pats J.Diamond – nacijoms, kurios pergyvena tokią gilią krizę, iš naujo atsistoti ant kojų padeda labai svarbi kitų šalių ar organizacijų parama. Bet tik po to, kai pati tauta suvokia savo krizės gilumines priežastis ir sutaria dėl naujos savo nacionalinės strategijos kontūrų.

Europos Sąjungai stabilumas Pietų Kaukaze turėtų būti labai svarbus prioritetas. Pati Europos Sąjunga turi išmokti tokį stabilumą kurti ir ugdyti. Vien tik pasyvus stebėjimas, kaip armėnams ir azerams nesiseka tarpusavyje susitarti ir sukurti stabilumo, ar viltis, kad tą stabilumą sukurs Rusija, yra Europos Sąjungos trumparegiška saviapgaulė. Kremlius buvusios imperijos pakraščiuose rūpinasi tik tuo, kaip sukurti ilgalaikį nestabilumą, kuris stabdytų šių žemių vakarietišką integraciją. Tuo tarpu Europos Sąjungai yra geriau eksportuoti stabilumą, nes to nedarant tenka importuoti nestabilumą.

Kaip ilgo nestabilumo zonose kurti stabilumą, visai neseniai pademonstravo D. Trumpo administracija, paskatinusi kelias arabų šalis pasirašyti taikos susitarimus su Izraeliu, ir už tai pasiūlydama milžiniškus ekonominės paramos paketus. Tokie susitarimai turi milžinišką istorinę reikšmę. Ne veltui jie buvo pavadinti skambių Abraomo Susitarimų vardu, prisimenant biblijinį pasakojimą apie žydų ir arabų tautų kilmę.

Europos Sąjunga galėtų, sekdama JAV pavyzdžiu, panašaus pobūdžio susitarimus pasiūlyti armėnams ir azerams. Su gausiais ekonominės paramos planais ir ilgalaikės taikos tarpusavio susitarimų sąlygomis, randant ir tarptautinį Karabacho armėnų saugumo garantijų mechanizmą. Tokie susitarimai būtų ypatingai svarbūs Armėnijai, nes jie atvertų duris į ilgalaikę Armėnijos sėkmę, paremtą ne ginklų kiekiu, o ekonomikos stiprumu. 

Tarptautinė bendruomenė turėtų padėti Armėnijai išplėsti jos geopolitinę darbotvarkę, kuri turėtų tapti ambicingesne ir apimti ne tik saugumo, bet ir ekonominio augimo, investicijų pritraukimo ir reformų, socialinio gerbūvio, kovos su korupcija, pagarbos žmogaus teisėms ir demokratijai kryptis. Taip armėnai galėtų sugrįžti tiek į vidaus politiką, tiek į platesnę geopolitiką, su nauja galia, naujais lūkesčiais ir perspektyvomis. Tarptautinė bendruomenė, pirmiausia Europos Sąjunga, Armėnijai galėtų pasiūlyti naują susitarimą dėl tolesnių strateginių tikslų, kurių įgyvendinimui būtų pritraukti tarptautiniai donorai (G7) ir finansų institucijos (Tarptautinis valiutos fondas, Pasaulio bankas, Europos investicijų bankas, Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankas) ir ES šalių nacionalinės investicijų institucijos.

Žinant kitą biblijinę istoriją, susietą su Armėnija ir Ararato kalnu, tokie Europos Sąjungos Armėnijai ir Azerbaidžanui pasiūlyti susitarimai, su ypatingu dėmesiu Armėnijos ateities perspektyvoms, galėtų būti pavadinti istoriniu Nojaus Arkos Susitarimų vardu.

Biblija sako: mylėk artimą savo, kaip pats save. Tai ir taikos tarp kaimynų formulė. Tai ir patarimas Europos Sąjungai mylėti savo rytinius partnerius, kaip pačiai save, nes tik tai garantuos taiką Pietų Kaukaze.

EP narė R. Juknevičienė: Krizė parodė, kad turime veikti kartu

Europos Parlamento (EP) narė Rasa Juknevičienė antradienį atidarė virtualią apskritojo stalo diskusiją „Kaip ES gali stiprinti lyderystę pasaulinės sveikatos srityje?“, kurią organizavo nevyriausybinės organizacijos „Global Health Advocates“, „Action against hunger“, „Save the Children“, „Wateraid“, „Aidsfonds“. Renginyje, skirtame Visuotinės sveikatos aprėpties dienai, dalyvavo Europos Komisijos, Pasaulio sveikatos organizacijos, ES pirmininkaujančios Vokietijos atstovai ir kt. 

R. Juknevičienė pažymėjo, kad sveikatos apsauga yra pasaulinės svarbos klausimas, todėl tokiu jį reiktų ir laikyti.

„Geriau nei bet kada anksčiau mes suprantame, kad sveikatos apsauga yra ne tik sveikatos apsaugos sistemos ekspertų ir jos darbuotojų reikalas, tai bendradarbiavimo tarp įvairių sektorių reikalaujantis klausimas. Kalbant apie Europos ateitį, ši pandemija atskleidė, kad mums reikalinga bendra ES strategija. Iki šiol sveikatos apsauga buvo išskirtingai šalių narių kompetencijoje, tačiau krizė parodė, kad mes turime dirbti kartu. Štai todėl mes Parlamente diskutuojame apie sveikatos strategiją visoje Europos Sąjungoje bei priėmėme programą „ES – sveikatos labui“, – sakė EP narė. 

R. Juknevičienė pažymėjo, kad ateityje krizėms reikia būti geriau pasirengus, todėl svarbu imtis konkrečių žingsnių – centralizuoto vakcinų įsigijimo, medicininio bendradarbiavimo nepaisant valstybių sienų, koordinuoto vaistų tiekimo, taip pat stiprinti bendradarbiavimą tarp ES institucijų, šalių narių ir partnerių visame pasaulyje. 

„Pandemija turėtų padėti pakeisti tai, kaip mes žiūrime į sveikatos apsaugą. Tai neturėtų būti vien atskirų valstybių rūpestis“, – kalbėjo europarlamentarė. 

2020.12.04

EP nariai: „Konstitucinė Prezidento pareiga netrukdyti suformuoti Seimo daugumos remiamą Vyriausybę“

Europos sostinėje sumažėjus pandemijos rizikai Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius šią savaitę gyvai dirbo Europos Parlamente. Tačiau savaitė dėmesį kaustė Vyriausybės formavimo procesu Lietuvoje. Parlamentarai mūsų šalyje vykstančius procesus analizavo europinės praktikos, šalies Konstitucijos ir politiniu aspektais.  

„Daugeliui žmonių labai netikėtas toks Prezidento Gitano Nausėdos pasirinktas kelias, kai taip ilgai, netgi per 2 etapus, atskirai ir su savo padėjėjais egzaminuojami kandidatai į ministrus. Dar keistesnis ir man visai netikėtas metodas, kuomet atstovas spaudai leidžia sau būsimus ministrus, sakyčiau, netgi žeminti, įvardindamas, jo nuomone, neigiamas kandidatų savybes“, – sakė R. Juknevičienė.

Pasak parlamento narės, turbūt nedaug yra valstybių Europoje, turinčių tokią konstitucinę sąrangą su tiesiogiai renkamu Prezidentu ir jam suteiktomis galiomis, ir po to vėl atskirai formuojama Vyriausybe, kaip yra Lietuvoje. Dabar tas galių žaidimas labai jaučiasi.

A. Kubilius atkreipė dėmesį, daugelyje ES valstybių prezidentų ar monarchų panašios galios būna  aprašytos Konstitucijose ir dažniausiai ten yra įrašyta valstybės vadovų pareiga tvirtinti Vyriausybės sudėtį.

„Tačiau nežinau nė vienos Europos valstybės, kur tiesiogiai ar netiesiogiai parlamentuose renkami prezidentai ar monarchai su kandidatais į ministrus bandytų elgtis taip, kaip elgiamasi čia, Lietuvoje, – pabrėžė A. Kubilius.

Niekur Europoje nėra taip, kaip JAV, kur Prezidentas pats sudaro Vyriausybę. Europoje veikiama parlamentinės demokratijos principu ir tuo atveju Vyriausybės sudarymą lemia Parlamento rinkimų rezultatai. Taigi Vyriausybės formavimo tvarka visose Europos valstybėse yra labai panaši.

A.  Kubilius pridūrė: „Tikiuosi, kad Lietuvos atstovams neteks aiškintis Europos Vadovų Taryboje, kaip Lietuvoje veikia teisinės valstybės principai, konstitucinės normos, kad po parlamento rinkimų Prezidentas taip trukdo suformuoti parlamento daugumos remiamą Vyriausybę,“ – sakė A. Kubilius.

Labai svarbu suprasti, koks yra Prezidento įgaliojimų mastas formuojant Vyriausybę. Konstitucija sako, jog Vyriausybės sudėtį sudaro Seimo daugumos remiamas Ministras Pirmininkas, o Prezidentas ją tvirtina.

Pasak R. Juknevičienės, panašių pavyzdžių buvo ir su ankstesniais Prezidentais, kai būdavo „išbrokuojami“, egzaminuojami kandidatai į ministrus. „Gal dabar jau čia tokia tradicija susikūrė Lietuvoje?“ – sakė EP narė.

A. Kubiliaus nuomone, negerai, kad Prezidentas bando save lyginti su kitais buvusiais prezidentais, bet neįsiskaito, kas parašyta šalies Konstitucijoje. O bandant taip lygintis galima peržengti ir Konstitucijos ribas.

„Dar nė vienas Prezidentas Lietuvoje neperžengė ribos, kurią pabrėžė Konstitucinis teismas išaiškinime apie Prezidento galias, –  nė vienas Prezidentas dar nepabandė netvirtinti Seimo daugumos remiamos Vyriausybės sudėties“, – pabrėžė A. Kubilius ir priminė, kad pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimus Prezidentas formuojant Seimo daugumos remiamą Vyriausybę turi rūpintis, kad tokia Vyriausybė būtų sudaryta. Konstitucijoje taip pat sakoma, kad Prezidentas gali daryti įtaką Vyriausybės formavimui tik politinėmis priemonėmis: kritikuodamas, įspėdamas, tačiau jis neturi teisės nepatvirtinti valdančiosios daugumos Vyriausybės sudėties.

EP nariai diskutavo, jog taip atsitiko galbūt todėl, jog buvusi prezidentė D. Grybauskaitė kritikuodavo Ministro Pirmininko pateiktus ministrus, todėl premjerai, norėdami išvengti neigiamos Prezidentės kritikos ir neigiamo nusiteikimo, dažniausiai paklusdavo tai kritikai ir siūlydavo pakeitimus.

Tačiau dabartiniu atveju, jei kandidatas į ministrus A. Dulkys, kuris yra aukščiausios kvalifikacijos, pripažintas geriausiu valstybės tarnautojas, daręs įvairius valstybės kontrolės tyrimus sveikatos apsaugos sistemoje, dėl neaiškių asmeninių ar kitokių  priežasčių būtų Prezidento atmetamas ir vien tik dėl to būtų bandoma netvirtinti visos Vyriausybės sudėties, pagal Konstitucinio Teismo išaiškinimą, tai viršytų Prezidento įgaliojimus. Taigi Prezidentas galimai pažeistų Konstituciją.

EP narė R. Juknevičienė priminė, jog antrajame Prezidento rinkimų ture daugelis žmonių sakė, kad dabar tai jau labai lengva pasirinkti, nes abu kandidatai labai geri ir visiems atrodė, kad tai yra žmonės, ateinantys iš to paties politinio lauko, to paties supratimo apie kitokią politiką. Kad tarp jų nėra kokio nors  antagonistinio požiūrio. Kaip matome, atsitiko visai kitaip, ir to pasitikėjimo aš pasigendu iš Prezidento. Turi teisę Prezidentas nepasitikėti Premjere, bet daugeliui žmonių tai labai sunkiai suvokiama.

„Įsivaizduokime situaciją, kai Prezidentu ir Premjeru būtų žmonės iš visai priešingų politinių sparnų. Tuomet antagonizmas būtų didžiulis. Jei mes dabar sukursime tokią tradiciją, kad Prezidentui būtų leidžiama „išrūšiuoti“ kandidatus į ministrus, tai kaip bus, kai Prezidentas atstovaus vienai politinei jėgai, o Parlamentas su Ministru pirmininku – kitai. Tuomet Prezidentas gali reikalauti, kad Vyriausybę sudarytų jo politinių pažiūrų atstovai“, – apie kuriamą precedentą ateičiai sakė R. Juknevičienė.

A. Kubilius pabrėžė, kad Europoje Prezidento galios formuojant Vyriausybę pakankamai ribotos. Parlamentaras pateikė pavyzdį su Prezidentu A. Brazausku, kairiųjų socialdemokratų, buvusių komunistų lyderiu. Jis nesinaudojo kažkokiais keistais argumentais netvirtindamas 1996 metais dešiniųjų Gedimino Vagnoriaus vyriausybės.

„Įsivaizduokite, jei jis pasakytų, kad jam netinka nė vienas, kadangi jie visi yra konservatoriai, o jis yra kairysis, ir lieptų pristatyti jam politiškai priimtinus kandidatus su socialdemokratų partijos narių pažymėjimams“, –  samprotavo A. Kubilius.

Cituodamas 1998 m. Konstitucinio teismo išvadą EP narys sakė, jog šiame procese Lietuvos Respublikos Prezidento veiklos svarbiausias uždavinys yra laiduoti valdžios institucijų sąveiką. Formuojant Vyriausybę Prezidento veiksmus pirmiausia turėtų lemti pareiga veikti taip, kad būtų sudaryta veiksminga – turinti Seimo pasitikėjimą Vyriausybė. Aiškiai ir nedviprasmiškai pasakyta, kad konstitucinė Prezidento pareiga yra netrukdyti suformuoti Seimo daugumos remiamą Vyriausybę.

R. Juknevičienė taip pat citavo Konstituciją, jog už Vyriausybės veiklą atsako ne Respublikos Prezidentas, o už savo veiklą atsako pati Vyriausybė ir ji yra atsakinga tik Seimui. Už Vyriausybės sudėtį atsakomybę prisiima Ministras Pirmininkas.

„Kai buvau teikiama ministre, iš Prezidentūros niekada nesu sulaukusi klausimo, kokie bus mano viceministrai, kokia bus mano bendradarbių aplinka. Juk Konstitucijoje labai aiškiai įrašyta, kad ministras formuoja savo komandą ir ministras yra už tai atsakingas“,  – prisiminė R. Juknevičienė, kuomet pati buvo skiriama į krašto apsaugos ministrės pareigas. 

Parlamentarę nustebino pasakymas, jog kandidatai neturi darbo Vyriausybėje patirties.  Juk ir pats Prezidentas taip pat buvo renkamas be darbo patirties Prezidentūroje.

EP nariai aptarė, jog dabar ypač svarbu nepamiršti tų sudėtingų aplinkybių, kad yra pandemija, ekonominė krizė, biudžeto formavimas. Tai dar labiau apsunkina būsimosios Vyriausybės darbą. 

„Jeigu Prezidentas neįsiskaitys, kokie yra jo pagal Konstituciją suteikti įgaliojimai, ir jis tuos savo įgaliojimus peržengs, nepaisydamas Konstitucinio Teismo išaiškinimo, nesunku sukelti konstitucinę krizę. Reikia atsiminti, kad pagal Konstitucinio Teismo šių metų rugpjūčio nutarimą gruodžio 23 d. S. Skvernelio vyriausybė nustos galioti. Jeigu Prezidentas artimiausiu metu nepatvirtins I. Šimonytės teikiamų kandidatų į ministrus sąrašo, o toliau tęs savo galios žaidimus, gali būti sukelta konstitucinė krizė, už kurią visą atsakomybę turės prisiimti pats Prezidentas“, – sakė A. Kubilius.

EP narė R. Juknevičienė kreipėsi į Eurokomisarę V. Jurovą dėl Rusijos dezinformacijos stabdymo

Europos Parlamento (EP) narė Rasa Juknevičienė ketvirtadienį kreipėsi į Europos Komisijos narę Verą Jurovą (Vera Jourova), klausdama, kokiomis priemonėmis reikėtų stabdyti Rusijos istorinės dezinformacijos atakas prieš Europos Sąjungos šalis nares. Europarlamentarė klausimą pateikė EP specialiojo komiteto, skirto tirti užsienio kišimąsi į ES demokratinius procesus, įskaitant dezinformaciją, posėdžio metu. Eurokomisarė V. Jurova komiteto nariams pristatėeuropinės demokratijos veiksmų planą, kuriame numatytos priemonės remti laisvus ir sąžiningus rinkimus, stiprinti žiniasklaidos laisvę, kovoti su dezinformacija.

Pasak R. Juknevičienės, Rusijoje istorija naudojama kaip įrankis kuriant teisėtumą pačioje šalyje bei įrėminantsavo elgesį tarptautinėje erdvėje.

Ekspertų teigimu, istorinių faktų iškraipymas naudojamas siekiant pateisinti politinį kišimąsi ir destabilizuoti visuomenes, taip pat skaldyti Europą. Esminis Kremliaus  istorinės dezinformacijos taikinys yra abi okupacijas nacių ir sovietų išgyvenusios valstybės. Abi jos buvo vienodai pasruvusios krauju ir tragiškos, teigė EP narė.

R. Juknevičienės teigimu, daugelis Europoje, taip pat ir jos rinkėjai, vis labiau pripažįsta, kad sovietų nusikaltimai turi būti įvertinti tarptautiniu mastu, tačiau kol tai neįvyko, Rusijoje ir toliau taip pat ir oficialiai garbinamas Stalinas. Visi, kovoję prieš sovietinę okupaciją yra vadinami fašistais.

Ar neturėtume mes pagaliau imtis ryžtingų ir drąsių veiksmų įvertinti komunistų nusikaltimus tarptautiniu mastu?“ klausė EP narė R. Juknevičienė.

Ji pažymėjo, kad daugelis Lietuvos žmonių nori, jog ši jų nuomonė būtų išgirsta, nes tai leistų sumažinti dezinformacijos sklaidą ir užbaigtų sovietinio totalitarizmo aukštinimą.

2020.12.01

Parodoje apie 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaraciją – svarbiausi dokumentai ir istorinis kontekstas

 Prieš 103 metus Lietuvos Taryba pasirašė labai svarbų dokumentą, Gruodžio 11 d. Deklaraciją. Šiai datai paminėti – Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis kviečia į virtualią parodą. „Šie vos daugiau nei šimtmečio įvykiai buvo pagrindas Lietuvos valstybės atkūrimui, – pristatydamas virtualią parodą „1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracija – žingsnis link Vasario 16-osios Akto“ teigia prof. L. Mažylis. – Radiniai Vokietijos archyvuose atspindi aplinkybes, kaip buvo priimtas vienas iš svarbiausių Lietuvos Tarybos dokumentų“.

Pasak prof. L. Mažylio, 1917 m. lapkričio–gruodžio mėnesiais susiklostė palankios sąlygos lietuvių deryboms su Vokietijos valdžios institucijomis dėl Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo ir Lietuvos valstybės pripažinimo. „Lapkričio pabaigoje lietuvių atstovai Antanas Smetona, Jurgis Šaulys ir Steponas Kairys pakeliui iš Šveicarijos atsirado Berlyne ir išgirdo paviešintą naujojo Vokietijos kanclerio pasisakymą, jog ateities Europos žemėlapy turi rastis ir Lietuva. Aktyviai veikdami, Lietuvos Tarybos atstovai užmezgė ryšius su įtakingais to meto Vokietijos valdžios atstovais. Iš tų laikų dokumentų matyti, kad šis laikotarpis lietuviams buvo labai svarbus susigaudant, kad įvairių vokiečių valdžios institucijų pozicijos dėl Lietuvos ateities yra nevienodos. Atsirado tam tikra laisvė manevruoti. Pavyzdžiui, vokiečių kariškių pozicija buvo skeptiškiausia; pripažindami, jog lietuviai turi teisę į tam tikrą teritorinį darinį, jie Lietuvą traktavo kaip silpną, politiškai neišsivysčiusią šalį ir įsakmiai piršo karinę ir kitokias konvencijas su Vokietija“, – pasakoja profesorius ir akcentuoja, jog buvo institucijų, kuriose požiūris į Lietuvos ateitį buvo palankesnis.

Gruodžio 11 d. Tarybos posėdyje Vilniuje  deklaracija buvo priimta ir pasirašyta 19 jos narių, paskutinį, 20-ąjį, Prano Dovydaičio parašą prijungiant vėliau.

Kol Lietuvos Tarybos nariai posėdžiavo, gruodžio 11 d. Kaune likęs Užsienio reikalų žinybos atstovas K. von Lersneris telegrafavo į Berlyną, kad gruodžio 10 d. buvo sudaryta deklaracija su Lietuvos Taryba ir kad gruodžio 12 d. tikimasi gauti ją visų Lietuvos Tarybos narių pasirašytą. Kitą dieną, gruodžio 12-ąją, į Kauną vėl važiavo A. Smetona, J. Šaulys, S. Narutavičius, J. Smilgevičius, J. Vileišis ir A. Stulginskis. Nuvykus Lietuvos Tarybos nariams į Kauną, gruodžio 11 d. Deklaracija buvo perduota K. von Lersneriui. Gruodžio 12 d. 13.28 val. užsienio reikalų atstovas išsiuntė iš Kauno telegramą, jog jis gavo iš Lietuvos Tarybos nutarimą su 19 parašų.

„Naujienos apie priimtą gruodžio 11 d. Deklaraciją nebuvo leista skelbti to meto laikraščiuose – ši žinia paskelbta tik tada, kai 1918 m. kovo 23 d. Vokietija paskelbė pripažįstanti Lietuvos nepriklausomybę 1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracijos pagrindu. Gruodžio 11-osios Deklaracija buvo surašyta vienu egzemplioriumi ir 99 metams „atgulė“ Vokietijos Užsienio reikalų žinybos archyve Berlyne, kur ją ir suradau 2017 m. kovo 27 d. Buvo ir džiugios, ir sunkios minutės: štai prieš mane autentiškas dokumentas su originaliais Lietuvos Tarybos narių parašais… bet gi ne tas… O po keliolikos minučių pasimatė ir kitas – pats svarbiausias mums! – Dokumentas: Vasario 16-osios Aktas…“, – prisiminė L. Mažylis.

Parodoje eksponuojami ne vien archyviniai radiniai (Berlyno radinius vėliau papildė ir unikalūs radiniai Freiburge), bet ir to meto atvirukai su vietovėmis ir asmenimis, kurie leidžia geriau suvokti Lietuvos Tarybos veiksmus diplomatiniuose labirintuose su kaizerinės Vokietijos valdžios atstovais vardan geresnės Lietuvos valstybės ateities.

Virtualią parodą „1917 m. gruodžio 11 d. Deklaracija – žingsnis link Vasario 16-osios Akto“ nuo gruodžio 1 d. kviečiame aplankyti čia.

2020.11.30

ES sunkiai išjuda, bet išjudėjusi rieda volu

Europos Parlamento narai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė apžvelgė praėjusią savaitę vykusią plenarinę sesiją ir joje svarstytus rezonansinius klausimus. Tai Rezoliucijos dėl abortų draudimo Lenkijoje ir migracijos bei dėl sankcijų griežtinimo Baltarusijai.

Beje, parlamentarai sesijoje visavertiškai galėjo dalyvauti nuotoliniu būdu: pasisakyti, diskutuoti, balsuoti. 

„Nuotoliniu būdu galime dirbti nuo pat pirmosios COVID–19 pandemijos bangos. Parlamente toks darbas yra įteisintas ir tai daroma naudojant lietuvių IT specialistų sukurtą technologiją. Didžiulis nesusipratimas, kad buvusioji Lietuvos Vyriausybė naująją paliko be jokių galimybių dirbti nuotoliniu būdu šios pandemijos laikotarpiu. Mano įsitikinimu, tai – pasikėsinimas į demokratiją. Jei kuri nors EP frakcija būtų bandžiusi pasisakyti prieš nuotolinį parlamento darbą, būtų paskelbta visiška destruktore, – sakė A. Kubilius.

Pasak R. Juknevičienės, aštriausias pastarosios Parlamento sesijos klausimas, turintis platų atgarsį Lietuvoje, – dėl rezoliucijos apie Lenkijoje priimtą abortų draudimą.

„Aš esu prieš gyvybės žudymą nuo pat jos prasidėjimo, bet negaliu šios nuostatos primesti kitiems. Yra ir kitaip galvojančių, ir įvairių atvejų. Man abortas yra visiškas blogis, kuris gali būti atliekamas tik tam tikrais atvejais. Klausimai keliami dėl abortų teisinės reguliacijos. Žinome, kad draudimai veda prie abortų darymo kitose šalyse. Vienoje apklausoje paaiškėjo, kad  90 proc. atvejų abortai padaryti nurodžius tam tikrus ligų požymius, kurių galbūt iš tikrųjų nebuvo. Balsavau prieš Rezoliuciją ne todėl, kad esu abortų draudimo šalininkė, o todėl, kad rezoliucija liko be svarbių Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos pataisų, kurios galėjo subalansuoti labai jau kairuoliškas nuostatas. Man nepriimtina, kad abortus bandoma vertinti kaip kažkokį gėrį ir didžiulį iškovojimą bendrąja prasme“, – sakė R. Juknevičienė.

A. Kubiliaus pritarė, kad Lenkijoje abortų klausimas sukėlė visuomenės susipriešinimą. Konstitucinis Teismas (KT) priėmė sprendimą po kurio Lenkijoje abortai turėtų būti uždrausti. 

„Po šio sprendimo į gatves išėjo daug moterų, kurios mano, kad taip negali būti elgiamasi. Diskusija pasiekė ir Europos Parlamentą. Mes kritiškai galėtume vertinti KT ir Lenkijos valdžios sprendimus, bet tai – nacionalinės politikos klausimas. Ji turi teisę šiuos klausimus svarstyti ir priimti sprendimus. Mes galime ginčytis tik dėl vertybių ir žmogaus teisių pažeidimo, bet ne dėl juridikos. Mes pasisakėme ne prieš pačią rezoliuciją, bet prieš tai, kad tokie dalykai neturėtų būti reguliuojami ES teise“, – pažymėjo A. Kubilius.

Kadangi šią savaitę minėta kovos su smurtu prieš moteris diena, kalbėta ir apie Lietuvos neratifikuotą vadinamąją Stambulo konvenciją, kurią jau ratifikavo 21 ES valstybė. Lietuva  artimiausiu metu turės svarstyti šį klausimą.

„Stambulo konvencija pavadintas dokumentas iš tikrųjų yra Europos Tarybos konvencija kovai su smurtu prieš moteris. Nors dokumentas apipintas įvairiais baubais, kad ji griaus šeimas ir įteisins įvairius genderizmus, tačiau kai pradėjau į ją gilintis, nieko panašaus neįskaičiau. Konvencijoje pasakoma, kad negalima naudoti smurto prieš moterį, nepaisant, kokie tam tikrose kultūrose susiklostė į ją požiūriai. Konvencijos priešininkai per tai įžvelgia lyties keitimo ar genderizmo požymių. Net jei ta moteris yra kažkokio lyties keitimo produktas, negalima naudoti smurto prieš ją. Šio dokumento tikslas – stabdyti smurtą prieš moteris, nepaisant jokių aplinkybių“, – sakė EP narys A. Kubilius.

Parlamentarai kalbėjo apie sesijos metu svarstytą klausimą dėl migracijos. Pasak R. Juknevičienės, nuo 2015 m. migracijos klausimui ES šalyse skiriama daug dėmesio. Šios savaitės EP posėdžiuose priimtas Raportas dėl paramos vystymui, nubrėžiantis gaires, kokia bus ES politika besivystančioms šalims.

„Man pačiai tenka dalyvauti svarstant svarbų finansinės paramos dokumentą dėl ES paramos skyrimo besivystančioms šalims. Balsuojant dėl Raporto buvo pritarta ELP pataisai, kuri yra, sakyčiau,  istorinė, nes šiek tiek keičia iki šiol buvusią parlamento poziciją dėl migracijos. Pagal šią priimtą pataisą, siūloma skirti didesnę ES paramą valstybėms, kurios gerai susitvarko su migracija, iš kurių į Europą plūsta mažesni migrantų srautai (kalbame ne apie karo pabėgėlius). Dėl šios pataisos ypač išsiskyrė kairiųjų ir dešiniųjų politikų požiūriai. Kairieji dėl to pasipiktino, bet mes balsavome už, ir matysime, kaip tą nuostatą ES seksis įgyvendinti“, – sakė R. Juknevičienė.

A. Kubilius pasidžiaugė, kad pavyko pasiekti pritarimą Rezoliucijai dėl Baltarusijos.  

„Pati rezoliucija nieko ypač naujo nepasakė, tačiau buvo proga dar kartą priminti mūsų siūlymus: ir dėl aukšto lygio ES misijos sukūrimo, ir dėl tarptautinio tyrimo Lukašenkos  režimo vykdomų nusikaltimų, kaip protestuotojo Romano Bondarenkos nužudymas“, – sakė posėdyje kalbėjęs parlamentaras.

„Išreiškėme tokią mintį, kad ES institucijoms reikia ne tik skubios rezoliucijos, bet ir skubių  veiksmų, reaguojant į režimo nusikaltimus. Parlamente svarstomi klausimai keletą mėnesių, bet kartais niekaip nepavyksta priimti sprendimų. Tikimasi, kad gruodžio pradžioje vyksianti ES užsienio reikalų ministrų Taryba patvirtins griežtą sankcijų paketą,  kur nebus apsiribojama vien tik asmenų – režimo lyderių – sąrašu, bet bus pritaikytos griežtos ekonominės sankcijos verslui, toms įmonėms, kurios artimos ir svarbios Lukašenkos režimui. Šis lūžis gali būti svarbus visoje Lukašenkos režimo išsilaikymo istorijoje. Manoma, kad net ir vakarykštis Lavrovo skubus vizitas  į Minską susietas su ES svarstymais. Tikėkimės, kad sankcijas pavyks sugriežtinti. ES lėtai pradeda judėti, bet kai jau pradeda, tai tada pervažiuoja volu. Tikėkimės, kad tas volas padės apginti demokratiją Baltarusijoje“, – sakė A. Kubilius.

EP narė R. Juknevičienė atkreipė dėmesį į Parlamente svarstytus sveikatos klausimus. „Plenarinės sesijos metu buvo kalbama, kad ši pandemijos sukelta sveikatos krizė atskleidė, jog būtiniausių vaistų gamyba išėjusi iš ES teritorijos. Būtiniausi vaistai gaminami kur nors Kinijoje ar Indijoje. Kalbėta ir apie tai, kokios naujos pandemijos gali laukti mūsų žmonijos, nes beatodairiškai daug vartojama antibiotikų. Pastarąjį dešimtmetį ES nebesukuriama naujų antibiotikų, nes jau atsirado bakterijų atsparumas jiems. Kalbėta apie tai, kad antibiotikų naudojama žemės ūkyje ir naujos pandemijos gali kilti jau vien todėl, kad bus išsivystęs bakterijų atsparumas antibiotikams“, – įžvalgomis dalijosi R. Juknevičienė.

2020.11.27

Diskusijoje su Rusijos opozicijos lyderiais – siūlymai peržiūrėti ES santykius su Rusija iš esmės bei taikyti tikslines sankcijas Rusijos oligarchams

Europos Parlamento narys, nuolatinis parlamento pranešėjas Rusijos klausimais Andrius Kubilius penktadienį vykusiame Parlamento neeiliniame Užsienio reikalų komiteto posėdyje teigė, kad reikia naujai ir iš esmės peržiūrėti Europos Sąjungos santykius su Rusija. Komiteto posėdyje A. Kubiliaus siūlymu ir iniciatyva dalyvavo opozicijos lyderis Aleksejus Navalnas.

Nuotolinėje diskusijoje taip pat dalyvavo bei situaciją Rusijoje aptarė Boriso Nemcovo fondo pirmininkas Vladimiras Kara-Murza, politikas, ekonomistas ir energetikos ekspertas, buvęs Rusijos energetikos viceministras Vladimiras Milovas; Ilja Jašinas – politikas, Maskvos Krasnoselsko rajono tarybos pirmininkas.

„Šioje strateginėje peržiūroje Europos Sąjunga prioritetą turėtų teikti ne Rusijai, o pirmiausia – demokratijai Rusijoje. Mes turime suprasti ir matyti, kad rytinėje Europos kontinento dalyje, įskaitant Rusiją, vyksta dideli pokyčiai: pradedant Baltarusija ir baigiant Chabarovsku. Atrodo, kad autoritarinių režimų, gyvavusių pastaruosius dešimtmečius, legitimumas eina į pabaigą“, – sakė A. Kubilius.

Jis teiravosi Rusijos opozicijos atstovų, kaip demokratiniai pokyčiai Baltarusijoje ir kitose Rytų Partnerystės valstybėse gali prisidėti prie demokratinės transformacijos Rusijoje, taip pat klausė, kaip jie ateityje mato demokratinės Rusijos santykius su Europos Sąjunga?

Rusijos opozicijos atstovas A. Navalnas padėkojo už Europos Parlamento paramą jam ir Rusijos žmonėms bei pažymėjo, kad atėjo laikas naujai strategijai, skirtai Rusijai. Pasak jo, reikia aiškiai atskirti Rusijos žmones, kuriuos ES turėtų palaikyti, ir valstybę, kurios pareigūnai turėtų būti vertinami kaip  kriminaliniai nusikaltėliai, laikinai užgrobę valdžią. Jo teigimu, artėjantys rinkimai į Rusijos Dūmą bus ypač svarbūs. A. Navalnas teigė, kad neišvengiamai rinkimai bus klastojami, tačiau labai svarbu, kad būtų suteikta teisė rinkimuose dalyvauti opozicijai. Europos Sąjunga jau dabar turėtų indikuoti, kad jei bus kuriamos kliūtys registruotis opozicijos kandidatams Dūmos rinkimuose – ES nepripažins rinkimų rezultatų.

Kalbėdamas apie ES sankcijas Rusijai, A. Navalnas teigė, kad ES turėtų taikyti tikslines sankcijas pinigų turintiems oligarchams, o ne generolams, kurie nekeliauja ir neturi banko sąskaitų Europos bankuose. Tikslinės ES sankcijos seniesiems ir naujiems Putino aplinkos oligarchams, pasak jo, bus populiarios tarp absoliučios daugumos rusų.

„Kol milijonieriaus Usmanovo jachta stovės Barselonos ar Monako uostuose, tol niekas į ES sankcijas Rusijoje nežiūrės rimtai“, – kalbėjo A. Navalnas, ragindamas sankcijas taikyti Rusijos oligarchams. Jis taip pat pažymėjo, kad tikslinės sankcijos turėtų būti pritaikytos Europos Žmogaus teisių teismo sprendimų nevykdantiems Rusijos pareigūnams ir teisėjams.

Atsakydamas į A. Kubiliaus klausimą apie tai, kaip pokyčiai Baltarusijoje gali daryti įtaką pokyčiams Rusijoje,  Rusijos opozicijos lyderis pažymėjo, kad visi Rusijoje įdėmiai seka įvykius Baltarusijoje, kadangi A. Lukašenka yra tarsi politinis Putino tėvas. Jo vertinimu, situacija Baltarusijoje ir pokyčiai joje yra ypač reikšmingi ir Rusijai, ir jos režimui, todėl labai svarbu padėti Baltarusijos žmonėms nusikratyti A. Lukašenkos režimo, kuris tiesiogine šio žodžio prasme kankina žmones.

Jam pritarė ir politikas I. Jašinas, kad asmeninės tikslinės sankcijos, taikomos Putinui ir jo sąjungininkams, būtų labiau efektyvios ir suprantamos Rusijos žmonėms. Jis pažymėjo, kad V. Putino režimo skleidžiama dezinformacija ir pastangos korumpuoti ES politikus bei sistemas kelia rimtą grėsmę Europos visuomenėms.

Boriso Nemcovo fondo pirmininkas Vladimiras Kara-Murza pažymėjo, kad Rusijos miestuose auga supratimas, kad šalyje reikia pokyčių. Tai, anot jo, rodo praėjusiais metais vykę  protestai Maskvoje bei šiųmetiniai protestai Chabarovske. V. Kara-Murzos teigimu, Rusijos prezidentas nėra populiarus, kaip teigia Rusijos propagandiniai kanalai, nes jeigu Putinas būtų populiarus – kodėl tuomet bijo laisvų rinkimų?

„Beje, mes laisvų rinkimų Rusijoje neturėjome jau du dešimtmečius“, – sakė prelegentas.

V. Kara-Murza pažymėjo, kad paskutiniai konkurencingi rinkimai Rusijoje vyko 1999 metais, per tą laiką Rusijoje užaugo nauja karta, nežinanti, kas yra laisvi ir sąžiningi rinkimai, bet auga pilietiškai aktyvaus jaunimo, kuris nori pokyčių. Jis pabrėžė, kad tik patys rusai gali paskatinti pokyčius Rusijoje, bet Europos Sąjunga gali stipriai prisidėti prie to, jei nustotų įgalinti tuos, kurie vagia iš Rusijos žmonių ir pažeidinėja jų teises, ir po to naudojasi jais Vakaruose. Jis pasveikino Europos Sąjungoje vykstančias baigiamąsias diskusijas dėl Magnitskio tipo ES lygio sankcijų mechanizmo, ir priminė, kad nužudytojo opozicijos lyderio Boriso Nemtsovo žodžiais, tokios sankcijos yra labiausiai pro-rusiškas užsienio valstybių sprendimas.

Politikas, energetikos ekspertas V. Milovas paantrino A. Navalnui, kad jeigu artėjančiuose rinkimuose į Rusijos Dūmą nebus leidžiama dalyvauti opozicijai, tuomet rinkimai turėtų būti laikomi neteisėtais ir nepripažįstami jų rezultatai. Jis pažymėjo, kad V. Putino režimas neturi legitimumo Rusijoje, nors užsienio politikoje jis siekia parodyti visai kitokį vaizdą.

Jis apžvelgė pastarųjų septynių metų ekonomines tendencijas Rusijoje, kurios žymiai mažina rusų palaikymą V. Putinui. 

Atsakydamas į A. Kubiliaus klausimą, kaip ES galėtų padėti demokratijai Rusijoje po to, kai V. Putinas pasitrauks, V. Milovas pažymėjo, kad yra daug būdų, bet prisimindamas ES ir Rusijos santykius prieš 20 metų, jis įvardino, kad viena pagrindinių tuomet augančio priešiškumo Vakarams Rusijoje priežasčių buvo Vakarų, taip pat ir ES, nenoras atverti savo rinkų Rusijai. 

„Žinau, koks tai politiškai sunkus sprendimas, bet atėjus tokiam laikui turėtumėte rimtai apsvarstyti apie rinkos atvėrimą Rusijos prekėms ir paslaugoms, ir apie gilesnę ekonominę integraciją,“ – pažymėjo V. Milovas. 

Jis taip pat apgailestavo, kad ES neskuba tokių teisių suteikti net ir europietišką kelią pasirinkusioms Ukrainai, Sakartvelui ir Moldovai. V. Milovas pabrėžė, kad Baltarusijoje milijonai žmonių Europos viduryje kovoja už laisvę ir demokratiją, ES turėtų visokeriopai jiems padėti, įskaitant ir ekonomines bei finansines pagalbos priemones.

Komiteto posėdžio įrašą galite žiūrėti čia: https://multimedia.europarl.europa.eu/en/committee-on-foreign-affairs_20201127-1100-COMMITTEE-AFET_vd 

2020.11.26

EP narys A. Kubilius paragino Europos Sąjungą Lukašenkos režimui taikyti griežtas sankcijas

Europos Parlamento (EP), Europos liaudies frakcijos narys Andrius Kubilius ketvirtadienį vykusioje plenarinės sesijos diskusijoje dėl situacijos Baltarusijoje paragino imtis skubių veiksmų, o ne tik skubių rezoliucijų ir pradėti taikyti griežtas, gilias ekonomines sankcijas.

„Svarbu, kad šiandien diskutuojame apie situaciją Baltarusijoje, tačiau mes turime imtis skubių veiksmų, o ne tik skubių rezoliucijų. Lukašenkos režimas prieš savo žmones vykdo tai, ką turime pavadinti „vidiniu terorizmu“: nužudyti 6 žmonės, paskutinysis jų – Romanas Bondarenka, šimtai politinių kalinių, beveik 30 tūkst. Protestuotojų pasodinti į kalėjimą per pirmus tris mėnesius po rinkimų“, – teigė A. Kubilius.

Europarlamentaras pasiūlė A. Lukašenkos režimui, kaip ir kitiems teroristiniams režimams, taikyti griežtas, gilias ekonomines sankcijas privačioms ir valstybinėms kompanijoms, kurios svarbios Lukašenkos režimui, sankcijas SWIFT operacijoms, aiškų kelią į tarptautinį Tribunolą ir kt.

„Baudimas sankcijomis turėtų būti nukreiptas ne tik į patį teroristinį režimą, bet ir į „terorizmui paramą suteikiančiuosius“. Kremlius turi žinoti, kad jeigu jis tęs paramą teroristiniam Lukašenkos režimui, sankcijos taip pat bus taikomos ir Kremliui“, – pažymėjo EP narys A. Kubilius.

ES yra paskelbusi sankcijas pareigūnams,  kuriuos ES laiko prisidėjus prie rugpjūčio 9-ąją įvykusių prezidento rinkimų rezultatų klastojimo ir brutalaus saugumo pajėgų susidorojimo su protestuotojais, prasidėjusio po suklastotų rinkimų.

2020.11.23

Netrukus EP sesijoje: pramonės strategija, žiniasklaidos laisvė

Lapkričio 23–26 d. EP nariai ragins EK pateikti patikslintą Europos pramonės ateities strategiją ir balsuos dėl geresnės žurnalistų apsaugos bei viešosios žiniasklaidos nepriklausomumo.

Trečiadienį europarlamentarai balsuos dėl siūlymų paskatinti pakartotinį gaminių naudojimą ir jų remontą, taip pat uždrausti gamintojams tyčia trumpinti gaminių tarnavimo laiką.

Jie taip pat sieks atkreipti dėmesį į gaminius, kuriuose yra pavojingų cheminių medžiagų, nesaugių programų ar kitų pavojų, bei aptars, kaip nuo jų apsaugoti vartotojus.

Po birželį pasiekto EP derybininkų ir ES ministrų susitarimo, trečiadienį Parlamentas ketina pritarti Tarybos pozicijai dėl atstovaujamųjų ieškinių siekiant apsaugoti kolektyvinius vartotojų interesus ES.

EP nariai taip pat ketina kreiptis į Komisiją su prašymu pateikti peržiūrėtą pramonės strategiją, kuri skatintų naujų technologijų mokslinius tyrimus ir plėtrą bei remtų Europos pramonę, pereinant prie žaliosios ir skaitmeninės ekonomikos,

Trečiadienį EP sesijoje vyks diskusija dėl žiniasklaidos laisvės. po kurios europarlamentarai balsuos dėl rezoliucijos šia tema. Jos projekte skiriama dėmesio politinės įtakos ribojimui, žurnalistų apsaugai, neapykantos retorikai, dezinformacijos plitimui bei interneto platformų vaidmeniui.

Trečiadienį europarlamentarai aptars svarbiausias artimiausio Europos Vadovų Tarybos susitikimo temas su Europos Komisijos pirmininke bei Tarybai pirmininkaujančios Vokietijos atstovais. Gruodžio 10–11 d. vyksiančio susitikimo metu Europos lyderiai planuoja įvertinti visuotines koordinuotas pastangas įveikti COVID-19 pandemiją, taip pat aptarti vakcinų kūrimą ir testavimą. Bus skiriama dėmesio klimato kaitos problemai ir siekiui susitarti dėl naujų ES emisijų sumažinimo tikslų iki 2030 m. Taip pat bus aptariama kova su terorizmu ir smurtiniu ekstremizmu.

Pirmadienį europarlamentarai diskutuos, kaip geriausia kovoti su benamyste ir užtikrinti, kad visi ES piliečiai turėtų būstą

2020.11.20

EP nariai siūlomą Vyriausybę vadina europietiška ir įžvelgia didelį jos potencialą

Europos Parlamento narai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė savaitės apžvalgoje  komentavo naujos valdančiosios koalicijos teikiamą Vyriausybės sudėtį bei laukiančius iššūkius. R. Juknevičienės teigimu, kandidatė į premjerus Ingrida Šimonytė bando Lietuvos politinę sistemą grąžinti į normalią, tradicinę europietišką vagą. 

„Aš vadinčiau šią Vyriausybę europietiška Vyriausybe ne tik dėl išlaikomo lyčių balanso, pirmą kartą išlaikomas toks balansas, ir  ne todėl, kad specialiai moterų ieškojo, bet ir kompetentingus žmones pasiūlė, o taip pat todėl, kad Vyriausybę sudaro tie žmonės, kurie patys ir programą rašė,  dalyvavo ją rengiant, būtent tokie politikai ir tampa tam tikrų sričių lyderiais“, – kalbėjo europarlamentarė. 

EP narys Andrius Kubilius naujo ministrų kabineto sudėtį vertino teigiamai ir sakė matantis naujo etapo pradžią, nes ateina nauja karta. Jis taip pat teigė įžvelgiantis didelį šios Vyriausybės potencialą, nors ir laukia iššūkiai dėl pandemijos ir ekonominės situacijos. 

Politikui nerimtai atrodo priekaištai dėl siūlomų kandidatų patirties trūkumo: „Didžioji dalis ministrų ateina turėdami partinę patirtį, daug kas ateina turėdamas ne vienos kadencijos parlamentinę patirtį, gal Laisvės partijos atstovai jaunesni, bet turintys profesinę patirtį“.

Jis pažymėjo, kad ypatingai svarbią vietą valstybės gyvenime vaidina Vyriausybė ir jos premjeras ar premjerė. 

„Didžiojoje Europos dalyje patirtis yra tokia, kad premjerai sudaro savo komandą taip, kaip jie ją mato – iš partijos narių, bendražygių, koalicijos partnerių – ir surinkta komanda toliau dirba“, – sakė A. Kubilius.

Politikas taip pat teigė besitikintis konstruktyvumo ir iš Prezidento, kuris dalyvauja Vyriausybės formavimo procese. 

„Prezidentui, norint matyti jo darbotvarkės kažkokį įgyvendinimą, reikia stiprios Vyriausybės ir tai, man atrodo, šioje situacijoje jis gali turėti“, – svarstė EP narys.

R. Juknevičienė jam paantrino, kad Prezidentui turėtų būti aktualu gerai dirbanti Vyriausybė, jei planuojama dalyvauti rinkimuose dėl antrosios kadencijos. 

Kalbėdamas apie Tėvynės sąjungos pirmininko Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą į užsienio reikalų ministrus, europarlamentaras A. Kubilius tai vertino labai pozityviai, nes G. Landsbergis buvęs diplomatas, Europos Parlamento narys ir turi solidžią patirtį.

„Aš matau Gabrieliaus potencialą grąžinti tam tikrą aiškią politinę doktriną į užsienio politiką, aiškias ambicingas idėjas ir galimybes eiti su jomis į priekį“, – sakė EP narys.

×