2022.12.30

Andrius Kubilius. Rusijos likimą nuspręs protingi Rusijos karininkai?

Baigiasi metai. Metai, kurie pasaulio istorijoje bus pažymėti „Karo metų“ titulu.

Per šiuos metus ir pas mus, ir Vakaruose nuskambėjo daug analizių, kodėl Putinas pradėjo šį karą ir daug pranašysčių, kuo šis karas užsibaigs ir koks bus jo poveikis tiek Ukrainai, tiek Vakarams, tiek ir pačiai Rusijai.

Kaip bebūtų keista, baigiantis metams turiu padaryti išvadą, kad ko gero tiksliausią šio karo priežasčių ir pasekmių analizę likus mėnesiui iki karo, dar sausio pabaigoje pateikė Rusijos atsargos generolas Leonidas Ivašovas, kuris garsiajame Rusijos karininkų Susirinkimo pareiškime labai kategoriškai perspėjo dėl tragiškų šio karo pasekmių visų pirma pačiai Rusijai. Pareiškimas tuo metu pasirodė reikšmingu tuo, kad jame buvo radikaliai pasisakoma prieš Kremliaus planuojamą karą su Ukraina, traktuojant kad toks karas gali galutinai sunaikinti Rusijos valstybingumą. Šalia to išdėstoma ir daugiau itin kietų ir karčių kritikos žodžių Putino tiek vidaus, tiek ir užsienio politikai, aiškiai įvardinant, kad tokia politika tiesiog kenkia Rusijai. Todėl pareiškimo pabaigoje yra ultimatyviai pareikalaujama ir Putino atsistatydinimo.

Verta atkreipti dėmesį į tai, kad Ivašovas nėra koks nors Putinui visą laiką oponuojantis liberalas, bet nėra ir dar vienas Girkinas, Rogozinas ar Prigožinas, kurie kritikuoja Putiną už tai, kad pastarasis nesutriuškina Ukrainos ir neatkuria NovoRosijos.

Generolas pulkininkas L. Ivašovas yra žinomas kaip ortodoksinis Rusijos nacionalistas ir tikrai nėra Vakarų draugas. Jelcino laikais ėjo aukštas pareigas Rusijos Gynybos ministerijoje (Начальник Главного управления международного военного сотрудничества Министерства обороны России (1996-2001)), pagarsėjo Jugoslavijos karo metu, įvesdamas su NATO nederintas Rusijos karines pajėgas į Prištiną ir tuo sukėlęs didelę sumaištį, buvo ir liko aršus NATO plėtros į Rytus priešininkas.

Kas paskatino beveik 80-metį generolą padaryti tokį pareiškimą ir kas už to stovi – šiandien sunku pasakyti. Kaip skelbia Wikipedia, L.Ivašovas yra garsaus dekabristo Ivašov palikuonis; 2001 metais Putinas jį, kartu su daugeliu kitų karininkų, anksčiau laiko atleido iš pareigų; šiuo metu generolas yra garsaus „Izboro klubo“ nariu, kur, kaip rašo M. Laurinavičius, yra sprendžiami visi svarbiausieji Rusijos reikalai. Įskaitant ir reikalus, susijusius su jos geopolitine situacija.

Gali būti, kad visos trys priežastys – nostalgija dekabristų šlovei, asmeninė nemeilė Putinui, kuris Ivašovą atleido iš aukštų pareigų ir galiausiai Izboro elite dar iki karo susiformavęs supratimas, kad struktūriškai Rusija yra gilioje krizėje – lėmė tokio pareiškimo paskelbimą, kartu perspėjant ir dėl tragiškų tokio karo pasekmių pačiai Rusijai.

Verta atkreipti dėmesį, kad generolas Ivašovas ir toliau įvairiuose YouTube kanaluose komentuoja karo eigą ir išlieka nuoseklus – Putinas turi trauktis iš pareigų, o Kremliaus skelbiami branduoliniai grasinimai Vakarams yra visiška nesąmonė, nes bet koks Rusijos bandymas panaudoti branduolinį ginklą baigtųsi Rusijos valstybės likvidavimu. Nors generolas Ivašovas jau yra sulaukęs garbingo amžiaus ir mėgsta nukrypti į prisiminimus, tačiau bendras situacijos ir egzistencinių grėsmių, kurias karas sukėlė Rusijai, supratimas lieka labai aiškus. Ir įtikinantis.

Todėl tarpušventyje radęs laiko, dar kartą atidžiai perskaičiau šių metų sausio 26 d. paskelbtą Rusijos karininkų Susirinkimo pareiškimą, pasirašytą generolo Leonido Ivašovo ir likau gerokai nustebintas, kiek tiksli buvo tuo metu paskelbta analizė, kodėl Putinas siekia karo ir kiek tikslios buvo tuo metu paskelbtos pranašystės, kokia Rusijos tragedija šis karas gali pasibaigti pačiai Rusijai.

Todėl nutariau tiesiog dar kartą detaliai peržvelgti šį pareiškimą, jo kertinius akcentus, pridėti keletą savo komentarų ir pabandyti pasidaryti keletą išvadų apie tolesnius įvykių scenarijus pačioje Rusijoje.

Pareiškimas prasideda nuo teiginio, kad pasaulis yra atsidūręs karo akivaizdoje (pareiškimas paskelbtas sausio 26 d., karas prasidėjo vasario 24 d.). Pasak pareiškimo autorių, kiekvienas didelis karas yra tragedija ir yra kažkieno sunkus nusikaltimas. Šios gresiančios katastrofos centre atsidūrė Rusija ir tai yra pirmas toks atvejis istorijoje, nes iki šiol Rusija kariaudavo gynybinius karus su grėsmę keliančiais priešais. Tačiau šiuo metu nėra tokių kritinių išorinių grėsmių Rusijai, kurios pateisintų karą, nes pačios didžiausios grėsmės Rusijai yra jos vidinės grėsmės.

Pareiškime yra teigiama, kad Rusija yra ant istorinio išnykimo slenksčio, nes visos svarbiausios valstybės gyvybinės sferos, įskaitant demografiją, pastoviai degraduoja, o gyventojų išmirimo tempai muša pasaulinius rekordus. Ir degradacija yra įgavusi sisteminį pobūdį, o bet kokioje sudėtingoje sistemoje vieno iš elementų žlugimas gali sukelti visos sistemos griūtį.

Ir tai pagal pareiškimo autorių yra didžiausia grėsmė Rusijos Federacijai. Bet tai yra vidinė grėsmė, kurios pagrindinės priežastys yra valstybės modelis, valdžios kokybė ir visuomenės būsena. Tai ir sukelia tą pagrindinę grėsmę Rusijos likimui: valstybės modelio negybingumas, visiškas valdžios sistemos ir valdančios biurokratijos negebėjimas dirbti bei neprofesionalumas, ir visuomenės neorganizuotumas bei pasyvumas. Anot pareiškimo autorių, tokioje būsenoje bet kokia valstybė ilgai neišgyventų.

Negali nesutikti su tokia kritine Rusijos dabartinės būsenos analize. Joje yra daug pagrįsto rūpesčio tokia Rusijos vidine būsena, kuri kelia grėsmę tolesniam Rusijos egzistavimui. Vienintelis stebinantis dalykas, kad tai skelbia Rusijos generolai ir karininkai. Bet pasaulio istorijoje yra buvę daug atvejų, kai karininkai imdavosi gelbėti savo valstybę nuo tų vidinių grėsmių, kurias jie patys gebėdavo įžvelgti.

Toliau pareiškimo autoriai tęsia, kad Ukrainos klausimu Kremliaus keliama įtampa (pareiškimas skelbtas likus mėnesiui iki karo pradžios, bet Kremliui aktyviai viešai keliant Ukrainos tariamos grėsmės klausimą) yra dirbtinė ir savanaudiška, nes naudos čia ieško kai kurios vidinės Rusijos politinės jėgos. Kaip teigiama pareiškime, po Sovietų Sąjungos griūties Ukraina tapo nepriklausoma valstybe, Jungtinių Tautų Organizacijos nare, pagal kurios Chartijos 51 str. turi teisę į individualią ir kolektyvinę gynybą. Iki šiol Kremliaus valdžia visose Minsko derybose teigdavo, kad Donbasas priklauso Ukrainai ir niekada nei vienoje tarptautinėje organizacijoje (nei JTO, nei ESBO) nekalbėjo apie tai, kad Ukraina vykdo Donbaso gyventojų genocidą.

Anot pareiškimo autorių, tam, kad Ukraina liktų Rusijos draugišku kaimynu, reikėjo Ukrainai pademonstruoti Rusijos valstybės modelio ir valdžios sistemos patrauklumą. Tačiau Rusija tokia patrauklia netapo, jos vystymosi modelis ir užsienio politikoje naudojami tarptautinio bendradarbiavimo mechanizmai atstumia praktiškai visus kaimynus ir ne tik.

Pareiškimo autoriai toliau tęsia: tai, kad Rusija „įsigijo“ Krymą bei Sevastopolį, ir tai, kad to nepripažino tarptautinė bendruomenė (o tai reiškia, kad dauguma pasaulio valstybių ir toliau pripažįsta, kad tai yra Ukrainos „nuosavybė“) akivaizdžiai įrodo, kad Rusijos užsienio reikalų politika yra nesėkminga, o vidinė politika – nepatraukli. Bandymai ultimatumais ar jėgos grasinimais ką nors priversti „pamilti“ Rusijos Federaciją ir jos vadovus yra visiškai beprasmiški ir ypatingai pavojingi.

Karinės jėgos prieš Ukrainą panaudojimas visų pirma iškels klausimą dėl pačios Rusijos kaip valstybės tolesnio egzistavimo; antra, visiems laikams rusus ir ukrainiečius pavers mirtinais priešais. Ir trečia, iš abiejų pusių bus dešimtys tūkstančių žuvusiųjų ir tai visų pirma bus jauni, sveiki vyrai, kas turės įtakos abiem išmirštančioms šalims. Karo lauke rusų kariams teks susidurti ne tik su Ukrainos kariais, tarp kurių bus daug rusakalbių, bet teks susidurti ir su daugelio NATO valstybių kariškiais bei karine technika.

Vėlgi, verta pastebėti, kad karo eigos pranašystė, pateikta šiame tekste buvo ir išlieka stebėtinai tiksli, ypač, kai tai galime įvertinti prabėgus 10-čiai tragiško karo mėnesių. Jokių naivių įžvalgų, kad Kijevas bus užimtas per 3 dienas šiame pareiškime net su žiburiu negali įžvelgti.

Toliau pareiškimo autoriai teigia, kad jeigu Rusija pradės karą prieš Ukrainą, ji bus įtraukta į sąrašą valstybių, kurios grasina taikai ir tarptautiniam saugumui, jai bus pritaikytos sunkiausios sankcijos, Rusija taps atstumtuoju tarptautinėje bendruomenėje ir galimai neteks nepriklausomos valstybės statuso (! – reikšminga pranašystė).

Vėlgi negali nesistebėti tikslumu tokių pranašysčių apie karo pasekmes tarptautiniam Rusijos statusui. Verta atkreipti dėmesį į tai, kad pareiškimo autoriai nuosekliai kartojasi, kalbėdami apie grėsmes Rusijos valstybės tolesniam egzistavimui. Jas kelia tiek struktūrinės vidaus grėsmės, tiek Putino režimo planuojamas nusikalstamas karas.

Pagal pareiškimo autorius, tokių pasekmių negali nematyti prezidentas, vyriausybė ir gynybos ministerija, nes jie nėra tiek kvaili, kad to nesuprastų. Todėl, anot pareiškimo autorių, kyla klausimas kokie yra tikrieji keliamos įtampos ir galimų plačios apimties karo veiksmų (abi pusės mobilizuoja ne mažiau kaip po 100 000 karių) tikslai?

Pareiškimo autoriai duoda atsakymą į savo iškeltą klausimą dėl tikrųjų karo priežasčių, teigdami, kad šalies vadovybė, nesugebėdama išvesti šalies iš sisteminės krizės (o tai gali atvesti prie liaudies sukilimo ir valdžios pakeitimo) bei palaikoma oligarchų ir korumpuotų valdininkų, o taip pat ir Kremliaus maitinamos žiniasklaidos bei jėgos struktūrų, apsisprendė prioritetiškai įgyvendinti tokią politinę strategiją, kuri galutinai sugriaus Rusijos valstybingumą ir išnaikins vietinę populiaciją. Ir karas yra ta priemonė, kuri leis tai pasiekti, turint vienintelį tikslą dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus. Kaip sako pareiškimo autoriai: kitokio paaiškinimo mes negalime pateikti.

Vėlgi stebėtinai tiksli tikrųjų karo priežasčių analizė: aš pats visą laiką kartoju tą patį: kad Putinas karą pradėjo ne todėl jog jautėsi esąs labai stiprus, o kaip tik priešingai – dėl to, kad jautė jog režimas silpsta, jokių sisteminių šalies problemų nepajėgia spręsti, žmonių lojalumas režimui tragiškai mažėja (kaip Baltarusijoje 2020-ais metais), todėl reikia eiti į karą. Vien tik tam, kad „dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus“.

Ir pareiškimo pabaigoje jo autoriai paaiškina, kad iš valstybės Prezidento jie, Rusijos karininkai, reikalauja atsisakyti nusikalstamos politikos provokuojant karą, kuriame Rusija atsidurs būdama vieniša prieš jungtines Vakarų pajėgas, ir taip pat reikalauja, kad Putinas atsistatydintų ir taip sudarytų galimybes praktiškai realizuoti Konstitucijos 3 straipsnį („Rusijos Federacijos daugiataučiai liaudžiai priklauso valstybės suverenitetas ir ji yra vienintelis Rusijos Federacijos valdžios šaltinis“).

******

Štai tokį pareiškimą beveik prieš metus paskelbė Rusijos karininkų Susirinkimas, kurio vadovas yra dekabristo Ivašovo palikuonis. Verta prisiminti, kad dekabristai buvo XIX amžiaus pradžios Rusijos karininkai, kurie 1825 m. norėjo tokių pat demokratinių permainų Rusijoje, kokias į to meto Europą nešė Didžioji Prancūzų Revoliucija.

Verta apibendrintai peržvelgti pagrindinius aptarto pareiškimo teiginius:

nei Ukraina, nei Vakarai nekelia saugumo grėsmių Rusijai; todėl Rusijos grasinimai karu Ukrainai yra nusikalstami;
didžiausias grėsmes Rusijos egzistavimui kelia jos sisteminė vidaus krizė, ypač demografinė;
vidaus krizės pagrindinė priežastis yra netinkamas valstybės modelis, netinkama valdžia ir pasyvi visuomenė. Kitaip sakant, autoritarinis valstybės modelis tampa pagrindine Rusijos krizės priežastimi ir esmine grėsme jos tolesniam egzistavimui;
Rusija nesukūrė nei kitiems patrauklaus savo valstybės valdymo modelio, nei sėkmingos savo užsienio politikos. Bandymai „jėga“ priversti kitus, kad jie „mylėtų“ Rusiją ar jos vadovus yra pasmerkti žlugimui ir yra pragaištingi pačiai Rusijai;
karas bus pražūtingas visų pirma pačiai Rusijai, nes rusai amžiams taps mirtinais priešais ukrainiečiams, pražus tūkstančiai jaunų vyrų, o Ukrainoje Rusijai teks kovoti ne tik su ukrainiečiais (tame tarpe ir rusakalbiais), bet ir su NATO valstybių technika bei kariais;
Rusijai karas gresia visiška tarptautine izoliacija, žlugdančiomis sankcijomis ir net nepriklausomos valstybės statuso praradimu;
karas gali visiškai sunaikinti Rusijos valstybę bei jos naciją; vienintelis atsakymas kodėl Kremlius inicijuoja tokį pražūtingą karą – valdžia turi vienintelį tikslą dar kurį laiką išsaugoti savo anti-nacionalinę valdžią ir išsaugoti prisigrobtus iš liaudies turtus;
todėl yra reikalaujama ne tik sustabdyti karą, bet ir neatidėliotino Putino atsistatydinimo, nes tai vienintelis būdas kaip išvengti Rusijos pražūties.

Dabar, prabėgus beveik metams nuo karo pradžios, tokios įžvalgos ir pranašystės tikrai stebina ne tik savo tikslumu, bet ir pilietine drąsa. Ir svarbiausia, kad už visų žodžių slypi gilus susirūpinimas Rusijos likimu, ne Girkino ar Prigožino imperinis „ura – patriotizmas“, bet nuoširdaus Rusijos patrioto susirūpinimas „Rusijos tragedija“. Toks pat, koks 1825 metais skambėjo patriotiniuose dekabristų pareiškimuose.

Galima tik spėlioti, kodėl generolui Ivašovui vis dar leidžiama viešai reikšti savo kritišką nuomonę, kai už žymiai menkesnę Putino ir karo kritiką yra negailestingai sodinama į kalėjimą. Gal Kremlius supranta, kad generolo sodinimas į kalėjimą tik sureikšmins jo skelbiamą kritiką, o generolas“ Rusijos visuomenėje yra tradiciškai gerbiamas labiau nei koks nors „liberalas opozicionierius“.

Galų gale, nėra labai svarbu tai, kokį vaidmenį šiuo metu Rusijos visuomenėje vaidina tas pats generolas Ivašovas ar jo vadovaujamas Rusijos karininkų Susirinkimas. Toks beveik prieš metus skelbtas pareiškimas tik rodo tą faktą, kad kritinio mąstymo Rusijoje yra daugiau, nei vien tai, ką galima atrasti liberaliojoje opozicijoje Putinui. Ir svarbiausia, kad to kritinio sisteminio mąstymo ryškiausius daigus galima pamatyti tarp kariškių ir atsargos karininkų.

Ar iš to galima daryti kokias nors toli siekiančias išvadas?

Tikrai – negalima!

Tačiau, kai daug kas šiais laikais svarsto, kaip po pralaimėto karo Rusijoje prasidės ir įvyks permainos, tenka išgirsti pačių įvairiausių, kartais net fantastinių scenarijų. Pavyzdžiui, kad sukils visos kažkada Rusijos užkariautos tautos: čiukčiai, čiuvašai, mordoviai, jakutai ir pan., ir tokiu būdu Rusija suskils į mažus gabaliukus, o jie jau bus niekam nepavojingi (man tai panašu į Arizonos ar Nevados indėnų sukilimų planavimą); lygiai taip pat nelabai įtikinamai atrodo viešai skelbiami planai Ukrainoje ir pačioje Rusijoje suburti ginkluotus rusų pasipriešinimo būrius, kurie atėjus laikui kažkaip užims Maskvą ir nuvers Putiną; taip pat mažai tikėtina, kad Rusijos platybėse gali kilti masinis judėjimas už permainas Rusijoje ir tokiam judėjimui demokratiniu keliu pavyks pasiekti permainų Rusijoje.

Be abejo, visokie scenarijai teoriškai yra galimi, galimas yra ir jų mišinys. Tačiau nereikia užmiršti ir tokios pakankamai plačiai paplitusios istorinės patirties, kai savo valstybes gelbėdami nuo pražūties tokios, kaip jie ją supranta, iniciatyvos imasi karininkai (nebūtinai aukščiausio rango), kurie panaudoja organizuotą bent dalies kariuomenės jėgą ir dažnai beveik be kraujo perima valdžią savo šalyje. Yra buvę nemažai atvejų, kai taip perėmę valdžią karininkai tapdavo kruvinais diktatoriais, bet istorijoje yra žinoma ir nemažai atvejų, kai taip valdžią perima ir „protingi karininkai“, kurie sugeba stabilizuoti šalį, grąžina ją į normalų vystymosi kelią ir sudaro tinkamas sąlygas demokratijos evoliucijai tokioje šalyje. Nesinorėtų šia tema plėtotis, tačiau tiems, kas norėtų plačiau susipažinti su akademiniais šios temos tyrimais, galiu tik dar kartą rekomenduoti S.Huntington puikų veikalą „The Third Wave: Democratization in the Late Twentieth Century“.

Nesu joks Rusijos kariuomenės ar jos karininkų tarpe vyraujančių nuomonių ekspertas. Ir nepretenduoju tokiu būti. Tačiau istorija rodo, kad pakankamai dažnai karininkai jaučia ypatingą atsakomybės jausmą už ateitį savo valstybės, kuriai jie yra prisiekę tarnauti.

Ar yra tokių karininkų Rusijos kariumenėje, nesiimu spręsti. Bet kad jų yra Rusijos atsargos karininkų tarpe – tai galima drąsiai teigti. Todėl ir gimsta toks sisteminis jų Susirinkimo pareiškimas.

Ar protingi Rusijos karininkai imsis iniciatyvos ir imsis gelbėti Rusiją nuo pražūties – atsakyti negaliu.

Tačiau, kad Rusijoje yra protingų žmonių taip pat negaliu paneigti. O tai reiškia, kad ateis metas, kai rusai imsis ieškoti būdų, kaip išgelbėti Rusiją nuo Putino režimo jai sukeltų grėsmių. Nes kitaip Rusijos laukia tikra pražūtis. O tai nėra patrauklu daugeliui rusų.

2022.12.29

Respublikinėje Panevėžio ligoninėje – susitikimas su prof. Liudu Mažyliu

Sausio 2 d., pirmadienį, 13 val. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje (I aukšte) vyks susitikimas su Europos Parlamento nariu prof. Liudu Mažyliu. 2023-aisiais ligoninė minės savo 100-metį, o būtent prof. Liudo Mažylio senelis gydytojas prof. Pranas Mažylis buvo pirmasis įsteigtos Panevėžio ligoninės vadovas 1918–1920 m. „Metų pradžioje kviečiu susitikti Panevėžyje. Šiam miestui 2023-ieji itin ypatingi – Respublikinė Panevėžio ligoninė pradeda minėti savo šimtmetį. Man didelė garbė ir atsakomybė simboliškai pradėti šiam iškiliam jubiliejui skirtą renginių ciklą“, – teigia prof. Liudas Mažylis ir kviečia pasimatyti. Renginys atviras visiems panevėžiečiams ir miesto svečiams.

Išleistas ligoninės 100-mečiui skirtas pašto ženklas

Renginio metu bus pristatytas proginis ligoninės šimtmečiui skirtas pašto ženklas. Pirmasis jo egzempliorius bus įteiktas prof. Liudui Mažyliui. „Prieš paleidžiant į apyvartą, ligoninės 100-mečiui išleistas pašto ženklas bus pristatytas personalui ir renginio svečiams. Man šis įvykis yra ypatingas ir dėl mano senelio prof. Prano Mažylio darbo šioje ligoninėje, ir dėl mano paties kolekcinių bei filatelinių pomėgių“, – Respublikinės Panevėžio ligoninės 100-mečiui skirto pašto ženklo išleidimą ir pristatymą aptaria prof. L. Mažylis.

Pasak profesoriaus, labai simboliškai per istorinę atmintį susijungia tarpukario laikmetis, kuomet buvo įkurta dabartinė Respublikinė Panevėžio ligoninė, jo senelio prof. Prano Mažylio gyvenimas bei darbai ir paties L. Mažylio dabartinė veikla, asmeniniai pomėgiai.

Pristatys ir asmeninės kolekcijos parodą

Renginio metu Vasario 16-osios Akto originalo atradėjas, dabar su visuomenės sveikatos klausimais Europos Parlamente dirbantis prof. L. Mažylis visiems susirinkusiems taip pat pristatys ir savo privačios kolekcijos parodą „Vasario 16-osios Akto Signatarų autografai profesoriaus Liudo Mažylio kolekcijoje“. „Ši paroda skirta tai pačiai epochai, kaip ir ligoninės įkūrimas, o nemaža dalis Signatarų autografų – iš mano senelio prof. Prano Mažylio šeimos paveldo“, – parodą trumpai apibūdina prof. L. Mažylis.

Vasario 16-osios Akto originalo atsiradimas 2017-aisiais Berlyne paskatino prof. L. Mažylį toliau gilintis į Signatarų asmenybes, veiklą įvairiais jų gyvenimo laikotarpiais. O pirmieji autografai asmeninėje prof. L. Mažylio kolekcijoje atsirado kur kas anksčiau, dar 2015 m. juos aptikus šeimos archyve. Tarp jų – Mykolo Biržiškos raštas kolegai profesoriui Pranui Mažyliui dėl universiteto reguliamino svarstymo, Stepono Kairio laiškas iš Šveicarijos, Jono Smilgevičiaus pasirašyti įsipareigojimai dėl jo vadovaujamos firmos atliktinų darbų. „Pirmojo pasaulinio karo šimtmečio proga senelių sukauptame dokumentų archyve atlikau reviziją ir atradau keletą Signatarų parašų. Nuo to viskas ir prasidėjo. O nuo 2015 metų kolekcionuoju Vasario 16-osios Akto Signatarų autentiškus autografus“, – pasakoja EP narys.

Parodoje atsiskleidžia mažiau žinomos arba netikėtos detalės apie Signatarų biografijas, asmenybes. Anot prof. L. Mažylio, šioje parodoje vaizduojami laiškai ir kitokie dokumentai, atskleidžiantys išskirtines asmenybes neeiliniuose vaidmenyse. „Per Signatarų asmenines patirtis galime suprasti ir mūsų modernios valstybės, visuomenės raidą, – teigia europarlamentaras. – Man kiekvienas iš šių dvidešimties signatarų yra išskirtinis, labai nusipelnęs tautai ir valstybei“.

Pasakodamas apie Respublikinę Panevėžio ligoninę, Vasario 16-ąją ir savo senelį, profesorius pastebi įvairių netikėtų sąsajų. „Pranas Mažylis aktyviai susirašinėjo dėl savo grįžimo iš emigracijos į Lietuvą su Lietuvos Tarybos nariu daktaru Jurgiu Šauliu. O kartu simboliška, kad skelbimas apie mano senelio prof. P. Mažylio pradedamą gydytojavimą Panevėžyje buvo paskelbtas laikraščio „Lietuvos Aidas“ 1918 m. vasario 16 d. numeryje“, – pristato prof. L. Mažylis.

Daugiau įdomių gyvų pasakojimų – sausio 2 d., pirmadienį, nuo 13 val. Respublikinėje Panevėžio ligoninėje (I aukšte) vyksiančiame renginyje. Maloniai visų lauksime.

2022.12.27

Andrius Kubilius. Ko siekia Vakarai?

Esminis šio karo tolesnės eigos klausimas, kaip bebūtų paradoksalu, yra susijęs ne su Ukraina, bet su Rusija. Tai yra, su Vakarų požiūriu į Rusiją po karo. Nes Vakarų baimės, susietos su pokarinės Rusijos ateitimi, lemia ir valdo šiandieninius Vakarų sprendimus dėl paramos Ukrainai.

Kad Vakarai remia Ukrainą – tai yra akivaizdu. Kad jos dėka Ukraina laimėjo keletą strateginių pergalių – taip pat yra akivaizdu. Bet tolesnė karo eiga gali būti arba nuosekli ir dar spartesnė Ukrainos pergalių tąsa, arba „užšaldytas apkasų karas“, varginantis Ukrainą, galbūt varginantis ir Rusiją, bet patogus Vakarams, nes nereikalauja jokių aiškių strateginių atsakymų į klausimą – ko nori ir ko siekia Vakarai?

Teoriškai atsakymą lyg ir girdime – Vakarai lyg ir skelbia, kad nori Ukrainos pergalės ir kad Ukraina pati turi nuspręsti, kokio rezultato ji siekia. Tačiau ar Vakarai tikrai nori Rusijos pralaimėjimo (ir dar triuškinamo pralaimėjimo), taip ir lieka neaišku.

Žodžiai apie tai, kad dėl karo baigties turi nuspręsti Ukraina, skamba kaip šalutinio stebėtojo pozicija, joje neatsispindi joks Vakarų strateginis interesas: ar jie nori Ukrainos triuškinančios pergalės, ar tik status quo išlaikymo?

Mano įsitikinimu, šiame karo etape esminiu tampa klausimas: ar Vakarai turi strategiją, kokios baigties Ukrainos kare prieš Rusijos agresiją jie nori. Ir šio klausimo esmė ne tiek apie Ukrainos karinės pergalės mastą, bet apie tos pergalės įtaką Rusijos ateičiai po pralaimėto karo. Ar Vakarai nori, kad Rusija po karo iš esmės transformuotųsi į normalią valstybę, ar Vakarai tokia transformacija netiki ir baiminasi, kad Rusijos ateitis po karo gali būti net baisesnė, nei dabartis su Putinu?

Tokios baimės ir yra dabartinio Vakarų neryžtingumo remiant Ukrainą pagrindinė priežastis.

Ukraina gali pasiekti triuškinančią pergalę, jeigu Vakarai suteiks Ukrainai tiek ginklų, kiek reikia pergalei, o ne tiek, kiek dabar gauna (žr. generolo Zalužnyj interviu the Economist). Dešimt karo mėnesių akivaizdžiai įrodė, kad Rusijos karinė galia neprilygsta Vakarų karinėms technologijoms ir Ukrainos karių drąsai bei motyvacijai. Tai yra ir Ukrainos pergalės lygtis, kurioje svarbiausias kintamasis, nuo kurio priklauso kada Ukrainai pavyks pasiekti pergalę – yra Vakarų karinė parama.

Kodėl Vakarai nepadidina ginklų tiekimo kiekybės ir kokybės? Yra tik trys galimos priežastys: a) patys nebeturi daugiau ginklų sandėliuose ir nepajėgia daugiau pagaminti; b) bijo „eskalacijos“, kad stipri ir ženkliai didesnė Vakarų parama Ukrainai Leopard tankais ar ATACMS toliašaudėmis raketomis iššauks beprotišką branduolinį Putino atsaką; c) patys Vakarai neturi pergalės Rusijos atžvilgiu strategijos ir nežino ar tikrai nori Ukrainos totalinės pergalės.

Nenagrinėsiu techninių problemų – ar Vakarai gali pagaminti daugiau ginklų. Tikrai gali, jeigu nori. Kyla klausimas – ar tikrai nori, ir kiek nori.

Kalbos apie eskalacijos baimes taip pat kuo toliau, tuo mažiau darosi įtikinamos. Tokias kalbas buvo galima suprasti kovo-balandžio mėnesiais, kai Vakarai Ukrainai tiekė tik lengvąją ginkluotę – stingerius ar džavelinus. Tačiau, kai amerikiečiai pradėjo tiekti vidutinio nuotolio HIMARS, labai reikšmingai prisidėjusių prie pastarojo laikotarpio ukrainiečių pergalių, tai nesukėlė kokios nors superbeprotiškos Rusijos reakcijos, išskyrus vadinamąją „mobilizaciją“ bei civilinių energetikos objektų apšaudymą. Todėl aiškinimas, kad Leopard, Abrams tankų ar ATACMS tiekimas Ukrainai taps priežastimi kokiai nors naujai Kremliaus beprotystei, yra tik bandymas pabėgti nuo pagrindinio klausimo – kokia šiame kare yra Vakarų strategija ir kokio strateginio tikslo šiame kare Vakarai siekia.

Atsakymo į šį klausimą vis dar nėra, todėl nėra ir Abrams ar ATACMS.

Esminė problema – Vakarai neturi strategijos, kokios karo baigties įtakos Rusijos ateičiai Vakarai tikisi ir nori. Vakarai žino, kokio scenarijaus jie bijo – Rusijos (po pralaimėto karo ir po Putino) visiškos griūties, su kruvinu vidiniu Rusijos chaosu, nebekontroliuojamais branduoliniais ir cheminiais ginklais. Vakarai nėra įsitikinę, kad po pralaimėto karo Rusija (su Vakarų pagalba) sugebės transformuotis į normalesnę, labiau europietiško tipo valstybę (taip, kaip nacių Vokietija transformavosi į dabartinę Vokietiją). Arba galvoja, kad tokia transformacija įvyks tik tada, jeigu Rusija ne tik pralaimės karą, bet prieš tai bus ir išvarginta ilgo ir Rusiją žlugdančio karo.

Tai nereiškia, kad kažkas Vakaruose labai nori po šio karo išsaugoti Putiną, tai reiškia tik tai, kad jie iki šiol nėra pasiruošę garsiai pasakyti – „unconditional surrender“ (besąlygiškas pasidavimas), taip, kaip Sąjungininkai dar karo pradžioje pasakė Hitleriui. Todėl Vakarai iki šiol kartoja, kad taikos sąlygas nustatys Ukraina (ir tai jau yra geriau, negu nieko), bet patys sau nepasako ko jie, kaip Vakarai, siekia.

Kai Vakarai iki šiol nežino, kokios šio karo baigties įtakos Rusijai jie nori ir siekia, tai ir Vakarų parama Ukrainai išlieka tokiame lygyje, kuris leidžia Ukrainai nepralaimėti, bet taip pat leidžia ir Rusijai išvengti totalinio sutriuškinimo. Kol kas.

Toks Vakarų neryžtingumas yra nedovanotinas. Ne tik todėl, kad kas dieną tai kainuoja dešimtis ir šimtus ukrainiečių gyvybių. Bet ir todėl, kad Vakarai nedrįsta ryžtingai imtis iniciatyvos bei lyderystės, sprendžiant ir Rusijos ateities klausimą.

Akivaizdu, kad šis klausimas yra svarbiausias šio karo klausimas. Ne tik kaip apginti Ukrainos suverenitetą šiame kare, bet ir kaip amžiams sunaikinti „imperinės Rusijos“ grėsmės faktorių – tai yra esminiai šio karo klausimai. Šis karas atveria galimybes ir minėtojo antrojo esminio klausimo sprendimui – „imperinės Rusijos“ grėsmės likvidavimui. O tam visų pirma reikia, kad Ukraina pasiektų triuškinančią karinę pergalę. Tačiau tam reikia žymiai didesnės Vakarų karinės paramos Ukrainai. O tai prasideda nuo Vakarų įsitikinimo, kad jie turi strategiją, kaip kare sutriuškintai Rusijai padėti transformuotis į normalią, europietiško tipo valstybę.

Paradoksas, tačiau toks dabartinės „Putino Rusijos“ sutriuškinimas jos pradėtame kare prieš Ukrainą būtų visų pirma naudingas pačiai Rusijai, nes tai yra vienintelė galimybė, kaip Rusija po pralaimėto karo galėtų pasukti radikalios transformacijos keliu. Ir tokiu būdu sugrįžti į civilizuotą pasaulį, modernizuotis ir išmokti kurti normalų gyvenimą pačioje Rusijoje palaipsnės evoliucijos keliu, o ne pačiai save bausti imperinių nostalgijų, civilizacinio atsilikimo ir vidaus revoliucijų ar kolonijinių karų tragedijomis.

Ir tai būtų naudinga Ukrainai, nes tai yra vienintelė galimybė, kad nebeliktų „imperinės Rusijos“, po kelių metų atsigavusios po pralaimėto karo ir vėl planuojančios, kaip sugrįžti į Ukrainą su nauja agresija.

Tai taip pat būtų naudinga Europos Sąjungai ir visiems Vakarams, nes tai vienintelis kelias, kaip Europos kontinente pagaliau išspręsti pagrindinę Europos saugumo problemą – „imperinės agresyvios Rusijos“ problemą. Tik demokratinė Rusija nebebus grėsmė Europos saugumui, nes demokratijos tarpusavyje nekariauja. Šiandien Vakarų pasirinkimas yra egzistencinis: arba Vakarai investuoja į atsiveriančią galimybę pagaliau išspręsti šią „Rusijos grėsmės“ problemą, arba ir toliau ateities kartos Europoje turės gyventi grėsmės paunksmėje.

Ko reikia, kad Vakarai pagaliau atrastų savyje drąsos ir intelektinės jėgos turėti tokią „Rusijos strategiją“, kokios šiandien reikia, ir kuri būtų paremta ne Putino beprotystės baime, ne įsikalbėta karo eskalacijos baime ar po pralaimėto karo sugriuvusios Rusijos chaoso baime, bet būtų orientuota į paramą pralaimėjusios Rusijos transformacijai, o tokios strategijos įgyvendinimas prasidėtų nuo tokios karinės paramos, kuri garantuotų neatidėliotiną ir triuškinančią Ukrainos pergalę?

Matau tik vieną atsakymą į šį klausimą: visų pirma reikia išspręsti Vakarų strateginės lyderystės deficito problemą. Nuo karo pradžios Vakarai esmingai pasikeitė: klaidingų iliuzijų dėl Putino nebeliko; Vakarai sugebėjo mobilizuoti tiek paramos Ukrainai, kad Ukraina pasiekė keletą strateginių karinių pergalių: prie Kyjivo, Charkivo, Chersono apskrityse; Ukrainai buvo suteiktas ES narystės kandidato statusas; Europos Sąjunga labai sėkmingai atsikratė energetinės priklausomybės. Tačiau visa tai buvo pasiekta tik reaguojant į Rusijos agresyvius veiksmus ir jų sukeltą šoką. Galima būtų pasidžiaugti, kad vis tik buvo sugebėta taip reaguoti, tačiau iki šiol nesimato, kad Vakarai drįstų atsakyti į esminį strateginį klausimą – ar Vakarai sieks Rusijos transformacijos, kuri prasidėtų nuo triuškinančios Ukrainos karinės pergalės? Ir ar pagaliau patys turės savo strategiją, ir siektų jos įgyvendinimo, o ne vien tik reaguos į Rusijos veiksmus?

Iš kur tokia lyderystė gali atsirasti? Abejoju, jog tokio vaidmens galėtų imtis kolektyvinė Europos Sąjunga (pastarąją reikia sveikinti vien už tai, ką iki šiol jai pavyko nuveikti ir nesitikėti ko nors kokybiškai ir strategiškai naujo). Kaip rašo Kadri Liik iš ECFR apie Europos Sąjungą, po to, kai prasidėjo karas: „Nei viena ES valstybė nesiima lyderystės formuojant ES politiką Rusijos atžvilgiu; užgimė „vienybė be lyderių“ (“No single EU member state is guiding Russia policy; a ‘leaderless unity’ has emerged.”).

Realiai tokios lyderystės Vakaruose gali imtis tik Jungtinės Valstijos ir Ukraina. Abiems joms reikia tartis ne tik dėl HIMARS ar ATACMS. Reikia tartis ir dėl Rusijos transformacijos (po to, kai Rusija bus sutriuškinta) ir strategijos kaip tokia transformacija gali būti įgyvendinta. Nes tik tada, kai Vašingtonas patikės tokios strategijos įgyvendinimo realumu, tik tada atsiras ir tokiai pergalei reikalingi ATACMS, ir žymiai daugiau HIMARS.

Koks Europos Sąjungos ir Lietuvos vaidmuo galėtų būti šio esminio šių dienų iššūkio Vakarams – Rusijos strategijos – reikale? Europos Sąjunga turi visų pirma spręsti savo „strateginės autonomijos“ paradoksą: jeigu Europos Sąjunga nori dalyvauti pokario Rusijos likimo svarstymuose, ji turi investuoti į karą tiek pat, kiek investuoja amerikiečiai (ginklais) ar ukrainiečiai (gyvybėmis). Tai, kad visa ES iki šiol ginklų Ukrainai patiekė 5 kartus mažiau nei JAV, rodo tik tai, kad ES sąmoningai vengia dalyvauti sprendžiant esminį klausimą – pokario Rusijos ateities klausimą. Arba bijo dalyvauti jį sprendžiant. Nes vis dar bijo suerzinti Putiną. Todėl E.Makronas vėl ir vėl kalba apie kažkokias „saugumo garantijas“ Rusijai ir kaip mažas vaikas, bent kelis kartus nudegęs burną nuo karštos sriubos, vis dar pučia į jau atvėsusią sriubos lėkštę. Nors ir yra akivaizdu, kad Rusijos ateičiai didžiausias grėsmes kelia pati dabartinė Rusija ir jos autoritarinis Putino režimas. Jeigu norima ateities Rusijai suteikti „saugumo garantijas“, tam yra vienintelis kelias: pasirūpinti pokario Rusijos transformacija į demokratiją. O tam reikia nustoti bijoti, tame tarpe ir dabartinio Putino ir to, kas įvyks su Rusija, kai Putinas šį karą triuškinančiai pralaimės. Europa turi pagaliau išsivaduoti iš „baimės autonomijos“.

Lietuvai būtų svarbu suprasti, kad Ukrainai galime padėti ne tik tuo, ką iki šiol jiems solidariai dvišališkai tiekdavome – ginklus ar generatorius, – ne tik naujais sankcijų paketais Rusijai, kurie vis mažiau ir mažiau besikandžioja, bet ir telkdami viešą paramą Jungtinių Valstijų lyderystei, ryžtingai sprendžiant pokario Rusijos transformacijos reikalą ir vardan to jau dabar investuojant į Ukrainos triuškinančią ir neatidėliotiną pergalę. Vašingtone turime kalbėtis ne tik kaip padidinti amerikiečių rotacinių pajėgų kiekį Lietuvoje, bet ir apie tai, kokios strategijos reikia laikytis pokario Rusijos atžvilgiu, nes atsakymas į šį klausimą esmingai svarbus tam, kad Ukraina jau artimiausiu metu galėtų pasiekti pergalę.

Ar Vakarai ir Jungtinės Valstijos yra pajėgūs tokiai strateginei lyderystei?

Prisiminkime XX amžiaus 9 dešimtmečio Vakarų ir JAV lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų Blogio Imperija: viskas prasidėjo nuo Jono Pauliaus II tapimo Popiežiumi, po to sekė dramatiškas naftos kainų kritimas, po to R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams ir Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos Blogio Imperijos įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas. Ir dabar to paties reikia.

Ne veltui tik ką įvykusį V.Zelenskio vizitą į Vašingtoną, daug kas lygino su garsiuoju V.Čerčilio vizitu į Jungtines Valstijas 1941-ais metais. Ruzvelto ir Čerčilio lyderystės pavyzdys yra labai reikalingas šių dienų Vakarams.

V.Putinas Kremliuje pagaliau turi išgirsti aiškią strateginę Vakarų žinią: „unconditional surrender“. Tai jam gali pasakyti tik Dž..Baidenas ir V.Zelenskis. Tikėkimės, kad ir europiečiai tokiai JAV ir Ukrainos lyderystei nesipriešins.

2022.12.25

Šventinis „Mūsų balsas Europoje” numeris

Kviečiame skaityti paskutinįjį 2022 m. „Mūsų balsas Europoje” numerį, kuriame rasite EP narių A. Kubiliaus, R. Juknevičienės ir L. Mažylio metus apžvelgiančius interviu.

202212 MUSU BALSAS

2022.12.22

Liudas Mažylis. Seni atvirukai primena Kalėdinių sveikinimų tradiciją

Visais laikais šv. Kalėdos mums nešdavo tikėjimą bei viltį. Ir net baisiausių karų metu žmonės laukdavo gražiausių metų švenčių, linkėdavo vieni kitiems taikos ir ramybės… Visais laikais šiuo ypatingu metu žmonės norėdavo vieni kitus sveikinti asmeniškai: egzistuoja ilgametės sveikinimų tradicijos.

Štai ir mano asmeninėje kolekcijoje sukaupti įvairių laikų kalėdinės bei naujametinės tematikos pašto ženklai ir atvirukai liudija tai. Plėtojantis pašto paslaugoms, jau 19 a. pabaigoje ėmė įsitvirtinti tradicija sveikinti vieniems kitus ne tik asmeniškai, dovanomis, bet ir paštu siuntinėjant atvirukus, laiškus. O per tuos kolekcijoje susikaupusius šventinius atvirukus, pašto ženklus atsispindi ir pačios Lietuvos istorijos vyksmas iki pat mūsų dienų. Ji aprėpia 20 a. Lietuvoje (ir ne tik joje) išleistus, mūsų šalyje ir į ją siųstus atvirukus, skirtus sveikinti su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais. Štai, pavyzdžiui, dar 20 a. pradžios atvirukai liudija apie Lietuvą carinės Rusijos okupacijos metu. O seniausias mano kolekcijoje lietuviškas atvirukas – „patriotinis“, su LDK kunigaikščių atvaizdais. Tai rodo, kad net ir rusų carų valdoma Lietuva bandė priminti savo istorines šaknis.

Asmeniniai sveikinimai paštu tęsėsi ir Pirmojo pasaulinio karo metais, kai dar tik kūrėsi Vasario 16-osios Lietuva. Galiausiai ši tradicija daugelyje valstybių, tarp jų ir Lietuvoje, visai įsitvirtino tarpukariu. Tai vyko sulig pašto plėtra, o kalėdinės tematikos atvirukams paklausa ėmė dar labiau didėti. Tarpukario Lietuvai ir mano asmeninėje filatelinėje kolekcijoje skirtas didžiausias dėmesys. Įdomus faktas, kad nors užrašai ant atvirukų lietuviški, tačiau, pasirodo, tik nedaugelis jų buvo spausdinami Lietuvoje, o daugiausiai – Vokietijoje bei Prancūzijoje. Tad kalėdinės spalvos bei siužetai įvairiose Europos valstybėse tarpukariu ne kažin kuo skyrėsi. Galima pastebėti, kad senesniuose tarpukario pradžios atvirukuose dominuoja religinis turinys, o vėlesnio leidimo atvirukai jau pasižymi vaizdų įvairove. Ėmė nusistovėti tam tikra įvairius atvirukus vienijanti simbolika: eglutė, sniegas, kalėdiniai papuošimai, vaizduojami kiti „tradiciniai naujametiniai“ augalai, gyvūnija, šventinis stalas, angeliukai.

Antrojo pasaulinio karo metai nebuvo palankus laikas tokiems sveikinimams, o sovietmečiu Kalėdų šventimas apskritai nebuvo toleruojamas. Tiesa, vėliau, septintąjį dešimtmetį, suklestėjo sveikinimai su Naujaisiais metais. Būta ir įdomaus dizaino siužetų, pavyzdžiui, kur virš Vilniaus Gedimino bokšto vaizduojama sovietinės Lietuvos vėliava. Mūsų tautiečiai išeivijoje tuo laiku pasirūpindavo kalėdinių atvirukų su lietuviškais užrašais leidyba, ir mus, giminaičius, lepindavo jų atsiųsdami. O ir mano ši šventinė kolekcija prasidėjo nuo laiškų, atvirukų adresuotų mano šeimos nariams – tetai, mamai, seneliams bei pačiam man.

Vis dėlto Antrojo pasaulinio karo metu ir sovietmečiu mano šeimą pasiekdavo ne tik gražiausi šventiniai sveikinimai, bet ir laiškai iš tremties, siųsti į Kauną, adresuoti mano močiutei Antaninai Mažylienei. Vieną jų – gautą iš tremty išgyvenusio mano dėdės Juozo Siručio – čia pacituosiu. Laiškas rašytas iš Sosvos – lagerio rytinėse Uralo pašlaitėse – 1947 m. gruodžio 26 d.: „Sveikinu su Kalėdomis. Mes dirbome per visas šias dienas. Dėl to ir šios dienos man daug sunkesnės, negu visada. Per Kūčias susirinkome visi žemiečiai, laužėme plotkelę, už kurią visi dėkojame Tetai Emilijai, išsivirėme kompoto ir liūdnai prisiminėme, kaip kas seniai seniai šventė Kūčias, Kalėdas… Dirbti tomis dienomis buvo itin sunku, bet nieko nepadarysi… Teliko tik keletas dienų iki Naujųjų Metų… Dirbant dienos greit bėga, tik metai lėtai slenka. O vis tik jau šeši su puse suėjo, kai aš čia – Urale. Kai pagalvoju, kad čia praeina patys mano geriausieji metai, kai svajoju, ką būčiau pasiekęs normaliose sąlygose – oi kaip sunku, sunku tampa širdyje… Ir dar ne vienus metus teks čia būti. O kas tada? Kam aš dar būsiu tinkamas, kam reikalingas? Dėl savo praeities, su savo „dėme“ vargu, ar galėsiu dirbti savo tėvynėje pagal specialybę. Tokios mintys vis dažniau ir dažniau mane kankina… Bet gi nieko nepadarysi, tenka laukti, kas bus ateityje. Ilgai dar lieka laukti… Parašykite, kaip mano Tėvas? Sesuo Leo rašė, kad jis labai serga. Dėl Jo labai neramu … Viso gero. Juozas.“ Laiškas neilgas, o kiek daug jame išsakyta…

Kalėdiniai atvirukai, jų kolekcija nuteikia šventiškai, o laiškai iš tremties – suteikia rimties bei vilties. Visa tai tuo pačiu primena, kas kinta, o kas išlieka amžina. Šiandieninėse asmeninių sveikinimo tradicijose mes turime visišką laisvę: egzistuoja pačių įvairiausių žanrų sveikinimai bei atvirukų ir pašto ženklų dizainai. Tik šiemet mes šį ypatingą ir stebuklingą laiką pasitinkame ne taip, kaip buvome įpratę… Tai, ko linkėti žmonėms, šiuo metu patiriantiems karo siaubus? Kad gerai degtų dujinė, kad veiktų elektros generatorius, kad pavyktų sušilti, kad būtų iš kur parsinešti vandens? Kad radę progą įsikrauti telefoną galėtų bent trumpam susisiekti su artimaisiais?

Istoriniai išgyvenimai, užfiksuoti popieriuje ir mūsų atmintyje, gali mus sutvirtinti. Būkime tas šviesos žiburys vienas kitam. O kartu toliau puoselėkime tauriausias šventines tradicijas, saugokime jas. Sunkiausių karų ar priespaudos laikais visada išlaikėme tikėjimą, kad galiausiai šviesa nugalės tamsą.

EP narių šventiniai sveikinimai ir metų apžvalga

Paskutiniojo šių metų Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės pokalbio iš Europos Parlamento (EP) metu europarlamentarai apžvelgė praėjusių metų svarbiausius įvykius.

„Dar vienos Kalėdos, dar vieni metai prabėgo. Nesinori jokių banalių žodžių, todėl, kad metai buvo ypatingi. Kas žino, kaip atrodys vadovėliuose aprašytas šitas laikotarpis, nes mes nežinome, kas bus kitais metais. Norisi tikėtis, kad jie bus kitokie, kad ateis Taika pagaliau, bent jau į Ukrainos žemę, bet laukia labai daug visokių darbų. Kaip Tau jausmas? Tu niekada nemėgdavai atvirukų ir saldžių pasveikinimų, tai karo metai…“, – R. Juknevičienė pasiteiravo kolegos.

„Teisingai pasakei, man niekada „nelipdavo“ tie barokiniai pasveikinimo žodžiai. Gerai, kad galime pasveikindami su šv. Kalėdomis ir aptarti prabėgusius metus, ir pažiūrėti į priekį. Tai metai, be abejo, ypatingi, daugeliui žmonių tragiški, turiu omeny Ukrainą. Dramatiški, didžiuliai pokyčiai vyksta. Bet iš kitos pusės, man atrodo, kad kada nors, istorijos perspektyvoje, kai iš Dangaus tą matysime, – sakė A. Kubilius. – Šie metai matysis kaip istorinių lūžių metai. Aš pats sau taip vardinu, bet taip jau susiklostė mūsų likimas, kad mes taip, kaip Vakaruose įprasta sakyti, matėme Berlyno sienos griūtį, kaip subyrėjo visas socialistinis lageris ir mes atkovojome savo Nepriklausomybę, tai dabar ateina toks metas, kuris ateityje gali būti įvardintas kaip Kremliaus sienų byrėjimo metas. Ne tų fizinių, nes ten architektūrinis paminklas, bet to autoritarinio režimo, priespaudos, agresijos, melo, korupcijos, kleptokratijos. Prasideda labai stiprus byrėjimas. Ir tas karas, kurį Putinas pradėjo, nusikalstamas karas, iš tikrųjų buvo pradėtas ne dėl to, kad Putinas jautėsi labai stipriu, bet dėl to, kad jis jau galbūt jautė, kad tos sienos pradeda byrėti. Jų byrėjimas artėja: Ukraina, revoliucija Baltarusijoje užspausta su kraujais. Tie pojūčiai man leidžia galvoti, kad ateityje į istorijos vadovėlius bus įrašyti du dalykai: Kremliaus sienų byrėjimo pradžia, prasidėjusi su Putino invazija į Ukrainą ir šalia Spartos mūšio bus įrašyta Mariupolio gynyba, kiti Ukrainos mūšiai, tai kas istorijoje turi unikalumo“, – mintimis dalijosi A. Kubilius.

„Dabar baigiantis metams, grįžtant atgal, prisimenant tą vasario 24-ąją ir dar mėnesius iki tol, kol brendo visa ši situacija, aš dažnai galvoju ir savo kolegoms vakariečiams esu linkusi pasakyti. Įsivaizduokime visi kartu, jei Putinas per savaitę būtų paėmęs Kyjivą ir Ukrainą, o akivaizdu, jog toks planas buvo, jis net neplanavo plano B, tai matosi pagal visą eigą. O taip galėjo įvykti. Kaip sako ekspertai, tai buvo penkių minučių klausimas. Keletas klaidų iš Rusijos pusės ir jei Ukraina nebūtų padariusi kažkokių veiksmų, tai būtų įvykę. Juk jau buvo visi desantai nuleisti prie pat Kyjivo ir pačiame mieste. Įsivaizduokime dabar sutikdami Naujus Metus, kad ir kokia sunki situacija dabar yra, ir kaip skaudu matyti, kas dabar vyksta Ukrainoje, bet aš jau matau tai kaip tam tikrą jau pasiektos pergalės dalį.

Nes tai, kas vyko dvidešimt metų po visos Sovietų Sąjungos, dalį, kai valdo Putinas, man mediciniškai primena pūlinį, kurio nenorėjo pamatyti daugelis Vakaruose. Jo tiesiog nenorėjo matyti. Pats Putinas pradėdamas šį karą, 24 dieną, šio karo šį etapą, jis tą pūlinį pradūrė. Ir dabar tie kraujingi pūliai, atsiprašau už žodžius, bet aš taip matau situaciją. Ir tas pratrūkęs pūlinys, gydomas Ukrainiečių krauju, bet aš tikiu, kad jis bus išvalytas. Ir čia mūsų visų pareiga. Lietuvos žmonių pagalba Ukrainai, kad tas pūlinys neužkrėstų. Tai tokiomis nuotaikomis aš sutinku Naujus Metus, sėsiu prie Kūčių stalo ir susitiksiu su artimaisiais per šv. Kalėdas galvodama, kad pirmiausia ačiū Ukrainai, kad išgelbėjo nuo to pūlinio, kuris galėjo ateiti iki mūsų. Ir, žinoma, jaučiuosi, kad darėme kartu daug, kiek galėjome. Ir dar daug reikės padaryti. Sveikindama jus, noriu palinkėti, kad tie metai būtų sveikesni visomis prasmėmis ir tų politinių pūlinių kontekste ir visokių pandemijų ir mūsų pačių. Dėkoju mūsų Vyriausybei, kolegoms, bendražygiams, kurie atlaikė labai sunkius metus Lietuvoje. Kad ir ką besakytų, aš neįsivaizduoju, kas būtų Lietuvoje, jei dabar būtų kita Vyriausybė, o ne Ingridos Šimonytės ir ne mūsų žmonės frakcijos daugumoje. Ir Gabrielius Landsbergis, jo kaip partijos pirmininko lyderystė. Tai visus, visus sveikinu, linkiu dar didesnės ištvermės“, – linkėjo R. Juknevičienė.

„Pirmiausia linkiu visiškos Ukrainos pergalės kare. Ką tai gali reikšti? Pirmiausia – teisingą virsmą Baltarusijoje. Lukašenka kristų. Tai reikštų, kad demokratijos siena persikelia iki Smolensko. Tai 400 kilometrų nuo mūsų ir tiek pat nuo Maskvos. Tai būtų didžiulė permaina. Tokiu atveju pradėtume matyti ir kitokios Rusijos daigelius. To visiems palinkėčiau, nes tikrai norisi matyti, kad dabar vykstantys dramatiški įvykiai ir pūlinio pratrūkimas, ir Kremliaus sienų griūtis, kad mūsų ateities kartoms leistų nebegyventi amžinai grėsmių paunksnėje,“ – viltingai linkėo A. Kubilius.

Parlamentarai atsisveikino dėkodami už draugystę, paramą, palaikymą, kurią jautė, net būdami toli ir linkėjo geresnių ateinančių metų.

Liudas Mažylis. Ar tikrai Europa jau išsprendė energetikos iššūkius?

Kupiniems iššūkių metams einant į pabaigą, Briuselyje dar neseniai vyko politinės diskusijos dėl aktualiausių bendrijos klausimų. Reiktų pažymėti, kad per pastarąsias kelias savaites įvyko keli esminiai proveržiai. Gruodžio 15 d. Europos Vadovų Taryboje sėkmingai susitarta dėl 18 mlrd. eurų vertės finansinės pagalbos Ukrainai paketo atblokavimo kitiems metams. Kiekvieną mėnesį Ukraina gaus vidutiniškai po 1,5 milijardo, neminint humanitarinės ir panašios paramos. Taip pat ES vadovai patvirtino ir devintąjį sankcijų paketą, skirtą Rusijai. Tačiau svarbu prabrėžti ir dar vieną ilgai lauktą sprendimą – ES energetikos ministrams pavyko susitarti dėl energijos rinkos korekcijos mechanizmo, skirto dujų kainoms riboti. Jo laukta nuo rudens pradžios.

Rusijai pradėjus agresyvų karą Ukrainoje, šiais metais Europos energijos rinka tapo pažeidžiama dėl neproporcingų kainų ir dėl pasiūlos sumažėjimo. Rusija jau nuo pavasario mažino dujų tiekimą į Europą. Dar birželį „Gazprom“ sumažino net apie 40 proc. įprastinio tiekimo. Po to sekė „Nord Stream 1“ dujotiekio epopėja, kuri pasibaigė vamzdžio sprogimu ir kaltininkų paieškomis, nors visi ženklai rodė, jog tai eilinė Kremliaus provokacija. Tačiau esminis energetikos iššūkis pasireiškė rugpjūtį, kai ES dujų kainos pasiekė precedento neturintį piką – apie 300 eurų už MWh. Žinoma, dujų kainos palaipsniui nusmuko, tačiau, jas lyginant su ankstesniais metais, kainos vis tiek išliko rekordinės. Toks kainų šuolis padarė spartų neigiamą poveikį ES ekonomikai bei namų ūkiams. Aukštos dujų kainos labiausiai prisidėjo prie infliacijos, kuri spalio mėnesį ES pasiekė 11,5 proc. Tačiau gruodį dujų kainos nukrito iki (vidutiniškai) 130 eurų už MWh. Taip įvyko dėl to, kad paklausa rinkoje sumažėjo, nes ES suspėjo laiku užpildyti dujų saugyklas iki žiemos. Visgi dėl naujo rinkos korekcijos mechanizmo sutarti buvo svarbu. ES energetikos ministrai sutarė, ir mechanizmas galės pradėti veikti jau kitais metais.

Pagrindinis iššūkis siekiant susitarimo buvo diskusijos dėl viršutinės dujų kainos ribos. Pradinis Europos Komisijos dujų kainos viršutinės ribos siūlymas – 275 eurai už megavatvalandę. Tokią kainą daugelis ES šalių laikė per didele ir todėl neefektyvia. Dauguma Pietų ir Rytų Europos valstybių intensyviai priešinosi tokiai viršutinei dujų kainos ribai, kadangi, dujoms rinkoje pasiekus Komisijos siūlytą ribą, ji mažoms Europos valstybėms vis tiek būtų per aukšta. Derybų metu Vokietija ir Nyderlandai oponavo žemesnėms gamtinių dujų kainos luboms, kadangi tai ilgainiui galėtų paveikti ES konkurencingumą pasaulinėje rinkoje. Žinoma, Vokietija ir kitos industrinės valstybės nuogąstauja, kad jų vidaus rinkai gali ateityje būti sunku užsitikrinti dujų tiekimą, jeigu tarptautiniai suskystintų dujų tiekėjai dėl energijos rinkos nekonkurencingai žemų kainų nusigręš nuo Europos. Visgi galutinį rezultatą pavyko pasiekti. Sutarta, kad viršutinė gamtinių dujų kainos riba būtų sumažinta iki 180 eurų už MWh. O pats mechanizmas įsigalios tada, kai tris darbo dienas dujų kaina viršys 180 eurų už MWh ir tuo pačiu laikotarpiu bus 35 eurais didesnė už kitose tarptautinėse rinkose esantį kainų vidurkį. Mechanizmas bus pradėtas taikyti nuo 2023 m. vasario 15 d., atlikus vertinimus dėl tiekimo saugumo ir dujų paklausos augimo. Verta priminti, kad mėnesio pradžioje Taryba nusprendė nustatyti 60 dolerių už barelį naftos kainos viršutinę ribą naftos žaliavai ir jos produktams. Ironiška, kad Kremlius iškart puolė postringauti apie žalą laisvajai rinkai, žinant, kad pačioje Rusijoje verslas apskritai jokios autonomijos neturi. Visgi dabar ES po truputį užsitikrina dujų tiekimą ir vis labiau remiasi suskystintų dujų terminalų pajėgumais, todėl tikėtina, kad rusiškasis dujų šantažas kitais metais nebepasikartos. Žinoma, pavasarį vėl prasidės požeminių gamtinių dujų talpyklų pildymas ir pasiruošimas naujai 2023– 2024 metų žiemai, todėl tikėtina, kad naująjį mechanizmą gali tekti panaudoti.

O kalbant apie Europos Parlamento poziciją, tai dar 2022 m. spalio pradžioje pasisakėme už skubių energetikos rinką reguliuojančių priemonių priėmimą, skirtą sumažinti sparčiai augančių energijos kainų spaudimą Europos namų ūkiams ir įmonėms. Rezoliucijoje dėl ES atsako į energijos kainų padidėjimą Europoje gamtinių dujų kainų „lubų“ numatytas tikslas – siekti, jog ES įgautų didesnį vaidmenį reguliuojant energetikos rinką, kad ateityje galėtume laiku reaguoti į kainų šoką. Manau, esminis visos ES uždavinys, kuris iškeltas ir šioje rezoliucijoje, yra užtikrinti ES narių visišką energetinę nepriklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro iki 2027 m. Nors ir tikiu, kad ES tai galėtų pasiekti dar anksčiau.

Visgi verta ir vėl pasikartoti, kad optimaliausias variantas yra nepamiršti ir atsinaujinančios energijos tikslų, kurie gali padėti užsitikrinti nepriklausomumą nuo Rusijos. Jeigu valstybės narės padidins žaliosios energijos gamybą ir energijos vartojimo efektyvumą bei ryžtingiau įgyvendins Europos žaliąjį kursą bei žiedinę ekonomiką, tai išvengti energetinio šantažo bus paprasčiau. Taip pat reikia tikėtis ir siekti, kad „REPowerEU“ iškeltas tikslas taptų realybe ir iki 2030 m. bent 40 proc. ES bendrojo galutinio energijos suvartojimo būtų iš atsinaujinančių šaltinių.

2022.12.21

Liudas Mažylis sveikina su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais! (video)

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis sveikina su šv. Kalėdomis ir Naujaisiais metais!

Liudas Mažylis. Ateitis Europoje priklausys nuo mūsų vienybės ir politinės valios (interviu)

Šiais metais buvo perrašyta mūsų istorija. Europa gyvena karo nuotaikomis. Nuo to vasario 24-osios ryto, kai Rusija įsiveržė į Ukrainą, kasdien esame kartu su nuo karo žiaurumų kenčiančia ukrainiečių tauta“, – aptardamas 2022-uosius patį svarbiausią šių metų įvykį, kuris pakeitė ir įprastinį Europos Sąjungos (ES) gyvenimą, įvardija Europos Parlamento (EP) narys prof. Liudas Mažylis. O kalbėdamas apie savo veiklas per šiuos metus europarlamentaras pažymi, kad mes kiekvienas vienaip ar kitaip išgyvename šiuos įvykius ir tai palietė mūsų visų kasdienybę.

„Karo Ukrainoje tema persismelkė visose politinėse ES aktualijose, lydi visuose darbuose, ne kartą turėjome pasitikrinti savo vienybę, įvertinti, kiek ryžto veikti slypi mūsų vertybėse, – teigia politikas. – Šie metai negailėjo ir įdomių patyrimų: atstovavau Parlamentui įvairių oficialių vizitų užsienyje metu, organizavau ne vieną renginį, išleidau ir pristačiau savo antrąją knygą apie EP, turėjau dešimčių susitikimų Lietuvoje ir šimtus posėdžių Parlamente, toliau plėtoju istorinės atminties temą, o Briuselyje pavyko įamžinti ir Vasario 16-osios Aktą.“

L. Mažylio paklausus apie ateitį, europarlamentaras pabrėžia, kad viskas priklausys nuo mūsų politinės valios, realios paramos Ukrainai, ES tolimesnės plėtros ir energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos iškastinio kuro.

Apžvelgdamas 2022-uosius, be abejo, įvardijate svarbiausią įvykį – totalinį Rusijos karą prieš Ukrainą… O ar dar pamenate, kaip prasidėjo metai, kokie darbai lydėjo pirmaisiais mėnesiais?

Nerimą dėl dar galimų baisesnių Rusijos karinių veiksmų Ukrainoje, besitęsiančių jau nuo 2014-ųjų, pradėjome jausti dar pernai. Štai 2021-ųjų gruodžio viduryje ir Europos Parlamente vieningai pasisakėme ir balsavome dėl rezoliucijos prieš provokacinius Kremliaus veiksmus Ukrainos pasienyje. Jau tuo metu (o tiksliau, dar pernai pavasarį) netrūko bauginančių ženklų, kad Rusija puls Ukrainą, kad karinių pajėgų telkimas prie Ukrainos sienų yra tiesioginis konvencinio karo provokavimas. Apie tai rašiau ir savo šiemet išleistoje antrojoje knygoje apie veiklą Parlamente „Europos pusdiplomis“. Ir prasidėjus šiems metams, iki pat vasario 24-osios ryto mes tarsi bandėme atspėti nenuspėjamą: ar diktatorius Putinas ryšis pulti Ukrainą. Dar bandėme tikėti, kad diplomatiniais veiksmais ir Vakarų lyderių perspėjimais Kremliui ar „Nord Stream 2“ projekto sustabdymu galime išvengti dar didesnio karo Europoje. Bet ar įmanoma susikalbėti su nusikaltėliais? Šią agresiją Rusija, panašu, buvo numačiusi seniai ir nuo pat karo pradžios demonstruoja terorą, žiaurius karo nusikaltimus…

Na, o metų pradžioje mano darbotvarkėje be pagrindinių darbų vyravo ir istorinės atminties tema. Įvairiuose Lietuvos miestuose pristatinėjau tremties laiškų, Signatarų autografų parodas. Taip pat Kaune įvairioms lankytojų grupėms pristačiau ir Vasario 16-osios Akto originalą, kuris iki šių metų lapkričio pabaigos buvo eksponuojamas Istorinėje Prezidentūroje. Dabar Lietuvos Nepriklausomybę skelbiantis dokumentas grįžta būti saugiai pas savininką – Vokietijos Federacinės Respublikos užsienio reikalų ministerijos Politinį archyvą. O Europos Parlamente nuo pat metų pradžios stipriai įtraukė ir Tarptautinės prekybos komitetas, kur pradėjome analizuoti naują itin svarbų klausimą Lietuvai – dėl Kinijos ir kitų trečiųjų šalių ekonominio šantažo prieš mūsų bendrą ES rinką. Bet, žinoma, vasario 24-ąją Rusijos karinėms pajėgoms įsiveržus į Ukrainą mūsų visas pagrindinis dėmesys dabar ten.

Šiemet Liudas Mažylis pristatė savo antrąją knygą apie veiklą EP. Arūno Sartanavičiaus nuotr.

Viešoje erdvėje mes kartais vis girdime vertinimų, kad būtent Lietuva, būdama maža valstybe su skaudžia istorija, su jauna demokratija „per daug“ griežtai pasisako prieš Ukrainą užpuolusią Rusiją…

Istoriškai Lietuvai niekada nebuvo nebūdingas ramus veikimas. „Patogūs“ nebuvome niekad. Tebevykstant Pirmajam Pasauliniam karui, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. priėmė nutarimą dėl Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Karas tebevyko, o dvidešimt Signatarų paskelbė laisvę, kai nieko nebuvo garantuoto. Tų pačių metų kovo 23-ąją Lietuvos Nepriklausomybė buvo pripažinta ir tuometinės kaizerinės Vokietijos. Sovietinės okupacijos metu Lietuvos partizanai laisvės kovas vienui vieni tęsė dešimtmečius. Vėliau Lietuvai 1990-ųjų kovo 11-ąją pavyko pirmajai iš sovietų okupuotų valstybių paskelbti Nepriklausomybės atkūrimą. Realiai mums pavyko sugriauti Sovietų Sąjungą. Argi šie veiksmai neatrodo „per griežti“?! Bet per tai šiandien turime prabangą galvoti, diskutuoti, ar čia mes visur diplomatiškai elgiamės… Ir tą prabangą šiandien, kai esame ES ir NATO sudėtyje, turime dar labiau vertinti. Be to, gerai, kad Lietuva ar kitos Baltijos valstybės kartu su Lenkija, Čekija garsiai (kitų vertinimais) demonstruoja savo palaikymą Ukrainai. Tai, galų gale, atneša teigiamą rezultatą. Supraskime, ES valstybių narių istorinės patirtys yra labai įvairios. Galime pakeisti kitų šalių požiūrį, kai šioje europinėje šeimoje griežčiau įvardijame, kas yra tikroji Rusija, ką gali jos režimas. Apmaudu, kad tas suvokimas apie realius jos interesus kitoms ES narėms atėjo tik tada, kai vidury Europos demokratinė Ukraina išgyvena Rusijos terorą.

Pereinant prie konkrečios Jūsų veiklos Europos Parlamente šiais metais aptarimo, turbūt vienas svarbiausių Jums pačiam įvykių taip pat susijęs su istorine atmintimi – Vasario 16-osios Akto Europos Parlamente Briuselyje įamžinimas?

Tiesa, tai ir man asmeniškai, o ir visai Lietuvai svarbus įvykis. Vidurvasary vienoje svarbiausių ES institucijų, mano iniciatyva įamžintas Vasario 16-osios Aktas. Ir dar nematyta forma – tekstas lazeriu graviruotas plieno plokštėje. Renginio metu kviečiau palyginti geležį su amžinomis idėjomis, žmogiškosiomis vertybėmis ir šiuolaikinėmis technologijomis, simbolizuojančiomis nuolatinį poreikį permąstyti savo likimą. O ir simbolika kokia! Lietuvos Nepriklausomybę skelbiančio dokumento tekstas graviruotas pliene tada, kai vyksta karas prieš suverenią valstybę… O Vasario 16-osios įamžinimas vyko garsaus Vokietijos politiko, finansų ministro, publicisto, demokratijos puoselėtojo Matthias Erzberger vardu pavadintos salės atidarymo ceremonijos metu. Kažkada vienas Akto egzempliorius buvo slapta išsiųstas į Berlyną ir paviešintas M. Erzberger pastangomis. Po mėnesio Lietuvos nepriklausomą valstybę pripažino Vokietija. O dar po 99 metų atradau Aktą Berlyne. Niekur nedingusį. Dar įdomus pastebėjimas, kad M. Erzbergeris būtent tada, kai ėjo finansų ministro pareigas, Lietuvai skyrė milijoninę paramą kovoti prieš bolševizmą. Šiandien stebime panašią situaciją: ES, o ir visi demokratiniai Vakarai remią Ukrainą kovoje prieš teroristinius Rusijos veiksmus.

Liudas Mažylis prie Vasario 16-osios originalo plieninės kopijos įamžintos Europos Parlamente Briuselyje

Kalbant apie darbą Europos Parlamente, tai pirmiausia viskas prasideda nuo darbo komitetuose, frakcijose. O kaip Jūs pats vertinate savo Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente veiklą šiemet?

Mūsų frakcijos veikla, politinė pozicija įvairiais klausimais ar sprendimai balsuojant dėl teisės aktų pasiūlymų yra paremti pagrindinėmis vertybėmis, mokslu bei tyrimais ir gėrio žmonėms siekiu. Ką turiu omenyje? Na, pavyzdžiui, kai kelios frakcijos svarstė, ar balsuoti dėl Palamento rezoliucijos, pripažįstančios Rusiją terorizmą remiančia valstybe, mūsų frakcijos daugumos pozicija buvo aiški ir principinė nuo pat pradžių. Taip pat mūsų frakcija aktyviai demonstravo lyderystę raginant Ukrainai ir Moldovai suteikti kandidatės į ES statusą. Siekiame griežtesnių sankcijų Rusijai ir kitai karo dalyvei – Baltarusijai. Pasisakau ir už aiškesnę narystės perspektyvą Sakartvelui. Taip pat aktyviai su kolegomis pasisakome už sprendimus dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos išteklių, o kartu sprendžiame, kaip įveikti energetinę krizę.

Kas susiję su naujos ES politikos klausimais, susijusiais su Europos žaliuoju kursu, visur labai aiškiai deklaruojame, kad bet kokie sprendimai ar būsima teisėkūra privalo būti realiai įgyvendinama, paremta moksline analize. Tam, kad perėjimas prie tvaresnių sprendimų visose gyvenimo srityse verslui, pramonei ir patiems ES piliečiams netaptų našta. Negalime emociniu žalinimu ar nepamatuotomis ambicijomis apkrauti pačios ekonomikos, turime perorientuoti darbo vietas, o ne jas atimti iš žmonių. Na, žinoma, daug ką parodo ir tai, kad mūsų frakcijos narė Roberta Metsola metų pradžioje buvo išrinkta Europos Parlamento pirmininke antrai kadencijos pusei.

Esate Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narys, kur aktyviai sprendžiami klausimai dėl būsimos jo teisėkūros. Tai ar ES karo metu vis dar aktualūs išlieka kovos su klimato kaita tikslai?

Karo prieš Ukrainą kontekste Žaliasis kursas yra mums geopolitiškai ne mažiau svarbus, o gal ir svarbesnis. Ypač dėl energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos iškastinio kuro: anglių, naftos ir dujų. Tai lems ir mūsų energetinį, o ir teritorinį saugumą. Dėl ilgamečių „įpročių“ pirkti dujas iš Rusijos šiandien ne tik turime didžiulę energetinę krizę ES, bet dar ir finansuojame jų karo mašiną sumokėdami milijardus eurų. Taip, trumpuoju laikotarpiu svarbu, kad ES ieško tiekti dujas iš kitur. Tai reikalinga dujų saugyklų užsipildymui šaltajam sezonui, ką, beje, jau iki lapkričio 1 d. pavyko padaryti 95 proc., tai šiemet ES gyventojai turėtų išvengti dujų kainų šoko. Bet kaip bus kitais metais, nežinome. Todėl ilgalaikėje perspektyvoje perėjimas prie atsinaujinančios energetikos yra būtinas. Na, o dėl Žaliojo kurso ir klimato kaitos tikslų, tai Europos Parlamente šiemet išreiškėme jau ne tik komiteto, bet bendrą poziciją dėl pirmųjų teisės aktų. Jie susiję su tarpiniu tikslu – iki 2030 m. CO2 taršą sumažinti 55 proc., lyginant su 1990 metais ir apima su pramone, energetika, jūrų, oro ir kelių transportu ir net namų ūkiais susijusią teisėkūrą. Štai dėl vieno jų, jau rastas ir bendras ES Tarybos ir EP susitarimas: numatoma, kad 2035 m. nebebus galimybės gaminti ar įsigyti naujos transporto priemonės su vidaus degimo varikliais. Bet kaip link to „judama“ bus peržiūrėta 2026-aisiais. Na, o kol Rusija toliau apšaudo raketomis Ukrainą, kol griauna jos energetikos infrastruktūrą, atakuoja atomines elektrines – tol turime riziką didžiulei ekologinei katastrofai, kuri Ukrainoje jau vyksta ir dabar. Bet Žaliojo kurso kaip mūsų energetinės nepriklausomybės garanto pamiršti negalime. Patikėkite, Kremliaus ir Lukašenkos režimai jo svarbą supranta, ES aktyviai kovoja su totalitariniu režimų dezinformacija prieš Žaliąjį kursą.

Išties situacija Ukrainoje bauginanti dėl energetikos infrastruktūros…

Ne bauginanti – o katastrofiška. Prasidėjus žiemai situacija yra dar tragiškesnė: ukrainiečiai dėl apšaudymų lieka be elektros, šildymo, kai kur ir be geriamojo vandens… Per šiuos metus ne kartą pasisakiau Parlamente ir kreipiausi į už ES vykdomąją politiką atsakingą Europos Komisiją dėl Rusijos karinių veiksmų Ukrainos atominėse elektrinėse, Ukrainos energetikos infrastruktūros krizės. Lapkričio pabaigoje Ukraina turėjo visiškai beprecedentį įvykį. Dėl Rusijos oro smūgių Ukrainai automatiškai visos keturios veikiančios atominės elektrinės šalyje, įskaitant Rusijos okupuotą Zaporožios, buvo atjungtos nuo nacionalinio tinklo. Po kelių dienų – vėl prijungtos. Beveik visa Ukraina buvo likusi be elektros… Nuolat stebiu situaciją ir TATENA (Tarptautinės atominės energetikos agentūros) veiksmus, pagalbą Ukrainai. Bet nei tarptautinės organizacijos sustabdys Rusiją, nei pati „susipras“ ir savo noru baigs raketų apšaudymus. Matau vienintelę išeitį – daugiau ginkluotės Ukrainai, modernesnių oro gynybos sistemų. Besiginanti šalis atremia didžiąją dalį raketų, bet likusios nenumuštos naikina strateginius objektus, žudo ir griauna žmonių likimus. Ukraina patiria ne tik energetinę krizę – tai humanitarinė katastrofa. O lapkričio 24 d. Europos Parlamento pirmininkė Roberta Metsola kartu su daugiau nei 200 miestų vienijančio „Eurocities“ tinklo prezidentu Dario Nardella inicijavo kampaniją „Vilties generatoriai“ Ukrainai. Šia iniciatyva bus siekiama, kad Europos miestai dovanotų Ukrainai elektros generatorius ir transformatorius. O Vienoje kasmetinėje „Eurocities“ bendradarbiavimo platformoje gruodžio pradžioje ši iniciatyva pristatyta daugiau nei 80 Europos miestų.

Kalbėdamas viešai apie karą Ukrainoje, taip pat daug pasisakote ir dėl Baltarusijos režimo įsitraukimo į jį. Kaip manote, ar Lukašenka ryšis siųsti savo kariuomene į Ukrainą?

Kodėl mes tarsi laukiame kariuomenės įvedimo kaip „patvirtinimo“ dėl Baltarusijos įsitraukimo į Rusijos karą prieš Ukrainą? Tik pakartosiu, kad neseniai sakiau Europos Parlamento salėje: nustok meluoti, „batka“! Lukašenka įvėlė Baltarusiją į karą prieš Ukrainą nuo pat pirmos dienos, o vis dar sugeba teigti atvirkščiai. Baltarusijos režimas yra atidavęs žemę, orą, logistiką rusams daužyti Ukrainos teritoriją. Lukašenka jau dabar rengia slaptą mobilizaciją Baltarusijoje. Lukašenka yra lygiavertis Putinui kaltininkas dėl karo Ukrainoje. Negalime vien tik stebėti Baltarusijos režimo veiksmų. Europos Parlamente mes dar gegužę pritarėme, jog visos ES sankcijos, taikomos Rusijai, turi būti griežtai pritaikytos ir Baltarusijai. O taip pat dar griežtesnių sankcijų reikia ir pačiai Rusijai.

Interviu pradžioje užsiminėte ir apie ES veiksmus dėl trečiųjų šalių ekonominio šantažo. Tai, vis dėlto, Lietuvos interesai dėl Kinijos pastarųjų metų veiksmų bus apginami ES lygiu?

Lietuvos atvejis, kai patyrėme ekonominį smurtą, yra vienas iš pavyzdžių. ES didžiuojasi savo bendra rinka, todėl ją reikia apsaugoti. Dar pernai gruodį Europos Komisija pateikė pasiūlymą dėl kovos su ekonomine prievarta priemonės sukūrimo. Tai tikslingas ir savalaikis sprendimas, jį aktyviai analizavome ir palaikėme Tarptautinės prekybos komitete. Dabar vyksta tolimesnės derybos dėl galutinio viso Europos Parlamento poziciją šiuo klausimu atspindinčio dokumento. Artimiausiu metu dėl jo balsuoti turėtume plenarinėje sesijose. Tai tikrai bus didelis laimėjimas Lietuvai.

Jūsų dėka yra ir daugiau laimėjimų Lietuvai. Šiemet šalyje pradedama finansuoti šio Hepatito C patikra. Kaip tai pavyko?

Na, kad ši prevencinė programa dabar prieinama Lietuvos žmonėms, tai tikrai nėra vien mano nuopelnas. Hepatitą C galima išgydyti, svarbu sutelkti dėmesį į viruso atrankinę patikrą. Atpažinus šią infekciją galima išvengti ir klastingo kepenų vėžio. Lietuvos mokslininkai šioje srityje yra jau smarkiai pažengę ir atlikę daug rezultatyvių tyrimų. Kai dirbau kovos su vėžiu komitete EP, mane prie šios iniciatyvos prisijungti pakvietė vienas iš jos autorių – Kauno klinikų Gastroenterologijos klinikos gydytojas, Lietuvos mokslų akademijos Biologijos medicinos ir geomokslų skyriaus pirmininkas prof. habil. dr. Limas Kupčinskas. Pateikiau su kitais EP nariais kreipimąsi į Lietuvos institucijas dėl kvietimo veikti apsisaugant nuo hepatito C. Buvo gautas finansavimas ir dabar žmonės gali kreiptis per savo šeimos gydytoją atlikti tyrimą. Manau, Lietuva tikrai gali tapti sėkmės pavyzdžių eliminuojant šią infekciją.

Liudas Mažylis vienas iš šiemet Lietuvos gyventojams pradėtos fiansuoti nemokamos hepatito C patikros Lietuvoje iniciatorių

Pabaigai norisi grįžti prie pačios svarbiausios temos – Rusijos karo prieš Ukrainą. Kaip manote, kaip toliau klostysis karas ir kas svarbiausia pačiai ES artimiausiais metais?

Niekas niekada pasaulyje nespėjo nei karų pradžios, nei jų pabaigos. Nereikia tikėtis, kad Rusija lengvai ir paprastai baigs savo terorą Ukrainoje. Turime ir toliau vieningai remti Ukrainą tiek ginkluote, tiek finansiškai, teikti humanitarinę pagalbą. Ši žiema, o ir visi artėjantys metai gali nulemti visos Europos ateitį, turime išlikti ryžtingi. Štai kitiems metams ES Ukrainai numato skirti 18 mlrd. eurų makroekonominę paramą. Ir į tai neįsiskaičiuoja humanitarinės priemonės ar ginkluotė. Tikiuosi, parama šalį pasieks laiku ir kartu pagaliau įveiksime Rusijos agresiją.

Bet pačiai ES reikės taip pat spręsti savo strategines problemas. Šiemet energetinei krizei įveikti buvo priimtas planas „REPowerEU“. Tam tikras Jos priemones įgyvendiname. Bet joje numatytas pagrindinis tikslas yra iki 2030 m. nutraukti priklausomybę nuo Rusijos iškastinio kuro. Ir to turime siekti sparčiai. Energetika anksčiau buvo atskirų ES valstybių narių atsakomybė, bet dabar mums reikia bendrų strateginių investicijų, koordinavimo ir įgyvendinimo. Taip pat neseniai Parlamente pasisakiau ir dėl būtinos ES plėtros. Priklausydamas už Rytų Partnerystę atsakingai Delegacijai „Euronest“ parlamentinėje asamblėjoje, manau, kad kandidačių statuso suteikimas Ukrainai ir Moldovai buvo teigiamas žingsnis, aiškesnę perspektyvą reikia nurodyti Sakartvelui. Trūksta tempo, suteikiant šalims prieigą prie vieningos rinkos, neapsiribojant politine, bet teikiant veiksmingą finansinę paramą. Taip pat turime aktyviai įsitraukti dėl Kalnų Karabacho konflikto derybų, mažinti ten esančią Rusijos įtaką. O ir, žinoma, toliau plėtoti savo dvišalius santykius. Štai ir man oficialių Parlamento delegacijų sudėtyje šiemet teko lankytis Čilės Respublikoje, Islandijoje, Šveicarijoje. Dabartinių iššūkių kontekste bendradarbiavimas su panašias vertybes išpažįstančiomis valstybėmis svarbus ne tik dėl prekybos santykių, bet ir geopolitiškai.

Liudas Mažylis Ukrainos kandidatės į ES palaikymo akcijoje. Europarlamentaras ir toliau akcentuoja ES plėtros būtinybę

Daugiau sužinoti apie Liudo Mažylio veiklą galite stebėdami jo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje: www.facebook.com/mazylis.liudas bei skaitydami naujienas bei politinį dienoraštį tinklalapyje: www.liudasmazylis.lt/.

2022.12.20

A. Kubilius ragina gruodžio 21 d. miestuose išjungiant šventinius apšvietimus išreikšti solidarumą su tamsoje skendinčia Ukraina

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius kreipėsi į Lietuvos savivaldybių asociaciją ragindamas solidarizuojantis su Ukraina prisijungti prie iniciatyvos „Valanda už Ukrainą“, kurios metu, gruodžio 21 d., 20 val., Lietuvos savivaldybės vienai valandai simboliškai išjungtų šventinį apšvietimą miestų viešosiose erdvėse bei gyventojai savo namuose.

„Gruodžio 21-oji yra tamsiausia metų diena. Tačiau Ukrainai tamsa prasidėjo dar spalio viduryje, kai Rusija pradėjo atakuoti ir apšaudyti šalies civilinę energetikos infrastruktūrą. Daugiau kaip 10 mln. žmonių žiemą turės išgyventi be elektros, šilumos ir vandens, lauko temperatūrai, prognozuojama, nukrentant iki 20 laipsnių šalčio“, – rašoma kreipimesi į savivaldybes.

Per šias Kalėdas Ukraina prašo pasaulio atnaujinti vienybę su ja ir simboliškai paremti šią šalį, inicijuodama akciją „60 minučių tamsos“, kad atkreiptų dėmesį į Ukrainoje vykstančią humanitarinę katastrofą“.

„Ši bendra tamsos akimirka primins visiems, kad reikia solidarizuotis su Ukrainos žmonėmis. Ši valanda be šventinių lempučių, be šilumos ir elektros energijos mums leis įsivaizduoti, kaip šiemet Kalėdas sutinka 10 milijonų ukrainiečių“, – sako A. Kubilius.

Panašūs kreipimaisi jau išplatinti savivaldos institucijoms daugelyje pasaulio šalių: Kanadoje, Naujojoje Zelandijoje, Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje, Lenkijoje, Čekijoje, Nyderlanduose, Italijoje.