2023.12.11

Europarlamentarai ragina Lenkijos ir ES vadovybę spręsti kelių blokadą Lenkijos ir Ukrainos pasienyje

Beveik 20 Europos Parlamento įvairioms frakcijoms priklausančių narių, europarlamentaro Andriaus Kubilius iniciatyva, kreipėsi laišku į Lenkijos ir ES vadovybę kviesdami spręsti situaciją dėl tebesitęsiančios kelių kontrolės punktų blokados Lenkijos ir Ukrainos pasienyje dėl Lenkijos vežėjų streiko.

EP narių laiške pažymima, kad gruodžio 1 d. rytą prie Ukrainos ir Lenkijos sienos eilėje įvažiuoti į Ukrainą stovėjo apie 2 100 sunkvežimių. Kelias dienas eilėje laukę du Ukrainos sunkvežimių vairuotojai žuvo.

“Ši blokada ne tik kenkia Ukrainos ekonomikai karo metu, kai ES teikia finansinę pagalbą, siekdama ją stabilizuoti. Ji neigiamai veikia Ukrainos gebėjimą veiksmingai gintis nuo Rusijos agresijos, nes per šią sieną gabenama karinė įranga ir jos gamybai reikalingi komponentai. Tai taip pat daro neigiamą poveikį veiksmingam labai reikalingos humanitarinės pagalbos, kurią teikia Europos savanoriai, teikimui”, – teigia laišką pasirašiusieji europarlamentarai.

Jie taip pat atkreipia dėmesį, kad kitą panašią Ukrainos blokadą vykdo valstybė agresorė – Rusija, kuri naudoja karinę jėgą, kad užkirstų kelią laisvam priėjimui prie Ukrainos Juodosios jūros uostų.

“Ukraina kovoja su Rusijos invazija ir gina visą Europą, tačiau tuo pat metu susiduria su dviem blokadomis iš dviejų pusių: Rusijos ir kai kurių ES valstybių narių. Besitęsianti Lenkijos ir Ukrainos sienos perėjimo punktų blokada, panaši į Rusijos vykdomą blokadą prieš Ukrainą, ir Lenkijos vyriausybės nesugebėjimas imtis priemonių jai nutraukti, iš tikrųjų menkina daugelio europiečių, tame tarpe ir lenkų pastangas, kurie yra uolūs Ukrainos rėmėjai”, – pažymi politikai.

Pasak EP narių, tokia situacija yra visiškai nepriimtina – ji tarnauja tik Kremliaus interesams ir rimtai kenkia ne tik Lenkijos, bet ir visos Europos Sąjungos reputacijai.

“Būdami Europos Parlamento nariais, negalime likti tik stebėtojais, kai yra pažeidžiama svarbiausia Europos solidarumo vertybė – solidarumas su Ukraina”, – rašo parlamentarai.

Laiško autoriai taip pat atkreipia dėmesį į tą faktą, jog tarptautinė bendruomenė, įskaitant JT Generalinę Asamblėją, ne kartą patvirtino, kad dėl Rusijos agresijos Ukrainai padaryta žala, įskaitant ekonominę, ypač nuostoliai dėl Juodosios jūros kelių blokados Ukrainos grūdams, turės būti kompensuota, o Rusija bus priversta atlyginti žalą.

“Lenkijos ir Ukrainos sienos blokada daro nepaneigiamus nuostolius Ukrainos ekonomikai tuo metu, kai šalis ginasi ir gina ES šalis nuo Rusijos agresijos. Sienos kirtimo punktų blokados iniciatoriai, organizatoriai ir rėmėjai turėtų žinoti, kad bus teisėta, jeigu ir jie turės atlyginti Ukrainai dėl blokados padarytus nuostolius”, – rašo europarlamentarai.

EP narių teigimu, tinkamai nereaguojant į „lenkų“ blokadą, kyla pagunda kitiems pasekti tokiu klaidingu pavyzdžiu.

“Sprendimas palengvinti Ukrainos sunkvežimių sienos kirtimą su ES buvo priimtas ES lygiu. Todėl tai turėtų būti ES lygmens veiksmas siekiant užtikrinti, kad būtų laikomasi ES sprendimo”, – pažymi politikai.

Pasak jų, Rusijos karo prieš Ukrainą metu jokios ES šalies konkretaus ekonomikos sektoriaus problemas neturėtų daryti lemiamos įtakos, kad vardan jų būtų pažeidžiami ES lygmens strateginiai sprendimai ir vieningos tarptautinės pastangas padėti Ukrainai laimėti karą.

2023.12.08

Liudas Mažylis. ES akistata su Rusijos hibridinėmis grėsmėmis

Nuo šių metų rugpjūčio Rusija vykdo neteisėtą migrantų iš trečiųjų šalių nukreipimą prieš Suomiją. Viena vertus, panašu, jog tai tikslingas Kremliaus kerštas Suomijai už tai, kad dar šiais metais ji tapo pilnaverte NATO nare. Kita vertus, per pastaruosius porą metų Rusijos ir Baltarusijos režimai vis dažniau pasitelkia nekonvencinio karo elementus ir tokiu būdu sąmoningai siekia testuoti, bando destabilizuoti rytines ES nares. Todėl ES institucijoms skubiai yra reikalinga nustatyti aiškias bendros kovos su migrantų instrumentalizacija taisykles.

Dar prieš dvejus metus Europos Komisija pateikė pasiūlymą sukurti bendrą ES kovos su migrantų instrumentalizacija mechanizmą, kuris padėtų valstybėms narėms lengviau spręsti klausimus, susijusius su nelegalių migrantų antplūdžiais. Juk Baltarusija, keršydama už ES sankcijas, 2021 m. taip pat viliojo ir po to per savo sieną į Lenkiją, Lietuvą ir Latviją siuntė dešimtis tūkstančių nelegalių migrantų. Tuomet ES, siekdama sustabdyti nelegalią migraciją, sėkmingai mobilizavo savo finansinius ir žmogiškuosius išteklius. Lietuvos atveju, pastačius fizinį barjerą pasienyje su Baltarusija, buvo drastiškai sumažinti nelegalios migracijos srautai. Galima teigti, kad per 2023 metus bandymų kirsti Lietuvos pasienį per Baltarusiją sumažėjo beveik 10 kartų. Kita vertus, reikia pripažinti, kad dabar ES privalo kuo operatyviau reaguoti į Suomijos pasienyje susiklosčiusią situaciją, kol ji nesieskalavo į didesnio masto krizę. Suomija turi vieną iš ilgiausių sienų su Rusija Europoje. O vien tik per lapkričio mėnesį į Suomiją kreipėsi apie 900 prieglobsčio prašytojų. Dėl šios situacijos lapkričio 21 d. Europos Parlamente buvo aptariami naujausi įvykiai prie ES išorės sienos tarp Suomijos ir Rusijos. Už ES vidaus reikalus atsakinga ES komisarė Ylva Johansson paminėjo, jog Europos sienų ir pakrančių apsaugos agentūra „Frontex“ pasiuntė 50 sienos apsaugos pareigūnų bei suteikė papildomos technikos padėti kontroliuoti Suomijos ir Rusijos sieną. Žinoma, tai tik laikinos priemonės. Tik ką į Europą atėjus kalendorinei žiemai ir šąlant orams, Rusija gali bandyti didinti migrantų srautus, tokiu būdu sukeliant dar ir humanitarines krizes pasienyje.

Rusijos kelionių agentūros Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos piliečiams tikslingai siūlo „kelionių paketus“. Taip jos padeda jiems įsigyti vizas, atvykti į šalį, įsigyti transportą, (pavyzdžiui – dviratį) ir net teikia patarimus, kaip pasiekti Suomijos sieną. Baltarusijos sukeltos nelegalių migrantų krizės metu, 2021 m., ES narės derėjosi su Artimųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos lyderiais dėl turistinių skrydžių į Minską nutraukimo. Panašu, jog ir ES institucijų, ir valstybių narių lyderiams gali tekti vėl derėtis su trečiosiomis šalimis dėl šių skrydžių į Rusiją nutraukimo. Tuomet Turkija (viena iš populiariausius skrydžius tarp ArtimųjųRytų ir Baltarusijos vykdančių šalių) uždraudė Sirijos, Jemeno ir Irako piliečiams skristi į Minską. O Rusija dabar naudoja tokią pačią schemą pritraukti trečiųjų šalių gyventojams, kaip ir prieš tai Lukašenka. Daugumos migrantų į Suomiją kilmės šalys ir dabar yra Afganistanas, Irakas, Kenija, Marokas, Somalis, Sirija ir Jemenas.

Reikia pripažinti, kad ES institucijos turi priimti ilgalaikes priemones, kad būtume pasirengę ir ateities galimoms migrantų krizėms. Viena tokių (tekste jau minėtų) priemonių – tai dar 2021 m. pasiūlytas Tarybos ir Parlamento reglamentas dėl kovos su naudojimosi migrantais kaip įrankiais reiškiniu migracijos ir prieglobsčio srityje. Kol kas jis dar nėra įgijęs jokio teisinio statuso tarp bendrijos šalių. Tačiau reglamente yra siūloma iš dalies pakeisti Šengeno sienų kodeksą, pavyzdžiui taip, kad valstybei narei nustatant nepaprastajai padėčiai skirtą procedūrą ir ja pasinaudojus būtų suteiktos paramos ir solidarumo priemonės. Jame iš esmės yra siūlomos tokios pačios priemonės, kurios jau buvo numatytos Latvijai, Lietuvai ir Lenkijai. Pasiūlyme yra tikslingai traktuojama, jog trečiųjų šalių veiksmai pasinaudojant migrantais nebūtinai būna nukreipti prieš konkrečią ar kelias valstybes nares – jie būna nukreipti prieš visą ES, todėl jiems atremti reikalinga kolektyvinė ES parama. Visgi sudėtingiausias dalykas, dėl kurio ES reikia susitarti – kaip šis reglamentas paveiktų migrantų teisę prašyti prieglobsčio. Dabar Suomijai nuo lapkričio 28 d. dviem savaitėms uždarius visus sausumos pasienio kontrolės punktus su Rusija, migrantų srautai sumažėjo. Visgi Kremlius toliau piktnaudžiauja migrantų gyvybėmis siųsdamas juos tiesiog toliau į Šiaurę ieškoti, kaip nelegaliai į patekti Suomiją.

Tačiau reikia suvokti, jog Rusija žengė dar vieną provokuojantį žingsnį ne tik prieš Suomiją, bet ir prieš visą ES. Ir šį kartą ataka vykdoma ne per Kremliaus satelitą Baltarusiją, o tiesiogiai ir nesislapstant. Nuo 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą, hibridinės grėsmės, tokios kaip dezinformacijos atakos ir šnipinėjimas, Europoje ženkliai išaugo. Tačiau į tai ES institucijos atitinkamai ir sureagavo sugriežtindamos internetinių platformų, ypatingos svarbos infrastruktūros ir strateginių sektorių apsaugą. Atsirado naujos taisyklės dėl kišimosi į rinkimus procesus, slaptą užsienio subjektų politinės veiklos finansavimą ir atsparumą kibernetinėms atakoms. Dar šių metų birželio 1 d. Europos Parlamente balsavimo metu patvirtinome rezoliuciją dėl užsienio šalių kišimosi į visus demokratinius procesus Europos Sąjungoje. Todėl reikia viltis, kad rezoliucijos rekomendacijos bus pradėtos įgyvendinti kuo skubiau, o ES atsparumas fizinėms ir hibridinėms grėsmėms atitinkamai stiprės.

2023.12.06

Liudas Mažylis. ES vaidmens kaita Izraelio ir „Hamas“ konflikte

Reikia pripažinti, kad istoriškai Europos Sąjunga (ES) laikėsi gan nevienareikšmiškos pozicijos reaguodama į Izraelio ir Arabų pasaulio, įskaitant ir Palestiną, konfliktus. Poliarizuotos šiuo klausimu buvo ir bendrijos narės, kurių laikysena dėl politinės paramos tiek Izraeliui, tiek ir Palestinai dažnai skyrėsi. Tačiau dabar konfliktui vėl atsinaujinus, ES ir jos valstybės narės griežtai pasmerkė grupuotės „Hamas“ padarytus nusikaltimus bei išreiškė pakankamai vieningą paramą Izraelio teisei gintis. Kas pasikeitė?

Spalio 7 d. pasaulį sukrėtė teroristinė grupuotė „Hamas“, netikėtai užpuolusi Izraelio teritoriją. Tai jau ne pirmas karas, kurį Izraelis kovoja dėl savo išlikimo. Atsinaujinantys konfliktai tame regione vyksta mažų mažiausiai nuo 1948 m., kai buvo įkurta Izraelio valstybė ir prasidėjo pirmasis Arabų ir Izraelio karas. O iš tiesų, tai nesantaika ir sena, ir gili. Dauguma karų Izraelis prieš kaimyninės arabų valstybes sugebėjo laimėti ir net XXI a. pradėjo normalizuoti santykius su tokiomis šalimis kaip Saudo Arabija. Visgi, reikia pripažinti, kad nemažai Arabų valstybių nėra suinteresuotos normalizuoti santykius su Izraeliu. Iš viso tik penkios Vidurio Rytuose esančios valstybes palaiko diplomatinius santykius su Izraeliu ir pripažįsta šalies suverenitetą. Radikalių islamistų sukurtos teroristinės grupuotės, kaip „Hamas“ ir „Hezbollah“ yra finansiškai remiamos fundamentalistinių valstybių, kaip Iranas, kurios nepripažįsta Izraelio ir siekia jį sunaikinti. Nėra jokių abejonių, ir kad „Hamas“ teroristų vienas iš pagrindinių tikslų – sustabdyti santykių normalizaciją tarp Arabų valstybių ir Izraelio. Akivaizdu, kad „Hamas“ brutalūs teroristiniai veiksmai vykdomi prieš žydus yra paprasčiausia etninė neapykanta, o grupuotės vadovybė tikrai nėra suinteresuota pagerinti Palestinos geopolitinę padėtį. ES užsienio politikos vadovas Josepas Borrellis taikliai įvardino, jog „Hamas“ vienintelis tikslas buvo nužudyti kuo daugiau žydų, vykdant savotišką džihadistinį pogromą.

Istoriškai vertinant Europos vaidmenį, ji turėjo ribotą įtaką Artimųjų Rytų taikos procesui, skirtam galutinai užbaigti ilgai trunkantį Palestinos ir Izraelio konfliktą. Tačiau ES visą laiką rėmė taikos susitarimus ir pastoviai teikė didžiulę finansinę ir humanitarinę pagalbą. Vien tik nuo 2014–2020 m. ES skyrė 2,2 mlrd. eurų dvišalės pagalbos palestiniečiams. Konfliktui vėl atsinaujinus, viešumoje buvo atsiradę kontraversiškų teiginių, jog ES lėšos galėjo būti panaudotos remti ir ginkluoti „Hamas“. Tačiau Josepas Borrellis tai griežtai paneigė, o Europos Komisija atliko skubią Palestinai skirtų 331 mln. eurų vertės vystymo paramos sutarčių peržiūrą. ES yra didžiausia pagalbos teikėja palestiniečiams Gazos ruože: vien per 2021–2024 m. yra numatyta investuoti 1,18 mlrd. eurų vietos ekonomikai remti ir mažinti skurdo riziką. Atsinaujinus konfliktui Europos Komisija suorganizavo oro tiltą per Egiptą į Gazos ruožą. Įvykdyta 20 skrydžių, kuriais atgabenta beveik 900 tonų reikalingų humanitarinių atsargų. Humanitarinę pagalbą per Egiptą ketinama tęsti ir toliau. ES nuo 2007 m. griežtai nepalaiko jokių diplomatinių ryšių su „Hamas“. O Palestinai skirtą paramą teikia per Jungtinių Tautų (JT) agentūras, jog Palestinai skirtos lėšos nepasiektų teroristų. ES bei dauguma bendrijos narių visą laiką teigė, jog remia „dviejų valstybių“ sprendimą, kuris numato, kad Izraelis ir Palestina egzistuotų kaip suverenios ir nepriklausomos valstybės. 2023 m. spalio 16 d. balsuojant dėl Europos Parlamento rezoliucijos, skirtos pasmerkti grupuotės „Hamas“ teroristinius išpuolius prieš Izraelį buvo vėl priminta, kad ES remia taikų Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą bei pasisako už abiejų šalių suverenitetą. Tačiau pritariau rezoliucijos teiginiams, jog Izraelis turi teisę gintis pagal tarptautinę teisę, o ES ir valstybės narės privalo teikti Izraeliui saugos įrangą, medicinos atsargas, pirmosios pagalbos rinkinius ir kitas reagavimo į krizę priemones. Reikia paminėti, kad rezoliucijoje buvo akcentuojama atlikti tyrimą, siekiant atskleisti ir pasmerkti grupuotės „Hamas“ tarptautinius ryšius, įskaitant ryšius su tokiomis šalimis kaip Rusija ir Iranas. Juk panašu, jog Rusija dabar panašu, jog aktyviai dalyvauja keliuose konfliktuose. Jeigu iš tiesų pasitvirtintų, kad Rusija finansiškai remia „Hamas“, turėtų sekti koordinuotas Vakarų ir ES atsakas.

Na, o kalbant apie ES lyderystę, dar tik atsinaujinus konfliktui Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen išvyko į Izraelį. Apsilankė ir Parlamento pirmininkė Roberta Metsola. Tai tik įrodo, jog ES bando diplomatinėmis priemonėmis deeskaluoti konfliktą. Žinoma, vienos bendrijos narės akcentuoja labiau Izraelio teisę gintis, kitos – siekti paliaubų. Būtent gruodžio 1 d. baigėsi savaitę trukusios Izraelio ir „Hamas“ paliaubos. Visgi, kol „Hamas“ laiko pagrobtus įkaitus ir toliau atakuoja Izraelį, paliaubos atrodo neįmanomos. Šiuo metu JAV ir Kataras aktyviausiai dalyvauja derybose dėl įkaitų bei paliaubų. Kita vertus, ES taip pat galėtų bandyti aktyviau įsitraukti į derybas. Tuo labiau, jog ji disponuoja rimtais galios svertais, nes yra pagrindinė humanitarinės ir finansinės pagalbos tiekėja. Tačiau ES aktyviausiai bando veikti instituciniu lygmeniu. Dar neseniai pakartojo savo įsipareigojimą plėtoti glaudesnius diplomatinius ryšius bei sutiko atnaujinti ES ir Izraelio asociacijos tarybos posėdžius. Tai – svarbus žingsnis ES bandant turėti daugiau geopolitinės įtakos Vidurio Rytuose, ir bendrai konfliktų sprendime. ES pripažindama svarbą kaimynių Vidurio Rytuose, bando plėsti bendradarbiavimą ekonomikos, migracijos ir saugumo srityse. Pavyzdžiui, naujoje ES programoje „Global Gateway“ siekiama skatinti investicijas į susisiekimą.

Šis konfliktas Vidurio Rytuose tampa dar vienu įrodymu, jog ES nori būti geopolitine sąjunga. Rusijos invazija į Ukrainą paskatino ES koordinuoti bendrijos užsienio politiką daug vieningiau. Vis tik neramu, kad ES kaimynystėje vykstantis Izraelio ir „Hamas“ konfliktas, gali sukelti rimtas saugumo implikacijas Europoje. Todėl ES privalo tikslingai investuoti diplomatinius ir finansinius resursus bei kartu su Vakarų partneriais ieškoti optimaliausio sprendimo taikai Vidurio Rytuose.

2023.12.04

Liudas Mažylis. Gamtos atkūrimo reglamentas skverbiasi pro institucinius brūzgynus

Lapkričio 29 d. vykusiame Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos (ENVI) komiteto posėdyje europarlamentarai aiškia balsų dauguma pritarė Gamtos atkūrimo reglamento tekstui, sutartam trišalėse derybose tarp Europos Parlamento, Europos Komisijos ir Tarybos. Lyginant su vasarą svarstytuoju reglamento variantu, jis neabejotinai pasikeitė į gerąją pusę. Jame nebeliko akivaizdžiai netinkamų (netgi kai kada ir absurdiškų, mano nuomone) nuostatų. Tad mano valia dabar jau buvo aiški – tekstui galima ir reikia pritarti. Buvau tarp tų 53 EP narių, kurie balsavo „už“ (28 balsavo „prieš“ ir 4 susilaikė).

O reglamento priėmimo priešistorė buvo sudėtinga. Neatsisakau nuomonės, kad Europos Komisijos pirmininko pavaduotojas (dabar jau buvęs) Fransas Timmermansas, pateikdamas šio reglamento projektą, elgėsi iššaukiamai ir netgi (politine prasme) įžeidžiamai mano atstovaujamos Europos liaudies partijos frakcijos atžvilgiu. Anuomet pateiktame projekte buvo visa serija prieštaringų nuostatų (jas toliau aptarsiu). Tuo pat metu per visą Europą iš Komisijos aidėjo žinia, kad štai svarstomas gamtos ateičiai esą lemtingas dokumentas. Buvo pasitelktas šūkis „Dabar arba niekad“, ir tuoj visi esą pamatys, kas yra tikrieji gamtos atkūrimo „priešai“ Europos Parlamente. (Numanomai, tai turėjome būti mes, Europos liaudies partijos frakcija). Nieko nuostabaus, kad Europos liaudies partijos frakcija (o svarstant reglamento projektą frakcijai atstovavo Christine Schneider) atsisakė netgi dalyvauti tobulinant tą tyčia perdėm ideologizuotą dokumentą. Du komitetai – Žemės ūkio ir Žuvininkystės – Europos Komisijos pasiūlytą reglamento projektą atmetė, o ENVI komitete už jį pasisakė lygiai pusė komiteto narių. Tąkart aš, išgirdęs aplinkosaugai neabejingų Lietuvos organizacijų ir daugelio gamta susirūpinusių žmonių balsą, nusišalinau nuo balsavimo komitete, o plenariniame posėdyje 2023 m. liepos 12 d. balsuodamas susilaikiau. Taip reglamentas atsirado trišalėse tarpinstitucinėse derybose. Rudenį vykusių derybų rezultatas – kur kas racionalesnis ir konkretesnis reglamento tekstas. Jam jau buvo galima pritarti, ką aš lapkričio 29 d. ir padariau.

Reglamentas taikomas įvairioms sausumos, pakrančių ir gėlo vandens ekosistemoms, įskaitant pelkes, pievas, miškus, upes ir ežerus, taip pat jūrų ekosistemas. Pagal jį, iki 2030 metų valstybės narės turės įdiegti priemones, kad būtų atkurta bent 30 procentų buveinių, kurių būklė yra bloga. Pirmenybė bus teikiama „Natura 2000“ teritorijoms. (Priminsiu, kad „Natura 2000“ yra ES specialių saugomų teritorijų tinklas, kuris vienija visas 27 Europos Sąjungos šalis, siekiant išsaugoti vertingiausias Europos natūralias gamtines buveines, augalų bei gyvūnų rūšis ir jų buveines ateities kartoms. Šiuo metu Europoje įsteigta beveik 28 tūkstančiai tokių teritorijų. Lietuvoje iki šiol patvirtintos 564 teritorijos, kartu užimančios apie 13 proc. šalies ploto). Taigi privačių žemių savininkai nebeturėtų nuogąstauti, kad į jų nuosavybę kėsinamasi; o pagal išankstinį reglamento tekstą tokie nuogąstavimai būtų buvę pagrįsti. Iki 2040 m. turi būti atkurta mažiausiai 60 proc. blogos būklės buveinių, o iki 2050 m. – bent 90 procentų.

Reikalavimas užkirsti kelią reikšmingam atkuriamų teritorijų pablogėjimui dabar yra „grindžiamas pastangomis“ (t. y. nebėra įsakmus, iš aukšto žemyn nuleistas, kaip tai buvo ankstesniajame reglamento variante).

Reglamente numatyti specialūs reikalavimai valstybėms sustabdyti bičių ir kitų apdulkintojų populiacijos mažėjimo tendenciją; tai būtina padaryti iki 2030 m. Apdulkintojai yra vienas svarbiausių komponentų ekosistemose, o jų mažėjimo tendencija yra vienas labiausiai nerimą keliančių reiškinių, su kuriuo reikia kovoti čia ir dabar. Bus sukurta moksliškai pagrįsta apdulkintojų įvairovės ir populiacijų stebėsenos metodika, o valstybės narės turės stebėti pažangą šioje srityje bent kas 6 metus. Man, kaip mokslininkui, ši nuostata išskirtinai svarbi. Mano nuomone, mokslu grįstiems įrodymams Europos Sąjungos teisės aktuose skiriamas vis dar per menkas vaidmuo.

Kitas esminis elementas yra pelkių atkūrimas – tai viena iš efektyviausių priemonių, skirtų sumažinti išmetamų teršalų kiekį žemės ūkio sektoriuje ir gerinti biologinę įvairovę. Valstybės narės bus įpareigotos pakartotinai drėkinti durpynus. Lietuva turės įgyvendinti priemones, kad iki 2030 m. bent 30 proc. šių plotų būtų atkurtos pelkės, paverstos žemės ūkio paskirties plotais, iki 2040 m. – 40 proc., o iki 2050 m. – 50 proc. Tačiau ūkininkai ir privatūs žemės savininkai jas atkūrinės savanoriškai. Taigi sutarta suteikti šiais klausimais daugiau lankstumo. Siekis atšlapinti durpynus nereiškia, kad ūkininkai ir privatūs žemės savininkai yra įpareigojami tai besąlygiškai daryti. Sprendžiant, kaip konkrečiai sumažinti dujų emisijų mažinimą ir biologinės įvairovės didinimą, bus atsižvelgiama į nacionalines ir vietos aplinkybes. Ten bus leistina alternatyvi veikla – mėlynių, spanguolių, įvairių rūšių nendrių, samanų auginimas, ganymas. Esama žemdirbystės praktikos, kuri tuo pačiu prisideda prie biologinės įvairovės išsaugojimo – ekonominis ūkininkavimas, agrarinė miškininkystė, žemo intensyvumo daugiametės pievos. Savininkams, ūkininkams, kitiems žemės valdytojams turi būti pasiūlytos finansiškai patrauklios finansavimo schemos.

Nemažai nesutarimų iškilo dėl „priešpriešos“ tarp miškų ekosistemų biologinei įvairovei didinti, sengirių ir eksploatacinių miškų. Mano asmeniniu įsitikinimu, vieno kitam nereikia priešinti. Lietuvoje esama pasiteisinusių miško atsodinimo tradicijų. Tiesiog reikia griežtai laikytis atsodinimo būtinybės. Iki 2030 m. valstybės narės bus įpareigotos įgyvendinti priemones, kurių tikslas – miško ekosistemose pasiekti teigiamą tokių rodiklių raidą, kaip miškų dalis su nevienodo amžiaus struktūra ar bendras miško paukščių indeksas.

Man atrodo labai teisingas ir visiškai realus įpareigojimas valstybėms iki 2030 metų pasodinti Europoje dar mažiausiai 3 milijardus medžių. Paskaičiavau: vienam europiečiui išeina 6 medeliai. Du ąžuoliukus jau esu pasodinęs „vardinius“ – vieną Kupiškio rajone, kitą Obeliuose. Dar keturis pasodinčiau, ir jau būtų minimali asmeninė „norma“, bet, manau, įstengsiu ir daugiau.

Rimta problema man atrodo miesto medžių lajos praradimas. Piktinamės tuo kiekvienąkart, kai iškertamas bent vienas didesnis medis, ir pagrįstai. Išeitis – atsodinimas, o reglamente teisingai suformuluotas kriterijus – lajos plotas. Neužtenka įkišti į žemę lazdą, ir tikėtis, kad, kaip legendoje, pati ims ir sužaliuos. Beje, Lietuvai galios svarbi išlyga – miestų ekosistemoms, kuriose yra daugiau negu 45 proc. žaliųjų plotų, gali būti daroma išimtis. Pavyzdžiui, Vilnius – žaliausia sostinė visoje ES. Ką jau ir bekalbėti apie Druskininkus, kur žalieji plotai užima 85 procentus teritorijos. Beje, ankstesniame reglamento variante tokių išlygų nebuvo padaryta. Tad, pagal ankstesnio reglamento raidę, miestuose, tokiuose kaip Druskininkai (panašių daug Skandinavijoje), net nebūtų buvę galima vykdyti statybų…

Vienas iš kontraversiškų reglamento punktų – iki 2030 metų 25 tūkstančių kilometrų upių paversti laisvai tekančiomis. Tai – koks 30 Nemuno dydžio upių. Taip, lašišoms neršti tokia nuostata – labai palanki. Ironizuoju, kad ir mažų laivelių verslui, kaip ir lašišų dauginimuisi, tai tikrai į naudą. Tik ar visoms ekosistemoms vienareikšmiškai?.. Pavyzdžiui, užtvenktų upių ruožų šiandieninę populiaciją tai paveiks negailestingai. Beje, tuo įsitikinta Prancūzijoje, kur užtvankų ardymo praktika buvo įsibėgėjusi. Ūdroms ir bebrams toks ardymas pražūtingas. O dar reikia įvertinti ir užtvankų šalinimo socio-ekonomines pasekmes, kas ir yra numatoma reglamente.

Pagal naujas taisykles, valstybės narės turės teikti Komisijai nacionalinius atkūrimo planus, kuriuose nurodoma, kaip jos pasieks užsibrėžtus tikslus. Reikės stebėti ir pranešinėti apie savo pažangą. O juos kuriant ir įgyvendinant – sąžiningai atsižvelgti į įvairių visuomenės grupių poreikį. Ir, be abejo, informaciją apie biologinę įvairovę ir atkūrimo naudą skleisti, grindžiant žinias mokslu.

Labai svarbi reglamente sukonkretinta nuostata – dėl finansavimo. Komisija, praėjus vieneriems metams nuo reglamento įsigaliojimo, turi pasiūlyti europinio lygmens finansavimą. Nacionaliniai gamtos atkūrimo planai neįpareigoja perprogramuoti bendrosios žemės ūkio politikos ir žuvininkystės finansavimo pagal esamą daugiametę finansavimo perspektyvą.

Atsirado ir dar viena svarbi nuostata – kad reglamento nuostatų vykdymas nekeltų pavojaus maisto tiekimo grandinių saugumui. Jei toks pavojus iškiltų, yra numatyti „avariniai stabdžiai“.

Su kokiais iššūkiais įgyvendinant reglamentą susidurs Lietuva? Štai, pavyzdžiui, pagal mažiau išeikvotos dirbamos žemės paukščių populiacijos indeksą Lietuva yra prie tų valstybių, kurios istoriškai „mažiau problemiškos“. Vieversiai, baltasis gandras, paprastasis varnėnas pas mus dažni. Sengirės. Skaičiuoti stovinčią ir gulinčią negyvą medieną kubiniais metrais hektare – vienas iš rodiklių, kuriuos, matyt, Lietuva turės pasirinkti ir taikyti. Medžių įvairovė – mano įsitikinimu – pasiekiamas rodiklis. Man įtinka ir reglamento priede kelis kartus pakartota nuostata, kad pirmenybė teikiama vietinėms medžių rūšims, šalinamos nevietinės plantacijos, įpareigojama kovoti su invazinėmis rūšimis. Romantiškai skamba rekomendacija atkurti ekstensyvų naminių gyvulių ganymą ir ekstensyvų šienavimą. Taip ir įsivaizduoju piemenėlius su rageliais ir vyrus su dalgiais. Na, betgi visa tai šimtmečiais išbandyta ir žinoma iš tautosakos!.. O tokios rekomendacijos, kaip didinti miestų žaliąsias erdves, apleistas teritorijas, buvusias pramonines teritorijas ir karjerus paversti natūraliomis vietovėmis – kas gi galėtų tam priešintis. „Matuoti“ kraštovaizdžio ypatybių išsaugojimą pagal pievų drugelių indeksą irgi atrodo visai patrauklu.

Tad reglamento reikalavimų „projekcija“ į Lietuvą neatrodo utopinė. Tai paliestų Baltijos jūros pakrančių zonų atkūrimą, dėmesį Nemuno deltos pelkėms, retų paukščių rūšių, tokių kaip juodieji gandrai ir kurtiniai, didinimą, jau minėtą medžių lajų dangos plėtrą, upių susisiekimą miestų kraštovaizdyje.

Ko galutinai nelieka reglamente? Nelieka absurdiškos nuostatos, kad ekosistemų būklė turi būti grąžinta į 1950-ųjų lygį. Ačiū Dievui. Paraidžiui tą vykdant, būtų reikėję išardyti Lietuvoje melioracijos sistemas ir iškirsti pusę miškų. O reglamento prieduose išlikusi rekomendacija – žemynines kopas (Druskininkų miškai…) grąžinti į pirmykštę būklę – man ir toliau kelia siaubą. Taip ir įsivaizduoju poledyninį laikotarpį, kur „vėjas pusto baltą smėlį“, o mes gėrimės ten ropojančiais vabalėliais… Gerai, kad tai – tik rekomendacija.

Taigi, pasirodo, gamtos atkūrimą galima pasiekti ir nedraudžiant valstiečiams ūkininkauti savo žemėse, ir neribojant vėjo jėgainių įrenginėjimo.

ENVI komitete reglamentas patvirtintas. Tam, kad jis įsigaliotų, jam dar būtina pritarti plenariniame EP posėdyje. Taryba taip pat turės duoti paskutinį oficialų pritarimą, kuris, atsižvelgiant į tai, jog tekstas jau gavo „žalią šviesą“ iš valstybių narių, turėtų būti tik formalumas. Tad manau, kad Gamtos apsaugos reglamentas turi gerų šansų būti galutinai priimtas.

2023.12.03

Andrius Kubilius. Ukrainos ir Europos išdavystės vieta – būsimoji Vadovų Taryba?

Gruodžio 14-15 dienomis rinksis ES Vadovų Taryba. Dalyvaus ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Bet tai nebus eilinė Taryba. Vadovų Tarybos sprendimas gruodžio viduryje bus lemiantis tolesnę Europos istorijos raidą.

Kodėl?

Todėl, kad jame turi būti priimtas sprendimas pritarti Europos Komisijos rekomendacijai pradėti formalias derybas su Ukraina (ir Moldova) dėl būsimos jų narystės Europos Sąjungoje.

Bet toks sprendimas gali būti ir nepriimtas.

Kodėl?

Todėl, kad kokia nors Vengrija grasinasi jį blokuoti. Nes Orbanas nemyli Ukrainos. Bet draugauja su Putinu. O kokia nors Austrija gali blokuoti Ukrainą, jeigu nebus pozityvaus sprendimo dėl Bosnijos. O Olandija pasiruošusi blokuoti Bosniją. Todėl visi sprendimai gali būti perkelti į kitų metų kovą. O ten, žiūrėk, ir Komisijos mandatas baigsis su naujais Europos Parlamento rinkimais. Be to, nuo metų vidurio Vengrija perims pirmininkavimą Vadovų Tarybai. Ir t.t.

Tokių gandų ir žinių pilni Briuselio koridoriai. Ir liūdnų vertinimų, kad, nepaisant Rusijos karo prieš Ukrainą ir visą Europos kontinentą ištikusios geopolitinės krizės, Europos Sąjungos lyderiai, atrodo, vis dar nesupranta, kad ES plėtra yra rimčiausias geopolitinis ES atsakas į Rusijos agresiją. Todėl kol kas ir nesimato jokių pokyčių nuo beviltiškos ir liūdnos paskutinių dešimtmečių plėtros patirties, kai derybos ir plėtra į Vakarų Balkanus vyko tokiais tempais, kuriuos galima sulyginti su vėžlių lenktynėmis.

Jeigu Vadovų Taryba pasirinks tokią pačią derybų bei plėtros taktiką ir su Ukraina, kai sprendimai yra blokuojami ir atidėliojami, o procesai vyksta vėžlio tempu, tai ir bus Ukrainos išdavystė. Ir visos Europos išdavystė. Nes nuo to ar Ukraina per artimiausią dešimtmetį taps ES nare, priklauso ne tik Ukrainos likimas, bet ir visos Europos likimas. Nes Europos Sąjungos nesugebėjimas tokios plėtros realizuoti parodys, kad Europa yra nepajėgi (arba nenori) įveikti Kremliaus pasipriešinimo Ukrainos euro-atlantinei integracijai. O tai bus toks pat Vakarų pralaimėjimas autoritarinei Rusijai, kokiu būtų ir Vakarų negebėjimas pasiekti karinės pergalės Ukrainos fronte.

O tai, kad būsimoji Vadovų Taryba yra visai netoli tokio išdavystės slenksčio, galima pajausti iš teksto, kurį vakar paskelbė Gerald Knaus, Europos sostinėse gerai žinomas austrų kilmės Berlyne besidarbuojantis ekspertas (gerai žinantis ir tai, kas vyksta ES sostinėse), vadovaujantis įtakingam European Stability Iniatitive think-tankui. Tekstas trumpas, mušantis visais aliarmo varpais ir konstatuojantis žiaurios realybės perspektyvą: “How enlargement dies” (“Kaip miršta Europos Sąjungos plėtra”).

Kad ir Lietuvoje būtų suprasta, kodėl yra būtina mušti visais pavojaus varpais, toliau pateikiu viso Gerald Knaus teksto lietuvišką vertimą.

Bet prieš tai raginu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pavojaus varpais muša austrų kilmės Berlyno ekspertas. Kažkodėl negirdžiu panašaus aistringo “ne-plėtros” pavojaus supratimo iš Centrinės Europos ar Baltijos šalių ekspertų. Negirdžiu tokio susirūpinimo ir iš tų, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose. Tame tarpe ir atstovaudami Lietuvai. Ką tai reiškia: ar Gerald Knaus susirūpinimas yra nepagrįstas; ar tie, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose yra tiesiog abejingi tiek plėtros perspektyvoms, tiek ir Ukrainos likimui?

Abejingumas yra alternatyvus išdavystės pavadinimas.

Toliau Gerald Knaus teksto vertimas:

*****

KAIP MIRŠTA EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA (pirma dalis)

Gerald Knaus, European Stability Iniatitive

Jeigu ES stojimo derybos su Ukraina ir Moldova bus blokuojamos, tai būtų pražūtinga – nesąžininga, destabilizuojanti politinė beprotybė.

Bet tai kaip niekada, atrodo, yra vis labiau tikėtina.

Orbanas blokuos Ukrainą. Jei Bosnija bus blokuojama, Austrija blokuos kitus. Olandai blokuos Bosniją. Bulgarija blokuos Šiaurės Makedoniją. Kalbant apie Kosovą ar Albaniją… (kiti slepiasi už tų, kurie blokuoja).

Tik tie, kurie nekreipė dėmesio į pastaruosius du plėtros dešimtmečius – ir į Balkanus – stebisi tuo, kas ima smogti Ukrainos ir Moldovos integracijos perspektyvoms. Nieko nebuvo labiau nuspėjama.

Nuo 2013 m., po to kai Kroatija įstojo į ES, ES valstybės narės žaidė šį žaidimą su visomis Balkanų kandidatėmis.

Kosovas? „Europos perspektyva“. Bet po to, kai Kosovas pateikė paraišką dėl narystės: jokio garso. Jokio ES atsakymo. Tyla. Bet: „darykite tą ar aną, kad nesukeltumėt grėsmės savo europietiškai perspektyvai“.

Šiaurės Makedonija? „Spręskite santykius su kaimynais“. Jie tai padarė santykiuose su Graikija. Tada Prancūzija blokavo be jokios priežasties. Po to blokavo Bulgarija – su pasipiktinusiais reikalavimais, susijusiais su istorija, ir remiama visos ES. Dabar visi kaltina Skopję.

Juodkalnija? NATO narė, visiškai susiderinusi užsienio politikos reikaluose, mažiau nei 700 000 gyventojų: vis dar viršija ES „absorbcijos pajėgumus“. Po 11 metų trukusių derybų žinia: „ne anksčiau nei 2030 m., bet tikriausiai net ne tada“. Kodėl?

Albanija? Daugelį metų jai buvo sakoma „laukite Šiaurės Makedonijos“. Dabar Albanija gali būti užblokuota Graikijos. Ir kai kada nors, vieną dieną, pagaliau bus atidarytas pirmasis Albanijos derybų skyrius, Albanija vis tiek bus atsilikusi dešimtmečiu nuo Juodkalnijos šiose vėžlių lenktynėse.

Bosnija? Per liūdna visa tai vėl prisiminti. Niekada nesibaigiančios, nuolat besikeičiančios išankstinės sąlygos, labiau nei bet kuriai kitai kandidatei. Tuo tarpu: neribotas galias turinčio ES atstovo (“viceroy”) primetami įstatymai.

Jei Balkanų valstybių integracija užstringa, pastoviai yra kartojama, kad taip yra todėl, kad 1. jos nesireformuoja. O jei jos reformuojasi, tai 2. jos turi laukti, kol ES pasiruoš ir susivienys. Ir 3. jos turi įveikti kaimynų dvišalius veto. Arba laukti kitų.

Visa tai lydi nesikeičianti ES retorika: procesas yra „meritokratinis“; „griežtas, bet teisingas“; su akcentu, kad „pirmiausia fundamentinės vertybės“; svarbiausia – „teisinė valstybė“. Juoda yra balta. Žodžiai mažai ką reiškia.

Ką daryti?

Pirma: reikia pripažinti realybę.

Antra: reikia suplanuoti stojimo procesą su patikimai pasiekiamu tikslu visiems, ir tai padaryti reikia jau dabar. Tai dar galima padaryti.

*****

Baigdamas savo kupiną nerimo ir skausmingo sarkazmo tekstą, Gerald Knaus siūlo auditorijai įsiskaityti į jo jau anksčiau skelbtus analitinius tekstus, skirtus ES plėtros nesėkmių analizei, ir siūlymams, ką plėtros strategijoje reikėtų radikaliai keisti:

The turtle race (“Vėžlių rungtynės”): https://www.esiweb.org/publications/balkan-turtle-race-warning-ukraine

The bus without wheels (“Autobusas be ratų”): https://www.esiweb.org/newsletter/elephants-skopje-balkan-turtle-race-and-ukraine

The hamster wheel (“Žiurkėno ratas”): https://www.esiweb.org/publications/hamster-wheel-credibility-and-eu-balkan-policy

Orban on Ukraine (“Orbanas apie Ukrainą”): https://www.euractiv.com/section/europe-s-east/news/hungarys-orban-doubles-down-on-blocking-ukraine-accession-talks/

*****

Gerald Knaus siūlymai, ką reikia keisti plėtros strategijoje yra praktiški ir nesudėtingai įgyvendinami. Labai panašius siūlymus ir aš pats esu viešai siūlęs ir net kai kuriose Europos Parlamento rezoliucijose tai yra paminėta.

Jų esmė:

dalis Senosios Europos bijo plėtros, nes tariamai Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimo mechanizmai tokiai išsiplėtusiai ES kol kas nėra pritaikyti. Vengrijos švaistymasis “veto” teise yra išgąsdinęs daug ką, nes yra bijoma, kad panašiai su “veto” teise elgsis ir Ukraina su Moldova bei kitos naujokės iš Vakarų Balkanų.
Todėl Senoji Europa reikalauja, kad prieš įvykstant naujai ES plėtros bangai, būtų įgyvendinta ES institucijų reforma ir atsisakyta “veto” teisės priimant sprendimus.
Naujoji Europa, tame tarpe ir Lietuva, nenori atsisakyti “veto” teisės.
ES plėtros procesas yra įstrigęs šioje kryžkelėje, ir Centrinė Europa nėra linkusi savo “veto” teisės aukoti vardan Ukrainos narystės Europos sąjungoje (mano įsitikinimu, tokia Naujosios Europos laikysena yra tragiškai klaidinga).
Tokios “institucinių reformų” v.s. “sparčios plėtros” šalininkų priešpriešos ir spąstų galima išvengti, jeigu artimiausioje Vadovų Taryboje būtų išgirstas Gerald Knaus pasiūlymas (kuriam pritariu visa širdimi) ir būtų priimtas sprendimas, kad pradiniame laikotarpyje Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai vykdo derybas ir siekia narystės Europos Sąjungos Bendrojoje Rinkoje (o tai yra didžioji dalis narystės pačioje ES), turint omenyje, kad narystė Bendrojoje Rinkoje nesuteikia teisės dalyvauti ES sprendimų priėmime ir nereikalauja skubios ES institucijų reformos. Panašiai į narystę Europos Sąjungoje per tarpinę narystės Bendrojoje Rinkoje stotelę 90-ųjų pradžioje ėjo Skandinavijos šalys.
Tokiu būdu būtų išvengta nuostatos, kad plėtrą yra būtina nuo pat pradžių sieti su institucijų ir sprendimų priėmimo reforma; taip būtų nuraminta Senoji Europa; Naujoji Europa galėtų džiaugtis, kad plėtra pajuda iš dešimtmečių trukmės stagnacijos (kuri atrodo bus pratęsta, jeigu Vadovų Taryba gruodžio mėn. viduryje plėtros klausimu bus tokia nesėkminga, kaip kad dabar atrodo); o kandidatės į ES narius (Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai) galėtų džiaugtis, kad joms atsiveria kelias link patikimai pasiekiamo ir praktiškai išskirtinai naudingo tikslo: narystės Bendrojoje rinkoje (narystė Bendrojoje rinkoje yra tai, kas Lietuvai davė daugiausiai ekonominės naudos; tas pats būtų su Ukraina).

******

Nemėgstu švaistytis tokiais kaltinimais, kaip “išdavystė”. Tačiau negaliu ir likti abejingu.

Tuo tarpu šiandien vieni, kurie dalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip ruošiamasi numarinti Europos Sąjungos plėtrą; kiti, kurie nedalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip tie, kurie spręs, ims ir numarins; tada visi pradės pergyventi ir vieni kitus kritikuoti.

Kai pastarosiomis savaitėmis matau, kaip kelius į Ukrainą blokuoja lenkų ir slovakų vežėjai, taip žlugdydami Ukrainos ekonomiką nemažiau nei Rusijos įgyvendinama Ukrainos uostų blokada; kai matau, kaip Vokietija atsisako pritarti 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai skyrimui iš ES biudžeto, o Vengrija žada blokuoti Vadovų Tarybos sprendimą dėl derybų pradžios su Ukraina, o tuo tarpu kiti žada blokuoti visą plėtros procesą; ir kai matau, kad visa tai vyksta kažkokioje abejingoje europiečių tyloje – kai visa tai matau, atvirai sakau, kad man visa tai darosi panašu į išdavystę.

Tik dar kartą galiu pakartoti – abejingumas taip pat yra tolygus išdavystei.

Bet abejingumas kartais būna sunkiau pastebimas. Tik ne šį kartą…

Jeigu įvyks, išdavystė ir bus vadinama išdavyste. Ir bus žinoma, kas išdavė. Ir kas buvo jos abejingais bendrininkais. Ir bus žinoma, kur tokia išdavystė įvyko. Gali būti, kad artimiausioje Vadovų Taryboje.

Andrius Kubilius. Ar Lenkija atlygins žalą Ukrainai?

Kol visi europiečiai ir Lenkijos kaimynai, tame tarpe ir Lietuva, mandagiai tyli, Lenkijos furistai blokuoja visus įvažiavimus į Ukrainą. Tam vadovauja kažkokie prorusiški Lenkijos aktyvistai. Ir tai jau tęsiasi pakankamai ilgai.

Lenkijos pusėje bandančių įvažiuoti į Ukrainą eilė jau siekia 40 km. Vairuotojai laukia savaitėmis.

Į Ukrainą nepatenka maisto prekės, vaistai, degalai, civilinė ir karinė labdara. Savanoriai, vežantys labdarą, kurie iki šiol per kelias dienas sukursuodavo į Ukrainą ir atgal į namus Europoje, nebegali to daryti, nes negali ant sienos laukti kelias savaites.

Visa tai detaliai aprašyta Mildos Goštautaitės, su kuria kartu vežėme labdarą į Chersoną, emocingame tekste “KURWA” (https://www.facebook.com/milda.gostautaite/posts/10168632459070441).

Kai matai tokią situaciją ant Ukrainos sienos, kitoks žodis į galvą ir neateina!

Juk tai yra Ukrainos išdavystė. Išdavystė elementaris!

Ir tai vyksta mūsų kaimynėje Lenkijoje. Ir jau ne pirmą kartą – prieš tai buvo fermeriai su grūdais.

Furistai yra ne visa Lenkija, kas nors galėtų sakyti, bet todėl yra dar baisiau, kad tokiomis aplinkybėmis nesigirdi Lenkijos valdžios balso. Kaczynski’o Vyriausybė dar neišėjo, Tusko – dar neatėjo, bet yra ir Prezidentas Duda. Tyla. Yra pilietinė Lenkijos visuomenė – ir ta tyli.

Yra Prezidento Dudos asmeninis draugas Prezidentas Nausėda. Ir tas tyli.

Pasekmių prasme nematau didelio skirtumo tarp kelių blokados, kurią vykdo Lenkijos furistai, ir Ukrainos uostų blokados, kurią vykdo Kremliaus režimas su savo kariniu laivynu Juodojoje jūroje. Abiejų pasekmės Ukrainai yra tokios pačios – žiaurus smūgis jos ekonomikai. Toks pat, kaip rusų raketoms subombarduojant kokią nors gamyklą Ukrainoje.

Nuo rusų raketų ar uostų blokadų Ukraina gali apsiginti savo gamybos dronais skandindama Rusijos karinius laivus.

O kaip apsiginti nuo išdavystės tokių kaimynų, kurie šiaip prisiekinėja ištikimybę?

Vakarų pasaulis yra vieningas dėl to, kad Rusija turės atlyginti Ukrainai padarytą žalą, tame tarpe ir žalą padarytą jos ekonomikai. “Russia must pay” (“Rusija turi sumokėti”) – net G-7 lygiu paskelbtas šūkis. Ir tai yra tarptautinio teisingumo reikalas – jeigu Rusija nebus priversta sumokėti, tai atsiras kitų norinčių sekti Rusijos pavyzdžiu.

Kyla natūralus klausimas: ar Lenkija yra pasiruošusi atlyginti Ukrainos ekonomikai daromą ir jau padarytą žalą? Nenustebsiu, jeigu Ukraina to pareikalaus. Nes Lenkijos pavyzdžiu jau seka Slovakija.

Tiek lenkiškai Ukrainos išdavystei, tiek Europos (tame tarpe ir Lietuvos) abejingam tylėjimui gali būti pritaikytas tas pats lenkiškas žodis, kuriuo Milda pavadino savo tekstą.

Gal tai bent mus pažadins…

2023.12.01

EP nariai: „Vadovų Tarybos sprendimas gruodžio viduryje bus lemiantis tolesnę Europos istorijos raidą“

Europos Parlamento (EP) nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė savaitės apžvalgoje sveikinasi iš kalėdiškai pasipuošusio Parlamento Briuselyje.

Pasak europarlamentarės, galima pajuokauti, jog prieš keletą metų garsiai nuskambėjusi skandalu virtusi žinia, jog ES intitucijos ketina uždrausti Kalėdų eglutes nepasitvirtino – studijos fone matoma ir Kalėdų eglutė, ir Europos liaudies partijos (ELP) dovana – prakartėlė. Šiame pokalbyje aptarta Ukrainos integracijos į ES bei lyderystės tuo klausimu tema.

„Andriau, pirmiausia sveikinu tave su labai sėkmingai trečiadienį čia suorganizuota konferencija. Ne tik tu, bet ir tavo suburta organizacija U4U (United for Ukraine, – liet. Vieningi vardan Ukrainos) įnešė didžiausią indėlį. Apsilankė EP pirmininkė Roberta Metsola, Ukrainos Aukščiausios Rados pirmininkas Ruslanas Stefančukas. Man teko garbė atstovauti ELP susitikime su R. Stefančuku, buvo pasirašytas memorandumas dėl bendradarbiavimo su Ukraina“, – sakė R. Juknevičienė ir kolegos pasiteiravo apie perspektyvas bei pacitavo J. Freemaną Clarke, kuris sakė: „politikai galvoja apie kitus rinkimus, o valstybės žmonės – apie kitas kartas“.

Politikė pripažino, jog kartais tikrai užplūsta pesimizmas, nes nesijaučia lyderystės iš valstybių narių, o, kad Ukraina taptų ES nare laukia didžiulis darbas ir ne tik pačios Ukrainos, bet ir ES.

„Minėtos konferencijos pavadinimas – „Ukrainos integracija – kelias į tvarią taiką Europos kontinente“. Apie ilgalaikę tvarią taiką, o ne Putino taiką, o tvarią, kurioje svarbu ir Ukrainos pergalė, ir Ukrainos integracija į ES ir NATO, ir atstatymas, ir matymas, kad tai gali ir privalo įtakoti permainas ir žymiai platesnėje, visoje Rytų Europos erdvėje, įskaitant Rusiją ir Baltarusiją. Ir tai jau atneša perspektyvą turėti tvarią taiką. Kodėl šią konferenciją surengėme dabar? Darėme sąmoningai po Europos Komisijos (EK) rekomendacijos, prieš Europos Vadovų Tarybą, kuri bus surengta gruodžio viduryje. Vadovų Taryba turėtų patvirtinti EK rekomendacijas pradėti derybas su Ukraina. Bet gali ir nepatvirtinti. Ir gandų pilni koridoriai, Vengrija grasinasi, kad blokuos. Vengrija turi visokiausių susigalvotų argumentų, kodėl blokuos – tai jiems netinka švietimo įstatymas, kiti kalba, jog keršija dėl to, kad negauna pinigų. Aš neatmetu ir to varianto, kad draugas Putinas turi kokių nors įtakų, nes jam norėtųsi, kad Ukrainos kelias link ES nebūtų toks sėkmingas.Štai šioje vietoje nežinau ar yra suprantama ir ar pakankamai suprantama šiose virtuvėse, kad šis gruodžio vidurio sprendimas yra lemiantis. Lemiantis tolesnę Europos istorijos raidą“, – kalbėjo A. Kubilius.

Pasak jo, matant šį paveikslą norisi, kad būtų formuluojamos labai aiškios strateginės nuostatos. Politiko teigimu, ir Lietuva turėtų tai daryti, ir ieškoti kitų partnerių, kad po to jau nebebūtų klaidžiojama kiekviename taške, kiekvienoje taryboje dėl kokių nors svarbių, bet atskirų detalių.

„Man nėra iki galo aišku, kokia yra Lietuvos pozicija dėl institucijų reformos. Akivaizdu, kad didžiosios valstybės – Vokietija ir Prancūzija – tampriai sieja būsimą Ukrainos ir Vakarų Balkanų narystę ES su tuo, kad reikia padaryti reformas ES, kad sprendimų priėmimas nebebūtų toks chaotiškas ir, iš esmės, kad būtų atsisakoma veto teisės balsuojant“, – sakė A. Kubilius.

„Lietuvoje visuomet būdavo oficiali Užsienio reikalų ministerijos (URM) pozicija, kad mes kategoriškai norime išlaikyti veto teisę, neva tai užtikrina mūsų suverenitetą. Panašiai kalba Kroatijos ELP atstovai, jie taip pat turi premjerą. Bet mano viršininkas Manfredas Vėberis, mūsų ELP vadas, yra ne kartą sakęs: „Rasa, be ES reformų, rimtų, institucinių reformų nebus ir plėtros. Neįmanoma“, – pažymėjo R. Juknevičienė ir teiravosi A. Kubiliaus, kodėl tų reformų nereikia bijoti.

„Aš nenoriu, kad kokia nors Vengrija galėtų šantažuoti visą ES pačiais svarbiausiais geopolitiniais sprendimais, tame tarpe ir dėl Ukrainos priėmimo į ES arba Ukrainai skirtų 50 milijardų paramos, arba sankcijų Rusijai“, – sakė A. Kubilius.

Jo įsitikinimu, paaiškinimai, kad vetuodami kažką sugebėjome apginti, neįtikina, nes „jei aš matau, kad būtent dėl veto teisės ir Centrinės Europos nenoras jos atsisakyti gali įstrigti Ukrainos tapimas ES nare, man Ukrainos tapimas ES nare yra dešimt ar šimtą kartų svarbesnis, nei mūsų veto teisių, kuriomis diplomatai kur nors gali pasinaudoti, išlaikymas. „Trečias dalykas, kurį noriu priminti mums kaip bendrapartiečiams, 2018 metais suvažiavime mes priėmėme deklaraciją, skirtą mūsų požiūriui į ES reikalus ir ten labai aiškiai pasakėme, kad mes kaip partija pasisakome už tai, kad veto teisės būtų atsisakyta. Veto teisės atsisakymas reiškia, kad sprendimai ES taps tokie patys, kokie yra visose demokratinėse institucijose – daugumos principu. Gali būti kvalifikuota dauguma, gali būti super kvalifikuota dauguma, bet daugumos principu“, – akcentavo EP narys.

R. Juknevičienė teigė neįsivaizduojanti, koks galėtų būti klausimas, kurio sprendime atsisakius veto teisės, tai galėtų būti žalinga Lietuvai, juolab visuomet galima burti palaikančias šalis.

Europarlamentarė teiravosi kolegos, ar jis mato lyderystės užuomazgas Europoje ir Lietuvoje, kalbant apie Ukrainos narystę. A. Kubiliaus teigimu, tikėtis lyderystės iš pietinės ar centrinės Europos šalių nebūtų labai realu, tad belieka tikėtis iš Skandinavijos ir Baltijos regiono.

„Mano manymu, Lietuva turi galimybių imtis lyderystės ir burti čia koaliciją. Tai nereiškia, kad mes vieni galėtume apversti visą ES. Bet būtent tai, kad mūsų klausosi, ir mes galime suburti ir daugiau bendraminčių, pradedant nuo Baltijos šalių ir skandinavų, ieškant sutarimo su centrine Europa. Imtis lyderystės, kad tai būtų realizuojama Vadovų Taryboje. Neužtenka tik atvažiuoti į Vadovų Tarybą ir pasisakyti iš popieriuko, kad mes remiame Ukrainą. Tas darbas yra nuolatinis, reikalaujantis didelio pasišventimo, didelių ir aiškių perspektyvų matymo ir sugebėjimo atrasti tinkamus sprendimus“, -sakė A. Kubilius. Tačiau į šiuos žodžius R. Juknevičienė atsakė: „aš nesu tokia didelė optimistė, nes man atrodo, kad mūsų Prezidentas tikrai nėra tas žmogus, kaip citavau 19 a. JAV filosofą ir politologą J. Freeman Clarke, daugiau bus rūpinamasi artėjančiais rinkimais, nei strateginiu Lietuvos reikalu (ne tik Ukrainos) – Ukrainos narystės ES klausimais“, -sakė R. Juknevičienė ir pridūrė matanti besiburiančią lyderystės koaliciją Vakarų Balkanų narystės ES atžvilgiu.

A. Kubilius baigdamas pokalbį pabrėžė, kad „rinkimai yra labai tinkamas metas Lietuvos politikams, pretenduojantiems į aukštas pozicijas įvairiose institucijoje, tame tarpe ir Prezidento rinkimuose, labai aiškiai formuluoti savo lyderystės nuostatas Ukrainos klausimu“.

R. Juknevičienė paantrino, kad labai tikisi, jog ir „žiniasklaidos žmonės, ekspertai, politologai ir į artėjančius EP rinkimus pabandys pasižiūrėti per tolimesnę perspektyvą, o ne vien tik tai, ką tu padarei ar gali padaryti kažkokioje siauroje ES kertelėje.“

2023.11.28

ELP frakcijos vicepirmininkė R. Juknevičienė: „Tvirtai tikiu, kad Ukraina gali tapti ES nare iki 2030 m. “

Antradienį Europos Parlamento ELP frakcijos vicepirminkėRasa Juknevičienė dalyvaudama EP politinių grupių pirmininkų konferencijoje su Briuselyje viešinčiu Ukrainos Aukščiausios Rados pirmininku Ruslanu Stefančiuku pabrėžė ES paramą šaliai, jau daugiau nei pusantrų metų kariaujančiai prieš Rusiją, bei teigė tvirtai tikinti, kad Ukraina gali tapti ES nare iki 2030 m.

R. Juknevičienė pasveikino susitikimo metu pasirašytą Tarpusavio supratimo memorandumą tarp Aukščiausios Rados ir EP.

„Tai svarbus žingsnis stiprinant multidimensinę partnerystę, kuri yra esminė Ukrainos politinėms institucijoms, besirengiančioms ES integracijai“, – sakė EP narė.

Ji pažymėjo, kad Ukraina ukrainiečių kraujo kaina pralaužė ES plėtros sąstingį ne tik Ukrainai, bet ir Moldovai, Gruzijai ir Vakarų Balkanams.

„Plėtros procesas sukurs galingą geopolitinį postūmį Europos žemyne Ukrainai ir visoms kitoms šalims, norinčioms prisijungti prie ES. Ji priartins mus prie esamų pilkųjų saugumo zonų Europoje panaikinimo. Šių zonų egzistavimas buvo viena iš pagrindinių Kremliaus karinės agresijos priežasčių“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Ji teigė tikinti, kad Europos Vadovų Taryba patvirtins Europos Komisijos rekomendaciją pradėti stojimo derybas su Ukraina, kurios oficialiai turi prasidėti dar šiais metais.

„Šie rūmai to reikalauja jau gana seniai. Nevilkinkime derybų proceso ilgiau, nei būtina. Jis turėtų trukti 3-4 metus, kaip tai buvo padaryta su Vidurio ir Rytų Europos šalimis. Tvirtai tikiu, kad Ukraina gali tapti ES nare iki 2030 m.“, – pabrėžė ELP frakcijos vicepirmininkė.

Ji taip pat paragino suteikti Ukrainai visą reikiamą pagalbą, kad ji būtų kuo geriau pasirengusi deryboms ir narystei.

Europarlamentarė pažymėjo, kad reikia dar daug ką nuveikti – pasinaudojant teisine priemone „kontrpriemonės“ areštuoti 300 mlrd. eurų įšaldyto Rusijos valstybės turto ir panaudoti jį Ukrainos atstatymui.

„Svarbu užtikrinti karo nusikaltėlio V. Putino ir jo patikėtinių atsakomybę. Toliau griežtinti Rusijos sankcijas ir užkirsti kelią sankcijų vengimui. Toliau intensyvinti ir didinti karinę paramą – iki šiol ES suteikė ginklų, kurių vertė prilygsta 0,15 proc. Tačiau to nepakanka, reikia skirti daugiau“, – sakė R. Juknevičienė.

ELP frakcijos vicepirmininkė priminė, kad Ukraina gina mus, mūsų vertybes, ne tik savo laisvę.

„Esu iš šalies, kurią anksčiau buvo okupavusi Rusija, o šiandien esu Parlamento narė, kartu su kolegomis iš visos Europos, todėl tvirtai tikiu ES plėtra kaip geopolitine esminių pokyčių priemone.

Pokyčių laisvės, demokratijos ir taikos labui. ES plėtra – tai būdas, kad mūsų žemyne būtų daugiau Europos ir mažiau Rusijos ir Kinijos, todėl tai yra MŪSŲ interesas“, – akcentavo R. Juknevičienė.

Pasak jos, Ukrainos pergalė ir jos narystė ES sukels naują geopolitinių permainų į demokratiją bangą visoje ES rytinėje kaimynystėje, įskaitant Baltarusiją ir Rusiją.

„Tai bendras vaizdas, strateginis svarstymas, į kurį ES turėtų sutelkti dėmesį. Ukrainos įstojimas į ES ir NATO nuties kelią tvariai taikai Europos žemyne“, – sakė europarlamentarė.

2023.11.27

Andrius Kubilius. Apie karo realybę

Kad šiais metais Ukrainai sunkiau sekasi išvaduoti savo okupuotas teritorijas nei pernai, – tą visi gerai žinome. Vis dažniau skamba perspėjimai (nuo generolo Zalužnyj iki mūsų ministro Gabrieliaus Landsbergio), kad karas gali tapti užstrigusiu apkasų karu, o tai naudinga tik Rusijai. Ta proga įvairiuose Vakarų kampuose pasigirsta įtikinėjimų, kad vienintelis būdas, kaip galima išvengti apkasų karo stagnacijos – tai tartis su Rusija dėl taikos pagal Putino sąlygas.

Tik Prezidentui Nausėdai atrodo, kad niekur nieko naujo nevyksta ir naujų, susirūpinimą keliančių tendencijų nesimato, todėl atseit galima ir toliau ramiai gulėti ant “nusiraminimo sofutės” bei rūpintis tik krepšinio varžybomis. Ir net kitus paraginti šalia prigulti.

Tuo tarpu pasaulyje daug ką neramina ir tokie faktai, kaip tai, kad JAV kongresas niekaip negali patvirtinti naujo finansinės paramos Ukrainai paketo. Be to dar artėja ir JAV Prezidento rinkimai, kuriuose gali laimėti D.Trumpas ir to įtaką tolesnei karo eigai yra neįmanoma suprognozuoti. Kas be ko, yra dar ir tokia Vengrija, kuri ES sprendimų dėl paramos Ukrainai priėmimą taip pat daro neprognozuojamu.

Štai tokiame fone ir verta paieškoti esminių atsakymų, kodėl fronto reikalai Ukrainoje stringa, nors Vakarai skelbiasi, kad Ukrainai suteikė daug karinės paramos, kurios turi užtekti pergalei pasiekti. Net ir F-16 tuoj atskris.

Vis dažniau Vakaruose gali išgirsti užuominų, kad Vakarai jau “pavargo” ar tuoj “pavargs” remti Ukrainą, nes fronto reikalai yra užstrigę. Surasti milijoną artilerijos sviedinių Rusijai Šiaurės Korėja yra pajėgi per mėnesį, tačiau Europos Sąjunga ir per metus to nesugeba padaryti. Tuo tarpu generolas Zalužnyj iš Vakarų prašo nebe tankų ar artilerijos (kuriuos Vakarai tiekė tol, kol jų turėjo sandėliuose, nes karinė Vakarų pramonė gamybos apsukų vis dar nesugeba padidinti), o dronų, elektroninių anti-dronų ar radarų, kuriuos ir patys ukrainiečiai galėtų pasigaminti, jeigu gautų tam reikalingą finansavimą.

Štai čia ir iškyla esminis klausimas: kodėl Vakarai, remdami Ukrainą, niekaip nesugeba pasiekti esminio persilaužimo Ukrainos išsivadavimo kare prieš Rusiją. Juk Vakarai ekonomiškai yra kelias dešimtis kartų stipresni už Rusiją, o kaip rodo istorija – karus galų gale visada laimi stipresnės ekonomikos. Taip iki šiol visada būdavo. Kodėl šį kartą to dar vis nestebime?

Norėdami suvokti problemos esmę, turime šiek tiek detaliau panagrinėti Rusijos, Ukrainos bei Vakarų “karo finansų” buhalteriją. Buhalterija yra svarbi ne tik rūpinantis valstybės biudžeto, bet ir rūpinantis karo reikalais. Taigi toliau – keletas svarbių skaičių.

Visų pirma apie Rusijos ir Vakarų ekonominį potencialą: 2022 metais Rusijos BVP siekė 1,8 trln. JAV dolerių, Europos Sąjungos – 18,35 trln. JAV dolerių, o JAV – 26,23 trln. JAV dolerių. Taigi vien tik ES savo ekonominiu potencialu viršija Rusijos potencialą 10 kartų, o sudėjus ES ir JAV skaičius paaiškėja, kad toks skirtumas tarp didžiųjų Vakarų ir Rusijos išauga net iki 25 kartų.

Vakarai ekonomiškai yra 25 kartus stipresni nei Rusija! Pagal paprastą istorinę ir ekonominę karų logiką – Rusija jau seniai turėjo būti sutriuškinta Ukrainoje. Bet, kaip matome – taip dar nėra.

Kodėl?

Todėl yra verta atidžiau pažiūrėti į “karo finansų” buhalteriją: kiek karo finansavimui lėšų skiria Rusija, Ukraina ir kiek tam paramos suteikia Vakarai?

Nagrinėjant Rusijos duomenis tenka pastebėti, kad įvairiose ekspertinėse publikacijose ar Pasaulio Banko statistikoje skelbiami duomenys varijuoja gana plačiose ribose, nes nuo karo pradžios Rusijos valdžia įslaptino finansų statistiką. Štai Pasaulio Bankas skelbia, kad 2022 m. Rusija karo reikalams išleido 86 mlrd. JAV dolerių, tuo tarpu Švedijos SIPRI instituto ekspertai nurodo 61 mlrd. USD, o Wilson Center skelbia 81,7 mlrd. JAV dolerių skaičių. Dar labiau varijuoja 2023 metų skaičiai: tarp 80 mlrd. JAV dolerių (SIPRI) ir 120 mlrd. JAV dolerių (Wilson Center). Wilson Center taip pat teigia, kad Rusijos “karo išlaidos” neapima visų su karu susijusių išlaidų, nes neįtraukia sužeistųjų gydymo ir daug kitų išlaidų (jas įtraukus Rusijos išlaidos 2023 metais išaugtų iki 160 mlrd. JAV dolerių). Verta atkreipti dėmesį ir į tai, kad Rusijos valdžia skelbia, jog 2024 m. didins karines išlaidas net 70%.

Nors ekspertų skelbiami Rusijos karinių išlaidų skaičiai tarpusavyje skiriasi, bet apibendrinant galima teigti, kad 2022 metais tokios išlaidos siekė apie 80 mlrd. JAV dolerių, 2023 m. – apie 100 mlrd. JAV dolerių, o 2024 metais gali dar labiau išaugti.

Skaičiuojant Rusijos karinių išlaidų santykį su BVP, randame, kad 2022 metais jis siekė maždaug 4%, 2023 m. – virš 5%, o 2024 m. – viršys 6%.

Rusija tokias karines išlaidas pajėgia finansuoti, nes vien tik iš naftos ir dujų eksporto Rusija per mėnesį uždirba apie 7,4 mlrd. JAV dolerių, o tai reiškia, kad per metus Rusija gali uždirbti apie 90 mlrd. JAV dolerių.

Ukraina ir 2023, ir 2024 planuoja išleisti karo finansavimui beveik nesikeičiančias lėšų sumas – apie 1,7 trln. hryvinų arba apie 44 mlrd. JAV dolerių. Tokios karo išlaidos sudaro net 26,6% nuo Ukrainos BVP, todėl Ukrainos biudžeto deficitas siekia net 38 mlrd. JAV dolerių arba 27% nuo BVP. Todėl Ukrainai reikia ne tik Vakarų karinės paramos, bet ir paramos uždengiant biudžeto “skylę”. Ukraina taip pat planuoja 2024 metais skirti 1,25 mlrd. JAV dolerių modernių dronų įsigijimui.

Europos Sąjunga nuo karo pradžios Ukrainai suteikė karinės paramos už 29 mlrd. JAV dolerių. Tai parama, kurią Ukrainos karinėms reikmėms suteikė tiek ES iš savo biudžeto (6 mlrd. eurų), tiek ir visos ES šalys narės kartu sudėjus, tai yra sudėjus visą paramą, kurią Ukrainai suteikė Vokietija, Lietuva, Lenkija ir visos kitos ES narės.

Tačiau tokia suma sudaro tik 0,15% Europos Sąjungos bendrojo vidaus produkto!!! Per 2 metus – tik 0,15%! Per vienerius metus išeina 2 kartus mažiau – 14,5 mlrd. JAV dolerių arba 0,075 % nuo ES BVP.

NATO standartas gynybai – 2% nuo BVP. ES sako, kad “su Ukraina stovės kartu tiek, kiek reikės” ir kad Ukrainos karas yra ir “mūsų” karas, tačiau šitam “mūsų” karui skiria tik 0,075%.

Ukraina 2023 metais skiria 26% nuo BVP šio karo reikmėms, Rusija – 6%, o ES – tik 0,075%. Pribloškiantis skirtumas!!!

Be abejo, yra tokių šalių kaip Lietuva (pirmaujanti), Estija, Latvija ar Lenkija, kurios karinei paramai jau yra paskyrę po 1% ar net daugiau nuo savo BVP, bet bendras ES karinės paramos Ukrainai lygis atrodo liūdnai – 0,075%.

Be abejo, Europos Sąjunga nemažai lėšų skiria Ukrainos makrofinansinei paramai, arba kitaip sakant, kitoms Ukrainos biudžeto išlaidoms finansuoti, bet tai nekeičia esmės – karą galima laimėti tik finansuojant karinę pergalę. Vien politiniais solidarumo pareiškimais karai nėra laimimi.

Jungtinių Valstijų karinė parama Ukrainai per 2 metus pasiekė 42,1 mlrd. JAV dolerių arba 0,20% nuo JAV BVP. Nedaug geriau nei ES parama. Per vienierius karo metus JAV parama siekia tik 21 mlrd. JAV dolerių arba 0,10% nuo BVP.

Susidėliojus atskirus skaičius, galima pereiti ir prie bendro karo “buhalterijos” vaizdo, iš kurio ir paaiškėja pagrindinė šio karo Rytų fronte užstrigimo priežastis.

Kaip jau buvo parodyta, 2023 metais Rusijos karinės išlaidos siekia 100 mlrd. JAV dolerių. O gal ir daugiau.

Ukrainos karinės išlaidos – 44 mlrd. JAV dolerių. Europos Sąjunga prie to prideda 14,5 mlrd. JAV dolerių, o JAV – dar 21 mlrd. JAV dolerių. Prie to dar būtų galima pridėti Didžiosios Britanijos ar Norvegijos (nepatenka į ES statistiką) paramos skaičius, bet jie nekeičia esmės.

Taigi bendra Ukrainos bei ES ir JAV lėšų suma, 2023 metais skirta tam, kad kariniu būdu būtų atremta Rusijos agresija, siekia tik 79,5 mlrd. JAV dolerių, o tai yra mažiau nei 100 mlrd. JAV dolerių, kuriuos tam pačiam tikslui šiais metais skyrė Rusija.

Priminsiu – JAV ir ES yra 25 kartus ekonomiškai galingesnės nei Rusija. Bet Rusija šiam karui skiria 6% savo BVP, o ES ir JAV tik 0,075% ir 0,10% atitinkamai. Tai yra Rusija šiam karui skiria 60-80 kartų didesnę savo ekonomikos dalį, nei JAV ar ES.

Pabrėžiu – 60-80 kartų didesnę!

Štai dėl to karas ir stringa apkasuose, nes Rusija akivaizdžiai laimi prieš Vakarus savo ekonomikos mobilizacijos karui fronte.

Matant tokį bendrą karo finansų “buhalterijos” vaizdą, pasidaro aišku ir tai, ko reikia tam, kad Rytų kariniame fronte būtų išvengta nelaimimo apkasų karo. Tam reikia laimėti politiniame Vakarų fronte. O tai ir yra vienas svarbiausių geopolitinių Lietuvos uždavinių. Lietuva turi rūpintis ne tik savo dvišale parama Ukrainai, bet ir kaip suburti panašiai mąstančių ir panašiai remiančių Ukrainą (1% nuo BVP) koaliciją (Baltijos šalys, Lenkija, Skandinavija, Didžioji Britanija) ir tada imtis įtikinėti kitus Vakaruose sekti mūsų pavyzdžiu.

Dar ir dar kartą galiu pakartoti tai, ką jau ne vieną kartą sakiau: Lietuvai šiandien yra svarbu rūpintis ir kovoti Vakarų fronte, kad Rusija pralaimėtų ties Chersonu ir Charkovu, o ne tik susitaikius su “apkasų karo” dabartine situacija Ukrainoje, jau dabar galvoti vien apie tai, kaip ginsime Vilnių, kai Putinas po pergalės Ukrainoje ateis ir pas mus.

Rusija pralaimės Ukrainoje, jeigu mes laimėsime Vakaruose. Tai ir yra mūsų gynybos bei saugumo strategijos “alfa” ir “omega”.

Tam reikia, kad susireikšminę veikėjai nebegulinėtų ant “nusiraminimo sofutės” ir nebesirūpintų tik krepšiniu, bet ir “dirbtų bei kovotų” (ne vien tik “pasisakytų”) Vadovų Tarybose Briuselyje ir Vašingtone bei kituose Vakarų forpostuose. Apie tokias “nusiraminti” kviečiančiųjų kovas Vakarų fronte ir koalicijų būrimus vardan mūsų pergalių tame fronte iki šiol neteko nieko girdėti.

Apie laukinčias vis naujas kovas Vakarų fronte ir būsimas Ukrainos pergales kalbėsimės mūsų sukurtos U4U (“United for Ukraine”) koalicijos organizuojamoje aukšto lygmens konferencijoje jau ateinantį antradienį, lapkričio 28 d. Į U4U koaliciją pirmąją karo dieną pradėjome burtis tam, kad laimėtume kovas Vakarų fronte. Nes tik tada galutinai laimės ir Ukraina.

Ir mes tai pasieksime!

EP nariai: „Reikia imtis lyderystės ir suburti remiančių Ukrainą kolektyvinę koaliciją“

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius Strasbūre apžvelgė svarbiausias aktualijas – Lietuvos kariuomenės dieną, TS-LKD pirmininko Gabrieliaus Landsbergio interviu, biudžeto svarstymą Seime bei tebesitęsiantį karą Ukrainoje.

Lapkričio 23 d. Lietuvoje buvo minima Kariuomenės diena. R. Juknevičienė teigė su virpuliu širdyje prisimenanti gražų savo gyvenimo laikotarpį, kai pamatė mūsų kariuomenę iš vidaus. „Linkiu ir toliau išlikti tokiais motyvuotais ir pasiryžusiais. Dabar, kaip niekada, kariuomenė yra svarbi mūsų gyvenimo dalis“, – sakė buvusi krašto apsaugos ministrė.

EP narė, komentuodama aktualijas, pažymėjo, jog daug kas buvo ir pamiršę MG Baltic bylą, kurios svarstymas trunka apie septynis metus, ji irgi susijusi su vidaus politikos aspektais.

„Kalbant apie biudžeto svarstymą Seime, visi nori daugiau pinigų, bet niekas nenori daugiau pinigų surinkti į biudžetą“, – sakė EP narė, kuri pažymėjo pasigendanti ir LR Prezidento lyderystės šioje srityje.

Pasak jos, kyla deja vu jausmas stebint dabartinius įvykius, iš to laikotarpio, kai ji dirbo Vyriausybėje, krašto apsaugos ministre, kai pirmą kartą susidūrė su NATO vidumi.

„Supratimas apie galimus blogus scenarijus sukelia deja vu, taip pat ir visuomenėje jaučiasi nusiraminimas: užmušė rusų raketa penkis ukrainiečius, na, užmušė, einam toliau, kitas žinias žiūrėti. Kažkur apie du tūkstančius žydų pačiais žiauriausiais būdais nukankino, įkaitais paėmė, išprievartavo, na, baisu, bet kas ten žino, kas kaltas – vieni sako taip, kiti – kitaip, ir vėl visi grįžtame prie savo reikalų“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Taip pat žiūrint į ateitį, gruodį gali strigti sprendimai Europos Taryboje dėl V. Orbano, gal ir dėl kitų, istoriniai įvykiai dėl galimos ES plėtros – Ukrainos bei Moldovos.

Pasak europarlamentarės, tiems, kurie stebi ir mato plačiau, natūralu jausti nerimą širdyje dėl ateities.

EP narys A. Kubilius teigė pritariantis, kad karas Ukrainoje nevyksta taip, kaip tikėjomės: šiemet neišeina taip paprastai atsiimti teritorijų, rusai sutvirtinę visą gynybą.

„Dėl to kyla nebetikėjimas, kad Ukraina gali laimėti, o tada padaroma išvada, kad jei Ukraina nelaimės, tai Rusija laimės, o tada Rusija ateis pas mus. Prielaidos iš dalies teisingos“, – komentavo europarlamentaras.

Jis pabrėžė, kad pirmiausia reikia suvokti, kodėl karas Ukrainoje yra taip įstrigęs, nors lyg ir Vakarai remia ir tiekia ginklus.

„Iš kitos pusės, mes darome per didelį šuolį: jei karas nesiseka, tada sakome, kad reikia galvoti, kaip ginsimės prie Vilniaus. Man atrodo, kad reikia galvoti, kaip Rusiją sutriuškinti prie Chersono ar Charkovo. Aš matau tam tikros karinės logikos stoką“, – kalbėjo A. Kubilius.

Jis taip pat paragino neužmiršti ir Vakarų fronto bei būtinybės labai gerai išanalizuoti, kodėl karas įstrigęs.

„Kaip tik šią savaitę Europos Parlamente su eurokomisaru Th. Bretonu mes diskutavome, kodėl Europa negali pagaminti milijono sviedinių, o Šiaurės Korėja juos Rusijai pateikė per mėnesį“, – klausė A. Kubilius.

„Europos Sąjunga, kuri remia Ukrainą, turi dešimt kartų stipresnę ekonomiką nei Rusija. Rusijos metinis BVP yra 1,8 trilijono dolerių, Europos Sąjungos – 18, ty. dešimt kartų didesnis. Amerikos ir Europos Sąjungos ekonominis potencialas 25 kartus didesnis nei Rusijos. Pagal istorinį dėsningumą, karą laimi ekonomiškai stipresnis“, – sakė EP narys.

Jo įsitikinimu, matome paradoksalų dalyką: karo finansų buhalteriją. Rusija ir Ukraina, bei visi ją remiantys Vakarai, pinigų karui išleidžia labai panašiai. Šiais metais Rusija karui išleidžia apie 100 mlrd. dolerių, Ukraina – apie 40 mlrd. dolerių (apie 25 proc. šalies BVP). Europos Sąjungos parama per du metus sudaro apie 27 mlrd. eurų (apie 0,15 proc. viso ES BVP), JAV per du metus apie 40 mlrd. dolerių. Lietuva čia atrodo gerai, bet to neužtenka.

R. Juknevičienė savo ruožtu klausė, ar Vakarų visuomenės pasiruošę aukotis?

„Kur nors Vokietijoje ar kitur žmonėms suvokti, o politikams tuos žmones įtikinti, kad ir jums kaip Ukrainai taip pat kyla grėsmė, tai vienas sudėtingiausių dalykų. Neatsiranda tokio lyderio, kuris pasakytų, kad reikia daugiau“, – sakė ELP frakcijos vicepirmininkė.

A. Kubiliaus teigimu, tai, kad žmonės nori pinigus leisti ne gynybai, o kurortui, yra suprantama. „Esantys toliau nuo mūsų regiono, mano, kad nereikia tiek investuoti į karo reikalus. Tai labai aiškiai rodo ir statistika: Baltijos šalys, Šiaurės šalys bei Lenkija paramos Ukrainai skiria daugiausiai. Mums reikia imtis lyderystės ir suburti remiančių Ukrainą kolektyvinę koaliciją ir pagalvoti, kuo galime prisidėti. Jei pradėtume koalicijos vardu kalbėti su mažiau remiančiomis Pietų šalimis, pasiektume kitokį rezultatą. Jei karas yra įstrigęs, mes turime galvoti, kaip sustiprinti savo poveikį Vakarų fronte“, – kalbėjo europarlamentaras.

EP narės R. Juknevičienės teigimu, Gabrieliaus Landsbergio kalba buvo skirta ir Lietuvos vidui, jos pernelyg atsipalaidavusiai daliai.

„Mūsų pokalbio išvada būtų, kad yra trys frontai, kuriuose reikia veikti: Vakarų fronte, padėti Rytų frontui – Ukrainai – nepralaimėti ir galvoti apie stiprų atgrasymą Lietuvos viduje, kad rusai nesugalvotų čia kojos kelti“, – akcentavo europarlamentarė.

A. Kubilius pažymėjo, kad Lietuvoje irgi reikia galvoti apie buhalteriją.

„Niekas nenori pritarti mokesčių reformai, o Europos Komisija jau dešimt metų rašo mums rekomendacijas keisti mokesčių sistemą, pereiti prie nekilnojamojo turto mokesčio, bet Prezidentas, kuris važinėja į Europos Tarybą, ar kalbasi apie tai su EK pirmininke U. Von der Leyen apie šiuos dalykus?