2025.12.22

Liudas Mažylis. Baltarusija: seni režimo triukai ir nauji išbandymai Europai

2025 m. gruodžio 13d. Baltarusijos režimas paleido daugiau nei šimtą politinių kalinių, o netrukus po to Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė apie ribotą sankcijų režimo sušvelninimą, susijusį su Baltarusijos kalio trąšų sektoriumi. Šie įvykiai pateikiami kaip galimas „pozityvus signalas“, tačiau jie taip pat kelia rimtų klausimų dėl Vakarų politikos nuoseklumo ir ilgametės patirties, kurią Europa jau yra sukaupusi bendraudama su Aliaksandro Lukašenkos režimu.

Riboto masto politinių kalinių išlaisvinimai sutapo su intensyvesnėmis JAV diplomatinėmis pastangomis ir diskusijomis dėl sankcijų. Tačiau tuo pat metu nebuvo nutrauktos represijos, nebuvo atšauktas politiškai motyvuotų bylų nagrinėjimas ir neatsirado jokių ženklų, kad režimas būtų pasirengęs keisti savo elgesį struktūriniu lygmeniu. Baltarusijos teismuose ir toliau štampuojami nuosprendžiai, pilietinė visuomenė veikia pogrindyje arba tremtyje, o saugumo struktūros išlaiko visišką nebaudžiamumą.

Svarbu pabrėžti, kad kalbame ne apie sisteminius pokyčius Baltarusijoje, o apie pavienį ir riboto masto režimo veiksmą, nepalietusį represinės sistemos pagrindų. Net ir po pastarųjų paleidimų Baltarusijoje lieka daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, toliau veikia represiniai teismai ir saugumo struktūros, o bet kokia politinė ar pilietinė veikla tebėra kriminalizuojama. Režimas neatsisakė nei politinių bylų fabrikavimo, nei kankinimų, nei visiškos informacinės izoliacijos.

Istorinė patirtis tik patvirtina šį režimo veidmainiškumą. 2015–2016 m. politinių kalinių išlaisvinimai taip pat paskatino Vakarus ieškoti „dialogo lango“, o Europos Sąjunga tuo metu sušvelnino dalį sankcijų. Šio ciklo pabaiga buvo tragiškai aiški: 2020 m. rugpjūčio 9 d. suklastoti prezidento rinkimai, masinės represijos, tūkstančiai sulaikytųjų, šimtai politinių bylų ir visiškas Baltarusijos visuomenės užgniaužimas. Todėl bet koks sankcijų švelninimas, paremtas pavieniais gestais, faktiškai tampa finansiniu atlygiu už įkaitų laikymą. Tokia praktika ne silpnina, o priešingai – įtvirtina režimo gebėjimą naudoti politinius kalinius kaip derybinį instrumentą.

Be to, šiandien Baltarusija nėra izoliuotas autoritarinis režimas – ji yra Kremliaus karinės ir geopolitinės infrastruktūros dalis, aktyviai prisidėjusi prie agresijos prieš Ukrainą. Ekonominių srautų atlaisvinimas neišvengiamai stiprina ir šią priklausomybę.

Kol kas dar anksti vertinti, kokių pasekmių Lietuvai turės JAV sprendimas švelninti sankcijas Baltarusijai. Tačiau atlaisvinti Baltarusijos trąšų eksporto kanalai neišvengiamai gali virsti nauju politiniu spaudimu iš Minsko, reikalaujant atnaujinti logistiką per Lietuvą. Todėl Europos Sąjungos privalo toliau išlaikyti sankcijas Baltarusijai, taip saugodama valstybių narių interesus. Jei ES nusileistų spaudimui ir imtų sekti pavieniais JAV sprendimais, neįtvirtinusi aiškių ir patikrinamų kriterijų, tai siųstų signalą, kad vertybinė politika gali būti lengvai koreguojama dėl taktinių režimo gestų. Tokia žinutė būtų pavojinga ne tik Baltarusijos atveju, bet ir platesniame autoritarinių režimų kontekste.

Nuoseklus sankcijų taikymas išlieka būtina priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos saugumo interesus, išlaikyti ES vienybę ir nepakartoti klaidų, kurios praeityje jau kainavo pernelyg brangiai. Neatsitiktinai šia tema gruodžio 12 d. nusiunčiau parlamentinį klausimą Europos Komisijai, kuriame klausiau, kaip Komisija vertina pastaruosius režimo veiksmus politinių kalinių atžvilgiu platesniame sisteminių žmogaus teisių pažeidimų kontekste.

Esminė dilema – kaip užtikrinti, kad sankcijų politika išliktų nuosekli, nuspėjama ir orientuota į ilgalaikius tikslus: represijų nutraukimą, visų politinių kalinių besąlygišką paleidimą ir realius demokratinius pokyčius. Šią poziciją išsamiai išdėsčiau ir 2025 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, pabrėždamas, kad pastarieji politinių kalinių išlaisvinimai negali būti vertinami kaip humanitarinis gestas ar realios pažangos ženklas. Selektyvi „malonė“ yra ciniško režimo veikimo dalis, kai tuo pat metu už grotų tebelaikomi tokie žinomi politiniai kaliniai kaip Andrzejus Poczobutas, o represinė sistema veikia visu pajėgumu.

Gruodžio mėnesio Europos Parlamento plenarinės sesijos metu Baltarusijai buvo skirta itin daug dėmesio. Parlamente raginome plėsti ir griežtinti sankcijas Baltarusijos režimui, įtraukiant ne tik asmenis, atsakingus už represijas, bet ir struktūras bei veiklas, susijusias su hibridinėmis atakomis prieš Europos Sąjungą. Vienu svarbiausių mėnesio įvykių tapo ir Baltarusijos režimo veiksmai prieš ES valstybes nares, ypač prieš Lietuvą – buvo aptartos oro balionais vykdomos provokacijos Lietuvos su Baltarusija pasienyje.

Stebint naujausias Minsko režimo provokacijas, verta priminti, kad Baltarusijos hibridinės atakos tęsiasi jau nuo 2020 metų. Po suklastotų rinkimų ir masinių represijų režimas nuosekliai eskalavo konfrontaciją su Vakarais: 2021 m. įvykdytas „Ryanair“ lėktuvo nutupdymas Minske tapo precedento neturinčiu valstybiniu oro piratavimu, vėliau sekė migrantų instrumentalizavimas prieš Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, nuolatinės provokacijos pasienyje, dezinformacijos kampanijos ir bandymai trikdyti Vilniaus oro uosto bei kitos kritinės infrastruktūros veiklą pasitelkiant oro balionus. Ši seka rodo ne atsitiktinius incidentus, o sistemingą priešišką politiką, kurią bet koks sankcijų švelninimas tik paskatintų.

Papildomą nerimą kelia Lietuvos sunkvežimių areštai Baltarusijoje, akivaizdžiai peržengiantys įprastų muitinių ar teisinių ginčų ribas. Šie veiksmai turi aiškų politinį atspalvį ir gali būti vertinami kaip ekonominio spaudimo bei hibridinių priemonių dalis, nukreipta prieš Lietuvą. Tokia praktika tik patvirtina, kad Baltarusija yra pasirengusi naudoti civilinę logistiką kaip politinio spaudimo instrumentą, sąmoningai griaudama bet kokias galimo bendradarbiavimo galimybes kaimynystėje.

Šie incidentai turi būti vertinami platesniame Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos kontekste. Pastaraisiais metais Baltarusija faktiškai prarado strateginį savarankiškumą ir tapo Rusijos karinės infrastruktūros dalimi. Bendros pratybos, nuolatinis Rusijos karių buvimas, branduolinio ginklo dislokavimas bei „Orešnik“ tipo raketinių sistemų atsiradimas Baltarusijoje reikšmingai keičia regiono saugumo balansą. Šios sistemos siejamos su modernizuotais trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų bei oro gynybos – smogiamųjų pajėgumų sprendiniais, integruojamais į bendrą Rusijos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos architektūrą. Dislokuotos Baltarusijoje, jos išplečia Rusijos karinių pajėgumų veikimo nuotolį, sutrumpina reagavimo laiką ir padidina netikėtumo riziką krizės atveju.Tai didina grėsmių lygį visam NATO rytiniam flangui ir verčia Baltijos valstybes planuoti ne tik tradicines, bet ir hibridines bei netiesiogines grėsmes.

Todėl pastarųjų metų įvykiai, susiję su Baltarusija, tik patvirtina, kad Europos Sąjunga privalo išlikti principinga, nekeisti sankcijų politikos fragmentiškai ir saugoti valstybių narių saugumo interesus. Sankcijų švelninimas Minsko režimui dar niekada neatnešė realių pokyčių. Žvelgiant į ateinančius metus, pagrindinis lūkestis – kad Europos Sąjunga išlaikytų strateginę kantrybę ir principingumą. Tai reiškia ne tik sankcijų režimo išsaugojimą ir pratęsimą, bet ir aiškių kriterijų įtvirtinimą: visišką ir besąlygišką politinių kalinių paleidimą, represijų nutraukimą ir realų atsitraukimą nuo Rusijos karinės infrastruktūros.

2025.12.11

Liudas Mažylis. Europos demokratijos apsauga naujos geopolitinės realybės fone

Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tęsiasi. Šiame kontekste spaudimą patiria ir Europos Sąjungos valstybės, ypač informacinėje erdvėje. Pridėkime dar Kinijos vykdomą ekonominę prievartą, iš Baltarusijos nutaikytus išpuolius mūsų oro erdvei, nuolatinius mėginimus apeiti sankcijas, taikomas Rusijai ir Baltarusijai – ir matysime, kaip veiksmingai autoritariniai režimai vienijasi prieš demokratiją. Prie to prisideda ir parama radikalioms politinėms jėgoms Europoje, užmojai energetikos srity, nelegalios migracijos skatinimas. Būtent šiame kontekste ir gimė Europos demokratijos skydas (EUDS) – iniciatyva, kuria siekiama užkirsti kelią užsienio veikėjų kišimuisi, informacinėms manipuliacijoms, politinių kampanijų finansavimo pažeidimams ir įvairioms hibridinėms atakoms.

EUDS atsiradimą galima laikyti natūraliu atsaku į daugelį metų nuosekliai augusias grėsmes – nuo Rusijos kišimosi į demokratinius procesus iki Baltarusijos režimo vykdytų hibridinių atakų, migrantų instrumentalizavimo ir pilietinės visuomenės slopinimo. Šie procesai atskleidė seniai žinomą faktą: Europos valstybių demokratija yra nuolatinio koordinuoto spaudimo objektas. Apie tai ne kartą kalbėjau ir rašiau Europos Parlamente. Buvo diskutuojama, tačiau ilgą laiką nebuvo suformuota struktūrinė sistema, galinti atremti tokio pobūdžio grėsmes – nuo dirbtinio intelekto naudojimo manipuliuojant viešąja nuomone iki kibernetinių atakų prieš politines partijas ir žiniasklaidos infrastruktūrą. Ekonominė įtampa ir socialiniai neramumai taip pat tampa derlinga dirva veikti autoritariniams režimams, mėginantiems paversti Europoje kylančias krizes savo geopolitiniais instrumentais. Pagrindiniai autoritariniai centrai – Rusija ir Kinija. Rusija dar iki karo Ukrainoje aktyviai kišosi į ES politinius procesus, naudodama dezinformaciją, energetikos šantažą, kibernetines atakas. Tam buvo skirta viena pirmųjų rezoliucijų, man tapus EP nariu, už kurią balsavau. Kinija veikia subtiliau, bet ne mažiau pavojingai – per ekonomines priklausomybes, technologinę infiltraciją, spaudimą valstybėms narėms bei ES institucijoms, subsidijuotą strateginių sektorių perėmimą bei įtakos tinklų kūrimą. Gerai žinome, kokią ekonominę prievartą patyrė Lietuva, kai atidarė taivaniečių atstovybę – tiksliau, todėl, kad nepasidavė Kinijos peršamam išskirtinių santykių formatui. Šios dvi valstybės, nepaisant skirtingų metodų, turi bendrą tikslą – silpninti Vakarų demokratijų vienybę, kurti priklausomybes ir mažinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. Solidūs veiksmai, skirti suvaldyti šias grėsmes tiek iš Europos Parlamento, tiek iš kitų institucijų buvo žengti 2022 m., kai nuosekliai priėmėme rezoliucijas dėl užsienio kišimosi į demokratinius procesus, hibridinių atakų ir dezinformacijos, taip kuriant politinį pagrindą EUDS atsiradimui. Vienas svarbiausių balsavimų įvyko 2023 m. birželio 1 d., kai priėmėme rezoliuciją dėl užsienio šalių kišimosi į ES demokratinius procesus ir dezinformacijos, kurioje tiesiogiai raginome kurti europinį demokratijos apsaugos mechanizmą. 2023 m. spalį Parlamentas patvirtino Kovos su prievarta priemonę (angl. Anti-Coercion Instrument), kuri tapo vienu iš EUDS idėjos kertinių elementų, nes suteikia apsaugą nuo ekonominio ir politinio spaudimo ES valstybėms narėms – o Lietuva buvo itin ryškus tokios prievartos pavyzdys.

2024 m. Parlamentas daug dėmesio skyrė „Russiagate“ tyrimams, EP narių saugumo procedūrų griežtinimui ir išorės finansavimo kontrolei. 2025 m. pradžioje diskusijose dėl Europos demokratijos stiprinimo oficialiai pritarta Tarybos siūlymui kurti nuolatinę ES demokratijos apsaugos struktūrą. Galima teigti, kad per EUDS iniciatyvą siekiama sukurti prevencinę skydinę struktūrą, apsaugančią Europos politinius procesus nuo išorės kišimosi. Tai apimtų kibernetinį saugumą, politinės reklamos skaidrumo mechanizmus, išorės finansavimo ribojimus, greito reagavimo į dezinformaciją priemones. Taip pat yra siekiama sukurti infrastruktūrą, skirtą informacinėms, hibridinėms ar ekonominėms atakoms atremti. Žinoma, Europa turi būti pajėgi reaguoti ne tik į kibernetines grėsmes, bet ir į platesnes hibridines kampanijas, kaip tas, kurias 2021 m. organizavo Lukašenkos režimas prieš ES sienas, tai yra Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. Akivaizdu, kad šiuo metu Europai yra reikalingi papildomi instituciniai pajėgumai, kurie būtų išnaudoti atsakingai: užsienio veikėjų informacinės manipuliacijos ir kišimosi į ES procesus nustatymas, analizė ir dokumentavimas. Tokia struktūra turėtų ne tik identifikuoti ir sekti apgaulingą turinį, bet ir padėti jį šalinti, didinti visuomenės informuotumą, koordinuoti žvalgybos duomenų mainus bei kurti pajėgumus nustatyti atsakomybę ir taikyti atsakomąsias priemones. Todėl siekiant sistemingai spręsti šiuos klausimus, 2025 m. vasario 3 d. Europos Parlamente pradėjo veikti Specialusis komitetas Europos demokratijos skydo klausimams nagrinėti. Jo tikslas – užtikrinti, kad demokratinės institucijos, rinkimų procesai ir viešoji erdvė būtų apsaugoti nuo koordinuotų hibridinių grėsmių. Komitetas vertina esamų ES priemonių veiksmingumą ir teikia rekomendacijas, kaip jas stiprinti. Bendrai, reikia pripažinti, kad Europos Parlamento darbotvarkėje demokratijos iššūkių temos niekur nedingsta. Pavyzdžiui 2025 m. balandžio 2 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl bendros saugumo ir gynybos politikos pabrėžėme ne tik tradicinių priemonių stiprinimą, bet ir platesnės ES gynybos integracijos viziją. 2025 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamentas diskutavo dėl Europos Komisijos pranešimo apie Europos demokratijos skydą. Debatų metu pabrėžėme būtinybę stiprinti demokratines institucijas, užtikrinti laisvus ir sąžiningus rinkimus, remti nepriklausomą žiniasklaidą. Komisija planuoja naujus finansavimo mechanizmus – AgoraEU su savo MEDIA+ ir CERV+ paketais, skirtais žiniasklaidos tvarumui, rinkimų procesų procesams ir pilietiniam įsitraukimui. Šios priemonės bus finansuojamos iš naujos 2028–2034 m. ES daugiametės finansinės programos.

Todėl, reikia pripažinti, kad lapkričio 25 d. debatai nubrėžė aiškią liniją: ES privalo kuo greičiau sukurti funkcionuojančią demokratijos apsaugos sistemą, kovai su informacinėmis manipuliacijomis, kibernetinį saugumą, rinkimų proceso skaidrumo užtikrinimą, politinio finansavimo kontrolę, pilietinės visuomenės stiprinimą ir nepriklausomos žiniasklaidos paramą. Tačiau jau dabar egzistuoja finansiniai instrumentai, galintys prisidėti prie demokratijos apsaugos sistemos kūrimo. Viena iš esminių finansavimo priemonių yra „Skaitmeninės Europos programa“ (angl. Digital Europe Programme). Tai yra, 2021–2027 m. ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje įtvirtinta 7,5 mlrd. eurų vertės programa, skirta ne tik abstrakčiai „skaitmenizacijai“, o labai konkretiems, strategiškai jautriems pajėgumams, kurie šiandien tiesiogiai susiję su demokratijos apsauga. Svarbiausia „Skaitmeninės Europos“ kryptis – kibernetinis saugumas, kuriai skiriama beveik trečdalis viso programos biudžeto. Šios lėšos naudojamos kuriant pažangias kibernetinio atsparumo sistemas, nacionalinius ir Europos lygmens kibernetinio saugumo centrus. „Skaitmeninė Europa“ taip pat finansuoja krizių valdymo ir greito reagavimo priemones, kurios reikalingos stiprinant ES gebėjimą koordinuotai atsakyti į hibridines atakas. Programoje numatomi ištekliai, skirti greitai mobilizuoti ekspertų komandas, užtikrinti skaidrių algoritmų stebėseną ir plėtoti įrodymais grįstus informacijos patikros mechanizmus. Kita svarbi priemonė – „Globali Europa“, didžiausia ES išorės veiksmų finansavimo programa, kurios vertė siekia 79,5 mlrd. eurų. Ši priemonė veikia ne tik ES viduje, bet ir trečiosiose šalyse, ypač Rytų partnerystės regione, kur Kremlius aktyviai siekia silpninti proeuropietiškus naratyvus, skleisti dezinformaciją ir destabilizuoti situaciją. Todėl finansuojami projektai, skirti kibernetiniam saugumui, kritinės infrastruktūros apsaugai, kovai su užsienio kišimusi, institucinių pajėgumų stiprinimui.

Naujoje Rytų Partnerytės geopolitinėje situacijoje demokratinių procesų apsauga turi likti vienu iš ES. Norėdami padėti kitiems, turime ir patys gebėti apsiginti – ir parodyti pavyzdį. Juk nekyla abejonių, kad Europos demokratijos apsauga yra ilgas ir kompleksiškas procesas, reikalaujantis bendro ES institucijų ir valstybių narių įsitraukimo. Europa, nepaisant iššūkių, yra pasirengusi ginti savo vertybes taip pat ryžtingai, kaip ir savo ekonominius interesus. Naujos gynybos iniciatyvos rodo perėjimą nuo reaktyvaus prie proaktyvaus demokratijos saugumo modelio, kuriame Europa ne laukia, kol įvyks išpuolis, bet iš anksto formuoja atsparumo architektūrą.

Liudas Mažylis. Baltarusijos režimo provokacijų grandinė

Baltarusijos režimo nuosmukis, regis, neturi dugno. Hibridinės jų atakos prieš kaimynines valstybes nėra jokia naujovė, keičiasi tik forma, ir kiekvieną kartą jie sugeba nustebinti ir sugluminti, beatodairiškai didindami spaudimą. Lukašenkos valdoma kaimyninė šalis, kadaise bandžiusi išlaikyti bent minimalią tarptautinę pagarbą, pastaraisiais metais vis labiau grimzta į begėdiškas provokacijas. Šiek tiek aprimus migrantų stūmimui į Latviją, Lietuvą ir Lenkiją, dabar į Lietuvą sistemiškai leidžiami balionai su kontrabandiniais kroviniais. Pigu. Veiksmas aiškiai nusikalstamas, bet „pasistengus“ – neva užkardomas… Betgi veiksenos esmė – ne kontrabanda, bent jau – tikrai ne vien kontrabanda. Sisteminga, sąmoninga hibridinė veiksena, pateikiama kaip rutininė cigarečių kontrabandininkų kasdienybė. Aišku, kad kontrabandininkai noriai vykdo savo verslą, jiems ar šiaip, ar taip – apsimoka. O režimui belieka visa tai sukoordinuoti ir tyliai džiūgauti dėl pasiektos „pridėtinės vertės“ – periodiško civilinės aviacijos skrydžių trikdymo. Ne kartą savęs klausiau, ar Lukašenkos režimas gali dar labiau degraduoti. Gali.

Žvelgiant į oficialius duomenis, šiemet tokių balionų jau perimta kelis kartus daugiau nei pernai. Balionai tikrai nėra vien ekonominė problema, susijusi su cigarečių kontrabanda. Tai yra instrumentas trikdyti Lietuvos oro erdvę ir civilinės aviacijos veiklą. Vilniaus oro uostas patyrė realius sutrikimus, kai dėl šių incidentų teko nukreipti keleivių skrydžius į Kauną, Palangą ar Rygą… Tai nėra menkniekis. Tai yra civilinės infrastruktūros saugumo pažeidimas, kurio tikslas griauti pasitikėjimą, o tai yra pačios civilinės aviacijos pamatas. Pridurčiau, kad pasikėsinta ir į esminį ES principą – laisvą asmenų judėjimą.

Prieš keliolika dienų išgirdome mūsų valdžios pareiškimus, kad hibridinės atakos suvaldytos, tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad ta ramybė apgaulinga ir verta ruoštis kitoms veiksmų formoms. Tai neatleidžia mūsų nuo pareigos ruoštis. Juk hibridinės atakos niekada nebūna statiškos, jos nuolat kinta. Taip ir įvyko. Pabandžius uždaryti pasienio punktus iš Lietuvos pusės, Baltarusijos režimas pakeitė hibridinę veikseną. Išmąstė nesunkiai. Jie areštavo turtą – Lietuvoje registruotus sunkvežimius. Pigu? Čia jau ne tik pigu, bet dar ir pelninga. Jie sumanė apmokestinti „paslaugas“ už areštuoto turto apsaugą. Brutalu. Tikėtasi, kad staigus pasienio punktų atidarymas pagelbės. Lūkesčiai nepasiteisino. Pasienio punktų uždarymas ir vėl atidarymas režimui įspūdžio nepadarė.

Balionai skrenda virš mūsų laukų, o vilkikų vairuotojai kenčia dirbtinai sukurtą spaudimą. Bet gi ir buvo galima manyti, kad Lukašenkos atsakas bus neadekvatus. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija išplatino įžeidų pareiškimą, esą Lietuva „išpūtė situaciją“ ir be reikalo apkaltino Baltarusiją, užuot ieškojusi kontrabandininkų tarp savo piliečių.

O ką Lietuvos valdžia pozityvaus pasiūlė? Paskelbė milijono eurų konkursą įmonėms, kurios pateiks veiksmingų sprendimų, kaip neutralizuoti balionus. Suma, tiesą sakant, atrodo kiek šykšti, turint omenyje grėsmių mastą. Ironiška: prieš 8 metus aš irgi esu susidūręs su milijono pasiūlymu. Pasiūlė vienas toks verslininkas, ne valstybė. Vis dėlto pats faktas, kad valstybė ieško technologinių atsakų į hibridines atakas galėtų būti tam tikras žingsnis į priekį.

Hibridinės veiksenos klausimu pasisakiau ne kartą. Tai nėra vien Lietuvos problema. Belgijoje, Danijoje ir kitose valstybėse jau matėme įtartiną dronų veiklą, skrydžių trikdymus, oro erdvės pažeidimus. Tai rodo, kad ši hibridinių instrumentų mozaika yra platesnio regioninio spaudimo dalis, ir tą daro ne tik Baltarusija, o neabejotinai – ir Rusija. Dėl to kreipiausi į Europos Komisiją, paprašydamas paaiškinti, ar ji renka ir sistemina informaciją apie visoje Europoje gausėjančius oro erdvės pažeidimus. Taip pat klausiau, ar matoma būtinybė kurti bendrą Europos reakcijos mechanizmą ir kokių teisinių bei techninių priemonių Komisija yra pasirengusi imtis. Komisija privalo rasti atsakymą, nes tai jau nebe pavieniai incidentai, o bendras europinis iššūkis.

Mūsų reakcija negali būti nei pavėluota, nei fragmentuota. Balionais tikrinama tai, ką mes saugome. Oro erdvė, sienų kontrolė, civilinė aviacija, žmonių judėjimas ir visos mūsų institucijos. Ir jei neatsakysime ryžtingai, režimas ieškos naujų metodų. Todėl turime veikti ne tik šiandien, bet ir ruoštis tam, kas bus rytoj. Hibridinių atakų forma keičiasi nuolat, o mūsų užduotis yra nesileisti įstumti į gynybinį kampą.

Man nepatinka ir Lietuvos valdžios komunikacinė taktika. Kažkodėl siekiama vartoti neutralius terminus ten, kur, mano nuomone, būtina rėžti aiškią ir negailestingą tiesą. Vykdoma grubi agresija prieš Lietuvos civilinę aviacijos infrastruktūrą, pažeidžiami asmeniniai keliaujančių žmonių interesai. O girdime – „reikia išgaudyti kontrabandininkus“. Baltarusijos režimas įvykdė neteisėtą sunkvežimių areštą – o mes girdim, kad sunkvežimiai „įstrigo“. Kartojama, kad pasieniečiai turėtų vykdyti „techninius pasikalbėjimus“. Techninius – apie ką? Apie šlagbaumo aukštį? O ką aiškinsim Lietuvos žmonėms, kai Baltarusija, už kurios neabejotinai stovi Rusija, pareikalaus padidinti šlagbaumo aukštį, kad tankas tilptų pravažiuoti?! Kokį terminą vartosim tada? Techniniai pasikalbėjimai agresoriaus tikrai netenkins, juk jie atvirai reikalauja diplomatinio dialogo, o to mes sau leisti, žinoma, negalime. Tad vienintelė išeitis – Europoje veikti koordinuotai ir griežtinti sankcijas ir Rusijai, ir Baltarusijai. Taip ir kalbėjau lapkričio 26 dieną Europos Parlamente.

Liudas Mažylis. Rytų Partnerystės asamblėja Jerevane: Europa, energetika ir „realios Armėnijos“ kontūrai

Spalio 27-30 dienomis Jerevane vyko Rytų partnerystės parlamentinės asamblėjos sesija. Kaip įprasta, darbas vyko frakcijose, komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose – savotiškai atkartojo Europos Parlamento „mini modelį“. Dalyviai diskutavo aktualiausius regiono klausimus, dalijosi patirtimi ir aptarė bendrus iššūkius. Programoje netrūko susitikimų su Armėnijoje reziduojančiais ES bei valstybių narių ambasadoriais – tai suteikė platesnį geopolitinį kontekstą ir leido aiškiau suprasti Europos buvimą šiame jautriame regione.

Energetikos komitetas

Energetinis saugumas šiandien tapo neatsiejama nacionalinio ir kolektyvinio saugumo dalimi. Rytų partnerystės šalys šią realybę išgyvena kasdien – jų energetikos sistemos lieka geopolitinių konfrontacijų priešakyje. Rusijos agresija prieš Ukrainą ir nuolatinės manipuliacijos dujų bei elektros tiekimu parodė, kaip energetinė priklausomybė gali būti paversta ginklu prieš suverenitetą ir stabilumą. Bendra Ukrainos ir Moldovos patirtis liudija: tik stipresnis energetinis susijungimas su Europa gali tapti patikimu skydu.

Todėl komiteto svarstyti dokumentai ir priimtos pataisos aiškiai pabrėžė, kad saugumas prasideda nuo jungčių. Sinchronizacija su Europos tinklais, investicijos į tarpvalstybinę infrastruktūrą, skaidrus valdymas, kibernetinis saugumas ir koordinuotas reagavimas į krizes – tai strateginiai prioritetai, o ne techninės detalės. Kuo stipresnis Rytų partnerystės šalių energetinis savarankiškumas, tuo saugesnė Europa.

Rezoliucijos

Asamblėjos metu buvo priimtos keturios rezoliucijos. Taip pat, Ukrainos delegacija papildomai pateikė pasiūlymą rezoliucijai dėl derybinių klasterių atidarymo Moldovai ir pačiai Ukrainai – žingsnio, priartinančio šias šalis prie ES integracijos, kuri irgi buvo priimta.

Diskusijos atskleidė ir bendrystę, ir skirtumus tarp šešių Rytų kaimynystės valstybių. Moldovoje matomas realus progresas. Ukraina ruošiasi sunkiai žiemai ir vis dar gyvena karo tęstinumo sąlygomis. Sakartvelo vyriausybė delegacijos neatsiuntė, tačiau pažymėtas pozityvus proveržis Armėnijos ir Azerbaidžano santykiuose – nors Azerbaidžano delegacijos taip pat nebuvo.

Armėnijos dabartis ir iššūkiai

Asamblėjos diskusijose daug dėmesio skirta ir pačios Armėnijos „einamosioms“ problemoms. Dabartinio premjero Nikolo Pašiniano pristatoma „realios Armėnijos“ idėja grindžiama pragmatizmu – valstybės plėtra ir stiprinimu esamose sienose dabartinėje geopolitinėje realybėje. Tačiau ar toks požiūris gali būti priimtinas visiems? Atrodo, kad jis smarkiai sujudina visą armėnų tautinę savivoką. Pasigirsta balsų, kvestionuojančių demokratinę Armėnijos ateitį. Jautrios temos – pabėgėliai iš Arcacho (Kalnų Karabacho) bei kalinių Azerbaidžane likimas – nuolat sugrąžina dėmesį į vidaus politikos jautrumą.

Simboliškai galima sakyti, jog tai – Armėnija be Ararato, be jūros, kuria kadaise, pasak legendos, atplaukė Nojaus laivas, ir be Arcacho (Kalnų Karabacho), iš kurio tūkstančiai ten gyvenusių armėnų per kelias dienas tapo politiniais pabėgėliais. Opozicija kelia konceptualius klausimus dėl valstybės santykio su religiniais lyderiais – trys vyskupai šiuo metu yra sulaikyti. Be to, reikia nepamiršti, kad armėnų diaspora išsibarsčiusi po visą pasaulį. Tai įtakinga ir dažnai pasiturinti bendruomenė, kurios narių skaičius maždaug dvigubai daugiau nei „realios Armėnijos“ gyventojų. Tad natūralu, kad tautinės savivokos pokyčiai gali kelti ir prieštaringas emocijas.

Armėnijos santykiai su Rusija išlieka sudėtingi: pasitikėjimo rusais nebeliko, tačiau fiziškai jie dar nėra iš čia visiškai pasitraukę, o politiniame spektre esama ir atvirai prorusiškų jėgų. Neramina, kad 2026-ųjų rinkimuose Rusija bandys įvairius, jų gerai įvaldytus, poveikio instrumentus. Asamblėjoje daugybę kartų buvo minimas pastarųjų Moldovos rinkimų atvejis. Moldavams pavyko atsispirti beprecedentiniam Rusijos spaudimui, jie išsirinko proeuropietišką parlamentą. Bet neabejotinai, rusai bandys tą patį ir Armėnijoje.

ES „buvimas“ ir investicijos

ES buvimas regione neapsiriboja deklaracijomis – jis matomas konkrečiais darbais, investicijomis ir partneryste, kurios prisideda prie energetikos, transporto, miesto infrastruktūros ir verslo plėtros. Armėnijoje ši parama įgauna realią formą per įvairius projektus, kurie ne tik modernizuoja infrastruktūrą, bet ir stiprina šalies atsparumą, skatina ekonomikos augimą bei gerina gyvenimo kokybę miestų ir kaimo bendruomenėse.

Pavyzdžiui, energetikos srityje vyksta Armėnijos–Sakartvelo elektros jungties projektas (Europos Investicijų Bankas, EIB) – strateginis projektas, jungiantis Armėnijos elektros tinklus su Sakartvelu ir didinantis regiono energetinį saugumą. Transporto infrastruktūra taip pat modernizuojama: „North–South Road Corridor Investment Program“ Sisian–Kajaran ruože (~85 mln. eurų, EIB) įrengti nauji keliai su 9 tuneliais ir 27 tiltais, o urbanistinė plėtra apima Gyumri miesto atnaujinimo projektą („Gyumri Urban Development“, ES grantai), kuriame gerinamas energinis efektyvumas, renovuojami viešieji pastatai ir modernizuojami apšvietimo tinklai.

Kitas svarbus žingsnis – vandens tiekimo ir nuotekų tinklų modernizavimas Jerevane, Giumri ir Vanadzore (EIB + ES grantai), leidžiantis atnaujinti kelis šimtus kilometrų vamzdynų, sumažinti vandens nuostolius ir pagerinti sanitariją. Kaimo ir žemės ūkio sektorius stiprinamas ENPARD programos (~26 mln. eurų, ES) parama, remiančia žemės ūkį, kaimo infrastruktūrą ir kooperatyvus. Viešojo transporto tinklas modernizuojamas Jerevano metro projekte (EBRD + ES grantai), užtikrinant patogesnį ir efektyvesnį keleivinio transporto aptarnavimą.

Visa tai įsikomponuoja į Global Gateway iniciatyvą – ilgalaikį ES investicijų paketą, apimantį transporto, energetikos ir skaitmeninės infrastruktūros projektus regione, papildomai įgyvendinant Armėnijos atsparumo ir augimo projektą, skatinantį reformas prekybos, transporto, energetikos ir kitose pagrindinėse srityse, kuriose taikomas vizų liberalizavimo dialogas, ir skirta daugiau nei 200 mln. eurų investicijų.

Simboliška, kad į šių metų renginį atvyko du Turkijos parlamento nariai – per dešimtmečius tai būtų buvę neįsivaizduojama. Prisimintina, kaip buvęs Turkijos premjeras Suleimanas Demirelis sakė: „Santykių su Armėnija užmezgimas – niekada“. O dabar Turkija jau svarsto investicijų galimybes, kurios būtų reikšmingos ir Armėnijai.

Armėnijos ir Azerbaidžano santykių dinamika

Šiuo metu stebimas palyginti ramus laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį: neskamba šūviai, nebekrenta sviediniai, nežūsta žmonės. Tai vienas iš pozityvių ženklų po dešimtmečius trukusių karinių įtampų. Vienas pagrindinių iššūkių – vadinamasis Zangezūro koridorius, apie 40 km ilgio ruožas per pietų Armėniją, jungiantis Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Nors Baku šį projektą laiko strateginiu tranzitu, Jerevanas pabrėžia valstybės suvereniteto apsaugą.

Diskusijose svarstomi keli modeliai – nuo „Kaliningrado modelio“, kur tranzitas vyksta be pasienio patikrų, bet kelias lieka armėniškas, iki abipusio kompromiso, kai tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas turi laisvą judėjimą, tačiau be eksteritorialumo. Nuo 2003 m. Rusijos piliečiai kerta Lietuvos teritoriją specialiais traukiniais, tiesa, privalo deklaruoti savo tapatybę, o tai gali būti prilyginta savotiškam „tranzitinės vizos“ analogui. Rusiškos prekės vežamos be muitų. Panaši schema gali tapti orientyru ir regione, leidžianti derinti laisvą judėjimą su suvereniteto apsauga. Taip pat svarstomas Arazos maršrutas per Iraną, leidžiantis Baku apeiti Armėniją. Vis dėlto kiekvienas variantas turi savo geopolitines kliūtis – įtaką lemia Irano, Rusijos ir Turkijos interesai bei vidaus politinis pasipriešinimas Armėnijoje. Nepaisant to, nutilę šūviai suteikia erdvės diplomatinėms alternatyvoms.

Šio konteksto fone akivaizdu, kad kiekvienas iš galimų modelių turi savo iššūkių. Armėnijoje – stiprus vidaus politinis pasipriešinimas: bet koks susitarimas dėl „koridoriaus“ laikomas rizika valstybingumui. Azerbaidžane – lūkesčiai po karinės pergalės, todėl bet koks lankstumas gali būti suprastas kaip silpnumas. Iranas kategoriškai priešinasi bet kokiam eksteritorialiam keliui per Armėniją, o Rusija, formaliai išlikdama proceso garante, šiandien pati ieško savo vaidmens tarp prarandamų įtakų. Šioje situacijoje Pietų Kaukaze ir platesniu mastu ryškėja „įmūrytų“ sienų problema, kuri stabo fizinius ryšius. Jeigu jas pavyktų „sugriauti“, Europa priartėtų prie regiono, o ryšiai su Centrine Azija palengvėtų.

Liudas Mažylis. Istoriniai Moldovos rinkimai – rinkėjai pasirinko Europą

Sekmadienio rytas Moldovoje prasidėjo įtampa, bet ir dideliu laukimu. Kaip ir buvo galima tikėtis – tai turėjo būti lemtinga diena šalies ateičiai. Dar penktadienį vakare, vos prieš prasidedant „tyliajam laikotarpiui“, Centrinė rinkimų komisija paskelbė sprendimą, kuris sukrėtė prorusišką stovyklą: neleista dalyvauti net dviem partijoms, „Didžioji Moldova“ ir „Moldovos širdis“, dėl neteisėto finansavimo bei tiesioginio kišimosi iš užsienio! Kažkam buvo neramu – juk tai reiškė, kad Maskva prarado pagrindinius savo instrumentus.

7:00 val. – rinkimų apylinkės atvėrė duris. „Svarbiausi rinkimai Moldovos šiuolaikinėje istorijoje“, – dar prieš balsavimą sakė prezidentė Maia Sandu. Nerimą kėlė ir jos žodžiai apie „masinį Rusijos kišimąsi“ – kaip ir buvo galima laukti, Maskva nematė kito kelio, kaip tik mėginti griauti demokratinį procesą.

Diena slinko kupina signalų. 9:30 Sandu dar kartą perspėjo: „Maskvos statymai labai dideli“. 12:00 prorusiškas eksprezidentas Dodonas iš karto pakvietė savo šalininkus į protestą „apginti pergalę“ (kurią jau buvo iš anksto sau prisiskyrę, bet, pasirodo, apsiriko). 14:00 pasipylė pranešimai apie organizuotą rinkėjų vežimą iš Rusijos – neramu buvo ir tai, kad prie Moldovos ambasados Maskvoje net skambėjo „Katyuša“. Kaip ir galima buvo nujausti, provokacijos tik didėjo.

Vakare, artėjant balsų skaičiavimui, įtampa dar labiau augo. 19:00 – melagingi pranešimai apie bombas Romoje ir Alikantėje. Melagingi pranešimai apie bombų grėsmę iki šiol buvo gauti iš Ženevos, Romos (2 vietos), Bukarešto (2), Asheville (JAV), Alikantės, Briuselio. Tai buvo organizuotas bandymas sustabdyti ES palankią Moldovos diasporą Vakarų šalyse nuo balsavimo. 21:00 – rinkimų apylinkės uždarytos, aktyvumas viršijo 52 proc., o tai jau signalas, kad rinkėjai susitelkė! Iškart po uždarymo policija sulaikė provokatorių grupę – dar vienas ženklas, jog Maskvos planas buvo destabilizuoti procesą.

Pirmieji rezultatai buvo nerimą keliantys: 21:40 prorusiškas blokas pirmavo. Kaip ir galima buvo nujausti, jų bazinis elektoratas buvo aktyvus. Tačiau netrukus situacija pradėjo keistis. 22:00 – PAS šoktelėjo į pirmą vietą. 23:00 – jau 17 proc. persvara! Naktį skaičiuojant balsus persvara tik augo.

00:00 – 45 proc. PAS palaikymas. 3:00 – beveik galutinis rezultatas: 49,7 proc. už valdžią išlaikančią proeuropietišką partiją, 24 proc. – už prorusišką bloką. Ir tai – nepaisant dešimčių milijonų, kuriuos Maskva investavo į šiuos rinkimus! Nepaisant melagingų naujienų, papirkinėjimo, net kibernetinių atakų – moldavai pasirinko Europą.

Istorinis momentas. PAS partija ne tik laimėjo, bet ir išlaikė daugumą su 55 vietomis Moldovos parlamente, o juk daugumai reikia tik 51! Tai reiškia, kad valdantieji įgijo aiškų mandatą valdyti be koalicinių kompromisų, kad kursas į Europą bus tęsiamas be stabtelėjimų, o Sandu vizija – įstoti į ES iki 2030 m. – lieka reali kryptis. Kaip ir buvo galima tikėtis, žmonės, patyrę beprecedentį spaudimą, pasirinko stabilumą ir demokratiją, o ne grįžimą į Maskvos orbitą. Moldovos piliečiai davė mandatą savo valdžiai tvirtai laikyti europietišką kursą!

Prezidentė Maia Sandu pirmadienį vidudienį pranešė: „Moldovos žmonės pasisakė. Tai – ne tik partijos pergalė, tai – Moldovos pergalė. Europos kelias yra mūsų kelias pirmyn..“ Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat pasveikino proeuropietiškų jėgų laimėjimą Moldovoje pridurdama: „Moldova, jūs tai padarėte dar kartą… Europa. Demokratija. Laisvė.“

Taip, būtent! Žmonės susitelkė ir ši pergalė yra žinia visai Rytų Europai: Maskvos orbitą galima palikti! Ir palikti visiems laikams.

2025.10.06

Šimtmetį minintis YIVO institutas pristatytas Europos Parlamente

2025 m. rugsėjo 25 d. Briuselyje vyko renginiai, skirti YIVO žydų tyrimų instituto įkūrimo šimtmečiui paminėti. Tai įgalino mokslininkus, politikus, visuomenės atstovus aptarti žydų kultūros paveldo fenomeną, jo svarbą Europai ir Lietuvai bei YIVO palikimo reikšmę šiandien.

YIVO fenomenas ir istorinis vaidmuo

1925 m. Vilniuje įsteigtas YIVO (Yidisher Visnshaftlekher Institut) tapo pasauliniu jidiš kultūros ir žydų istorijos tyrimų centru. Nors institutas gimė kaip nedidelė iniciatyva, jis greitai tapo neatsiejama Vilniaus – tuomet vadinto „Šiaurės Jeruzale“ – tapatybės dalimi. „Fenomenalu yra tai, kad tai yra viena iš nedaugelio Vilniuje tarpukariu įkurtų institucijų, kuri tęsia savo veiklą šiandien. Tuo tarpu absoliuti dauguma buvo sunaikinta“, – akcentavo istorikė, Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Judaikos tyrimų centro vadovė Lara Lempertienė.

Mintis steigti institutą kilo Berlyne, tačiau idėja tapo realybe Vilniuje. „Vilnius buvo žydų kultūros centras, bet tai nereiškia, kad tarpukariu buvo taip lengva įkurti tokią bendruomenę. Čia buvo svarbus žydų intelektualų židinys, kuomet iškilo šio instituto idėja, ir vilniečiai buvo pasiryžę įveikti visus iššūkius, kad jį įsteigtų. Po kelių metų jau buvo sunkiai įsivaizduojama, kad YIVO galėjo būti kažkur kitur, o ne Vilniuje“, – sakė L. Lempertienė.

YIVO veikla turėjo lemiamą įtaką žydų kultūros ir švietimo plėtrai: čia kaupti rankraščiai, religinio turinio paveldas, vadovėliai jidiš kalba, periodika, liaudies kūrybos dokumentai, tautosakos įrašai. Šie šaltiniai formavo masyvą, kurio palikimas šiandien saugomas ir Vilniuje, ir Niujorke, taip pat ir Buenos Airėse.

Paveldas, išgyvenęs Holokaustą

Holokausto metais nacių režimas buvo pasiryžęs sunaikinti jidiš kultūrą. Tačiau tai, kas vertinga, vokiečiai buvo pasiryžę išsigabenti, o atsirinkti nesugebėjo. Per tai dalį to lobino pavyko išsaugoti neišvežtą.

Dalis YIVO dokumentų ir rankraščių buvo slapstomi pačių žydų Vilniaus gete, o vėliau, jau ir sovietmečiu – drąsių žmonių, tokių kaip Antanas Ulpis, kurie gelbėjo šį paveldą, slėpdami jį Šv. Jurgio bažnyčios požemiuose ar vargonų dumplėse. O toji medžiagos dalis, kurią suspėta išgabenti į Vokietiją, sudėtingais keliais pasiekė Niujorką. Ten jau buvo pradėjusi koncentruotis ir plėstis YIVO filialo veikla. Nuo 1947 m. YIVO tapo pasauliniu centru, vienijančiu mokslininkus ir jidiš kultūros tyrėjus.

Vilnius, YIVO gimtinė, tebeišlieka ypatinga vieta šios institucijos istorijoje. Kaip jau minėta,čia išsaugota jo paveldo dalis. Šiandien YIVO dokumentų galima rasti Lietuvos centriniame valstybiniame archyve, Nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekoje. YIVO atminimas puoselėjamas ir tarptautiniu mastu – bendradarbiaujant su mokslininkais Niujorke ir Buenos Airėse.

Paminėjimo akcentai

Briuselyje vykusiame minėjime pavyko įvairiapusiškai atskleisti YIVO reikšmę europinei kultūrai bei istorinės atminties politikai. Diskusijose, vykusiose simpoziume EP, buvo pabrėžta, kad žydų paveldas yra neatsiejama Europos istorijos dalis bei dokumentai, kaip ir žmonės, kartais „išgyvena“ likdami nesunaikinti, o jų atradimas tampa simboliniu teisingumo atstatymu.

Juk demokratinės Europos užduotis – ne tik saugoti, bet ir aktualizuoti kultūros paveldą. Visuose pristatymuose driekėsi pagrindinė mintis: konstruojant ateitį, būtina atsispirti į praeitį. YIVO instituto Niujorke direktorius Jonathan Brent priminė ir teigė: jidiš kultūra buvo nacių sunaikinta iš pat pamatų, ne tik žmonės, bet ir paveldas; šiandien jį sugrąžinti į Europos gyvenimą tiesiog nebėra kam, gyvų žmonių bendruomenės tiesiog nelikę. O paveldas išskirtinai turtingas. Nors daug objektų negrįžtamai sunaikinta, bet YIVO sukaupta milijonai jų, reikšmingų; jie skaitmenizuojami, jais dalijamasi,- ir su Lietuvos mokyklomis, beje. Emanuelis Zingeris antrino: toji kultūra buvo sugriauta ir antrąkart, kai sovietai užgniaužė net ir prisiminimus apie ją. Lara Lempertienė apžvelgė – ir kaip herojiškai Antrojo pasaulinio karo metu buvo gelbėjami ne tik žmonės, bet ir kultūrinis paveldas, ir ką vis dėlto pavyksta nuveikti mūsų laikų Lietuvoje.

Popietę paminėjimas tęsėsi Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje. Visų nuotaiką praskaidrino muzika. Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos ir Kauno valstybinio muzikinio teatro atlikėjai (Iveta Kalkauskaitė (mecosopranas), Paulius Kaminskas (baritonas), Kasparas Šerpytis (violončelė), Dominykas Šimonis (klavišiniai))atliko koncertinę programą „Žydų muzikos spalvos: nuo Lietuvos iki Brodvėjaus“.

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis, renginyje dalyvavęs kaip vienas iš iniciatorių, pabrėžė: „YIVO istorija – tai liudijimas, kad net žūčiai pasmerktas paveldas gali būti išgelbėtas. Dokumentai, kaip ir žmonės, sugeba „pasirodyti“ tada, kai jų labiausiai reikia. Europa turi nebijoti savo praeities – joje slypi ne tik demokratijos pamatai, bet ir totalitarizmo siaubai. Mūsų pareiga – atrasti ir brandinti gėrio grūdą, išlikusį net sunkiausiais laikais.“

YIVO šimtmečio paminėjimų tęstinumas

2025-ieji paženklinti daugybe renginių, skirtų YIVO šimtmečiui. Ši iniciatyva įtraukė ne tik Lietuvą, bet ir Niujorką, Buenos Aires, kitas pasaulio bendruomenes, susijusias su žydų istorijos tyrinėjimais. YIVO renginiai, panašūs į čia aprašytąjį, šiemet dar vyks Japonijoje, Didžiojoje Britanijoje ir Pietų Afrikoje.

2025.09.30

Liudas Mažylis. Istoriniai Moldovos rinkimai – rinkėjai pasirinko Europą

Taip, būtent! Žmonės susitelkė ir ši pergalė yra žinia visai Rytų Europai: Maskvos orbitą galima palikti! Ir palikti visiems laikams.

2025.09.17

Liudas Mažylis. Ukraina, Moldova, Serbija: ES kandidatės, Kremliaus taikiniai

Rusija vis dar tebelaiko save galinčia dominuoti pokomunistinėje erdvėje. EP rugsėjo 8-11 d. sesijoje daug balsavimų, pasisakymų, renginių – būtent apie didėjantį ryžtą tą Rusijos įsivaizdavimą sutramdyti. Ji imasi kruvinų priemonių Ukrainoje, hibridinių manipuliacijų Moldovoje, o Serbijos atžvilgiu vyksta provokacijos, silpninančios demokratiją ir vėl gi – siekis nusitempti šią šalį į savo orbitą.

Trikdomi signalai – trikdoma Europa

Rusijos veiksmai kelia vis didesnę grėsmę ir civilinei šalių infrastruktūrai, pavyzdžiui, aviacijai ir jūrų transportui. 2025 metais Kaliningrado regione GPS klaidinimo šaltinių skaičius išaugo beveik dešimt kartų, o šie incidentai neapsiriboja tik aviacija. Lietuvoje, netoli sienos su Rusija, ūkininkai susiduria su sunkumais, nes klaidinama technika ir taip kenkiama jų auginamam derliui, o kai kurie laivai buvo priversti aplenkti Klaipėdos uostą dėl signalų trukdymo. Dėl šių veiksmų GPS gali rodyti asmens buvimo vietą kur nors Kaliningrado srityje arba gauti klaidingą laiką savo įrenginiuose. Apie tai diskutuota ir Plenarinės sesijos debatuose.

Ukraina – Europos saugumo skydas ir integracijos lyderė

Ukrainos šalis šiandien krauju moka už visos Europos saugumą. Šiame kontekste sveikintinas Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen akcentas apie Rytų flango stebėseną iš kosmoso realiu laiku bei dronų aljanso steigimą – tai realūs žingsniai į priekį stiprinant bendrą saugumą. Kaip tik šią savaitę Europos Parlamente lankėsi buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. Susitikimuose su mumis, europarlamentarais, jis pabrėžė EP…] svarbą, išskirtinai palankų Ukrainai turinį, didelę debatų dalyvių kompetenciją. P. Porošenko akcentavo, kad net karo metu Ukrainai svarbu išsaugoti demokratinį valdymą ir žengti tvirtus žingsniu link narystės ES. Buvo pagerbtas ir Andrij Parubijaus, iškilaus Ukrainos politiko, neseniai nužudyto Lvive, atminimas.

Debatuose pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie tai, kad nei minutės netikėjome rusų gera valia – jog jie kada nors norės taikos ar kad Rusijoje pakils sveiko proto jėgos. Ne, tikrai ne. Vadinasi, kelias tėra vienas – ginkluoti Ukrainą ir ginkluotis patiems. Nesame karo kurstytojai, o esame priversti žudiko agresoriaus savo vaikus nuo mažens mokyti konstruoti dronų uždangas. Tokia europinė realybė – „real politic“, terminas, kuriuo prieš porą dešimtmečių mėgome švaistytis.

Pabrėžiau, kad sankcijos yra teisingas kelias, bet jei jos būtų buvusios taikytos anksčiau, efektas būtų didesnis – dabar rusai jau susirado alternatyvų. Todėl šiandien kuo veiksmingiau nuteiksime visuomenę mums primestam hibridiniam karui, kuo anksčiau pajungsime mokslą ir technologijas Europos apginklavimui – tuo tvirčiau atgrasysime agresorių nuo pasikėsinimų prieš mūsų vertybes ir demokratiją.

Taip pat atkreipiau dėmesį, kad Ukraina net karo sąlygomis išlaiko reformų tempą: 2024 m. jos užsienio ir saugumo politikos derinimas su ES pasiekė 95 procentus. 2024 m. įvykę Vyriausybių susitikimai pažymėjo naują etapą Ukrainos integracijoje. Todėl dabar laikas atverti derybinius klasterius, vadovaujantis objektyviais kriterijais ir nuopelnais grindžiama pažanga. Tai aiškus kelias, kuriuo eidama Ukraina stiprina ne tik save, bet ir visą Europą.

EK pirmininkės Ursulos von der Leyen metinis pranešimas

Bene didžiausio dėmesio sulaukė EK pirmininkės Ursulos von der Leyen pranešimas. Jame nuskambėjo tiek įprastų, tiek naujų akcentų. Reaguota į Rusijos agresiją bei provokaciją Lenkijoje. Tarp jau minėtų aspektų pabrėžta ir kova su „šešėliniu“ rusų laivynu. Svarbus siūlymas panaudoti įšaldyto rusiško turto grynųjų pinigų likutį kaip paskolą Ukrainai, kurią ji turės gražinti tik tada, kai Rusija sumokės reparacijas. Vis dėlto pirmiausia karą būtina laimėti. Teigiamai vertintinas aiškus pažadas spartinti plėtros procesą – Ukrainos, Moldovos ir Vakarų Balkanų integraciją į ES.

Kalboje netrūko ir kitų temų: dėl situacijos Gazoje EK vadovė palaikė „dviejų valstybių“ sprendimą, gynė susitarimą su JAV dėl tarifų, pabrėžė Žaliojo kurso tęstinumą, energetinės nepriklausomybės užtikrinimą. Ypač reikšminga nuostata – visiškas rusiškų energijos išteklių atsisakymas. Socialinės politikos srityje akcentuotas Europos socialinis modelis, planai aprūpinti jaunas šeimas įperkamu būstu, riboti vaikų priėjimą prie socialinių tinklų („pirmiausia – vaikų, o ne pelno interesai“). Taip pat pateikti konkretūs siūlymai dėl apsaugos nuo dezinformacijos ir efektyvesnio migracijos valdymo.

Moldova prieš istorinį pasirinkimą

Moldovoje jau visai netrukus – parlamento rinkimai. Rugsėjo 28-osios datą galime lyginti su istoriniu pasirinkimu tarp europinės krypties ir Kremliaus manipuliacijų. Rusija Moldovoje invazijos nebando tankais – ji ateina hibridiniais veiksmais. Ji ateina kriptovaliutų kanalais finansuojamais „protestais“, rinkėjų papirkinėjimais, šešėliniais milijonais, dezinformacijos kampanijomis, primenančiomis matriošką: atidarai vieną – randi kitą, dar ciniškesnę, kurios tikslas – diskredituoti pasitikėjimą valdžios institucijomis. Ir vis dėlto Moldovoje matome pilietinę visuomenę, kuri atsilaiko. Matome diasporą, kuri aktyviai balsuoja ir gina europietišką ateitį. Tai motyvuoja, bet Moldova neturi tiek laiko, kiek kadaise turėjo Balkanai. Europos atsakomybė – padėti jai žengti į priekį ne tuščiais pažadais, o struktūrine parama, aiškiu narystės keliu ir atvira kova su hibridinėmis grėsmėmis. Moldova šiandien testuoja ne tik savo viltį proeuropietiškam rytojui – ji testuoja visos Europos gebėjimą veikti, kai priešas veikia negailestingai ir ciniškai.

Serbijos demokratijos išbandymas

Kalbant apie Serbiją, ji irgi galėtų būti apibūdinta kaip atsiradusi kryžkelėje. Protestus prieš valdžią imta malšti smurtu. Opozicija ir nepriklausomi žurnalistai yra persekiojami, o teisinė valstybė nuosekliai silpninama. Šie vaizdai primena Baltarusiją 2020-aisiais. Skirtumas tas, kad Serbija dar nėra diktatūra, tačiau dabartinė kryptis nesuderinama su Europos vertybėmis. Reikalingas tikslingas Europos veikimas, padedant Serbijai pasirinkti demokratijos kelią. Jeigu situacija negerės, negalime atmesti būtinų sankcijų tiems, kurie yra atsakingi už keliamą smurtą. Negalime leisti Serbijai tapti dar vienu Rusijos satelitu.

Taigi visos šios istorijos jungiasi į bendrą pasakojimą. Rusijos destruktyvūs užmojai neturi sienų, jos tikslai gerai žinomi, ir Europa privalo ryžtingiau telktis ir nedelsiant veikti. Instrumentai nevienodi – atviras pilnos apimties karas, aršios hibridinės provokacijos Moldovoje (ir ne tik), nerimo sėjimas Serbijoje, dabar jau – ir tiesioginė provokacija ES ir NATO valstybėje Lenkijoje. Kiekviename iš tų kritinių taškų sprendžiasi ne tik tų konkrečių valstybių, bet ir visos Europos ateitis.

2025.09.16

Liudas Mažylis. Minsko režimo santykių normalizacijos iliuzija

Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykius ilgą laiką palaikė pasikartojantis konfliktų ir bendradarbiavimo ciklas. Jis leido režimui įsivaizduoti save esančiu pusiausvyroje tarp Rytų ir Vakarų. Šis ciklas veikė pagal aiškią logiką: represijos šalies viduje sukeldavo ES sankcijų bangas, kurios laikui bėgant buvo švelninamos, o Minskui atsirasdavo galimybių bent ribotam dialogui. Tačiau po 2020 m. prezidento rinkimų viskas pasikeitė. Masinės represijos, opozicijos slopinimas ir visiška priklausomybė nuo Maskvos nutraukė senąją rutiną. Baltarusija prarado net balansavimo regimybę ir įstrigo nuolatinės izoliacijos, represijų ir priklausomybės rate. Ar tai gali vėl pasikeisti?

Retrospektyviai vertinant, jau nuo 2004 metų ES pradėjo taikyti tikslines sankcijas Minsko pareigūnams. Po 2006 m. prezidento rinkimų, kai represijas patyrė opozicijos kandidatai ir protestuotojai, ES įvedė kelionių draudimus Lukašenkai bei aukštiems režimo pareigūnams. Vis dėlto jau po kelerių metų, 2008–2009 m., ES švelnino sankcijas, siekdama įtraukti Minską į Rytų partnerystės (EaP) iniciatyvą, o tai suteikė galimybę Baltarusijai dalyvauti kai kuriuose regioniniuose projektuose. Panašus modelis pasikartojo po 2010 m. rinkimų: brutalus protestų malšinimas vėl atvedė prie sankcijų, tačiau 2014–2016 m., kai Baltarusija ėmė demonstruoti „tarpininko“ vaidmenį dėl Ukrainos konflikto (Minsko susitarimai), ES atsargiai atnaujino dialogą. Todėl 2016 m. dalis sankcijų buvo suspenduota, o 2020 m. pradžioje netgi pasirašyti Vizų režimo palengvinimo ir readmisijos susitarimai, aiškiai parodę bandymą megzti platesnį bendradarbiavimą. Tačiau 2020 m. rugpjūčio prezidento rinkimai viską apvertė. Po masinių represijų ir tūkstančių areštų ES įvedė naują sankcijų bangą, apimančią aukščiausius režimo pareigūnus, vėliau – ekonomines priemones prieš kalio pramonę, naftos produktų eksportą ir finansų sektorių.

Praėjus penkeriems metams nuo griežčiausios visų laikų Minsko režimo izoliacijos, atsiranda naujos santykių „normalizacijos“ užuomazgos. Tokia išvada kyla dėl pastarųjų dienų įvykių, konkrečiai – JAV bandymo megzti diplomatinį dialogą su Minsku. Baltarusija po truputį grįžta į tarptautinės bendruomenės akiratį. Minsko strategija per 30 metų nesikeičia ir ją galima apibūdinti kaip „politinių kalinių mainais“: kaliniai iškeičiami į sankcijų lengvatas ir garantijas Baltarusijai. 2025 m. rugsėjo 11 d. Baltarusija paleido 52 politinius kalinius pagal susitarimą su JAV, o mainais Vašingtonas sutiko sušvelninti sankcijas „Belavia“ avialinijoms, leidžiant joms įsigyti atsarginių dalių ir atlikti lėktuvų techninę priežiūrą. Toks žingsnis ne tik pagerina Baltarusijos ekonominę padėtį. „Belavia“ ilgą laiką veikė kaip tranzito įrankis, padėjęs Maskvai apeiti kai kuriuos Vakarų ribojimus, užtikrindama logistiką ar personalo judėjimą. Atlaisvinus sankcijas, ši bendrovė gali dar aktyviau tapti jungiamąja grandimi tarp Baltarusijos ir Rusijos transporto bei prekybos sistemų, ypač karo prieš Ukrainą kontekste. Be to, ekonominės injekcijos į civilinės aviacijos sektorių mažina bendrą sankcijų spaudimą Minsko režimui, o tai reiškia, kad Lukašenka turi daugiau resursų palaikyti represinį aparatą ir kartu išlikti patikimu Kremliaus sąjungininku.

Akivaizdu, kad ne dėl geros valios Lukašenka paleidžia politinius kalinius. Jie priverstinai išsiunčiami iš šalies, tokiu būdu režimas atsikrato paskutinių pilietinės visuomenės dalyvių ir oponentų. Be to, toks selektyvus sankcijų švelninimas siunčia signalą, kad net be realių sisteminių reformų galima pasiekti Vakarų nuolaidų vien pasinaudojant politinių kalinių korta. Nereikia pamiršti, kad po šio paleidimo Baltarusijos kalėjimuose tebėra maždaug 1150– 1200 politinių kalinių. Netaikant tolimesnio politinio, ekonominio ir diplomatinio spaudimo, Lukašenka neturės jokios motyvacijos paleisti likusių. Bendrai reikia kritiškai vertinti bet kokias santykių gaivinimo užuomazgas. Pavyzdžiui, 2025 rugpjūčio 8 d. „Time“ žurnalas paskelbė publikaciją apie Lukašenką, taip netiesiogiai suteikdamas jam papildomą viešumo platformą. Toks dėmesys autoritariniam lyderiui iš dalies legitimizuoja režimą, atsakingą už sistemingus žmogaus teisių pažeidimus ir represijas prieš pilietinę visuomenę. Šiuo metu Minskas norėtų įgyti „derybininko“ vaidmenį Rusijos kare prieš Ukrainą, vaizduodamasis taikdariu. Žinoma, ne už dyką. Tačiau apie kokį neutralumą galimą kalbėti, kai iš Baltarusijos teritorijos raketomis apšaudoma Ukraina? Baltarusija aktyviai remia ir dalyvauja „Zapad 2025“, kuriose simuliuojamos karo prieš Europą ir Baltijos šalis situacijos. Oficialiai jose turėtų dalyvauti apie 13 tūkst. Karių, tačiau neoficialūs šaltiniai kalba ir apie branduolinių scenarijų imitaciją bei naujų raketinių sistemų bandymus. Dar daugiau geopolitinės nežinomybės įnešė faktas, kad pratybose kaip stebėtojai dalyvavo du JAV karininkai – precedento neturintis įvykis, kurį kol kas sunku interpretuoti.

Dar prieš prasidedant šiems keistiems Minsko diplomatiniams manevrams, 2025 m. birželį kreipiausi į Europos Komisiją dėl „Zapad 2025“, ragindamas įvertinti ES išorinių sienų saugumą ir sumažinti karinio incidento riziką prie rytinės sienos. Todėl reikia pasidžiaugti, kad Komisija aktyviai dalyvauja rengiantis hibridinėms grėsmėms, įskaitant galimas saugumo, kibernetines ir hibridines rizikas, susijusias su „Zapad 2025“. Europos Parlamente toliau smerkiame Minsko režimą bei reikalaujame daugiau tikslinių bei ekonominių sankcijų. Šiais metais Parlamente balsavome bent dėl dviejų rezoliucijų, skirtų pasmerkti netikrus prezidento rinkimus, vykusius 2025 m. sausį, ir smurtą prieš politinius kalinius. 2025 m. balandžio 3 d. Europos Parlamente išreiškėme palaikymą iniciatyvai sukurti teisinį mechanizmą, skirtą identifikuoti, įšaldyti ir konfiskuoti visą Lukašenkos bei jo aplinkos narių turtą už Baltarusijos ribų. Šis mechanizmas užtikrintų konfiskuoto turto ir lėšų perkėlimą į specialų fondą, skirtą Baltarusijos režimo represijų aukoms remti. Verta paminėti, kad nuo 2020 m. ES aktyviai remia Baltarusijos pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą, švietimą ir kultūrą, tam paskirdama beveik 170 mln. eurų pagal Kaimynystės, plėtros ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonę (NDICI).

Šiandien ekonominiu ir kariniu lygmeniu Minskas yra visiškai įtrauktas į Kremliaus orbitą. Tai reiškia, kad šalies ateitis priklausys nuo to, ar Vakarai sugebės išlaikyti principingą poziciją – toliau taikyti sankcijas už represijas ir karo bendrininkavimą. Jokių režimo „atšilimo“ ženklų nesimato. Todėl apie jokią santykių normalizaciją su Minsku nederėtų svarstyti.