Pokalbyje su Baltarusijos opozicijos atstovu – apie tai, ką slepia valdžia, visuomenės tylų protestą ir ar šalis kada nors taps nepriklausoma nuo Kremliaus
2020-05-20 | BaltarusijaEuropos Parlamento (EP) nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė šios savaitės pokalbyje (https://www.youtube.com/watch?v=a3mTHeHA26U) su buvusiu Baltarusijos opozicinio Liaudies fronto įkūrėju, ilgamečiu jo vadovu Vincuku Viačiorka aptarė Baltarusijos situaciją, susijusią su koronaviruso pandemija, Rusijos-Baltarusijos santykius, Astravo atominės elektrinės statybas, taip pat ekonominę situaciją šalyje.
R. Juknevičienė teigė, kad lietuviams labai rūpi išgirsti apie padėtį Baltarusijoje, kaip ten už sienos, vos už 30 – 40 kilometrų, atrodo pandemijos, koronoviruso reikalai. „Mes čia girdėjome, kad degtinė ar bulvių sodinimas padeda“, – sakė europarlamentarė.
Pasak V. Viačiorkos, šalies valdžia neigia pandemiją, slepia tikrąją tiesą apie pasekmes: kiekvienas, kuris nėra užhipnotizuotas oficialiosios televizijos, supranta, kad tiesa yra slepiama ir tiesos reikia ieškoti kitur, ne valstybinėje spaudoje ir televizijoje.
„Pačioje pradžioje Lukašenka atvirai pasakė, kad Baltarusijoje mirčių nuo koronaviruso nėra. T.y. neturi ir negali būti, todėl oficialiai miršta pacientai sergantys lėtinėmis ligomis. Galbūt turime labai gerą mediciną. Bet yra daug kitokios informacijos, gaunamos iš felčerių, medikų regionuose, Minske, bet tie, kurie atvirai kalba apie tikrąją situaciją, pvz. Laisvės radijui ar blogeriams, yra areštuojami, kaip atsitiko Lydoje, kur du felčeriai už tiesą apie pandemiją buvo pasodinti į areštinę ir tik šiandien ar rytoj iš jos išeis. Karantino nėra, mokyklos formaliai nebuvo uždarytos, bet yra kažkoks visuomenės karantininis protestas – beveik pusę tėvų neleidžia vaikų į mokyklas“, – kalbėjo pašnekovas.
Pokalbyje aptarti A. Lukašenkos santykiai su V. Putinu ir ar Kremlius paliks Baltarusiją ramybėje.
V. Viačiorka teigė nemanantis, kad be Lukašenkos yra geresnių variantų Maskvai, kas turėtų valdyti Baltarusijoje, mat Lukašenka garantuoja Rusijos geopolitinius interesus, visi kontaktai su Briuseliu, su Vašingtonu neperžengia raudonos linijos. Kartais Lukašenka naudojasi šiais kontaktais derybose dėl naftos ar dujų. Kartais jam pavyksta, kartais ne. Bet strateginiu požiūriu Baltarusija yra Maskvos karinis sąjungininkas. Baltarusijos armija yra Rusijos Federacijos Vakarų apygardos sudėtinė dalis de facto. Visi manevrai vyksta kartu. Baltarusijoje manevruose dažni svečiai yra rusų kariai, kurie kariavo Gruzijoje ar Donbase.
A.Kubilius domėjosi, kokios nuotaikos vyrauja kaimyninės Baltarusijos visuomenėje, nes tyrimai rodo, kad praeitais metais šalyje sustiprėjo proeuropietiškos nuotaikos, dabar, pandemijos metu, jos šiek tiek sumenko, bet nedaug.
V. Viačiorkos teigimu, A. Lukašenka bijo V. Putino. Jis jį supranta, bet nežino ar nebus tokio momento, kai Putinas pagalvos apie valdžios pasikeitimą Baltarusijoje. Jis žino, kad Putinas tam turi daug instrumentų. Valstybė ir visuomenė yra skirtingi dalykai. Ne dėl oficialios propagandos, švietimo ar informacijos Baltarusijos visuomenė tampa labiau proeuropietiška, bet dėl kontaktų su Europa.
Taip pat buvo aptartos ir Astravo atominės elektrinės statybos bei Minsko įsiskolinimai Maskvai.
V. Viačiorka pažymėjo, kad jo pozicija yra tokia: jei oficialusis Minskas norėjo išvengti monopolinės nepriklausomybės nuo Gazprom’o, turėjo ieškoti kito varianto, o ne dar didesnės strateginės priklausomybės nuo „Rosatomo“.
„Nes ši technologija diktuoja tai, kad branduolinės žaliavos turi eiti tik iš Rusijos. O kitas dalykas – technologija. Ką reiškia sovietinė, rusiška technologija? Po Černobylio mes Baltarusijoje tai labai gerai žinome. Ir nėra čia ką pridurti. Oficialusis Minskas ir Maskva norėjo naudotis Astravo atomine elektrine dėl energetinio karo, agresijos prieš ES, todėl turėti šį Rusijos geopolitinį instrumentą mūsų teritorijoje nėra gerai mūsų nepriklausomybei. Iš kitos pusės, dabar yra informacija, propaganda, kad atidarius elektrinę mažės elektros kaina. Minske net pradėjo eksploatuoti elektrinius autobusus. Ir vietiniai Ašmenoj, Astrave yra optimistai, jog jie niekada nebus bedarbiai. Reikia pripažinti, kad tai gigantiška statyba. Negalėčiau pasakyti, kad visa Baltarusija protestuoja. Taip nėra. Žmonės, kurie turi strateginį požiūrį, supranta, kad tai nėra mūsų strateginis interesas”, – sakė jis.
A. Kubilius klausė, ar realiai yra skaičiuojama, kaip reikės grąžinti tą didžiulę paskolą, kurią Kremlius suteikė elektrinės statyboms – 10 milijardų eurų? Jis pastebėjo, kad panašiai tiek Kremlius išleidžia ir kitam geopolitiniam projektui – Nord Stream 2 – Gasprom’o dujų vamzdžiui.
Pasak pašnekovo, ši skola ‒ tai Kremliaus strateginė investicija ne tik energetiniam šantažui, bet ir Baltarusijos kontroliavimui.
Pokalbio stenograma pridedama.
Rasa Juknevičienė:
‒ Sveiki, šiandien pas mus su Andrium svečiuose Vincukas Viačiorka (Vincuk Viachorka). Mes kalbėsime lietuviškai, kalbėsime apie Baltarusiją, artimiausią mūsų kaimynę, kurią vadiname Gudija. Su dideliu malonumu pristatau Vincuką, Liaudies fronto įkūrėją, ilgametį jo vadovą, Sąjūdžio žmogų, su kuriuo kartu esame turėję daug įvairių reikalų, publicistą, filologą. Vincuk, laba diena.
Vincuk Viačiorka:
‒ Laba diena.
R. Juknevičienė:
‒ Perduodu žodį Andriui Kubiliui, kuris norėtų pasakyti, kodėl Vincukas yra su mumis, bet iš karto užduodu ir klausimą: kur gi Tu taip puikiai išmokai lietuvių kalbą?
Andrius Kubilius:
‒ Sveiki gyvi, smagu vėl matyti. Pamenu Vincuką Viačiorką nuo pat Sąjūdžio laikų. Mums buvo labai smagu, kad vienas iš Liaudies fronto įkūrėjų ir vadovų buvo mūsų geras draugas Vincukas Viačiorka, kurio pačią svarbiausią savybę mes labai gerai žinojome – jis puikiai kalba lietuviškai. Ir taip puikiai kalba, kad ir dabar klausydamasis negirdžiu akcento. Rasos klausimas, turbūt, rūpi visiems žiūrovams, tai kur, gerbiamas Vincukai, išmokote lietuvių kalbą?
V. Viačiorka:
‒ Sveiki gyvi, Andriau, Rasa, na, ne taip ir puikiai. Išmokau lietuvių kalbą dar mokydamasis mokykloje, esu įsitikinęs, kad kaimynų kalbomis reikia kalbėti. Mes su lietuviais turime tiek daug bendros istorijos, mentaliteto, ne tik geopolitinių interesų ir perspektyvos, tad be lietuvių kalbos muzikalumo, kultūros neįsivaizduoju savo, kaip kalbininko gyvenimo. Unikali kalba.
R. Juknevičienė:
‒ Jau esame kalbėję su mūsų kaimynais ukrainiečiais, Sarkatvelo, Moldovos žmonėmis, tad noriu išgirsti apie padėtį Baltarusijoje. Lietuviams labai rūpi, kaip ten už sienos, vos už 30-40 kilometrų, atrodo pandemijos, koronoviruso reikalai. Mes čia girdėjome, kad degtinė ar bulvių sodinimas padeda.
A. Kubilius:
‒ Traktoriai.
R. Juknevičienė:
‒ Traktoriai padeda. Tai kaip iš tikrųjų yra, ar tikra ta statistika, kurią pateikia oficiali Baltarusijos valdžia, kaip bus toliau? Papasakok apie tai ir apie politinę padėtį.
V. Viačiorka:
‒ Pradėsiu nuo pandemijos situacijos, kuri Baltarusijoje yra slepiama. Deja, tikros statistikos niekas neturi, gabūt net ir valdžia. Galbūt tik rajonų centrų ligoninės turi savo statistiką, kiek pacientų mirė nuo lėtinių ligų ir sirgo koronavirusu. Mirtingumas per parą Baltarusijoje yra neblogas. Pavyzdžiui Švedijoje, kur taip pat yra strategija ignoruoti karantiną, mirtingumas per parą 3700, o pas mus – 170.
R. Juknevičienė:
‒ Bet ar visiems yra nustatoma? Ar Jūs tikite ta statistika?
V. Viačiorka:
‒ Pačioje pradžioje Lukašenka atvirai pasakė, kad Baltarusijoje mirčių nuo koronaviruso nėra. T.y. neturi ir negali būti, todėl oficialiai miršta pacientai sergantys lėtinėmis ligomis. Galbūt turime labai gerą mediciną. Bet yra daug kitokios informacijos, gaunamos iš felčerių, medikų regionuose, Minske, bet tie, kurie atvirai kalba apie tikrąją situaciją, pvz. Laisvės radijui ar blogeriams, yra areštuojami, kaip atsitiko Lydoje, kur du felčeriai už tiesą apie pandemiją buvo pasodinti į areštinę ir tik šiandien ar rytoj iš jos išeis. Karantino nėra, mokyklos formaliai nebuvo uždarytos, bet yra kažkoks visuomenės karantininis protestas ‒ beveik pusė tėvų neleidžia vaikų į mokyklas. Dėl to kyla problema, kaip organizuoti distancinį mokymą, kurio ministerija neleidžia net pradėti, nes toks dalykas nėra numatytas mūsų švietimo kodekse. Tačiau tėvai ir pedagogai randa kelius, kaip nepalikti moksleivių be mokymo. Yra su tuo susijusių skandalų, pvz. Švietimo ministerija norėjo uždrausti atestuoti už akademinius metus tokius moksleivius, bet žmonių protestas buvo per stiprus. Ir aš matau, kad švietimo sferoje formuojasi pilietinė visuomenė be valstybės ir tai pedagogams parodė, kad galime kažką daryti ir be ministerijos.
R. Juknevičienė:
‒ Gal koronavirusas sujudins visuomenę būti drąsesne siekti permainų, pokyčių?
V. Viačiorka:
‒ Taip. Galbūt kiekvienas, kuris nėra užhipnotizuotas oficialiosios televizijos, supranta, kad tikroji situacija yra slepiama ir tiesos reikia ieškoti kitur, ne valstybinėje spaudoje ir televizijoje. Visuomenė supranta, kad tikroji paramos medikams banga yra ne valstybės, bet savanorių dėka, kaip tai nutiko karo Ukrainoje pradžioje. Šiandien, dėkui Dievui, karo nėra, bet turime koronaviruso situaciją. Pilietinė visuomenė, jaunimas, verslo žmonės pradėjo organizuoti paramą savo kanalais ir tai daugeliui parodė, kad kažką sveikatos srityje galima padaryti ir be valstybės.
A. Kubilius:
‒ O kaip dabar atrodo ekonomika?
V. Viačiorka:
‒ Sunku pasakyti, nes tikros statistikos nėra. Sudėtinga situacija buvo dar iki pandemijos dėl problemų su nafta ir dujomis, kai Maskva ir Minskas negalėjo susitarti. Maskva bandė priversti Minską pasirašyti dokumentus, naikinančius mūsų ekonominį suverenitetą. Pandemija bei istorija su naftos kainomis pakeitė šią situaciją. Valdžia kažką daro dėl naftos ir dujų diversifikacijos. Čia ir Lietuva dalyvauja. Tai, kas buvo pažadėta iš Vašingtono, jau yra realybė. Jau mus pasiekė per Ukrainą pirmoji nafta iš Amerikos ir iš Saudo Arabijos, tai reiškia, kad ši krizė nėra tokia kritinė. Gamyklos dirba, nes formaliai nėra karantino. Lukašenka kasdien kartoja, kad tai leis Baltarusijai po pandemijos atstatyti ekonominę situaciją greičiau nei kitoms šalims, kuriose buvo rimtas karantinas.
R. Juknevičienė:
‒ Kokie yra Lukašenkos santykiai su Putinu? Praėjusių metų pabaigoje atidžiai stebėjome situaciją, kai vyko spaudimas dėl sąjunginės valstybės. Tada Lukašenka lyg ir atsispyrė. Vieni tuo tiki, kiti mano, kad tai žaidimai. Tada pamatėme Rusijos konstitucijos pakeitimą, kažkiek į procesą įsitraukė ir JAV. Kokia situacija dabar? Ką Tu manai? Man sunku patikėti, kad Kremlius paliktų ramybėje Baltarusiją ir leistų jai pradėti dreifuoti į kitą pusę.
V. Viačiorka:
‒ Nesakyčiau, kad Lukašenka tapo nepriklausomybininku. Jis ir Putinas yra iš tų pačių vertybių lauko.
R. Juknevičienė:
‒ Antivertybių.
V. Viačiorka:
‒ Taip, antivertybių sferos. Jie supranta vienas kitą ir tik dėl konkurencijos šioje sferoje gali būti konfliktai. Nemanau, kad be Lukašenkos yra geresnių variantų Maskvai, kas turėtų valdyti Baltarusijoje. Lukašenka garantuoja Rusijos geopolitinius interesus, visi kontaktai su Briuseliu, su Vašingtonu neperžengia raudonos linijos. Kartais Lukašenka naudojasi šiais kontaktais derybose dėl naftos ar dujų. Kartais jam pavyksta, kartais ne. Bet strateginiu požiūriu Baltarusija yra Maskvos karinis sąjungininkas. Baltarusijos armija yra Rusijos Federacijos Vakarų apygardos sudėtinė dalis de facto. Visi manevrai vyksta kartu. Baltarusijoje manevruose dažni svečiai yra rusų kariai, kurie kariavo Gruzijoje ar Donbase. Baltarusijos dangus gina Maskvą, kaip ne kartą kartojo Lukašenka ir tai tiesa. Visi žodžiai liko žodžiais. Nėra strateginio perbėgimo į kitą pusę. Esu įsitikinęs, kad Lukašenka niekada nebus kitoks, galėčiau net palyginti su buvusiu Jugoslavijos lyderiu Broz Tito, kuris visada buvo tarp Maskvos ir Vakarų. Lukašenka yra promaskvietiškas ir jo politika informacijos ir kultūros srityje yra prorusiška. Rusų media vyrauja mūsų televizoriuose, rusų kalba, rusų kultūra marginalizuoja mūsų kalbą ir kultūrą, ir tai yra valstybinė politika, kuri faktiškai išvalo Baltarusiją ir mūsų mentalitetą ir palieka žmones tipiniais homo sovieticus.
A. Kubilius:
‒ Jei galėčiau įsiterpti, turiu vieną klausimą. Išnaudodami visas interneto technologijas turėjome keletą seminarų Briuselyje apie sociologiją Baltarusijoje. Tyrimai rodo, kad praeitais metais Baltarusijoje sustiprėjo proeuropietiškos nuotaikos, dabar, pandemijos metu, jos šiek tiek sumenko, bet nedaug. Parėjusių metų duomenimis atrodė, jog proeuropietiškos nuotaikos gali tuoj pralenkti prorusiškas nuotaikas. Ir sociologų išvada, jog tai lemia Lukašenkos žodžiai, kai jis supyksta ant Putino ar Kremliaus ir pasako, jog bandoma juos parklupdyti, tai labai paveikia nuotaikas. Koks yra Lukašenka, mes žinome. O kokios visuomenės nuotaikos? Ar pokyčiai jaučiasi ar viskas ir lieka užpelkėję?
V. Viačiorka:
‒ Lukašenka bijo Putino. Jis jį supranta, bet nežino ar nebus tokio momento, kai Putinas pagalvos apie valdžios pasikeitimą Baltarusijoje. Jis žino, kad Putinas tam turi daug instrumentų. Valstybė ir visuomenė yra skirtingi dalykai. Ne dėl oficialios propagandos, švietimo ar informacijos Baltarusijos visuomenė tampa labiau proeuropietiška, bet dėl kontaktų su Europa. Baltarusiai yra labai atvira tauta. Lyginant su Rusija, mūsiškiai žymiai daugiau keliauja į ES šalis, taip pat ir į Lietuvą.
R. Juknevičienė:
‒ Vilniuje gyvenu prie Akropolio, tai daug baltarusių susitinku.
V. Viačiorka:
‒ Baltarusiai keliauja, lankosi Vakaruose, o daugelis rusų niekada neperžengia savo valstybės sienos. Antras faktorius – neefektyvi, užkonservuota, sovietinio stiliaus ekonomika. Žmonės turintys talentą verslui supranta, kad neturi perspektyvos šioje situacijoje. Ir trečias faktorius, ne pirmą kartą proeuropietiškos simpatijos augo. Taip buvo ir tūkstantmečio pradžioje. Periodiškai yra sinusoidė. Galbūt ir dabar sinusoidė eina į proeuropietišką pusę. Rinkimai planuojami vasarą, sapningasis sezonas. Taip vadinami pseudo rinkimai – vasaros sapnas. Tai reiškia, kad, deja, nieko nebus. Bet visada yra galimybė, kad protinga opozicijos politika, gali būti gera investicija į perspektyvą. Pamatysime, kaip bus. Dabar galiu pasakyti, kad prezidento rinkimų situacijoje yra priėjusi iki absurdo – 55 iniciatyvinės grupės yra padavusios deklaracijas dalyvauti rinkimuose.
R. Juknevičienė:
‒ Baltarusijoje bus demokratijos perteklius.
V. Viačiorka:
‒ Visiškas perteklius. Antradienį šios grupės bus užregistruotos arba ne. Pamatysime, kiek liks ir kas iš šių grupių liks. Mano prognozė, kad nei vieni iš tikrųjų opozicionierių ir iš tų, kurie norėjo panaudoti rinkimų kampaniją dėl agitacijos už tikruosius rinkimus, kuriuose nebūtų nei pliuralistinių komisijų, nei stebėtojų, nebus užregistruoti. Reikia pastebėti, kad rinkiminės komisijos pirmininkė p. Jarmošina jau pasakė, kad nors gamyklos ir mokyklos dirba, stebėtojais rinkimuose būti negalės.
R. Juknevičienė:
‒ Pavojinga jiems. Mums labiausiai rūpi Astravo atominės klausimas. Kaip pats manai, mes turime vilties, kad ji galbūt nebus atidaryta? Ten daug įvairių finansinių dalykų, klausimų, įtampų, iš Rusijos pinigai eina, Rosatom’as, nors Kremliui tai vienas svarbiausių projektų.
V. Viačiorka:
‒ Mano pozicija yra tokia: jei oficialusis Minskas norėjo išvengti monopolinės nepriklausomybės nuo Gazprom’o, turėjo ieškoti kito varianto, o ne dar didesnės strateginės priklausomybės nuo Rosatom’o. Nes ši technologija diktuoja tai, kad branduolinės žaliavos turi eiti tik iš Rusijos. O kitas dalykas – technologija. Ką reiškia sovietinė, rusiška technologija? Po Černobylio mes Baltarusijoje tai labai gerai žinome. Ir nėra čia ką pridurti. Oficialusis Minskas ir Maskva norėjo naudotis Astravo atomine elektrine dėl energetinio karo, agresijos prieš ES, todėl turėti šį Rusijos geopolitinį instrumentą mūsų teritorijoje nėra gerai mūsų nepriklausomybei. Iš kitos pusės, dabar yra informacija, propaganda, kad atidarius elektrinę mažės elektros kaina. Minske net pradėjo eksploatuoti elektrinius autobusus. Ir vietiniai Ašmenoj, Astrave yra optimistai, jog jie niekada nebus bedarbiai. Reikia pripažinti, kad tai gigantiška statyba. Negalėčiau pasakyti, kad visa Baltarusija protestuoja. Taip nėra. Žmonės, kurie turi strateginį požiūrį, supranta, kad tai nėra mūsų strateginis interesas.
A.Kubilius:
‒ Kiek Baltarusijoje yra nepriklausomų ekonomikos ekspertų ir ar jų balsai girdimi, ar viską kontroliuoja Lukašenka? Ar realiai yra skaičiuojama, kaip reikės grąžinti tą paskolą, kurią Kremlius suteikė elektrinės statyboms – 10 milijardų eurų? Tai didžiulė pinigų suma. Čia verta pastebėti, kad panašiai tiek Kremlius išleidžia ir kitam geopolitiniam projektui – Nord Stream 2 – Gasprom’o dujų vamzdžiui. Tai didelė geopolitinė investicija. Tuos pinigus Minskas įsipareigojęs sugrąžinti. O planas, kurį mes supratome ir prieštaravome jam, buvo pririšti Baltarusiją prie energetinių Rusijos tinklų ir po Ignalinos AE uždarymo elektra užpildyti Baltijos šalių rinką. Už tai Baltijos šalys mokėtų valiutą, o tie pinigai būtų sugrąžinti Kremliui. Kai mes įsipareigojome nepirkti elektros iš Astravo ir, atrodo, Baltijos šalys ir Lenkija nepirks, ar yra skaičiavimai, kaip tie 10 milijardų bus sugrąžinti, jei iš tikrųjų reikia grąžinti ne Baltarusijos rubliais, o valiuta?
V. Viačiorka:
‒ Ši skola jau kelis kart augo. Buvo pradėta nuo kelių milijardų, dabar yra 10 milijardų. Tai yra vienas iš Kremliaus metodų, kaip turėti Baltarusiją savo įtakos sferoje. Tai ‒ Kremliaus strateginė investicija ne tik energetiniam šantažui, bet ir Baltarusijos kontroliavimui. Pastaraisiais metais ekonomikos ir politikos ekspertai bendradarbiauja su valstybe ir padeda apvalyti jos įvaizdį Vakaruose. Rodyti jos naują veidą, ten sėdi slapti kriptonepriklausomybininkai, bet jie negali atvirai apie tai sakyti, turbūt jūs girdėjote apie tokius ekspertus. Yra gerų ekspertų, kuriuos šokiruoja ši suma. Jei geopolitiniai procesai Baltarusijoje ir mūsų regione taps aštresni, galbūt tada nauja Baltarusijos valdžia prašys Vakarų paramos šiuo klausimu. Dabar sunku pasakyti, kas yra partneris ir su kuo kalbėti. Su Putinu, su Lukašenka? Dėl paramos yra platesnė problema. Pavyzdžiui Ukraina, Moldova, Gruzija gavo paramą iš ES dėl pandemijos, bet ne Baltarusija.
R. Juknevičienė ir A. Kubilius:
‒ Baltarusija irgi kažkiek gavo.
V. Viačiorka:
‒ Bet aš kalbu apie strategines sumas. Po parado, kuriuo Baltarusija parodė, kad jokių Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijų ji nepripažįsta, pinigų nebegaus.
R. Juknevičienė:
‒ Tai Andrius laiško Lukašenkai nerašys?
A.Kubilius:
‒ Mes esame surašę ir netrukus paskelbsime informaciją, kiek Baltarusija, kaip Rytų partnerystės šalis, gauna ES lėšų tam, kad galėtų geriau spręsti problemas. Ji iš tikrųjų gauna. Galima diskutuoti ar daug, ar mažai, bet tuos skaičius artimiausiu metu paskelbsime.
V. Viačiorka:
‒ Mano nuomone, sąlygos yra geras variantas, geras derybų stilius. Kita vertus, yra pilietinė visuomenė, kuri padeda medikams ir būtų geriausia, jei ši parama būtų kontroliuojama pilietinės visuomenės struktūrų arba tiesiogiai pasiektų klinikas. Grįžtant prie atominės elektrinės problemos, manau, kad dabar apie tai labai sunku kalbėti, nes nematau partnerių nei Rusijos, nei Baltarusijos pusėje.
R. Juknevičienė:
‒ Vincuk, tikrai buvo malonu patį pamatyti, džiaugiamės, kad sveiki gyvi, toliau darbuojatės, mūsų bendram labui, kaip kažkada gyvenant bendroje valstybėje esame sakę „Už Jūsų ir mūsų Laisvę“.
Manau, kad ir mūsų su Andrium darbai EP, ypač Andriaus, susiję su tuo, kad ir Lietuvai yra svarbu, kas bus šalia Lietuvos ateityje. Geriausios sėkmės. Pirmas mūsų susijungimas po ilgo laiko. Palaikysime šį ryšį.
A.Kubilius:
‒ Noriu padėkoti, tikrai smagu po ilgo laiko pasimatyti, pakalbėti lietuviškai apie Baltarusiją, apie Gudiją, apie mūsų kaimynus, apie buvusią bendrą valstybę. Aš vis pajuokauju, kad istoriškai sienų tarp mūsų niekada nėra buvę, išskyrus pastaruosius 30 metų. Tai laikinas reiškinys, tikiuosi tos sienos kažkada išnyks, nes Baltarusija, kuri visada buvo Europinės kultūros dalis, sugrįš ten, kur jai priklauso būti. To tikimės, linkime ir ačiū už pokalbį.
R. Juknevičienė:
‒ Iki.
V. Viačiorka:
‒ Ačiū jums. Iki pasimatymo.
R. Juknevičienė:
‒ Kaip baltarusiškai atsisveikinti?
A.Kubilius:
– Da pobačennia.
V. Viačiorka:
‒ Da pobačennia.
A.Kubilius
‒ Dziakuj.
V.Viačiorka:
‒ Dėkui jums ir sėkmės.