Savaitės apžvalgoje – dėmesys Antrojo pasaulinio karo metinėms, Europos dienai ir Lietuvos valdžios sprendimams
2020-05-08 | Europos dienaEP narių Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės savaitės pokalbio stenograma
R. Juknevičienė: Sveiki vėl. Andriau, labas tau.
A. Kubilius: Labas.
R. Juknevičienė: Labas visiems, kurie turi kantrybės ir noro mūsų klausytis. Mes kažkaip pajutome, kad ir patys jau pasiilgome tokių savaitės apžvalgų, pasižiūrėjimo, kas čia nuveikta, kas laukia, kokie įvykiai svarbiausi. Tai ir vėl esame dviese pakalbėti su jumis, kas gi čia vyksta. Šios dienos video mes planuojame pakalbėti apie Lietuvą. Jau seniai apie tai bekalbėjome. Iš tikrųjų visi matome, kad ta medicininė krizė, aktualijos, kurios susiję su sveikatos apsauga, jos, aišku, niekur nedingo, tačiau jos, kaip ir buvo prognozuota, pereina labiau į svarbesnę aktualiją – ekonominius dalykus. Jau viskas pradeda liepsnoti. Čia ir girdime R. Karbauskį labai keistai šnekantį, girdime visokių kitų sprendimų.
Europos Sąjunga daug sprendimų yra priėmusi, bet man, pavyzdžiui, visiškai neaišku, kaip iki Lietuvos ateis tie pinigai, kaip jie bus panaudoti Lietuvoje. Bet čia į pabaigą trupučiuką. Ši savaitė visa yra pažymėta tokiais istoriniais dalykais, kurie, aišku, turėjo būti kitokie. Kaip mes matėme dar gruodžio mėnesį, ką pats Kremlius planavo šiai savaitei, prieš gegužės devintąją, tai čia turėjo būti užpilta visa Europa, visas pasaulis propagandiniais ir straipsniais, ir video siužetais, visais kitais dalykais apie tai, kad jie vieni karą laimėjo, o visi kiti arba trukdė, arba visai niekuo neprisidėjo. Tai gegužės devintoji yra ir ji yra dvejopa. Viena, tai yra Sovietų sąjungos pradėta švęsti karo pabaigos diena. Gegužės aštuntą švenčia visa Europa. Bet gegužės devintoji yra Europos diena, reikia neužmiršti, kad tai gera proga pakalbėti būtų ir apie Europą. Bet gal ne taip plačiai šiandien.
Na, mes apsitarėme ir pagalvojome, kad keletu sakinių pradžiai vis tik reikia pakalbėti apie 75-erių metų istoriją, kas įvyko per 75-erius metus. Taip, iš tiesų tai yra didžiulis įvykis, nacizmas buvo įveiktas. Fašistinė Vokietija buvo nugalėta. Ir tai yra didžiulis istorinis įvykis. Žuvo daugybė žmonių, tų pačių rusų, ukrainiečių. Beveik kiekviena rusų šeima buvo paliesta. Ir suprantama, kodėl rusams tai yra didžiulis įvykis. Na, ir visas pasaulis, aišku, dėl to džiaugiasi. Tačiau karo pabaiga tai nebuvo visiems. Ir mes bandysime ir Europos Parlamente, kai kitą savaitę bus diskusija, jau mačiau įtraukta į darbotvarkę, pabrėžti, kad karas, vis dėlto, per 75-erius metus nesibaigė. Jis baigėsi, bent jau mums, 1990-93 metais. Ir šiandien jis tebevyksta. Mes matome Prahą. Matome, kas vyksta iš Kremliaus pusės.
Beje, labai rekomenduoju, kas dar nematėte, pasižiūrėkite mūsų paskyrose, Andriaus puslapyje, mano paskyroje. Mes prirašėme per šią savaitę nemažai tokių, sakyčiau, įdomių pokalbių ta tema. Su ekspertu iš Prahos apie tai, kaip Kremlius pasirinko taikiniu dabar būtent Prahą dėl to, kad jie drįso nukelti paminklą maršalui Ivanui Konevui, kurį bando padaryti didžiausiu herojumi, nors istorija buvo šiek tiek kitokia. Tai čia yra atskiras mūsų video. Taip pat įdomu buvo su Andrejumi Ilarionovu pasikalbėti, kuris dabar gyvena Vašingtone. Vienu iš rusų politologų ir ekonomistų apie tai, kodėl Putinas tapo istoriku. Aš tiktai vieną sakinį prieš suteikdama žodį Andriui pasakysiu, kaip pati vertinu, kodėl Putinas tiek daug dėmesio skiria istorijai ir perrašydamas tą istoriją. Tai dėl dviejų dalykų. Pirma, kad pats nelabai turi, ką parodyti, kuo turėtų pasigirti dabartinė Rusija. Bet dar svarbiau yra turbūt todėl, kad pateisindamas Staliną, Staliną padarydamas herojumi, ir Antrojo Pasaulinio karo arba Tėvynės karo, kaip jie vadina, pabaigą, paversdami tokiu svarbiu reiškiniu, jie tiesiog nori legitimuoti savo pačių nusikalstamą imperinę politiką. Nes tokiu būdu lyg ir susiveda tai, ką darė Stalinas, ir tai, ką daro dabar Putinas, užimdamas teritorijas. Čia yra esminis klausimas. Mūsų gi užduotis – sakyti tiesą, nes tik tiesa gali nugalėti melą. Tai, Andriau, aš jau čia labai ilgai kalbėjau, labai atsiprašau.
A. Kubilius. Ačiū, Rasa. Bet tokios temos yra, kaip rodo ir šiandieninė Čekija, Čekijos istorija, yra pavojingos. Dėl to tavo ryšys labai trūkinėja. Man taip kyla sąmokslo teorija. Bet balsas buvo, tai viskas tvarkoje. Aš, tiesą sakant, nedaug ką turiu pridurti.
Iš tikrųjų, vieną dalyką, ką karantinas davė gero, kad mes išmokome naudotis visomis naujomis technologijomis. Todėl tikrai turime galimybių gana nesudėtingai pašnekinti savo gerus draugus, bendraminčius ir naujų atrandame, kaip pavyzdžiui, tą patį Čekijos žinomą ekspertą iš vieno įžymiausių jų smegenų centro Davidą Stuliką, tikrai patyrusį diplomatą. Ir pokalbis apie tai, kaip štai ta istorijos politika, kaip ji virsta Rusijos tiesiog agresijos įrankiu, keliančiu pavojų šiandieninėmis sąlygomis. Keliančiu pavojų Čekijos politikams, Čekijos miesto Prahos merui ir atskirų Prahos rajonų merams. Tai iš tikrųjų yra labai akivaizdus įrodymas, jog ta istorijos politika, kuri, kaip politologai tai vadina, yra ne tik istorijos politika. Tai yra geopolitikos instrumentas Kremliaus rankose. Ir mes jį turime matyti labai aiškiai ir turime galvoti, kaip iš tikrųjų gintis ir šitoje srityje. Todėl ir pokalbis su žymiuoju Andrejumi Ilarionovu buvo labai įdomus. Aš tik noriu priminti, kad Andrejus Ilarionovas yra buvęs aukštose pareigose, kūręs visą modernią Rusijos ekonomiką kartu su Jegoru Gaidaru. Ir savo laiku yra buvęs net gi Putino patarėju. Ir po to, garsiai trenkdamas durimis, po Putino visų išpuolių prieš Chodorkovskį, su kuriuo praeitą savaitę vyko įdomus pokalbis, jis išėjo iš valdžios institucijų ir dabar yra vienas iš opozicinių judėjimų lyderių. Istorijos politika yra tokia, kad mes labai aiškiai matome didelį skirtumą tarp to, kaip istorija yra suprantama ir vertinama Vakaruose, kur yra atvirai ir skaidriai žiūrima į istorijos faktus. Europa daug ko išmoko po Antrojo Pasaulinio karo. Vokietija praėjo visą savo kalčių ir nuodėmių pripažinimo etapą. Mes irgi labai aiškiai matome ir suprantame, jog karas mums baigėsi, kaip, Rasa, tu sakei, tik 1990-93 metais. Tą supranta ir mato ir Vakarai, lygiai taip pat pripažįsta. To nenori suprasti ir to nemato šiandieninė Rusija ir Putino režimas. Ir, deja, štai ši istorija vis dar įtakoja labai stipriai ir gyvenimą Europos kontinente, nes ta pati Ukraina vis dar kovoja aukodama savo gyvybes už tai, kad tos linijos, kurios buvo nubrėžtos kažkada Hitlerio ir Stalino, po to šiek tiek pakeistos, įtvirtintos ir Jaltos visuose susitarimuose, kad tos linijos galų gale būtų ištrintos ir kad Ukraina turėtų teisę pagaliau išsivaduoti iš tų linijų nelaisvės. Ir taip, kaip ir kitos šalys, galėtų integruotis ir sugrįžti į tą pačią europinę bendriją.
R. Juknevičienė: Moldova, apskritai, yra tiesioginė pasekmė to, kas įvyko.
A. Kubilius: Taip, Moldova yra padalinta. Tai štai šie dalykai iš tikrųjų yra svarbūs. Ir Putinas savo agresyviu istorijos aiškinimu ir bandymu tą savo istorijos koncepciją įtvirtinti net ir su ricina nuodais, ką praneša Čekijos žvalgybininkai, tai parodo, kiek mes esame dar vis skirtingose pusėse. Ir tam tikra prasme požiūris į istoriją, aš manau, yra ir labai aiškus testas, kuris parodys, kada Rusija pagaliau atsisveikins su savo tokia postimperine situacija, postimperine praeitimi.
R. Juknevičienė: Aš tikiuosi, kad mes dar sulauksime to savo gyvenimuose. Bet jeigu ir nesulauksime, tai vis tiek kada nors įvyks. Aš tuo šventai tikiu. Nes kitaip būti negali. Čia jau mes esame daug kalbėję ir dabar turbūt dar labiau matosi, kokia reikalinga buvo dar rugsėjo mėnesį Europos Parlamento priimta rezoliucija dėl istorinių dalykų, susijusių su Antrojo Pasaulinio karo pradžia. Dabar mes kreipėmės į vieną iš komisarių, tęsdami tos rezoliucijos praktinį gyvenimą, kad gegužės 25-oji būtų paskelbta, kaip toje rezoliucijoje sakoma, herojų, kovojusių prieš totalitarizmą, diena. Susijusi su tuo, kad kaip tik lenkai pasiūlė įrašyti į tą rezoliuciją nuostatą tokią, susiejant su jų herojumi, kuris yra ir europinio lygio, ir pasaulinio lygio herojus. Tai yra V. Pileckis. Žmogus, kuris kovojo ir prieš fašizmą, nacizmą. Buvo Aušvico stovykloje, iš ten pabėgo, grįžo į jau sovietų užimtą Lenkiją ir ten vėl kovojo prieš sovietinį režimą, buvo nužudytas. Ir todėl kaip tiktai ta diena galėtų būti labai geras simbolis visai Europai parodant, kad nebuvo atskirai fašizmo, nacizmo, nebuvo atskirai vien tik bolševizmo ir komunizmo nusikaltimų. O tai yra totalitarizmai, kuriuos reikia minėti bendrai. Mes tikimės, kad gegužės 25-toji bus tokia diena. Aišku, susijusi ir su mumis, dėl to, kad šis herojus Pileckis kaip tik yra kilęs iš šitų kraštų.
Bet, Andriau, gal pereikime prie Lietuvos dabar, veiksmų, įvykių. Pats daug rašei ir kalbėjai, ir žiniasklaidoje, ir savo Feisbuke. Prognozavai, kad šita medicininė krizė, nors ji niekur ir nedings, bet vis tiek neišvengiamai aktualija taps ekonominiai dalykai. Žmonės gal dar nelabai girdėję tų dalykų, bet dabar, kada jau valdžia iš skolintų pinigų, kaip koks pijokas, žinote, kai reikia išgerti, labai nori žmogus išgerti, tai jis skolinasi pinigų, arba narkomanas. Ir leidžia tuos pinigus tam, kad jis patenkintų savo poreikius. Tai dabar, artėjant rinkimams, ši valdžia sugalvojo papirkinėti žmones. Aišku, kiti sakys: ką, tau gaila pinigų pensininkams? Tų 200 eur pensininkams ar kam kitam man tikrai negaila. Bet žiūrėkite, juos kažkas turės atiduoti. Juk čia skolinti pinigai. Ir už tuos 200 eur bando nupirkti pensininkų balsus ir kitų grupių žmonių balsus. Tai dabar jau visi pradėjo matyti, kas vyksta, pradėjo kalbėti apie tai. Kažkurią dieną Karbauskis kalbėjo, tu truputį pasišaipei iš manęs sakydamas, kad išgirsta tik tada, kai Karbauskis ką nors garsiai pasako. Bet iš tikrųjų, kai aš išgirdau Karbauskį kalbantį, kad šitoje krizėje jie elgsis kitaip negu konservatoriai ir leis pinigus, kiek tiktai galėdami ir netaupydami, ir čia bus jų krizės įveikimo priemonė. Tai tu atsakyk, ar tos krizės yra vienodos, kad būtų galima taip pat elgtis? Ir antras dalykas: kas bus po to, kai tos pagirios pagaliau ateis?
A. Kubilius: Iš tikrųjų, Rasa, čia platūs klausimai. Aš tik užbaigdamas tą istorinę temą ir pereidamas prie naujų temų, man atrodo, kad rišamoji grandis dar yra tai, kad gegužės devintoji yra Europos diena arba ta diena, kai po karo, 1950-tais metais, buvo paskelbta garsioji Šumano deklaracija. Tai, iš vienos pusės, Europos Sąjunga yra ir atsakas į tą istorinių visų tragedijų sprendimą. Ir būtų gerai, kad Europa ir toliau vienytųsi, ir kad nebijotų Vakarai, didieji Vakarai, kalbėti ir apie mūsų kaimynų, Rytų kaimynų, Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo integraciją Europos Sąjungoje. Iš kitos pusės, mes galime pasidžiaugti, kad esame Europos Sąjungos nariai. Ypač tada, kai mums smogia tokia krizė, kuri smogia ir kitoms Europos Sąjungos valstybėms, smogia ir visoms valstybėms. Ir mes galime palyginti, kiek mes esame žymiai saugesni lyginant su tomis šalimis, kurioms vis dar nepasisekė tapti Europos Sąjungos narėmis, dėl to, kad esame štai šitoje bendrijoje, esame euro zonos narėmis. Ir, iš tikrųjų, turime labai daug galimybių tvarkytis net ir su tokiais didžiuliais iššūkiais, kurie kyla dėl globalių procesų. Čia tik klausimas yra tai, ar mes tinkamai išnaudojame tas galimybes, kokias šiandien turime. Ir akivaizdu, kad šiandieninė krizė yra visai kitokia negu 2008 metų. Tada mes nebuvome euro zonos nariai. Iš tiesų, tada sugriuvo..
R. Juknevičienė: Ką reiškia? Paaiškink žmogui, kuo skiriasi euro zona, ne euro zona.
A. Kubilius: Dabar krizė yra ta, kad visur užsidarė ekonomikos per karantiną. Bet nėra finansų krizės, galima eiti ir skolintis tarptautinėse finansų rinkose, Europos Sąjunga kuria didelius finansinius instrumentus.
R. Juknevičienė: Žodžiu, pinigų dabar tikrai yra.
A. Kubilius: Pinigų yra – čia vienas dalykas. Tada, 2008 metais, sugriuvo didieji pasaulio bankai. Lietuva nebuvo tam, kaip ir Baltijos valstybės, pasiruošusi. Iš karto užsidarė visos galimybės skolintis finansų rinkose, skolintis galima buvo tik labai brangiai. Galima buvo eiti į Tarptautinį valiutos fondą, bet čia jau kita istorija, kad buvo labai didelių pavojų, kad mes būtume buvę priversti devalvuoti savo valiutą. O tai būtų labai skaudu visiems eiliniams žmonėms. Taigi, praeitą kartą skolintis nebuvo galima. Ir tai, ką dabar Europos Sąjunga, Europos Centrinis bankas paskelbė pačioje pradžioje krizės, jau turbūt prieš gerą mėnesį, na, kai taip vadinama finansinė bazuka buvo “ginklas” iš finansų rinkų. Bet tai yra paskelbta programa, kad Europos Centrinis bankas supirks virš 750 mlrd. eur valstybių narių skolų. Ir tai nuramino iš karto visas rinkas. Praeitą kartą, praeitos krizės metu, deja, Europos Centrinis bankas tokį skelbimą sugebėjo paskelbti tik 2012 metų pabaigoje, kai mes jau buvome daugmaž pradėję atsigauti. Padėjo tada, galbūt, Graikijai, kitiems, bet to nebuvo iš pradžių.
R. Juknevičienė: Bet R.Karbauskis, kalbėdamas per Lietuvos radiją, žmonėms to nepaaiškins.
A. Kubilius: Supraskime jo, taip sakant, sąžinės ir išminties… Jis gal net nelabai ir supranta. Aš dėl to čia nesiginčysiu. Bet dabar, iš tikrųjų, kas yra įvykę Lietuvoje. Aš tą rašiau jau iš pat pradžių ir sakiau, kad žiūrėkim, iš tikrųjų, ateina ekonominė krizė. Ir reikia tinkamai jai pasiruošti. Reikia padėti verslui, uždarytam karantino metu, negalinčiam veikti, negaunančiam pajamų, o turinčiam begalybę visokių išlaidų, prisiimtų kreditų ir darbo jėgos apmokėjimų. Bet reikia jam padėti, reikia sukurti efektyvius mechanizmus, kad verslas iš karto gautų pinigus. Panašius mechanizmus labai greitai paleido į gyvenimą visa eilė Europos Sąjungos valstybių: Vokietija, Danija, net mūsų kaimynai estai.
Na, Lietuvos Vyriausybė garsiai paskelbė apie penkis mlrd. ar du su puse mlrd., net sunku suprasti, kuris ten skaičius buvo teisingas. Kad čia viskas bus skirta verslui, bet iš karto matėsi, kad kažkodėl pasirinkti paramos būdai buvo tokie, kad prie tų instrumentų prikabinta visokiausių sąlygų, kurių verslas negalėjo arba įvykdyti, arba negalėjo prisiimti jų realizuoti, ir todėl aš iš karto sakiau, kad bus taip, kad verslas tos paramos ir negaus arba jos nepasiims. Na, taip ir įvyko. Tai čia įvyko iš tikrųjų Lietuvoje, mano manymu, tikrai negerai. Apie tai daug kalbėjome jau ne mes, o kalbėjo ekspertai, kalbėjo pats verslas. Ir vietoje to, kad Vyriausybė imtųsi veiksmų ir tas priemones taisytų, kalbėtųsi su ekspertais, kalbėtųsi galų gale net ir su opozicija, mes pateikėme savo planą išsamų, ir kaip tik dar čia bus pristatymas kiek žinau artimiausiomis dienomis. Vyriausybė pasirinko tokį arogantišką kelią: jūs daug ko nesuprantat, mes spręsime visiškai kitaip, negu buvo sprendžiama 2008 metais, mes leisime pinigus. Ir dabar pastebiu dar vieną garsųjį vieną “milijardą milijonui” – dar milijardą eurų dabar išdalinti prieš rinkimus įvairioms žmonių grupėms. Na, ir kai kurie tie dalinimai atrodo paradoksaliai. Nes, pavyzdžiui, dabar yra siūloma… Aišku, žmonėms gauti pinigus visada yra malonu ir smagu.
R. Juknevičienė: Bet nebūtina balsuoti už Karbauskį pinigus gavus.
A. Kubilius: Bet, pavyzdžiui, dabar vienas paradoksas, tai Vyriausybė skelbia priemones padėti netekusiems darbo ir kad taip pat mokės kažkokį priedą prie tų išmokų, kurį pavadino darbo paieška. Bet tai, kad darbo vietas kuria verslas ir kad tam bedarbiui, dabar netekusiam darbo būtų svarbiausia, kad verslai atsigautų ir sukurtų tas darbo vietas, kur jis galėtų galų gale rasti tą savo naują darbą. Tai valdžia apie tai visiškai nebekalba. Jūs eikite, mes jums mokame paramą, pašalpas. Tų pašalpų čia vis daugėja ir daugėja. Jūs ieškokite sau darbo, bet kur tas darbas gali atsirasti, valdžiai jau visai neberūpi.
Su pensininkais vėlgi tas pats. Smagu duoti kiekvienam pensininkui po 200 eur, nors realiai iš tikrųjų pensininkų pajamos šiais metais nei kiek nesumažėjo. Pagal įstatymą pensijos yra indeksuojamos. Ir kodėl dabar reikia ir jiems dar papildomai duoti rugpjūčio mėnesį po 200 eur? Tą visi suprantame, kad šis milijardas turėtų būti įskaičiuojamas į Valstiečių partijos rinkimų kampanijos išlaidas papildomai, jeigu taip pajuokaujant. Dabar antras dalykas, iš tikrųjų labai keistai yra daroma, kad šiandien jau mačiau mūsų kolegos Seime iškėlė visiškai teisingą klausimą, kad nėra daromos biudžeto pataisos. Yra priimami sprendimai išleidinėti milijardus eurų, bet visiškai nebesilaikoma normalių, standartinių biudžeto taisyklių. Na, ir čia vėl girdisi tai, ką R. Karbauskis garsiai čia paskelbė. Štai kadangi ištiko krizė, Europos Sąjunga laikinai priėmė sprendimą dėl taikymo visiems išimčių toms griežtosioms vadinamoms stabilumo ir augimo pakto taisyklėms, kurios neleido viršyti deficito virš trijų procentų.
R. Juknevičienė: …kad nepravalgytų.
A. Kubilius: Nepravalgyti. Dabar leidžiama šiek tiek laisviau taip elgtis, kadangi iš tikrųjų, kai yra krizė, reikia tą smūgį atlaikyti ir padėti tam pačiam verslui. Bet tai nereiškia, kad galima elgtis visiškai lengvabūdiškai ir išlaidauti į kairę ir į dešinę.
R. Juknevičienė: Ne, tai naudoti rinkimams, Europos Sąjunga neleido naudoti rinkimų kampanijai.
A. Kubilius: Turime suprasti paprastą dalyką, kad iš tikrųjų viskas, ką dabar Ramūnas Karbauskis čia visiems žada tą milijardą, tai bus daroma iš skolintų pinigų. Biudžeto pajamos iš mokesčių yra ženkliai sumažėję. Ir tie nauji milijardai yra iš skolintų pinigų. Tai klausimas, ar tie milijardai bus protingai išleisti, yra labai svarbus.
R. Juknevičienė: Ir kitas dalykas, juos gi reikės atiduoti kažkam paskui.
A. Kubilius: Reikės atiduoti. Ir antras dalykas, klausimas, kurį aš jau kelintą kartą vis savo įvairiuose tekstuose rašau, kad Vyriausybė turėtų atsakyti: o kas bus, jeigu pandemija nesibaigs viena banga, vienu karantinu, jeigu neatsiras vakcina artimiausiu metu. Jeigu pandemija, kaip čia kai kurie ekspertai rašo, tęsis dar pora metų ir tiek tęsis ir ekonominė krizė. Tad jeigu tęsis ekonominė krizė ir bus šitaip švaistomasi pinigais, reikia suprasti, kad jau kitų metų pabaigoje valstybės skola nuo dabartinių 25 proc. gali būti pasiekusi daugiau nei 60 proc. Ką reiškia už skolintus pinigus, kaip Ramūnas Karbauskis sakė, “mes nespręsime ekonominės krizės žmonių gerovės sąskaita”? Tai jeigu sprendi visas krizės problemas skolintomis lėšomis, tai reiškia tu šiandieninės ekonominės krizės problemas sprendi savo vaikų ir anūkų gerovės sąskaita. Nes vaikai..
R. Juknevičienė: Argi jiems tas rūpi?
A. Kubilius: Aš galiu tik kelti taip klausimą, nes tos skolos turės būti grąžintos. Gerai, kad dabar dar galima skolintis pigiau, bet vis tiek tai yra skolinti pinigai. Juos reikės grąžinti, galbūt mažesnėmis palūkanomis. Ir nežiūrėti arba taip abejingai žiūrėti į skolos augimo klausimą, mano manymu, yra visiškai neteisinga ir net tam tikra prasme, aš pasakyčiau nusikalstama.
R. Juknevičienė: Man atrodo, kad daugmaž aišku, tiktai gaila, kad būtent tokiu sudėtingu laiku tokie neatsakingi ir meluojantys žmonės yra valdžioje. Aš visiškai nenustebau, kiti nustebo, kai pats Karbauskis staiga šią savaitę pasakė, kad jau dabar nebėra priežasčių jam atsistatydinti nei iš Kultūros komiteto pirmininko, nei iš frakcijos vadovų, nors prieš keletą mėnesių visai dėl kitų priežasčių jis buvo sakęs, norėdamas Skvernelį privilioti į sąrašą, sakydamas, kad jau čia jis užleidžia kažkam vietą. Bet jau tiek to, tegul, ką padarysi. Lauksime geresnių laikų. Iki.
A. Kubilius: Lauksime. Iki.