2022.05.27

Sakartvelas: tarp europinių siekių ir separatizmo grėsmių

Europos Sąjungai jau birželio mėnesį reikės spręsti dėl kandidatės statuso suteikimo Moldovai ir Ukrainai. Tačiau ir Sakartvelas turi aiškių ketinimų tapti ES bei NATO nariu, todėl jau kovo mėnesį (kartu su Moldova) pateikė stojimo į bendriją prašymą. Akivaizdu, kad šiuo metu Europos dėmesys krypsta į rytus, norint sustiprinti Partnerystės valstybių pasirengimą ir atsparumą atremti potencialią Rusijos agresiją. O ypač Sakartvelas nėra svetimas įvykiams, kurie vyksta šiuo metu Ukrainoje – prisimenant 2008 m. karinę Rusijos invaziją bei Pietų Osetijos ir Abchazijos regionų aneksiją. Valstybei nebekontroliuojant beveik 20 proc. savo teritorijos, naujos geopolitinės provokacijos iš separatinių regionų gali rimtai paveikti Sakartvelo nacionalinį saugumą. Todėl politiniai ir gynybiniai susitarimai su Europa privalo būti nedelsiant iš naujo peržiūrimi ir sprendžiami.

Iš esmės, Sakartvelui eurointegracijos kelias nebuvo lengvas, sprendžiant korupcijos, teisės viršenybės ir politinės sistemos problemas, tačiau tokie iššūkiai pasireiškė ir kitose Rytų Partnerystės valstybėse. Visgi, dėl gilesnės integracijos su bendrija, Sakartvelas jau birželį kartu su Moldova ir Ukraina išgirs Europos Komisijos nuomonę dėl kandidatės statuso suteikimo. Nuo 2016 m. Sakartvelo progresas oficialių susitarimų su ES lygmenyje pasiekė kitą etapą, įsigaliojus Asociacijos susitarimui, įskaitant jo nuostatas dėl išsamios ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės (Association Agreement and Deep and Comprehensive Free Trade Agreement). 2017 m. įsigaliojo ir bevizis režimas, leidžiantis patekti į Šengeno zoną be rimtesnių apribojimų.

Verta paminėti, kad Sakartvelas ekonominių, žmogaus teisių ir korupcijos reformų įgyvendinimo srityse yra viena iš pirmaujančių Rytų Partnerystės valstybių. Todėl ekonominiai ir prekybiniai santykiai su ES išlieka sparčiai plėtojami dėl asociacijos sutartyje įgyvendinamų reformų. Pavyzdžiui, per metus ES suteikia apie 120 mln. eurų makrofinansinės paramos vien tik skatinti pradėtų reformų įgyvendinimą. Taip pat prekybiniai ryšiai išlieka stiprūs, Sakartvelui daugiausiai eksportuojant į ES. Lyginant Sakartvelo užsienio ir gynybos politikos įgyvendinimą su Europos bendra užsienio ir saugumo politika (CFSP), pavyzdžiui, sankcijų srityje ji sutampa su Vadovų Tarybos sprendimais net 63 proc., pasak 2021 m. Europos Komisijos Asociacijos susitarimų vykdymų raporto (nors reikia pastebėti, kad Sakartvelas kol kas neprisidėjo prie naujausių sankcijų taikymo Rusijai, tikėtina, bandant balansuoti ir išvengti ekonominės žalos). Taip pat, energetikos liberalizacijos bei transporto susitarimai yra sėkmingai tęsiami, todėl, remiantis bendra pažanga  per daugiau negu dešimtmetį, Sakartvelo siekis įgyvendinti šalyje Europos teisyno standartus išlieka prioritetu.

Visgi, Sakartvele teisinės ir leidžiamosios valdžių reformų stagnacija bei nepriklausomumo trūkumas sukelia daugiausiai iššūkių. Dar 2020 m. šalis susidūrė su politinės sistemos krize, kai opozicinės partijos lyderis buvo įkalintas. Žinoma, nemažai kritikos dar ir prieš parlamento rinkimus susilaukė Sakartvelo rinkimų sistema, kuri, pasak Europos saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (OSCE), nėra pilnai reprezentatyvi. Dabar Sakartvele 77 nariai yra renkami pagal proporcinę rinkimų sistemą, 73 – pagal mažoritarinę. Tačiau pagal naujas konstitucines pataisas, jau nuo 2024 m. šalyje turėtų pilnai įsigalioti proporcinė rinkimų sistema. Politinių partijų poliarizacija pasireiškė 2020 m. rudenį parlamentinių rinkimų metu, kai opozicinės partijos nepritarė antrojo turo rezultatams, organizuodamos šalyje protestus. Todėl opozicijos lyderis Nikanoras Melia 2021 m. vasarį buvo įkalintas dėl politiškai motyvuoto teismo nuosprendžio. ES matant tokią situaciją, Vadovų Tarybos prezidentas Charles Michelis ir Europos išorės veiksmų tarnyba (EEAS) operatyviai reagavo bandant išspręsti politinę krizę, žinant, kad jau tuo metu rizika buvo aukšta dėl galimų Rusijos bandymų dar labiau destabilizuoti regioną, o kartu ir Sakartvelą. Todėl abiem pusėms – Sakartvelui ir ES – esant suinteresuotoms kuo greičiau išspręsti politinę krizę ir palaikyti šalies pro-europietišką kelią, 2021 m. gegužę buvo pasirašyti politinių partijų bendradarbiavimo susitarimai.

Taip pat 2021 m. rudenį grįžęs į šalį buvo įkalintas buvęs šalies prezidentas Michailas Saakašvilis, kuris iki dabar laikomas kalėjime. Tokios praktikos, kai buvę šalies lyderiai yra persekiojami, labiau yra būdingos nedemokratinėms valstybėms, be to, tai liudija politinių procesų viršenybę prieš teisinės sistemos autonomiją. Todėl Sakartvelui norint tęsti eurointegracijos kelią, privalu yra iš esmės reformuoti rinkiminę bei teisinę sistemas, kadangi dabartinė situacija regione Rusijos karinės grėsmės akivaizdoje reikalauja aukščiausio lygio įsipareigojimų.

O ir 2022 m. naujos teritorinės grėsmės kyla dėl separatistinio Pietų Osetijos regiono balandį paskelbto ketinimo referendumo keliu prisijungti prie Rusijos. De facto Pietų Osetija ir Abchazija nėra tarptautinės teisės pripažintos kaip suverenios valstybės, tuo labiau, kad ir ES narės visą laiką palaikė Sakartvelo teritorinį vientisumą, nepripažindamos jų autonomijos. Todėl jau liepos 17 d. turintis vykti referendumas tarptautinės teisės požiūriu taip pat turi būti ignoruojamas ir nepripažįstamas, tuo labiau, jog, Pietų Osetijai prisijungus prie Rusijos, pasienio provokacijų grėsmės dar labiau tampa realios. Matant panašų į 2014 m. Krymo „referendumo“ scenarijų, Sakartvelo gynybinės pozicijos privalo būti sustiprintos. ES bendrosios saugumo ir gynybos politikos civilinės misijos jau dabar turėtų būti planuojamos, parengti ir pasiruošti galimoms provokacijoms karinėje ir informacinėje erdvėse. Ypač tikintis referendumų bangos Rusijos okupuotose (jei pavyks) Ukrainos teritorijose. Sakartvelas ir Moldova su suaktyvėjusiu Padniestrės regionu privalo gauti daugiau finansinės pagalbos, norint atremti naujas destabilizacijos bangas.

Sakartvelas, dar prieš metus išgyvenęs politinės sistemos krizę, Rusijos agresijos regione akivaizdoje išlaiko vieningą laikyseną dėl europietiškos ateities. Reikia tikėtis, kad Sakartvelas, net jeigu tuoj pat ir negautų aiškesnių narystės perspektyvų, bandys toliau tęsti užsibrėžtų reformų bei siekti gynybinių ir politinių susitarimų su Europa ir Vakarais.

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

2022.05.13

Liudas Mažylis. Moldova: tarp narystės ES ir karo su Rusija

Moldova išlieka viena iš perspektyviausių ES Rytų partnerystės šalių, galinčių tikėtis gauti narystę Europos Sąjungoje. Moldovoje sėkmingai vyko reformos užsienio politikos, saugumo, prekybos ir energetikos srityse, jau nuo 2016 m. įsigaliojo Asociacijos susitarimas, įskaitant jo nuostatas dėl išsamios ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės (Association Agreement and Deep and Comprehensive Free Trade Agreement). Žinoma, Rusijos pradėtas karas prieš Ukrainą kelia tiesioginę grėsmę Moldovos saugumui. Ypač didelį nerimą kelia Kremliaus marionetinis Padniestrės separatistinis regionas. 2022 m. kovo 3 d. šalies prezidentė Maja Sandu pasirašė oficialų prašymą dėl savo šalies įstojimo į Europos Sąjungą. Visgi valstybė yra karo pašonėje. Kokios perspektyvos nusimato jai kelyje į ES?

Nuo 2009 m., kai Moldova tapo Rytų Partnerystės nare, ji vis reiškė norą dėl gilesnės integracijos su ES. Žinoma, kaip vienai iš daugelio komunistinio bloko valstybių, reformų kelias Moldovai nebuvo lengvas. Teisės viršenybės, politinių ir ekonominių uždavinių, nurodytų Asociacijos susitarime, įgyvendinimas vis dar vyksta. Ir jis vyksta ne be trikdžių. Pavyzdžiui, 2014–2015 m. Moldovą sukrėtė finansų sistemos skandalas paaiškėjus, kad iš trijų šalies bankų dingo iš viso apie 1 mlrd. JAV dolerių. O jau ir prieš tai Moldovos bankai buvo įtariami rusų oligarchų pinigų plovimu. Todėl toks įvykis paveikė valstybę finansiškai, ir ji beveik iškart neteko 12 proc. BVP, o paskui kilo 42 proc. valiutos infliacija. Kai Moldovos Demokratų partija (PDM) pabandė konsoliduoti vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją valdžias, valstybė pateko ir į politinę krizę. O Europos Sąjungos reakcija į tokius įvykius buvo pakankamai pagrįsta: ES baiminosi, kad Moldova gali tapti dar viena nesaugia erdve rytuose. Ypač kadangi kaip tik tuo metu augo Rusijos grėsmė, jau buvo įvykdyta Krymo aneksija. Nenuostabu, kad 2017 m. Europos Parlamentas rezoliucijoje pareikalavo Komisiją sustabdyti bet kokią finansinę paramą Moldovai, kol ten nebus užtikrinti teisinės valstybės principai.

Tačiau, remiantis 2020 m. Europos Komisijos išvadomis dėl Asociacijos susitarimo įgyvenimo pažangos, Moldova per trumpą laikotarpį sugebėjo gan smarkiai pasistūmėti į priekį. Buvo sėkmingai reformuota teismų bei viešojo administravimo institucijų sistema. Taip pat buvo sukurtas patrauklus investicinis klimatas vystyti verslo ir prekybinius ryšius su Europa. Nemažai teigiamų poslinkių siejama su proeuropietiška Moldovos prezidente Maja Sandu. Dabar, 2022 m.,  Europos Parlamentas teigiamai vertina Moldovos oficialų prašymą dėl narystės Bendrijoje. Toks pritarimas buvo išreikštas gegužės 5 d. Europos Parlamento rezoliucija dėl dabartinės ES ir Moldovos bendradarbiavimo padėties. Nuo Rusijos agresijos Ukrainoje pradžios Moldova buvo smarkiai paveikta humanitarinės krizės. Daugiau nei 400 000 pabėgėlių iš Ukrainos pateko į Moldovą ir šiuo metu apie 100 000 vis dar yra šalies teritorijoje. Todėl rezoliucijoje mes, europarlamentarai, raginome Komisiją toliau per aktyvuotą ES civilinės saugos mechanizmą teikti humanitarinę pagalbą, įtraukiant ir „Frontex“ paramą sienų valdymui, bei pagal Solidarumo platformą teikti paramą asmenų perkėlimui į ES valstybes nares. ES turi didinti finansinę paramą Moldovai, padėdama valdyti dėl karo padarinių sukeltą humanitarinę krizę. Jau dabar 15 mln. eurų parama buvo paskirta ES pagalbos misijai dėl bėgančių nuo karo ukrainiečių Moldovos pasienyje kontrolės.

Kalbant apie saugumo didinimą, ES įsipareigojo padėti sustiprinti Moldovos gynybinį atsparumą. Juk Padniestrės separatistinis regionas, dar 1991 m. nelegaliai atsiskyręs nuo Moldovos, yra tiesioginė saugumo grėsmė dėl artimų ryšių su Rusija. Ten Rusija yra dislokavusi mažiausiai 1 500 kareivių, o vadinamosioms Padniestrės ginkluotosioms pajėgoms priklauso dar 5 000 kareivių. Todėl jeigu Kremlius ryžtųsi eskaluoti konfliktą dar labiau, tikėtina, kad Moldova atsidurtų karštajame tokios rizikos taške. Ypač, kai balandžio paskutinę savaitę Padniestrės regione įvyko neaiškios kilmės provokacijos, įskaitant išpuolį prieš vadinamosios „Saugumo ministerijos“ pastatą. Tokiomis aplinkybėmis akivaizdu, kad 2021 m. gruodį skirti 7 mln. eurų iš Europos taikos priemonės (European Peace Facility), kurių paskirtis sustiprinti kibernetinį saugumą ir strateginę komunikaciją, yra tiesiog per mažai; juolab kad regione vyksta karas. Gegužės 4 d. Vadovų Tarybos prezidento Charles Michel pareiškimas, jog ES reikšmingai padidins finansavimą Moldovai sustiprinti gynybinį pajėgumą, yra sveikintinas.  Tačiau laukia ir daugiau veiksmų,  kurie gali užtikrinti strateginį atsparumą.

Pavyzdžiui, apie 70 proc. Padniestrės eksporto patenka į ES, nors regionas yra tiesiogiai remiamas Putino režimo. Žinoma, padidėjęs eksporto srautas yra natūrali pasekmė dėl išsamios ir visapusiškos laisvosios prekybos erdvės susitarimo, kurį Moldova pasirašė 2016 m., taip leidžiant ir Padniestrės regionui patekti į bendrą ES rinką. Tačiau konflikto gilėjimo atveju ES reiktų būti pasiruošus didinti konkrečius sektorinius ir transporto ribojimus, o tie ribojimai galėtų apimti prekybą su Padniestrės regionu.

Šiuo metu smarkiai padidėjusios nacionalinio saugumo grėsmės dėl Rusijos ir Padniestrės regiono suteikia Moldovai dar daugiau motyvacijos siekti artimesnės integracijos su ES ir vakarais. Tą įrodo kovo 3 d. pateiktas oficialus prašymas dėl Moldovos įstojimo į Europos Sąjungą. Birželio mėn. vyksiančiame Europos Vadovų Tarybos posėdyje valstybės narės svarstys Moldovos kelią narystės link. Žinoma, stojimo procesas ir tarp valstybių narių ratifikavimo procedūros užtruks, todėl ES jau dabar privalo rodyti daugiau dėmesio saugumo ir finansinio bendradarbiavimo srityse. Pavyzdžiui, Taryba balandžio 4 d. nusprendė įgyvendinti naują 150 mln. eurų vertės makrofinansinį paramos paketą, tiekiant paskolas ir dotacijas iki 2024 m. O Moldovai reikia toliau išlaikyti tvirtą proeuropietišką laikyseną, užtikrinant reformų tęstinumą ir politinius įsipareigojimus. Ypač dabar žinant, kad Moldova geopolitiškai gali tapti karštuoju tašku tęsiantis Rusijos agresijai.

Iliustracijos šaltinis: Adobe Stock

×