Liudas Mažylis yra Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto Europos Parlamente narys
Koronaviruso pandemijos eigoje pajutome, kad įprastinis posakis „linkiu sveikatos“ tapo ne tik sveikinimų klasika, bet įgavo papildomą prasmę ir turinį. Šiuo laikotarpiu daugelis ne kartą linkėjome vienas kitam sveikatos. Bent jau aš tą frazę dabar pasakau dažniau ir suvokiu tiksliau.
Per pastaruosius mėnesius pastebėjau ir kitką: į pandemiją bei į jos suvaldymo priemones politikai reaguoja ir savo veiksmus projektuoja nevienodai. Man smagu pritarti tiems, kuriems visų pirma svarbiausia yra žmogus. Atrodo, žmogus svarbu visiems, bet kai kuriems „žmogus“ netrunka tapti statistiniu vienetu jų politinėse biurokratinėse analizėse. Kitaip tariant – procento dedamoji. Ne kartą viešoje erdvėje girdėjome, kad svarbiausia – „išsaugoti sveikatos sistemą, ūkį, pajamas, BVP augimą…“ „Kažkas susirgo COVID19? Nepasisaugojo turbūt… Mes gi sakėm, kad saugotųsi… O ir senas jau… Gyveno, gyveno ir prisigyveno – pateko į rizikos grupę…“ – šios ir kitos mintys taip pat vis nuskambėdavo viešoje erdvėje. Taigi, esama dviejų nuomonių. Gal tai priklauso nuo tave supančios aplinkos? Mano aplinkoje nuo pat gimimo mane supo turbūt tik tas vienintelis požiūris, jog svarbiausia yra žmogus, jo sveikata, jo gyvybė. Džiaugiuosi ir dabar būdamas Europos liaudies partijos frakcijos Europos Parlamente nariu – ten irgi požiūris į politiką neatsiejamas nuo požiūrio į žmogų.
COVID-19 pandemijos krizė išties tapo tikru iššūkiu Europoje. Pradžioje Europos Sąjungos valstybėms narėms teko išlaikyti ir solidarumo egzaminus. Džiugu, kad galiausiai ES ėmėsi koordinuotų veiksmų krizei įveikti. Prieita istorinių sprendimų: ES tenka skolintis, tam, kad pavyktų kartu visiems atsigauti iš krizės. 750 mlrd. eurų – milžiniška suma; Lietuvai iš jos numatoma 6,3 mlrd. eurų.
Vis dėlto pandemijos pradžioje Europos valstybėms ir atskiriems politikams teko imtis būtiniausių veiksmų, o tai vedė prie ne tik geros, bet ir ne tokios geros praktikos pavyzdžių: ne visur buvo statomas į atskaitos tašką žmogus. Pagalvokime, kad už sveikatos sistemos ir verslo sektoriaus taip pat kantriai slepiasi žmonės. Ir kai viešoje erdvėje skamba „kad tik atlaikytų sveikatos sistema“, tai gali klaidinti. Juk sveikatos apsauga neveiktų be medicinos darbuotojų ir pacientų. O „verslo gelbėjimo planas“ irgi turi poteksčių: juk ne patį verslą dėl verslo norima išgelbėti, juk darbo vietos – pirminis prioritetas. Kaip sujungti į viena gyvybių išsaugojimą, sveikatos sistemą ir verslo plėtrą? Manau, kad tai sunkiai įmanoma be bendros sveikatos sistemos Europos Sąjungoje.
Krizė parodė, kad tiek pasauliui, tiek Europai labai trūksta koordinuotų veiksmų ją sprendžiant. Pralaimėta laiko, netekome labai daug gyvybių. Tokia brutali tiesa, kad valstybių narių sveikatos sistemos nebuvo pasirengusios vienodai, todėl visa tai vedė į netektis, o pagaliau – ir į tą patį ekonominį nuosmukį. Yra paskaičiuota, kiek gyvybių būtų buvę dar papildomai paaukota, jei karantinas būtų buvęs paskelbtas vos keliomis dienomis vėliau.
Pandemija turėtų tapti paskata Europos Sąjungai sukurti tvarią, veiksmingą ir koordinuotą bendrą sveikatos apsaugos mechanizmą. Neabejoju, kad europietiškas sveikatos modelis ir integruotos pastangos vėliau, globaliame kontekste, gali tapti puikiu pavyzdžiu besivystančioms valstybėms ir regionams. Vis dėlto, kodėl ES iki šiol neturi bendros sveikatos sistemos?