Karakasas, Nukas ir Kapčiamiestis – trys taškai pasaulio žemėlapyje, kuriuos jungia ne jūriniai keliai ar greitieji traukiniai, o saugumo ir geopolitinių įtampų linijos. Karakasas – didžiųjų valstybių galios varžybų aikštelė Lotynų Amerikoje, Nukas – strategiškai svarbūs Arkties vartai, Kapčiamiestis – ES ir NATO pasienio miestelis. Iš platesnės perspektyvos šie trys taškai atrodo labai skirtingi, tačiau visi jie pasakoja tą pačią istoriją: ten, kur kertasi geopolitinių interesų zonos, saugumo klausimai niekada negali būti ignoruojami.

Karakase, Venesuelos sostinėje, Kremliaus šešėlis buvo ypač ryškus. Ilgus metus Vladimiras Putinas turėjo ten ištikimą bičiulį Nikolą Maduro, kuris mainais už politinę paramą ir ginklų tiekimą suteikė Rusijai prieigą prie milžiniškų naftos išteklių ir propagandinio placdarmo Lotynų Amerikoje. O kaip Venesueloje gyvena paprasti žmonės, tie 28 milijonai? Šalies ekonomika – tai klasikinis pavyzdys, kaip milžiniškas gamtinių išteklių potencialas gali virsti struktūrine krize, jei valstybė tampa priklausoma nuo vieno sektoriaus ir politinio režimo užgaidų. Šalis turi vienas iš didžiausių patvirtintų naftos atsargų pasaulyje – daugiau nei 300 mlrd. barelių, bet BVP vienam gyventojui pastaraisiais metais svyruoja tik apie 5 tūkst. JAV dolerių – maždaug dvigubai mažiau nei Lotynų Amerikos vidurkis. Tai reiškia, kad šalis, turinti vienas didžiausių pasaulyje naftos atsargų, realiai gyvena kaip skurdi trečiojo pasaulio valstybė. Milijonai venesueliečių emigravo į kaimynines Kolumbiją, Braziliją, taip pat į JAV ir Europą, susiformavo ištisos diasporos. Šalyje išaugo skurdas, sutriko sveikatos sistema, trūksta vaistų ir įrangos, energijos tiekimas tapo nepatikimas. Ekonominė griūtis, korupcija, kleptokratija – visa tai privedė Venesuelą prie beveik žlugusios valstybės statuso. Žvelgiant per saugumo paradigmą, Maduro prioritetas visada buvo režimo išlikimas. Tačiau Maduro neįvertino, kad grėsmės režimo išlikimui gali būti ne tik vidinės, jos egzistuoja ir už Venesuelos ribų. Karakasas sąmoningai pasirinko būti priešpriešos JAV polyje, remdamasis Rusija, Kinija, Iranu ir kitais partneriais. Rusija tapo pagrindiniu gynybos ir saugumo partneriu: nuo AK-103 kalašnikovų gamybos licencijų, tankų ir artilerijos, S-300 priešlėktuvinių sistemų iki modernių naikintuvų ir naujesnių oro gynybos kompleksų tiekimo. Karakasas siūlė Maskvai net prieigą prie La Orchilos salos bazės, dalyvavo bendrose pratybose Karibuose, įsitraukė į simbolinius gestus, tokius kaip strateginiai Rusijos bombonešių vizitai. Tačiau Maduro bandymai žaisti „didžiųjų“ valstybių žaidimus su Vašingtonu ir Maskva baigėsi režimo griūtimi. Ironiška, kad Kremlius, jokių diplomatinių ar ekonominių ribojamųjų priemonių Vašingtonui dėl JAV įvykdytos karinės intervencijos taip ir nepritaikė. Todėl galima teigti, kad Maskva suteikia prastas saugumo garantijas savo „draugams“.

Grenlandijos sostinėje Nuke, Kremliaus šešėlis kitoks nei Karakase: Rusijos karinės bazės Arktyje, povandeniniai laivai, bandymai įtvirtinti savo įtaką Šiaurėje. Grenlandijoje esama išskirtinių resursų – retieji metalai, naftos ir dujų potencialas, būsimieji Arkties laivybos keliai. Tai vilioja ir Kiniją, ir Rusiją, natūraliai ir JAV. Tačiau Nuke gyventojai nėra Kremliaus propagandos tiesioginiai taikiniai. Čia, skirtingai nei Venesueloje, jei kas nors nutiks, Vašingtonas, Kopenhaga, Briuselis laikysis duoto žodžio. Milžiniškoje apledėjusioje saloje, kurią kai kurie geografai netgi siūlydavo vadinti atskiru kontinentu, gyventojų čia vos 56 tūkstančiai. Verta paminėti, kad Grenlandija priskiriama prie dideles pajamas gaunančių šalių grupės: 2023 m. jos BVP vienam gyventojui pasiekė apie 58,5 tūkst. JAV dolerių, t. y. dešimt kartų daugiau nei Venesueloje ir gerokai virš daugelio kitų Arkties regionų. Bendra BVP apimtis siekia kelis milijardus JAV dolerių, tačiau būtent čia ryškiai matyti, kaip mažos, bet strategiškai svarbios ekonomikos tampa globalios geopolitikos mazgais. Vidutinio standartinio grenlando kasdienybė – žvejyba. Grenlandijos ūkio stuburas – žvejybos sektorius ir žuvies produktų eksportas: 2023 m. prekių eksportas sudarė apie 1,66 mlrd. JAV dolerių, didžiąją dalį sudarant būtent žuvies produktams. Danija kasmet skiria Grenlandijai maždaug 3,9 mlrd. Danijos kronų blokinę dotaciją, kuri sudaro maždaug penktadalį šalies BVP ir daugiau nei pusę viešojo sektoriaus biudžeto. Visgi Grenlandijos saugumo dilemos skiriasi nuo Venesuelos, nes čia kertasi kitokie interesai: vietos bendruomenės siekis daugiau savarankiškumo, Danijos ir NATO atsakomybė už gynybą bei JAV, Rusijos ir Kinijos varžybos dėl Arkties ir kritinių išteklių. Šiuo metu Grenlandijos klausimas tampa ir Europos, ir NATO išbandymu. Viena vertus, Danija ir visa Europos Sąjunga turi parodyti, kad Arkties saugumas yra bendras prioritetas, kad sąjungininkai pasiruošę stiprinti gynybą šiaurinėse platumose, atsižvelgdami į Rusijos karinį buvimą ir Kinijos ambicijas. Kita vertus, Europa jau pademonstravo ir toliau laikysis principo, jog net ir artimiausias sąjungininkas negali elgtis su autonomine teritorija tarsi su preke įsigijimui.

Kapčiamiestis – nedidelis Dzūkijos miestelis, seniūnija, kurioje pagal 2021 m. duomenis gyvena 478 gyventojai. Tačiau ten saugumo dilemos nė kiek nemažesnės už didžiųjų sostinių. Čia susikerta NATO rytinis flangas saugumo poreikiai, Lietuvos pasienio realybė ir vietos bendruomenės gyvenimas. Jei Venesueloje saugumo klausimai kyla iš režimo logikos ir nusikalstamumo, tai Kapčiamiesčio apylinkėse saugumo dilemos kyla iš geografijos. Šioje dilemoje kasdienis saugumas ir geopolitika susilieja. Vietos gyventojams pasienio keliai, punktai, patruliuojantys pasieniečiai yra įprastinė kasdienybė, norma, netrikdanti veiklos, kasdienio buvimo ežerų ir miškų apsuptyje, o valstybės mastu tai – kritinė infrastruktūra, per kurią gali būti testuojama mūsų sienų vientisumas, migracijos ir kontrabandos kontrolė, reakcija į kaimyninių režimų provokacijas. Reikia pripažinti, kad būsimas poligonas yra gynybos sistemos šerdis: ten treniruosis kariai, bus derinamas sąveikavimas su sąjungininkais bei ruošiami scenarijai tam atvejui, jei dabartinė hibridinė konfrontacija išsiplėtotų į fizinį konfliktą. Kariuomenei reikia realistiškų, intensyvių pratybų, o vietos bendruomenei – garantijų, kad karinis aktyvumas nepadidins rizikos kasdienėje aplinkoje. Todėl valdžia privalo pateikti kuo skaidresnę informaciją, kuo aiškesnius saugumo zonų, procedūrų, incidentų valdymo mechanizmus, kad neliktų vietos spekuliacijoms. Kitu atveju, poligono klausimas bus toliau eskaluojamas, siekiant jį paversti kritiniu hibridinio karo elementu. Rusija gali bandyti poligoną išnaudoti kaip propagandinį naratyvą: esą NATO ruošiasi agresijai, vietos žmonės aukojami dėl didžiųjų šalių interesų. Tokie naratyvai dažnai bando atsiremti į realius vietos žmonių nuogąstavimus: triukšmą, apribojimus, ekologines rizikas ir juos hiperbolizuoti, nukreipdami prieš patį valstybės gynybos ir NATO buvimo principą.

Iš Europos perspektyvos Karakasas, Nukas ir Kapčiamiestis yra trys aiškūs perspėjimo signalai. Jei norime, kad Karakase atsirastų erdvės tikram, o ne imituojamam saugumui, būtina remti ne tik politinę transformaciją, demokratines institucijas bei teisės viršenybę. Jei tikimės, kad Nukas ir toliau matys NATO kaip tikrą, saugumo garantą, turime susieti Arkties gynybą su aiškiu įsipareigojimu gerbti Grenlandijos balsą ir jos vientisumą. Jei norime, kad Kapčiamiestis išliktų atsparus, bet kokiam spaudimui iš Rytų, turime jį sieti su kariuomene, civiline sauga, aiškiu krizių valdymo planu ir įtraukta vietos bendruomene bei potencialia nauda vietos verslui, kurios galima tikėtis funkcionuojant poligonui.