2024.04.19

A.Kubilius. Antrojo pasaulinio karo pamokos šių dienų Europai

I dalis. Pergalės Plano pamoka

Europos Parlamentas, supykęs dėl ES šalių valdžių impotencijos karinės paramos Ukrainai reikaluose, nutarė atidėti Europos Sąjungos Tarybos (tame tarpe ir Vadovų Tarybos) biudžeto ataskaitos patvirtinimą. Po įspūdingos buvusio Belgijos Premjero Guy Verhofstadt kalbos, kurios metu jis pareikalavo, kad tokio klausimo svarstymas būtų atidėtas iki tol, kol šalys narės (kurios ir priima ES sprendimus Vadovų Taryboje) nesusitars dėl neatidėliotino bent 7 Patriot sistemų pristatymo Ukrainai, pasigirdo audringi parlamentarų plojimai ir tokiam pasiūlymui buvo pritarta milžiniška balsų dauguma.

Iš tiesų kartais apima niūraus beviltiškumo jausmas, kai matai, kaip vienas po kito Europos Sąjungos premjerai ir prezidentai ragina visus kitus suteikti daugiau karinės paramos Ukrainai, prisiekinėja, kad Rusija negali laimėti, tačiau realybėje Ukraina sulaukia vis mažiau ES ir visų Vakarų karinės paramos, o Rusija vis labiau intensyvina Ukrainos miestų ir energetinės infrastruktūros bombardavimus, nes Ukraina nebeturi kuo gintis nuo raketų ir dronų atakų. Tuo tarpu, kaip skelbia J.Borrell, Europos Sąjungos šalys turi bent 100 Patriot sistemų, kurių šiuo metu niekam nenaudoja, nes su niekuo nekariauja.

Kyla klausimas – kaip įveikti tokią Vakarų impotenciją, kai tarp garsių paramos pareiškimų ir realios paramos suteikimo atsiranda vis platėjantis beviltiškumo plyšys?

Norint rasti būdą, kuris galbūt padėtų Vakarams suvokti, ką šiandien reikia daryti (ir ko nedaryti), geriausia būtų visiems sugrįžti į mokyklų suolus ir pasimokyti II Pasaulinio karo istorijos.

1941 metų vasarą, dar iki gruodžio mėnesio Pearl Harboro atakos ir JAV sprendimo stoti į karą tiek prieš Japoniją, tiek ir prieš Hitlerį, Prezidentas F. D. Roosevelt suprato, kad tokiam karui reikia pradėti ruoštis. 1941 metų birželį, nors JAV vis dar laikėsi nedalyvavimo kare politikos, tačiau Jungtinės Valstijos jau teikė lend-leas’o paramą Britanijai ir Sovietų Sąjungai. W. Churchill tam, kad JAV karinės paramos teikimas kovojančiai Britanijai būtų geriau koordinuojamas, į Vašingtoną atsiuntė sutriuškintos Prancūzijos atstovą, būsimąjį Europos Bendrijos krikštatėvį Jean Monnet, kuris dar ikikarinėje Prancūzijoje buvo pagarsėjęs, kaip geras strateginių planų rengėjas. Kaip rašo istorijos vadovėliai W.Churchill ir J.Monnet sugebėjo įtikinti JAV Prezidentą F.D. Roosevelt ir karinių pajėgų vadą G. Marshall pradėti rengti JAV dalyvavimo kare planą. G. Marshall, gavęs tokį pavedimą, paskyrė Karinių Pajėgų Planavimo komitete dirbusį pulkininką A. Wedemeyer kartu su bendradarbiais parengti tokį planą. Po 3 mėnesių intensyvaus darbo gimė Pergalės Planas, labai tiksliai numatęs, kad JAV karinis prioritetas bus Hitlerio sutriuškinimas Europos žemyne. Kartu buvo tiksliai suskaičiuota, ko reikės tokiai pergalei pasiekti. Skaičiavimai parodė, kad tam JAV turės mobilizuoti 8 mln. dydžio karines pajėgas (1941 metais JAV ginkluotosios pajėgos buvo tik kelių šimtų tūkstančių dydžio), taip pat buvo suskaičiuota, kaip ir kur tokios pajėgos bus apmokytos, kur ir kada bus pagaminta reikalinga ginkluotė ir pastatytas transportavimui į Europą reikalingas laivynas. Taip pat buvo skaičiuojama ir kokia ginkluotė turės būti pagaminta, norint tuo pat metu ginklais tinkamai aprūpinti ir Britaniją bei Sovietų Sąjungą.

Visa tai suskaičiavus buvo nustatyta, kad JAV bus pasirengusi išsilaipinti Prancūzijoje 1943 metų liepos mėnesį. Taip buvo parengtas Pergalės Planas, pergalės prieš Hitlerį planas. Kaip rašo istorikai, toks Pergalės Planas mobilizuojant kariuomenę ir karinę pramonę, buvo įgyvendintas stebėtinai tiksliai, išskyrus tai, kad W. Churchill įtikino F. D. Roosevelt JAV karinių pajėgų išsilaipinimą Prancūzijoje atidėti iki 1944-ųjų vasaros. A. Wedemeyer dar 1980-ais metais savo interviu tvirtino, kad toks atidėjimas buvo klaida ir kad jis lėmė tai, jog Sovietai spėjo iki karo pabaigos užimti visą Centrinę Europą.

Tačiau bet kuriuo atveju Hitleris buvo sutriuškintas ir tai didele dalimi lėmė tai, kad JAV dar 1941 metais parengė detalų Pergalės Planą ir jį ėmėsi nuosekliai bei efektyviai įgyvendinti.

Pirmoji II Pasaulinio karo pamoka šiandieniniams Vakarams – norint Ukrainoje pasiekti pergalę, nedelsiant reikia parengti Vakarų (ar bent Europos Sąjungos) Ukrainos Pergalės Planą.

Be abejo, iki tol, kol toks Ukrainos Pergalės Planas bus parengtas ir pradėtas įgyvendinti, neatidėliojant reikia išspręsti Patriot sistemų ir artilerijos sviedinių tiekimo problemas, tačiau Ukraina nesugebės pergalės pasiekti, jeigu ir toliau Vakarų karinė parama bus tokia atsitiktinė ir priklausanti tik nuo krizinių sprendimų: šiek tiek anksčiau Čekijos prezidentas P. Pavel (nedalyvaujantis Vadovų Tarybos posėdžiuose) ėmėsi iniciatyvos spręsti artilerijos sviedinių krizę, dabar oro gynybos krizės sprendimo ėmėsi ieškoti Europos Parlamento narys Guy Verhofstadt.

Kuo užsiima Vadovų Taryba – lieka neaišku.

Aišku tik viena, kad ir Ukrainai, ir pačiai Europos Sąjungai reikia Europos Sąjungos Plano Ukrainos Pergalei Pasiekti (arba sutrumpintai – Ukrainos Pergalės Plano). Kaip rodo II Pasaulinio karo patirtis – toks Planas yra vienintelis kelias į Ukrainos pergalę ir Putino sutriuškinimą; ligšiolinio beplanio vakarietiško chaoso ir krizinių sprendimų tąsa yra kelias tik į Rusijos pergales.

Prieš porą mėnesių ėmiausi iniciatyvos rūpintis tuo, kad ES pradėtų rengti tokį Ukrainos Pergalės Planą ir jau pavyko įtikinti Europos Liaudies Partijos (kuriai priklausome) Kongresą patvirtinti specialią Rezoliuciją, kurioje didžiausią įtaką Europos Sąjungoje turinti Europos Liaudies Partija pareikalavo, kad Europos Sąjunga artimiausiu metu parengtų tokį Ukrainos Pergalės Planą. Prieš kelias dienas ir ELP frakcija Europos Parlamente patvirtino išsamesnį šiai temai skirtą savo pozicijos dokumentą. Būtų gerai, kad ir ES Vadovų Taryboje kas nors pagaliau suvoktų tokio Ukrainos Pergalės Plano svarbą.

Pergalės nėra pasiekiamos vien tik valstybių vadovų ir kitų lyderių žodiniais narsiais pareiškimais, kad kažkas turi suteikti Ukrainai didesnę paramą. Pergalės yra pasiekiamos tik pergalių darymo būdu. Pergalių darymui reikia Pergalės plano. Tai II-jo Pasaulinio karo svarbiausia pamoka šiandieniniam karui.

 

II dalis. Penkios pagrindinės ano karo pamokos

Svarbi II-ojo Pasulinio Karo pamoka šiandienai – kad norint pasiekti Ukrainos pergalę, reikia Vakaruose parengto ir įgyvendinamo Ukrainos Pergalės Plano.

Bet tai yra ne vienintelė pamoka, kurią šiandieniniai Vakarai turi nedelsiant išmokti iš ano karo. Apie kai kurias iš tokių pamokų esu jau rašęs, bet dabar nutariau į vieną tekstą suglausti visų tokių pamokų sąvadą.

Tiesą sakant, niekaip negaliu nustoti stebėtis iš kur tuo metu buvo tiek daug stiprios intelektualios lyderystės, gebėjimo priimti neatidėliotinus strateginius sprendimus bei juos efektyviai įgyvendinti, ir kur visa tai yra dabar pradingę.

Todėl ir belieka viltis, kad II-ojo Pasaulinio karo pamokos kaip nors užpildys tą lyderystės ir strategiškumo deficitą, kuris yra tapęs pagrindiniu šių dienų Vakarų politikos bruožu.

Štai tos pamokos:

 

1 pamoka: 1938-ieji: Miuncheno „Taikos“ sutartis su Hitleriu – vartai į visuotinį karą.

Šiandien, kai iš visų pusių girdisi raginimai, kad vardan taikos reikia susodinti už taikos derybų stalo Zelenskį ir Putiną, ir kad tokiai visuotinai pageidaujamai taikai Ukraina turi paaukoti „tik“ okupuotas Krymo ir Donbaso teritorijas (tariamai todėl, kad ten gyvena rusakalbiai), yra verta dar kartą prisiminti istorines 1938-ųjų metų Miuncheno „Taikos Konferencijos“ (toks buvo jos oficialus pavadinimas) pamokas.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris (kartu su Benito Mussolini) įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti taip pat tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (Neville Chamberlain ir Édouard Daladier) vardan „taikos“ ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinome, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją, kartu perimdamas visus Čekoslovakijos karinius resursus ir galingą Čekoslovakijos karinę pramonę. Jau 1939 metų rugsėjo mėnesį čekiški tankai su vokiečių kariuomenės tankistais riedėjo Varšuvos, o 1940 metų gegužę ir Paryžiaus gatvėmis.

Pamokos esmė paprasta: tartis su agresoriumi dėl to, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai „slidus“ reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose. Kaip „taikos“ derybos su Hitleriu, taip ir „taikos“ derybos su Putinu baigsis tuo pačiu: bus atverti vartai Putinui užimti visą Ukrainą, o kartu ir perimti galingą Ukrainos pramonės potencialą. Po metų ar dvejų Charkive pagaminti tankai rusų tankistų valdomi riedėtų tomis pačiomis Varšuvos gatvėmis.

 

2 pamoka: 1940-ujų pabaigoje Roosevelt ir Churchill pradeda kurti ne „pro-britišką“ koaliciją, o „anti-Hitlerinę“ koaliciją

1940 metų pabaigoje W.Churchill pradeda intensyviai bendrauti su trečiai kadencijai perrinktu F.D. Roosevelt. Taip padedami pamatai antihitlerinės koalicijos formavimui, nors JAV dar nedalyvauja kare. 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV karinio jūrų laivyno bazėje „Argentina“, kuri buvo įkurta Placentia įlankoje Kanados Šiaurės Atlanto pakrantėje, W. Churchill ir F. D. Roosevelt pirmą kartą susitiko akis į akį nuo tada, kai prasidėjo II Pasaulinis karas. Ten gimė Atlanto Chartija – pamatinis antihitlerinės koalicijos karo plano ir būsimojo pokario tvarką nustatantis strateginis dokumentas.

Norint, kad Vakarai ir šiandien turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmiausia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislavas Inozemcevas – Antrajame Pasauliniame kare pergalė prieš Adolfą Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „pro-britaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi antihitlerinė koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „antiputinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško V.Putino režimo sutriuškinimo, bent jau Ukrainoje. Tokios „antiputiniškos koalicijos“ sukūrimas yra būtina sąlyga tam, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją kiekvienais metais investuotų ne mažiau 100 mlrd. eurų, be ko pergalė niekaip nebus pasiekta.

 

3 pamoka: 1941 metų vasarą F.D. Roosevelt pavedimu pulkininkas A. Wedemeyer parengia tikslų ir išsamų antihitlerinės koalicijos Pergalės Planą.

Kodėl šiandien reikia tokio pat pobūdžio Ukrainos Pergalės Plano, surašyta I-oje dalyje.

 

4 pamoka: 1943-iųjų sausis – F.D.Roosevelt ir W. Churchill paskelbia Kasablankos Deklaraciją dėl karo tikslo: „besąlyginė Hitlerio kapituliacija“.

1943 metų sausį Kasablankos konferencijos metu F. D. Roosvelt ir W. Churchill, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Charles de Gaulle (nedalyvaujant Josifui Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardytas tikslas nepaliko jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“, karo tikslas ir pergalės apibrėžimas yra tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija. Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos. Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats F. D. Roosevelt: vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti „besąlygiškos kapituliacijos“ politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapituliacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei kovinę dvasią, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas F.D.Roosevelt Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią nacistinę filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis. Istorija parodė, kad F.D.Roosvelt ir W.Churchill suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija – visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlygiškos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Šiandien svarbiausia priežastis, kodėl dalis Vakarų lyderių nedrįsta Ukrainai skirti didesnės karinės paramos yra ta, kad šie lyderiai bijo Rusijos kariuomenės sutriuškinimo ir Putino režimo griūties, nes baiminasi, kad po to Rusijoje susiklostys tik dar blogesnė padėtis: į valdžią ateis dar kruvinesni diktatoriai, ar prasidės kruvina Rusijos griūtis ir regionų tarpusavio kovos, kai nebebus aišku, kas toliau valdys Rusijos branduolinį ginklą.

II-ojo Pasulinio karo pamoka yra aiški – nereikia bijoti sutriuškinti agresorių. Kaip po Hitlerio atsivėrė galimybės atgimti demokratinei Vokietijai, taip ir po Putino sutriuškinimo atsivers galimybės pozityvioms permainoms Rusijoje. O tai ir yra svarbiausia sąlyga tvariai taikai Europos žemyne. Tam visų pirma reikia Ukrainos pergalės ir Ukrainos Pergalės Plano.

 

5 pamoka. 1944-ieji: Vakarų (nugalėtojų) planas pokarinei sutriuškintai Vokietijai (be Hitlerio): nuo Morgenthau Plano iki Maršalo Plano

Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi paties Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindine nuostata, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti, jog po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo Pasaulinio karo. Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo pobūdžiu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).

Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas. Tokiu būdu jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir prezidentas Harry S.Truman pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, todėl skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius Jamesas F.Byrnes 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir ekonomiškai stiprios Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (taip pat ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir nuo Stalino komunistinės ekspansijos.

Ši II Pasaulinio karo pamoka mums šiandien sako – jeigu norime didesnio saugumo sau, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad kada nors po Ukrainos pergalės ir Putino sutriuškinimo atgimusi demokratinė Rusija turėtų galimybes vystytis ekonomiškai ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome, kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą, skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ .

 

******

Tokios yra II-ojo Pasaulinio karo pamokos dabartinei Europos Sąjungai.

Jeigu visas šias pamokas sudedi į vieną krepšį, supranti, kad Europos Sąjungai šiuo metu reikia sutarti ne tik dėl Ukrainos Pergalės Plano, bet ir dėl platesnės bei ilgesnio laikotarpio strategijos, skirtos Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkai. Kitaip sakant, reikia ne tik Ukrainos Pergalės Plano, bet ir Rusijos bei Baltarusijos transformacijos strategijos, tampriai susietos su Ukrainos pergale. Galime sakyti, kad Europos Sajungai reikia Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkos Grand strategijos.

2022 metų pabaigoje J.Borrell, kalbėdamas Europos Parlamente pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga neturėjo Rusijos strategijos, nes ES buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu ES neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai Rusijos atžvilgiu.

J.Borrell tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu.

Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai Ukrainos atžvilgiu.

O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus įkvepiantis pavyzdys eiliniams rusams. V. Putinas karą prieš Ukrainą pradėjo tik todėl, kad išsigando, jog ji gali tapti tokiu sėkmės pavyzdžiu.

Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir tokios pergalės tapimo postūmiu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.

Laikas pradėti įgyvendinti tokią tvarios taikos Europos kontinente Grand strategiją.

 

2024.03.04

Andrius Kubilius. Kai nuo protestų apsisuka galvos

Lenkijos ūkininkai nutarė blokuoti ir Lietuvos sienas.

Kaip žinia, Lenkijos nei vienokia, nei kitokia valdžia jų nestabdo, jiems ilgą laiką blokuojant Ukrainos sienas, kas nei moraliai, nei politiškai yra visiškai nepriimtina. Net humanitarinė parama iš Lietuvos negali pasiekti Ukrainos, nes lenkų ūkininkai kovoja savo tariamai „teisingas“ kovas.

Lenkijos valdžios nuolaidžiavimo lenkų blokadoms Ukrainos pasienyje pasekmės visiškai atitinka lietuvišką patarlę: leisk kiaulę į bažnyčią, tai ir ant altoriaus užlips, – dabar nutarė blokuoti ir Lietuvos sieną. Nes blokuoti tik Ukrainos pasienį jau darosi nebeįdomu.

Lenkų ūkininkai sukūrė ir sėkmingai išplatino tarptautinėje erdvėje mitą, kad jie vis dar labai smarkiai kenčia nuo Ukrainos grūdų antplūdžio. Ir todėl protestuoja. Tai buvo dalinė tiesa iki 2023 birželio mėn., bet po to, kai ES Komisija ir Ukraina ėmėsi specialių priemonių tam, kad kaimyninių su Ukraina šalių rinkos būtų apsaugotos, tai yra tikras melas. Nuo to laiko jokie pertekliniai Ukrainos grūdai nei į Lenkijos, nei į kitų kaimynių rinkas nepatenka. Tai matosi iš ES sukauptais statistikos duomenimis paremto grafiko (žr. 1 pav.), rodančio, kiek grūdų nuo pat 2021 metų pabaigos patenka į Lenkijos, Vengrijos, Slovakijos, Rumunijos ir Bulgarijos rinkas. Matome, kad po piko 2022 lapkričio mėn, kai į šias rinkas patekdavo beveik 1 mln. tonų, dabar patenka tik apie 15 tūkst. tonų (60 kartų mažiau), ir tai visiškai sutampa su prieškariniu Ukrainos grūdų eksporto į šias rinkas skaičiais.

Galima būtų suprasti, jog ūkininkai gali būti nepatenkinti tuo, kad kviečių grūdų kainos pasaulinėse rinkose nuosekliai mažėja nuo to piko, kai jos buvo išaugę bent 3 kartus nuo 300 USD už santykinį svorio vienetą (prieš karą) iki 1200 USD pirmaisiais mėnesiais po karo pradžios. Dabar jos yra nukritę iki 570 USD ir toliau mažėja, bet yra vis dar didesnės nei buvo prieš karą (žr. 2 pav). Tokias pasaulines kainų tendencijas lemia ne Ukraina, o geri šių metų derliai Argentinoje bei prognozuojami geri derliai Jungtinėse Valstijose ar Kanadoje. Kainų mažėjimas gali sukelti įvairių baimių Lenkijos ūkininkams, bet dėl to protestuoti ant Ukrainos ar Lietuvos sienos yra nei moralu, nei protinga. Lygiai taip pat, kaip ir dėl Briuselyje patvirtintų “Green Deal” sukeliamų pasekmių protestuoti ant Ukrainos ar Lietuvos sienų gali tik tie, kuriems nuo protestų yra apsisukusi galva.

Tokių protestų pasekmės Lenkijos žemdirbiams gali būti labai paprastos: nenustebsiu, jeigu Lietuvoje prasidės vieša visuomenės akcija „pirk prekę ukrainietišką, ir nepirk lenkiškos“.

Ukrainiečių lašinukai ir horilka (nealkoholinė) yra puikios kokybės.

**********

Pav. 1. Javų importas iš Ukrainos į kaimynines (ES ) valstybes nares. Šaltinis: Europos Komisija, Statistics on Ukrainian grains and oilseeds exports

 

Pav. 2. Kviečių kainos pasaulinėse rinkose dinamika (2015-2024, JAV doleriai už bušelį). Šaltinis: tradingeconomics.com

2024.02.16

A.Kubilius. Vakarai, Lietuva ir Europos Rytų erdvės: „Transformacijos trikampio” strateginė svarba Europos likimui

Ukrainos karas prieš Rusiją kol kas nesiklosto taip, kaip ir ukrainiečiai, ir mes visi norėtume. Nuo pat karo pradžios Vakarų parama Ukrainai buvo tik tokia, kuri leido Ukrainai nepralaimėti, bet tik tokios apimties  parama neleido Ukrainai pasiekti pergalės.Užtenka prisiminti tik vieną skaičių: 2023 metais Rusija karui finansuoti išleido  daugiau kaip 100 mlrd eurų, tuo tarpu Ukrainos pusė su visa Vakarų parama Ukrainos gynybai aprūpinti sugebėjo sutelkti tik 80 mlrd eurų vertės resursus, iš kurių net 40 mlrd eurų buvo pačios Ukrainos resursai.

Visa Vakarų karinė parama Ukrainai 2023 metais nesiekė 0.1% Vakarų BVP. O juk Vakarų ekonominis potencialas net 25 kartus viršija Rusijos potencialą.

Taigi Vakarai yra pakankamai turtingi, kad savo dideliais resursais  paremdami Ukrainos karių didvyriškumą, būtų nesunkiai  pasiekę, kad Rusija jau būtų pralaimėjusi karą.

Bet taip neįvyko. Rusija dar nepralaimėjo karo. Ir tiesa sakant, dar vis nesimato kaip Ukraina per artimiausius metus pasieks pergalę šiame kare. Nes nesimato, kad Vakarų parama artimiausiu laikotarpiu kardinaliai išaugtų.

Čia susiduriame su pirmuoju keistu paradoksu Vakarų elgsenoje: nemažai Vakarų lyderių, politikų ir kariškių, matydami kad Ukraina vis dar nelaimi karo, nevengia garsiai pergyventi dėl to, nevengia  ir viešai prognozuoti, kad Ukrainoje nesutriuškinta Rusija po 5-6 metų bus pasiruošusi pulti kurią nors NATO šalį. Tačiau toks Vakarų lyderių pergyvenimas niekaip nepavirsta jų sprendimu skirti  didesnę karinę   paramą Ukrainai, kas leistų Ukrainai laimėti karą, sutriuškinti Rusiją ir tuo pačiu panaikinti jos agresijos prieš Vakarus grėsmę.

Kodėl taip yra?

Atsakymas yra aiškus – todėl, kad Vakarų parama iki šiol stokojo strateginės ambicijos tokią pergalę pasiekti.

Kodėl Vakarai vis dar nedrįsta ambicingai siekti pergalės?

Todėl, kad apie  pergalės prieš Rusiją tikslą jie svarsto apimti labiau neigiamų ir baimės nuotaikų, nei apimti teigiamų ambicijų, kad tokia Ukrainos ir Vakarų  pergalė būtų naudinga ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Rusijai bei jos perspektyvoms, būtų naudinga visai Europos kontinento Rytų erdvei, ir būtų naudinga patiems Vakarams, nes tai sukurtų sąlygas stabiliai taikai Europos kontinente.

Akivaizdu, kad ambicijos Ukrainos  pergalę pasiekti  Vakarams iki šiol truko, nes didelė dalis Vakarų paprasčiausiai bijo tokios Ukrainos pergalės.

Pirma, Vakarai bijo, kad jų ambicija siekti Rusijos pralaimėjimo gali išprovokuoti Putino siekį eskaluoti karą, gal net iki branduolinio ginklo panaudojimo. Todėl Vakarai renkasi  lėto “varlės virimo” taktiką, tik palaipsnio Ukrainos karinio  potencialo didinimo kelią, tikėdamiesi, kad tai leis išvengti eskalacijos pavojaus, o Rusija ilgainiui bus išvarginta ir pati apsispręs trauktis iš karo. Tačiau tokia “lėto virimo” taktika turi galimybę visų pirma “išvarginti” pačius Vakarus remti Ukrainą. To požymius jau matome JAV Kongreso svarstymuose.

Antra, Vakarai  bijo kokias pasekmes tokia Ukrainos pergalė gali  sukelti pačioje Rusijoje. Yra bijoma, kad Ukrainos pergalės pasekmėje subyrės Putino režimas ir vietoje jo valdžią užims dar agresyvesni “nacionalistai”, o ne kokie nors Rusijos demokratai (nes Vakaruose nėra tikima Rusijos demokratine perspektyva). Bijoma ir Rusijos “po-Putino” subyrėjimo į atskirus, tarpusavyje konfliktuojančius darinius, kai liktų nebeaišku kas kontroliuoja Rusijos  branduolinį ginklą. Visai neseniai garsusis Elon Musk tokias baimes dėstė JAV Senato nariams.

Kartais atrodo, kad vien tik Ukrainos pergalės tikslas Vakarams  nėra geopolitiškai ir psicholgiškai  pakankamas, kad Vakarai įveiktų tokias baimes. Todėl Vakarai ir lieka tokie “drungni”. Drungni ir savo karine parama Ukrainai.

Visos tokios baimės bei įprastinis trumparegiškumas ir lyderystės stoka neleidžia Vakarams pamatyti visiškai naujų Europos horizontų ir perspektyvų, kuriuos gali atverti Ukrainos pergalė. Pozityvių horizontų, kurių pasiekimui reikia pozityvios ir didelės Vakarų strateginės ambicijos.

Todėl mes, tie kurie siekiame Ukrainos pergalės, turime padėti Vakarams pamatyti ir tuos žymiai platesnius horizontus, kuriuos atverti gali tik Ukrainos pergalė. Tik taip mes galime sužadinti Vakarų ambiciją tokios pergalės Ukrainoje siekti, tik taip galime padėti Vakarams padėti išsivaduoti iš baimių, kas bus po Ukrainos pergalės su Putinu, su Kremliumi, ar su visa Rusija.

Mes turime Vakarams dėstyti labai aiškią, Vakarams suprantamą, ir visiems Vakarams, o ne vien tik mums (ar mūsų regionui) svarbią strateginę doktriną, kuri padėtų Vakarams suprasti tų naujų horizontų, atsiveriančių po Ukrainos pergalės, reikšmę bei prasmę ir strateginę naudą, tame tarpe  ir Vakarams.

Kaip Prancūzijos Prezidentas E.Macron mėgsta kartoti – šiandien Vakarams (tame tarpe ir Europos Sąjungai) trūksta  naujo “grand naratyvo”, todėl Vakarai geopolitiškai atrodo vis silpniau.

Ukrainos karas prieš Rusijos agresiją leidžia Vakarams atrasti naują  “grand naratyvą” ir juo  turi tapti Vakarų ambicija pasiekti ne tik Ukrainos pergalės, bet ir visos  Europos kontinento Rytų erdvės transformacijos.

Tie nauji Europos horizontai gali būti pavadinti “Transformacijos Trikampio” horizontais. Transformacijos Trikampio viršūnėje yra Ukraina, o kituose dvejuose trikampio kampuose yra Rusija ir Baltarusija. Šio trikampio kampai yra istoriškai ir geopolitiškai tampriai susiję tarpusavyje, todėl permainos “Ukrainos viršūnėje” neišvengiamai sukels ir dideles transformacijas kituose trikampio kampuose: Rusijoje ir Baltarusijoje.  Trikampiu  tenka vadinti ir todėl, kad žemėlapyje įsižiūrėjus į tą tašką, kuriame sueina Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sienos ryškiai matosi iš pasienio kelių suformuotas geografinis trikampis (žr. nuotrauka).

“Transformacijos Trikampis” yra naujas “grand naratyvas” Europoje, nes tai yra raktas į ilgalaikę taiką Europoje: dabartinės Europos Sąjungos kaimynystė ne su diktatoriais Rusijoje ir Baltarusijoje, o su atgimsiančia ir evoliucinojuojančia  demokratija  šiose šalyse yra vienintelė galimybė Europai įgyvendinti vyresniojo G.H.W.Bush formulę “Europe – whole, free and at peace” (“Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje”). Tai vienintelė formulė, kuri Europoje gali garantuoti ilgalaikę taiką. Tam reikia “laisvės” Rusijoje ir Baltarusijoje. Tik tada, kai Rusija ir Baltarusija transformuosis į demokratijos ir laisvės teritorijas, tik tada senoji Europa galės nebejausti autoritarinės ir neoimperinės Rusijos grėsmės. Demokratijos tarpusavyje nekariauja – tai yra ilgalaikės taikos Europos žemyne aksioma.

Klausimas į kurį turi atsakyti Vakarų lyderiai yra paprastas: ar jie nori chaoso, kraujo ir dar daugiau kančių Europos kontinente, ar jie nori stabilios taikos. Abejingumas, “mano troba kraštinė” požiūris, nenoras investuoti į ilgalkaikę taiką – duos tik  vis stiprėjantį chaosą ir karo grėsmę; stabili taika reikalauja politinių ir materialinių investicijų į “Transformacijos trikampį”. “Grand Naratyvai” tampa tikrais “grand naratyvais” tik tada kai į juos yra  investuojami ir “grand” politiniai bei  materialūs resursai, o ne vien tik apsiribojama tuščiais, bet reguliariai kartojamais pareiškimais.

Vakarai gali pasiekti, kad Transformacijos Trikampio  “Ukrainos viršūnėje” įvyktų didelės pozityvios permainos, pradedant nuo Ukrainos karinės pergalės ir baigiant  “Ukrainos sėkmės” pergale, kuriai reikės ir Ukrainos atstatymo, ir Ukrainos tapimo ES bei NATO nare. Ukrainos karinė pergalė reikalinga tam, kad Rusijoje būtų sutriuškinta dabartinio Kremliaus režimo russizmo ideologija bei būtų sutriuškintas pats Kremliaus režimas, ir taip būtų atvertas galimybių langas politinėms transformacijoms Rusijoje, tuo tarpu “Ukrainos sėkmės” kūrimas   per jos euroatlantinę integraciją yra reikalinga tam, kad tokios  sėkmės pavyzdys įkvėptų ir eilinius rusus bei baltarusius siekti tokios pat europietiškos sėkmės transformacijos savo šalyse.

Kai kas Vakaruose baiminasi, kad tokios Vakarų pastangos siekti permainų Transformacijos Trikampio Rusijos ir Baltarusijos kampuose yra vakarietiškos  “regime change” (“režimų pakeitimo”) politikos įgyvendinimas, o tai dėl kažkokių tai istorinių priežasčių tariamai yra nepriimtina. Tačiau tai visiškai klaidingas nuogąstavimas: taip, mes norime politinių  permainų Rusijoje ir Baltarusijoje, mes norime tiek Putino, tiek  ir Lukašenkos režimų griūties, tačiau tai turės pasiekti patys rusai ir baltarusiai, o mes permainoms Rusijoje ir Baltarusijoje  padėsime savo ryžtinga paramos Ukrainai politika ir savo nuosekliu solidarumu su Rusijos opozicija bei pilietine visuomene.

Transformacijos Trikampis reiškia, kad Europos sukurtų ir paremtų permainų “Ukrainos viršūnėje” dėka gali įvykti pozityvios transformacijos ir Rusijoje bei Balatrusijoje. Jas įgyvendins patys rusai ar baltarusiai, bet palankias aplinkybes ir motyvaciją tokiai transformacijai jiems kurs permainos Ukrainoje. O permainas Ukrainoje, įskaitant ir  jos pergales,  kurti ir įtakoti gali ir privalo Vakarai. Bet tam  Vakarai turi atrasti  naują “grand naratyvą” ir savo ambiciją jam įgyvendinti.

Ir Ukrainos karinė pergalė, ir integracinė  “Ukrainos sėkmės”  pergalė šiuo metu priklauso nuo  Vakarų ryžto to siekti. Ukrainiečiai jau seniai įrodė, kad jie tokio ryžto turi “per akis”, tuo tarpu Vakarai dar vis neįrodė, kad tokioms Ukrainos pergalėms paremti jie turi pakankamai vakarietiško  ryžto. O be Vakarų ryžtingos paramos tokių Ukrainos pergalių nebus įmanoma pasiekti.

Kokia turi būti Europos Sąjungos įgyvendinama Transformacijos Trikampio strategija. Ji turi susidėti iš penkių esminių dalių:

  • Ukrainos karinė pergalė ir Rusijos pralaimėjimas. Putino režimas ir “russizmo” agresyvi ideologija turi patirti skaudų sutriuškinimą. Skausmingai pralaimėti turi ir eilinių rusų nostalgija imperinei didybei. Pralaimėjimą turi lydėti tarptautinis tribunolas ir žalos atlyginimas, kad rusai suprastų padarytų nusikaltimų mastą. Tai gali atverti galimybių langą transformacijos Rusijoje pradžiai. Ukrainos karinė pergalė gali būti pasiekta tik su žymiai didesne Vakarų karine parama.
  • Ukrainos atstatymas ir Ukrainos europinė integracija (Ukrainos ekonominės sėkmės kūrimas). Ukrainos atstatymas ir  Ukrainos įsiliejimas į ES Bendrąją Rinką yra vienintelis būdas kaip gali būti sukurta Ukrainos europietiškos ekonomikos ilgalaikė sėkmė. Atstatymas ir europinė integracija bus tampriai tarpusavyje susiję procesai. Centrinės Europos ir Baltijos valstybių ekonoiminį “stebuklą” sukūrė šio regiono tapimas ES nare ir ES Bendrosios Rinkos dalimi: Lietuvos BVP/capita (PPP) 1999 metais, kai Lietuva pradėjo derybas dėl ES narystės, siekė tik 36% ES vidurkio, dabar jis siekia – 90%. Ukrainos tas pats parametras šiuo metu siekia tik tuos pačius 36%. Bet turi tokių pačių galimybių per sekančius 20 metų pasiekti  90% ES vidurkio, jeigu ES pajėgs įgyvendinti ambicingą plėtros politiką. Reikia atsiminti, kad iki šiol nei viena postsovietinė šalis (Centrinėje ir Rytų Europoje ar Balkanuose) nesugebėjo sukurti savo sėkmės be integracijos į ES. ES gali tokią Ukrainos sėkmę sukurti. Ukrainos sėkmės užkrečiantis pavyzdys bus stipriausias faktorius, ilgainiui inspiruojantis Rusijos ir Baltarusijos žmones siekti esminių permainų ir pas save. ES padarytų milžinišką geopolitinę klaidą neįgyvendindama ambicingos ir sparčios savo plėtros strategijos, kuri apimtų ir Ukraina. Nes tokia Ukrainos europinė integracija iš esmės pakeistų visą Transformacijos Trikampį.
  • Ukrainos narystė NATO. Ukrainos narystė ar bent artimiausiu metu Ukrainai  pasiųstas  pakvietimas tapti NATO nare yra svarbus ne tik todėl, kad tai spręstų Ukrainos saugumo klausimą. Tai yra svarbu ir todėl, kad tai padėtų Rusijai transformuotis. Nes toks Ukrainos pakvietimas reikštų, kad Ukraina nebepaliekama  “pilkojoje” saugumo zonoje ir  Rusijai yra pasiunčiamas aiškus signalas, kad Ukraina nebėra jų įtakos erdvėje. O tai, kaip kažkada labai teisingai pasakė garsusis Z.Brzezinski , būtų didžiausia parama Rusijos transformacijai į demokratiją: pagal Z.Brzezinski – Rusija, kuri išlaikys galimybę valdyti ir įtakoti  Ukrainą, visada išliks imperija, o Rusija, kuri tokią galimybę praras, galės tapti demokratija. Vakarai turi visas galimybes jau artimiausiu metu šią Z.Brzezinskio formulę įgyvendinti – užtenka artimiausiame NATO Summitte pakviesti Ukrainą tapti NATO nare. Tai sukels didžiules permainas visame Transformacijos Trikampyje ir tai priklauso tik nuo Vakaro ryžto: padėti ar ne Rusijai transformuotis.
  • Parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei. Tai pats mažiausias dalykas, kurį Vakarai gali ir turi padaryti rūpindamiesi permainomis Transformacijos Trikampyje. Tai kartu yra ir testas Vakarų geopolitinei išminčiai: nuoširdžiai padėti opozicijai ir pilietinei visuomenei Vakarai gali tik tada, jeigu jie taip pat  nuoširdžiai tikės, kad tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje gali įvykti demokratinės permainos. Jeigu tuo netiki, tai tada ir visi lozungai apie paramą opozicijai ar pilietinei visuomenei yra tik apsimestiniai. Dar daugiau, jeigu netiki Rusijos ar Baltarusijos demokratijos perspektyvoms (o tokių ir Lietuvoje, ir platesniuose Vakaruose kol kas yra dauguma), tai padedi E.Muskui aiškinti JAV kongesmenams, kad nereikia remti ir siekti Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo bei Putino režimo griūties, nes po Putino negali būti jokių pozityvių permainų Rusijoje, bus tik blogiau, nes pozityvių demokratinių permainų Rusijoje tiesiog negali būti. Taigi, jeigu netiki demokratijos Rusijoje perspektyvomis, tai padedi tiems, kurie nenori duoti Ukrainai daugiau ginklų, nes jie pasąmonėje bijo Ukrainos pergalės. Todėl Europos Sąjunga žymiai stipriau privalo padėti Rusijos opozicijai, privalo patikėti Rusijos demokratinėmis perspektyvomis ir privalo imtis įgyvendinti Transformacijos Trikampio “grand naratyvą”, nes tik tada nebebijos Ukrainos pergalės ir nebebijos  duoti daugiau ginklų Ukrainai.
  • “Maršalo Planas” demokratinėms Baltarusijai ir Rusijai. Europos Sąjunga jau šiandien turi garsiai pasakyti eiliniams rusams ir baltarusiams, kad po Putino ir Lukašenkos jie galės gyventi žymiai geriau, nei gyvena dabar. Nes Europos Sąjunga neleis jiems nusivilti demokratinėmis permainomis savo šalyse. Jau dabar turi būti paskelbta, kad Europos Sąjunga yra pasiruošusi būsimoms jaunoms Rusijos ir Baltarusijos demokratijoms padėti europietiškais XXI amžiaus specialiais “Maršalo Planais”. Tai nebus pinigų maišai, vežami į demokratinę Maskvą ar Minską, bet laisvos prekybos, bevizio režimo, modernizacijos partnerysčių sutartys su ES, kurios padės tų kraštų žmonėms suvokti demokratijos atnešamus privalumus ir galimybes . Demokratinei Rusijai – realizuoti nužudyto A.Navalno  svajonę: kurti “nuostabią ateities Rusiją” («прекрасная Россия будущего»). O demokratinei Baltarusijai – ir integracijos į ES perspektyvos.  Europos Sąjunga jau dabar turi  skelbti tokius planus, derinti juos su demokratinėmis jėgomis tose šalyse: tai Europos Sąjungai kol kas nieko nekainuotų, tačiau jau dabar  padarytų milžinišką poveikį Transformacijos Trikampyje gyvenančių žmonių mąstymui.

Ar gali Putinas supikti dėl tokios Vakarų įgyvendinamos  Transformacijos Trikampio darbotvarkės ir  tam skirto transformacijos “grand naratyvo”?

Tikrai taip.

Bet eiliniai rusai ir baltarusiai  tokiai Vakarų darbotvarkei  tikrai pritars.

Telieka atsakyti į klausimą: su kuo yra  Vakarai – su Putinu ar su eiliniais rusais ir baltarusiais, laukiančiais Transformacijos Trikampio strategijos įgyvendinimo?

Tokia strategija reikalinga ir visai Europai. Nes Transformacijos Trikampis yra raktas į stabilią taiką Europos kontinente.

Ir Europos Sąjunga tokią Transformacijos Trikampio strategiją gali įgyvendinti. Per ambicingos ir pergalingos paramos Ukrainai strategijos įgyvendinimą.

Bet tam reikia vienos sąlygos: kad Vakarai nustotų bijoti Putino. Ir pagaliau nuspręstų, kad Putinas Ukrainoje turi būti sutriuškintas. Su žymiai didesne Vakarų karine parama Ukrainai.

“Transformacijos trikampis” žemėlapyje

2023.12.03

Andrius Kubilius. Ukrainos ir Europos išdavystės vieta – būsimoji Vadovų Taryba?

Gruodžio 14-15 dienomis rinksis ES Vadovų Taryba. Dalyvaus ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Bet tai nebus eilinė Taryba. Vadovų Tarybos sprendimas gruodžio viduryje bus lemiantis tolesnę Europos istorijos raidą.

Kodėl?

Todėl, kad jame turi būti priimtas sprendimas pritarti Europos Komisijos rekomendacijai pradėti formalias derybas su Ukraina (ir Moldova) dėl būsimos jų narystės Europos Sąjungoje.

Bet toks sprendimas gali būti ir nepriimtas.

Kodėl?

Todėl, kad kokia nors Vengrija grasinasi jį blokuoti. Nes Orbanas nemyli Ukrainos. Bet draugauja su Putinu. O kokia nors Austrija gali blokuoti Ukrainą, jeigu nebus pozityvaus sprendimo dėl Bosnijos. O Olandija pasiruošusi blokuoti Bosniją. Todėl visi sprendimai gali būti perkelti į kitų metų kovą. O ten, žiūrėk, ir Komisijos mandatas baigsis su naujais Europos Parlamento rinkimais. Be to, nuo metų vidurio Vengrija perims pirmininkavimą Vadovų Tarybai. Ir t.t.

Tokių gandų ir žinių pilni Briuselio koridoriai. Ir liūdnų vertinimų, kad, nepaisant Rusijos karo prieš Ukrainą ir visą Europos kontinentą ištikusios geopolitinės krizės, Europos Sąjungos lyderiai, atrodo, vis dar nesupranta, kad ES plėtra yra rimčiausias geopolitinis ES atsakas į Rusijos agresiją. Todėl kol kas ir nesimato jokių pokyčių nuo beviltiškos ir liūdnos paskutinių dešimtmečių plėtros patirties, kai derybos ir plėtra į Vakarų Balkanus vyko tokiais tempais, kuriuos galima sulyginti su vėžlių lenktynėmis.

Jeigu Vadovų Taryba pasirinks tokią pačią derybų bei plėtros taktiką ir su Ukraina, kai sprendimai yra blokuojami ir atidėliojami, o procesai vyksta vėžlio tempu, tai ir bus Ukrainos išdavystė. Ir visos Europos išdavystė. Nes nuo to ar Ukraina per artimiausią dešimtmetį taps ES nare, priklauso ne tik Ukrainos likimas, bet ir visos Europos likimas. Nes Europos Sąjungos nesugebėjimas tokios plėtros realizuoti parodys, kad Europa yra nepajėgi (arba nenori) įveikti Kremliaus pasipriešinimo Ukrainos euro-atlantinei integracijai. O tai bus toks pat Vakarų pralaimėjimas autoritarinei Rusijai, kokiu būtų ir Vakarų negebėjimas pasiekti karinės pergalės Ukrainos fronte.

O tai, kad būsimoji Vadovų Taryba yra visai netoli tokio išdavystės slenksčio, galima pajausti iš teksto, kurį vakar paskelbė Gerald Knaus, Europos sostinėse gerai žinomas austrų kilmės Berlyne besidarbuojantis ekspertas (gerai žinantis ir tai, kas vyksta ES sostinėse), vadovaujantis įtakingam European Stability Iniatitive think-tankui. Tekstas trumpas, mušantis visais aliarmo varpais ir konstatuojantis žiaurios realybės perspektyvą: “How enlargement dies” (“Kaip miršta Europos Sąjungos plėtra”).

Kad ir Lietuvoje būtų suprasta, kodėl yra būtina mušti visais pavojaus varpais, toliau pateikiu viso Gerald Knaus teksto lietuvišką vertimą.

Bet prieš tai raginu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pavojaus varpais muša austrų kilmės Berlyno ekspertas. Kažkodėl negirdžiu panašaus aistringo “ne-plėtros” pavojaus supratimo iš Centrinės Europos ar Baltijos šalių ekspertų. Negirdžiu tokio susirūpinimo ir iš tų, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose. Tame tarpe ir atstovaudami Lietuvai. Ką tai reiškia: ar Gerald Knaus susirūpinimas yra nepagrįstas; ar tie, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose yra tiesiog abejingi tiek plėtros perspektyvoms, tiek ir Ukrainos likimui?

Abejingumas yra alternatyvus išdavystės pavadinimas.

Toliau Gerald Knaus teksto vertimas:

*****

KAIP MIRŠTA EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA (pirma dalis)

Gerald Knaus, European Stability Iniatitive

Jeigu ES stojimo derybos su Ukraina ir Moldova bus blokuojamos, tai būtų pražūtinga – nesąžininga, destabilizuojanti politinė beprotybė.

Bet tai kaip niekada, atrodo, yra vis labiau tikėtina.

Orbanas blokuos Ukrainą. Jei Bosnija bus blokuojama, Austrija blokuos kitus. Olandai blokuos Bosniją. Bulgarija blokuos Šiaurės Makedoniją. Kalbant apie Kosovą ar Albaniją… (kiti slepiasi už tų, kurie blokuoja).

Tik tie, kurie nekreipė dėmesio į pastaruosius du plėtros dešimtmečius – ir į Balkanus – stebisi tuo, kas ima smogti Ukrainos ir Moldovos integracijos perspektyvoms. Nieko nebuvo labiau nuspėjama.

Nuo 2013 m., po to kai Kroatija įstojo į ES, ES valstybės narės žaidė šį žaidimą su visomis Balkanų kandidatėmis.

Kosovas? „Europos perspektyva“. Bet po to, kai Kosovas pateikė paraišką dėl narystės: jokio garso. Jokio ES atsakymo. Tyla. Bet: „darykite tą ar aną, kad nesukeltumėt grėsmės savo europietiškai perspektyvai“.

Šiaurės Makedonija? „Spręskite santykius su kaimynais“. Jie tai padarė santykiuose su Graikija. Tada Prancūzija blokavo be jokios priežasties. Po to blokavo Bulgarija – su pasipiktinusiais reikalavimais, susijusiais su istorija, ir remiama visos ES. Dabar visi kaltina Skopję.

Juodkalnija? NATO narė, visiškai susiderinusi užsienio politikos reikaluose, mažiau nei 700 000 gyventojų: vis dar viršija ES „absorbcijos pajėgumus“. Po 11 metų trukusių derybų žinia: „ne anksčiau nei 2030 m., bet tikriausiai net ne tada“. Kodėl?

Albanija? Daugelį metų jai buvo sakoma „laukite Šiaurės Makedonijos“. Dabar Albanija gali būti užblokuota Graikijos. Ir kai kada nors, vieną dieną, pagaliau bus atidarytas pirmasis Albanijos derybų skyrius, Albanija vis tiek bus atsilikusi dešimtmečiu nuo Juodkalnijos šiose vėžlių lenktynėse.

Bosnija? Per liūdna visa tai vėl prisiminti. Niekada nesibaigiančios, nuolat besikeičiančios išankstinės sąlygos, labiau nei bet kuriai kitai kandidatei. Tuo tarpu: neribotas galias turinčio ES atstovo (“viceroy”) primetami įstatymai.

Jei Balkanų valstybių integracija užstringa, pastoviai yra kartojama, kad taip yra todėl, kad 1. jos nesireformuoja. O jei jos reformuojasi, tai 2. jos turi laukti, kol ES pasiruoš ir susivienys. Ir 3. jos turi įveikti kaimynų dvišalius veto. Arba laukti kitų.

Visa tai lydi nesikeičianti ES retorika: procesas yra „meritokratinis“; „griežtas, bet teisingas“; su akcentu, kad „pirmiausia fundamentinės vertybės“; svarbiausia – „teisinė valstybė“. Juoda yra balta. Žodžiai mažai ką reiškia.

Ką daryti?

Pirma: reikia pripažinti realybę.

Antra: reikia suplanuoti stojimo procesą su patikimai pasiekiamu tikslu visiems, ir tai padaryti reikia jau dabar. Tai dar galima padaryti.

*****

Baigdamas savo kupiną nerimo ir skausmingo sarkazmo tekstą, Gerald Knaus siūlo auditorijai įsiskaityti į jo jau anksčiau skelbtus analitinius tekstus, skirtus ES plėtros nesėkmių analizei, ir siūlymams, ką plėtros strategijoje reikėtų radikaliai keisti:

The turtle race (“Vėžlių rungtynės”): https://www.esiweb.org/publications/balkan-turtle-race-warning-ukraine

The bus without wheels (“Autobusas be ratų”): https://www.esiweb.org/newsletter/elephants-skopje-balkan-turtle-race-and-ukraine

The hamster wheel (“Žiurkėno ratas”): https://www.esiweb.org/publications/hamster-wheel-credibility-and-eu-balkan-policy

Orban on Ukraine (“Orbanas apie Ukrainą”): https://www.euractiv.com/section/europe-s-east/news/hungarys-orban-doubles-down-on-blocking-ukraine-accession-talks/

*****

Gerald Knaus siūlymai, ką reikia keisti plėtros strategijoje yra praktiški ir nesudėtingai įgyvendinami. Labai panašius siūlymus ir aš pats esu viešai siūlęs ir net kai kuriose Europos Parlamento rezoliucijose tai yra paminėta.

Jų esmė:

  • dalis Senosios Europos bijo plėtros, nes tariamai Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimo mechanizmai tokiai išsiplėtusiai ES kol kas nėra pritaikyti. Vengrijos švaistymasis “veto” teise yra išgąsdinęs daug ką, nes yra bijoma, kad panašiai su “veto” teise elgsis ir Ukraina su Moldova bei kitos naujokės iš Vakarų Balkanų.
  • Todėl Senoji Europa reikalauja, kad prieš įvykstant naujai ES plėtros bangai, būtų įgyvendinta ES institucijų reforma ir atsisakyta “veto” teisės priimant sprendimus.
  • Naujoji Europa, tame tarpe ir Lietuva, nenori atsisakyti “veto” teisės.
  • ES plėtros procesas yra įstrigęs šioje kryžkelėje, ir Centrinė Europa nėra linkusi savo “veto” teisės aukoti vardan Ukrainos narystės Europos sąjungoje (mano įsitikinimu, tokia Naujosios Europos laikysena yra tragiškai klaidinga).
  • Tokios “institucinių reformų” v.s. “sparčios plėtros” šalininkų priešpriešos ir spąstų galima išvengti, jeigu artimiausioje Vadovų Taryboje būtų išgirstas Gerald Knaus pasiūlymas (kuriam pritariu visa širdimi) ir būtų priimtas sprendimas, kad pradiniame laikotarpyje Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai vykdo derybas ir siekia narystės Europos Sąjungos Bendrojoje Rinkoje (o tai yra didžioji dalis narystės pačioje ES), turint omenyje, kad narystė Bendrojoje Rinkoje nesuteikia teisės dalyvauti ES sprendimų priėmime ir nereikalauja skubios ES institucijų reformos. Panašiai į narystę Europos Sąjungoje per tarpinę narystės Bendrojoje Rinkoje stotelę 90-ųjų pradžioje ėjo Skandinavijos šalys.
  • Tokiu būdu būtų išvengta nuostatos, kad plėtrą yra būtina nuo pat pradžių sieti su institucijų ir sprendimų priėmimo reforma; taip būtų nuraminta Senoji Europa; Naujoji Europa galėtų džiaugtis, kad plėtra pajuda iš dešimtmečių trukmės stagnacijos (kuri atrodo bus pratęsta, jeigu Vadovų Taryba gruodžio mėn. viduryje plėtros klausimu bus tokia nesėkminga, kaip kad dabar atrodo); o kandidatės į ES narius (Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai) galėtų džiaugtis, kad joms atsiveria kelias link patikimai pasiekiamo ir praktiškai išskirtinai naudingo tikslo: narystės Bendrojoje rinkoje (narystė Bendrojoje rinkoje yra tai, kas Lietuvai davė daugiausiai ekonominės naudos; tas pats būtų su Ukraina).

******

Nemėgstu švaistytis tokiais kaltinimais, kaip “išdavystė”. Tačiau negaliu ir likti abejingu.

Tuo tarpu šiandien vieni, kurie dalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip ruošiamasi numarinti Europos Sąjungos plėtrą; kiti, kurie nedalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip tie, kurie spręs, ims ir numarins; tada visi pradės pergyventi ir vieni kitus kritikuoti.

Kai pastarosiomis savaitėmis matau, kaip kelius į Ukrainą blokuoja lenkų ir slovakų vežėjai, taip žlugdydami Ukrainos ekonomiką nemažiau nei Rusijos įgyvendinama Ukrainos uostų blokada; kai matau, kaip Vokietija atsisako pritarti 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai skyrimui iš ES biudžeto, o Vengrija žada blokuoti Vadovų Tarybos sprendimą dėl derybų pradžios su Ukraina, o tuo tarpu kiti žada blokuoti visą plėtros procesą; ir kai matau, kad visa tai vyksta kažkokioje abejingoje europiečių tyloje – kai visa tai matau, atvirai sakau, kad man visa tai darosi panašu į išdavystę.

Tik dar kartą galiu pakartoti – abejingumas taip pat yra tolygus išdavystei.

Bet abejingumas kartais būna sunkiau pastebimas. Tik ne šį kartą…

Jeigu įvyks, išdavystė ir bus vadinama išdavyste. Ir bus žinoma, kas išdavė. Ir kas buvo jos abejingais bendrininkais. Ir bus žinoma, kur tokia išdavystė įvyko. Gali būti, kad artimiausioje Vadovų Taryboje.

Andrius Kubilius. Ar Lenkija atlygins žalą Ukrainai?

Kol visi europiečiai ir Lenkijos kaimynai, tame tarpe ir Lietuva, mandagiai tyli, Lenkijos furistai blokuoja visus įvažiavimus į Ukrainą. Tam vadovauja kažkokie prorusiški Lenkijos aktyvistai. Ir tai jau tęsiasi pakankamai ilgai.

Lenkijos pusėje bandančių įvažiuoti į Ukrainą eilė jau siekia 40 km. Vairuotojai laukia savaitėmis.

Į Ukrainą nepatenka maisto prekės, vaistai, degalai, civilinė ir karinė labdara. Savanoriai, vežantys labdarą, kurie iki šiol per kelias dienas sukursuodavo į Ukrainą ir atgal į namus Europoje, nebegali to daryti, nes negali ant sienos laukti kelias savaites.

Visa tai detaliai aprašyta Mildos Goštautaitės, su kuria kartu vežėme labdarą į Chersoną, emocingame tekste “KURWA” (https://www.facebook.com/milda.gostautaite/posts/10168632459070441).

Kai matai tokią situaciją ant Ukrainos sienos, kitoks žodis į galvą ir neateina!

Juk tai yra Ukrainos išdavystė. Išdavystė elementaris!

Ir tai vyksta mūsų kaimynėje Lenkijoje. Ir jau ne pirmą kartą – prieš tai buvo fermeriai su grūdais.

Furistai yra ne visa Lenkija, kas nors galėtų sakyti, bet todėl yra dar baisiau, kad tokiomis aplinkybėmis nesigirdi Lenkijos valdžios balso. Kaczynski’o Vyriausybė dar neišėjo, Tusko – dar neatėjo, bet yra ir Prezidentas Duda. Tyla. Yra pilietinė Lenkijos visuomenė – ir ta tyli.

Yra Prezidento Dudos asmeninis draugas Prezidentas Nausėda. Ir tas tyli.

Pasekmių prasme nematau didelio skirtumo tarp kelių blokados, kurią vykdo Lenkijos furistai, ir Ukrainos uostų blokados, kurią vykdo Kremliaus režimas su savo kariniu laivynu Juodojoje jūroje. Abiejų pasekmės Ukrainai yra tokios pačios – žiaurus smūgis jos ekonomikai. Toks pat, kaip rusų raketoms subombarduojant kokią nors gamyklą Ukrainoje.

Nuo rusų raketų ar uostų blokadų Ukraina gali apsiginti savo gamybos dronais skandindama Rusijos karinius laivus.

O kaip apsiginti nuo išdavystės tokių kaimynų, kurie šiaip prisiekinėja ištikimybę?

Vakarų pasaulis yra vieningas dėl to, kad Rusija turės atlyginti Ukrainai padarytą žalą, tame tarpe ir žalą padarytą jos ekonomikai. “Russia must pay” (“Rusija turi sumokėti”) – net G-7 lygiu paskelbtas šūkis. Ir tai yra tarptautinio teisingumo reikalas – jeigu Rusija nebus priversta sumokėti, tai atsiras kitų norinčių sekti Rusijos pavyzdžiu.

Kyla natūralus klausimas: ar Lenkija yra pasiruošusi atlyginti Ukrainos ekonomikai daromą ir jau padarytą žalą? Nenustebsiu, jeigu Ukraina to pareikalaus. Nes Lenkijos pavyzdžiu jau seka Slovakija.

Tiek lenkiškai Ukrainos išdavystei, tiek Europos (tame tarpe ir Lietuvos) abejingam tylėjimui gali būti pritaikytas tas pats lenkiškas žodis, kuriuo Milda pavadino savo tekstą.

Gal tai bent mus pažadins…

2023.11.08

Andrius Kubilius. Populizmas Naujojoje Europoje: pradžios pabaiga ar pabaigos pradžia?

Pirmą sykį publikuota 2023 m. spalio 22 d.

2024 metais minėsime „Naujosios Europos“ dvidešimtmetį – gegužės 1-ąją sukaks 20 metų kai 8 Centrinės Europos ir Baltijos valstybės tapo Europos Sąjungos narėmis. Šiek tiek vėliau prie jų prisijungė Rumunija ir Bulgarija, ir paskutinė – Kroatija.

Kažkas iš amerikiečių visas šias naujokes pakrikštijo „Naujoji Europa“ dėl jų skirtumų nuo „Senosios Europos“, ir šis „Naujosios Europos“ titulas liko prigijęs.

Naujoji Europa, su naryste Europos Sąjungoje įgijusi galimybę įsijungti į žymiai turtingesnę ES Bendrąją rinką ir gaudama milijardinę finansinę paramą iš Europos Sąjungos fondų, per šiuos du dešimtmečius sugebėjo sparčiai augti ir vytis Senosios Europos ekonominio išsivystymo lygį.

Žiūrint į Naujosios Europos paskutinių šimtmečių liūdną istorinę patirtį, toks paskutinių dešimtmečių šio regiono sėkmės šuolis galėtų visuotinai būti vertinamas kaip stebuklas. Naujoji Europa turėtų būti didžiausia Europos Sąjungos entuziastė, nenustojanti šlovinti šio Senosios Europos pokarinio išradimo.

Tačiau taip nėra. Per paskutinį dešimtmetį Naujoji Europa tapo tuo regionu, kur valdžių sluoksniuose sparčiai plito antieuropietiškas populizmas, europietiškų teisinės valstybės ir demokratijos taisyklių bei tradicijų nesilaikymas ir „veto“ šantažo kultūros plėtra. Orbano Vengrija, neseniai Kačinskio Lenkija, šiek tiek anksčiau Babišo Čekija, o dabar ir Fico Slovakija buvo ir yra tokio populizmo vėliavnešiais, gąsdinančiais visą Europos Sąjungą. Prieš kelis metus Karbauskio idėjos Lietuvai taip pat buvo tos pačios krypties. Lietuvoje jos ir šiandien vis besikeičiančiais pavidalais nenustoja sklandyti tarp Daukanto aikštės ir dabartinės Seimo opozicijos.

Todėl verta žymiai giliau panagrinėti Naujosios Europos populizmo bangos priežastis ir tai, kur šiuo metu visa Naujoji Europa yra: tokios bangos pradžioje ir bangos pikas mūsų dar tik laukia, ar jau matome ir bangos atoslūgio pradžią? Ir ką su visu tuo mums daryti Lietuvoje, nes esame tos pačios Naujosios Europos dalis?

Spalio viduryje įvykusių rinkimų Lenkijoje rezultatai leidžia su didesniu optimizmu žiūrėti ne tik į Lenkijos, bet ir į visos Naujosios Europos, ypač Centrinės Europos, perspektyvas kovojant su šio laikotarpio populizmo pandemija Naujojoje Europoje. Ne tik Lenkija sugrįžo į Europą, bet, tikėtina, kad ir Europa sugrįžta ne tik į Lenkiją, bet ir į visą Centrinę Europą.

Kodėl esu toks santūrus optimistas?

Ieškant atsakymo į tokį klausimą, visų pirma reikia šiek tiek giliau panagrinėti tokio populizmo priežastis ir jo metodus Naujojoje Europoje.

Pradžioje reikia atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip Naujojoje Europoje atsirado užsakymas populizmui, antra – reikia atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas toje pačioje Naujojoje Europoje tapo antieuropietišku populizmu.

Akivaizdu, kad populizmas nėra svetimas reiškinys šių dienų demokratiniam pasauliui. Tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose gausu jo pavyzdžių: Le Pen Prancūzijoje, AfD Vokietijoje, trumpistai Junginėse Valstijose rinkimuose sulaukia nemažos sėkmės, visur naudodami tą pačią populizmo „sėkmės“ formulę: primityviai nurodydami nelabai išsilavinusiai elektorato daliai kas yra jų „priešas“, ir parodydami, kaip su tuo priešu yra ir bus kovojama.

Yra žinomas tokių „priešų“ standartinio meniu sąrašas, nuo seno sėkmingai naudojamas ir vis atnaujinamas: pasaulinis žydų, masonų ar gėjų sąmokslas, neo-liberalizmas, globalizacija ir Europos Sąjunga. Istorinė populistų patirtis rodo, kad šių „priešų“ įvardijimas ir tariama kova su jais pakankamai efektyviai mobilizuoja gausius rinkėjų būrius.

Šią sėkmės formulę dar XX a. pirmojoje pusėje suformulavo garsus vokiečių politikos filosofas Karlas Šmitas (Carl Schmitt), teigęs, kad svarbiausia politikų funkcija yra įvardinti priešus ir su jais kovoti. Tokią K.Šmito atrastą politikos esmės formulę mėgo Hitleris, ja žavėjosi nuo bolševikų pabėgęs rusų filosofas I.Iljinas, kurio veikalais dabar žavisi Putinas ir Kremliaus elitas.

Šis Putino Rusijoje išbandytas populizmo arsenalas taip pat buvo pradėtas naudoti pakankamai efektyviai ir Naujojoje Europoje. Tai nebūtinai reiškia, kad Naujojoje Europoje jis buvo skleidžiamas išimtinai tik Kremliaus pastangomis (nors Kremlius mielai tai skleidė tiek Naujojoje, tiek ir Senojoje Europoje). Lenkijos Kačinskio negali įtarti simpatijomis Kremliui, tačiau Kremliaus atrandami propagandinės kovos prieš pagrindinius Rusijos „priešus“ metodai: prieš gėjų Europą ir Vakarų liberalią demokratiją, ar tariama kova už tradicines šeimos vertybes, labai greitai tapo naudojami ir Naujosios Europos populistų. Tame tarpe ir Lenkijoje. Ir Lietuvoje.

Naujojoje Europoje toks populizmas buvo išimtinai tik politikos lyderių populizmas. Tokiam populizmui gabūs politikos lyderiai teigė ir diegė savo visuomenėse tokį „priešų“ supratimą, tokiai propagandai telkdami savo rankose vis didesnes žiniasklaidos kontrolės galias ir tam reikalingus finansus. Platūs Naujosios Europos visuomenės sluoksniai buvo pasirengę atsiduoti tokiai propagandinei indoktrinacijai. Tai tapo efektyviu būdu užimti valdžią ir ją pakankamai ilgai išlaikyti.

Pirmieji to požymiai atsirado jau apie 2000 m., o įsitvirtinti pradėjo apie 2010 m. su V.Orbanu, kuris pradžioje kaip „priešą“ atrado Sorošą, o po to ir visą Europos Sąjungą bei liberalią demokratiją. Tuo netrukus pasekė J.Kačinskis ir PiS Lenkijoje, jau 2015 metais paskelbę, kad didžiausieji Lenkijos priešai šalia LGBT, yra Vokietija, Vokietijos valdoma Europos Sąjunga ir Vokietijai tarnaujantis D.Tuskas. 2017 metais Čekijos Premjeru tapo vienas turtingiausių verslininkų A.Babišas, pagarsėjęs savo konfliktais su Europa Sąjunga. Prieš mėnesį Slovakijoje į valdžią vėl sugrįžo R.Ficas, šį kartą garsiai deklaruodamas anti-ukrainietišką, o tuo pačiu ir antieuropietišką poziciją. Antieuropietiškas populizmas Naujojoje Europoje garantuoja politinį ilgaamžiškumą: V.Orbanas, R.Ficas, J.Kačinskis yra Naujosios Europos valdžios kadencijų rekordininkai, tuo tarpu A.Babišas šiuo metu Čekijoje vėl mėgaujasi populiariausio politiko statusu.

Lietuvai tokios populizmo tendencijos per paskutinius dvidešimt metų taip pat nebuvo svetimos. Pirmasis tradicinį populizmo instrumentarijų sėkmingai išnaudojo R.Paksas, vėliau sekė V.Uspaskicho populistinės sėkmės periodas. R.Karbauskis, naudodamas tokią pačią populizmo formulę, sulaukė sėkmės 2016 metų rinkimuose. Jo įvardijamų „priešų“ arsenalas buvo platus – nuo Landsbergio ir Kubiliaus iki globalizacijos ir globalios Lietuvos koncepcijos, Europos Sąjungos ir Briuselio biurokratų, neoliberalizmo, Stambulo Konvencijos ir LGBT, ir net iki „w“ raidės ar McDonald‘s iškabų.

Žiūrint į lietuvišką antieuropietiško populizmo istoriją yra nesunku įžvelgti vieną dėsnį, kad jis buvo ir yra susijęs visų pirma su tais politikos lyderiais, kurie kartu buvo ir stambūs verslo lyderiai. O toks verslas Lietuvoje buvo kuriamas, remiantis ne tik ryšiais Rusijoje, bet ir pasinaudojant stambia europietiškų fondų parama.

Labai panašių sąsajų galima atrasti ir Centrinėje Europoje: Čekijos A.Babišas yra ne tik milijardierius, bet ir sulaukęs ne vieno ES prokurorų tyrimo dėl jo paties korupcijos, savo verslui panaudojant ES fondų paramą, V.Orbanas jau seniai garsėja kaip spėjęs sukurti sau palankią bičiulių ir bendražygių verslo ir žinaisklaidos imperiją, kuri padeda jam monopolizuoti valdžią. Ir skirstyti ES fondų lėšas. J.Kačinskis ir PiS naudojo ES lėšas tam, kad išskirtinai stiprintų jiems palankias visuomenės grupes. Tokį reiškinį kai kurie Naujosios Europos akademiniai tyrinėtojai pavadino „didžiąja“ korupciją, taip atskirdami ją nuo „normalios“ korupcijos, kai kas nors, užimdamas valdišką postą, pasirūpina ir savo verslu. 2018 metais R.Ficas buvo priverstas atsistatydinti, nes kilo pagrįstų įtarimų, kad žinomas žurnalistas Janas Kučiakas ir jo draugė buvo nužudyti, nes žurnalistas siekė ištirti stambaus masto korupciją skirstant ES fondų lėšas, susijusią su Premjero aplinka. Dabar R.Ficas susigrąžino valdžią tam, kad (kaip pats skelbia) išvaikytų visus prokurorus ir tyrėjus, kurie jam iki šiol gadina gyvenimą.

Taigi, Naujosios Europos antieuropietiško populizmo bangos pagrindinė priežastis yra pačios Europos Sąjungos fondai ir pinigai, skirti paremti pačios Naujosios Europos vystymąsi. Tokie pinigai ir galimybė juos skirstyti kai ką gundo siekti valdžios bet kokia kaina ir bet kokio populizmo kaina, o po to naudoti tokius pinigus ir tam, kad būtų galima išlaikyti valdžią. Naujojoje Europoje populiariausias ir efektyviausias valdžios užėmimui ar jos išlaikymui populizmas yra antieuropietiškas populizmas. Štai taip ir gauname paradoksą – dosnioji Europos Sąjunga pati yra pagrindinė antieuropietiško populizmo Naujojoje Europoje priežastis. Ir tokio antieuropietiško populizmo bangų Naujojoje Europoje matysime tol, kol Naujoji Europa pati netaps finansine donore. Tada baigsis pagundos populistiniais metodais veržtis į valdžią vardan prieigos prie ES fondų. Kaip kažkada baigėsi veržimosi į valdžią vardan „prichvatizavimo“ laikotarpis. Atsiras kitų pagundų, vardan ko kas nors populistiškai veršis į valdžią, bet galima spėti, kad tame bus mažiau tiesioginių verslo interesų, o tuo pačiu ir mažiau politinės galios. Ir todėl tai bus mažiau pavojinga.

O kol kas ir mes Lietuvoje dar nesame toli pabėgę nuo antieuropietiško populizmo pavojų. Nors R.Karbauskio populizmo banga lyg ir atslūgo, tačiau tai nereiškia, kad kitų metų rinkimuose neatsiras naujos populizmo ir antieuropietiškos bangos požymių. Europiniai pinigai dar nesibaigia, būsimas Seimas ir Vyriausybė bei Prezidentas iki 2027 metų turės Briuselyje tartis ir derėtis dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2027-2034 metams, kurioje bus apibrėžta kiek ir kam lėšų gaus ir Lietuva. Kai kam ir Lietuvoje gali pasirodyti, kad tokių derybų laikotarpiu Lietuvoje geriau turėti sukalbamesnę, dideliems interesams labiau „savą“ valdžią, nei dabartinė „nesukalbamų“ konservatorių ir liberalų valdžia.

Kaip to bus bandoma pasiekti?

Ir vėl kažkam teks išnaudoti antieuropietiško populizmo mobilizacinę galią. Instrumentai tam yra parengti: maršininkai ir celofanai, su už jų šmėžuojančiais Kremliaus agentėliais, janutienių jutūbai ir Daukanto aikštės palankumas – viskas tam bus panaudota. Tame aktyviai dalyvaus visas kairysis politinis arsenalas, nesvarbu kaip šiandien vadinasi: valstiečiais, demokratais ar socialdemokratais, ar tiesiog žemaitaičiais ir gražuliais. Visi jie vienaip ar kitaip glausis po Nausėdos ir Vėgelės sparnais, net jeigu pastarieji ir vaizduos, kad „jie čia yra ne prie ko“.

Būsimuose rinkimuose kova bus ne tarp politinės kairės ir dešinės pasirinkimų, o tarp populizmo ir nepopulizmo. Ir populizmas labai ryškiai links link antieuropietiškumo. Prezidento rinkimuose matysime ne tiek Nausėdos ir Šimonytės kovą, kiek tuščio populizmo ir dalykiško anti-populizmo dvikovą.

Nepopulizmas Lietuvoje nuo pat 1990-ųjų buvo, yra ir bus būdingas tik sveikai centro-dešinei, nors ir jai savo viduje pastoviai tenka stabdyti antieuropietiškas pagundas.

Ir pabaigai turiu atsakyti į klausimą, kodėl šio teksto pradžioje rašiau, kad esu santūrus optimistas žiūrint į ilgalaikes anti-europietiško populizmo perspektyvas tiek Naujojoje Europoje, tiek ir Lietuvoje?

Todėl, kad mano manymu kitų metų rinkimai Lietuvoje gali būti paskutiniai rinkimai, kai europietiškam nepopulizmui teks rungtis su visam regionui būdingu antieuropietišku populizmu. Vėliau tikėtina erdvė antieuropietiško populizmo bangoms ims ryškiai trauktis.

Kodėl taip galvoju?

Visų pirma todėl, kad dar šio dešimtmečio pabaigoje, ypač tuo atveju, jei Ukraina iki to laiko taps ES nare, Lietuva iš ES paramos gavėjos taps ES donore. Tuo pačiu nebeliks tokios aštrios pagundos kažkam veržtis į valdžią ir vardan to „plauti“ žmonių protus su visa anti-europietiška retorika. Tada ir paaiškės, kad dauguma lietuvių tikrai džiaugiasi tuo, kad esame ES nariai ir jie nori gyventi pagal europietiškas taisykles, tradicijas bei supratimus, tame tarpe ir žmogaus teisių reikaluose.

Antra, todėl, kad rinkimai Lenkijoje parodė, jog jaunoji karta „nebeperka“ visos tos antieuropietiškos retorikos ir gąsdinimų Briuselio keliamais pavojais tradicinėms vertybėms. Yra tikėtina, kad ir Lietuvoje stebėsime didesnį jaunosios kartos atsparumą populizmo bacilai.

Yra tikimybė, kad šio dešimtmečio pabaigoje Naujoji Europa ir Senoji Europa pagaliau supanašės: antieuropietiško populizmo ir pro-kremliško idiotizmo visur bus šioks toks kiekis, bet jis nebebus dominuojantis. Deja, tokio dominavimo šiandien vis dar yra kai kur Naujojoje Europoje.

Lietuva, kartu su naująja Lenkija, gali būti Naujosios Europos sveikimo nuo populizmo pandemijos priešakyje. To ir palinkėkime sau!

2023.07.15

Andrius Kubilius. Vilniaus prablaivėjimas

Pasibaigė NATO šventė Lietuvoje. Taip daugelis matėme NATO Viršūnių susitikimą – kaip NATO šventę Vilniuje. Ir tie, kuriems tai pasisekė matyti iš arti, ir tie, kurie tai stebėjome iš Briuselio ar Strasbūro tolių. Lietuva pasistengė, kad šventė būtų gerai ir efektyviai organizuota, piliečiai pasistengė parodyti, kiek svarbi Lietuvai ir visam pasauliui yra Ukraina. Už tai Lietuvai neprašomi dėkoja visi ukrainiečiai: nuo žurnalistų iki politikų, su kuriais šiomis dienomis teko bendrauti. Nepasišiukšlinome!

Nors dėkoti visų pirma turime mes ir visi europiečiai tai pačiai Ukrainai. Už jos kovas ir aukas, ne tik už savo, bet ir už mūsų visų laisvę bei saugumą.

Tačiau šventės turi savybę baigtis. Tada ateina metas paklausti savęs: o koks yra tos šventės palikimas?

Deja, ieškant atsakymo į tokį klausimą, šventiškų nuotaikų po Viršūnių susitikimo lieka mažiau. Ir ypač dėl tų Susitikimo sprendimų (ar nesprendimų), susijusių su Ukrainos reikalais.

Nesikartosiu su pagyrimais tiems sprendimams, kurie buvo paskelbti Viršūnių susitikimo metu (ne apie Ukrainą) – tiek dėl visiškai naujos kokybės NATO gynybos planų, tiek ir dėl Švedijos bei Turkijos susitarimo. Gerai, kad tai buvo paskelbta Vilniuje, bet su pačiu Viršūnių susitikimu tai turėjo mažai ką bendro.

Gerai yra ir tai, kad Ukrainos narystės NATO reikalai per paskutinį pusmetį prieš Vilniaus Viršūnių susitikimą įgavo stiprų pagreitį ir, atrodo, kad Ukraina stipriai pajudėjo šiuo keliu. Gerai, kad pačiame Susitikime buvo daug kalbų ir pažadų toliau ginklais remti Ukrainą, bet blogai, kad Vakarai neišdrįso išnaudoti Vilniaus Viršūnių susitikimo tam, kad būtų pasiųstas stiprus geopolitinis signalas – visų pirma Rusijai, dar Vilniuje priimant formalų sprendimą pakviesti Ukrainą tapti NATO nare.

Ukrainai iš Vakarų reikia ne tik toliašaudžių karinių ginklų, jai reikia ir toliašaudžių geopolitinių ginklų. Ir jie visi yra Vakarų rankose. Pakartosiu tai ką esu sakęs jau ne vieną kartą – Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare yra reikalingas ne tik vardan Ukrainos saugumo, bet ir vardan Vakarų žinios Kremliaus elitui ir eiliniams rusams: užmirškite savo svajones atstatyti imperiją; Ukraina yra nebepasiekiama imperijos nostalgijai; tęsti imperinį kolonijinį karą nebėra jokios prasmės.

Ukrainos pakvietimas būtų pirmas žingsnis, parodęs, kad Vakarai drąsiai imasi įgyvendinti dar Z.Brzezinskio paskelbtą doktriną, kad Rusija be Ukrainos turi galimybę tapti demokratija, o Vakarams paliekant Ukrainą Rusijos interesų zonoje, Rusija visada išliks imperija. Dar daugiau – Vilniuje Vakarai turėjo galimybę parodyti, kad jau suprato savo esminę geopolitinę paskutinių dešimtmečių klaidą: Ukraina visą laiką nuo pat 1990-ųjų buvo palikta „pilkojoje saugumo zonoje“, be galimybės tapti nei NATO, nei ES nare, ir tai paskatino Putiną imtis agresijos. Vilniuje Vakarai turėjo galimybę pradėti taisyti šią geopolitinę klaidą, kurios nepadengia jokie, net ir didžiausi ginklų tiekimai. Ir vis tiek šią geopolitinę klaidą Vakarams teks taisyti, geriau anksčiau, negu vėliau. Arba niekada.

Nuvylė ne tik pats nepakvietimo faktas, tačiau tai, kaip Vakarų lyderių pastangomis toks nepakvietimo faktas buvo paviršutiniškai įvardintas ir kaip tai buvo paaiškinta – net nesistengiant ieškoti kokių nors rimtesnių dalykinių ar geopolitinių argumentų.

Kas mane šiame Ukrainos reikale labiausiai nuvylė – tai teksto ir komentarų apie Ukrainos nepakvietimą atsainumas.

Vilniuje paskelbto komunikato apie Ukrainos narystę NATO organizacijoje tekstas beveik pažodžiui kopijuoja 2008 m. Bukarešto NATO Viršūnių susitikimo „nepakvietimo“ formuluotes, dar kartą pakartojant, kad NATO yra Ukrainos ateitis. Tokia ateitis buvo pažadėta ir Bukarešte, bet ta ateitis niekaip netapo realybe. Putinas tai suprato kaip Vakarų sutikimą palikti Ukrainą ir Gruziją Kremliaus interesų zonoje. Prie Vilniuje pakartotos nuviliančios Bukarešto frazės dar pridurtas sakinys iš Šiaurės Atlanto sutarties, kad Ukraina sulauks pakvietimo tapti NATO nare, kai visos šalys tam pritars. Lyg kas nors tos Sutarties normos apie konsensusą nežino.

Dar atsainiai pasakyta ir tai, kad Ukraina turi gerinti demokratiją ir kovą su korupcija, nes pagal tai taip pat bus vertinama, ar ji gali tapti NATO nare. Suprask, kad pagal tokius standartus Ukrainai dar toli iki Albanijos, Juodkalnijos ar Šiaurės Makedonijos, kurios ne taip seniai tapo NATO narėmis. Tiems, kurie šiek tiek daugiau išmano apie šių šalių nesėkmes tiek demokratijoje, tiek ir kovoje su korupcija, tokios Vilniuje paskelbtos sąlygos Ukrainai skamba kaip visiškai atsainus Vakarų pasiteisinimas, kodėl Ukraina Vilniuje buvo dar nepakviesta.

Verta taip pat prisiminti, kad Portugalija 1949 metais buvo viena iš NATO steigėjų, nors nuo 1932 iki 1968-ųjų Portugaliją valdė tas pats autoritarinis ir diktatūrinis lyderis Antonio Salazar. Graikija, būdama NATO nare nuo 1952 metų, 1967-1974 metais, po „pulkininkų“ perversmo, gyveno be jokios demokratijos, bet jos narystė NATO nebuvo stabdoma.

Tai tiek apie Ukrainai skelbiamų papildomų „demokratijos ir kovos su korupcija“ sąlygų solidumą.

Žinoma, lygiai taip stebino ir Vilniuje skambėjęs argumentas, kad Ukraina negali būti pakviesta tapti NATO nare tol, kol tęsiasi karas. Kad Ukraina netaps NATO nare kol tęsiasi karas – visiems yra akivaizdu, tą nuolat kartoja ir pats V. Zelenskis. Bet kodėl Ukrainos negalima pakviesti tapti NATO nare dabar, kol dar vyksta karas – lieka visiškai neaišku. Juk jau Švedijos pavyzdys aiškiai parodė, kad tarp formalaus pakvietimo ir tikros narystės gali praeiti pakankamai ilgas laikas. Ukrainos atveju Vilniuje galėjo nuskambėti ne tik pakvietimas, bet ir sąlyga, kad stojimo sutarties ratifikavimas prasidės ne dabar, kol vyksta karas, o tada, kai bus įvertinta, kad karo aplinkybės tam nebetrukdo. Tapimo NATO nare procese yra du atskiri geopolitiškai svarbūs veiksmai: 1) pakvietimas tapti NATO nare ir 2) tapimas NATO nare. Kiekvienas iš jų siunčia savą, stiprų politinį signalą ir jie gali būti atskirti laike. Vilniuje galėjo būti pasiųstas pirmasis signalas – pakvietimas, atskiriant jį nuo tapimo nare, bet kažkodėl Vakarų lyderiai bėgo nuo tokios galimybės pakviesti Ukrainą narystei jau Vilniuje, o tai aiškino gąsdindami III Pasauliniu karu, jeigu Ukraina karo metu taptų NATO nare. Nors tokios narystės karo metu niekas (net Ukraina) ir nesiūlė, ir neprašė.

Taigi rimtų dalykinių argumentų nepakviesti Ukrainos nebuvo. Buvo tiesiog praleista proga tai padaryti. Ir tada iškyla klausimas – kodėl? Kodėl Vokietija ir ypač JAV priešinosi tokiam pakvietimui? Koks faktorius lemia jų tokį atsargų ar geopolitiškai neišmintingą požiūrį?

Jeigu tam nėra rimtų paaiškinimų, kad Ukraina vis dar neatitinka kokių nors NATO kriterijų, tada neišvengiamai turi padaryti išvadą, kad vieninteliu tokiu rimtu faktoriumi, lemiančiu kodėl Ukraina vis dar nesulaukė pakvietimo ir apie kurį nedrįstama viešai skelbti, yra „Putino faktorius“ ir jo įtaka Vakarų geopolitiniam mąstymui. Kažkam Vakaruose gal vis dar atrodo, kad Putinas savo interesų zonoje turi veto teisę NATO plėtrai (kokią jis Vakarų sąmonėje akivaizdžiai turėjo 2008 m. Bukarešte ir turėjo ją iki pat 2022 m. vasario 24 d.). Kai kas gal baiminasi, kad toks NATO sprendimas eskaluotų karinę situaciją ir provokuotų neprognozuojamą Putino atsaką (nors Vakarų geopolitinis silpnumas ir iki šiol tebesitęsiantis Ukrainos „nepakvietimas“ kaip tik ir išprovokavo dabartinę Putino agresiją), kai kam gal baisu, kad Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare jau ir taip silpną Putino režimą gali visai nugriauti ir tada į valdžią ateis kokie nors prigožinai (nors kodėl Vakarams turi rūpėti Putino išlikimas ir kuo Putinas yra geriau už Prigožiną – lieka visiškai neaišku).

Bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad „Putino faktorius“ Vakarų mąstyme vis dar vaidina svarbų vaidmenį. Gal ir silpnėjantį, bet vis dar svarbų. Tai ir atskleidžia Ukrainos „nepakvietimas“ Vilniaus Viršūnių susitikimo metu. Tai ir yra „Vlniaus prablaivėjimo“ momentas: Vakarai privalo turėti aiškią strategiją „Putino faktoriaus“ atžvilgiu, tai yra, privalo turėti aiškią strategiją, kokios Rusijos ateities Vakarai tikisi po to, kai Ukraina laimės karą. Tada ir Ukrainos pakvietimas nebegąsdins kai kurių Vakarų sostinių.

Išmintinga ir drąsi Vakarų politika Ukrainos atžvilgiu yra vienintelis būdas, kaip Vakarai gali padėti ir Rusijai transformuotis į normalią valstybę. Tam reikia, kad Vakarai patikėtų, jog ir Rusija gali atsisveikinti su „Putino faktoriumi“, kad ir Rusijoje yra galima demokratija, ir kad po to, kai Ukraina sutriuškins Rusiją karo fronte, atsivers galimybių langas tokiai Rusijos transformacijai. Tik patikėję tokia galimybe, Vakarai nebebijos nei Ukrainos triuškinančios pergalės (ir duos tam reikalingų ginklų), nei Ukrainos narystės NATO (ir pakvies tapti NATO nare), nei Ukrainos tapimo ES nare, taip sukuriant Ukrainos ekonominę sėkmę. „Putino faktoriaus“ Vakaruose bijo ir nedrįsta pakviesti Ukrainos tapti NATO nare tie Vakarų lyderiai, kurie vis dar netiki Rusijos galimybe transformuotis. Tie, kurie tiki tokia galimybe, jie nebebijo „Putino faktoriaus“. Ir jie nebebijo pakviesti Ukrainos.

Tai ir yra „Vilniaus prablaivėjimo“ esmė: mūsų laukia ne tik nauji iššūkiai Ukrainos kelyje į NATO, mūsų laukia ir nauji iššūkiai Rusijos transformacijos kelyje. Tai yra tampriai tarpusavyje susiję dalykai, ir mūsų pareiga yra imtis jų abiejų tuo pačiu metu. Vardan Ukrainos ir vardan kitokios Rusijos. Ir nuolat ir garsiai tai aiškinti visuose Vakaruose, pasitelkiant visus bendraminčius. Nes kitaip ir toliau Vakarai bei NATO mūsų regione tik trypčios tarp Budapešte, Bukarešte ir Vilniuje nuolat kartotų gražių žodžių apie saugumo garantijas ir narystes ateityje, bet niekaip neatsiplėšdami nuo „Putino faktoriaus“, taip vis labiau prarasdami geopolitinio patikimumo svorį.

Kai ištinka „prablaivėjimas“ geopolitikoje, tai būna prablaivėjimas nuo gražių žodžių ir pastarųjų tiesiog nebesinori daugiau girdėti.

Visada yra verta tikėtis, kad po NATO Viršūnių susitikimo „Vilniaus prablaivėjimas“ ištiko ne tik Vilnių, bet ir Vašingtoną bei Berlyną.

Nuotr.: www.vilniussummit.lt

2023.01.31

Andrius Kubilius. Kaip Vakarai padės Rusijos demokratijai?

Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

  • Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

  • Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
  • Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
  • Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.

 

 

 

 

 

2021.02.25

MEP Andrius Kubilius. Future of Democracy: It is time for the EU to assume leadership in the field of democracy

Download (pdf): Andrius Kubilius: On the Future of Democracy

Europe needs a consolidated and fully-fledged agenda to protect democracy, which is the foundation of our way of life

The topic of democracy is becoming increasingly important in the political agenda of Europe and global developments: democratic changes in Belarus, new developments in Russia, erosion of democracy in some countries of EU and challenges to democracy in the U.S., as well as protection of human rights in China have been our focus for a while, as we seek to address challenges to democracy in Europe and worldwide.

We can predict that with the new U.S, administration of President Joe Biden and his promise to initiate the Global Democracy Summit, the political topic of democracy values will become a priority for the transatlantic cooperation. The year 2021 will be a key year for the renewed promotion and defense of democracy values and it will be increasingly dictating our policy narratives also on the European continent. Democracy will be an equally significant priority topic as the fight against pandemic or recovery of the economy.

The EU was always at the front of promotion and defense of democracy values both on the European continent and globally. The dream Europe: whole, free and at peace can become a reality only if democracy becomes established all over the continent, from Lisbon to Vladivostok.

The time has come for the EU to have a broader and much more focused perspective on defending these values and to put in place a set of necessary European-level actions to move democracy agenda forward regionally and globally. It is time for the EU to reinvigorate its political leadership in this very important topic for our immediate future. Therefore, all major European political parties should unite behind an ambitious democracy agenda.

In the Baltics, we still have fresh memory and experience of a young democracy. We remember very well how much Western solidarity has helped us in the fight for our democracy 30 years ago. That is why we now want to share our solidarity in promoting and defending democracy not only in the Eastern Partnership countries (Ukraine, Belarus, etc.) but also in Russia or Hong Kong. On the other hand, we also have acquired our own experience on how to fight democracy erosion, as our countries are not immune to that. Based on all those lessons learned, I attempted to put a more comprehensive picture of challenges and opportunities for the future of democracy in the paper titled On the Future of Democracy (click to download).

In this paper, I attempt to describe two major areas in this topic: the areas of external and internal challenges to democracy. The first area concerns the external challenges that democracies are facing, which arise from authoritarian regimes in countries like Belarus, Russia, or China. The second area concerns two sets of internal challenges. The first set is linked to the erosion of democracies and populism at home (not only in Europe but also on the other side of the Atlantic). The second set is linked to a technological postindustrial change and it’s influence on a way our societies will function in not so distant future.

The paper describes all those challenges in an immediate and longer-term perspective: competition with authoritarian regimes and the necessity to defend democracy as well as the challenge of internal populism arising from so-called tectonic changes in our societies (new social and economic divisions coupled with drastic development of new technologies and the fundamental shift from an industrial to a much more individualized post-industrial society). The paper refers to the analysis of democratization by Samuel Huntington, who claims that waves of democratization repeat with an almost precise periodicity of 20 years. Taking into account that the third wave of democratization started in the 1980s and anchored Central Europe and the Baltic States back to democracy, and then exhausted itself around the year 2000 by leaving Belarus, Russia, and some other newly independent states falling back to authoritarian rule, the signs of the Fourth Wave of democratization should appear starting from 2020s.

The paper points out that now there is a window of opportunity for democracies to make sure democracy as a value will survive these challenges. It also puts forward ideas on new instruments (such as the International Convention of Democracies on Defence of Democracy or Global Magnitsky Act on Defence of Democracy) and processes (such as the Global Democracy Summit for Democracy proposed by President Biden) aimed at strengthening the democratic developments globally.

Starting European public discussions of the above-mentioned issues would be a major opportunity to show leadership in shaping the European policy of values.

That is why the paper suggests that the EU should take leadership in preparation for the Global Democracy Summit for Democracy. The EU should assume initiative and prepare Europe’s input by establishing the EU Conference On the Future of Democracy. Later on, such a Conference could be transformed into a permanent European Forum on the Future of Democracy.

A special EU Conference On the Future of Democracy would be an effective way to develop some concrete common EU ideas on the defense of democracy in the run-up to the Global Democracy Summit.

The EU Conference On the Future of Democracy could bring up European determined action to a global level and could be promoted there together with a determination of the new U.S. Administration to initiate the global Summit of Democracies already this year. This could also serve as a major axis of the EU cooperation with the U.S.

The future of democracy is an issue, which demands our permanent care and sustained efforts. This paper is one of such efforts.

Andrius Kubilius, Member of the European Parliament, former Prime Minister of Lithuania, Co-Chair of Euronest Parliamentary Assembly and Standing Rapporteur on Russia in the European Parliament

×