2023.11.08

Andrius Kubilius. Populizmas Naujojoje Europoje: pradžios pabaiga ar pabaigos pradžia?

Pirmą sykį publikuota 2023 m. spalio 22 d.

2024 metais minėsime „Naujosios Europos“ dvidešimtmetį – gegužės 1-ąją sukaks 20 metų kai 8 Centrinės Europos ir Baltijos valstybės tapo Europos Sąjungos narėmis. Šiek tiek vėliau prie jų prisijungė Rumunija ir Bulgarija, ir paskutinė – Kroatija.

Kažkas iš amerikiečių visas šias naujokes pakrikštijo „Naujoji Europa“ dėl jų skirtumų nuo „Senosios Europos“, ir šis „Naujosios Europos“ titulas liko prigijęs.

Naujoji Europa, su naryste Europos Sąjungoje įgijusi galimybę įsijungti į žymiai turtingesnę ES Bendrąją rinką ir gaudama milijardinę finansinę paramą iš Europos Sąjungos fondų, per šiuos du dešimtmečius sugebėjo sparčiai augti ir vytis Senosios Europos ekonominio išsivystymo lygį.

Žiūrint į Naujosios Europos paskutinių šimtmečių liūdną istorinę patirtį, toks paskutinių dešimtmečių šio regiono sėkmės šuolis galėtų visuotinai būti vertinamas kaip stebuklas. Naujoji Europa turėtų būti didžiausia Europos Sąjungos entuziastė, nenustojanti šlovinti šio Senosios Europos pokarinio išradimo.

Tačiau taip nėra. Per paskutinį dešimtmetį Naujoji Europa tapo tuo regionu, kur valdžių sluoksniuose sparčiai plito antieuropietiškas populizmas, europietiškų teisinės valstybės ir demokratijos taisyklių bei tradicijų nesilaikymas ir „veto“ šantažo kultūros plėtra. Orbano Vengrija, neseniai Kačinskio Lenkija, šiek tiek anksčiau Babišo Čekija, o dabar ir Fico Slovakija buvo ir yra tokio populizmo vėliavnešiais, gąsdinančiais visą Europos Sąjungą. Prieš kelis metus Karbauskio idėjos Lietuvai taip pat buvo tos pačios krypties. Lietuvoje jos ir šiandien vis besikeičiančiais pavidalais nenustoja sklandyti tarp Daukanto aikštės ir dabartinės Seimo opozicijos.

Todėl verta žymiai giliau panagrinėti Naujosios Europos populizmo bangos priežastis ir tai, kur šiuo metu visa Naujoji Europa yra: tokios bangos pradžioje ir bangos pikas mūsų dar tik laukia, ar jau matome ir bangos atoslūgio pradžią? Ir ką su visu tuo mums daryti Lietuvoje, nes esame tos pačios Naujosios Europos dalis?

Spalio viduryje įvykusių rinkimų Lenkijoje rezultatai leidžia su didesniu optimizmu žiūrėti ne tik į Lenkijos, bet ir į visos Naujosios Europos, ypač Centrinės Europos, perspektyvas kovojant su šio laikotarpio populizmo pandemija Naujojoje Europoje. Ne tik Lenkija sugrįžo į Europą, bet, tikėtina, kad ir Europa sugrįžta ne tik į Lenkiją, bet ir į visą Centrinę Europą.

Kodėl esu toks santūrus optimistas?

Ieškant atsakymo į tokį klausimą, visų pirma reikia šiek tiek giliau panagrinėti tokio populizmo priežastis ir jo metodus Naujojoje Europoje.

Pradžioje reikia atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip Naujojoje Europoje atsirado užsakymas populizmui, antra – reikia atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas toje pačioje Naujojoje Europoje tapo antieuropietišku populizmu.

Akivaizdu, kad populizmas nėra svetimas reiškinys šių dienų demokratiniam pasauliui. Tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose gausu jo pavyzdžių: Le Pen Prancūzijoje, AfD Vokietijoje, trumpistai Junginėse Valstijose rinkimuose sulaukia nemažos sėkmės, visur naudodami tą pačią populizmo „sėkmės“ formulę: primityviai nurodydami nelabai išsilavinusiai elektorato daliai kas yra jų „priešas“, ir parodydami, kaip su tuo priešu yra ir bus kovojama.

Yra žinomas tokių „priešų“ standartinio meniu sąrašas, nuo seno sėkmingai naudojamas ir vis atnaujinamas: pasaulinis žydų, masonų ar gėjų sąmokslas, neo-liberalizmas, globalizacija ir Europos Sąjunga. Istorinė populistų patirtis rodo, kad šių „priešų“ įvardijimas ir tariama kova su jais pakankamai efektyviai mobilizuoja gausius rinkėjų būrius.

Šią sėkmės formulę dar XX a. pirmojoje pusėje suformulavo garsus vokiečių politikos filosofas Karlas Šmitas (Carl Schmitt), teigęs, kad svarbiausia politikų funkcija yra įvardinti priešus ir su jais kovoti. Tokią K.Šmito atrastą politikos esmės formulę mėgo Hitleris, ja žavėjosi nuo bolševikų pabėgęs rusų filosofas I.Iljinas, kurio veikalais dabar žavisi Putinas ir Kremliaus elitas.

Šis Putino Rusijoje išbandytas populizmo arsenalas taip pat buvo pradėtas naudoti pakankamai efektyviai ir Naujojoje Europoje. Tai nebūtinai reiškia, kad Naujojoje Europoje jis buvo skleidžiamas išimtinai tik Kremliaus pastangomis (nors Kremlius mielai tai skleidė tiek Naujojoje, tiek ir Senojoje Europoje). Lenkijos Kačinskio negali įtarti simpatijomis Kremliui, tačiau Kremliaus atrandami propagandinės kovos prieš pagrindinius Rusijos „priešus“ metodai: prieš gėjų Europą ir Vakarų liberalią demokratiją, ar tariama kova už tradicines šeimos vertybes, labai greitai tapo naudojami ir Naujosios Europos populistų. Tame tarpe ir Lenkijoje. Ir Lietuvoje.

Naujojoje Europoje toks populizmas buvo išimtinai tik politikos lyderių populizmas. Tokiam populizmui gabūs politikos lyderiai teigė ir diegė savo visuomenėse tokį „priešų“ supratimą, tokiai propagandai telkdami savo rankose vis didesnes žiniasklaidos kontrolės galias ir tam reikalingus finansus. Platūs Naujosios Europos visuomenės sluoksniai buvo pasirengę atsiduoti tokiai propagandinei indoktrinacijai. Tai tapo efektyviu būdu užimti valdžią ir ją pakankamai ilgai išlaikyti.

Pirmieji to požymiai atsirado jau apie 2000 m., o įsitvirtinti pradėjo apie 2010 m. su V.Orbanu, kuris pradžioje kaip „priešą“ atrado Sorošą, o po to ir visą Europos Sąjungą bei liberalią demokratiją. Tuo netrukus pasekė J.Kačinskis ir PiS Lenkijoje, jau 2015 metais paskelbę, kad didžiausieji Lenkijos priešai šalia LGBT, yra Vokietija, Vokietijos valdoma Europos Sąjunga ir Vokietijai tarnaujantis D.Tuskas. 2017 metais Čekijos Premjeru tapo vienas turtingiausių verslininkų A.Babišas, pagarsėjęs savo konfliktais su Europa Sąjunga. Prieš mėnesį Slovakijoje į valdžią vėl sugrįžo R.Ficas, šį kartą garsiai deklaruodamas anti-ukrainietišką, o tuo pačiu ir antieuropietišką poziciją. Antieuropietiškas populizmas Naujojoje Europoje garantuoja politinį ilgaamžiškumą: V.Orbanas, R.Ficas, J.Kačinskis yra Naujosios Europos valdžios kadencijų rekordininkai, tuo tarpu A.Babišas šiuo metu Čekijoje vėl mėgaujasi populiariausio politiko statusu.

Lietuvai tokios populizmo tendencijos per paskutinius dvidešimt metų taip pat nebuvo svetimos. Pirmasis tradicinį populizmo instrumentarijų sėkmingai išnaudojo R.Paksas, vėliau sekė V.Uspaskicho populistinės sėkmės periodas. R.Karbauskis, naudodamas tokią pačią populizmo formulę, sulaukė sėkmės 2016 metų rinkimuose. Jo įvardijamų „priešų“ arsenalas buvo platus – nuo Landsbergio ir Kubiliaus iki globalizacijos ir globalios Lietuvos koncepcijos, Europos Sąjungos ir Briuselio biurokratų, neoliberalizmo, Stambulo Konvencijos ir LGBT, ir net iki „w“ raidės ar McDonald‘s iškabų.

Žiūrint į lietuvišką antieuropietiško populizmo istoriją yra nesunku įžvelgti vieną dėsnį, kad jis buvo ir yra susijęs visų pirma su tais politikos lyderiais, kurie kartu buvo ir stambūs verslo lyderiai. O toks verslas Lietuvoje buvo kuriamas, remiantis ne tik ryšiais Rusijoje, bet ir pasinaudojant stambia europietiškų fondų parama.

Labai panašių sąsajų galima atrasti ir Centrinėje Europoje: Čekijos A.Babišas yra ne tik milijardierius, bet ir sulaukęs ne vieno ES prokurorų tyrimo dėl jo paties korupcijos, savo verslui panaudojant ES fondų paramą, V.Orbanas jau seniai garsėja kaip spėjęs sukurti sau palankią bičiulių ir bendražygių verslo ir žinaisklaidos imperiją, kuri padeda jam monopolizuoti valdžią. Ir skirstyti ES fondų lėšas. J.Kačinskis ir PiS naudojo ES lėšas tam, kad išskirtinai stiprintų jiems palankias visuomenės grupes. Tokį reiškinį kai kurie Naujosios Europos akademiniai tyrinėtojai pavadino „didžiąja“ korupciją, taip atskirdami ją nuo „normalios“ korupcijos, kai kas nors, užimdamas valdišką postą, pasirūpina ir savo verslu. 2018 metais R.Ficas buvo priverstas atsistatydinti, nes kilo pagrįstų įtarimų, kad žinomas žurnalistas Janas Kučiakas ir jo draugė buvo nužudyti, nes žurnalistas siekė ištirti stambaus masto korupciją skirstant ES fondų lėšas, susijusią su Premjero aplinka. Dabar R.Ficas susigrąžino valdžią tam, kad (kaip pats skelbia) išvaikytų visus prokurorus ir tyrėjus, kurie jam iki šiol gadina gyvenimą.

Taigi, Naujosios Europos antieuropietiško populizmo bangos pagrindinė priežastis yra pačios Europos Sąjungos fondai ir pinigai, skirti paremti pačios Naujosios Europos vystymąsi. Tokie pinigai ir galimybė juos skirstyti kai ką gundo siekti valdžios bet kokia kaina ir bet kokio populizmo kaina, o po to naudoti tokius pinigus ir tam, kad būtų galima išlaikyti valdžią. Naujojoje Europoje populiariausias ir efektyviausias valdžios užėmimui ar jos išlaikymui populizmas yra antieuropietiškas populizmas. Štai taip ir gauname paradoksą – dosnioji Europos Sąjunga pati yra pagrindinė antieuropietiško populizmo Naujojoje Europoje priežastis. Ir tokio antieuropietiško populizmo bangų Naujojoje Europoje matysime tol, kol Naujoji Europa pati netaps finansine donore. Tada baigsis pagundos populistiniais metodais veržtis į valdžią vardan prieigos prie ES fondų. Kaip kažkada baigėsi veržimosi į valdžią vardan „prichvatizavimo“ laikotarpis. Atsiras kitų pagundų, vardan ko kas nors populistiškai veršis į valdžią, bet galima spėti, kad tame bus mažiau tiesioginių verslo interesų, o tuo pačiu ir mažiau politinės galios. Ir todėl tai bus mažiau pavojinga.

O kol kas ir mes Lietuvoje dar nesame toli pabėgę nuo antieuropietiško populizmo pavojų. Nors R.Karbauskio populizmo banga lyg ir atslūgo, tačiau tai nereiškia, kad kitų metų rinkimuose neatsiras naujos populizmo ir antieuropietiškos bangos požymių. Europiniai pinigai dar nesibaigia, būsimas Seimas ir Vyriausybė bei Prezidentas iki 2027 metų turės Briuselyje tartis ir derėtis dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2027-2034 metams, kurioje bus apibrėžta kiek ir kam lėšų gaus ir Lietuva. Kai kam ir Lietuvoje gali pasirodyti, kad tokių derybų laikotarpiu Lietuvoje geriau turėti sukalbamesnę, dideliems interesams labiau „savą“ valdžią, nei dabartinė „nesukalbamų“ konservatorių ir liberalų valdžia.

Kaip to bus bandoma pasiekti?

Ir vėl kažkam teks išnaudoti antieuropietiško populizmo mobilizacinę galią. Instrumentai tam yra parengti: maršininkai ir celofanai, su už jų šmėžuojančiais Kremliaus agentėliais, janutienių jutūbai ir Daukanto aikštės palankumas – viskas tam bus panaudota. Tame aktyviai dalyvaus visas kairysis politinis arsenalas, nesvarbu kaip šiandien vadinasi: valstiečiais, demokratais ar socialdemokratais, ar tiesiog žemaitaičiais ir gražuliais. Visi jie vienaip ar kitaip glausis po Nausėdos ir Vėgelės sparnais, net jeigu pastarieji ir vaizduos, kad „jie čia yra ne prie ko“.

Būsimuose rinkimuose kova bus ne tarp politinės kairės ir dešinės pasirinkimų, o tarp populizmo ir nepopulizmo. Ir populizmas labai ryškiai links link antieuropietiškumo. Prezidento rinkimuose matysime ne tiek Nausėdos ir Šimonytės kovą, kiek tuščio populizmo ir dalykiško anti-populizmo dvikovą.

Nepopulizmas Lietuvoje nuo pat 1990-ųjų buvo, yra ir bus būdingas tik sveikai centro-dešinei, nors ir jai savo viduje pastoviai tenka stabdyti antieuropietiškas pagundas.

Ir pabaigai turiu atsakyti į klausimą, kodėl šio teksto pradžioje rašiau, kad esu santūrus optimistas žiūrint į ilgalaikes anti-europietiško populizmo perspektyvas tiek Naujojoje Europoje, tiek ir Lietuvoje?

Todėl, kad mano manymu kitų metų rinkimai Lietuvoje gali būti paskutiniai rinkimai, kai europietiškam nepopulizmui teks rungtis su visam regionui būdingu antieuropietišku populizmu. Vėliau tikėtina erdvė antieuropietiško populizmo bangoms ims ryškiai trauktis.

Kodėl taip galvoju?

Visų pirma todėl, kad dar šio dešimtmečio pabaigoje, ypač tuo atveju, jei Ukraina iki to laiko taps ES nare, Lietuva iš ES paramos gavėjos taps ES donore. Tuo pačiu nebeliks tokios aštrios pagundos kažkam veržtis į valdžią ir vardan to „plauti“ žmonių protus su visa anti-europietiška retorika. Tada ir paaiškės, kad dauguma lietuvių tikrai džiaugiasi tuo, kad esame ES nariai ir jie nori gyventi pagal europietiškas taisykles, tradicijas bei supratimus, tame tarpe ir žmogaus teisių reikaluose.

Antra, todėl, kad rinkimai Lenkijoje parodė, jog jaunoji karta „nebeperka“ visos tos antieuropietiškos retorikos ir gąsdinimų Briuselio keliamais pavojais tradicinėms vertybėms. Yra tikėtina, kad ir Lietuvoje stebėsime didesnį jaunosios kartos atsparumą populizmo bacilai.

Yra tikimybė, kad šio dešimtmečio pabaigoje Naujoji Europa ir Senoji Europa pagaliau supanašės: antieuropietiško populizmo ir pro-kremliško idiotizmo visur bus šioks toks kiekis, bet jis nebebus dominuojantis. Deja, tokio dominavimo šiandien vis dar yra kai kur Naujojoje Europoje.

Lietuva, kartu su naująja Lenkija, gali būti Naujosios Europos sveikimo nuo populizmo pandemijos priešakyje. To ir palinkėkime sau!

2023.07.15

Andrius Kubilius. Vilniaus prablaivėjimas

Pasibaigė NATO šventė Lietuvoje. Taip daugelis matėme NATO Viršūnių susitikimą – kaip NATO šventę Vilniuje. Ir tie, kuriems tai pasisekė matyti iš arti, ir tie, kurie tai stebėjome iš Briuselio ar Strasbūro tolių. Lietuva pasistengė, kad šventė būtų gerai ir efektyviai organizuota, piliečiai pasistengė parodyti, kiek svarbi Lietuvai ir visam pasauliui yra Ukraina. Už tai Lietuvai neprašomi dėkoja visi ukrainiečiai: nuo žurnalistų iki politikų, su kuriais šiomis dienomis teko bendrauti. Nepasišiukšlinome!

Nors dėkoti visų pirma turime mes ir visi europiečiai tai pačiai Ukrainai. Už jos kovas ir aukas, ne tik už savo, bet ir už mūsų visų laisvę bei saugumą.

Tačiau šventės turi savybę baigtis. Tada ateina metas paklausti savęs: o koks yra tos šventės palikimas?

Deja, ieškant atsakymo į tokį klausimą, šventiškų nuotaikų po Viršūnių susitikimo lieka mažiau. Ir ypač dėl tų Susitikimo sprendimų (ar nesprendimų), susijusių su Ukrainos reikalais.

Nesikartosiu su pagyrimais tiems sprendimams, kurie buvo paskelbti Viršūnių susitikimo metu (ne apie Ukrainą) – tiek dėl visiškai naujos kokybės NATO gynybos planų, tiek ir dėl Švedijos bei Turkijos susitarimo. Gerai, kad tai buvo paskelbta Vilniuje, bet su pačiu Viršūnių susitikimu tai turėjo mažai ką bendro.

Gerai yra ir tai, kad Ukrainos narystės NATO reikalai per paskutinį pusmetį prieš Vilniaus Viršūnių susitikimą įgavo stiprų pagreitį ir, atrodo, kad Ukraina stipriai pajudėjo šiuo keliu. Gerai, kad pačiame Susitikime buvo daug kalbų ir pažadų toliau ginklais remti Ukrainą, bet blogai, kad Vakarai neišdrįso išnaudoti Vilniaus Viršūnių susitikimo tam, kad būtų pasiųstas stiprus geopolitinis signalas – visų pirma Rusijai, dar Vilniuje priimant formalų sprendimą pakviesti Ukrainą tapti NATO nare.

Ukrainai iš Vakarų reikia ne tik toliašaudžių karinių ginklų, jai reikia ir toliašaudžių geopolitinių ginklų. Ir jie visi yra Vakarų rankose. Pakartosiu tai ką esu sakęs jau ne vieną kartą – Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare yra reikalingas ne tik vardan Ukrainos saugumo, bet ir vardan Vakarų žinios Kremliaus elitui ir eiliniams rusams: užmirškite savo svajones atstatyti imperiją; Ukraina yra nebepasiekiama imperijos nostalgijai; tęsti imperinį kolonijinį karą nebėra jokios prasmės.

Ukrainos pakvietimas būtų pirmas žingsnis, parodęs, kad Vakarai drąsiai imasi įgyvendinti dar Z.Brzezinskio paskelbtą doktriną, kad Rusija be Ukrainos turi galimybę tapti demokratija, o Vakarams paliekant Ukrainą Rusijos interesų zonoje, Rusija visada išliks imperija. Dar daugiau – Vilniuje Vakarai turėjo galimybę parodyti, kad jau suprato savo esminę geopolitinę paskutinių dešimtmečių klaidą: Ukraina visą laiką nuo pat 1990-ųjų buvo palikta „pilkojoje saugumo zonoje“, be galimybės tapti nei NATO, nei ES nare, ir tai paskatino Putiną imtis agresijos. Vilniuje Vakarai turėjo galimybę pradėti taisyti šią geopolitinę klaidą, kurios nepadengia jokie, net ir didžiausi ginklų tiekimai. Ir vis tiek šią geopolitinę klaidą Vakarams teks taisyti, geriau anksčiau, negu vėliau. Arba niekada.

Nuvylė ne tik pats nepakvietimo faktas, tačiau tai, kaip Vakarų lyderių pastangomis toks nepakvietimo faktas buvo paviršutiniškai įvardintas ir kaip tai buvo paaiškinta – net nesistengiant ieškoti kokių nors rimtesnių dalykinių ar geopolitinių argumentų.

Kas mane šiame Ukrainos reikale labiausiai nuvylė – tai teksto ir komentarų apie Ukrainos nepakvietimą atsainumas.

Vilniuje paskelbto komunikato apie Ukrainos narystę NATO organizacijoje tekstas beveik pažodžiui kopijuoja 2008 m. Bukarešto NATO Viršūnių susitikimo „nepakvietimo“ formuluotes, dar kartą pakartojant, kad NATO yra Ukrainos ateitis. Tokia ateitis buvo pažadėta ir Bukarešte, bet ta ateitis niekaip netapo realybe. Putinas tai suprato kaip Vakarų sutikimą palikti Ukrainą ir Gruziją Kremliaus interesų zonoje. Prie Vilniuje pakartotos nuviliančios Bukarešto frazės dar pridurtas sakinys iš Šiaurės Atlanto sutarties, kad Ukraina sulauks pakvietimo tapti NATO nare, kai visos šalys tam pritars. Lyg kas nors tos Sutarties normos apie konsensusą nežino.

Dar atsainiai pasakyta ir tai, kad Ukraina turi gerinti demokratiją ir kovą su korupcija, nes pagal tai taip pat bus vertinama, ar ji gali tapti NATO nare. Suprask, kad pagal tokius standartus Ukrainai dar toli iki Albanijos, Juodkalnijos ar Šiaurės Makedonijos, kurios ne taip seniai tapo NATO narėmis. Tiems, kurie šiek tiek daugiau išmano apie šių šalių nesėkmes tiek demokratijoje, tiek ir kovoje su korupcija, tokios Vilniuje paskelbtos sąlygos Ukrainai skamba kaip visiškai atsainus Vakarų pasiteisinimas, kodėl Ukraina Vilniuje buvo dar nepakviesta.

Verta taip pat prisiminti, kad Portugalija 1949 metais buvo viena iš NATO steigėjų, nors nuo 1932 iki 1968-ųjų Portugaliją valdė tas pats autoritarinis ir diktatūrinis lyderis Antonio Salazar. Graikija, būdama NATO nare nuo 1952 metų, 1967-1974 metais, po „pulkininkų“ perversmo, gyveno be jokios demokratijos, bet jos narystė NATO nebuvo stabdoma.

Tai tiek apie Ukrainai skelbiamų papildomų „demokratijos ir kovos su korupcija“ sąlygų solidumą.

Žinoma, lygiai taip stebino ir Vilniuje skambėjęs argumentas, kad Ukraina negali būti pakviesta tapti NATO nare tol, kol tęsiasi karas. Kad Ukraina netaps NATO nare kol tęsiasi karas – visiems yra akivaizdu, tą nuolat kartoja ir pats V. Zelenskis. Bet kodėl Ukrainos negalima pakviesti tapti NATO nare dabar, kol dar vyksta karas – lieka visiškai neaišku. Juk jau Švedijos pavyzdys aiškiai parodė, kad tarp formalaus pakvietimo ir tikros narystės gali praeiti pakankamai ilgas laikas. Ukrainos atveju Vilniuje galėjo nuskambėti ne tik pakvietimas, bet ir sąlyga, kad stojimo sutarties ratifikavimas prasidės ne dabar, kol vyksta karas, o tada, kai bus įvertinta, kad karo aplinkybės tam nebetrukdo. Tapimo NATO nare procese yra du atskiri geopolitiškai svarbūs veiksmai: 1) pakvietimas tapti NATO nare ir 2) tapimas NATO nare. Kiekvienas iš jų siunčia savą, stiprų politinį signalą ir jie gali būti atskirti laike. Vilniuje galėjo būti pasiųstas pirmasis signalas – pakvietimas, atskiriant jį nuo tapimo nare, bet kažkodėl Vakarų lyderiai bėgo nuo tokios galimybės pakviesti Ukrainą narystei jau Vilniuje, o tai aiškino gąsdindami III Pasauliniu karu, jeigu Ukraina karo metu taptų NATO nare. Nors tokios narystės karo metu niekas (net Ukraina) ir nesiūlė, ir neprašė.

Taigi rimtų dalykinių argumentų nepakviesti Ukrainos nebuvo. Buvo tiesiog praleista proga tai padaryti. Ir tada iškyla klausimas – kodėl? Kodėl Vokietija ir ypač JAV priešinosi tokiam pakvietimui? Koks faktorius lemia jų tokį atsargų ar geopolitiškai neišmintingą požiūrį?

Jeigu tam nėra rimtų paaiškinimų, kad Ukraina vis dar neatitinka kokių nors NATO kriterijų, tada neišvengiamai turi padaryti išvadą, kad vieninteliu tokiu rimtu faktoriumi, lemiančiu kodėl Ukraina vis dar nesulaukė pakvietimo ir apie kurį nedrįstama viešai skelbti, yra „Putino faktorius“ ir jo įtaka Vakarų geopolitiniam mąstymui. Kažkam Vakaruose gal vis dar atrodo, kad Putinas savo interesų zonoje turi veto teisę NATO plėtrai (kokią jis Vakarų sąmonėje akivaizdžiai turėjo 2008 m. Bukarešte ir turėjo ją iki pat 2022 m. vasario 24 d.). Kai kas gal baiminasi, kad toks NATO sprendimas eskaluotų karinę situaciją ir provokuotų neprognozuojamą Putino atsaką (nors Vakarų geopolitinis silpnumas ir iki šiol tebesitęsiantis Ukrainos „nepakvietimas“ kaip tik ir išprovokavo dabartinę Putino agresiją), kai kam gal baisu, kad Ukrainos pakvietimas tapti NATO nare jau ir taip silpną Putino režimą gali visai nugriauti ir tada į valdžią ateis kokie nors prigožinai (nors kodėl Vakarams turi rūpėti Putino išlikimas ir kuo Putinas yra geriau už Prigožiną – lieka visiškai neaišku).

Bet kuriuo atveju yra akivaizdu, kad „Putino faktorius“ Vakarų mąstyme vis dar vaidina svarbų vaidmenį. Gal ir silpnėjantį, bet vis dar svarbų. Tai ir atskleidžia Ukrainos „nepakvietimas“ Vilniaus Viršūnių susitikimo metu. Tai ir yra „Vlniaus prablaivėjimo“ momentas: Vakarai privalo turėti aiškią strategiją „Putino faktoriaus“ atžvilgiu, tai yra, privalo turėti aiškią strategiją, kokios Rusijos ateities Vakarai tikisi po to, kai Ukraina laimės karą. Tada ir Ukrainos pakvietimas nebegąsdins kai kurių Vakarų sostinių.

Išmintinga ir drąsi Vakarų politika Ukrainos atžvilgiu yra vienintelis būdas, kaip Vakarai gali padėti ir Rusijai transformuotis į normalią valstybę. Tam reikia, kad Vakarai patikėtų, jog ir Rusija gali atsisveikinti su „Putino faktoriumi“, kad ir Rusijoje yra galima demokratija, ir kad po to, kai Ukraina sutriuškins Rusiją karo fronte, atsivers galimybių langas tokiai Rusijos transformacijai. Tik patikėję tokia galimybe, Vakarai nebebijos nei Ukrainos triuškinančios pergalės (ir duos tam reikalingų ginklų), nei Ukrainos narystės NATO (ir pakvies tapti NATO nare), nei Ukrainos tapimo ES nare, taip sukuriant Ukrainos ekonominę sėkmę. „Putino faktoriaus“ Vakaruose bijo ir nedrįsta pakviesti Ukrainos tapti NATO nare tie Vakarų lyderiai, kurie vis dar netiki Rusijos galimybe transformuotis. Tie, kurie tiki tokia galimybe, jie nebebijo „Putino faktoriaus“. Ir jie nebebijo pakviesti Ukrainos.

Tai ir yra „Vilniaus prablaivėjimo“ esmė: mūsų laukia ne tik nauji iššūkiai Ukrainos kelyje į NATO, mūsų laukia ir nauji iššūkiai Rusijos transformacijos kelyje. Tai yra tampriai tarpusavyje susiję dalykai, ir mūsų pareiga yra imtis jų abiejų tuo pačiu metu. Vardan Ukrainos ir vardan kitokios Rusijos. Ir nuolat ir garsiai tai aiškinti visuose Vakaruose, pasitelkiant visus bendraminčius. Nes kitaip ir toliau Vakarai bei NATO mūsų regione tik trypčios tarp Budapešte, Bukarešte ir Vilniuje nuolat kartotų gražių žodžių apie saugumo garantijas ir narystes ateityje, bet niekaip neatsiplėšdami nuo „Putino faktoriaus“, taip vis labiau prarasdami geopolitinio patikimumo svorį.

Kai ištinka „prablaivėjimas“ geopolitikoje, tai būna prablaivėjimas nuo gražių žodžių ir pastarųjų tiesiog nebesinori daugiau girdėti.

Visada yra verta tikėtis, kad po NATO Viršūnių susitikimo „Vilniaus prablaivėjimas“ ištiko ne tik Vilnių, bet ir Vašingtoną bei Berlyną.

Nuotr.: www.vilniussummit.lt

2023.01.31

Andrius Kubilius. Kaip Vakarai padės Rusijos demokratijai?

Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

  • Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

  • Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

  • Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
  • Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
  • Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.

 

 

 

 

 

2021.02.25

MEP Andrius Kubilius. Future of Democracy: It is time for the EU to assume leadership in the field of democracy

Download (pdf): Andrius Kubilius: On the Future of Democracy

Europe needs a consolidated and fully-fledged agenda to protect democracy, which is the foundation of our way of life

The topic of democracy is becoming increasingly important in the political agenda of Europe and global developments: democratic changes in Belarus, new developments in Russia, erosion of democracy in some countries of EU and challenges to democracy in the U.S., as well as protection of human rights in China have been our focus for a while, as we seek to address challenges to democracy in Europe and worldwide.

We can predict that with the new U.S, administration of President Joe Biden and his promise to initiate the Global Democracy Summit, the political topic of democracy values will become a priority for the transatlantic cooperation. The year 2021 will be a key year for the renewed promotion and defense of democracy values and it will be increasingly dictating our policy narratives also on the European continent. Democracy will be an equally significant priority topic as the fight against pandemic or recovery of the economy.

The EU was always at the front of promotion and defense of democracy values both on the European continent and globally. The dream Europe: whole, free and at peace can become a reality only if democracy becomes established all over the continent, from Lisbon to Vladivostok.

The time has come for the EU to have a broader and much more focused perspective on defending these values and to put in place a set of necessary European-level actions to move democracy agenda forward regionally and globally. It is time for the EU to reinvigorate its political leadership in this very important topic for our immediate future. Therefore, all major European political parties should unite behind an ambitious democracy agenda.

In the Baltics, we still have fresh memory and experience of a young democracy. We remember very well how much Western solidarity has helped us in the fight for our democracy 30 years ago. That is why we now want to share our solidarity in promoting and defending democracy not only in the Eastern Partnership countries (Ukraine, Belarus, etc.) but also in Russia or Hong Kong. On the other hand, we also have acquired our own experience on how to fight democracy erosion, as our countries are not immune to that. Based on all those lessons learned, I attempted to put a more comprehensive picture of challenges and opportunities for the future of democracy in the paper titled On the Future of Democracy (click to download).

In this paper, I attempt to describe two major areas in this topic: the areas of external and internal challenges to democracy. The first area concerns the external challenges that democracies are facing, which arise from authoritarian regimes in countries like Belarus, Russia, or China. The second area concerns two sets of internal challenges. The first set is linked to the erosion of democracies and populism at home (not only in Europe but also on the other side of the Atlantic). The second set is linked to a technological postindustrial change and it’s influence on a way our societies will function in not so distant future.

The paper describes all those challenges in an immediate and longer-term perspective: competition with authoritarian regimes and the necessity to defend democracy as well as the challenge of internal populism arising from so-called tectonic changes in our societies (new social and economic divisions coupled with drastic development of new technologies and the fundamental shift from an industrial to a much more individualized post-industrial society). The paper refers to the analysis of democratization by Samuel Huntington, who claims that waves of democratization repeat with an almost precise periodicity of 20 years. Taking into account that the third wave of democratization started in the 1980s and anchored Central Europe and the Baltic States back to democracy, and then exhausted itself around the year 2000 by leaving Belarus, Russia, and some other newly independent states falling back to authoritarian rule, the signs of the Fourth Wave of democratization should appear starting from 2020s.

The paper points out that now there is a window of opportunity for democracies to make sure democracy as a value will survive these challenges. It also puts forward ideas on new instruments (such as the International Convention of Democracies on Defence of Democracy or Global Magnitsky Act on Defence of Democracy) and processes (such as the Global Democracy Summit for Democracy proposed by President Biden) aimed at strengthening the democratic developments globally.

Starting European public discussions of the above-mentioned issues would be a major opportunity to show leadership in shaping the European policy of values.

That is why the paper suggests that the EU should take leadership in preparation for the Global Democracy Summit for Democracy. The EU should assume initiative and prepare Europe’s input by establishing the EU Conference On the Future of Democracy. Later on, such a Conference could be transformed into a permanent European Forum on the Future of Democracy.

A special EU Conference On the Future of Democracy would be an effective way to develop some concrete common EU ideas on the defense of democracy in the run-up to the Global Democracy Summit.

The EU Conference On the Future of Democracy could bring up European determined action to a global level and could be promoted there together with a determination of the new U.S. Administration to initiate the global Summit of Democracies already this year. This could also serve as a major axis of the EU cooperation with the U.S.

The future of democracy is an issue, which demands our permanent care and sustained efforts. This paper is one of such efforts.

Andrius Kubilius, Member of the European Parliament, former Prime Minister of Lithuania, Co-Chair of Euronest Parliamentary Assembly and Standing Rapporteur on Russia in the European Parliament

×