Pastaruoju metu tiek Vakaruose, tiek Rusijos opozicijos ir intelektualų tarpe vis daugiau diskutuojama apie tai, kaip Ukrainos pergalė paveiks pačios Rusijos ateitį. Paišomi patys įvairiausi scenarijai, ginčijamasi, ar Rusija gali kada nors tapti demokratija, ar jos laukia tik eilinis chaoso ir sumaišties laikotarpis.

Tuo tarpu Vakaruose yra kas gąsdinasi, kad tokia Ukrainos pergalė gali sukelti visišką Rusijos griūtį, chaosą, nevaldomo branduolinio arsenalo grėsmes. Gali būti, kad toks tariamų grėsmių įsivaizdavimas iki šiol ir  sulaikė kai kurias Vakarų sostines nuo Leopardų, Abramsų ir ATACMS tiekimo Ukrainai. Tik ką pasirodė ir stiprus M. Chodorkovskio bei G. Kasparovo atsakas į Vakaruose paplitusį tokių tariamų grėsmių hiperbolizavimą, nes jis yra labai naudingas Putinui: kuo labiau Vakarai gąsdinsis Ukrainos pergalės pasekmėmis Rusijai, tuo labiau tie patys Vakarai ribos savo sunkiosios ginkluotės tiekimą Ukrainai. M.Chodorkovskis ir G.Kasparovas pateikia įtikinamą Rusijos transformacijos į normalią valstybę koncepciją, su aiškiu „Day After“ planu, kas bus daroma nuo pirmos dienos po įvyksiančio valdžios pasikeitimo (po Putino, po pralaimėto karo), kad normali federacinė demokratija, su stipria regionų savivalda, įsitvirtintų Rusijoje. Kiek ankščiau panašų planą Rusijai „po Putino“ pateikė ir A.Navalnas.

Visiškai akivaizdu, kad transformaciją Rusijoje įgyvendins patys rusai: opozicija, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualai ir kiti patriotai, kuriems tikrai rūpi Rusijos likimas, ir kurie aiškiai mato, kad dabartinė Kremliaus autokratinė, neoimperinė politika pačią Rusija atvedė į visišką egzistencinį akligatvį, į visišką katastrofą, grasinančią pačios Rusijos išlikimui, į tai, ką esu pavadinęs „Rusijos tragedija“.

Rusijos opozicija ruošia Rusijos transformacijos strategiją. Ar pavyks opozicijai ją įgyvendinti, priklausys ne tik nuo Ukrainos pergalės, kuri tokiai transformacijai atvers duris. Priklausys ir nuo to, ar Rusijos opozicijai tokios strategijos efektyvumu pavyks įtikinti Rusijos piliečius ar bent jau svarbiausias visuomenės grupes.

Transformacija įvyksta tada, kai piliečiai, remiantys tokią transformaciją, turi galimybių įsitikinti, kad jų yra dauguma. Ir kai visuomenė turi galimybių suvokti, kad ji nėra vieniša, kai ji supranta, kad tokia kova už  transformaciją  yra svarbi ne tik patiems Rusijos piliečiams, bet ir visam demokratiniam pasauliui. O tai įvyks tik tada, kai Vakarai įrodys, kad jie nebus tik pasyvūs tokios transformacijos  stebėtojai, vien tik paišantys įvairius teorinius Rusijos raidos scenarijus, bet įrodys ir tai, kad jie turi aiškią strategiją, kaip padėti tokiai Rusijos transformacijai įvykti.

Kai kas Vakaruose baiminasi kalbėti apie tokią paramos  Rusijos transformacijai strategiją, nes tariamai tai būtų panašu į „regime change“ strategiją, o apie tai kalbėti tariamai yra paprasčiausiai draudžiama. Tokia samprata yra visiškai neracionali ir persunkta iš Vakarų pasąmonės niekaip neišsivėdinančia paprasčiausia baime, kad kalbos apie demokratiją Rusijoje gali nepatikti Putinui.

Rusijos tapimas normalia demokratija yra toks pat visuotinis gėris Europos kontinentui, kaip ir klimato kaitos sustabdymas. Būtų keista, jeigu Vakarai turėtų strategiją kaip pasiekti vieną gėrį („Green Deal“), ir neturėtų jokios strategijos, kaip prisidėti prie kito gėrio (demokratijos Rusijoje) pasiekimo. O apsiribotų tik įvairių teorinių scenarijų svarstymu.

Esame istorinių lūžių akivaizdoje: daugelis dar pamename Berlyno sienos griūties istorinį momentą. Tikiu, kad šiuo metu artėjame prie „Kremliaus sienų“ griūties – prie autokratinio, kleptokratinio, agresyvaus neo-imperialistinio Kremliaus režimo sienų griūties. Būtų tiesiog gėdinga ir gaila, jeigu tokių istorinių lūžių akivaizdoje Vakarai liktų tik pasyviais stebėtojais, neturinčiais jokios strategijos.

Tokioje Vakarų paramos Rusijos transformacijai strategijoje turime kalbėti ne apie kokią nors Vakarų paramos ginkluotiems perversmams Rusijoje ar masiniams Maidanams Maskvoje  strategiją, o apie tokią Vakarų strategiją, kuri apimtų paramos Ukrainos pergalei ir Ukrainos integracijos į ES bei NATO strategijas, tribunolo Putinui ir būsimųjų ES santykių su demokratine Rusija strategijas. Visa tai turi būti skirta tam, kad būtų priartinta Rusijos transformacija. Vakarai tokiu savo politikos  įgyvendinimo būdu gali labai stipriai paremti ir Rusijos transformaciją.

Nors apie tai, kodėl Vakarai turėtų tikėti Rusijos demokratine perspektyva ir kokia turėtų būti Vakarų paramos strategija esu rašęs ne viename tekste (jau minėtoji „Rusijos tragedija“, taip pat – „Mūsų rusiški kompleksai“, tekstai apie Vakarų strategijos trūkumą ir apie Rusijos likimą nulensiančius protingus jos karininkus), tačiau nutariau glaustai ir viename tekste dar kartą pakartoti kai kurias pagrindines mintis,  susigulėjusias per paskutinius mėnesius apie tai, kaip tokia strategija turėtų atrodyti. Tai daryti skatina faktas, kad ir toliau tenka stebėti vis dar tebesitęsiantį Vakarų strateginį neryžtingumą Rusijos perspektyvų klausimu.

Taigi – kokia turėtų būti Vakarų strategija ir kaip galų gale Vakarai padės Rusijos demokratijai? Ir koks mūsų, Lietuvos, interesas visame tame?

Rusijos tragedija ir Vakarų atsakomybė

Kaip jau minėjau, akivaizdu, kad šiuo metu Rusija išgyvena vieną iš tragiškiausių savo istorijos puslapių, kuris atneša daug tragedijų ir kaimyninėms šalims, ypač Ukrainai.

Neapleidžia tikėjimas, kad Ukraina su Vakarų parama laimės šį karą ir turės visas galimybes atsigauti bei tapti sėkminga Europos šalimi.

Tuo tarpu Rusija yra istorinėje kryžkelėje. Jeigu Rusijoje toliau dominuos imperinės svajonės, ir jų nesugriaus dabartinis karas,  tai tokios tendencijos greičiausiai baigsis visiška istorine katastrofa Rusijos valstybei ir rusų tautai. Tuo tarpu pralaimėjimas kare gali atverti duris Rusijos transformacijai, giliam savęs apmąstymui ir Rusijos visuomenės deputinizacijai.

Akivaizdu, kad tokia Rusijos transformacija reikalinga ne tik Rusijai, bet ir visai Europai. Nes nuo to priklauso viso Europos kontinento saugumas. Demokratijos tarpusavyje nekovoja. Vien dėl to ES privalo  turėti strategiją, kaip padėti Rusijai šioje transformacijoje.

Atėjo laikas Vakarams suvokti, kad momentinės, vienadienės ar vien tik reagavimo į Kremliaus veiksmus politikos nebepakanka. Vakarams reikia ilgalaikės, aktyvios ir aiškia bei visa apimančia filosofija pagrįstos politikos Rusijos atžvilgiu: reikia aiškios izoliacinės politikos dabartinio Putino režimo atžvilgiu, reikia paramos būsimai transformacijai (po Putino) strategijos, reikia būsimųjų santykių su demokratine Rusija strategijos.

Vakarai panašaus požiūrio laikėsi ir Šaltojo karo metais, kai vykdė ilgalaikę Rusijos sulaikymo strategiją. Garsus JAV diplomatas ir analitikas Džordžas Kenanas (George Kennan) davė pradžią šiai strategijai savo filosofine doktrina apie Rusijos sulaikymą, kurią 1946 m. paaiškino „Ilgojoje telegramoje“. Ši doktrina buvo pagrįsta nuodugnia Rusijos vidaus procesų ir vyraujančio rusų visuomenės mentaliteto analize. Ši doktrina davė pradžią garsiajai Trumeno doktrinai, kuri nulėmė Vakarų elgesį Šaltojo karo metais. Pastaroji doktrina nuosekliai lėmė 1947 m. Maršalo planą Vakarų Europai, turėjusį įtakos Europos Sąjungos ir NATO įkūrimui. Taip Vakarai ne tik atsilaikė prieš stalinistinius, o vėliau ir sovietinius planus išplėsti savo komunistinę įtaką visoje pokario sumaišties apimtoje Vakarų Europoje bei likusiame pasaulyje, bet ir sugebėjo įveikti vieną iš ilgalaikių tektoninių konfliktų Europos žemyne, kuris buvo pagrindinė Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų priežastis.

Šis konfliktas buvo susijęs su XX a. pradžioje kilusiais Vokietijos ir Prancūzijos nesutarimais dėl dominavimo visame Europos žemyne ir nesugebėjimu pasidalyti ekonominę galią lemiančiais pramoniniais plieno ir anglies ištekliais Rūro regione. Šis ilgalaikis tektoninis konfliktas baigėsi tik tada, kai amerikiečiai abiem šalims ir visai Vakarų Europai pasiūlė Maršalo planą, ragindami sujungti anglių ir plieno pramonę ir taip pradėti visų Vakarų šalių ekonomikų vienijimo procesą. Šis ilgalaikis strateginis žingsnis užtikrino ne tik konfliktų dėl Rūro regiono turtų pabaigą, bet ir atnešė tvarią taiką Vakarų Europoje.

Lygiai taip pat yra verta prisiminti  XX amžiaus 9 dešimtmečio  Vakarų ir JAV strateginę lyderystę, pasiekiant, kad subyrėtų „Blogio Imperija“: viskas prasidėjo nuo lenko Karolio Voitylos tapimo Popiežiumi Jonu Pauliumi II, po to sekė JAV inspiruotas  dramatiškas pasaulinių naftos kainų kritimas, dar vėliau – R.Reigano gąsdinimas, kad JAV pradeda investuoti į „žvaigždžių karų“ technologijas, šalia to dar ir Stinger raketos Afganistano modžachedams. Gorbačiovas buvo priverstas skelbti „perestroiką“, o po to sekė ir „Blogio Imperijos“ žlugimas. Visa tai nebuvo atsitiktiniai Vakarų veiksmai, tai buvo daugiažingsnės Vakarų strategijos, skirtos „Blogio Imperijos“ įveikimui, nuoseklus įgyvendinimas.

Ir dabar reikia to paties.

Nors XX amžiuje Vakarai, turėdami aiškią strategiją, sugebėjo išspręsti gilaus tektoninio konflikto tarp Vokietijos ir Prancūzijos problemą, tačiau Europa ir Vakarai ir toliau kovoja su antruoju tektoniniu konfliktu Europos žemyne. Tai buvo ir tebėra tektoninis konfliktas tarp imperinės ar neo-imperinės Rusijos (Sovietų Sąjungos) ir žemyninės Europos. XX a. šis konfliktas lėmė kraujo praliejimą ir nelaisvę dideliuose Europos plotuose. Dėl to didelė Europos žemyno dalis ilgus dešimtmečius buvo okupuota ir atskirta nuo demokratijos, laisvės ir gerovės.

Po karo pabaigos 1945 m. ir iki pat 1990 m. pradžios šio konflikto priežastis buvo stalinistinė ir ekspansionistinė Rusijos imperijos politika. Po 1990  m. didžiąja Rusijos problema  tapo postimperinė  nostalgija  ir sentimentai buvusiai imperinei didybei, į kurių spąstus pateko Rusija. Tai užaugino ir Putino kleptokratinį, autokratinį bei vis agresyvesnį režimą, kuris galiausiai ir atvedė prie karo.

Nors Rusija yra šio tektoninio konflikto priežastis, Vakarai turi pasiūlyti ilgalaikę šio konflikto sprendimo strategiją. Tokia strategija turi pasiekti vieną tikslą – Rusija turi transformuotis į normalią, europietišką demokratiją. Demokratijos tarpusavyje nekariauja ir nekonfliktuoja kruvinais karais. Vakarai turi padėti tokiai transformacijai įvykti. Tam reikia Vakarų strategijos, o ji turi būti tokio pat masto ir sisteminio pobūdžio, kokia buvo Trumeno doktrina, Maršalo planas, Sovietų Rusijos sulaikymo ar „Blogio Imperijos“ sugriovimo strategija.

Konflikto tarp autoritarinės Rusijos ir demokratinės Europos pobūdis kinta ir tai reikalauja naujų priemonių jam spręsti. Tokio sprendimo paieška yra ir Vakarų atsakomybė, nes Rusijos transformacijos nesėkmės kaina ir žala gali būti ypatingai didelė. Nauji karai Europos žemyne gali būti dar baisesni.

Deja, Vakarai kol kas nėra sukūrę tokios ilgalaikės strategijos, kuri padėtų ne tik išspręsti šį konfliktą, bet ir padėtų Rusijai įveikti jos tragišką trajektoriją. Nes tik demokratija Rusijoje yra tinkamas ir ilgalaikis sprendimas.

Todėl Vakarai, ypač Europos Sąjunga, turi visų pirma pagaliau pabusti iš „geopolitinės tinginystės“ miego ir suprasti, kad Rusijos transformacija yra reikalinga ne tik pačiai Rusijai, bet lygiai taip pat strategiškai yra svarbi ir Europos Sąjungai, nes tokia Rusijos transformacija padėtų sukurti visai kitokią saugumo architektūrą visame Europos žemyne. Todėl Europos Sąjunga ir privalo turėti aiškią strategiją, kaip padėti tokiai transformacijai.

Sprendimo paieškos: Kaip Vakarai gali padėti Rusijos transformacijai?

Kaip  Europos Parlamento plenarinėje sesijoje dar praėjusių metų spalį labai atvirai pripažino ES užsienio ir saugumo reikalų „ministras“ Žozepas Borelis, Europos Sąjungos gili priklausomybė nuo Rusijos dujų ir kitų energetinių išteklių iki šiol neleido Europos Sąjungai turėti kokios nors aiškesnės strategijos santykiuose su Rusija, o tuo pačiu – ir strategijos Ukrainos atžvilgiu. Dabar, kai nuo karo pradžios rusiškų dujų kiekis ES rinkose sumažėjo nuo 41% (iki karo) iki 7,5% (rugsėjo mėnesį), pasak Ž.Borelio, atsiranda ir erdvės turėti savarankišką strategiją tiek Rusijos atžvilgiu, tiek Ukrainos atžvilgiu.

Toks ES praeities strateginių klaidų atviras ir drąsus pripažinimas, nuskambėjęs iš Ž.Borelio lūpų, leidžia tikėtis, kad ES bus tikrai pajėgi santykiuose su Putinu nuo „Putin-first!“ strategijos pagaliau pajudėti link „Democracy in Russia – first“ strategijos, o taip pat – ir link strategijos, kaip padėti Rusijai transformuotis.

Ši paramos transformacijai strategija turi remtis keliomis principinėmis nuostatomis:

• Europos Sąjunga turi įveikti savo pasidalijimą į „tikinčius“ ir „netikinčius“ Rusijos demokratijos galimybėmis ir perspektyvomis.

Tik patikėję, kad Rusijoje demokratija yra galima, galėsime padėti tokiai transformacijai įvykti. Putinas ilgai stengėsi įrodyti Vakarų lyderiams, kad Rusijoje demokratija yra negalima. Tam tiko ir visi Litvinenkos, Skripalių, Navalno nuodijimai, kur Kremlius net nesistengdavo slėpti savo dalyvavimo pėdsakų. Nes tai turėjo tiesiog gąsdinti Vakarus ir rodyti, kokia yra Rusijos tikrovė, kurios Vakarai nesugebės pakeisti. Tam taip pat tiko tiek vidinė, tiek ir išorinė Kremliaus agresija, pastoviai komunikuojant Vakarams, kad Rusija yra tokia: agresyvi, laukinė, rytietiška, su atomine bomba rankose, pasiruošusi keršyti ir bausti visus, kurie bandys aiškinti apie demokratijos perspektyvas Rusijoje ir bausti tuos, kurie nenorės prisitaikyti prie tokios Rusijos, kokią sukūrė Putino režimas. Vakarų lyderiai pasidavė šiai Putino „įtaigai“ ir stengėsi adaptuotis prie tokios Rusijos, patys patikėdami, kad Rusija niekados netaps demokratija. Todėl ir atsirado visa „Putin-first!“ doktrina, kai į dialogą su Putinu veržėsi visi iš eilės Vakarų lyderiai, nepaisant to, kaip elgėsi pats Putinas.

• Rusijos žmonių sąmonėje normalaus gyvenimo svajonė turi įveikti imperijos atstatymo svajonę.

Yra visiškai akivaizdu, kad bet kokią Rusijos transformaciją galės realizuoti tik patys rusai – tie, kurie pradės suprasti, kad Putino režimas yra didžiausia Rusijos tragedija. Putinas taiko „išdegintos žemės“ strategiją tokios opozicijos savo režimui atžvilgiu. Todėl nereikia stebėtis tuo, kad protestai prieš karą, prieš mobilizaciją netampa masiniu reiškiniu Rusijoje. Tačiau tai visiškai nereiškia, kad transformacija Rusijoje artimiausiu metu neprasidės. Tai gali priklausyti nuo daugelio faktorių, kurių pats svarbiausias gali būti tai, ar eiliniams rusams bus padėta susikurti naują ateities, normalaus europietiško gyvenimo svajonę vietoje žlugusios svajonės sugrįžti į praeitį, į „šlovingus“ imperijos laikus. Europos Sąjunga gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, padėdama rusams sugrįžti prie tokios normalaus gyvenimo svajonės ir siekti jos įgyvendinimo, iš esmės transformuojant Rusiją. Tokį vaidmenį Europos Sąjunga gali atlikti, nes daugelis Rusijos opozicijos žmonių, jos intelektualioji lyderystė didele dalimi šiuo metu yra emigravusi į įvairias Europos Sąjungos šalis. Europos Sąjunga, ištiesdama šiai opozicijai intensyvaus bendradarbiavimo ranką, galėtų padėti jai vienytis ir kartu su ES institucijomis jau dabar dirbti, rengiant bendras strateginio bendradarbiavimo programas, kurios galėtų būti įgyvendintos iš karto po to, kai bus realizuota Rusijos transformacija į demokratiją. Tai padėtų ir Europos Sąjungai mobilizuoti savo institucinius resursus tam, kad jau dabar būtų pradėtas visiškai naujas ES politikos Rusijos atžvilgiu etapas, realiai pereinant nuo „Putin-first!“ prie „Democracy in Russia-first!“ strategijos, kas, deja, vis dar nėra įvykę.

Kaip ES gali padėti rusams svajonių karuose?

Politikoje ir geopolitikoje dažniausiai svarstome tik šalių lyderių veiksmus, jų motyvacijas ir emocijas, nes daug kam atrodo, kad tai ir lemia šalių raidą bei tos valstybės vidinius ar išorinius veiksmus. Tai nėra nesvarbu, tačiau būtų klaida užmiršti plačiąją visuomenę, jos nostalgijas, jos lūkesčius, joje vyraujančius tikėjimus ar svajones. Žmonių svajonės lemia pokyčius demokratinėje santvarkoje, bet tai daro poveikį ir galimoms transformacijoms autoritarinėse sistemose. Net ir autoritariniai režimai turi rūpintis savo piliečių lojalumu, kuris priklauso nuo visuomenėje vyraujančios svajonės. Autoritariniai režimai negali ilgai išlikti valdžioje, besiremdami ar sėdėdami tik ant šautuvų durtuvų.

Ir Rusijoje permainos gali prasidėti tik tada, kai dauguma rusų patikės nauja, normalaus gyvenimo svajone, ir turės progą  įsitikinti, kad tokia svajone tiki dauguma.

Yra trys veiksmai, į kuriuos Vakarai, siekdami padėti rusams įgyti naują normalaus gyvenimo svajonę, turėtų koncentruoti savo pastangas:

• Vakarai turi padėti rusams nedelsiant galutinai atsikratyti klaidingos nostalginės svajonės susigrąžinti tariamą imperijos „didybę“, nes tai veda tik į vis gilesnę Rusijos tragediją;
• Vakarai turi jau šiandien kartu su Rusijos opozicijos intelektualais brėžti būsimų santykių tarp Vakarų (taip pat – ir Europos Sąjungos) bei būsimos demokratinės Rusijos strategiją, kuri eiliniams rusams parodytų, kaip kartu su Vakarais demokratinėje Rusijoje bus realizuota naujoji „normalaus gyvenimo“ svajonė;
• Vakarai turi politiškai ir ekonomiškai investuoti į Ukrainos sėkmę, kad tokios sėkmės pavyzdys paskatintų ir rusus siekti naujos, normalaus gyvenimo Rusijoje svajonės įgyvendinimo;

Kuo  Rusijos visuomenei yra svarbi Ukrainos pergalė, Tribunolas Putinui ir Ukrainos narystė NATO?

Norint padėti Rusijos žmonėms atsikratyti senosios „imperinės“ svajonės, visų pirma reikia, kad ši svajonė būtų visiškai sutriuškinta karo lauke. Reikia, kad eiliniai rusai pajustų šios klaidingos svajonės tragiškas pasekmes patiems sau, taip pat ir dėl sankcijų Rusijai bei dėl Rusijos tarptautinės izoliacijos. Tik aiškus rusų supratimas, kad ši klaidinga svajonė atvedė Rusiją į katastrofišką aklavietę, kad tokia svajonė yra pagrindinė šių dienų Rusijos tragedijos priežastis ne tik palaidos šią „imperinę“ svajonę, bet ir atvers duris naujai, normalaus gyvenimo svajonei Rusijoje.

Todėl Vakarų tiekiami ginklai Ukrainai ir sankcijos Rusijai yra svarbūs ne tik tam, kad Ukraina galėtų apsiginti ir laimėti karą, bet ir tam, kad ši klaidinga „imperinė“ rusų svajonė būtų galutinai sutriuškinta ir tokiu būdu eiliniams rusams būtų padėta išsivaduoti iš tokios nostalgijos tragiškų pinklių.

Čia verta prisiminti Aleksejaus Navalno žodžius, paskelbtus jo 2022 m. rugsėjį publikuotame tekste:

„Žymiai daugiau Rusijos žmonių yra suinteresuoti normaliu gyvenimu dabar, nei Rusijos teritorijos plėtra. Ir tokių žmonių skaičius kiekvienais metais ryškiai didėja. Tiesiog dabar jie neturi už ką balsuoti.“

Rusijos opozicija gerai supranta, kaip yra svarbu, kad eiliniai rusai patikėtų nauja, normalaus gyvenimo Rusijoje svajone. Vakarai turi pareigą padėti rusams patikėti tokios svajonės realumu. Tam visų pirma reikia padėti rusams galutinai atsikratyti tikėjimo tuo, ką A. Navalnas pavadino „the phantom of territorial gains“. Tam reikia Rusijos sutriuškinimo šiame neo-imperiniame, neo-kolonijiniame kare. Ir vietoje to reikia padėti rusams patikėti tuo, ką tas pats A.Navalnas yra įvardinęs kaip svajonę apie „nuostabią ateities Rusiją“.

Antra, Rusijos visuomenei teks praeiti skausmingą savęs „deputinizacijos“ procesą. Jame bus daugelis svarbių dalių: nuo liustracijos iki autorefleksijos, nuo naujos Konstitucijos iki teisinės valstybės atkūrimo.

Visų pirma  patiems rusams teks pripažinti, kad pagrindinė dabartinės Rusijos krizės priežastis yra tai, kad jie sau leido patikėti jiems Kremliaus propagandos „įzombinta“ imperijos atstatymo svajone. Remdamasis taip dirbtinai išaukštinta nostalgine svajone, Putinas savo režimui garantavo nemažos dalies Rusijos visuomenės lojalumą. Tuo pat metu Putinas sukūrė mafijinę valdžios struktūrą, o mafijinės valdžios propagandos ir imperijos atstatymo svajonės mišrainė tapo naujojo, rusiškojo nacizmo ideologijos pamatu. Kaip ir Hitlerio laikais, tokio tipo nacizmas sugeba sugeneruoti nemenkos dalies tautos (net ir išsilavinusios vokiečių tautos) lojalumą, kuo savo laiku džiaugėsi Hitleris, ir kuo iki šiol naudojosi Putinas.

Patiems rusams teks atrasti savyje jėgų atsisveikinti su putinizmu. Kaip tai daryti, pavyzdžio toli ieškoti nereikia – kažkada, dar 1956 metais, N.Chruščiovui užteko drąsos TSKP XX-ajame suvažiavime atvirai įvardyti Stalino nusikaltimus ir juos pasmerkti. Taip bent kažkokiam laikotarpiui Sovietų Sąjungoje buvo atsisveikinta su stalinizmu. Ir dabar kažkam Rusijoje, gal net iš dabartinio Kremliaus elito aplinkos, teks imtis tokio pat vaidmens, tik jau kalbėti apie putinizmo nusikaltimus.

Tai būtų pirmas žingsnis į nacionalinį supratimą, kad valstybė ir nacija yra gilioje krizėje.

Tarptautinė bendruomenė šiame neišvengiame Rusijos po Putino autorefleksijos ir savianalizės kelyje gali suvaidinti ypatingai svarbų vaidmenį, jeigu neatidėliotinai įkurs Specialųjį Tarptautinį Tribunolą Putino karo agresijos nusikaltimui tirti. Visus Rusijos karo Ukrainoje nusikaltimus tiria ir tirs Tarptautinis Baudžiamasis Teismas (ICC) Hagoje, tačiau Putino karo agresijos nusikaltimų tyrimui reikalingas specialusis Tribunolas, kuris atsakymą apie Putino kaltę galėtų pateikti ne po dešimties metų, bet per artimiausią laikotarpį. Tai taip pat padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su imperine svajone.

Rusams kelias nuo imperinės svajonės link normalaus gyvenimo svajonės nebus lengvas: neužteks vien tik pačių rusų visuomenės pripažinimo, kad putinizmas yra blogis. Neužteks ir tarptautinės bendruomenės įsteigto Tarptautinio Tribunolo sprendimų dėl Putino nusikaltimų. Pačiai Rusijai po Putino teks priimti sprendimus dėl žalos Ukrainai atlyginimo ir reparacijų mokėjimo. Teks imtis ir  tikros liustracijos bei patiems teisti kaltuosius. Tokia bus transformacijos kaina.

Ir svarbiausia – Rusija po Putino, joje įvykusios permainos visų pirma bus vertinamos pagal santykius su kaimynais. Tik visiškas naujosios Rusijos atsiribojimas nuo agresyvios, neoimperinės politikos Ukrainos ir kitų kaimynų atžvilgiu, okupuotų teritorijų ne tik Ukrainoje, bet ir Padniestrėje, Abchazijoje, Pietų Osetijoje išlaisvinimas bus pagrindiniai kriterijai, pagal kuriuos Vakarų demokratijos vertins Rusijos transformacijos link demokratijos rezultatus. Niekas nepatikės „permainomis“ Rusijoje, jeigu jos neatitiks čia išvardintų minimalių kriterijų. Net jeigu ir nebebus Putino.

Galų gale – naujos svajonės labui reikia, kad Putino puoselėta imperinė „Novorosijos“ svajonė būtų ne tik sutriuškinta, bet ir neleista jai atsigauti net tada, kai iš naujo atgaivintą jauną Rusijos demokratiją vėl užpuls neišvengiama porevoliucinė nostalgijos praeičiai banga. O tam reikia, kad net ir Rusijos imperiniai „vanagai“ pagaliau suprastų, jog Ukraina jiems tampa nebepasiekiama. Todėl Vakarai turi būti suinteresuoti artimiausiu metu suteikti Ukrainai narystę NATO. Tai yra svarbu ne tiek todėl, kad tai padidintų Ukrainos saugumą (Ukraina pati, ir be NATO narystės, tai puikiai daro), bet todėl, kad taip būtų padėta rusams nebepasiduoti imperinei nostalgijai.

NATO buvo sukurtas tam, kad Vakarai galėtų pasipriešinti Rusijos/Sovietų Sąjungos imperinei ekspansijai, tame tarpe ir Vakarų visuomenių nusivylimais ar nostalgijomis; demokratinės Europos gynyboje Ukraina dabar tai ir daro, savo kariniais gebėjimais viršydama visus NATO narystės kriterijus; NATO, priimdamas Ukrainą į savo gretas, ne tik sustiprintų savo karinius pajėgumus, bet ir padėtų Rusijai galutinai atsisveikinti su „imperine“ svajone: Rusijos imperinis sugrįžimas į Ukrainą kariniu būdu taptų nebeįmanomas, o tokios svajonės – neberealios.

Ukrainos narystė Europos Sąjungoje – kertinė Europos Sąjungos strategijos „Democracy in Russia – first!“ ašis

Kaip ir Ukrainos narystė NATO, taip ir Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra svarbi ne tik todėl, kad tai yra vienintelis kelias, kaip gali būti sukurta Ukrainos demokratinė ir ekonominė sėkmė, bet ir todėl, kad tai yra dar vienas būdas, kaip padėti Rusijai išsivaduoti iš „imperinės“ nostalgijos gniaužtų. Ukrainos tapimas visateise Europos Sąjungos bendruomenės nare būtų triuškinantis ir galutinai nokautuojantis smūgis Putino ilgametei „imperinei“ svajonei, kurios realizavimą Kremlius koncentravo į Ukrainą.

Pagrindinis Putino „imperinės“ svajonės pragmatinis tikslas visada buvo tas pats – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe, nes Putino mafijiniam režimui buvo ir yra pavojingas toks užkrečiantis pavyzdys Rusijos žmonėms. Tuo tarpu postsovietinėje erdvėje vienintelis patikrintas būdas, kaip šalis gali tapti sėkminga, yra gerai žinomas – tai šalies integracija į Europos Sąjungą ir ES narystė.

A.Navalnas jau minėtame tekste pabrėžia tas pačias Putino agresijos prieš Ukrainą priežastis: pavydas Ukrainai ir jos galimai sėkmei, neapykanta Ukrainos provakarietiškam pasirinkimui ir siekis Ukrainą paversti „failed state“ yra dominuojantys Putino „Ukrainos strategijos“ bruožai:

„… nuo Putino valdymo pradžios, o ypač po 2004 m. prasidėjusios Oranžinės revoliucijos, neapykanta Ukrainos europietiškam pasirinkimui ir noras paversti ją žlugusia valstybe tapo ilgalaike ne tik Putino, bet ir visų jo kartos politikų manija.“

Lygiai tą patį pastebi ne tik rusų opozicijos lyderiai, bet ir žinomiausi Vakarų ekspertai. Štai likus kelioms dienoms iki karo pradžios, buvęs JAV ambasadorius Rusijoje Maiklas Makfolas McFaul (Michael McFaul) kartu su Robertu Personu (Robert Person) paskelbė vertingą tekstą „Ko Putinas bijo labiausiai?“.

Autorių atsakymas į savo suformuluotą klausimą buvo nedviprasmiškas – Putinas labiausiai bijo ne Ukrainos narystės NATO organizacijoje, bet Ukrainos narystės Europos Sąjungoje. Nes Putinas  paniškai bijo Ukrainos sėkmės, o Ukrainos sėkmė gali būti sukurta tik tuo atveju, jeigu Vakarai bus suinteresuoti ir padės Ukrainai tapti Europos Sąjungos nare. Nes visa Centrinė Europa ir Baltijos valstybės tapo sėkmės istorijomis tik tuomet, kai devinto dešimtmečio pabaigoje iš karto po demokratinių revoliucijų šioms šalims buvo sudaryta galimybė sparčiai integruotis į Europos Sąjungą.

Putino „Ukrainos strategija“ visada buvo aiški ir nedviprasmiška – neleisti Ukrainai tapti sėkminga valstybe. Tai buvo pridengiama įvairiais imperinės nostalgijos šūkiais, bet iš esmės pagrindinis Putino tikslas buvo ne naujų „Novorosijos“ teritorijų aneksavimas, o Ukrainos sėkmės griovimas. „Novorosija“ buvo ir lieka tik instrumentas tokiam strateginiam tikslui pasiekti, nes nuo Ukrainos sėkmės sustabdymo priklauso Putino režimo išlikimas. Todėl Putinas ir kovoja prieš Ukrainos sėkmę, ir tai – jo pastarųjų dešimtmečių visos geopolitinės strategijos ašis.

Deja, bet iki pat karo pradžios Vakarai (taip pat – ir Europos Sąjunga) neturėjo savo aiškesnės „Ukrainos strategijos“, neturėjo strategijos, kaip atremti Putino „Ukrainos strategijos“ įgyvendinimą. Neturėjo strategijos, kaip su ambicinga ES plėtros strategija padėti kurti Ukrainos sėkmę.

Tai ir buvo viena iš priežasčių, kodėl Putinas pasidavė pagundai pradėti karą prieš Ukrainą: jam atrodė, kad Vakarai ir toliau neturės jokios strategijos Ukrainos atžvilgiu, ir todėl labai greitai sugrįš prie „business as usual“ su Putinu.

Kodėl Vakarai iki šiol neturėjo savo „Ukrainos strategijos“, kaip jau buvo minėta, labai atvirai ir reikšmingai buvo pripažinęs Ž.Borelis, ES Užsienio ir Saugumo reikalų „ministras“ – tik dėl to, kad Europos Sąjunga iki šiol buvo labai reikšmingai priklausoma nuo Rusijos dujų: „Mes neturėjome savo užsienio politikos Ukrainos atžvilgiu“. Tai yra atviriausias ir drąsiausias ES praeities klaidų, prisidėjusių prie to, kad šiandien visas Europos kontinentas yra gilioje geopolitinėje krizėje, pripažinimas iš ES vadovų lūpų.

Išeitis iš šios geopolitinės krizės yra viena – Europos Sąjunga privalo turėti ambicingą ir efektyvią „Ukrainos strategiją“. Tai turi būti Ukrainos sparčios integracijos į Europos Sąjungą ir pilnos narystės strategija. Tokia strategija turi būti realizuota iki šio dešimtmečio pabaigos. Pirmieji teisingi žingsniai šia kryptimi jau yra padaryti: Ukrainai suteiktas kandidatės statusas. Bet tam, kad Ukraina taptų ES nare iki šio dešimtmečio pabaigos, derybos Briuselyje dėl jos narystės turi būti pradėtos jau 2023 metais, o ne tradiciškai biurokratiškai vilkinamos.

ES biurokratai ir politiniai lyderiai turi atsiminti, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, nes tik taip gali būti sukurta jos sėkmė. Ukrainos narystė taip pat yra reikalinga ir Rusijos transformacijai bei ES strategijos „Democracy in Russia – first!“ įgyvendinimui. Todėl yra akivaizdu, kad Ukrainos narystė Europos Sąjungoje yra visų pirma reikalinga pačiai Europos Sąjungai, nes tik tokiu būdu ES gali įgyvendinti strategiją, kuri lemtų tai, kad taika ir saugumas pagaliau įsitvirtintų Europos kontinente. Demokratijos, normalaus gyvenimo svajonės plėtra į Europos kontinento Rytus yra vienintelis būdas, kaip pasiekti, kad pagaliau realizuotųsi pagrindinė europiečių svajonė: „Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje“ („Europe – whole, free and at peace“), nes demokratijos tarpusavyje paprastai nekariauja. Ir tai Europos Sąjunga gali realizuoti visų pirma kurdama Ukrainos sėkmę, kuri turės milžiniškos pozityvios įtakos ir transformacijai Rusijoje.

Ukrainos geopolitinė integracija į Vakarus (t.y., narystė ES ir NATO) yra ne mažiau svarbi nei Leopardai ar Abramsai svarbūs Ukrainos gynybai. Tam reikia konsoliduotos politinės valios. Ukrainos gynybos reikalams reikalinga politinė Vakarų valia yra konsoliduojama „kariniame Ramštaine“. Akivaizdu, kad Vakarams yra reikalingas ir „Integracijos Ramštainas“, tam, kad būtų sutelkta politinė valia, reikalinga Ukrainos narystės Europos Sąjungoje ir NATO realizacijai.

Verta dar ir dar kartą prisiminti, kad Europos kontinente šalių ir žmonių sėkmė yra kuriama tik šių šalių integracijos su Europos Sąjunga dėka. Europos Sąjunga turi milžinišką „minkštąją galią“ pozityviai veikti ir keisti kaimyninių šalių gyvenimą, jų politikos kryptis, tik dažnai pati Europos Sąjunga užmiršta apie šią savo ypatingą galią. Arba kartais nedrįsta jos panaudoti, kaip atvirai pripažino Ž.Borelis.

Apie šią Europos sėkmės formulę yra verta kalbėti ne tik prisimenant Centrinės Europos ir Baltijos šalių sėkmės istorijas, ne tik kalbant apie tai kaip gali būti sukurta Ukrainos sėkmės istorija, bet ir kalbant apie tai, kaip gali būti ateityje realizuotos normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje svajonės.

Normalaus, europietiško  gyvenimo Rusijoje perspektyva ir Europos Sąjunga

Nors Europos Sąjunga tikrai nepasiūlys Demokratinei Rusijai narystės Europos Sąjungoje perspektyvos, tačiau Europos Sąjunga jau dabar turi siūlyti būsimų santykių su Demokratine Rusija strategiją, kurioje būtų numatyti tokie patys efektyviausi santykių mechanizmai, kurie Demokratinei Rusijai suteiktų tokias pat jauną demokratiją stabilizuojančias perspektyvas, kokias Centrinės Europos ir Baltijos valstybių jaunoms demokratijoms suteikė jau 1993 metais joms suformuluota narystės Europos Sąjungoje perspektyva.

Europos Sąjunga ir demokratinė Rusija jau dabar galėtų pradėti planuoti būsimąją specialią Asociacijos sutartį – kažką panašaus į tai, ką savo laiku Europos Sąjunga pasirašė su Ukraina, Moldova, Sakartvelu (Gruzija), o vėliau ir su Armėnija. Tokioje būsimoje sutartyje su demokratine Rusija turėtų būti numatyti tamprūs laisvos prekybos, bevizio režimo, ekonominės partnerystės vardan modernizavimo būsimieji santykiai, kurių aiški perspektyva jau šiandien leistų eiliniams rusams patikėti nauja svajone – normalaus, europietiško gyvenimo Rusijoje galimybe.

Demokratinei Rusijai ES taip pat turėtų atverti duris jungtis vienokiu ar kitokiu statusu prie regioninės Rytų Partnerystės programos, ir tai demokratinei Rusijai leistų su kaimynėmis bendrauti europiniame formate, o ne buvusios imperinės  metropolijos diktato būdu, kuris ir atvedė iki dabartinės katastrofos.

Tokia demokratinei Rusijai pritaikyta ES būsimųjų santykių strategija  būtų svarbi ne tik todėl, kad ji jau dabar padėtų formuotis  naujai rusų normalaus, europietiško gyvenimo svajonei, bet ir todėl, kad tokios strategijos vėlesnis įgyvendinimas bus labai svarbus norint apsaugoti jauną, atgimusią Rusijos demokratiją nuo griaunančios jėgos, kurią su savimi atneša neišvengiama porevoliucinė nostalgija praeičiai. Taip, kaip pokario Maršalo planas apsaugojo jauną Vokietijos demokratiją nuo nostalgijos pralaimėjusiam nacizmui, taip šis planas apsaugojo ir visas sunkiai  po karo tragedijų atsigaunančias senosios Europos demokratijas, pergalės kare džiaugsmą visoje Europoje labai greitai ėmus gniaužti sugriautos ekonomikos sunkumams, o tokių sunkumų prislėgtoms visuomenėms ėmus labai sparčiai radikalizuotis – to tik ir laukė kiekvienoje šalyje veikę vietiniai, bet Stalinui paklusnūs komunistai. Maršalo planas išgelbėjo senąją Europą nuo tokios radikalizacijos ir nuo visuomenės  paramos komunistams.

Centrinės  Europos jaunas demokratijas  praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio pradžioje nuo tokios pačios nostalgijos ir radikalizacijos pavojų  išgelbėjo narystės Europos Sąjungoje perspektyva. Tačiau jaunos Rusijos demokratijos tais pačiais laikais niekas neišgelbėjo nuo staiga išaugusios  nostalginės radikalizacijos grėsmės, todėl po Jelcino ir atėjo Putinas.

Štai todėl tokios būsimųjų ES santykių su Demokratine Rusija strategijos svarbą ir pabrėžė Europos Parlamentas dar 2021 metų rugsėjo mėnesį patvirtintame specialiame parlamento pranešime, skirtame ES santykių su Rusija strategijai. Kaip tokia ES santykių su Demokratine Rusija strategija galėtų atrodyti, ir kodėl yra svarbu ją jau šiandien parengti, buvo išsamiai išdėstyta  Europos Sąjungos ir Rusijos ekspertų parengoje ir 2022 m. liepos mėnesį Willfriedo Martenso tyrimų centro paskelbtoje specialioje studijoje „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ („ES santykiai su būsima demokratine Rusija. Strategija“).

Tiek Europos Parlamento pranešime, tiek studijoje pabrėžiami tie patys principai:  Europos Sąjunga  (taigi ir Lietuva) siekia gerų, abipusiai naudingų santykių su Rusija, bet tai priklauso nuo to, ar Rusija sugebės transformuotis iš autoritarinės, agresyvios valstybės į demokratinę, normalią, europietišką valstybę. Tai yra vienas iš svarbiausių strateginių Europos Sąjungos interesų, ir Europos Sąjunga privalo turėti aiškią strategiją, kaip ji gali padėti Rusijoje įvykti tokiai transformacijai. Tokioje paramos strategijoje svarbią vietą turi užimti būsimųjų santykių su Demokratine Rusija strategija, nes tai ir yra būdas šiandien padėti Rusijos piliečiams patikėti normalios Rusijos svajone ir tokiu būdu padėti Rusijos transformacijai.

Tokia būsimų santykių strategija turi būti strategija, kaip padėti Rusijai – ne Putino režimui,  ir vėl siūlant Kremliui „business as usual“, bet Rusijai ir Rusijos žmonėms. Tai turi būti strategija, kaip padėti rusams išvengti „Rusijos tragedijos“, kaip padėti išvengti tokios tragedijos katastrofiškų pasekmių pačiai Rusijai. Nes nuo „Rusijos tragedijos“ katastrofiško išsipildymo kentėtų ne tik pati Rusija, tačiau ir visa Europa, visas pasaulis.

Todėl būtų tiesiog neatsakinga teigti, kad „Rusijos tragedija“ yra tik pačių rusų reikalas.

Laikas veikti: Lietuvos interesas

Lietuva yra labiausiai suinteresuota tuo, kad Vakarai tokią strategiją turėtų ir ją sistemingai įgyvendintų, nes nuo to, ar Rusija ilgainiui taps proeuropietiška, demokratine ir taikia šalimi, priklauso Lietuvos geopolitinis saugumas. Kaip pagaliau pripažino NATO – autoritarinė Rusija yra didžiausia grėsmė Europos kontinento saugumui. Mes, tie kurie esame dabartinės Rusijos kaimynystėje,  tą grėsmę jaučiame ypatingai skausmingai. Nes tai yra ne kokia nors tolima ir teorinė, bet reali ir matoma grėsmė. Tai mums sako ir mūsų skausminga istorinė patirtis.

Todėl negalime tiesiog sėdėti rankas sudėję ir laukti, kol kada nors Vakarai parengs tokią strategiją Rusijos atžvilgiu – turėtume patys aktyviau siekti, kad tokia strategija gimtų. Matydami tokią grėsmę, turėtume neapsiriboti vien prašymais sustiprinti Lietuvoje dislokuotus NATO batalionus ir neapsiriboti vien tik ieškojimu, kaip dar stipriau Lietuvos veiksmais paremti Ukrainą. Mums reikia ambicingos ir visapusiškos Vakarų strategijos Rusijos atžvilgiu, ir mes turime ją pasiūlyti. Mums reikia, kad Vakarai kartu su NATO turėtų strategiją ne  tik kaip „atgrasyti“ (deterrence) ir „apsiginti“ (defence) nuo autoritarinės Rusijos grėsmės, bet kad Vakarai turėtų ir strategiją, kaip padėti autoritarinei  Rusijai  transformuotis į normalią, europietišką, demokratinę valstybę. Tik tada nebeliks Rusijos grėsmės: nei Europos kontinentui, nei kaimynams, nei pačios Rusijos visuomenei.

Tam reikia, kad Vakarai šiandien ne tik prognozuotų „Rusijos po Putino“ scenarijus, bet ir turėtų strategiją, kuris padėtų realizuoti „gerąjį scenarijų“ – gerąjį Rusijos, o tuo pačiu ir visos Europos ateičiai.