2024.05.09

Liudas Mažylis. Apmąstant Europos ateitį

Europos diena – tai ne tik šventė, bet ir priminimas apie nuolatinius Europos Sąjungos iššūkius ir galimybes. Kasmet gegužės 9-ąją minima Europos diena yra skirta istorinės 1950 m. Šumano deklaracijos metinėms paminėti. Tačiau, minint šią europiečius vienijančią šventę, reikia pripažinti, kad Europos Sąjungos raida nebuvo tokia jau paprasta. Štai ir 2019–2024 metų kadencijoje iškilo neeilinio sunkumo iššūkių. Pradedant nuo „Brexito“ sutarties derybų, po to – bandant suvaldyti COVID-19 pandemiją bei aktyviai remiant Ukrainą prasidėjus Rusijos invazijai. Visgi tai tik dalis išbandymų: iškilo migracijos, energetinių, klimato ir kitų iššūkių suvaldymas. ES įrodė, kad yra pajėgi prisiimti lyderystę. O apmąstydami praeitį privalome žvelgti į ateitį.

Pirmasis kadencijos precedento neturintis iššūkis buvo Jungtinės Karalystės išstojimas iš ES. Politinė įtampa tarp ES ir JK buvo aukščiausio lygmens. O buvo tik du galimi britų išstojimo scenarijai: susitarus su ES arba be susitarimo. Žinoma, pats didžiausias iššūkis buvo prekyba. Šiame visame išstojimo procese Europos Parlamente atlikome svarbų vaidmenį formuojant ES poziciją „Brexito“ atžvilgiu užtikrinant, kad per visą derybų procesą būtų apsaugoti ES piliečių ir valstybių narių interesai. Iš esmės, Europos Parlamentas ėmėsi iniciatyvos sudaryti ekonominę partnerystę su Jungtine Karalyste, pagal kurią pastaroji privalėtų laikytis ES taisyklių tokiose srityse kaip aplinkosauga, konkurencija ar darbo standartai. Nors derybų procesas nebuvo lengvas, tačiau išstojimo susitarimą JK ratifikavo 2020 m. sausio 23 d., o ES – sausio 30 d. Šios nelengvos „skyrybos“ – pamoka ateičiai. „Brexit“ išstojimo procesas pabrėžė ES valstybių narių solidarumo svarbą. Per visas derybas ES išliko vieninga dėl požiūrio į „Brexitą“, o valstybės narės palaikė Europos Komisijos poziciją. Šis solidarumas padėjo sustiprinti ES derybinę poziciją ir apsaugoti jos interesus.

Kitas esminis iššūkis, kuris sudrebino ne tik Europą bet ir pasaulį – COVID-19 pandemija. Ekonominės veiklos sustabdymas ir perkrautos sveikatos sistemos neigiamai paveikė absoliučiai visas ES nares. Dėl to ES teikė daug dėmesio ekonomikos atkūrimo priemonėms. Pavyzdžiui, 2020 m. ES susitarė dėl naujos kartos ekonomikos atkūrimo plano „NextGenerationEU“ bei ilgalaikio ES biudžeto, kurių bendra vertė 1,8 trilijono eurų, septynerių metų laikotarpiui. Prioritetas buvo padėti valstybėms narėms atsigauti po pandemijos ekonominio poveikio. Na ir bendrai lėšos buvo orientuotos remti pagal tokias politikos sritis kaip moksliniai tyrimai ir inovacijos bei tokioms sveikatos programoms kaip „EU4Health“. Šiandien galima teigti, kad COVID-19 pandemija radikaliai transformavo Bendrijos požiūrį į visuomenės sveikatos politiką, jai atsiduriant dėmesio centre. Jau 2020 m. rugsėjo 17 d. Europos Parlamente patvirtinome  rezoliuciją dėl Europos sveikatos sąjungos. Ši rezoliucija buvo pirmasis svarbus Parlamento pareiškimas dėl būtinybės steigti sveikatos sąjungą. Joje buvo raginama ES lygmeniu laikytis visapusiško požiūrio į visuomenės sveikatą, įskaitant ES kompetencijos stiprinimą, koordinavimo gerinimą ir finansavimo didinimą. Tikiu, kad Europos sveikatos sąjungos kūrimui yra privalu daug aiškiau įsipareigoti. Vis dar egzistuoja 27 skirtingos sveikatos sistemos. Pavyzdžiui, svarbu paminėti, kad vienintelėje Lietuvoje yra įdiegta profilaktinė hepatito C programa. Tačiau negalima paneigti, kad egzistuoja aiški atskirtis tarp Europos rytuose ir vakaruose, pavyzdžiui, gydant vėžį ir lėtines ligas. Manau, kad Europoje galime ir privalome skirti sveikatos temoms daugiau dėmesio.

Revizionistinių valstybių keliamos hibridinės grėsmės išliko kitu svarbiu ES darbotvarkės klausimu, kuris neabejotinai išliks aktualus ir ateityje. 2021 metais Lietuva padarė drąsų žingsnį atidarant taivaniečių atstovybę Vilniuje, o Kinija dėl to ėmėsi diplomatinio protesto veiksmų bei ekonominio spaudimo. Tai buvo ataka prieš visą ES! Dėl šių vienašališkų Kinijos veiksmų esu kreipęsis raštu į Europos Komisiją, ragindamas pateikti pasiūlymus,  skirtus kovoti su trečiųjų valstybių ekonomine prievarta. Nors Kovos su prievarta priemonė (angl. Anti-Coercion Instrument) Europos Parlamente buvo priimta tik 2023 m. spalio 3 d., galima sakyti, kad tai tampa esminiu atgrasymo instrumentu prieš trečiąsias valstybes nuo ketinimų išnaudoti savo ekonominę įtaką siekiant paveikti politinius sprendimus valstybėse narėse. Ši priemonė leis Komisijai siūlyti prekybos prekėmis ir paslaugomis, intelektinės nuosavybės teisių ir tiesioginių užsienio investicijų apribojimus bei reikalauti ir reparacijų. Tad ES vidaus rinka tampa atsparesnė ir geriau pasiruošusi atlaikyti išorės spaudimą. Svarbu paminėti ir migracijos iššūkius bei sienų apsaugą. 2021 m. Baltarusijos režimas sąmoningai suorganizavo migracijos krizę, pasitelkdamas migrantus ir pabėgėlius politiniam spaudimui daryti. ES reagavo taikydama daugialypį požiūrį, kuriuo siekė spręsti humanitarinę krizę, apsaugoti savo sienas ir patraukti Baltarusijos režimą atsakomybėn. Europos Parlamente išreiškėme solidarumą su nuo krizės nukentėjusiomis valstybėmis narėmis, pavyzdžiui, Lenkija ir Lietuva, bei aktyviai raginome Komisiją suteikti valstybėms narėms būtiną finansinę ir logistinę paramą. Ateityje dar laukia dideli iššūkiai, siekiant rasti pusiausvyrą tarp solidarumo ir atsakomybės bei kovos su neteisėta migracija.

Kitas vienas iš svarbiausių, mano nuomone, autonominės Europos tikslų – energetinė nepriklausomybė nuo iškastinio kuro iš Rusijos. Vienas iš pirmųjų žingsnių buvo Europos Komisijos pasiūlytas planas „REPowerEU“, skirtas palengvinti iškastinio kuro importo diversifikavimą, paspartinti švarios energijos naudojimą ir sustiprinti ES atsparumą bei strateginį savarankiškumą. Per ilgai Rusijai buvo leista gamtinėmis dujomis ir nafta šantažuoti Europą. Nuo pat Europos Parlamento kadencijos pradžios pasisakiau dėl visiško anglies, naftos ir dujų embargo. Juk tai buvo akivaizdžiai „tiksinti bomba“ ir Kremliaus poveikio įrankis, skirtas stabdyti ES gebėjimą savarankiškai apsirūpinti energetikos šaltiniais. Galima pasidžiaugti, kad per šią kadenciją Europa jau tapo laisva nuo „Nord Stream“ 1 dujotiekio, o „Nord Stream 2“ taip ir nebuvo niekada pradėtas eksploatuoti. Taip pat ES paskelbus šeštąjį sankcijų paketą 2022 m. birželio mėn., jame buvo įtrauktas Rusijos naftos importo į ES embargas. Kremlius ne vieną dešimtmetį skelbė, kad Europa pražus be rusiškos naftos ir dujų, tačiau realybė visai  kitokia. ES sugebėjo nesunkiai užsitikrinti naftos eksportą iš Artimųjų Rytų, Norvegijos. Toks sprendimas diversifikuoti energetinius išteklius yra naudingas užsitikrinti ne tik stipresnius prekybinius, bet ir politinius ryšius su strateginiais parteriais. Visgi, reikia pripažinti, kad dar išlieka, nors ir nebe tokie dideli, rusiškų dujų ir naftos srautai Europoje. Todėl šis klausimas apie absoliutų tarp visų ES narių rusiškos energijos embargą ir toliau privalo būti keliamas ES institucijose.

Na ir žinoma, ES plėtra išlieka neatsiejamu Europos ateities klausimu. Ukraina privalo tapti pilnaverte ES nare. Nors Rusijos karinė agresija Ukrainoje apsunkina integracijos į Bendriją procesą, tačiau Ukraina iš tiesų per pastaruosius metus sugebėjo smarkiai pasistūmėti vykdydama esmines reformas. Verta paminėti, kad ir ES yra mobilizavusi precedento neturinčią finansinę ir karinę paramą Ukrainai. Ši parama yra labai svarbi siekiant padėti Ukrainai apsiginti nuo Rusijos agresijos ir atstatyti šalį po karo. Tačiau akivaizdu, jog Ukrainai reikia daugiau karinės ir finansinė paramos, kad tai turėtų reikšmingos įtakos karo lauke. Kitos Rytų Partnerystės šalys bei Vakarų Balkanai taip pat privalės gauti aiškesnius signalus dėl narystės bei naujas inciatyvas iš ES institucijų, taip skatinant jas siekti įgyvendinti Asociacijos sutarties tikslus. Žinoma, visi šie darbai jau iš karto laukia po naujų 2024 m. Europos Parlamento rinkimų, nuo kurių rezultato labai priklausys tolesnė ES veiksena.

 

A.Kubiliaus kalba iškilmingame LR Seimo posėdyje

EP nario Andriaus Kubiliaus kalba 2024 m. gegužės 9 d. iškilmingame Seimo posėdyje, skirtame Europos Dienai ir Lietuvos narystės Europos Sąjungoje dvidešimtmečiui.

Gerbiamos ir Gerbiamieji,

Specifinis jausmas vėl stovėti šioje Seimo tribūnoje.

Noriu kreiptis į Jus ne tik kaip pirmasis Seimo Europos Reikalų Komiteto pirmininkas, bet ir kaip 2000 metų Lietuvos Ministras Pirmininkas, nes tų metų vasario mėnesį Lietuva pagaliau buvo pakviesta pradėti derybas dėl narystės Europos Sąjungoje ir tada mums teko įrodyti, kad Lietuva yra pasirengusi tapti ES nare kartu su pirmuoju “big-bang” plėtros dešimtuku.

Tada ir Nidos grožiai padėjo tai pasiekti. Ir kitos Nidos gėrybės.

Kažkada Vytautas Landsbergis pasakė labai tikslius žodžius: NATO mums garantuoja gyvenimą, Europos Sąjunga – geresnį gyvenimą.

Tuo ir džiaugėmės pastaruosius 20 metų: narystė Europos Sąjungoje ir jos turtingoje Bendrojoje rinkoje leido mums patiems kurti savo sėkmės istoriją, kurią galima prilyginti ir stebuklui šimtametėje Lietuvos istorijoje.

Verta prisiminti, kad 2000 metais, kai Lietuva tik pradėjo derybas dėl narystės Europos Sąjungoje, mūsų ekonomikos išsivystymo lygis siekė tik 34% ES vidurkio.

Tai yra – pagal europinius standartus buvome neturtingas, iš sovietinės okupacijos neseniai išsivadavęs kraštas, gyvenome stipriai atsilikdami nuo vidutinio europiečio.

Dabar šis rodiklis siekia jau 90% ES vidurkio. Tai yra, baigiame pasivyti Europą, esame tarp pirmaujančiųjų „naujosios Europos“ šalių ir jau pralenkėme tokias ES senbuves, kaip Ispaniją, Graikiją, Portugaliją. Mums, lietuviams, svarbiausia, kad 1% aplenkėme kaimynę Estiją.

Per šiuos 20 metų ne tik ekonomiškai pasivijome Europą, bet ir civilizacine, kultūrine prasme sugrįžome į Europą: įveikėme Nepriklausomybės pradžioje klestėjusią korupciją, įtvirtinome europietiškus teisinės valstybės principus, išmokome rūpintis žmogaus teisėmis ir laisvėmis bei demokratinėmis vertybėmis.

Galėtume tikėtis, kad ir per ateinančius dešimtmečius kartu su Europos Sąjunga mes saugiai kursime savo sėkmę ir taikysimės jau nebe į Europos Sąjungos vidurkį, bet į ekonomiškai pirmaujančiųjų penketuką.

Tačiau akivaizdu, kad tokią svajonę būsime pajėgūs įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu kartu su ES ir NATO įveiksime šiandieninę gilią viso Europos žemyno bei visos Europos Sąjungos geopolitinę krizę, kurią sukėlė Rusijos karas prieš Ukrainą.

Artimiausią dešimtmetį Europos Sąjunga neturės didesnio rūpesčio nei atkurti tvarią taiką visame Europos žemyne. To nebus galima pasiekti kokiomis nors derybomis dėl trumpalaikio ugnies nutraukimo ar sutariant dėl taikos Putino sąlygomis.

Tvari taika Europos žemyne yra galima tik tada, jeigu geopolitinės transformacijos įvyks plačiame Europos rytinės dalies regione, įskaitant Rusiją ir Baltarusiją.

O tam reikia, kad Rusija pralaimėtų karą Ukrainoje ir Kremliuje žlugtų Putino režimas. Ačiū Ukrainai už tai kad gina mus ir už tai, kad atveria galimybes sulaukti tokio žlugimo.

Ukrainos pergalė atvertų galimybes pozityvioms permainoms visame Europos Rytų regione.

Mes turime būti pasiruošę pilnai išnaudoti šį galimybių langą, nes tik tai leis atkurti tvarią taiką ir saugaus augimo galimybes visame Europos žemyne, taigi ir Lietuvoje.

Artimiausias dešimtmetis bus Europos geopolitinės krizės įveikimo dešimtmetis, grįžimo prie tvarios taikos dešimtmetis. Jis bus „Ukrainos dešimtmetis“, nes tik Ukrainos sėkmė (tai yra, jos pergalė prieš Rusiją, jos atstatymas ir modernizacija, jos narystė Europos Sąjungoje ir NATO) padės transformuotis platesniam Europos Rytų regionui.

Todėl Ukrainos pergalė ir tapimas Europos Sąjungos nare yra reikalinga ne tik pačiai Ukrainai, tai yra reikalinga ir visai Europos Sąjungai. Nes tvarios taikos reikia ne tik Ukrainai, jos reikia visiems europiečiams, įskaitant ir lietuvius.

O Ukrainos pergalė, jos atstatymas, euroatlantinė integracija yra tai, ką gali ir privalo padaryti Europos Sąjunga bei kitos Vakarų valstybės.

Brutalus Rusijos karas prieš Ukrainą ir prieš visą civiliuotą pasaulį tęsiasi jau daugiau nei du metus.

Europos Sąjunga suteikdama karinę ir kitokią paramą Ukrainai, įvesdama sankcijas Rusijai, pakviesdama Ukrainą pradėti narystės derybas – padarė daugiau nei buvo galima iš ES tikėtis prieš karą.

Galima tik sveikinti tvirtą Europos Komisijos Prezidentės Ursulos von der Leyen lyderystę sutelkiant Europos Sąjungos beprecedentinę materialią ir politinę paramą Ukrainai. Tačiau šiandien turime matyti, kad tokios paramos iki šiol pakako tik tam, kad Ukraina nepralaimėtų, bet jos kol kas nepakanka tam, kad Ukraina laimėtų.

Praeitais metais Rusija karui prieš Ukrainą išleido daugiau kaip 100 mlrd. eurų, tuo tarpu Ukraina savo gynybai kartu su visa Vakarų (JAV ir ES) parama galėjo išleisti tik 80 mlrd. eurų ir iš jų visa Vakarų karinė parama siekė tik 40 mlrd. eurų, arba 0.1% viso Vakarų BVP.

To tikrai nepakanka Ukrainos pergalei. Todėl Lietuva turi raginti Europos Sąjungą neatidėliojant imtis iniciatyvos ir parengti Europos Sąjungos Planą Ukrainos pergalei pasiekti, kuriame būtų tiksliai įvertinta kokios ir kiek ginkluotės reikia tokiai pergalei pasiekti, kur ir kada tai bus pagaminta, bei kaip tai bus finansuojama.

Akivaizdu, kad Vakarų parama Ukrainos pergalei per metus turi siekti ne 40 mlrd. eurų, o bent 100 mlrd., arba 0.25% viso Vakarų BVP. Ir visa tai turi būti išdėstyta aiškiame Ukrainos Pergalės Plane, imant pavyzdį iš Jungtinių Valstijų 1941 metų birželio mėn parengto Pergalės Plano, kuriame buvo viskas tiksliai suplanuota kaip per 4 metus pasiekti besąlygišką pergalę prieš Hitlerį ir prieš imperinę Japoniją.

Lietuva taip pat turi raginti Europos Sąjunga imtis įgyvendinti plačią Europos Rytų erdvės transformacijos strategiją, tai ką galima būtų vadinti Grand Strategija, kuri apimtų visas paramos politinei Rusijos ir Baltarusijos transformacijai priemones, įskaitant paramą tų šalių pilietinei visuomenei ir opozicijai, o taip pat ir Ukrainos pergalę bei integracijos sėkmę vertinant kaip esminius faktorius, lemsiančius tokios transformacijos sėkmę.

Tokia ES strategija yra reikalinga tam, kad Vakaruose būtų įveiktos Rusijos pralaimėjimo ir Putino režimo griūties baimės, Vakarams nerimaujant, kad po Putino režimo griūties Rusijoje bus tik blogiau. Tokios nepagrįstos baimės ir yra viena iš pagrindinių kliūčių, stabdančių Vakarų ryžtą suteikti didesnę karinę paramą Ukrainai.

Todėl Grand Strategijoje pozityvios permainos Europos Rytų regione yra reikalingos visai Europai, nes tai vienintelis kelias į tokių baimių įveikimą, o tuo pačiu ir į tvarią taiką Europos kontinente. Tokioms permainoms yra būtina Ukrainos pergalė ir Ukrainos sparti euroatlantinė integracija.

Tai yra dideli tikslai. Todėl prabėgus mūsų narystės 20 metų, vardan tokių tikslų įgyvendinimo turime pagaliau atsikratyti vis dar gajos mūsų tarpe “naujokų” savivokos, kad nuo mūsų “mažiukų” niekas nepriklauso toje didelėje Europos Sąjungoje.

Mes galime ir privalome įtakoti Europos Sąjungos politiką, ypač mūsų regionui svarbių sprendimų atžvilgiu.

Tam turime nebijoti siūlyti savo idėjas, svarbias visai Europai, turime išmokti aplink tokias idėjas burti bendraminčius iš įvarių partijų ir įvairių šalių.

Tai jau sėkmingai padarėme suburdami pasaulinę parlamentarų “United for Ukraine” koaliciją.

Noriu pasinaudoti proga ir padėkoti Žygiui Paviloniui bei kitiems Seimo nariams, aktyviausiems šios koalicijos nariams.

Todėl šiandien žvelgdami ir į ateinančius dešimtmečius, sutarkime dėl to, kad mūsų pačių europietiškoje veikloje artimiausias dešimtmetis bus tikrai “Ukrainos dešimtmetis”, per Ukrainos pergalę ir jos euroatlantinę integraciją siekiant transformuoti visą Europos Rytų erdvę.

To turime siekti visų pirma išnaudodami svarbiausius Europos Sąjungos politikos darymo ir derinimo instrumentus – Europos politines partijas Europos Parlamente ir visose ES Tarybose, kuriose po visų šiais metais įvyksiančių rinkimų dirbs ir Lietuvos atstovai ir jau dabar sutardami dėl svarbiausių politinių prioritetų vardan Ukrainos ir visos Europos Rytų erdvės transformacijos.

Todėl jau dabar įsipareigokime, kad 2027 metais mūsų antrojo pirmininkavimo Europos Sąjungai svarbiausias politinis prioritetas bus Ukraina ir visa Europos Rytų erdvė. Ta proga imkimės burti “Vilniaus koaliciją” už Ukrainą ir visos Rytų erdvės transformaciją, taip, kaip Berlynas yra subūręs “Berlyno koaliciją” už Vakarų Balkanus.

Turime Vakarams įrodyti, kad Ukrainos pergalė ir integracinė sėkmė yra reikalinga ne tik Ukrainai ir Lietuvai, bet ir visai Europos Sąjungai. Turime įtikinti Centrinę Europą nebijoti Ukrainos ekonominės konkurencijos, nebijoti kvalifikuotos daugumos balsavimo ir turime įtikinti Centrinę Europą netapti pagrindine politine kliūtimi tolesnei ES plėtrai tiek į Ukrainą, tiek ir į Vakarų Balkanus ar Moldovą.

Vardan to jau dabar pasiekime, kad svarbiausiose Europos Sąjungos institucijose, ypatingai atsakingose už “Ukrainos dešimtmečio” politikos įgyvendinimą, dirbtų kiek galima daugiau aukščiausios kvalifikacijos Lietuvos atstovų ir kad Lietuvos atstovas taptų Europos Sąjungos Plėtros komisaru, atsakingu už tai, kad ES plėtros nauja banga būtų realizuota iki 2030 metų.

Nes mums tokia plėtra tikrai rūpi kaip niekam kitam Europos Sąjungoje.

Prieš daugiau kaip 30 metų kovomis už savo laisvę prisidėjome prie to, kad griūtų Berlyno siena ir subyrėtų Sovietų Sąjunga, dabar mūsų pastangų reikia ne tik tam, kad Ukraina laimėtų, bet ir tam, kad subyrėtų Kremliaus diktatūros ir neoimperinės agresijos “sienos”.

Europos Sąjunga yra pajėgi tai pasiekti, o mes esame pajėgūs pasiekti, kad Europos Sąjunga norėtų tai pasiekti.

Su europietišku dvidešimtmečiu!!! Ir Slava Ukrainy!

Ačiū už dėmesį!

(LR Seimo kanceliarijos nuotrauka, aut. Ilona Šilenkova)

2023.05.09

Liudas Mažylis sveikina su Europos diena!

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis sveikina su Europos diena!

2022.05.10

Europarlamentaro L. Mažylio knygos pristatyme – apie nerimą dėl karo Ukrainoje ir kitus Europos politinius iššūkius

Gegužės 9-ąją, Europos dienos proga, Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatė savo naują knygą „Europos pusdiplomis“. Renginys buvo atviras visai visuomenei, jo metu buvo kalbama apie Europos politinius įvykius ir iššūkius.

Renginio vaizdo įrašas:

Europarlamentaras L. Mažylis knygoje dienoraščio formatu pristato savo politinę patirtį nuo 2020-ųjų vasaros vidurio iki 2021 metų paskutinės dienos, pusės kadencijos ribos. Tai jau antroji profesoriaus  knyga, pirmąją – apie kadencijos pradžią –  L. Mažylis pristatė pernai.

Knyga „Europos pusdiplomis“ yra europarlamentaro politinis dienoraštis, kupinas politinių aktualijų, istorinės atminties temų. Knygos chronologija sutapo su daugeliu dramatiškų išbandymų Europai ir pasauliui:  bandymai suvaldyti COVID-19 pandemiją, įvykiai kaimyninėje Baltarusijoje, nelegalių migrantų krizė Baltijos šalių ir Lenkijos pasienyje, ES kova su vėžiu, aplinkosaugos temos, pavyzdžiui, bičių nykimas dėl klimato kaitos. Į tų problemų sprendimą Liudas Mažylis bandė įsijungti dirbdamas savo atstovaujamuose komitetuose, rengdamas klausimus ir kt.

Prisimindamas 2020-ųjų vasarą, europarlamentaras diskusiją pradėjo nuo įvykių Baltarusijoje – kai po neteisėtų prezidento rinkimų šalyje prasidėjo masiniai protestai ir atsirado viltis, kad Baltarusija sieks tapti demokratiška valstybe. Deja, nuo to laiko padėtis tik blogėjo – o dabar, vykstant karui Ukrainoje, Baltarusija tapo vienu esminių Rusijos ramsčių.

„Demonstrantai sukaišioti į kalėjimus. Dar prieš kelis mėnesius skaičiavom – tiek, kiek EP yra narių, tiek yra Baltarusijoje politinių kalinių. Dabar jų ten yra dar daugiau. Nebuvo ten demokratijos – viską valdė „tėtušis“, tironas A. Lukašenka. Turėjome Astravo grėsmę. Kad galėjo būti dar baisiau – sunkiai įsivaizdavom. Vieną gražią dieną apgręžtas „Ryanair“ lėktuvas buvo nutupdytas, Lukašenkos priešininkas suimtas Minske. Kur dar toliau gali nusiristi režimas?.. Tada pradėjo stumti nelegalius migrantus į Lietuvos teritoriją“, – vis prastėjančią Baltarusijos būklę priminė profesorius.

Politologė, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) docentė dr. Ingrida Unikaitė-Jakuntavičienė, diskusijoje su europarlamentaru aptardama Baltarusijos režimo sukeltą migrantų krizę, pažymėjo, jog ji leido Lietuvai suprasti Europos Sąjungos reikšmę.

„Labai svarbu, kad sugebėjome suvaldyti krizę – ne tik savo pastangomis, bet ir Europos Sąjungos. Jei ilgą laiką buvo prieštaraujama tam tikroms priemonėms, tai dabar buvo atkreiptas dėmesys ir suteikta moralinė ir finansinė pagalba toms valstybėms, kurios susiduria su migracijos klausimais. Pajutom ES poveikį. Kartais žiūrim į ją kaip į tolimą dalyką, o dabar labai akivaizdžiai pamatėm, kur ji gali mums pagelbėti ir kuo mes patys, būdami ES nariais, taip pat būti veiksmingi“, – pažymėjo doc. I. Unikaitė-Jakuntavičienė.

Neišvengiamai diskusijoje buvo prisimintas ir tebesitęsiantis karas Ukrainoje. Pristatymo metu buvo pacituoti dar 2021 m. gruodį rašyti europarlamentaro L. Mažylio žodžiai. „Nerimą keliantys Rusijos veiksmai dėl galimo įsiveržimo į Ukrainą paskatino diskusiją. O aš galvoju ne tik apie šiandieninį Rusijos režimą – režimai keičiasi. O ką apie tai manys Rusijos tauta? Manau, kad sukelti naują karą Europoje Rusijos tautai turėtų būti istorinė gėda“, – pranašiškus L. Mažylio žodžius knygoje „Europos pusdiplomis“ skaitė Audronė Bilinienė.

Dr. I. Unikaitė-Jakuntavičienė pastebėjo, jog Rusijos žmonės dažnai net ir ne viešumoje palaiko valdžios žiaurius nusikaltimus – net ir tuomet, kai jie savo barbariškumu primena XVIII amžių ar dar senesnius laikus. „Tauta atrodo kol kas susitapatinusi su valdžia ir nematyti didesnio pasipriešinimo arba kitokios nuomonės net ir ne viešai, telefonu kalbant. Sunku tai stebėti ir kyla klausimas – kas bus toliau? Ar pakeis kas nors V. Putiną, ir kas nuo to pasikeis, ar neatsiras naujas Putinas? Sunku rasti analogų kitose valstybėse“, – padėties nenuspėjamumą pabrėžė politologė.

Knygoje neliko nepaliestas ir europarlamentaro darbas EP Aplinkos, sveikatos ir maisto saugos komitete: teko spręsti aktualius klausimus, susijusius su vėžiu, COVID-19 pandemija, skiepais, klimato kaita ir t. t. Aptaręs nerimą kėlusius dalykus, tokius kaip pandemija ir anti-vakserių judėjimas, L. Mažylis atkreipė dėmesį ir į pozityvius akcentus, pavyzdžiui – Europos Sąjungos susitelkimą.

„Gerus dalykus mes esame linkę pamiršti. Kas gero buvo šioje istorijoje – iš karto buvo parodytas solidarumas tarp 27 ES valstybių, jog skiepai bus dalijami valstybėm narėm pagal gyventojų skaičių, ir nebuvo, kad Belgijoje žmogus būtų jau dviem skiepais pasiskiepijęs, o Lietuvoje, kadangi ji mažesnė ar mažiau turtinga – gal vėliau. Šito visiškai nebuvo“, – pastebėjo europarlamentaras.

Šis renginys buvo skirtas paminėti Europos dieną, aptariant knygoje aptartas temas, kurios liečia kiekvieno europiečio kasdienybę.

Renginio akimirkos

Arūno Sartanavičiaus nuotr.

2022.05.09

Europos ateitis – stipri Europos Sąjunga. Tam reikia pokyčių!

Gegužės 9-ąją, Europos dieną, trijų pagrindinių ES institucijų vadovai savo bendra deklaracija užbaigia metus trukusios Konferencijos dėl Europos ateities darbą. Tai konferencija, kuri buvo skirta diskusijoms apie tai, kokioje Europos Sąjungoje gyvensime ateityje.

Europos piliečių atstovų, nacionalinių ir ES politikų diskusijos, po kurių priimta pusė šimto rekomendacijų ir daugiau nei 300 pasiūlymų, apėmė 9 pagrindines temas. Europos Sąjungos istorijoje pirmą kartą buvo organizuotos tokios plačios konsultacijos su Europos piliečiais dėl ES ateities.

Europos žemyną daugiau kaip prieš du mėnesius sukrėtė didžiulė geopolitinė ir saugumo krizė – Rusijos karas prieš Ukrainą. Tokio pobūdžio krizė rodo, kad mūsų užsienio ir saugumo politikos pajėgumai siekiant jos išvengti buvo per silpni. Todėl nestebina, kad bene solidžiausias Europos politiką analizuojantis tarptautinis portalas „Politico“, apibendrindamas konferencijos darbą, pastebėjo ir įvertino pasiūlymus tik iš vienos darbo grupės – „Europos Sąjunga pasaulyje“. Man teko koordinuoti Europos Parlamento delegacijos šioje grupėje darbą, todėl pateiksiu kelias mintis apie svarbiausius pateiktus (ir nepateiktus) pasiūlymus dėl ES ateities ir vaidmens pasaulyje. Vienas ES įkūrėjų Jeanas Monnet sakė, kad Europos Bendrija bus formuojama krizių metu ir kad ji bus visų sprendimų, priimtų krizių metu, suma. Tenka pripažinti, kad iki šiol Europos Sąjunga buvo silpnas geopolitinis veikėjas, nesugebantis realizuoti efektyvios bendros užsienio ir saugumo politikos, todėl dabar privalome ieškoti naujų sprendimų, kurie leistų Europos Sąjungai po šios krizės tapti kur kas stipresnei geopolitikoje. Tam reikia nemažų reformų.

Reformos Europos Sąjungoje iki šiol būdavo inicijuojamos „iš viršaus“, t.y. valdžios institucijose, piliečiams pristatant tik galutinius pasiūlymus, kai diskusijos jau baigtos, arba su jais tariantis tik simboliškai. Deja, pastarieji tokiu būdu inicijuoti ambicingi reformų bandymai atsimušė į europiečių pasipriešinimą – tačiau tai buvo priešinimasis ne pačioms reformoms, o tam, kad su piliečiais nebuvo pakankamai tariamasi. Prisiminkime pasiūlytą Europos konstitucijos projektą, kurį beveik prieš du dešimtmečius referendumuose atmetė Prancūzijos ir Nyderlandų rinkėjai.

Dabartinė Konferencija dėl Europos ateities yra bandymas kitokiu būdu inicijuoti reformas Europos Sąjungoje – iniciatyvos teisę perleidžiant atsitiktiniu būdu pagal demografinius kriterijus atrinktiems europiečiams, t.y. reformas inicijuojant „iš apačios“. Būtent piliečių atstovai Konferencijoje dėl Europos ateities ir griežė pirmuoju smuiku – teikė pasiūlymus, išklausydavo Europos ir nacionalinių politikų bei ekspertų nuomones ir su jomis arba sutikdavo, arba likdavo prie savosios. Tai bene vienintelis toks procesas, kur politikai turėjo ne itin daug galimybių formuluoti politinius pasiūlymus, o jų nuomonės likdavo labiau patariamosios. Tačiau reikia pasidžiaugti sėkmingomis diskusijomis, kurių metu atsirado keletas labai svarbių rekomendacijų, kaip patobulinti ES bendrąją saugumo ir gynybos politiką. Vienas dažniausiai minėtų pasiūlymų – dėl ES užsienio politikos efektyvumo atsisakyti vienbalsiškumo su užsienio politika susijusiose srityje. Tokiai rekomendacijai pritarė dauguma konferencijos dalyvių, ji nuskambėdavo kone kiekviename posėdyje. Ši dilema – efektyvesnė ES užsienio politika ar atsižvelgimas į kiekvienos valstybės narės gyvybiškai svarbius interesus – sena kaip pati Lietuvos narystė Europos Sąjungoje.

Mano pozicija labai aiški – tokia sprendimų priėmimo sistema, kokia yra dabar, neefektyvi, tai rodo ir ES tūpčiojimas vietoje įvedant sankcijas V.Putino režimui. Todėl šiuolaikinėje ES turėtume labiau pasitikėti partneriais, o ne savo veto teise – Vengrijos ir kelių kitų ES valstybių pozicija naftos iš Rusijos importo embargo klausimu sufleruoja, kad dabartinė sistema darosi panaši į „liberum veto“, daugiau nei prieš tris šimtus metų prisidėjusį prie Abiejų Tautų Respublikos žlugimo. Nors kai kurios Europos Parlamento politinės jėgos atmetė konferencijos pasiūlymus teigdamos, kad jie – per daug europietiški ir ambicingi, konferencijos diskusijos dėl ES ateities parodė, jog piliečiai neretai atsakingesni už politikus. Norint taikos Europos žemyne reikia stiprios, o ne silpnos Europos Sąjungos. Tam reikia ir to, kad Europos Sąjunga gebėtų demokratiškai ir efektyviai priimti sprendimus.

Dauguma ES politikų jau pritaria nuomonei, kad ES plėtra turėtų būti strateginis mūsų tikslas siekiant saugumo Europos žemyno kaimynystėje. Konferencija dėl ES ateities pradėjo darbą prieš metus. Deja, vasarį įsiplieskus karui ir daugelio ES šalių piliečiams bei Europos Parlamentui išreiškus aiškią paramą Ukrainos narystei ES konferencijos darbe dalyvaujantys piliečiai jau buvo pateikę savo pasiūlymus ir neturėjo galimybių jų apsvarstyti, todėl šis paramos Ukrainai entuziazmas neatsispindėjo tolesniame konferencijos darbe – diskusijos dėl ES plėtros būtinybės nebuvo atnaujintos, o to nepakeitė nei Ukrainos užsienio reikalų ministro laiškas konferencijos dalyviams, nei nacionalinių ir Europos parlamentų deputatų argumentai. Vis dėlto nors galutiniuose konferencijos pasiūlymuose randame tik bendro pobūdžio pažadą apie patikimą narystės perspektyvą kandidatėms ir potencialioms kandidatėms, tai jau galime laikyti tam tikra nuoroda į Europos Sąjungos strateginę atsakomybę už Europos kaimynystę. Tačiau ši atsakomybė gali būti realizuota tik įgyvendinant nuoseklią ES plėtros strategiją. Paskelbus galutines konferencijos rekomendacijas jas reikės įgyvendinti. Kai kuriais atvejais tam bus būtinas ilgas sutarčių keitimo procesas. Nors konferencija išimtinai klausėsi piliečių balso, iš istorijos žinome, kad ES kūrė ir reformavo visų pirma žinomi politikos ir intelektualiniai lyderiai. Tokia politinė ir intelektualinė lyderystė yra reikalinga ir dabar. Mūsų kartai tenka atsakomybė – piliečiai reikalauja, kad ES prisitaikytų prie pokyčių ir prie šios krizės keliamų iššūkių. Turime atsižvelgti į pagrindinius piliečių reikalavimus dėl Europos Sąjungos ateities: perėjimas prie kvalifikuotos balsų daugumos principo užsienio ir saugumo politikoje, ES saugumo pajėgumų stiprinimas ir ES gebėjimas prisiimti strateginę atsakomybę už Europos kaimynystę.

ES turi keistis pati, kad būtų pasirengusi globaliems pokyčiams. O sutarčių keitimas yra instrumentas tokiems pokyčiams pasiekti, todėl nebijokime keistis. Kaip sakė žymus airių-britų konservatorių filosofas ir politikas Edmundas Burke’as, valstybė, kuri neturi gebėjimų ir priemonių savo pačios pokyčiams realizuoti, yra nepajėgi išsaugoti save pačią. Norint išsaugoti Europos Sąjungą, jai taip pat būtini pokyčiai. Europos Parlamentas, atsižvelgdamas į konferencijos rekomendacijas, oficialiai pasiūlė pradėti Europos Sąjungos sutarčių keitimo procedūrą, kad Europos Sąjunga iš šios krizės išeitų ir taptų kur kas stipresne užsienio ir saugumo politikos veikėja. Ir kad galėtų sugrąžinti ir išsaugoti taiką Europos žemyne.

2022.05.06

LIUDO MAŽYLIO SVEIKINIMAS SU EUROPOS DIENA!

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis sveikina visus su Europos diena!

2022.04.29

Europos dienos proga – naujos Liudo Mažylio knygos pristatymas

Gegužės 9-ąją, Europos dienos proga, 18 val. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje pristatys savo naują knygą „Europos pusdiplomis“. Renginys atviras visai visuomenei, jo metu bus proga padiskutuoti apie  pastarojo laikotarpio Europos politinius įvykius ir iššūkius.

„Iš fukso tapau oberfuksu“, o paskui ir „trečiąjį kursą” įpusėjau”, – sako prof. L. Mažylis, nusiteikęs lyginti savo veiklą Europos Parlamente su studento patirtimi. Taip jis kalba apie savo naują knygą „Europos pusdiplomis“, kurioje dienoraščio formatu pristato savo politinę patirtį nuo 2020-ųjų vasaros vidurio iki 2021 metų paskutinės dienos, pusės kadencijos ribos. Tai jau antroji europarlamentaro L. Mažylio knyga, pirmąją – apie kadencijos pradžią –  L. Mažylis pristatė pernai.

Vilniuje Europos dieną pristatomos knygos stilių autorius apibūdina kaip „džiazuojantį“. „Ši knyga yra mano politinis dienoraštis, kartu kupinas ir net persismelkęs politinių aktualijų, istorinės atminties temų. O kartu jame ir mano asmeniniai džiaugsmai bei išgyvenimai, beje, ir ankstesnių gyvenimo tarpsnių reminiscencijos, – pasakoja prof. L. Mažylis. – Per kuklaus europarlamentaro patirtis atsiskleidžia įvykiai, kurie keičia mūsų kasdienybę.“

„Europos pusdiplomio“ chronologija sutapo su daugeliu dramatiškų išbandymų Europai ir pasauliui:  bandymai suvaldyti COVID-19 pandemiją, įvykiai kaimyninėje Baltarusijoje, nelegalių migrantų krizė Baltijos šalių ir Lenkijos pasienyje, ES kova su vėžiu, aplinkosaugos temos, pavyzdžiui, bičių nykimas dėl klimato kaitos. „Į tų problemų sprendimą kaip galėdamas bandžiau įsijungti ir kartu su kolegomis EP veikti šių iššūkių akivaizdoje”,  – pasakoja L. Mažylis. O knygos pabaigoje jau jaučiamas nerimas ir dėl Rusijos kėslų Ukrainos pasienyje…

L. Mažylis dirba didžiausiame Europos Parlamento Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komitete, todėl knygoje netrūksta kaip tik šių temų. „Kai kurios net šiek tiek futuristinės, pavyzdžiui, kaip ir aš ant knygos viršelio: skrieju vandeniliu varomu dviračiu gimtajame Kaune. Ar vandenilinis kuras – tikrai mūsų ateitis? Yra ir futuristinis intarpas, kai aš 2060-aisiais, jau įkopęs į 106-uosius, būsiu verčiamas persėsti į elektromobilį… Juk ir pats balsavau už tokią rezoliuciją!“ Daug dėmesio knygoje ir įvykiams kaimyninėje Baltarusijoje.

„Gyvename išbandymų, – ir, panašu, kad vis sunkėjančių – laikotarpiu. Europa turi būti kaip niekada solidari ir susitelkusi – tai mes stengiamės demonstruoti jau nuo pandemijos pradžios, totalitarinių režimų siautėjimo, hibridinių, o dabar jau ir konvencinių karų fone“. Apie Rusijos agresijos tikimybę, pasirodo, diskutavome jau praėjusių metų balandį, ir apie tai taip pat rašoma ano meto dienoraščiuose.

Knygoje daug dėmesio skirta ir iki šiol prof. L. Mažylio aktyviai plėtojamai istorinės atminties temai. Knygoje aprašomas Sausio 13-osios trisdešimtmetis, masinių trėmimų 1941 m. birželį 80-metis, Lietuvos Nepriklausomybės pripažinimas 1918 m. kovo 23-ąją, prie to veiksmingai prisidėjusio Vokietijos politiko Matthias Erzbergerio asmenybė ir kt. „Turime pareigą Europai, o visų pirma sau patiems, priminti savo tapatybę, savo istorines patirtis. Ieškau tų formų. Knyga – tik viena iš jų. Pernai surengiau laiškų iš tremties parodą, kurią sėkmingai pristatau įvairiose Lietuvos vietovėse. O štai Europos Parlamente viena iš salių pavadinta Matthias Erzbergerio vardu – tai, kad ir netiesioginis, bet irgi Lietuvos „pėdsakas“.

Knygoje nevengiama ir lyrinių intarpų: cituojami profesoriaus mėgstamiausio poeto Vytauto Mačernio (pernai kaip tik šventėme Jo metus), kitų rašytojų kūrybos inkliuzai, o poroje vietų – ir paties Liudo Mažylio paauglystės metų poetiniai bandymai.

Kūrinys iliustruotas žaismingais šaržais, kuriuose pabandyta atskleisti dominuojančias L. Mažylio darbotvarkės temas.

„Europos diena yra apie mus visus. Europinės temos persipynusios mūsų gyvenime taip stipriai, kad imame to savo europietiškumo nebepastebėti. Bet kartą metuose galima, ir, manau, reikia. Tad kviečiu į knygos pristatymo gyvą renginį bei kartu minėti šią progą“, – susitikti ir paminėti Europos dieną kartu kviečia europarlamentaras prof. L. Mažylis.

Knygos „Europos pusdiplomis“ pristatymo diskusijos dalyviai:

  • Liudas Mažylis. Knygos autorius, Europos Parlamento narys;
  • Ingrida-Unikaitė Jakuntavičienė. Politologė, Vytauto Didžiojo universiteto docentė;
  • Knygos ištraukas skaitys Audronė Bielinienė.

Kartu Europos dieną paminėti L. Mažylis kviečia Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo erdvėje (Gedimino pr. 51, 237 aud. Vilnius). Numatoma renginio trukmė: 1–1,5 val.

2021.05.07

Liudas Mažylis sveikina su Europos diena!

Gegužės 9 d. minima Europos diena. Kaip pastebi Liudas Mažylis, kiekvienais metais tai puiki galimybė peržvelgti ES prioritetus, pagrindinius įvykius.

EUROPOS PARLAMENTO NARIO PROF. LIUDO MAŽYLIO SVEIKINIMAS SU EUROPOS DIENA!

2021.05.04

Liudas Mažylis. Europos ateitis – ir integracijos gilinimas, ir geopolitiniai iššūkiai, ir bendros sveikatos sistemos kūrimas

Gegužės 9 d. minima Europos diena. Kaip pastebi Liudas Mažylis, kiekvienais metais tai puiki galimybė peržvelgti ES prioritetus, pagrindinius įvykius.

Kuo pastarieji metai, Jūsų manymu, buvo ypatingi ES?

Na visgi, pirmiausia, išskirčiau kovą su pandemija ir, žinoma, vakcinų nuo COVID-19 infekcijos atsiradimą. ES išties nuo pat pandemijos pradžios demonstravo išskirtinę lyderystę vakcinų kūrimo klausimais. Ir tai, kad Europos valstybės narės centralizuotai perka vakcinas – puikus koordinavimo pavyzdys. Žinoma, savas pamokas teko išmokti. Didžiausią nuostabą man kelia kai kada pasireiškiantis nepasitikėjimas mokslu. Taigi viena vakcinos rūšis staiga geresnė už kitą, tai skubame atlaisvinti karantiną, nors sergamumas tuo metu kaip tik didėja. Aš pasitikiu Europos vaistų agentūros išvadomis, pasitikiu visomis ES patvirtintomis vakcinomis.

Vien tai, kad jos atsirado per tokį trumpą laiką – didžiulis mokslo stebuklas, tai turime stengtis jį gerbti. Mes tiesiog turime patys suprasti, kad reikia stengtis kontroliuoti viruso plitimą. O jokių kitų ypatingų epidemiologinių priemonių nėra: tai protrūkių kontrolė, testavimas, skiepai… Dabar labiausiai neramina viruso mutacijos. Šiuo metu pasaulyje užfiksuotos trys įsigalinčios agresyvios koronaviruso mutacijos (atmainos), sąlyginai pavadintos „britiškąja“, „braziliškąja“ ir „Pietų Afrikos“. Tam reikia ne tik mokslo, bet ir politinės valios. Norint įvertinti viruso atmainų paplitimą, būtina gana masiškai vykdyti genomo sekos tyrimus atskirose valstybėse. Kol kas Europos Sąjungoje tėra 9 valstybės, kuriose sekoskaita vykdoma pakankamomis apimtimis. Lietuvos nėra tarp tų devynių, bet ji bent jau priskiriama „vidutiniokėms“. Būtent dėl sekoskaitos metodo taikymo kreipiausi į kolegas Parlamente. Ten sulaukęs palaikymo, kartu su įvairių frakcijų kolegomis Europos Parlamente, įskaitant ir Lietuvos atstovus, kreipiausi į Europos Komisiją dėl vienodų galimybių COVID-19 infekcijos genomo sekoskaitos tyrimų ES valstybėse narėse. Sveikintina ir tai, kad koronaviruso mutacijų plitimo valdymui ES jau dabar yra parengusi „HERA inkubatoriaus“ planą, kur mokslininkai, biotechnologijų bendrovės, gamintojai ir valdžios institucijos ES ir visame pasaulyje bendradarbiaudamos siekia nustatyti naujas atmainas bei planą kaip su jomis kovoti. Būtent ši nuolatinė lyderystė įkvepia labiausiai bei suteikia viltį dėl ateities. O ir dar neseniai gana ambicingai atrodęs tikslas paskiepyti 70 proc. ES gyventojų iki vasaros pabaigos dabar vis labiau artėja prie realybės. Žinoma, aš į kovą su pandemija žvelgiu labiau kaip Aplinkos, visuomenės sveikatos ir maisto saugos komiteto narys. ES turi ir daugybę kitų priemonių. Bet, visgi, mane itin džiugina, kad sveikatos apsauga, kuri iki pandemijos buvo valstybių narių atsakomybė, vis labiau tampa bendru ES prioritetu. Tam turime ir konkrečią ir pačią didžiausią iki šiol finansinę paramą – „ES – sveikatos labui“. ES šalims, sveikatos organizacijoms ir nevyriausybinėms organizacijoms bus skirta 5,1 mlrd. eurų. Kol kas programa numatyta 2021–2027 m.

O kaip su kitu ES prioritetu – Europos Žaliuoju kursu, kuriuo siekiame tapti klimatui neutraliu žemynu iki 2050 m.?

Šis prioritetas taip pat niekur nedingo. Pernai pristatyta ne viena Žaliojo kurso dalis: 2030 m. ES biologinės įvairovės strategija, kuria siekiama apsaugoti ribotus mūsų planetos gamtos išteklius, pateikta ir strategija „Nuo ūkio iki stalo“, kuria siekiama didinti maisto sistemų tvarumą. O ES piliečių įtraukimui skirtas Europos klimato paktas kvies bendruomenes ir organizacijas dalyvauti vykdant klimato politikos veiksmus ir kurti ekologiškesnę Europą. Žinoma, tikslai ambicingi, tad netrūksta ir įvairių diskusijų Europos Parlamente. Viena didžiausių jų kilo dėl Žaliojo kurso tarpinio tikslo – iki 2030 m. šiltnamio efektą sukeliančių dujų išlakas sumažinti 60 proc. palyginti su 1990 m. lygiu. Aš ir mano atstovaujama politinė frakcija pasisakėme už ir taip ambicingus 55 proc. O dar didesnis tikslas neatrodė racionalus. Visgi Parlamento balsavimu buvo priimta 60 proc. riba. Bet sveikas protas galiausiai laimėjo! Balandžio pabaigoje Europos Parlamento ir ES valstybių narių derybininkų pasiektas susitarimas dėl vadinamojo klimato įstatymo, kuris yra pagrindinė Europos žaliojo kurso dalis siekiant iki 2050 m. tapti klimatui neutraliu žemynu. Tai tampa mūsų teisiniu įsipareigojimu. Džiaugiuosi už racionalius sprendimus – 55 proc. (o ne anksčiau įvardintais 60 proc.) mažinti išmetamuosius teršalus. Tai jau pakankamai ambicinga, nes reikia išlaikyti darbo vietas. Per šiuos devynerius metus mums reikia atsigręžti į miškus, vandenynus, bioįvairovę. Kitas iššūkis – išlaikyti pramonę ES. Tvarią pramonę…

O kokia tema, veiklos sritis Jums emociškai buvo itin svarbi pastaruoju laikotarpiu? Kur matote, kad dar reikėtų pasistengti?

Neminint pandemijos, vienareikšmiškai – dabartinė Baltarusijos situacija. Itin palaikau demokratinius šios šalies siekius. Ir čia savo veiklą turime tęsti. Parlamente balsavome ir dėl rezoliucijos, ir kitose veiklose nuolat keliam Baltarusijos demokratinei opozicijai ir pilietinei visuomenei svarbius klausimus. Aš simboliškai ir asmeniškai stengiuosi prisidėti prie šios temos vystymo. Organizavau virtualių renginių ciklą su Baltarusijos universitetų atstovais, ne kartą kreipiausi į Komisiją, įskaitant ir Astravo AE klausimą. Moters dienos proga solidarumą išreiškiau Baltarusijos moterims, kurios dabartinio Lukašenskos režimo yra sulaikomos ir kalinamos baisiomis sąlygomis – kreipiausi į įvairias institucijas baltarusių kalba. Taip pat šia kalba kreipiausi ir kovo 25-ąją, minint Baltarusijos nepriklausomybės dieną, nors šią datą šalyje dabartinis režimas ir bando ištrinti iš žmonių atminties – tai simbolizuoja Baltarusių Tautos gimimą. O juk ši data glaudžiai susijusi ir su Vasario 16-ąja – 1918-ųjų kovo 23-ąją buvo pripažinta Lietuvos valstybė, o tų pačių metų kovo 25-ąją – Baltarusija paskelbta demokratine respublika. Iššūkių laukia nemažai, turime susitelkti ir palaikyti demokratinius siekius, ypač artėjant rugpjūčio 9-ajai – metams po pernai įvykusių Prezidento rinkimų Baltarusijoje. Turi kuo greičiau įvykti nauji skaidrūs rinkimai. Europos ateitis priklauso ir nuo mūsų kaimynystės saugumo, demokratizacijos procesų.

 

2020.05.08

Savaitės apžvalgoje – dėmesys Antrojo pasaulinio karo metinėms, Europos dienai ir Lietuvos valdžios sprendimams

EP narių Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės savaitės pokalbio stenograma

R. Juknevičienė: Sveiki vėl. Andriau, labas tau. 

A. Kubilius: Labas.

R. Juknevičienė: Labas visiems, kurie turi kantrybės ir noro mūsų klausytis. Mes kažkaip pajutome, kad ir patys jau pasiilgome tokių savaitės apžvalgų, pasižiūrėjimo, kas čia nuveikta, kas laukia, kokie įvykiai svarbiausi. Tai ir vėl esame dviese pakalbėti su jumis, kas gi čia vyksta. Šios dienos video mes planuojame pakalbėti apie Lietuvą. Jau seniai apie tai bekalbėjome. Iš tikrųjų visi matome, kad ta medicininė krizė, aktualijos, kurios susiję su sveikatos apsauga, jos, aišku, niekur nedingo, tačiau jos, kaip ir buvo prognozuota, pereina labiau į svarbesnę aktualiją – ekonominius dalykus. Jau viskas pradeda liepsnoti. Čia ir girdime R. Karbauskį labai keistai šnekantį, girdime visokių kitų sprendimų. 

Europos Sąjunga daug sprendimų yra priėmusi, bet man, pavyzdžiui, visiškai neaišku, kaip iki Lietuvos ateis tie pinigai, kaip jie bus panaudoti Lietuvoje. Bet čia į pabaigą trupučiuką. Ši savaitė visa yra pažymėta tokiais istoriniais dalykais, kurie, aišku, turėjo būti kitokie. Kaip mes matėme dar gruodžio mėnesį, ką pats Kremlius planavo šiai savaitei, prieš gegužės devintąją, tai čia turėjo būti užpilta visa Europa, visas pasaulis propagandiniais ir straipsniais, ir video siužetais, visais kitais dalykais apie tai, kad jie vieni karą laimėjo, o visi  kiti arba trukdė, arba visai niekuo neprisidėjo. Tai gegužės devintoji yra ir ji yra dvejopa. Viena, tai yra Sovietų sąjungos pradėta švęsti karo pabaigos diena. Gegužės aštuntą švenčia visa Europa. Bet gegužės devintoji yra Europos diena, reikia neužmiršti, kad tai gera proga pakalbėti būtų ir apie Europą. Bet gal ne taip plačiai šiandien. 

Na, mes apsitarėme ir pagalvojome, kad keletu sakinių pradžiai vis tik reikia pakalbėti apie 75-erių metų istoriją, kas įvyko per 75-erius metus. Taip, iš tiesų tai yra didžiulis įvykis, nacizmas buvo įveiktas. Fašistinė Vokietija buvo nugalėta. Ir tai yra didžiulis istorinis įvykis. Žuvo daugybė žmonių, tų pačių rusų, ukrainiečių. Beveik kiekviena rusų šeima buvo paliesta. Ir suprantama, kodėl rusams tai yra didžiulis įvykis. Na, ir visas pasaulis, aišku, dėl to džiaugiasi. Tačiau karo pabaiga tai nebuvo visiems. Ir mes bandysime ir Europos Parlamente, kai kitą savaitę bus diskusija, jau mačiau įtraukta į darbotvarkę, pabrėžti, kad karas, vis dėlto, per 75-erius metus nesibaigė. Jis baigėsi, bent jau mums, 1990-93 metais. Ir šiandien jis tebevyksta. Mes matome Prahą. Matome, kas vyksta iš Kremliaus pusės. 

Beje, labai rekomenduoju, kas dar nematėte, pasižiūrėkite mūsų paskyrose, Andriaus puslapyje, mano paskyroje. Mes prirašėme per šią savaitę nemažai tokių, sakyčiau, įdomių pokalbių ta tema. Su ekspertu iš Prahos apie tai, kaip Kremlius pasirinko taikiniu dabar būtent Prahą dėl to, kad jie drįso nukelti paminklą maršalui Ivanui Konevui, kurį bando padaryti didžiausiu herojumi, nors istorija buvo šiek tiek kitokia. Tai čia yra atskiras mūsų video. Taip pat įdomu buvo su Andrejumi Ilarionovu pasikalbėti, kuris dabar gyvena Vašingtone. Vienu iš rusų politologų ir ekonomistų apie tai, kodėl Putinas tapo istoriku. Aš tiktai vieną sakinį prieš suteikdama žodį Andriui pasakysiu, kaip pati vertinu, kodėl Putinas tiek daug dėmesio skiria istorijai ir perrašydamas tą istoriją. Tai dėl dviejų dalykų. Pirma, kad pats nelabai turi, ką parodyti, kuo turėtų pasigirti dabartinė Rusija. Bet dar svarbiau yra turbūt todėl, kad pateisindamas Staliną, Staliną padarydamas herojumi, ir Antrojo Pasaulinio karo arba Tėvynės karo, kaip jie vadina, pabaigą, paversdami tokiu svarbiu reiškiniu, jie tiesiog nori legitimuoti savo pačių nusikalstamą imperinę politiką. Nes tokiu būdu lyg ir susiveda tai, ką darė Stalinas, ir tai, ką daro dabar Putinas, užimdamas teritorijas. Čia yra esminis klausimas. Mūsų gi užduotis – sakyti tiesą, nes tik tiesa gali nugalėti melą. Tai, Andriau, aš jau čia labai ilgai kalbėjau, labai atsiprašau.

A. Kubilius. Ačiū, Rasa. Bet tokios temos yra, kaip rodo ir šiandieninė Čekija, Čekijos istorija, yra pavojingos. Dėl to tavo ryšys labai trūkinėja. Man taip kyla sąmokslo teorija. Bet balsas buvo, tai viskas tvarkoje. Aš, tiesą sakant, nedaug ką turiu pridurti. 

Iš tikrųjų, vieną dalyką, ką karantinas davė gero, kad mes išmokome naudotis visomis naujomis technologijomis. Todėl tikrai turime galimybių gana nesudėtingai pašnekinti savo gerus draugus, bendraminčius ir naujų atrandame, kaip pavyzdžiui, tą patį Čekijos žinomą ekspertą iš vieno įžymiausių jų smegenų centro Davidą Stuliką, tikrai patyrusį diplomatą. Ir pokalbis apie tai, kaip štai ta istorijos politika, kaip ji virsta Rusijos tiesiog agresijos įrankiu, keliančiu pavojų šiandieninėmis sąlygomis. Keliančiu pavojų Čekijos politikams, Čekijos miesto Prahos merui ir atskirų Prahos rajonų merams. Tai iš tikrųjų yra labai akivaizdus įrodymas, jog ta istorijos politika, kuri, kaip politologai tai vadina, yra ne tik istorijos politika. Tai yra geopolitikos instrumentas Kremliaus rankose. Ir mes jį turime matyti labai aiškiai ir turime galvoti, kaip iš tikrųjų gintis ir šitoje srityje. Todėl ir pokalbis su žymiuoju Andrejumi Ilarionovu buvo labai įdomus. Aš tik noriu priminti, kad Andrejus Ilarionovas yra buvęs aukštose pareigose, kūręs visą modernią Rusijos ekonomiką kartu su Jegoru Gaidaru. Ir savo laiku yra buvęs net gi Putino patarėju. Ir po to, garsiai trenkdamas durimis, po Putino visų išpuolių prieš Chodorkovskį, su kuriuo praeitą savaitę vyko įdomus pokalbis, jis išėjo iš valdžios institucijų ir dabar yra vienas iš opozicinių judėjimų lyderių. Istorijos politika yra tokia, kad mes labai aiškiai matome didelį skirtumą tarp to, kaip istorija yra suprantama ir vertinama Vakaruose, kur yra atvirai ir skaidriai žiūrima į istorijos faktus. Europa daug ko išmoko po Antrojo Pasaulinio karo. Vokietija praėjo visą savo kalčių ir nuodėmių pripažinimo etapą. Mes irgi labai aiškiai matome ir suprantame, jog karas mums baigėsi, kaip, Rasa, tu sakei, tik 1990-93 metais. Tą supranta ir mato ir Vakarai, lygiai taip pat pripažįsta. To nenori suprasti ir to nemato šiandieninė Rusija ir Putino režimas. Ir, deja, štai ši istorija vis dar įtakoja labai stipriai ir gyvenimą Europos kontinente, nes ta pati Ukraina vis dar kovoja aukodama savo gyvybes už tai, kad tos linijos, kurios buvo nubrėžtos kažkada Hitlerio ir Stalino, po to šiek tiek pakeistos, įtvirtintos ir Jaltos visuose susitarimuose, kad tos linijos galų gale būtų ištrintos ir kad Ukraina turėtų teisę pagaliau išsivaduoti iš tų linijų nelaisvės. Ir taip, kaip ir kitos šalys, galėtų integruotis ir sugrįžti į tą pačią europinę bendriją.

R. Juknevičienė: Moldova, apskritai, yra tiesioginė pasekmė to, kas įvyko.

A. Kubilius: Taip, Moldova yra padalinta. Tai štai šie dalykai iš tikrųjų yra svarbūs. Ir Putinas savo agresyviu istorijos aiškinimu ir bandymu tą savo istorijos koncepciją įtvirtinti net ir su ricina nuodais, ką praneša Čekijos žvalgybininkai, tai parodo, kiek mes esame dar vis skirtingose pusėse. Ir tam tikra prasme požiūris į istoriją, aš manau, yra ir labai aiškus testas, kuris parodys, kada Rusija pagaliau atsisveikins su savo tokia postimperine situacija, postimperine praeitimi. 

R. Juknevičienė: Aš tikiuosi, kad mes dar sulauksime to savo gyvenimuose. Bet jeigu ir nesulauksime, tai vis tiek kada nors įvyks. Aš tuo šventai tikiu. Nes kitaip būti negali. Čia jau mes esame daug kalbėję ir dabar turbūt dar labiau matosi, kokia reikalinga buvo dar rugsėjo mėnesį Europos Parlamento priimta rezoliucija dėl istorinių dalykų, susijusių su Antrojo Pasaulinio karo pradžia. Dabar mes kreipėmės į vieną iš komisarių, tęsdami tos rezoliucijos praktinį gyvenimą, kad gegužės 25-oji būtų paskelbta, kaip toje rezoliucijoje sakoma, herojų, kovojusių prieš totalitarizmą, diena. Susijusi su tuo, kad kaip tik lenkai pasiūlė įrašyti į tą rezoliuciją nuostatą tokią, susiejant su jų herojumi, kuris yra ir europinio lygio, ir pasaulinio lygio herojus. Tai yra V. Pileckis. Žmogus, kuris kovojo ir prieš fašizmą, nacizmą. Buvo Aušvico stovykloje, iš ten pabėgo, grįžo į jau sovietų užimtą Lenkiją ir ten vėl kovojo prieš sovietinį režimą, buvo nužudytas. Ir todėl kaip tiktai ta diena galėtų būti labai geras simbolis visai Europai parodant, kad nebuvo atskirai fašizmo, nacizmo, nebuvo atskirai vien tik bolševizmo ir komunizmo nusikaltimų. O tai yra totalitarizmai, kuriuos reikia minėti bendrai. Mes tikimės, kad gegužės 25-toji bus tokia diena. Aišku, susijusi ir su mumis, dėl to, kad šis herojus Pileckis kaip tik yra kilęs iš šitų kraštų. 

Bet, Andriau, gal pereikime prie Lietuvos dabar, veiksmų, įvykių. Pats daug rašei ir kalbėjai, ir žiniasklaidoje, ir savo Feisbuke. Prognozavai, kad šita medicininė krizė, nors ji niekur ir nedings, bet vis tiek neišvengiamai aktualija taps ekonominiai dalykai. Žmonės gal dar nelabai girdėję tų dalykų, bet dabar, kada jau valdžia iš skolintų pinigų, kaip koks pijokas, žinote, kai reikia išgerti, labai nori žmogus išgerti, tai jis skolinasi pinigų, arba narkomanas. Ir leidžia tuos pinigus tam, kad jis patenkintų savo poreikius. Tai dabar, artėjant rinkimams, ši valdžia sugalvojo papirkinėti žmones. Aišku, kiti sakys: ką, tau gaila pinigų pensininkams? Tų 200 eur pensininkams ar kam kitam man tikrai negaila. Bet žiūrėkite, juos kažkas turės atiduoti. Juk čia skolinti pinigai. Ir už tuos 200 eur bando nupirkti pensininkų balsus ir kitų grupių žmonių balsus. Tai dabar jau visi pradėjo matyti, kas vyksta, pradėjo kalbėti apie tai. Kažkurią dieną Karbauskis kalbėjo, tu truputį pasišaipei iš manęs sakydamas, kad išgirsta tik tada, kai Karbauskis ką nors garsiai pasako. Bet iš tikrųjų, kai aš išgirdau Karbauskį kalbantį, kad šitoje krizėje jie elgsis kitaip negu konservatoriai ir leis pinigus, kiek tiktai galėdami ir netaupydami, ir čia bus jų krizės įveikimo priemonė. Tai tu atsakyk, ar tos krizės yra vienodos, kad būtų galima taip pat elgtis? Ir antras dalykas: kas bus po to, kai tos pagirios pagaliau ateis?

A. Kubilius: Iš tikrųjų, Rasa, čia platūs klausimai. Aš tik užbaigdamas tą istorinę temą ir pereidamas prie naujų temų, man atrodo, kad rišamoji grandis dar yra tai, kad gegužės devintoji yra Europos diena arba ta diena, kai po karo, 1950-tais metais, buvo paskelbta garsioji Šumano deklaracija. Tai, iš vienos pusės, Europos Sąjunga yra ir atsakas į tą istorinių visų tragedijų sprendimą. Ir būtų gerai, kad Europa ir toliau vienytųsi, ir kad nebijotų Vakarai, didieji Vakarai, kalbėti ir apie mūsų kaimynų, Rytų kaimynų, Ukrainos, Moldovos, Sakartvelo integraciją Europos Sąjungoje. Iš kitos pusės, mes galime pasidžiaugti, kad esame Europos Sąjungos nariai. Ypač tada, kai mums smogia tokia krizė, kuri smogia ir kitoms Europos Sąjungos valstybėms, smogia ir visoms valstybėms. Ir mes galime palyginti, kiek mes esame žymiai saugesni lyginant su tomis šalimis, kurioms vis dar nepasisekė tapti Europos Sąjungos narėmis, dėl to, kad esame štai šitoje bendrijoje, esame euro zonos narėmis. Ir, iš tikrųjų, turime labai daug galimybių tvarkytis net ir su tokiais didžiuliais iššūkiais, kurie kyla dėl globalių procesų. Čia tik klausimas yra tai, ar mes tinkamai išnaudojame tas galimybes, kokias šiandien turime. Ir akivaizdu, kad šiandieninė krizė yra visai kitokia negu 2008 metų. Tada mes nebuvome euro zonos nariai. Iš tiesų, tada sugriuvo..

R. Juknevičienė: Ką reiškia? Paaiškink žmogui, kuo skiriasi euro zona, ne euro zona.

A. Kubilius: Dabar krizė yra ta, kad visur užsidarė ekonomikos per karantiną. Bet nėra finansų krizės, galima eiti ir skolintis tarptautinėse finansų rinkose, Europos Sąjunga kuria didelius finansinius instrumentus.

R. Juknevičienė: Žodžiu, pinigų dabar tikrai yra.

A. Kubilius: Pinigų yra – čia vienas dalykas. Tada, 2008 metais, sugriuvo didieji pasaulio bankai. Lietuva nebuvo tam, kaip ir Baltijos valstybės, pasiruošusi. Iš karto užsidarė visos galimybės skolintis finansų rinkose, skolintis galima buvo tik labai brangiai. Galima buvo eiti į Tarptautinį valiutos fondą, bet čia jau kita istorija, kad buvo labai didelių pavojų, kad mes būtume buvę priversti devalvuoti savo valiutą. O tai būtų labai skaudu visiems eiliniams žmonėms. Taigi, praeitą kartą skolintis nebuvo galima. Ir tai, ką dabar Europos Sąjunga, Europos Centrinis bankas paskelbė pačioje pradžioje krizės, jau turbūt prieš gerą mėnesį, na, kai taip vadinama finansinė bazuka buvo “ginklas” iš finansų rinkų. Bet tai yra paskelbta programa, kad Europos Centrinis bankas supirks virš 750 mlrd. eur valstybių narių skolų. Ir tai nuramino iš karto visas rinkas. Praeitą kartą, praeitos krizės metu, deja, Europos Centrinis bankas tokį skelbimą sugebėjo paskelbti tik 2012 metų pabaigoje, kai mes jau buvome daugmaž pradėję atsigauti. Padėjo tada, galbūt, Graikijai, kitiems, bet to nebuvo iš pradžių.

R. Juknevičienė: Bet R.Karbauskis, kalbėdamas per Lietuvos radiją, žmonėms to nepaaiškins.

A. Kubilius: Supraskime jo, taip sakant, sąžinės ir išminties… Jis gal net nelabai ir supranta. Aš dėl to čia nesiginčysiu. Bet dabar, iš tikrųjų, kas yra įvykę Lietuvoje. Aš tą rašiau jau iš pat pradžių ir sakiau, kad žiūrėkim, iš tikrųjų, ateina ekonominė krizė. Ir reikia tinkamai jai pasiruošti. Reikia padėti verslui, uždarytam karantino metu, negalinčiam veikti, negaunančiam pajamų, o turinčiam begalybę visokių išlaidų, prisiimtų kreditų ir darbo jėgos apmokėjimų. Bet reikia jam padėti, reikia sukurti efektyvius mechanizmus, kad verslas iš karto gautų pinigus. Panašius mechanizmus labai greitai paleido į gyvenimą visa eilė Europos Sąjungos valstybių: Vokietija, Danija, net mūsų kaimynai estai. 

Na, Lietuvos Vyriausybė garsiai paskelbė apie penkis mlrd. ar du su puse mlrd., net sunku suprasti, kuris ten skaičius buvo teisingas. Kad čia viskas bus skirta verslui, bet iš karto matėsi, kad kažkodėl pasirinkti paramos būdai buvo tokie, kad prie tų instrumentų prikabinta visokiausių sąlygų, kurių verslas negalėjo arba įvykdyti, arba negalėjo prisiimti jų realizuoti, ir todėl aš iš karto sakiau, kad bus taip, kad verslas tos paramos ir negaus arba jos nepasiims. Na, taip ir įvyko. Tai čia įvyko iš tikrųjų Lietuvoje, mano manymu, tikrai negerai. Apie tai daug kalbėjome jau ne mes, o kalbėjo ekspertai, kalbėjo pats verslas. Ir vietoje to, kad Vyriausybė imtųsi veiksmų ir tas priemones taisytų, kalbėtųsi su ekspertais, kalbėtųsi galų gale net ir su opozicija, mes pateikėme savo planą išsamų, ir kaip tik dar čia bus pristatymas kiek žinau artimiausiomis dienomis. Vyriausybė pasirinko tokį arogantišką kelią: jūs daug ko nesuprantat, mes spręsime visiškai kitaip, negu buvo sprendžiama 2008 metais, mes leisime pinigus. Ir dabar pastebiu dar vieną garsųjį vieną “milijardą milijonui” – dar milijardą eurų dabar išdalinti prieš rinkimus įvairioms žmonių grupėms. Na, ir kai kurie tie dalinimai atrodo paradoksaliai. Nes, pavyzdžiui, dabar yra siūloma… Aišku, žmonėms gauti pinigus visada yra malonu ir smagu.

R. Juknevičienė: Bet nebūtina balsuoti už Karbauskį pinigus gavus.

A. Kubilius: Bet, pavyzdžiui, dabar vienas paradoksas, tai Vyriausybė skelbia priemones padėti netekusiems darbo ir kad taip pat mokės kažkokį priedą prie tų išmokų, kurį pavadino darbo paieška. Bet tai, kad darbo vietas kuria verslas ir kad tam bedarbiui, dabar netekusiam darbo būtų svarbiausia, kad verslai atsigautų ir sukurtų tas darbo vietas, kur jis galėtų galų gale rasti tą savo naują darbą. Tai valdžia apie tai visiškai nebekalba. Jūs eikite, mes jums mokame paramą, pašalpas. Tų pašalpų čia vis daugėja ir daugėja. Jūs ieškokite sau darbo, bet kur tas darbas gali atsirasti, valdžiai jau visai neberūpi. 

Su pensininkais vėlgi tas pats. Smagu duoti kiekvienam pensininkui po 200 eur, nors realiai iš tikrųjų pensininkų pajamos šiais metais nei kiek nesumažėjo. Pagal įstatymą pensijos yra indeksuojamos. Ir kodėl dabar reikia ir jiems dar papildomai duoti rugpjūčio mėnesį po 200 eur? Tą visi suprantame, kad šis milijardas turėtų būti įskaičiuojamas į Valstiečių partijos rinkimų kampanijos išlaidas papildomai, jeigu taip pajuokaujant. Dabar antras dalykas, iš tikrųjų labai keistai yra daroma, kad šiandien jau mačiau mūsų kolegos Seime iškėlė visiškai teisingą klausimą, kad nėra daromos biudžeto pataisos. Yra priimami sprendimai išleidinėti milijardus eurų, bet visiškai nebesilaikoma normalių, standartinių biudžeto taisyklių. Na, ir čia vėl girdisi tai, ką R. Karbauskis garsiai čia paskelbė. Štai kadangi ištiko krizė, Europos Sąjunga laikinai priėmė sprendimą dėl taikymo visiems išimčių toms griežtosioms vadinamoms stabilumo ir augimo pakto taisyklėms, kurios neleido viršyti deficito virš trijų procentų.

R. Juknevičienė: …kad nepravalgytų.

A. Kubilius: Nepravalgyti. Dabar leidžiama šiek tiek laisviau taip elgtis, kadangi iš tikrųjų, kai yra krizė, reikia tą smūgį atlaikyti ir padėti tam pačiam verslui. Bet tai nereiškia, kad galima elgtis visiškai lengvabūdiškai ir išlaidauti į kairę ir į dešinę.

R. Juknevičienė: Ne, tai naudoti rinkimams, Europos Sąjunga neleido naudoti rinkimų kampanijai.

A. Kubilius: Turime suprasti paprastą dalyką, kad iš tikrųjų viskas, ką dabar Ramūnas Karbauskis čia visiems žada tą milijardą, tai bus daroma iš skolintų pinigų. Biudžeto pajamos iš mokesčių yra ženkliai sumažėję. Ir tie nauji milijardai yra iš skolintų pinigų. Tai klausimas, ar tie milijardai bus protingai išleisti, yra labai svarbus.

R. Juknevičienė: Ir kitas dalykas, juos gi reikės atiduoti kažkam paskui.

A. Kubilius: Reikės atiduoti. Ir antras dalykas, klausimas, kurį aš jau kelintą kartą vis savo įvairiuose tekstuose rašau, kad Vyriausybė turėtų atsakyti: o kas bus, jeigu pandemija nesibaigs viena banga, vienu karantinu, jeigu neatsiras vakcina artimiausiu metu. Jeigu pandemija, kaip čia kai kurie ekspertai rašo, tęsis dar pora metų ir tiek tęsis ir ekonominė krizė. Tad jeigu tęsis ekonominė krizė ir bus šitaip švaistomasi pinigais, reikia suprasti, kad jau kitų metų pabaigoje valstybės skola nuo dabartinių 25 proc. gali būti pasiekusi daugiau nei 60 proc. Ką reiškia už skolintus pinigus, kaip Ramūnas Karbauskis sakė, “mes nespręsime ekonominės krizės žmonių gerovės sąskaita”? Tai jeigu sprendi visas krizės problemas skolintomis lėšomis, tai reiškia tu šiandieninės ekonominės krizės problemas sprendi savo vaikų ir anūkų gerovės sąskaita. Nes vaikai..

R. Juknevičienė: Argi jiems tas rūpi?

A. Kubilius: Aš galiu tik kelti taip klausimą, nes tos skolos turės būti grąžintos. Gerai, kad dabar dar galima skolintis pigiau, bet vis tiek tai yra skolinti pinigai. Juos reikės grąžinti, galbūt mažesnėmis palūkanomis. Ir nežiūrėti arba taip abejingai žiūrėti į skolos augimo klausimą, mano manymu, yra visiškai neteisinga ir net tam tikra prasme, aš pasakyčiau nusikalstama.

R. Juknevičienė: Man atrodo, kad daugmaž aišku, tiktai gaila, kad būtent tokiu sudėtingu laiku tokie neatsakingi ir meluojantys žmonės yra valdžioje. Aš visiškai nenustebau, kiti nustebo, kai pats Karbauskis staiga šią savaitę pasakė, kad jau dabar nebėra priežasčių jam atsistatydinti nei iš Kultūros komiteto pirmininko, nei iš frakcijos vadovų, nors prieš keletą mėnesių visai dėl kitų priežasčių jis buvo sakęs, norėdamas Skvernelį privilioti į sąrašą, sakydamas, kad jau čia jis užleidžia kažkam vietą. Bet jau tiek to, tegul, ką padarysi. Lauksime geresnių laikų. Iki.

A. Kubilius: Lauksime. Iki.

×