2026.03.12

R. Juknevičienė: „Sakartvelas tikrai nėra prarastas“

Europos Parlamentas pritarė rezoliucijai dėl Elene Khoshtaria ir kitų politinių kalinių, įkalintų „Gruzijos svajonės“ režimo, bylos. (Už balsavo 324, prieš – 25, susilaikė – 87 EP nariai.)
Dokumente pabrėžiama, kad tai – dar vienas žmogaus teisių, demokratijos ir teisinės valstybės principų pažeidimų atvejis Gruzijoje.
Rezoliucijos projektą pasirašė šešių frakcijų atstovai, tad šiuo klausimu rastas platus sutarimas. Tik kraštutinė prorusiška EP dešinė debatuose gynė „Gruzijos svajonės“ režimą.
Viena iš rezoliucijos iniciatorių Parlamento narė R. Juknevičienė, kalbėdama plenarinėje sesijoje Strasbūre, pabrėžė, kad šiandien Sakartvelo tauta išgyvena vieną iš sunkiausių laikotarpių savo naujausioje istorijoje, tačiau šalis tikrai nėra prarasta, nors yra manančiųjų kitaip.
Parlamentarė pacitavo E. Khoshtaria laišką, kurį buvo gavusi posėdžio išvakarėse. Politinė kalinė rašė, kad kalbama ne tik apie ją, bet apie Gruzijos žmones, kurie parodė neįtikėtiną atkaklumą kovojant su Rusija. Tai kova ne už vieno žmogaus išlaisvinimą, bet kova už tautos orumą ir jos europietiško kelio pasirinkimą.
„Esu pasirengusi būti kalėjime tiek, kiek reikės, ir nesijaudinu dėl savo asmeninio įkalinimo. Svarbiausia yra sutelkti pakankamai dėmesio į strateginius iššūkius, su kuriais susiduria Europa Gruzijoje, – rašė E. Khoshtaria. – Bidzina Ivanishvili gali norėti mus panaudoti kaip derybų kortą, kaip įkaitus, o to mes neturėtume leisti. Aš nesiekiu asmeninės laisvės, aš siekiu laisvės Gruzijos žmonėms. Kadangi kartvelai yra pasiryžę kovoti, mes, politiniai kaliniai, esame pasiryžę kovoti, o kadangi jūs, mūsų draugai, taip pat esate pasiryžę kovoti, esu įsitikinusi, kad mes nugalėsime!“
Dokumente dėl kurio ką tik teigiamai balsavo parlamentas, pažymima, kad Sakartvelo valdžios institucijos sustiprino represijas prieš politinę opoziciją ir pilietinę visuomenę, ypač po 2024 m. spalio parlamento rinkimų.
Nuo protestų pradžios buvo sulaikyti, nubausti baudomis ar patraukti baudžiamojon atsakomybėn šimtai asmenų, įskaitant politikus, žurnalistus ir aktyvistus, iš kurių daugelis yra suimti nelaukiant teismo sprendimo. Tarp jų ir Elene Khoshtaria, „Koalicijos už pokyčius“ lyderė.
Parlamentas rezoliucijoje griežtai smerkia politiniais motyvais pagrįstą E. Khoshtaria ir visų asmenų, kurie buvo persekiojami už savo nuomonės reiškimą ir taikių protestų rengimą, sulaikymą ir sistemingą politinių oponentų, žurnalistų bei aktyvistų persekiojimą, kurį vykdo „Gruzijos svajonės“ režimas.
Reikalauja atlikti nepriklausomą ir skaidrų tyrimą dėl netinkamo elgesio su sulaikytaisiais. Atlikti tyrimą dėl cheminių ginklų naudojimo prieš protestuotojus
Rezoliucijoje pabrėžiama, kad politinių kalinių buvimas yra nesuderinamas su Sakartvelo įsipareigojimais pagal ES ir Gruzijos asociacijos susitarimą.
Parlamentas ragina ES valstybes nares taikyti tikslingas sankcijas, taip pat vizų draudimą ES režimo atstovams ir jo rėmėjams, atsakingiems už politiniais motyvais pagrįstus areštus, baudžiamąjį persekiojimą ir smurtą prieš demokratinę opoziciją, disidentus, protestuotojus bei žurnalistus.

2026.03.04

Liudas Mažylis. Iranas – nebe regioninė galia

Pastarojo meto įvykiai Artimuosiuose Rytuose pažymėti lūžiu, kurį dar visai neseniai daugelis būtų laikę neįtikėtinu: nukautas aukščiausiasis šalies lyderis ajatola Ali Khamenei, sunaikinta ir visa karinė vadovybė; per keletą dienų Iranas neteko karo aviacijos ir karinio laivyno. JAV tęsia serijinę totalitarinių režimų egzekuciją: Sirija, visai neseniai – Venesuela, dabar Iranas. Smūgis, suduotas tikslinės JAV operacijos metu, nutraukė dešimtmečius kurtą neliečiamumo mitą. Juk Irano opozicija ilgiems laikams buvo nustumta į politinio proceso paraštes. Kur, jei ne Europos Parlamente, tą buvo galima geriausiai pajausti! Tiesa, toji opozicija niekada nenurimo, buvo bene atkakliausias „geopolitinis lobistas“ EP koridoriuose. Dabar jie pagrįstai džiaugiasi: didžiausias, išskirtinai žiaurus režimas atrodo sudorotas. Ar tikrai taip yra, ir kuria kryptimi, keisis režimas – to prognozuoti turbūt negali niekas. Tačiau kas neabejotina – Iranas tikrai nebėra karinė galia, kokia buvo dar praeitą savaitę. Tai buvo didžiausia jungtinė JAV ir Izraelio operacija prieš Iraną per dešimtmečius, kartu sunaikinusi ir dalį režimo karinės viršūnės. Tai įvykis, perbraižantis Irano vietą regione ir atveriantis naują geopolitinį etapą. 

Iranas atsakė taip, kaip buvo tikėtasi: iš anksto parengta raketų ir dronų kampanija prieš naftos infrastruktūrą ir karinius objektus Persijos įlankos regione, atakos prieš JAV bazes, į konfliktą įtraukiamos regioninės kovotojų grupuotės – nuo „Hezbollah“ iki irakiečių šiitų milicijų. Kas buvo galbūt netikėta – tai Irano agresyvūs smūgiai kaimyninėms valstybėms, esą, tegul amerikiečiams „perduoda žinią“. O tokių veiksmų rezultatas bene bus tas, kad tos Irano kaimynės taps dar artimesniais JAV draugais. Hormūzo sąsiaurio blokada tiesiogiai fiziškai paveikė naftos rinką, pristabdydama penktadalio pasaulio naftos tiekimą. Naftos kainos pašoko, pasaulinės rinkos sureagavo nervingai, o Artimieji Rytai, o ir platesnis regionas, potencialiai gali patekti į daugiašalį konfliktą. Tačiau kartu išryškėjo ir kita tiesa: režimas, kuris žadėjo „sunaikinti Izraelį“ ir kasdien skandavo „mirtį Amerikai“, nesugebėjo apsaugoti net savo svarbiausio asmens. Tai šokas ne tik Irano elitui, bet ir visoms kitoms grupuotėms, iki šiol regėjusioms save kaip regioninę galią. Tačiau pasirodė, kad režimai nėra amžini. Įdėmiai stebėdamas režimų kaitą nuo pat „Arabų pavasario“, Teheranas pasirinko prevencinę taktiką: sustiprino „Basij“ pajėgas, sugriežtino informacijos kontrolę, išplėtė areštų infrastruktūrą. Režimas bijojo sukilimo ir darė viską, kad jis nepasiektų Irano gatvių.

Tačiau šiandien prie šios formulės prisideda naujas faktorius: išorinis smūgis, kuris panaikina režimo neliečiamumo aurą. Khamenei žūtis gali tapti tuo, ko taip bijojo Teheranas – ženklu patiems iraniečiams, kad autoritarinė valdžia realiai yra pažeidžiama. Tačiau, skirtingai nei prieš penkiolika metų, šiandien impulsas pašalinti režimą ateina iš išorės. Vašingtonas ilgą laiką siuntė aiškius signalus: Iranas turi atsisakyti branduolinių ambicijų. 2015 m. pasirašytas branduolinis susitarimas tarp JAV ir Irano turėjo tapti ilgalaikiu kompromisu: laipsniškas sankcijų švelninimas mainais į branduolinės programos apribojimą. Iranas, daugiau nei dešimtmetį turėjo galimybę nusiginkluoti, bet to nepadarė, toliau tęsdamas branduolinę programą. JAV, iš pradžių pateikdama gana kontroversiškų teiginių apie savo operacijos tikslus – nuo „branduolinės Irano programos sunaikinimo“ iki „režimo pakeitimo“ – dabar jau tuos tikslus formuluoja taip: raketinių pajėgumų, gebėjimo veikti jūroje ir paramilitarinių, teroristinių Irano remiamų grupuočių eliminavimas. Akivaizdu, kad pastarojo tikslo pasiekimas yra iš jų visų mažiausiai garantuotas.

Kaip reaguoja Europa? Visų pirma drįsčiau konstatuoti, kad Europa kaip vienetas nesureagavo išvis niekaip. Bus buvę taip, kad alijantai – JAV ir Izraelis – buvo apsisprendę europiečių nei neįtraukinėti, nei netgi neinformuoti. (Prisiminkim, kad Ali Khamenei buvo „medžiojamas“ ne vieną savaitę, kol sulaukta tinkamo momento, tad toji tylos taktika dabar jau rodosi visai suprantama). NATO, savo generalinio sekretoriaus Marko Rutės asmenyje, pareiškė pritarimą JAV bei Izraelio veiksmams, tačiau kaip organizacija nuo jų nusišalino. Įvairių Europos Sąjungos institucijų reakcija ne visiems atrodė svarbi, labiau – atskirų Europos valstybių pozicijos. Iš pradžių pagrindinės Europos sostinės – Paryžius, Berlynas, Londonas – prabilo vienu balsu. Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės lyderiai bendrame pareiškime paragino Iraną rinktis derybų kelią, pasmerkė Irano atsakomąsias raketų atakas ir pabrėžė, kad patys nedalyvavo JAV ir Izraelio karinėje operacijoje. Tuo pačiu pareiškimu jie aiškiai pakartojo siekį užkirsti kelią branduolinei Irano ginkluotei ir apsaugoti civilius regione. O Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen dar kartą pabrėžė tai, ką Briuselis kartojo ir anksčiau: vienintelė tvari išeitis Iranui – diplomatinė, bet ji įmanoma tik su sąlyga, kad šalyje prasidės tikras politinis perėjimas, bus nutraukta branduolinė ir balistinių raketų programa ir bus liautasi destabilizuoti regioną remiant teroristines grupuotes.

Europos Parlamento reakcija buvo tęstinė. Mes jau daug metų nuosekliai kritikuojame Irano režimą: nuo rezoliucijos dėl Mahsos Amini nužudymo ir moterų protestų malšinimo 2022 m. iki dokumentų, smerkiančių dronų ir raketų atakas prieš Izraelį 2024 m., kur Parlamente raginome įtraukti IRGC (Islamo revoliucinė gvardija) į teroristinių organizacijų sąrašą ir plėsti sankcijas Irano raketų ir bepiločių gamybai. Šių metų sausį priimta EP rezoliucija dar kartą pasmerkė brutalią protestų Irane represiją ir pareikalavo iš esmės peržiūrėti santykius su Teheranu. Verta paminėti, kad ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis aiškiai pasakė: kiekvieną kartą, kai JAV veikia ryžtingai, „pasauliniai nusikaltėliai silpnėja“ – ir šį signalą turėtų suprasti ir Maskva. Nuo 2022 m. rudenį pradėtų „Shahed“ dronų atakų prieš Ukrainos miestus, ES Taryba priėmė kelis sankcijų paketus, nukreiptus prieš Irano pareigūnus ir įmones, dalyvaujančias bepiločių orlaivių tiekime Rusijai, o 2023 m. liepą įsteigė specialų sankcijų režimą būtent už karinę paramą Rusijos agresijai. Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai įrašyta: Iranas privalo nustoti tiekti dronus Rusijai.

Beje, po poros dienų Europos valstybių veiksena tapo nebe tokia vienalytė. Iranui smogus į britų karinę bazę Kipre, į ten buvo permestos Jungtinės Karalystės, Graikijos ir Prancūzijos karinės pajėgos – laivai, naikintuvai ir oro gynybos sistemos.Taip sutapo, kad VFR ir JAV lyderiai susitiko „gyvai“, tad buvo galimybė aptarti ir paderinti šių dviejų valstybių pozicijas. Ispanų socialistų vyriausybė bene atviriausiai deklaravo „nesikišimo“ poziciją, uždrausdama JAV naudotis karinėmis bazėmis Ispanijos teritorijoje, o tai privedė prie apsižodžiavimo viešojoje erdvėje.

Šioje vietoje Europa patiria savotišką déjàvu. Dar 2003 m. Irako karo fone ji buvo susiskaldžiusi, o takoskyros buvo tokios: Jungtinė Karalystė, Ispanija, kai kurios Vidurio Europos valstybės palaikė JAV, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija ragino neskubėti, abejojo dėl įrodymų, jog anuometinis Saddamo Husseino režimas disponuoja branduoliniu ginklu, klausinėjo: „o kas po to?“ Šiandien klausimas – tas pats, tik scena kita. Jungtinėse Valstijose, vadovaujamose naujos administracijos, buvo nuspręsta žengti ryžtingą karinį žingsnį prieš režimą, kuris dešimtmečius vykdė represijas, rėmė terorizmą, ignoravo įsipareigojimus dėl branduolinės programos ir, galiausiai, eksportavo mirtį į Europą per dronus virš Ukrainos miestų. Tai faktas, kurį Europos Vadovų Taryba įvardijo aiškiai, įvesdama sankcijų režimą už Irano karinę paramą Rusijai. Kitaip tariant, Teheranas jau seniai yra vienas iš karo Europoje kurstytojų. Todėl JAV smūgis šiandien europiečių akyse atrodo kitaip, nei anuomet tai buvo Irake. Tuomet buvo kalbama apie hipotetines grėsmes, o šiandien niekas neabejoja, kad Iranas yra visiškai konkrečiai atsakingas už nužudytus vaikus ir moteris Ukrainoje – didžioji dalis dronų, smogusių Kyjivui, Odesai, Charkivui, sukurta Irano ginklų gamyklose.

Apie reakcijas iš kitų pasaulio dalių.  Reakciją iš Maskvos lengvai buvo galima nuspėti: vartojo frazes „ciniška žmogžudystė“, „iš anksto suplanuotas ir nepateisinamas ginkluotos agresijos aktas“, „tarptautinės teisės normų laužymas“. Taip Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Putinas apibūdino JAV ir Izraelio smūgius. O de facto Rusija, kuri pastaraisiais metais nuolat rėmėsi Iranu kaip sąjungininku kare prieš Ukrainą, šiandien stengiasi išvengti tiesioginio įsitraukimo į naują konfliktą. „Rosatom“ stabdo darbus Bušero atominėje elektrinėje dėl saugumo rizikų, dalis rusų specialistų evakuojami, nebeatžvelgiant į jokias egzistavusias strategines partnerystes. Maskva garsiai demonstruoja solidarumą, bet realiai palieka Teheraną vieną dorotis su JAV karine galia. O kas jau visiems akivaizdu – kad Rusija sparčiai netenka sąjungininkų vieno po kito. Natūralu, kad ėmė sklisti prognozės, jog kitas JAV taikinys gali būti Kuba. Juk ir ten klesti pseudodemokratinis uždaras režimas, palaikantis draugystę su kitomis diktatūromis, remiantis represijomis ir antiamerikietiška retorika. 

Tad tenka pripažinti, kad pastarosios dienos Irane primena, kad režimai nepajudinami atrodo tik iš tolo. Esminė išvada paprasta: jeigu JAV tikslai bus aiškūs, jeigu pavyks numatyti realią politinę raidą po Ali Khamenei – Europa ne tik reaguos, bet ir prisijungs. Europa turi daug svertų: sankcijas, diplomatinius kanalus, paramą pilietinei visuomenei, ekonominio spaudimo instrumentus. Belieka sužinoti, kaip bus apibrėžta toji bendra strategija.

2026.03.02

EP nariai Rasa Juknevičienė ir Dainius Žalimas ragina pripažinti Federalinę saugumo tarnybą (FSB) ir Rusijos nacionalinę gvardiją (Rosgvardiją) teroristinėmis organizacijomis

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Dainius Žalimas inicijavo kreipimąsi į Europos Komisijos vadovus, ragindami nedelsiant imtis ryžtingų teisinių veiksmų, reaguojant į Rusijos saugumo struktūrų vykdomą sistemingą, koordinuotą teroro kampaniją prieš Ukrainos civilius gyventojus. Kreipimąsi pasirašo 48 EP nariai.
Parlamentarai prašo pripažinti Rusijos Federalinę saugumo tarnybą (FSB) ir Rusijos nacionalinę gvardiją (Rosgvardiją) teroristinėmis organizacijomis, nes jos yra tiesiogiai susijusios su Ukrainos civilių gyventojų kankinimu, grobimu, įkalinimu ir persekiojimu.
Skaičiuojama, kad šiuo metu Rusijoje ir okupuotose teritorijose gali būti sulaikyta nuo 16 tūkst. iki daugiau kaip 40 tūkst. Ukrainos civilių gyventojų. Jie nėra karo belaisviai – tai civiliai gyventojai, pagrobti ir sulaikyti be tinkamo teismo proceso, dažnai kankinami ir patiriantys nežmonišką bei žeminantį elgesį. Šiuo metu nėra veikiančio mechanizmo jiems išlaisvinti, todėl būtina sukurti veiksmingas priemones šių civilių sugrįžimui užtikrinti.
Ukrainos kompetentingos institucijos jau pradėjo daug baudžiamojo persekiojimo bylų dėl FSB ir Rosgvardijos narių veiksmų, įskaitant ir tuos, kurie pagal Ukrainos baudžiamąją teisę laikomi teroristiniais nusikaltimais.
„Sistemingi ir žiaurūs išpuoliai prieš civilius gyventojus turi tiesioginių pasekmių Europos žemyno saugumui ir stabilumui. Kai toks elgesys atitinka Europos Sąjungos kovos su terorizmu sistemoje nustatytus kriterijus, jie turi būti taikomi nuosekliai, objektyviai ir be dvejonių“, – pabrėžiama kreipimesi.
Pasak parlamentarų, nesugebėjimas reaguoti tinkamais teisiniais instrumentais keltų pavojų ES ribojamųjų priemonių režimo patikimumui ir nuoseklumui. Todėl FSB ir Rosgvardijos įtraukimas į teroristinių organizacijų sąrašą būtų aiškus signalas, kad valstybės remiamas teroras prieš civilius gyventojus ir sąmoningas suverenios valstybės destabilizavimas neliks be teisinių ir politinių pasekmių.
Kreipimosi tekstas pridedamas.
20260302_MEPs_letter_FSB_and_Rosgvardiya_EU_terrorist_list

2026.02.24

R. Juknevičienė: „Tie, kurie verčia Ukrainą atiduoti savo žemę, turi pamatyti, ką Rusija padarė okupuotose teritorijose“

Šiandien Europos Parlamentas surengė neeilinę plenarinę sesiją Briuselyje, skirtą Rusijos pradėto karo prieš Ukrainą ketvirtosioms metinėms pažymėti.
Pasisakydama sesijoje EP narė Rasa Juknevičienė pristatė ir kitokią realybę:
„Pabandykime įsivaizduoti šiandieninę Europą, jei Rusijai būtų pavykę okupuoti visą Ukrainą per pirmąsias karo savaites. Šiandien aišku: Europą apgynė ukrainiečiai. Visi geros valios žmonės tai supranta, – sakė EP narė. – Stebuklas netoli Kyjivo – taip istorikai vieną dieną 2022 m. vasarį pavadins Rusijos nesėkme“.
Vis dėlto politikė pabrėžė, jog tikra gėda, kad Europoje yra tokių žmonių kaip V. Orbanas.
„Tikiu, kad Vengrijos žmonės netrukus padės mums visiems atsikratyti šios gėdos Europoje“, – referuodama į artėjančius Parlamento rinkimus kalbėjo EP narė.
Ji taip pat pabrėžė, kad negalima tikėti sandoriais su V. Putinu.
„Tie, kurie verčia Ukrainą atiduoti savo žemę, turi pamatyti, ką Rusija padarė okupuotose teritorijose. Tūkstančiai žmonių buvo pagrobti, kankinami arba dingo be žinios. Tai sistemingas, organizuotas teroras“, – sakė R. Juknevičienė.
Parlamentarė iš tribūnos Parlamentui pristatė jos iniciatyvą, kuria ragina dvi Ukrainoje nusikaltimus vykdančias struktūras – FSB ir „Rosgvardija“ – pripažinti teroristinėmis organizacijomis.
„Mes galime ir privalome laimėti šį karą prieš absoliutų blogį, kurio vardas yra „Ruskij mir“. Rusija turi būti nugalėta ir nubausta lygiai taip pat, kaip buvo nugalėti ir nubausti naciai“, – sakė EP narė.

2026.02.17

Liudas Mažylis: „EP esu pasaulio reikalų liudininkas“

„Dirbdamas Europos Parlamente (EP) pajutau jėgą daryti įtaką politikos vyksmui. Čia esu pasaulio reikalų liudininkas ir pasauliui ne vis vien, kokias aš turiu nuostatas, savybes, kokias jas išsiugdysiu, kokius klausimus kelsiu, o galbūt kartais pasyviai pritarsiu“, – mintimis dalijosi antrą kadenciją Europos Parlamente Lietuvai atstovaujantis Liudas Mažylis.

L. Mažylio kelias į didžiąją politiką prasidėjo kiek neįprastai ir tam akstinu tapo itin svarbus Lietuvos istorijai įvykis – jis 2017 m. kovo 29 d. Vokietijos diplomatiniame archyve aptiko nutarimo dėl 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Šio svarbaus dokumento, kurio yra ieškojęs ne vienas istorikas, atgabenimas į Lietuvą ir nutiesė L.Mažyliui kelią į europinę politiką – 2019 m. jis, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas, pirmą kartą buvo išrinktas į EP.

Kuo prieš Vasario 16-ąją gyvena politikas, kaip darbas EP pakeitė jo gyvenimą ir kuo praturtino, „Lietuvos rytas“ kalbėjosi šios svarbios Lietuvai šventės išvakarėse.

„Jau žinau, kaip svarbu turėti politinę nuojautą, tiksliai išskaičiuoti vienus ar kitus įvykius. Yra buvę ir tokių atvejų, kai sekundės tikslumu teko priimti sprendimą. Darbas EP išmokė veikti nuosekliai, nesiblaškyti. Net ir traukinių stotyje, bibliotekoje ar net spręsdamas galvosūkius geriau susigaudau, taip pat kitose srityse, kurios reikalauja struktūruoto mąstymo. Tai grūdina ir nurodo kelią. Kitaip tariant, kelias tave renkasi, o ne tu renkiesi kelią“, – dalijosi politine patirtimi L.Mažylis.

– Žvelgiant į tą didžiulę EP salę ir dar didesnius jos užkulisius atrodo, kad mažos Lietuvos atstovai – lyg lašas jūroje. Ar mūsų šalis ir jos deleguoti EP nariai yra girdimi, ar savo veikla atkreipia didžiųjų Europos Sąjungos šalių narių dėmesį?

– Ir Lietuvos, ir net pačios mažiausios Europos Sąjungos (ES) šalies narės Maltos parlamentarai yra gerbiami vienodai.

Galėčiau remtis ir savu pavyzdžiu – net vieno žmogaus veikla gali turėti svorį. Ir praėjusios, ir šios EP kadencijos metu, kai iš Rytų pusės slinko baisūs įvykiai, visi atsisuko į Lietuvą: „Juk jūs apie Rusijos ir Kremliaus užmojus visada teisingai kalbėjote, o mums atrodė, kad tos kalbos – jūsų istorinės nuoskaudos.“

– Nuo pat pirmos darbo dienos EP rašote dienoraštį. Apie ką rašėte pirmosios kadencijos pradžioje ir į ką kreipiate dėmesį šiuo metu?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad man, dėstytojui, profesoriui, turinčiam penkerių metų patirtį savivaldos politikos srityje, teko iškeliauti į Briuselį ir Strasbūrą. Tada save vadinau „fuksu“. Šmaikštavau, žaidžiau santrumpomis, EP žargonu.

Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą mano dienoraščiuose atsirado šių baisių įvykių dienų skaičiavimas – pirmoji, antroji, trečioji karo diena.

Dabar jau be jokių šmaikštavimų diena po dienos rašau, kas vyksta EP ir koks mano vaidmuo jo darbe. Šiemet išleisiu jau šeštą savo dienoraščių knygą. Manyčiau, kad tie dienoraščiai ateityje turės reikšmės kaip memuarai ir, be abejo, kaip ataskaita rinkėjams.

– Ar kasdienis dienoraščio rašymas nėra susijęs su jūsų ankstesne patirtimi – juk aprašyti gyvenimo įvykius kasdien reikia ir noro, ir savikontrolės?

– Taip, be abejo. Visai neseniai suradau pačius pirmuosius bandymus rašyti dienoraštį. Tada buvau gal septintoje mokyklos klasėje. Vėliau taip pat rašiau. Galėčiau savo asmenybės struktūrą palyginti su Vasario 16-osios Akto signataro Jurgio Šaulio. Jis dienoraščius rašė pripuolamai. Yra išlikę jo liudijimai, kas vyko politiniame ir jo asmeniniame gyvenime. O štai prieškario Lietuvos diplomatas ir Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas dienoraščius rašė nuolat.

Psichologai sako, kad tie žmonės, kurie rašo dienoraščius kasdien, yra atviresni sau.

– Galbūt savo dienoraščiuose nepamirštate ir istorijos bei savo Vasario 16-osios Akto paieškų Berlyne? Gal tuos kelius istorijos labirintų link tęsiate?

– Sunku būtų tai pamiršti. Polėkis gilintis į istorijos gelmes mane yra apvaldęs iki šiol. Vasario 16-osios Akto temą tęsiu kol kas ne archyvuose, nes tam stinga laiko, o mokyklose, Lietuvos regionų bendruomenėse, Trečiojo amžiaus universitetuose. Netgi esu pastebėjęs dėsningumą, kad į tą pačią Lietuvos vietą nuvykstu po penkerių metų pertraukos. Prieš savaitę lankiausi Jonavoje, Šilutėje, pirmą kartą – Viduklėje.

Savo istorinį archyvą esu papildęs Vasario 16-osios Akto signatarų autografais. Parengiau paskaitą apie tai, kaip 1919 m. kūrėsi Lietuvos kariuomenė. Atrodytų, kad apie tai jau viskas žinoma arba galima rasti, kur paskaityti. Tačiau kai su šia paskaita lankiausi Lietuvos kariniuose daliniuose, mačiau, kaip žibėjo karių akys. Kalbėjau ne tik apie istorinius dalykus, bet ir apie šiandienos iššūkius.

– Kaip minite Vasario 16-ąją savo šeimoje? Galbūt tęsiate senelio, žinomo prieškario Kauno ginekologo Prano Mažylio puoselėtas tradicijas?

– Džiaugiuosi, kad sovietinė valdžia nekonfiskavo senelio knygų. Todėl aš nuo pat vaikystės gyvenau tarp jų tarsi tarp prieškario Lietuvos liudininkų.

Be to, man pasisekė, kad močiutė Antanina Mažylienė, mano tėtis Jonas Mažylis ir teta Liūda Mažylytė – puikūs pasakoriai, labai raiškiai mokėdavo papasakoti apie tarpukario Kauną ir tuometinę atmosferą. Ir iki šiol negaliu išsiplėšti iš anų laikų Kauno gatvių, architektūros, kultūros.

Pasibaigus darbams Strasbūre vėl grįšiu į savo Kauną. Tad ir Vasario 16-osios Akto paieškoms turėjo įtakos tai, ką paveldėjau iš savo šeimos ir gyvenimo patirties Kaune. Esu girdėjęs komplimentus, kad Vasario 16-osios Aktą galėjo surasti tik kaunietis.

– Kokia pati įsimintiniausia darbo EP savaitė ar diena, kurių iki šiol negalite pamiršti?

– 2022 m. vasarį į Lietuvą buvo atvažiavę Europos liaudies partijos lyderiai – vokiečiai, ispanai, italai, portugalai. Nuvažiavome mes į Ruklą. Buvo labai žvarbu. Kalbėjome, ar rusai puls Ukrainą? Po kelių dienų prasidėjo puolimas.

Tomis dienomis man buvo suteikta galimybė pasisakyti gimtajame Kaune, mitinge Vienybės aikštėje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą nuotaikas susiejau su tragiškais 1991 m. sausio 13-osios įvykiais Lietuvoje.

„Naktys nebūna amžinos“, – užjausdamas ir drąsindamas ukrainiečius tada pasakiau.

– Kaip vertinate ir Lietuvos, ir Vakarų šalių apžvalgininkų vertinimus, kad ES per mažai padeda Ukrainai kovoje prieš fašistinę Rusiją?

– Europa nemiega ir dirba Ukrainos labui nuo pat pirmos karo dienos – ir minkštąja galia, ir finansiniais ištekliais. Ne kartą esu sakęs ir dar kartą galėčiau pakartoti, kad dėl Ukrainos daroma nepakankamai, bet negalima sakyti, jog nedaroma nieko. Tačiau padėti reikėtų kur kas daugiau.

– Smalsu, kokie artimiausi jūsų planai?

– Šauniai atšvęsti Vasario 16-ąją! O vasario 27 dieną 13 valandą Knygų mugėje pristatyti naują savo knygą. Kviečiu užsukti į Rašytojų kampą!

2026.01.28

Liudas Mažylis. Pokyčiai Irane

Iranas ilgą laiką rėmėsi sistema, kurios esmė buvo aiški ir nekintanti: valdžia sutelkta siaurame politiniame ir religiniame centre, o visuomenė laikoma nuolatiniame paklusnumo režime. Ši konstrukcija dešimtmečiais veikė per baimę, kontrolę ir selektyvų smurtą, sudarydama įspūdį, kad bet koks pasipriešinimas anksčiau ar vėliau bus neutralizuotas. Tačiau šių metų pradžios įvykiai Irane rodo, kad šis mechanizmas pradėjo strigti.

Kad suprastume šiandienos Irano žmonių rezistencijos pakilimą, turime prisiminti 1979-uosius. Tuometinė revoliucija, žadėjusi išsivadavimą iš autokratijos, greitai virto vienu griežčiausių teokratinių eksperimentų žmonijos istorijoje. Per keturis dešimtmečius Irano režimas išvystė sistemą, kurioje religinė dogma tapo įrankiu politiniam absoliutizmui išlaikyti. Šis modelis sistemingai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas bei įkalino ištisas kartas ideologiniame narve. O tai, ką matome šiandien, nėra atsitiktinis incidentas, o natūrali, nors ir skausminga, reakcija į dešimtmečius kauptą neteisybę, pasiekusią savo kritinį tašką.

Dabartinius įvykius Irane ženklina ne tik augantis laisvės siekis, bet ir režimo žiaurumas, kurį man tenka matyti ir vertinti tiesiogiai per kasdienę parlamentinę veiklą. Dabartinis susidorojimas su žmonėmis karinėmis priemonėmis nebėra tiesiog riaušių malšinimas. Režimas prieš savo piliečius naudoja karinę taktiką. Prieš bėgančius, beginklius protestuotojus pasitelkiami automatiniai kulkosvaidžiai. O aukų skaičius gali siekti net 20-30 tūkstančių žuvusiųjų bei dingusių be žinios.

Ypatingai tragiška situacija susiklostė periferijose – Beludžistane ir Kurdistane. Liudininkai pasakoja apie „Kruvinąjį penktadienį“ Zahidane, apie masinius moterų ir net vaikų areštus. Kurdistano miestai šiandien primena okupuotas teritorijas: virš gyvenamųjų rajonų nuolat patruliuoja kariniai sraigtasparniai, o gatvėse dislokuotos ginkluotos pajėgos. Režimas supranta: jei kris regionai, kris ir Teheranas. Todėl griebiamasi viduramžiško žiaurumo – sužeistieji kalėjimuose paliekami be jokios medicininės pagalbos, kur jie tiesiog lėtai nukraujuoja savo kamerose, taip siunčiant šiurpią žinią likusiems.

Viso to pasaulis beveik nemato. Mat režimas pasitelkė bene ilgiausią istorijoje interneto ryšio blokavimą, siekdamas sukurti informacinį vakuumą ir paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Tačiau net ir pro šią tylos sieną mus pasiekia liudijimai apie nukankintus oponentus bei sužeistuosius. Sykiu ši izoliacija turi ir kitą pusę. Iranas vis akivaizdžiau glaudžiasi prie kito agresoriaus – Rusijos. Ir tas kolaboravimas nėra tik retorinis. Matome glaudų karinį bendradarbiavimą, bendras taktikas slopinant laisvę ir abipusį palaikymą tarptautinėje arenoje. Tai daro Irano klausimą neatsiejamą nuo mūsų paramos Ukrainai ir bendro Europos saugumo konteksto.

Šiame fone negalima ignoruoti ir platesnio tarptautinio konteksto, kuriame vis ryškesnis darosi poreikis, kad visos Europos Sąjungos valstybės pagaliau vieningai pritartų Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) įtraukimui į teroristinių organizacijų sąrašą. Kol kas dėl to dvejojama, o kai kurios sostinės vis dar bando išlaikyti diplomatinius kanalus, tikėdamosi „dialogo“. Tačiau dialogas, kuomet aukų skaičius skaičiuojamas tūkstančiais vis sunkiau įmanomas.

Europos Parlamente šis klausimas ne kartą buvo keliamas diskusijose ir rezoliucijose, kalbant ne tik apie bendrą žmogaus teisių padėtį, bet ir apie konkrečių bendruomenių persekiojimą. Dar 2022-aisiais „Free Iran“ forumo metu turėjau galimybę pasisakyti, ir pabrėžiau, kad Irano žmonių teisė yra gyventi laisvėje ir orume. Toks požiūris vis labiau įsigali tarptautiniu mastu ir stiprėja. Neseniai pasirašiau rezoliuciją dėl eskaluojamų represijų prieš Bahajų bendruomenę Irane, nes matau, kaip režimas naudoja religinį persekiojimą kaip dar vieną įrankį visuomenei skaldyti.

Iranas stovi ties bedugne, tačiau tuo pačiu, galbūt, ties naujos pradžios slenksčiu. Matome, kad tai nebėra tik eilinis nepasitenkinimas ekonomika. Tai rezistencijos pakilimas, kuris negrįžtamai tapo politiniu judėjimu. Režimas gali išjungti internetą, gali užpildyti kalėjimus, tačiau jis nebegali sugrąžinti baimės į žmonių širdis taip, kaip anksčiau. O iš mūsų, reikalingas griežtas, vieningas valstybių narių sutarimas ir aiškus įvardijimas: tai, kas vyksta Irane, yra nusikaltimai žmogiškumui. Tik tada galėsime tikėtis, kad laisvės aušra Teherane nebus tik tolima viltis.

2026.01.22

R. Juknevičienė debatuose dėl LRT: „Europos Parlamentas privalo išlikti demokratijos gynimo svarbiausia būstine“

Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl bandymų perimti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmės demokratijai Lietuvoje“.
Už rezoliuciją balsavo 385 Europos Parlamento nariai, 165 prieš, 35 susilaikė.
Dokumentu Parlamentas išreiškė visišką solidarumą su Lietuvos žurnalistais, nacionaliniu transliuotoju LRT ir pilietinės visuomenės atstovais bei pasmerkė bandymus pakenkti LRT nepriklausomumui, įskaitant teisines ir administracines priemones bei politinį spaudimą, kuriuo siekiama įgyti politinę kontrolę nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui.
Rezoliucijoje pažymima, kad teisėkūros iniciatyvos, akivaizdžiai nukreiptos prieš konkretų asmenį ir siekiančios sudaryti sąlygas pašalinti LRT generalinę direktorę, yra nesuderinamos su teisinės valstybės principais ir ES demokratiniais standartais.
Bendrą rezoliucijos projektą pasirašė 5 pagrindinės Europos Parlamento (EP) grupės, įskaitant socialistų S&D frakciją.
Didelį indėlį rengiant dokumentą įdėjo EP Liberalų frakcijos „Renew Europe“ narys, buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, kiti 5 EP nariai iš Lietuvos.
Atsakydama į valdančiųjų kritiką, kad tai, neva, Lietuvos vidaus reikalas, viena iš rezoliucijos autorių EP narė Rasa Juknevičienė pabrėžė, jog Europos Sąjunga Lietuvai nėra užsienis ar svetima teritorija.
„Europos Parlamentas yra tiek Lietuvos, tiek ir kitų ES narių. Tai – Lietuvos žmonių rinkta institucija ir ji privalo reaguoti į Lietuvos žmonių problemas”, – teigia EP narė.
Kalbėdama plenarinėje sesijoje Strasbūre EP narė pabrėžė: „Niekada nemaniau, kad man teks dalyvauti diskusijoje apie grėsmes demokratijai mano šalyje. Pagrindinė priežastis, kodėl taip nutiko, yra Lietuvos socialdemokratų sprendimas sudaryti koaliciją su partija, kurios tikslas yra kelti chaosą šalyje, kurios pirmininkas yra nuteistas dėl antisemitizmo, su partija, kuri mano nuomone, yra vienas iš Kremliaus įrankių“.
Pasak EP narės, melas, manipuliacijos, žurnalistų, kultūros žmonių puldinėjimai, neapykanta – visa tai dabar jau yra Lietuvos valdančiosios koalicijos politinėje darbotvarkėje.
„Koalicijos, kurios pagrindinė partija nešioja socialdemokratų vardą ir kuri pagal prigimtį neturėtų būti kartu su fašistuojančia politine jėga, – iš Parlamento tribūnos sakė EP narė ir pridūrė: – Visi antidemokratiniai poslinkiai prasideda nuo to paties – bandymų suvaržyti ir perimti nacionalinius transliuotojus. Taip jau yra nutikę ne vienoje ES valstybėje.
Įvykius Lietuvoje siūlau vertinti bendrame kontekste, kai autokratiniai poslinkiai randasi visur“.
Rasa Juknevičienė priminė, kad apie 40 tūkst. žmonių Lietuvoje susirinko į ginti žodžio laisvės, todėl rezoliucija – tai žinia iš Europos Parlamento bus pirmiausia už laisvą žodį bei prieš politinį nacionalinio transliuotojo užvaldymą kovojantiems Lietuvos piliečiams bei drąsiems žurnalistams, nepabijojusiems stoti ginti žodžio laisvės.
„Apgynėme laisvę prieš 35 metus, apginsime ir dabar. Ačiū visiems kolegoms iš įvairių politinių grupių, kurie nedvejodami stojo į Lietuvos laisvo žodžio gynėjų pusę. Europos Parlamentas privalo išlikti demokratijos gynimo svarbiausia būstine. Kas, jei ne mes?“, – pasisakymą plenarinių posėdžių tribūnoje didžiausios ELP frakcijos vardu baigė Rasa Juknevičienė.
Rezoliucijoje Parlamentas atkreipė dėmesį, kad bandymai poliarizuoti visuomenę, susilpninti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir pakenkti nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms atitinka Rusijos Federacijos ir kitų priešiškų valstybių hibridinio karo prieš Europos Sąjungą ir jos valstybes nares tikslus, kuriais siekiama susilpninti demokratinį atsparumą.
Tik stiprus, nepriklausomas visuomeninis transliuotojas yra pagrindinė gynybos linija nuo tokių priešiškų kišimosi veiksmų.
Dokumente pabrėžiama, kad silpninant nepriklausomą žiniasklaidą žymiai susilpnėja demokratinė atskaitomybė, palengvinamas dezinformavimas ir korupcija, silpninamos piliečių galimybės reikalauti iš valdžios atstovų atskaitomybės.
Dokumente taip pat įtvirtinta nuostata, kad LRT finansavimo įšaldymas ir sumažinimas, nesant objektyvios ekonominės būtinybės, gali būti politinis spaudimas, nesuderinamas su Konstitucija ir Europos žiniasklaidos laisvės aktu.
EP paragino Seimą atmesti svarstomus pakeitimus, užtikrinti, kad bet kokie sprendimai būtų priimami tik po Venecijos komisijos nuomonės, o Europos Komisijos paprašė stebėti su žiniasklaidos laisve ir visuomeninio transliuotojo nepriklausomumu susijusius pokyčius Lietuvoje ir panaudoti visas turimas priemones, jei būtų nustatytas šių reikalavimų nesilaikymas.
Rezoliucija nustato aiškius politinius įsipareigojimus ES institucijoms ir siunčia aiškų signalą Lietuvos Seimui dėl būtinybės laikytis Europos Sąjungos teisės, Konstitucijos ir demokratinių standartų.

2025.12.18

R. Juknevičienė: „Netikiu, kad su diktatoriais galima sudaryti tvarius ir teisingus sandorius“

Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, remiančią Lietuvą dėl tebesitęsiančių hibridinių atakų iš Baltarusijos. Rezoliucijai pritarta 438 balsais, 37 balsavo prieš ir 48 susilaikė.
Rezoliuciją inicijavo dauguma Lietuvoje išrinktų parlamentarų, jų pastangomis buvo suderintas pagrindinis dokumento tekstas. EP vardu priimta Rezoliucija yra svarbi žinia šiandien posėdžiaujančiai Europos Vadovų tarybai.
Rezoliucija parlamentas pasmerkė Baltarusijos vykdomus hibridinius išpuolius prieš Lietuvą: bepiločių orlaivių ir balionų įsibrovimus, instrumentalizuotą migraciją, ekonominį spaudimą, kontrabandos operacijas, karines provokacijas, kibernetinius išpuolius ir valstybės remiamą dezinformaciją.
Europos Parlamentas (EP) išreiškė solidarumą su Lietuva ir kitomis valstybėmis narėmis, prieš kurias nukreiptos Baltarusijos hibridinės atakos.
Dokumente teigiama, kad grėsmės vienos valstybės narės saugumui turi įtakos visai ES ir reikalauja vieningo atsako.
Rezoliucijoje apgailestaujama dėl koordinavimo trūkumo, susijusio su JAV 2025 m. gruodžio 13 d. daliniu sankcijų Baltarusijai panaikinimu, kuris pažeidžia solidarumą ir kolektyvinę paramą ES bei NATO narėms, o šios yra Baltarusijos hibridinės agresijos taikinys.
EP narė Rasa Juknevičienė kalbėdama Parlamento plenarinėje sesijoje pabrėžė, kad ypač svarbu, jog dokumente yra aiški žinia apie ES laikyseną dėl sankcijų Baltarusijos režimui.
„Gerai, kad Europos Taryba pirmadienį priėmė naują sankcijų kriterijų. Jos galės būti įvestos dėl hibridinių atakų prieš šalis nares. Taigi – Lukašenkos atžvilgiu taip pat, – sakė EP narė. – Pritariu kritiškam rezoliucijos paragrafui apie JAV sprendimą sumažinti sankcijas „Belaruskalyj“, nesikonsultuojant su ES. Aš netikiu, kad su diktatoriais galima sudaryti tvarius ir teisingus sandorius“.
Pasak parlamentarės, prekyba kaliniais yra Lukašenkos biznis. Todėl ES turi išlaikyti stiprų spaudimą sankcijomis. Jos veikia.
„Stipru, kad rezoliucija ragina valstybes nares ir NATO sąjungininkes iš naujo įvertinti esamas strategines ir operacines sistemas, skirtas kovai su hibridinėmis grėsmėmis, siekiant sustiprinti atgrasymą, pasirengimą ir savalaikį reagavimą, pereinant nuo reaktyvaus požiūrio prie iniciatyvaus atgrasymo“, – pažymėjo R. Juknevičienė.
Dokumente konstatuojama, kad Baltarusija sustiprino hibridines operacijas prieš Lietuvą, įskaitant bepiločių ir oro balionų įsibrovimus, kibernetines atakas, dezinformacijos kampanijas, ir toliau naudoja migraciją kaip priemonę. 2023 m. buvo aptikti 3 balionai, 2024 m. – 184, o 2025 m. – jų skaičius žaibiškai išaugo iki 700 balionų ir 200 dronų įsibrovimų.
Tai kelia pavojų žmonių gyvybei, pažeidžia saugumą ir trikdo civilinę aviaciją, nes 19 kartų buvo uždaryti oro uostai, atšaukti skrydžiai ir nepatogumų patyrė šimtai keleivių.
ES žvalgybos ir saugumo vertinimai rodo, kad Baltarusijos hibridinės taktikos yra glaudžiai susijusios su platesne Rusijos priešiška strategija prieš ES ir jos valstybes nares ir prisideda prie jos.
Rytinis flangas yra strateginė zona Europos bendram saugumui, todėl jame reikia stiprinti infrastruktūrą, didinti stebėjimo pajėgumus.
EP paragino Tarybą imtis tolesnių sektorių priemonių prieš Baltarusiją, įskaitant išplėstus apribojimus aviacijos ir finansų sektoriuose, papildomus importo ir investicijų draudimus, platesnius paslaugų draudimus, apribojimus užimti valdymo pareigas Europos kritinėje infrastruktūroje.

2025.12.11

R. Juknevičienė: „Kovokite, kol dar ne per vėlu“

Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų (LIBE) tarpparlamentiniame posėdyje Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės iniciatyva buvo įtrauktas klausimas dėl teisės viršenybės, žiniasklaidos laisvės ir žmogaus teisių padėties ES.
Parlamentarė atkreipė dėmesį į situaciją Lietuvoje, kai nepaisant 40 tūkstančių žmonių protesto antradienį, nepaisant beveik 140 tūkstančių žmonių, pasirašiusių peticiją ginti nacionalinį transliuotoją, šiandien Lietuvos Seimas skubos tvarka priima naujus įstatymus, kuriais numatomas paprastesnis nacionalinio transliuotojo generalinio direktoriaus atleidimas. Visai neseniai buvo sumažintas ir trejiems metams įšaldytas LRT biudžetas.
„Šie veiksmai kelia grėsmę nacionalinio transliuotojo nepriklausomumui. Valdantieji ignoruoja aiškius Konstitucinio Teismo, Seimo Teisės departamento, Europos transliuotojų sąjungos ir Europos Tarybos įspėjimus“, – pabrėžė R. Juknevičienė.
Parlamentarė kreipėsi į Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų (LIBE) komitetą ir ES institucijų, S&D frakcijos atstovus, prašydama nedelsiant reaguoti į grėsmę nacionalinio transliuotojo nepriklausomumui ir demokratijai keliamus valdančiųjų veiksmus.
„Mes susiduriame su visiškai nauja realybe, kai demokratiškiausias projektas Europos istorijoje – ES – yra puolamas ne tik diktatorių, kai žemyne vyksta tikras karas, kai mūsų artimiausias sąjungininkas – JAV – bando šį projektą suskaldyti“, – kalbėjo EP narė.
Pasak jos, trečias destruktorius veikia iš vidaus: „Dabartinė vyriausybė – socialdemokratai kartu su kraštutinės dešinės partija koalicijoje, kurios pirmininkas teismo pripažintas kaltu dėl antisemitizmo – bando perimti Lietuvos nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolę. Prieš akis – Vengrijos ir Slovakijos pavyzdžiai“, – kalbėjo EP narė.
R. Juknevičienė pasisakymą baigė šių metų Sacharovo premijos laureatės Gruzijoje įkalintos žurnalistės Mzia Amaglobeli žodžiais: „Kovokite, kol dar ne per vėlu“.

2025.12.01

Europos Parlamento nariai iš Lietuvos Europos institucijų prašo kuo skubiau reaguoti dėl situacijos su nacionaliniu transliuotoju LRT

Europos Parlamento nariai Dainius Žalimas, Petras Auštrevičius, Rasa Juknevičienė, Liudas Mažylis, Paulius Saudargas, Virginijus Sinkevičius kreipėsi į Europos Komisijos vadovus bei Europos socialistų ir demokratų partijos Europos Parlamente (S&D) lyderius, atkreipdami dėmesį į grėsmę demokratijai keliančią situaciją dėl Lietuvos nacionalinio transliuotojo LTR, kuri susidarė po valdančiosios koalicijos veiksmų, turinčių įtakos Lietuvos nacionalinio visuomeninio transliuotojo nepriklausomumui.
„Nepriklausoma ir pliuralistinė žiniasklaida yra bet kurios demokratijos pagrindas, užtikrinantis piliečiams prieigą prie įvairios ir patikimos informacijos. Rašome norėdami išreikšti didelį susirūpinimą dėl pastarųjų teisėkūros ir politikos pokyčių Lietuvoje, kurie kelia rimtą ir vis didėjančią grėsmę nacionalinio visuomeninio transliuotojo – Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos (LRT) – nepriklausomumui“, – teigiama kreipimesi.
Dokumentuose primenama, kad po praėjusių metų Seimo rinkimų Lietuvoje buvo suformuota valdančioji koalicija, kurią sudarė Lietuvos socialdemokratų partija (Socialistų ir demokratų šeimos narė) kaip pagrindinė politinė jėga, prie kurios prisijungė kraštutinių dešiniųjų populistinė partija „Nemuno aušra“ („Nemuno aušra“), analogiška vengrų „Fidesz“ ir vokiečių „AfD“. Nuo pat pradžių iki šiol koaliciją remia Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.
Partijai „Nemuno aušra“ vadovauja Lietuvos parlamento narys Remigijus Žemaitaitis, kurį Konstitucinis Teismas neseniai pripažino šiurkščiai pažeidusiu Konstituciją dėl antisemitinių ir neapykantą kurstančių pareiškimų ir kuriam dabar pareikšti panašūs baudžiamieji kaltinimai bendrosios praktikos teismuose. Be to, vyksta ikiteisminis tyrimas dėl galimo neteisėto šios partijos rinkimų kampanijos finansavimo.
Nuo pat koalicijos pradžios socialdemokratų ir „Nemuno aušros“ partijų susitarime buvo numatytas pastarosios reikalavimas atlikti LRT veiklos auditą ir spaudimas keisti LRT transliacijų turinį. Turėdamas visapusišką socialdemokratų paramą, „Nemuno aušros“ lyderis vadovauja šiai prieš LRT nukreiptai kampanijai, atvirai reikšdamas savo nepasitenkinimą LRT veikla ir siekį pakeisti LRT vadovą.
Išpuoliai kulminaciją pasiekė praėjusią savaitę (lapkričio 27 d.), kai buvo priimtas vienas įstatymas, kuriuo sumažintas LRT finansavimas, ir pateiktas kitas įstatymo projektas, kuriuo siekiama supaprastinti LRT vadovo atleidimą.
Situacija nuolat blogėja ir reikalauja skubaus reagavimo.
Atsižvelgdami į šių įvykių rimtumą ir galimą priimtų ir siūlomų Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymo pakeitimų neatitikimą Europos ir konstituciniams standartams, Parlamentarai prašo Europos Komisijos imtis visų būtinų skubių veiksmų, tarp kurių prašymas įvertinti minėtų dviejų įstatymų, iš dalies keičiančių Lietuvos nacionalinio radijo ir televizijos įstatymą, suderinamumą su Europos žiniasklaidos laisvės įstatymu (ERLA) ir ES teisinės valstybės standartais. Taip pat pradėti dialogą su Lietuvos valdžios institucijomis, siekiant užtikrinti, kad neseniai priimti pakeitimai, ribojantys LRT finansavimą, būtų atšaukti ir kad siūlomas pakeitimas, leidžiantis savavališkai atleisti LRT vadovą, nebūtų priimtas.
Kreipimaisi pridedami.
Letter_EC_LRT-Independence copy
Letter_SD_LRT-Independence