Liudas Mažylis: „Lukašenka įvėlė Baltarusiją į karą prieš Ukrainą nuo pat pirmos dienos“
„Susiduriame su savotišku propagandos fenomenu“ – teigė Europos Parlamento (EP) narys prof. Liudas Mažylis spalio 19 d. Strasbūro plenarinės sesijos metu vykusiuose debatuose dėl aktyvaus Lukašenkos režimo vaidmens kare prieš Ukrainą. Pasak europarlamentaro, Lukašenka įvėlė Baltarusiją į karą prieš Ukrainą nuo pat pirmos dienos, o vis dar sugeba teigti atvirkščiai.
„Netgi šiuose rūmuose kartais girdime, neva Lukašenka Ukrainoje nekariauja, ar kol kas dar nekariauja. O jis nuo pat pradžių yra įsitraukęs į konvencinį pilnos apimties karą, atidavęs žemę, orą, logistiką rusams daužyti šiaurines Ukrainos teritorijas“, – EP tribūnoje kalbėjo L. Mažylis.
Kaip pastebėjo politikas, Lukašenka dabar rengia slaptą mobilizaciją Baltarusijoje. „Jis suteikė savo saugumo pajėgoms pilnus įgaliojimus vykdyti sulaikymus, drausti judėjimą, klausytis pokalbių, netrukdomai patekti pas gyventojus. Taigi galime tikėtis naujų represijų prieš baltarusius, – į dabartinę nerimą keliančią situaciją nedemokratinio režimo valdomoje Baltarusijoje dėmesį atkreipė L. Mažylis. – Kad pateisintų tai, jis priverstas kurti melus, esą Ukraina ir NATO rengia invaziją į jo žemes. Savo tautai, Baltarusijos žmonėms Lukašenka meluoja, nes bijo.“
Debatų metu L. Mažylis pateikė pasiūlymą Lukašenkai, kurį išsakė baltarusiškai, rusiškai ir angliškai. „Chopic chlusic, batka. Perestan‘ lgat‘, bat‘ka. Stop lying, batka“, – nustoti meluoti „batką“ (t.y. Lukašenką) kvietė europarlamentaras.
L. Mažylis nuo pat totalinio Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios įvardija Lukašenką kaip lygiavertį Putinui kaltininką. Kaip pastebi europarlamentaras, juk Rusija nuo pirmų dienų naudoja Baltarusiją kaip karinę bazę bei vykdo apšaudymus iš šios teritorijos. Europos Parlamento gegužės 18 d. rezoliucijoje dėl opozicijos persekiojimo ir profesinių sąjungų vadovų sulaikymų Baltarusijoje išreikšta pozicija, jog visos ES sankcijos, taikomos Rusijai, turi būti griežtai pritaikytos ir Baltarusijai. „Taip, mūsų principinga politika Lukašenkos atžvilgiu stumia jį į vis gilesnę izoliaciją. Tačiau atgrasyti Lukašenką nuo tolimesnio baltarusių siuntimo į mirtį reikalingos kuo skubesnės papildomos sankcijos, nelaukiant iš Baltarusijos diktatoriaus naujų provokacinių veiksmų“, – siūlo L. Mažylis.
Serhijus Horbenko, Černihivo sritis, žurnalistas, Liudo Mažylio visuomeninis padėjėjas
Serhijus Horbenko, asmen. archyv. nuotr.
Ne kartą girdėjau frazę: „Kiekviena karta turi savo karą“. Labai tikėjausi, kad ši nelaimė mane aplenks. Klydau ir iki pabaigos netikėjau. Ir dabar sunku ir baisu suvokti, kad visas siaubas, į kurį mus įstūmė Rusija – realybė. Bučos genocidas, „Azovas“… Visas pasaulis apie tai žino, supranta, užjaučia ir padeda sunaikinti žvėrį.
Šiandien ne pro šalį priminti, kad nelaimė, mirtis ir kančios atėjo į kiekvieną mūsų Ukrainos tašką, į kurį žengė rašistų koja. Nesvarbu, ar kalbėtume apie Charkivą, ar apie visai nedidelį Polesės kaimą…
Mano Černihivas per daugybę metų man tapo savas ir artimas, nors ir negyvenau jame nė vienos dienos. Šviesūs jaunystės prisiminimai, pirmoji meilė ir pirmasis nedrąsus pasimatymas ant senojo Pylimo…
Polesės kaimai, vainiku supantys srities centrą: Kolyčivka, Ivanivka, Jahidnė, Lukašivka… Juos išvažinėjau dviračiu ir išvaikščiojau su kuprine ant pečių. Todėl tiesiog fiziškai skauda sielą pagalvojus, ką jiems ir mano brangiam miestui padarė Putino išsigimėliai!
Černihivą priešas apsupo ir atkirto nuo supančio pasaulio. Susidūrusi su pasipriešinimu, Rusijos kariuomenė pradėjo bombarduoti ir apšaudyti jį, taip pat kaip ir daugelį kitų Ukrainos miestų. Tiltas per Desnos upę, per kurį ėjo į Kyjivą vedantis kelias, buvo susprogdintas, gyventojai neturėjo kur bėgti.
Dabar, po nesėkmingo bandymo užimti Kyjivą, okupantai pasitraukė. „BBC“ žurnalistams vieniems pirmųjų pavyko nusigauti iki šio rajono ir išklausyti taikių gyventojų pasakojimus apie išgyventus bombardavimus ir okupaciją.
Lukašivka – nedidelis kaimas šalia Černihivo su mažiau kaip trimis šimtais gyventojų. Beveik trečdalį kaimo namų okupantai sulygino su žeme. Sunaikinta ir išgrobstyta žemės ūkio technika. Dvylika Rusijos nužudytų civilių. Jų kūnus rasdavo net vietos šventykloje, kur orkai įsirengė būstinę.
Lukašivkoje dislokavosi apie pusę tūkstančio Rusijos kareivių. Kaimyninėje Ivanivkoje – vos ne dvigubai daugiau. Būtent iš šių kaimų orkai apšaudydavo ir civilius, bandančius bėgti nuo okupacijos, ir mašinas su žurnalistais ir savanoriais, siekusiais patekti į užblokuotą Černihivą.
Lukašivkoje ir Ivanivkoje okupantai rengdavo safarius medžiodami karves ir kiaules. Išsipūtę karvių kūnai su kulkų suvarpytomis galvomis gulėjo visoje fermos teritorijoje. 110 nužudytų gyvulių – suaugusių karvių, veršiukų. Rašistai net nušovė vieną veršingą karvę, kuri jau pradėjo veršiuotis. Per stebuklą išgyvenusių karvių mėnesį niekas nemelžė.
Ūkininkas Vadimas Minevskis iki karo turėjo 400 kiaulių. Jo kiaulėmis rašistai maitino savo kariuomenę. Kiaules nušaudavo, nuo jų tiesiog nupjaudavo odą. Išpjaudavo tik geriausius mėsos gabalus – visa kita išmesdavo.
Orkai linksmindavosi ne tik medžiodami gyvulius. Jie medžiodavo ir žmones. Lukašivkos gyventojus reguliariai vesdavo sušaudyti – leisdavo kulkas virš žmonių galvų.
Į Ivanivką po daugybės apšaudymų rusai įėjo dviem kolonomis – 140 ir 250 technikos vienetų. Vietos gyventoja Liubovė sako, kad šalia jos namo Rusijos okupantai kovo 4-ąją numetė aviacinę bombą. Iškrito durys ir langai. Kieme po sprogimo liko 10 x 8 metrų dydžio ir 4 metų gylio duobė.
Okupantai uždarė įvažiavimus ir išvažiavimus, atėmė iš kaimo gyventojų telefonus, apsistodavo, kur užsinorėdavo. Įvedė komendanto valandą, išeiti buvo leidžiama tik nuo 8 val. iki 10 val. Bet ir tuo metu tai buvo pavojinga, tekdavo laipioti per langus ir sėlinti per daržus.
Centrinėje gatvėje kas trečias namas sugriautas. Ties išvažiavimu iš kaimo – visiškai sunaikinti vietos kultūros namai.
Rusai vogdavo viską, ką įmanoma. Pirmiausia – mobiliuosius telefonus, kuriuos reikalavo atiduoti grasindami sušaudyti. Ypač jei rasdavo telefonus be SIM kortelių.
Imdavo viską: pradedant bulvėmis ir konservais ir baigiant televizoriais, nešiojamaisiais kompiuteriais ir skalbyklėmis. Ko negalėjo išnešti – laužydavo, televizorius subadydavo peiliniais durtuvais ir kapodavo kirviais.
„Gastrolierius“ su ašaromis akyse prisimena vietos gyventoja teta Liuba – septyniasdešimtmetė pardavėja:
„Nuėjo į garažą. Paėmė galąstuvą. Supjaustė dviračio ratus. Jie daugeliui šaudė per mašinų ratus. Kai kuriuose namuose, kur jie buvo, kramtomąja guma užklijavo elektros lizdus, visur pripurvino. Ivanivkoje oficialiais duomenimis nužudyti septyni civiliai.
„Vienas jų – mano dėdė Igoris Aleksandrovičius Zujekas, gimęs 1964-aisiais metais. Šis žmogus grįžo iš Afganistano karo, o rusai sudegino jį kartu su namu“, – sako jungtinės teritorinės bendruomenės vadovė Jelena Švydka. Dar daugiau yra dingusių be žinios, bet tikslaus skaičiaus nėra. Pagyvenusi moteris sudegė troboje. Vyras ėjo šalia ligoninės, kurioje bazavosi rusai, ir jį sušaudė, – „po to tik jo kaulus surinko, be galvos“. Kai kurie susprogo užlipę ant minų, kaime iki šiol galima pamatyti pagaliukus su raudona skarele, taip pažymėtos užminuotos vietos.
… Jahidnės kaime ant baltos drėgnos mokyklos rūsio sienos raudonu pieštuku ranka nupieštas kalendorius. Tai žmonių, išbuvusių čia nuo kovo penktosios iki balandžio antrosios, kančių kronika. Šis kaimas taip pat šalia Černihivo. Okupantai jį kontroliavo beveik mėnesį…
Visi apimti siaubo pasakoja apie Jahidnės kaimą. Čia buvo apsistoję buriatai. Kalbama apie didelį kiekį nužudytų taikių gyventojų ir išprievartautų moterų.
…Jauna šeima, mažas vaikas. Važiavo mašina, rusai juos sustabdė. Vyras išlipo iš mašinos. Žmona irgi išlipo, bet net nespėjo pastebėti, o jos vyrą ir dukrą jau nužudė.
Kai atėjo rašistai, jie grasindami ginklais išvarė vyrus, moteris ir vaikus iš namų ir nuvedė į vietos mokyklos rūsį, kuriame laikė keturias savaites. Maždaug 130 asmenų gyveno 65 kv. m. ploto rūsyje.
Išgyvenęs šias kančias liudininkas Nikolajus pasakoja: „Turėjau pusę kvadratinio metro. Miegojau stovėdamas. Pririšdavau save šaliku prie švediškos sienelės, kad nenukrisčiau“.
Judėti rūsyje neužlipant ant kitų žmonių buvo neįmanoma. Ten buvo maždaug 40–50 vaikų, įskaitant kūdikius. Mažiausiam buvo suėję du mėnesiai.
Penkiolikmetė Anastasija gyveno rūsyje kartu su tėvu ir močiute. „Vietos beveik nebuvo. Gyvenome sėdėdami. Miegojome sėdėdami. Išvis negaliu pasakyti, kad miegojome. Tai buvo neįmanoma. Aplinkui krito tiek sviedinių. Tai buvo nepakeliama“, – sako ji.
Patalpoje nebuvo ventiliacijos. Rūsio langai užkalti. Anot Nikolajaus, per rūsyje praleistą mėnesį jis pamatė 12 asmenų mirtį.
Daugelis mirusiųjų buvo jau pagyvenę žmonės. Nikolajus nežino tikslios mirčių priežasties, bet mano, kad jie užduso. Iškart išnešti iš rūsio mirusiųjų kūnus buvo neįmanoma. Kareiviai neleisdavo išnešinėti lavonų kasdien. Tai reiškia, kad žmonės, taip pat ir vaikai, praleisdavo šalia lavonų valandų valandas. Kartais lavonų neišnešdavo net keletą dienų.
„Aš jų labai gailėjau. Jie tiesiog mirdavo. Aš juos pažinojau, jie buvo geri žmonės. Tiesiog sėdėdavo ir mirdavo“, – apie rūsyje mirusius žmones kalba Anastasija.
„Įprastomis sąlygomis jie nebūtų mirę. Putinas – karo nusikaltėlis“, – sako Nikolajus.
Didžiąją dalį laiko žmonės negalėjo išeiti iš rūsio net tam, kad pasinaudotų tualetu. Jiems teko naudoti kibirus.
„Kartais rusai išvesdavo mus į viršų ir prisidengdavo mumis, kaip gyvais skydais“, – sako Nikolajus. Kai buvo galima išeiti į lauką, belaisviams leisdavo lauke, ant atviros ugnies, gaminti maistą.
Rusų kariuomenė iš Jahidnės pasitraukė balandžio trečiąją dieną.
Rusų okupantai apšaudė Černihivo sritį ir patį Černihivą nuo pirmųjų didžiulio masto įsiveržimo dienų. Mieste nebuvo šviesos, dujų, vandens. Žmonės gamindavo maistą ant laužų. Masinio evakavimo atlikti nepavyko. Okupantai užminavo kelius ir numetė aviacines bombas ant automobilių tilto per Desnos upę, jungiančio Kyjivą ir Černihivą. Tie, kas išdrįsdavo išvažiuoti, naudojo miško takelius.
Černihivo pakraščius priešai subombardavo visiškai, priemiesčius – iki 60 proc. Iki karo veiksmų pradžios Černihive gyveno 285–290 tūkstančių asmenų, maždaug pusei jų pavyko išvykti. Dabar, anot mero V. Antrošenkos, mieste liko 80–95 tūkstančiai gyventojų.
Dėl žuvusiųjų skaičiaus meras pažymėjo: „Galiu pasakyti apytikslį skaičių – 700, tai tiek kariškiai, tiek civiliai“.
Kai rusų kariuomenė pasitraukė iš priemiesčių, savanoriai pradėjo laidoti žuvusiuosius. Dalis vietos kapinių visiškai užimta naujų kapų. Į kiekvieną įsmeigta lentelė su vardu. Gyventojai, ieškantys giminių, ateina čia patikrinti ant lentelių surašytų vardų.
Buvo subombarduotas vietos futbolo stadionas. Aikštės centre, ten kur nukrito viena iš bombų, yra gigantiška duobė. Dar viena bomba pataikė į tribūną, kuri virto plastiko ir metalo nuolaužų krūva.
Vaikų biblioteka, esanti istoriniame pastate netoli nuo stadiono, buvo taip pat iš dalies sugriauta.
Per apšaudymus sunaikinti: viešbutis „Ukraina“, centrinis paštas, Ščorso kinoteatras, pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą. Sugriautas miesto parkas, paplūdimyje guli raketų nuolaužos, apgadintos mokyklos ir vaikų darželiai.
Rusijos kariuomenė tikslingai apšaudė Černihivo termofikacinę elektrinę: ji visiškai suniokota, sutaisyti jos neįmanoma ir, pagal darbuotojų ir miesto valdžios vertinimus, jai atkurti prireiks maždaug dvejų metų. Siaubinga okupacija baigėsi. Rusai pasišalino labai greitai. Ukrainos jėgos struktūrų pajėgos prie Černihivo iš rusų okupantų išvadavo trys gyvenvietes: Kolyčivką, Jahidnę ir Ivanivką.
Apie tai kalbama „Telegram“ kanalo „Operativnyj VSU“ („Оперативный ВСУ“) publikacijoje: „Kolyčivka, Jahidnė, Ivanivka… Šios Černihivo srities gyvenvietės dar ilgai prisimins karo baisybes… Patys Putiną palaikantys žudikai atgulė negyvi į Ukrainos žemę arba apgailėtinai pabėgo“. Buvo pažymėta, kad trasa, einanti nuo Černihivo Kozelecio link, užgriozdinta Rusijos metalo laužo.
Viršelio nuotrauka: Serhijus Horbenko ir Liudas Mažylis susitikime su Mažeikių Trečiojo Amžiaus universitetu
2022.05.20
Liudas Mažylis. Baltarusijos karinė integracija su Rusija: kaina – šalies suverenitetas
Europos ligšiolinė senoji saugumo architektūra keičiasi. Vakarų Europos valstybės vis mažiau abejoja dėl tikrųjų Rusijos užmojų kare su Ukraina. Ekspertai pastebi kardinalias geopolitines slinktis visame regione: Baltarusija tampa visiškai Maskvos valdoma, dešimtmečius neutralios Švedija ir Suomija teikia paraiškas tapti NATO narėmis, Moldovoje saugumo parengtis – aukščiausia, o kovo 3 d. pateikta paraiška dėl narystės ES tik dar kartą primena laisvą demokratinės valstybės apsisprendimą. Baltarusijoje priešingai: dėl A. Lukašenkos politinės laikysenos ji tapo kaip niekada priklausoma nuo Maskvos režimo. Dabartinė Baltarusija – tiesioginis Rusijos satelitas, visiškai neribojama Rusijos politikos veikimo erdvė. Stojus atpildo valandai dėl Rusijos agresijos Ukrainoje, Baltarusija, kaip tiesioginė Rusijos sąjungininkė tame kare, taip pat turės prisiimti atsakomybę.
Nėra jokių abejonių, kad diktatoriaus Lukašenkos valdoma Baltarusija jau seniai tapo lygiaverte Rusijai kaltininke invazijos prieš Ukrainą kontekste. Nuo vasario 24 d. iš Baltarusijos teritorijos į Ukrainą paleista mažiausiai 700 raketų. Vykstant agresijai prieš Ukrainą Baltarusija teikia Rusijai pilną logistinę paramą. Teritorinė, oro, infrastruktūra, oro operacijų kontrolė – Ukrainoje veikia 50 punktų. Lukašenka sudaro galimybę dislokuoti ir transportuoti Rusijos karinį personalą (5000 dislokuotų rusų karių) šalies teritorijoje, saugoti karinę įrangą ir ginklus, įskaitant sunkiuosius (atsiranda branduolinio ginklo dislokavimo galimybė), leidžia Rusijos kariniams orlaiviams skristi virš Baltarusijos oro erdvės į Ukrainą, aprūpinant degalų papildymo punktais. Viso to dėka, Putinas tampa šalies de facto šeimininku. Rusijos ginkluotės telkimas Baltarusijos teritoriją paverčia „Vakarų karine apygarda“. Kalbant apie karinį Baltarusijos suverenitetą, jo tiesiog neliko. Dar 2021 m. lapkritį Lukašenka pasirašė dekretą, patvirtinantį „sąjunginės valstybės“ karinę doktriną, kurioje šalies kariuomenė yra pilnai integruojama su Rusijos kariniais daliniais. Operaciniame lygmenyje, pagal naująją karinę doktriną baltarusių daliniai veiks išvien su rusų pajėgomis, todėl galimybė, jog Lukašenka sausumos pajėgas pasiųs į Ukrainą, yra labai reali. Tiesa, buvo išreikšta abejonių, kad aukšto lygio karininkai Baltarusijoje bandė vilkinti šalies procesą dėl tiesioginio savo pajėgų įtraukimo į karą. Tačiau jau nuo gegužės 10 d. Baltarusija pradėjo antrąjį reagavimo pajėgų patikrinimo etapą, todėl sausumos pajėgų taktinės grupės buvo nukreiptos Vakarų ir Šiaurės Vakarų kryptimis, laukiant tolimesnių veiksmų. Didžioji dalis baltarusių, remiantis „Chatham House“ apklausomis, nepalaiko karo Ukrainoje ir tiki, kad įsitraukimas neigiamai paveiks šalį. Tad, jeigu Baltarusija pasiųstų savo karines pajėgas į Ukrainą, pilietinės visuomenės konfrontacija su režimu ir naujų protestų tikimybė tik padidėtų.
Kitu požiūriu, tokia karinė integracija tiesiogiai paliečia Baltijos šalių saugumą: Kaliningrade dislokuotos trumpojo nuotolio raketos „Iskander“ dabar galimai bus dislokuotos ir Baltarusijoje. O dar ir 2022 m. vasario 27 d. Baltarusija surengė neteisėtą referendumą, kuriame buvo patvirtinta nauja konstitucija, pakeitusi šalies neutralumo, tiksliau, nebranduolinės valstybės statusą. Todėl Rusija dabar dėl pilnos karinės integracijos galės pasinaudoti Baltarusijos teritorija laikyti branduolinius ginklus, o tai komplikuoja Europos gynybines pozicijas. Kitas klausimas, kaip ateityje Suomija ir Švedija papildys šiaurinę gynybą, Baltijos jūrai tampant „NATO vidaus ežeru“.
Nuo 2020 m. prezidento rinkimų, represijų Baltarusijoje tempas nelėtėja. 2022 m. gegužės 4 d. buvo priimtas baudžiamojo kodekso 289 straipsnio pakeitimas, kuriuo įvedama mirties bausmė už „bandymus vykdyti teroro aktus“. Todėl jokia santykių normalizacija su ES atrodo neįmanoma. Lukašenka nesutinka įgyvendinti jokių reikalavimų dėl politinių kalinių paleidimo, represijų nutraukimo ar demokratinių rinkimų organizavimo. Europos Parlamento gegužės 18 d. rezoliucijoje dėl opozicijos persekiojimo ir profesinių sąjungų vadovų sulaikymų Baltarusijoje išreikšta pozicija, jog visos ES sankcijos, taikomos Rusijai, turi būti griežtai pritaikytos ir Baltarusijai. To dėka, principinga politika Lukašenkos atžvilgiu stumia jį į vis gilesnę izoliaciją. Ekspertai nebemato galimybių kaip nors „įkalti pleištą“ tarp dabartinių Rusijos ir Baltarusijos režimų. O patsai Lukašenka vis dar neatsisako ambicijų tapti „didžiuoju derybininku“ ir užimti vietą tarp įtakingų veikėjų prie derybų stalo, kaip tai buvo įvykę 2014 m. Minske po Krymo aneksijos. Būdamas de facto Rusijos agresijos Ukrainoje dalyvis ir bendrininkas, Lukašenka bando atrodyti nenorįs dalyvauti kare prieš Ukrainą (nors faktiškai tai daro nuo pat pirmos karo dienos) ir vaizduoti, jog bando sugrįžti prie „balansavimo politikos“, kuri savo laiku Minsko režimui buvo naudinga. Balandį Baltarusijos užsienio reikalų ministras Vladimiras Makėjus išsiuntė konfidencialų laišką daugeliui Europos šalių lyderių, prašydamas Vakarų panaikinti sankcijas Baltarusijai ir neigdamas, kad šalis dalyvauja kare prieš Ukrainą. Tokie desperatiški žingsniai tik parodo, kad Lukašenkos ir jį supančių aplinkos žmonių ateitis yra komplikuota.
Politinės Lukašenkos perspektyvos miglotos dar ir dėl finansinės priklausomybės nuo Maskvos. Lukašenka, matydamas, kad režimo ekonomika yra tiesiog traiškoma dėl ES taikomų sektorinių ekonominių sankcijų, imasi desperatiškų veiksmų. Pavyzdys – bevizio režimo įvedimas Lietuvos ir Latvijos gyventojams. Žinoma, tokia strategija tikrai neatgaivins ekonomikos, nebent bus eilinį kartą bus išnaudota propagandiniams tikslams.
O apibendrinant analizę, tenka su nerimu konstatuoti, kad, net ir karui Ukrainoje pasibaigus, Rusijos politinė ir karinė įtaka Baltarusijai nesumažės, o Rusijos kariuomenė liks Baltarusijoje ilgam.
R. Juknevičienė: „Putino Rusija turi būti nugalėta, o karo nusikaltėliai – nuteisti“
Europos Parlamento narė Rasa Juknevičienė ketvirtadienį Strasbūre vykstančioje plenarinėje sesijoje diskusijoje apie Rusijos karo Ukrainoje pasekmes moterims ir vaikams pažymėjo, kad Putino Rusija turi būti nugalėta, o karo nusikaltėliai – nuteisti. Ji perskaitė Bučoje ir Irpinėje įvydytų karo nusikaltimų liudijimus.
„Nutariau pasinaudoti Europos Parlamento tribūna ir perskaityti bent keletą šiurpių istorijų apie rusų okupantų išprievartavimus. Pasaulis turi žinoti apie Putino armijos įvykdytus žiaurumus“, –sakė EP narė R. Juknevičienė.
„Buča: Mama, tėtis, 9 m. mergaitė ir 5 m. sūnus. Kadyrovcai atėjo į jų namus. Tėvo rankos buvo surištos, jis buvo parklupdytas ant kelių ir nušautas savo žmonos ir vaikų akyse. Kitą dieną berniuko genitalijos buvo nupjautos, jis mirė dėl nukraujavimo. Motina ir dukra buvo prievartaujamos dvi savaites.
Mama, tėtis, seneliai ir dviejų metų mergaitė. Jie buvo rasti namuose negyvi. Tėvas surištomis rankomis, nušautas. Vaikui – perpjauta gerklė, motina su išdraskytomis genitalijomis.
14 m. mergaitė buvo išprievartauta penkių rusų okupantų., dabar ji nėščia.
11 m. berniukas buvo išprievartautas savo motinos akivaizdoje. Ji buvo pririšta prie kėdės ir turėjo tai stebėti.
Irpinė: 9 m. mergaitę išprievartavo vienuolika. Buvo rasta 11 spermos mėginių. Tada jie išpjaustė Z raidę ant jos krūtinės ir perpjovė pilvą. Jos tėvai buvo nužudyti jos akivaizdoje. Ir dar daugiau…
Brangūs kolegos, Putino Rusija turi būti nugalėta, o karo nusikaltėliai – nuteisti.
Brangūs broliai ir sesės Ukrainoje, mes esame kartu su jumis. Šlovė Ukrainai!“
Debatuose kalbėjusi Europos Komisijos narė Ylva Johansson (Ilva Johanson) pažymėjo, kad seksualinė prievarta yra nusikaltimas prieš moteris, karo nusikaltimas.
„Turime nepalikti akmens ant akmens, kol nerasime ir nenubausime nusikaltėlių. Turime padaryti viską, kad padėtume aukoms“, – sakė eurokomisarė.
Šioje plenarinėje sesijoje taip pat bus balsuojama dėl rezoliucijos, smerkiančios seksualinio smurto ir lyties pagrindu vykdomo smurto kaip karo ginklo naudojimą ir kviečiančios ES apginti moteris nuo smurto bei prekybos žmonėmis bei užtikrinti, kad joms būtų prieinamos svarbiausios sveikatos apsaugos paslaugos.
Besitęsiant Rusijos karui prieš Ukrainą gausu pranešimų apie prievartaujamas moteris, vaikus. Seksualinė prievarta laikoma karo nusikaltimu.
Jungtinių Tautų duomenimis, nuo karo Ukrainoje pradžios iš šalies buvo priversti išvykti apie 5,2 mln. žmonių, 90 proc. jų – moterys ir vaikai. Dar per 7,7 mln. asmenų buvo priversti palikti savo namus, bet liko Ukrainoje.
