2024.04.19

A.Kubilius. Antrojo pasaulinio karo pamokos šių dienų Europai

I dalis. Pergalės Plano pamoka

Europos Parlamentas, supykęs dėl ES šalių valdžių impotencijos karinės paramos Ukrainai reikaluose, nutarė atidėti Europos Sąjungos Tarybos (tame tarpe ir Vadovų Tarybos) biudžeto ataskaitos patvirtinimą. Po įspūdingos buvusio Belgijos Premjero Guy Verhofstadt kalbos, kurios metu jis pareikalavo, kad tokio klausimo svarstymas būtų atidėtas iki tol, kol šalys narės (kurios ir priima ES sprendimus Vadovų Taryboje) nesusitars dėl neatidėliotino bent 7 Patriot sistemų pristatymo Ukrainai, pasigirdo audringi parlamentarų plojimai ir tokiam pasiūlymui buvo pritarta milžiniška balsų dauguma.

Iš tiesų kartais apima niūraus beviltiškumo jausmas, kai matai, kaip vienas po kito Europos Sąjungos premjerai ir prezidentai ragina visus kitus suteikti daugiau karinės paramos Ukrainai, prisiekinėja, kad Rusija negali laimėti, tačiau realybėje Ukraina sulaukia vis mažiau ES ir visų Vakarų karinės paramos, o Rusija vis labiau intensyvina Ukrainos miestų ir energetinės infrastruktūros bombardavimus, nes Ukraina nebeturi kuo gintis nuo raketų ir dronų atakų. Tuo tarpu, kaip skelbia J.Borrell, Europos Sąjungos šalys turi bent 100 Patriot sistemų, kurių šiuo metu niekam nenaudoja, nes su niekuo nekariauja.

Kyla klausimas – kaip įveikti tokią Vakarų impotenciją, kai tarp garsių paramos pareiškimų ir realios paramos suteikimo atsiranda vis platėjantis beviltiškumo plyšys?

Norint rasti būdą, kuris galbūt padėtų Vakarams suvokti, ką šiandien reikia daryti (ir ko nedaryti), geriausia būtų visiems sugrįžti į mokyklų suolus ir pasimokyti II Pasaulinio karo istorijos.

1941 metų vasarą, dar iki gruodžio mėnesio Pearl Harboro atakos ir JAV sprendimo stoti į karą tiek prieš Japoniją, tiek ir prieš Hitlerį, Prezidentas F. D. Roosevelt suprato, kad tokiam karui reikia pradėti ruoštis. 1941 metų birželį, nors JAV vis dar laikėsi nedalyvavimo kare politikos, tačiau Jungtinės Valstijos jau teikė lend-leas’o paramą Britanijai ir Sovietų Sąjungai. W. Churchill tam, kad JAV karinės paramos teikimas kovojančiai Britanijai būtų geriau koordinuojamas, į Vašingtoną atsiuntė sutriuškintos Prancūzijos atstovą, būsimąjį Europos Bendrijos krikštatėvį Jean Monnet, kuris dar ikikarinėje Prancūzijoje buvo pagarsėjęs, kaip geras strateginių planų rengėjas. Kaip rašo istorijos vadovėliai W.Churchill ir J.Monnet sugebėjo įtikinti JAV Prezidentą F.D. Roosevelt ir karinių pajėgų vadą G. Marshall pradėti rengti JAV dalyvavimo kare planą. G. Marshall, gavęs tokį pavedimą, paskyrė Karinių Pajėgų Planavimo komitete dirbusį pulkininką A. Wedemeyer kartu su bendradarbiais parengti tokį planą. Po 3 mėnesių intensyvaus darbo gimė Pergalės Planas, labai tiksliai numatęs, kad JAV karinis prioritetas bus Hitlerio sutriuškinimas Europos žemyne. Kartu buvo tiksliai suskaičiuota, ko reikės tokiai pergalei pasiekti. Skaičiavimai parodė, kad tam JAV turės mobilizuoti 8 mln. dydžio karines pajėgas (1941 metais JAV ginkluotosios pajėgos buvo tik kelių šimtų tūkstančių dydžio), taip pat buvo suskaičiuota, kaip ir kur tokios pajėgos bus apmokytos, kur ir kada bus pagaminta reikalinga ginkluotė ir pastatytas transportavimui į Europą reikalingas laivynas. Taip pat buvo skaičiuojama ir kokia ginkluotė turės būti pagaminta, norint tuo pat metu ginklais tinkamai aprūpinti ir Britaniją bei Sovietų Sąjungą.

Visa tai suskaičiavus buvo nustatyta, kad JAV bus pasirengusi išsilaipinti Prancūzijoje 1943 metų liepos mėnesį. Taip buvo parengtas Pergalės Planas, pergalės prieš Hitlerį planas. Kaip rašo istorikai, toks Pergalės Planas mobilizuojant kariuomenę ir karinę pramonę, buvo įgyvendintas stebėtinai tiksliai, išskyrus tai, kad W. Churchill įtikino F. D. Roosevelt JAV karinių pajėgų išsilaipinimą Prancūzijoje atidėti iki 1944-ųjų vasaros. A. Wedemeyer dar 1980-ais metais savo interviu tvirtino, kad toks atidėjimas buvo klaida ir kad jis lėmė tai, jog Sovietai spėjo iki karo pabaigos užimti visą Centrinę Europą.

Tačiau bet kuriuo atveju Hitleris buvo sutriuškintas ir tai didele dalimi lėmė tai, kad JAV dar 1941 metais parengė detalų Pergalės Planą ir jį ėmėsi nuosekliai bei efektyviai įgyvendinti.

Pirmoji II Pasaulinio karo pamoka šiandieniniams Vakarams – norint Ukrainoje pasiekti pergalę, nedelsiant reikia parengti Vakarų (ar bent Europos Sąjungos) Ukrainos Pergalės Planą.

Be abejo, iki tol, kol toks Ukrainos Pergalės Planas bus parengtas ir pradėtas įgyvendinti, neatidėliojant reikia išspręsti Patriot sistemų ir artilerijos sviedinių tiekimo problemas, tačiau Ukraina nesugebės pergalės pasiekti, jeigu ir toliau Vakarų karinė parama bus tokia atsitiktinė ir priklausanti tik nuo krizinių sprendimų: šiek tiek anksčiau Čekijos prezidentas P. Pavel (nedalyvaujantis Vadovų Tarybos posėdžiuose) ėmėsi iniciatyvos spręsti artilerijos sviedinių krizę, dabar oro gynybos krizės sprendimo ėmėsi ieškoti Europos Parlamento narys Guy Verhofstadt.

Kuo užsiima Vadovų Taryba – lieka neaišku.

Aišku tik viena, kad ir Ukrainai, ir pačiai Europos Sąjungai reikia Europos Sąjungos Plano Ukrainos Pergalei Pasiekti (arba sutrumpintai – Ukrainos Pergalės Plano). Kaip rodo II Pasaulinio karo patirtis – toks Planas yra vienintelis kelias į Ukrainos pergalę ir Putino sutriuškinimą; ligšiolinio beplanio vakarietiško chaoso ir krizinių sprendimų tąsa yra kelias tik į Rusijos pergales.

Prieš porą mėnesių ėmiausi iniciatyvos rūpintis tuo, kad ES pradėtų rengti tokį Ukrainos Pergalės Planą ir jau pavyko įtikinti Europos Liaudies Partijos (kuriai priklausome) Kongresą patvirtinti specialią Rezoliuciją, kurioje didžiausią įtaką Europos Sąjungoje turinti Europos Liaudies Partija pareikalavo, kad Europos Sąjunga artimiausiu metu parengtų tokį Ukrainos Pergalės Planą. Prieš kelias dienas ir ELP frakcija Europos Parlamente patvirtino išsamesnį šiai temai skirtą savo pozicijos dokumentą. Būtų gerai, kad ir ES Vadovų Taryboje kas nors pagaliau suvoktų tokio Ukrainos Pergalės Plano svarbą.

Pergalės nėra pasiekiamos vien tik valstybių vadovų ir kitų lyderių žodiniais narsiais pareiškimais, kad kažkas turi suteikti Ukrainai didesnę paramą. Pergalės yra pasiekiamos tik pergalių darymo būdu. Pergalių darymui reikia Pergalės plano. Tai II-jo Pasaulinio karo svarbiausia pamoka šiandieniniam karui.

 

II dalis. Penkios pagrindinės ano karo pamokos

Svarbi II-ojo Pasulinio Karo pamoka šiandienai – kad norint pasiekti Ukrainos pergalę, reikia Vakaruose parengto ir įgyvendinamo Ukrainos Pergalės Plano.

Bet tai yra ne vienintelė pamoka, kurią šiandieniniai Vakarai turi nedelsiant išmokti iš ano karo. Apie kai kurias iš tokių pamokų esu jau rašęs, bet dabar nutariau į vieną tekstą suglausti visų tokių pamokų sąvadą.

Tiesą sakant, niekaip negaliu nustoti stebėtis iš kur tuo metu buvo tiek daug stiprios intelektualios lyderystės, gebėjimo priimti neatidėliotinus strateginius sprendimus bei juos efektyviai įgyvendinti, ir kur visa tai yra dabar pradingę.

Todėl ir belieka viltis, kad II-ojo Pasaulinio karo pamokos kaip nors užpildys tą lyderystės ir strategiškumo deficitą, kuris yra tapęs pagrindiniu šių dienų Vakarų politikos bruožu.

Štai tos pamokos:

 

1 pamoka: 1938-ieji: Miuncheno „Taikos“ sutartis su Hitleriu – vartai į visuotinį karą.

Šiandien, kai iš visų pusių girdisi raginimai, kad vardan taikos reikia susodinti už taikos derybų stalo Zelenskį ir Putiną, ir kad tokiai visuotinai pageidaujamai taikai Ukraina turi paaukoti „tik“ okupuotas Krymo ir Donbaso teritorijas (tariamai todėl, kad ten gyvena rusakalbiai), yra verta dar kartą prisiminti istorines 1938-ųjų metų Miuncheno „Taikos Konferencijos“ (toks buvo jos oficialus pavadinimas) pamokas.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris (kartu su Benito Mussolini) įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti taip pat tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (Neville Chamberlain ir Édouard Daladier) vardan „taikos“ ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinome, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją, kartu perimdamas visus Čekoslovakijos karinius resursus ir galingą Čekoslovakijos karinę pramonę. Jau 1939 metų rugsėjo mėnesį čekiški tankai su vokiečių kariuomenės tankistais riedėjo Varšuvos, o 1940 metų gegužę ir Paryžiaus gatvėmis.

Pamokos esmė paprasta: tartis su agresoriumi dėl to, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai „slidus“ reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose. Kaip „taikos“ derybos su Hitleriu, taip ir „taikos“ derybos su Putinu baigsis tuo pačiu: bus atverti vartai Putinui užimti visą Ukrainą, o kartu ir perimti galingą Ukrainos pramonės potencialą. Po metų ar dvejų Charkive pagaminti tankai rusų tankistų valdomi riedėtų tomis pačiomis Varšuvos gatvėmis.

 

2 pamoka: 1940-ujų pabaigoje Roosevelt ir Churchill pradeda kurti ne „pro-britišką“ koaliciją, o „anti-Hitlerinę“ koaliciją

1940 metų pabaigoje W.Churchill pradeda intensyviai bendrauti su trečiai kadencijai perrinktu F.D. Roosevelt. Taip padedami pamatai antihitlerinės koalicijos formavimui, nors JAV dar nedalyvauja kare. 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV karinio jūrų laivyno bazėje „Argentina“, kuri buvo įkurta Placentia įlankoje Kanados Šiaurės Atlanto pakrantėje, W. Churchill ir F. D. Roosevelt pirmą kartą susitiko akis į akį nuo tada, kai prasidėjo II Pasaulinis karas. Ten gimė Atlanto Chartija – pamatinis antihitlerinės koalicijos karo plano ir būsimojo pokario tvarką nustatantis strateginis dokumentas.

Norint, kad Vakarai ir šiandien turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmiausia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislavas Inozemcevas – Antrajame Pasauliniame kare pergalė prieš Adolfą Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „pro-britaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi antihitlerinė koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „antiputinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško V.Putino režimo sutriuškinimo, bent jau Ukrainoje. Tokios „antiputiniškos koalicijos“ sukūrimas yra būtina sąlyga tam, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją kiekvienais metais investuotų ne mažiau 100 mlrd. eurų, be ko pergalė niekaip nebus pasiekta.

 

3 pamoka: 1941 metų vasarą F.D. Roosevelt pavedimu pulkininkas A. Wedemeyer parengia tikslų ir išsamų antihitlerinės koalicijos Pergalės Planą.

Kodėl šiandien reikia tokio pat pobūdžio Ukrainos Pergalės Plano, surašyta I-oje dalyje.

 

4 pamoka: 1943-iųjų sausis – F.D.Roosevelt ir W. Churchill paskelbia Kasablankos Deklaraciją dėl karo tikslo: „besąlyginė Hitlerio kapituliacija“.

1943 metų sausį Kasablankos konferencijos metu F. D. Roosvelt ir W. Churchill, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Charles de Gaulle (nedalyvaujant Josifui Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardytas tikslas nepaliko jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“, karo tikslas ir pergalės apibrėžimas yra tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija. Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos. Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats F. D. Roosevelt: vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti „besąlygiškos kapituliacijos“ politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapituliacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei kovinę dvasią, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas F.D.Roosevelt Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią nacistinę filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis. Istorija parodė, kad F.D.Roosvelt ir W.Churchill suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija – visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlygiškos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Šiandien svarbiausia priežastis, kodėl dalis Vakarų lyderių nedrįsta Ukrainai skirti didesnės karinės paramos yra ta, kad šie lyderiai bijo Rusijos kariuomenės sutriuškinimo ir Putino režimo griūties, nes baiminasi, kad po to Rusijoje susiklostys tik dar blogesnė padėtis: į valdžią ateis dar kruvinesni diktatoriai, ar prasidės kruvina Rusijos griūtis ir regionų tarpusavio kovos, kai nebebus aišku, kas toliau valdys Rusijos branduolinį ginklą.

II-ojo Pasulinio karo pamoka yra aiški – nereikia bijoti sutriuškinti agresorių. Kaip po Hitlerio atsivėrė galimybės atgimti demokratinei Vokietijai, taip ir po Putino sutriuškinimo atsivers galimybės pozityvioms permainoms Rusijoje. O tai ir yra svarbiausia sąlyga tvariai taikai Europos žemyne. Tam visų pirma reikia Ukrainos pergalės ir Ukrainos Pergalės Plano.

 

5 pamoka. 1944-ieji: Vakarų (nugalėtojų) planas pokarinei sutriuškintai Vokietijai (be Hitlerio): nuo Morgenthau Plano iki Maršalo Plano

Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi paties Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindine nuostata, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti, jog po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo Pasaulinio karo. Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo pobūdžiu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).

Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas. Tokiu būdu jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir prezidentas Harry S.Truman pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, todėl skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius Jamesas F.Byrnes 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir ekonomiškai stiprios Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (taip pat ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir nuo Stalino komunistinės ekspansijos.

Ši II Pasaulinio karo pamoka mums šiandien sako – jeigu norime didesnio saugumo sau, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad kada nors po Ukrainos pergalės ir Putino sutriuškinimo atgimusi demokratinė Rusija turėtų galimybes vystytis ekonomiškai ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome, kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą, skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ .

 

******

Tokios yra II-ojo Pasaulinio karo pamokos dabartinei Europos Sąjungai.

Jeigu visas šias pamokas sudedi į vieną krepšį, supranti, kad Europos Sąjungai šiuo metu reikia sutarti ne tik dėl Ukrainos Pergalės Plano, bet ir dėl platesnės bei ilgesnio laikotarpio strategijos, skirtos Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkai. Kitaip sakant, reikia ne tik Ukrainos Pergalės Plano, bet ir Rusijos bei Baltarusijos transformacijos strategijos, tampriai susietos su Ukrainos pergale. Galime sakyti, kad Europos Sajungai reikia Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkos Grand strategijos.

2022 metų pabaigoje J.Borrell, kalbėdamas Europos Parlamente pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga neturėjo Rusijos strategijos, nes ES buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu ES neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai Rusijos atžvilgiu.

J.Borrell tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu.

Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai Ukrainos atžvilgiu.

O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus įkvepiantis pavyzdys eiliniams rusams. V. Putinas karą prieš Ukrainą pradėjo tik todėl, kad išsigando, jog ji gali tapti tokiu sėkmės pavyzdžiu.

Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir tokios pergalės tapimo postūmiu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.

Laikas pradėti įgyvendinti tokią tvarios taikos Europos kontinente Grand strategiją.

 

2024.02.23

Liudas Mažylis. (Ne)išmoktos Europos pamokos

Jau nuo pat 2022 m. vasario, kai prasidėjo rusų karinė invazija į Ukrainą, ES lyderiai labai aiškiai deklaravo, jog ukrainiečiai kaunasi ir žūsta gindami mus, Europos laisvę. Iš pirmo žvilgsnio, atrodo, kad toks herojiškas naratyvas suvienijo ir sutelkė Europą bendram tikslui – Ukrainos pergalei. Visgi, stringanti karinė parama Ukrainai, susijusi su lėtais Europos pramonės gamybos tempais, kelia rimtą nerimą ne tik dėl Ukrainos pergalės, bet dar ir dėl pačios bendrijos gebėjimo apsiginti. Strateginiame lygmenyje ES institucijos iš tiesų priėmė neregėtą kiekį naujų iniciatyvų ir instrumentų, skirtų tiek Ukrainos gynybai, tiek Europos saugumo situacijos sustiprinimui. Tačiau reikia pripažinti, kad po Antrojo pasaulinio karo Europos gynybos architektūra, kuri buvo paremta JAV saugumo garantijomis, nebėra savaime suprantama. O geopolitiniai aljansai, kurie praeityje atrodė labai aiškūs, šiandien tampa vis sunkiau nuspėjami.

Bandant įvertinti dabartinę saugumo situaciją objektyviai, reikia suvokti, kad Ukrainoje jau prasideda tretieji Rusijos plataus masto invazijos metai.  Šalis kasdien patiria raketų atakas prieš savo miestus, o rytuose okupantai ne tik sėkmingai laiko užimtas pozicijas, bet ir vėl bando kontratakuoti. Pavyzdžiui, prieš kelias dienas ukrainiečių kariai po ilgos apgulties turėjo pasitraukti iš Avdijivkos miesto, esančio Rytų Ukrainoje. O fronte vis labiau masiškai trūksta amunicijos bei Ukrainos karinėms pajėgoms tampa vis sunkiau išlaikyti turimas pozicijas. Todėl galima pastebėti, jog Vakaruose jau nebeliko ne tik perdėto optimizmo, koks buvo karo pradžioje, bet, galima sakyti, neliko ir politinės inercijos. Kitaip tariant, sprendimų priėmimo tempai sulėtėjo. O dar ir laikinai strigo finansinė ir karinė parama Ukrainai. Kita vertus, buvo tik laiko klausimas, kada ES narės ras kompromisą dėl 50 mlrd. eurų makrofinansinės paramos paketo Ukrainai. 2024 m. vasario 1 d. Vadovų Taryboje pavyko susitarti dėl ilgalaikės paramos, tačiau daug sunkiau ir vėliau nei tikėtasi. O pavienės ES narės, pavyzdžiui, Prancūzija, dar praeitą savaitę pasirašė saugumo paktą su Ukraina ir pažadėjo skirti iki 3 mlrd. eurų papildomos karinės pagalbos. Tačiau, reikia pripažinti, Europa bando skubiai didinti karinę paramą reaguodama į vis sunkiau nuspėjamą JAV politinę situaciją. Nuo 2023 m. rudens JAV įstrigo kritinės reikšmės 60 mlrd. dolerių paramos paketas, skirtas Ukrainai. Tokia situacija susiklostė dėl politinių nesutarimų, paliečiančių JAV nacionalinio saugumo finansavimą. Žinoma, JAV artėja prezidento rinkimai, todėl panašu, kad rinkiminis laikotarpis dar labiau apsunkins sprendimų priėmimą. Tačiau, šiek tiek ironizuojant, galima tik spėlioti, ar greitas ar partijų sutarimas dėl paramos Ukrainai, Izraeliui ir Taivanui bei sutarimas dėl sienos su Meksika apsaugos atitiktų amerikietišką demokratijos kultūrą, kad visi klausimai būtų išspręsti dar likus 6 mėnesiams iki rinkimų? Greičiausiai ne. Visgi ekspertai teigia, kad galutinis susitarimas jau arti, kadangi įstatymo projektas buvo patvirtintas Senate, o dabar likęs pritarimas Atstovų rūmuose. Nors ten taip pat yra nei kiek ne mažesnis susipriešinimas.

Europos gynybos pramonės pasirengimas karui su Ukraina dar tik įsivažiuoja. Nors žemyno gynybos pramonė padidino šaudmenų gamybos pajėgumus net 40 proc., ES tikslas iki 2024 m. kovo pagaminti ir perduoti Ukrainai 1 mln. artilerijos sviedinių nebus įvykdytas. Dabar karo ekspertai ir net šalių lyderiai dalijasi prognozėmis, kad Rusija savo karinius pajėgumus gali atkurti greičiau negu iki 2030 m., galimai tam, kad pradėtų karą prieš NATO šalis. Ar reikėtų rimtai reaguoti į vieno iš buvusių ir dabar vėl bandančio tapti JAV prezidentu D. Trumpo kalbas, kad Vašingtonas negintų tų šalių, kurios nemoka pakankamai už savo saugumą? Galbūt. Bet Europai ruoštis reikia. 2024 m. vasario 16–18 d. Miuncheno saugumo konferencijoje ES bei sąjungininkės patikino, kad Ukraina ir toliau ilguoju laiku bus remiama šaudmenimis ir artilerija, tačiau tam, kad Ukraina galėtų karo lauke padaryti reikšmingą kontrataką, būtina teikti daug daugiau artilerijos. Europos Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis vasario 19 d. konferencijoje paragino valstybes nares įsigyti šaudmenų Ukrainai už bloko ribų. Visgi svarbu, kad šaudmenų pirkimas iš trečiųjų šalių netaptų ilgalaike strategija. Reikia, kad Europos gynybos pramonė galėtų augti bei sulaukti investicijų iš bendrijos narių.

Dar 2023 m. liepos 13 d. Europos Parlamente balsavome už teisėkūros rezoliuciją dėl reglamento, kuriame nustatomas Šaudmenų gamybos rėmimo aktas. Šiuo aktu siekėme paspartinti šaudmenų ir raketų tiekimą Ukrainai ir padėti valstybėms narėms papildyti savo arsenalus. Buvo numatytas 500 mln. eurų finansavimas, siekiant padidinti ES gamybos pajėgumus, kad būtų išspręstas dabartinis gynybos produktų, ypač artilerijos šaudmenų, raketų ir jų komponentų trūkumas. Bendrai, tiek Europos Komisija, Vadovų Taryba, Europos Parlamentas bei kitos institucijos veikia Europos gynybos stiprinimo bei atsparumo srityje. Dėl to pastaruoju metu ir kyla daugiau klausimų, ar ES institucijoms nereiktų daugiau centralizacijos ir bendrai daugiau koordinuoto veikimo, siekiant sustiprinti bendrijos gynybinius pajėgumus. Pavyzdžiui, Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen Miuncheno saugumo konferencijos metu užsiminė, kad po 2024 m. liepą vyksiančių naujų ES rinkimų galimai būtų sukurta nauja ES gynybos komisaro pozicija. Toks sprendimas galbūt iš tiesų leistų labiau konsoliduoti bendrijos gynybos strategijos klausimus bei padėtų institucijomis veikti efektyviau. ES institucijos yra pasidalinusios gynybos ir saugumo kompetencijomis. Tarkim, už Bendrą saugumo ir gynybos politiką (BSGP) yra atsakingas Europos Sąjungos užsienio reikalų įgaliotinis Josepas Borrellis. BSGP apima karinių ar civilinių misijų dislokavimą siekiant išsaugoti taiką, užkirsti kelią konfliktams ir stiprinti tarptautinį saugumą. Europos Komisija turi Gynybos pramonės ir kosmoso generalinį direktoratą (DEFIS), kuris atsakingas už Europos gynybos fondo įgyvendinimą, gynybos rinkos konkurencingumą, karinį mobilumą bei bendrai gynybos pramonės ir kosmoso sektorių. Europos Parlamentas irgi aktyviai prisideda prie ES saugumo ir gynybos politikos formavimo.

Tačiau esminis klausimas vis dar išlieka: ar Europa, matydama, kas vyksta Ukrainoje, ruošiasi pakankamai? Ar Rusijos agresija Ukrainoje išmokė ko nors Europą? Naujai priimtų sankcijų tempai Rusijai juk irgi sulėtėjo. Nors, kita vertus, akivaizdu, kad ne paketų skaičius, o sankcijų efektyvumo klausimas, kurį dabar ir mes Europos Parlamente nuolatos eskaluojame, yra svarbiausias. Naujasis 13-asis sankcijų paketas, kuris artimiausiu metu turėtų būti patvirtintas Taryboje, irgi nepanašu, kad suduos kokių nors esminių smūgių Kremliaus karo mašinai. Bus  taikoma daugiau individualių sankcijų bei uždrausta ES juridiniams objektams prekiauti su keliomis Kinijos, Turkijos, Indijos ir Serbijos įmonėmis. Tačiau jokių naujų sektorinių sankcijų ar su jų apeidinėjimu siejamų instrumentų nebus pritaikyta. Apie naftą ir dujas net nėra ką ir kalbėti, nes apie tai jau dvejus metus kalbama. Reikia pripažinti, kad judama, bet per lėtai. O juk Rusiją ir jos gebėjimą kariauti galima susilpninti ir kitose srityse. Pavyzdžiui, mokslinis bendradarbiavimas tarp Europos ir Rusijos mokslininkų taip pat vis dar nėra sankcionuotas.

2022.11.22

Europarlamentarai ragina EK koordinuoti paramą Ukrainos energetikos infrastruktūrai

Lapkričio 22 d. Europos Parlamento (EP) nariai laišku kreipėsi į Europos Komisiją dėl Rusijos karo veiksmų sukeltos Ukrainos energetikos infrastruktūros krizės. Prie šios prof. Liudo Mažylio iniciatyvos prisijungė dar 26 europarlamentarai iš skirtingų politinių grupių bei ES valstybių ir ragina Komisiją imtis koordinuotų veiksmui padedant Ukrainai. „Dėl kryptingų rusų raketų ir iranietiškų dronų atakų, nutaikytų į Ukrainos energetikos infrastruktūrą, taikūs piliečiai, viešasis bei verslo sektoriai lieka be elektros“, – laiške rašo EP nariai.

Kaip pavyzdį politikai pateikia, 2022 m. spalio 22 dieną, kai 1,5 milijono žmonių Ukrainoje buvo likę be elektros. Kreipdamiesi europarlamentarai akcentuoja , kad remiantis Ukrainos institucijų duomenimis, šiai dienai daugiau nei 30 proc. viso energetikos sektoriaus yra sunaikinta. „Tokio plataus masto rusų išpuoliai Ukrainoje toliau tęsiasi, o dabartiniai elektros energijos tiekimo pajėgumai, atėjus žiemai, gali būti nepakankami aprūpinti gyventojus elektra, šiluma, taip pat ir geriamuoju vandeniu“, – apie nuolat gilėjančią humanitarinę katastrofą Ukrainoje erspėja EP nariai.

Laiške europarlamentarai prašo už vykdomąją ES politiką atsakingos institucijos atsakyti apie tai, kokių skubių veiksmų Komisija ėmėsi dėl Ukrainos energetikos infrastruktūros saugumo užtikrinimo bei jos atstatymo proceso. Kartu politikai klausia, ar Komisija ketina parengti ilgalaikę finansinės bei techninės paramos Ukrainos energetikos infrastruktūrai strategiją bei įsteigti koordinuotos paramos mechanizmą tarp tarptautinių organizacijų ir Europos Sąjungos valstybių. Laiške pateiktas klausimas ir apie papildomas ES sankcijas Rusijai dėl tyčinio energetikos infrastruktūros naikinimo bei teiraujamasi ar Komisija svarsto apie tai ir jeigu svarsto, kada ketina pateikti pasiūlymus.

„Jau tuoj žiema, vidury Europos laisva tauta kenčia nuo brutalių Rusijos karo prieš Ukrainą veiksmų. Sugriauta, o ir toliau griaunama svarbiausia kritinė infrastruktūra. Žmonės šąla, neturi elektros, vandens. Sunkiai įsivaizduojama, kaip tokiomis sąlygomis bus įmanoma teikti elementarią medicininę pagalba, juolab specializuotą. Negalime leisti, kad tai tęstųsi, turime padėti Ukrainai užtikrinti svarbiausios energetikos infrastruktūros saugumą, sugriautos – atstatymą. Turime padėti ukrainiečiams išgyventi šią žiemą. O Rusija negali likti papildomai nenubausta. Tai tikrų tikriausi karo nusikaltimai, terorizmas prieš žmogiškumą“, – situaciją aptaria laiško Europos Komisijai iniciatorius prof. Liudas Mažylis.

2022.09.30

Liudas Mažylis. Rusijos teritorinis terorizmas: desperatiški referendumai Rytuose

Rusija „įvykdė“ net keturis pseudoreferendumus. Tai – nenauja jos užvaldytose žemėse, tik šįkart glumina ir pribloškia pati proceso anatomija, beribis pasityčiojimas iš bet kokių tarptautinių normų. Tų teritorijų Maskva net pilnai nekontroliuoja, arba jose vien dykra ir griuvėsiai, gyventojai pabėgę arba ištremti… o referendumai „vykdomi“. Sovietų Sąjungos teritorijoje, nedemokratiniai referendumai nebuvo naujiena. Okupavus dalį pietų ir rytų Ukrainos teritorijos, Kremlius  mato,  kad negali jų išlaikyti, todėl imasi visų įmanomų desperatiškų metodų: mobilizacija – nesiseka, taktinis branduolinis smūgis – reikštų karo pradžią jau ir Rusijos teritorijoje. Todėl kas beliko – aneksija referendumais?

Matant šių dienų įvykius Ukrainoje, konkrečiai skubiai rengiamus neteisėtus referendumas, susidaro vaizdas, kad per 30 metų netoli nuriedėjome. Chronologiškai prisimenant visus nelegalius referendumus ir Rusijos remiamų marionetinių respublikų netikėtus atsiskyrimus, akivaizdu, jog visa tai vykdavo būtent iš Kremliaus desperacijos ir baimės prarasti įtaką rytų erdvės valstybėse. Padniestrės separatistinis regionas, dar 1990 metais nelegaliai atsiskyręs nuo Moldovos, 1991 m. pasiskelbė nepriklausoma respublika, o 1992 m. pradėjo karą ir su pačia Moldova. Tai bene vienas iš pirmųjų Rusijos sufabrikuotų po sovietinių „įšaldytų“ konfliktų regione. Rusijos „taikdarių“ pajėgos Padnestrėje, pagal 1992 m. paliaubų susitarimą su Moldova, turėjo pasitraukti dar 1999 m. Tačiau po šiai dienai Maskva nepasirašo taikos susitarimo su Moldova ir toliau rotacijos būdu siunčia „taikdarius“. 2006 m. ESBO ir kitos už rinkimų stebėjimą atsakingos organizacijos pranešė jog, Padnestrėje „aktyvistų“ grupės paprasčiausiai ėjo į žmonių namus ir reikalavo balsuoti arba ieškotis naujos vietos gyventi. Jau tuomet vykdė nepalankių gyventojų „filtracijas“.

Tą šiandien matome ir Ukrainoje, vadinamąjį „door to door“ (liet. nuo durų ligi durų) principą. Demokratinėse šalyse „door to door“ nėra blogai, tačiau tai niekada nebūna balsavimas, tai – paprasčiausia politinės agitacijos forma. Normaliose demokratinėse šalyse, tokia praktika įprasta. O ką daro rusai? Ateina, beldžiasi į duris ir žymi, kad jūs sudalyvavot referendume. Taigi toks „door to door“ neturi nieko bendro su normaliu demokratiniu pasauliu. Dabar, jeigu Ukrainoje laikinai užimtuose regionuose balsuosi – „ne“, gal ir pažymės „ne“. Nėra tvirtai grasinama nušauti – bet gyventojai suvokia jog pasirinkus – „ne“, atsiranda pavojus gyvybei, šeimai ir galimai „filtracijai“. Tai – demokratijos parodijos procesas, ir ne daugiau.

Nepaisant šio viso nelegalumo ir rinkimų sistemos parodijos, šiaip ar taip referendumo rezultatais Kremliuje bus mojuojama. Rusai paskutinę referendumo dieną, rugsėjo 27-ąją,. jau aiškino, kad Donecko, Luhansko – 98 proc.; Chersono ir Zaporižios srityse 93 proc. ir 87 proc. pasisakė už prisijungimą prie Rusijos Federacijos. Remiantis Rusijos agentūrų duomenimis, jau nuspręsta, kad Dūmai patvirtinus, Ukrainos regionai tampa Rusijos dalimi. Dūma patvirtins teisės aktus, kuriais oficialiai įtrauks šiuos keturis regionus į Rusijos Federacijos teritoriją. Tokiu būdu Kremlius bet kokią Ukrainos armijos kontrataką prieš šiuos regionus bandys traktuoti kaip puolimą prieš Rusiją. Europos Sąjungos šalys, Jungtinė Karalystė, vakarai ir kitos demokratijos nei praeityje, nei šiuo metu Rusijos pseudo respublikų nepripažins. Dar 2022 m. pirmojoje pusėje buvo kilusios naujos teritorinės grėsmės dėl separatistinio Pietų Osetijos ir Abchazijos regionuose paskelbtų ketinimų organizuoti referendumus dėl prisijungimo prie Rusijos Federacijos. Reikia tik vėl priminti, kad de facto Pietų Osetija ir Abchazija nėra tarptautinės teisės pripažintos kaip suverenios teritorijos. ES narės visą laiką palaikė ir palaiko Sakartvelo teritorinį vientisumą, nepripažindamos tų teritorijų autonomijos. Europos Vadovų Taryba birželio 24 d. taip pat pareiškė, kad yra pasirengusi suteikti šalies kandidatės statusą Sakartvelui, kai bus atsižvelgta į prioritetus, nurodytus Europos Komisijos pateiktoje pozicijoje dėl Sakartvelo paraiškos dėl narystės ES. Todėl tokį sprendimą galima traktuoti kaip drąsų atsaką Rusijos bandymams sustiprinti savo įtaką separatistiniuose regionuose ir pačiame Sakartvele. Rusijai trūkstant karinio personalo separatistiniuose regionuose Kaukaze, referendumų rengimas atrodo kaip komplikuotas ir šiuo metu sunkiai įgyvendinamas reikalas, tuo labiau, kad jie jau oficialiai turėjo būti suorganizuoti liepos mėnesį.

Žinoma, pseudo legitimumo Rusija visą laiką bando semtis iš vadinamųjų „draugiškų“ šalių palaikymo. Tai galima matyti pagal Jungtinių Tautų generalinės asamblėjos rezoliucijų balsavimus. Juk atsiranda šalių, kurios palaiko geopolitinius Kremliaus veiksmus, nemato jokio karo. Sirija kartu su diktatoriumi Bašaru al-Asadu priešakyje tikrai pripažins pseudoreferendumus Ukrainoje kaip teisėtus. Iranas, kuris dabar skendi protestuose dėl nuolatinių žmogaus teisių pažeidimų prieš moteris, irgi išliks ištikimas Rusijos sąjungininkas. Pavienės rusų ginklais ir pajėgomis remiamos valstybės Afrikoje bei Pietų Amerikoje taip pat gali pripažinti neteisėtai rengtų referendumų rezultatus. Tačiau, kas iš to, jeigu dauguma šių „draugiškų“ Rusijai valstybių pačios neturi jokio legitimumo, o jo bando semtis iš nedemokratinių veiksmų, o ne konstitucijos ar institucijų. Visgi, trečiojo pasaulio valstybėse „azijiniai“ referendumai – įprastinė praktika. Valdžios išsaugojimas bet kokia kaina yra išskirtinis bruožas jungiantis visą šitą Rusijos „draugų“ aljansą. Pavyzdžiui, Lukašenka dar pieš vasario 27 d. referendumą Baltarusijoje žinojo, kad reikės atiduoti savo teritoriją Putinui. Tokia sąlyga savotiškai pasitarnavo Lukašenkos režimui, kadangi jau tada turėjo tautos „įgaliojimus“ užleisti Rusijai branduolinį ginklą. Nepaisant referendumų nelegalumo, jo rezultatai tampa Putino koziriu įgalinančiu naudoti visas priemones ginti tariamą naująją Rusijos teritoriją. „Nord Stream 1“ ir „Nord Stream 2“ dujotiekiai netikėtai patyrė „avarijas“, dėl kurių tikėtina, kad visam laikui gali tapti neoperatyvūs. Tai kol kas panašu į Putino kerštą ir tolesnį energetinio karo eskalavimą.

Tačiau Europos Komisija rugsėjo 28 d. jau paruošė naujas gaires sankcijoms, kurios apims eksporto produktus ir tikėtina Rusijai kainuos papildomus 6,7 mlrd. Eur. Septintasis sankcijų paketas tikėtina nustatys importuojamos naftos kainos lubas bei palies Rusijos piliečių judėjimą Šengeno zonoje. Spalio viduryje ES užsienio reikalų ministrai galutinai patvirtins visas naujojo sankcijų paketo priemones. Vakarų atsakas išliks ryžtingas.

2022.09.02

Liudas Mažylis. Nauja „geležinė uždanga“ ir įstrigusi Gorbačiovo „demokratizacija“

Rugpjūčio 31 d. mirus paskutiniam Sovietų Sąjungos lyderiui Michailui Gorbačiovui Vakarų Europos politiniai lyderiai prisiminė jo vaidmenį praveriant „geležinę uždangą“ ir priartinant sovietinę imperiją prie pabaigos. Tačiau Baltijos šalyse Gorbačiovo įvaizdis nėra pozityvus. Rusijos agresijos Ukrainoje kontekste pasigirsta siūlymai konstruoti naują „geležinę uždangą“, konkrečiai, apsunkinti vizų išdavimą Rusijos piliečiams. Čekijoje ES užsienio reikalų ministrai kažkiek pajudėjo link to. Ar tai reiškia, kad nauja „geležinė uždanga“ vėl leidžiasi –  šįkart tarp kontinentinės Europos ir Rusijos?

Toliau nuo vyksmo esančios, su Rusija betarpiškai susijusios istorinės patirties neturinčios Vakarų valstybės nėra tokios ryžtingos kaip Baltijos šalys ir Lenkija, sprendžiant dėl tolimesnių veiksmų prieš nusikalstamą Kremliaus režimą. ES užsienio reikalų ministrai susitarė stabdyti susitarimą, lengvinantį vizų išdavimą Rusijos piliečiams. Tačiau toks kompromisinis sprendimas  vizų gavimo procesą nedaug teapsunkins ir veikiau tik simboliškai jas pabrangins. Iš esmės, rusai, kurie finansiškai galėjo sau leisti keliauti į ES, nepatirs jokių didesnių nepatogumų dėl šiek tiek didesnės vizos išdavimo kainos. Sugriežtintas individualaus vertinimo procesas, papildomos dokumentacijos reikalavimai atrodo dalinės priemonės, jos žmonių judėjimo problemos nesprendžia. Tai primena pirmuosius sankcijų paketus, karo Ukrainoje pradžioje, kurie darė labai abejotiną poveikį Kremliaus režimui.

Visgi pagrindiniai argumentai, girdimi iš Vokietijos, Prancūzijos ir kitų oponuojančių valstybių, kodėl kelionių suvaržymo neturėtų būti, remiasi vertinimu, kad leidžiant rusams atvykti į Europą, jų požiūriai „pasikeis“. Na, tikėtis, jog tie rusai kurie keliauja, pasimėgavę Europos komfortu, pakeis savo mentalitetą ir požiūrį į karą, yra naivoka. Sunku pasakyti, ar rusai, vykstantys į ES, bent bando analizuoti ir domisi Europos valstybių demokratine sankloda, ar Rusijos piliečių kelionių patirtys priartins jų supratimą apie bendruomeniškumą ir humaniškumą. Turistų iš Rusijos tikslai veikiausiai apsiriboja tiesiog apsipirkti ir paatostogauti Europoje. Kitas populiarus Vakarų politikų argumentas – jog asmeniškai neprasikaltę rusai, nepalaikantys karo, neturėtų kentėti dėl režimo nusikaltimų. Tai pakankamai rimtas, kone filosofinis klausimas apie kolektyvinę tautos atsakomybę. Tačiau vizų klausimo kontekste norisi pasamprotauti: ar tie rusai, kurie gali finansiškai sau leisti keliauti po Europą, labai skiriasi nuo oligarchų? Abejotina, ar daug paprastų rusų išgalėtų atostogauti užsienyje. O ir ar etiška teisinti neva nekaltus atostogautojus, kai jų šalis yra užpuolusi taikią kaimynę, kariauja pilno spektro konvencinį karą, griauna ir žudo,  o dar ir grasina visam pasauliui visuotiniu branduoliniu sunaikinimu. Tokį elgesio braižą galima atsekti nuo Rusijos imperijos laikų ir seniau. Kai atsakomybė už viską kas vyksta yra nurašoma imperatoriams ir diktatoriams, tačiau ne rusams, kurie klusniai vykdė paliepimus ar jiems nesipriešino. Nuo Kražių skerdynių XIX a. pab., Katynės žudynių ar karo Ukrainoje, bandymai pateisinti rusų veiksmus, nekeičia fakto, kad visi šie siaubingi nusikaltimai prieš žmogiškumą skirtingose epochose buvo vykdomi tos pačios tautos atstovų.

Vakaruose sprendžiama apie Rusiją pagal savo visuomenių modelį. Tikėjimas, jog Vakarų Europos atvirumas, pagarba žmogaus teisėms padės demokratiškai reformuoti Rusiją ir jos piliečius nenuvedė niekur. Rusijoje karo priešininkų beveik nėra. Svarstymai, kaip tai atsitiko, ar tai ilgalaikės, ar momentinės propagandos rezultatas, netoli tenuveda. Remiantis Levada centro  apklausomis, apie 77 proc. rusų palaiko Putino režimo politiką, tai yra pritaria karui Ukrainoje. Tokie skaičiai kalba patys už save, todėl didelė tikimybė, kad 8 iš 10 rusų vykstančių atostogauti į Europą, palaiko karą Ukrainoje. O ta nedidelė dalis tautos atstovų, kurie bando pralaukti karą arba tikisi režimo žlugimo, irgi juk nėra be pozicijos. Tyla irgi pozicija.

Tad mintis apie palaipsnį Rusijos klausimo sprendimą konstruojant „geležinę uždangą“ yra visai natūrali. Ekonominės sankcijos ir vis didėjantis ribojimų skaičius Rusijai po truputį šią uždangą jau stato. Simboliška yra dabar prisiminti Gorbačiovą, Sovietų Sąjungos griūtį ir jo pamėgtą  „demokratizaciją“, kuri taip ir neįgijo klasikinių vakarietiškų formų. Vadinamoji „demokratizacija“ nesiekė griauti imperijos, priešingai, – turėjo pasitarnauti kaip instrumentas, neleisiantis imperijai suirti. Tikėta, kad į „atnaujintą“ valstybių sąjungą tie patys teritoriniai daliniai susijungs neva „savo noru“. Gorbačiovo vaidmuo buvo panašesnis į imperijos modernizatoriaus, ne į reformatoriaus. O jo retorika to meto Vakarų lyderiams labai patiko. Ilgai skambėjo lozungas „nepakenkti Gorbačiovui“, viltingai tikint, jog „demokratizacijos“ procesas pagaliau padarys Rytų erdvę saugią, draugišką ir atvirą. Atsitiko kitaip. Akmenėlis, apvertęs vežimą, buvo Lietuva. Imperija suiro. O paskui prisigyvenome ir iki tiesioginės Rusijos agresijos prieš niekuo dėtą artimą kaimynę.

Ką gi, Vakarų požiūris per keliasdešimt metų iš esmės nepasikeitė. Nepasikeitė ir Lietuvos, Baltijos valstybių požiūris į Rusiją. Per pastaruosius trisdešimt metų erdvė į Rytus netapo saugi, galima rizikuoti su ja prekiauti, bandyti nedrausti keliauti, tačiau naivu manyti kad kelionės ir žmogiškieji kontaktai imperinį ruso mentalitetą pakeistų. Kupini iliuzijų, kad suveiks demokratija, saugaus bendrabūvio instinktai atvedė prie geopolitinių ženklų, bylojusių apie neišvengiamą konfrontaciją, ignoravimo. „Nekenkti Gorbačiovui“ koncepcija reinkarnavo: panašia logika bandoma kliautis ir šiandieną. „Nekenkti iliuzijai, kad Rusija gali demokratizuotis“. Aklas užsispyrimas laikytis tų pačių atvirumo, bendradarbiavimo principų kurie iš esmės taip ir nepakeitė Rusijos, nepalengvins karo Ukrainoje eigos. Europos nuolaidžiavimas neturi toliau tarnauti valstybei agresorei. Neturėtų nustebinti, jeigu geležinė uždanga Europos rytuose vėl „užkris“. Išlieka tik klausimas, kur ir kada tai įvyks?

2022.07.18

Europarlamentarai kreipėsi į Europos Komisiją dėl epidemijų protrūkio pavojaus Ukrainoje ir visoje Europoje

Liepos 18 d. keturiolika Europos Parlamento narių kreipėsi į Europos Komisiją galimo epidemijų protrūkio pavojaus Ukrainoje ir visoje Europoje. Europarlamentaro Liudo Mažylio iniciatyva skirtingų politinių frakcijų politikai iš skirtingų valstybių pateikė klausimą apie tai, ar Komisija planuoja sistemingai stengtis išsiaiškinti situaciją dėl skiepų trūkumo Ukrainoje ir planuoti konkrečius paramos veiksmus.

„Rusijos karinė agresija Ukrainoje turi trumpalaikį ir ilgalaikį neigiamą poveikį daugumai gyvenimo sričių, įskaitant sveikatos paslaugų teikimą gyventojams. Įvairūs objektyvūs šaltiniai liudija, kad Ukrainos sveikatos sistemoje trūksta elementariausių gydymo priemonių. Ypatingą susirūpinimą kelia vakcinų trūkumas, įskaitant vakcinas vaikams. Pavyzdžiui: nuo tymų, BCG, poliomielito, raudonukės, kokliušo, difterijos ir kt.“, – rašoma europarlamentarų laiške Europos Komisijai.

Kaip pastebi kreipimosi autorius, Aplinkos, visuomenės sveikatos bei maisto saugos komiteto Europos Parlamente narys L. Mažylis,  dabartinė padėtis kelia epidemijų protrūkio pavojų. „Ta rizika neapsiriboja Ukrainos teritorija. Be jokios abejonės, dėl išaugusios migracijos (pavyzdžiui, kasdien į Lenkiją vien atvyksta ir palieka apie 20 tūkst. žmonių, tarp jų daug vaikų) minėtų ligų epidemijos gali išplisti visoje Europoje“, – pabrėžiama laiške.

Europarlamentarai tikisi, kad Europos Komisija šis laiškas pargins veikti ir bus analizuojama situacija Ukrainoje. Taip ją aprūpinant reikalingomis vakcinomis nuo epidemiologinių ligų. Tokiu būdu bus apsaugoma nuo Rusijos karo kenčiančios Ukrainos žmonių sveikata ir kontroliuojamas ligų plitimas Europoje.

2022.05.19

Rusija prieš Ukrainą ir ES vykdomam dezinformaciniam karui skiria apie 4 mlrd. eurų

Rusijos karas prieš Ukrainą apima ne tik karinius veiksmus, bet ir informacines operacijas, nukreiptas prieš Ukrainą bei visą Europos Sąjungą. Rusijos režimas naudoja valstybinius žiniasklaidos kanalus ir socialinius tinklus skleisti savo dezinformaciją ir melagingus naratyvus apie karą, taip pat vykdo informacines kampanijas kaip hibridinio karo integralią dalį. Rusijos agresija prieš Ukrainą apima ir sisteminę tarptautinę manipuliaciją informacija bei kišimąsi siekiant destabilizuoti kaimynines šalis, Europos Sąjungą ir jos šalis nares, taip pat pasaulinę saugumo architektūrą. 

Tokias išvadas pateikė Europos išorės veiksmų tarnybos Strateginės komunikacijos skyriaus vadovas Lucas Giulneris (Lutz Gullner) bei „Barish center for Media Integrity at the Foundation of Defence of Democracies“ patarėja Ivana Stradner Europos Parlamento Saugumo ir gynybos pakomitečio ir Specialiojo komiteto dėl užsienio šalių kišimosi į demokratinius ES procesus, įskaitant dezinformaciją vykusioje diskusijoje dėl Rusijos dezinformacijos ir propagandos karo prieš Ukrainą metu.

Gynybos ir saugumo pakomitečio pirmininkė N. Loiseau teigė, šis karas rodo, jog ES turi imtis skubių veiksmų kovai su Rusijos dezinformacija, kuri šiam tikslui išleidžia apie 4 mlrd. eurų. Lyginant su tuo ES atsakas ir resursai yra nepakankami.  

Europos išorės veiksmų tarnybos Strateginės komunikacijos skyriaus vadovas L. Giulneris teigė, kad manipuliacijas tekstine bei vizualine informacija, identitetais bei turiniu vykdo ne tik Rusija, bet ir kitos trečiosios šalys kaip Kinija bei nevalstybiniai veikėjai.

Pasak pareigūno, siekiant kovoti su Rusijos propaganda Europos Sąjungoje yra stiprinamas situacijos suvokimas, investuojama į strateginę komunikaciją, kuriamos specialios agentūros kovai su dezinformacija (Europinė EUvsDisinfo, Prancūzijoje ir Švedijoje), taip pat dirbama stiprinant visuomenės atsparumą visoje ES – vykdomos įvairios žiniasklaidos raštingumo programos, žurnalistinės, faktų tikrinimo iniciatyvos ir kt. Be to, teikiama visokeriopa parama Ukrainos partneriams, įvairiomis priemonėmis remiama šios šalies ir Rytų Partnerystės valstybių žiniasklaida, bendradarbiaujama su tarptautiniais partneriais. 

Pasak I. Stradner, Putinas siekia pakeisti tarptautinę liberalią tvarką. Jis naudojasi galingomis nekarinėmis priemonėmis – informaciniais ginklais. Kremlius neapsiriboja vien tik įsilaužimais į mūsų kompiuterius, jis nori užvaldyti mūsų protus, poliarizuoti visuomenes, sėti baimę ir abejones populiacijose.  

„2021 m. Rusija paskelbė Nacionalinio saugumo strategiją, kurioje informaciniam saugumui pirmą kartą skirtas visas skyrius. Rusijos gynybos ministerija deklaravo, kad informacija yra ginklas, taip pat sukurtos informacinio karo pajėgos“, – sakė prelegentė.

Maskvos vykdomos informacinės ir kitos hibridinės operacijos skirtos griauti Europą ir skaldyti NATO vienybę. 

„Rusijos informacinės kampanijos yra jos hibridinio karo dalis“, – kalbėjo ekspertė. 

Karo Ukrainoje metu Rusija naudoja tradicinės žiniasklaidos kanalus ir socialinius tinklus skleisti propagandai.

I.Stradner teigimu, Maskva taip pat ieško silpnų vietų Europoje ir vykdo aktyvias dezinformacijos kampanijas ir skleidžia antiukrainietiškas žinutes Moldovoje, Sakartvele ir Balkanuose. Be to, Maskva manipuliuoja informacija per ortodoksų bažnyčią.

Pasak jos, „ES negali laimėti hibridinio karo prieš Rusiją, jeigu pralaimės informacinėje erdvėje“.

Komiteto narės europarlamentarės Rasos Juknevičienės teigimu, Kremlius buvo gerai pasiruošęs skleisti melagingus naratyvus apie karą prieš Ukrainą Rusijos žmonėms. 

Ji pavadino tai ne dezinformacija, o psichologine operacija.

„Kremliaus metodai yra lyg smegenų masinio naikinimo ginklai“, – sakė EP narė. Ji teigė pastebinti, kad Rusijos režimo naratyvai taip pat veikia ne tik Europą, bet ir kitas pasaulio valstybes, todėl „turime galvoti apie koalicijas“, kaip kovoti prieš Rusijos propagandą.

Taip pat R. Juknevičienė pasiūlė pradėti galvoti apie tai, kaip „vykdyti Rusijos deputinizaciją“, Ukrainai laimėjus šį karą.

Visą komitete vykusią diskusiją galite pažiūrėti čia: https://multimedia.europarl.europa.eu/en/webstreaming/sede-ing2-d-ua_20220517-1645-COMMITTEE-SEDE-DUA-ING2

2022.04.07

A. Kubilius: „Europos politikų draugystė su Kremliaus neonacių režimu stumia Putiną gilyn į diktatūrą“

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius trečiadienį Strasbūre vykusioje plenarinėje diskusijoje pažymėjo, kad Europos politikų draugystė su Kremliaus neonacių režimu stumia Putiną gilyn į diktatūrą, o senieji režimo draugai Europoje taip pat atsakingi už Rusijos diktatoriaus agresiją.

Jo teigimu, Putino režimas, kaip matėme iš vaizdų Bučoje, yra tikrasis neonacistinis, neofašistinis, neototalitarinisrežimas. 

Putinas nekenčia demokratijos, nes demokratija – mirtina grėsmė jo diktatūrai. Štai todėl jis bijo demokratijos, štai todėl jis bijo vietinių kovotojų už demokratiją – tokių kaip A. Navalnas, štai todėl jis bijo demokratijų kaimynystėje – tokių kaip Ukrainoje”, – kalbėjo europarlamentaras.

Pasak A. Kubiliaus, Putinas norėtų susilpninti ar sunaikinti Europos demokratiją, grįstą bendromis Europos vertybėmis. 

Siekdamas šio tikslo, jis randa draugų ir kai kuriose Europos šalyse. Nes kai kurioms Europos politinėms partijoms ir politiniams lyderiams patrauklus autoritarinis populizmas. Europos politikų draugystė su Kremliaus neonacių režimu – būtent tai, kas stumia Putiną gilyn į diktatūrą, – sakė EP narys.

Putino režimas labai aiškiai rodo – jei tarptautinė bendruomenė jo nesustabdys pačioje autoritarinio kelio pradžioje, galų gale jis virs tarptautiniu agresoriumi.

Senieji režimo draugai Europoje taip pat atsakingi už šiandieninę Putino agresiją – jie yra žiaurių nusikaltimų Bučoje ir kitur Ukrainoje bendrininkai.

Galiausiai turime suprasti – Europos žemyne nebus taikos ir stabilumo, jei Rusija negrįš į demokratijos kelią. Nedemokratiška Rusija buvo, yra ir bus didžiausia grėsmė Europos saugumui. Tie europiečiai, kurie tebebendrauja su autokratiniu Putino režimu, ar kurie bando kartoti jo ideologiją Prancūzijoje, Vokietijoje, Vengrijoje ar Lietuvoje – jie ne tik naudingi Putino idiotai, jie – ir taikos Europoje priešai, – teigė politikas.

2022.04.06

Europos Parlamento nariai ragina dar labiau griežtinti sankcijas Putino režimui

Daugiau nei du šimtai Europos Parlamento (EP) narių ragina skubiai griežtinti sankcijas kriminaliniam Putino režimui dėl išaiškėjusių siaubingų karo nusikaltimų Bučioje, tebesitęsiančio Mariupolio naikinimo ir tūkstančių ukrainiečių deportacijos į Rusiją. 

Kreipimąsi į Europos Tarybą, Europos Komisiją ir vyr. Įgaliotinį užsienio ir saugumo politikai, kurį inicijavo Renew politinės grupės atstovas Gajus Verhofstadas (Guy Verhofstadt) pasirašė ir Europos liaudies partijos frakcijos nariai Andrius Kubilius, Rasa Juknevičienė ir kiti europarlamentarai.

Jame raginama skubiai surengti specialų Europos Tarybos susitikimą, kuriame būtų nuspręsta dėl visiško naftos, dujų ir anglies embargo, visų uostų uždarymo Rusijos laivams ir prekėms, visiško Rusijos bankų atjungimo nuo SWIFT sistemos. 

Taip pat raginama išplėsti sankcijas Rusijos oligarchams, oficialiems pareigūnams ir valstybės tarnautojams, remiantis Aleksejaus Navalno fondo pateiktomis pavardėmis.
EP nariai taip pat pabrėžia, kad “dėl Putino brutalios agresijos Rytų ir Pietų Ukrainoje ir Odesos atakų reikia skubiai siųsti daugiau ginkluotės ir karinės įrangos įskaitant tankus, šarvuotus automobilius, sunkiąją artileriją, priešlaivines raketas ir modernesnes priešlėktuvinės gynybos sistemas”.

2022.03.30

Europos Parlamento nariai jungiasi prie kampanijos, kuria reikalaujama, kad Rusijos Federacija išlaisvintų pagrobtus ukrainiečių civilius

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius bei Rasa Juknevičienė jungiasi prie Ukrainos žmogaus teisių gynimo organizacijos, žmogaus teisių centro Zmina, akcijos #TheTaken, kuria reikalaujama Rusijos paleisti dešimtis šios šalies karinių pajėgų pagrobtų ukrainiečių civilių.

„Rusijos karinės pajėgos Ukrainoje grobia civilius tai yra karo nusikaltimas, taip siekiama terorizuoti ukrainiečius ir juos įbauginti. Pagrobta ir nežinoma kryptimi išvežta jaudaugiau nei 30 civilių žurnalistų, pagalbą teikiančiųdarbuotojų, bendruomenių atstovų, išrinktų pareigūnų, savanorių ir medikų. Su jais kontaktų nėra iki šiol. Reikalaujame, kad Rusija paleistų savanorę medikę Tairą irkitus pagrobtus asmenis“, sako ELP frakcijos vicepirmininkė R. Juknevičienė.

Prie akcijos jau prisijungė garsūs pasaulio politiniai lyderiai – Didžiosios Britanijos (DB) užsienio reikalų sekretorė Liz Trus, Ukrainos užsienio reikalų ministras Dmitro Kuleba, buvęs DB premjeras Deividas Kameronas, buvęs Švedijos premjeras Karlas Biltas, istorikas Fransis Fukujama ir kiti visuomenės veikėjai ir verslininkai.

Žmogaus teisių centras Zmina paviešino Rusijos valdžios pagrobtų žmonių sąrašą ir reikalauja nedelsiant juos paleisti. Organizacijos teigimu, Rusijos valdžia atsakinga tikslingąžmonių grobimą siekiant įbauginti ukrainiečius ir juosnutildyti.

Pasak Zmina vadovės Tetjanos Pečončik, Rusija suaiko irišveža civilius žmones, siekdama palaužti Ukrainos žmoniųdvasią. Tai nėra kariai – tai žurnalistai, aktyvistai, savanoriai, bendruomenių atstovai, rinkti pareigūnai ir kiti. skaičiaiauga kasdien

Iki šiol naujai Rusijos okupuotose Ukrainos teritorijose yra užfiksuoti 39 dingimo ir neteisėto žmonių sulaikymoatvejai.

Chersono apskrities žurnalistas Olegas Baturinas buvopagrobtas ir sulaikytas aštuonias dienas. Jis paleistas buvoKovo 20 d. Pasak žurnalisto, jis buvo mušamas, iš jo buvo tyčiojamasi, jo gyvybei buvo grasinama: „ beveik negavaumaisto, vandens keletą dienų. Jie norėjo mane palaužti, sužlugdyti. Jie norėjo parodyti, kas atsitiks kitiemsžurnalistams: jūs būsite sužlygdyti, nužudyti.”

Prie akcijos norintys prisijungti asmenys kviečiamipasidalinti socialiniuose tinkluose prie šio pranešimo prisegtanuotrauka kartu su tekstu (anglų k.):

Putin can’t take Ukraine so he’s taking its people. Dozens of civilians are missing and thousands more deported to Russia. These people have names and faces. Please share them and demand their safe return. Ask@KremlinRussia_E ‘Where are the taken?’ #TheTaken

(vertimas į lietuvių kalbą: Putinas negali užgrobti Ukrainos, todėl jis grobia jos žmones. Dešimtys civilių žmonių dingo ir tūkstančiai yra deportuojami į Rusiją. Šie žmonės turi vardus ir veidus. Pasidalinkite jais ir pareikalaukite juos sugrąžinti. Paklauskite Kremliaus socialiniuose tinkluose, @KremlinRussia_E ‘Kur jie išvežti?’ #TheTaken)

Daugiau informacijos: https://zmina.ua/en/event-en/the-taken-zmina-launches-a-campaign-about-missing-ukrainians/

 

×