Jūsų dėmesiui pirmasis šiais metais Europos Parlamento (EP) narių Andriaus Kubiliaus ir Rasos Juknevičienės video pokalbis iš Briuselio.

„Taip greitai atėjo paskutinis šio mūsų penkerių metų maratono etapas. Jau balandžio pabaigoje baigsis darbai Strasbūre ir Briuselyje, pereisime į tiesioginę rinkimų kampaniją, bet iki tol laukia daug darbų ir kaip niekada anksčiau yra akivaizdu, kad ne vien rinkimais turime gyventi ir netgi atvirkščiai, kad rinkimai nepasidarytų patys svarbiausi ir neužgožtų dar svarbesnių dalykų susijusių su tikrai neramiu pasauliu. Šiandien pokalbis bus apie tai“, – pokalbio temą pristatė R. Juknevičienė ir tęsė: „nes norisi ir patiems susikaupti ir įpūsti didesnio susitelkimo ir tikėjimo, kad mes galim. Galim, kaip demokratijos, kaip Vakarų pasaulis, kaip ES galim daug daugiau, nes iš tiesų per šiuos Naujuosius Metus buvo kaip niekada daug nuoširdžių palinkėjimų, šalia įprastų laimingų metų, žmonės net ir šeimose linkėjo Taikos. Nes nerimo daug. Žmonės supranta, kad situacija yra ypatinga ir ji stipriai kitokia nei buvo pavasarį. Ir jei aš pasakyčiau, kad aš visiškai rami ir kad viduje nėra to nerimo, tai būčiau  labai nenuoširdi. Yra daug to nerimo“, – pasakojo politikė dieną, kai Lietuvoje lankėsi Ukrainos Prezidentas Volodymyras Zelenskis, kurio vizitas, turbūt, gali būti traktuojamas ir kaip mūsų nuraminimas ir įkvėpimas, kad turime padaryti dar žymiai daugiau, nes iš rusų pusės jaučiamas noras mus išgąsdinti, kad baimė mus paralyžiuotų.  R. Juknevičienė pasakojo dieną prieš įrašą bendravusi su Europos Komisijos (EK) pirmininke Ursula von der Leyen, iš kurios girdėjo tvirtą nusiteikimą ir toliau padėti Ukrainai.

A.Kubilius paprašytas nuraminti ir įkvėpti, kaip ir įprastai, sakė: „karas darosi ilgalaikis, tą reikia suprasti ir laikas nuo tam tikro emocinio situacijos vertinimo (kaip buvome 2023-ųjų pradžioje, kad jau tuoj, tuoj bus pergalė,  tada atėjo pamatymas, kad tos pergalės taip greitai nėra ir perėjome į liūdesį) pereiti prie racionalaus optimizmo. O racionalus ir objektyvus optimizmas – reiškia reikia žiūrėti į skaičius, kur problemos, ką reikia daryti“, – sakė A. Kubilius, kuris džiaugėsi gruodžio pabaigoje, sausio pradžioje gavęs du emocinio įkvėpimo šaltinius. Pirmasis – Vadovų taryba gruodžio viduryje, kur Orbanas buvo padėtas į vietą, o tuo pačiu jo šantažas su veto suvienijo visus 26 atstovus. Antrasis šaltinis – knyga, dar viena V. Čerčilio biografija, čia pamatai, kad istorijoje yra buvę labai panašių periodų. Tai leido pamatyti ir Ukrainos situaciją, ir mūsų reakcijas kitame pavidale.

„Gruodžio mėnesį aš sau pasidariau labai paprastą išvadą, kodėl karas įstringa, nes atrodytų, kaip čia yra, gi Vakarai, galinga ekonomika, tiek daug galime, o karas nejuda, nors ukrainiečiai ir ginklų gauna, ir t.t., o karas yra įstrigęs. Tad aš sau pasidariau skaičiavimus, paskelbiau tekste ir matau, kad jie jau kartojami ir kitų ekspertų.  2023 metais Rusija karui išleido 100 milijardų eurų ir daugiau, nes ne visi jų duomenys yra skelbiami. Ukraina kartu su visa Vakarų parama – 80 milijardų eurų. Kitaip sakant materialiai abi pusės stovėjo labai apylygiai ir Ukrainos pusė net buvo mažesnė. Tad negali tikėtis, kad esant tokiam balansui Ukraina galėtų labai lengvai laimėti. Čia kyla klausimas, kodėl taip yra? Kodėl Vakarai negali duoti daugiau? Pasirodė labai vertingas Estijos gynybos ministerijos ekspertų tekstas su racionalaus optimizmo doze, kuriame labai aiškiai įvertina kodėl taip yra. Kodėl Vakarai negalėjo duoti daugiau?“ – pasakojo A. Kubilius ir pats atsakė į užduotus klausimus, nes pasak jo, Vakarai nuo  Antrojo Pasaulinio karo pabaigos gynybos pramonę buvo visiškai apleidę ir dabar karinei paramai galėjo duoti tik tai, ką buvo sukaupę savo sandėliukuose. Tiks šioms atsargoms pasibaigus pradeda augti gamyba. Tik išanalizavus šią situaciją ir skaičius (kiek reikia ginklų, kiek turi augti gamyba ir t.t.), pasak politiko „racionalaus supratimo apie tolesnę karo eigą atsirado žymiai daugiau. Ir turi pats sau šiandien pasakyti, kad karas ir 2024 metais nesibaigs. Ekspertų racionalūs skaičiavimai rodo, kad aiškus Ukrainos pusės pirmavimas prieš Rusijos karinę mašiną materialine prasme gali pasimatyti 2025 metų antroje pusėje ar 2026 metais“.

„V. Zelenskis atvykęs į Lietuvą pasakė, kad šie – 2024 metai gali būti lemiami“, – priminė R. Juknevičienė. „Turime susidėlioti mūsų ir visų Vakarų prioritetus, ką mes dar turime padaryti, kad šie metai būtų lemiami į tą pusę, kurios mes norime, o ne į tą blogąją. Ir kita – kiek mes galime ar negalime turėti poveikį, ką aš stebiu ir kas man kelia nerimą, tai nuotaikos visuomenėse. Aš nepasakyčiau, kad Vakaruose nuotaikos nusisuko nuo Ukrainos, jos tebėra. Aišku žmonės sugrįžo prie savų darbų, natūralu. Ir tą rodo svarstymai dėl biudžeto ES. Laukia biudžeto persvarstymas ir daugelis politikų, valstybių vadovų, ypatingai tų, kurios vaidina pagrindinį vaidmenį sunešant ES biudžetą, kol kas negirdžiu, kad jie bandytų kreiptis į savo visuomenes, kad bandytų įtikinti, kad taip gyventi, kaip gyvenome iki tol nebebus įmanoma, kad nebebus tų papildomų skrynių, kurias atidarius bus papildomi pinigai  karo pramonei, gynybos pramonei ir padėti Ukrainai apsiginti, o visa kita bus kaip buvę. Sušaržuodama, bet pasakysiu, kad ir pas mus turbūt ne visi žmonės dar taip mąsto, bet taip pat reikia pradėti kalbėti. Rinkimai tam ir yra, kad kalbėtume atvirai. Ir Gabrieliaus kalbėjimas buvo apie tai (turima omenyje Užsienio reikalų ministro G. Landsbergio „10 nacionalinio saugumo strategijos punktų“, – red.). Lygiai taip pat Vakarų visuomenėse, kurios labai ilgai gyveno demokratijoje, prabangoje, kad žmonėms patiems ateitų mintis į galvą, kad penkių žvaigždučių viešbutį per atostogas prie Viduržemio jūros gal įmanoma pakeisti į keturių arba trijų žvaigždučių viešbutį. Gal galima pagalvoti apie tokį pinigų sutelkimą, kuris iš tikrųjų padėtų ukrainiečiams apsiginti ir mus visus apginti ir mes atstatytume savo gynybinį potencialą, nes tam neužteks metų“, – sakė R. Juknevičienė.

Šiais metais net 70 šalių vyks rinkimai, jie skirtingi ir skirtingų demokratijos lygių, tačiau visi jie gali pakeisti pasaulio vaizdą.

Pasak politikų tai, ką kalbėjo G. Landsbergis pakartojo jau daugelis, kad jei „nelaimime Ukrainoje, reikia turėti planą B, nes Rusija ateis iki mūsų durų“. Vakarų valstybėms tai dar neseniai buvo nesuprantama, nes jie tikėjo, kad gali užpulti Baltijos valstybes, bet ne juos. Dabar grėsmės supratimas tampa aiškus visur. A. Kubiliaus pasakojo, jog čia yra dviejų krypčių atsakymas. Pirma – turime padaryti viską, kad laimėtų Ukraina (Vakarų parama), antra – kaip mes pasirūpiname savo saugumu (Vokietijos brigados įsikūrimas, divizija, visuotinis šaukimas, karinės pramonės vystymas ir kt.).

Žinant, kad Rusijos ir Ukrainos pusės finansiškai yra apylygės, o estai suskaičiavo, kad, jei kiekviena NATO šalis karinę paramą Ukrainai  skirtų ne mažesnę nei 0,25 BVP, tai Ukrainos materialinė pusė būtų 2-3 kartus stipresnė nei Rusijos.

„Tai, ką mes aptarėme labai svarbu suplanuoti, matyti. Kaip ir medicinoje: diagnozė – karas truks ilgiau negu kas nors įsivaizdavo, susitelkimo reikės žymiai didesnio. Žmones reikia įtikinti, tą diagnozę reikia nebijoti sakyti, paaiškinti, tik taip gali sulaukti pritarimo. Ir turėti labai aiškų gydymo planą. Padūsavimų ir gražių žodžių neužteks, nors jų irgi reikia. Laukia ypatingas laikotarpis“, – sakė Rasa Juknevičienė ir palinkėjo, kad „ ne vien tik dejuotumėme ir bijotumėme, nes mes galime, mes viską galime“, o A. Kubilius pridėjo, jog „lengvas kelias -ne mūsų kelias“.

„Ne tam mes įsisegėme neužmirštuoles, kad vien galvotume apie praeitį. Neužmirštuolės šiais metais reiškia, kad vėl ir vėl turime ginti tai, ką gynėme sausio 13-ąją tuomet“, – sakė R. Juknevičienė ir abu parlamentarai baigdami pokalbį sveikino su mūsų pergalės diena.

Europos Parlamento (EP) narių Rasos Juknevičienės ir Andriaus Kubiliaus savaitės apžvalgoje – dėmesys Sausio 13-ajai, visai Lietuvai ir abiem parlamentarams reikšmingai dienai.

Visą vaizdo įrašą žiūrėkite: Sausio 13-oji – tik žingsnis kely į Sovietų imperijos žlugimą. Savaitės apžvalga, 2023.01.13,

„Aš drįsiu pasveikinti mūsų klausytojus su šia diena, kuri vis labiau tampa Pergalės diena, suvokiama kaip Pergalės diena. Prisimename aukas ir ačiū jiems – visiems, kurie žuvo ir kovojo, ir buvo kartu“, – teigė Rasa Juknevičienė, kuri kruvinųjų Sausio įvykių metu taip pat buvo Lietuvos Aukščiausioje Taryboje.

Pasak jos, šiemet kaip niekada gražiai dera Neužmirštuolės ženklo, kuris gražiai prigijo Lietuvoje, spalvos ne tik prie ES spalvų, bet ir Ukrainos vėliavos spalvų, tų spalvų, kurios beveik visus metus matomos Lietuvos miestuose ir ant žmonių namų.

„Ir tai yra neatsitiktinai, nes tai, ką mes padarėme Sausio 13-ąją, kas įvyko prieš 32 metus Sausio 13-ąją, ir tai, kas vyksta dabar – yra to paties karo tęsinys“, –sakė EP narė.

Lietuva patyrė nepalyginamai mažiau nuostolių nei Ukraina, kuri 1991 m. pabaigoje išėjo iš Sovietų Sąjungos, tačiau ji, deja, nesugebėjo eiti tuo pačiu keliu, kuriuo mums pavyko eiti – labaisparčiai link ES ir NATO.

EP narys Andrius Kubilius pasveikino visus su Pergalės piena ir pabrėžė, kad prisimena ir neužmiršta Sausio įvykių aukų.

Pasak jo, prabėgus 32 metams, galima tai įvertinti irplatesniame kontekste.

„Tai buvo ne tik Pergalės diena apginant savo Nepriklausomybę, bet iš esmės, žiūrint į visą paveikslą, Lietuvos vaidmuo buvo ypatingas tuo, kad mes padarėme labai daug, kad sovietų imperija subyrėtų. Mūsų kova buvo iš tikrujų vienaryškiausių ir lemiančių imperijos byrėjimo procesus. TuometSąjūdis veikė ne tik Lietuvos mastu, bet buvo daug veikiama ir pačios Rusijos viduje, Rusijos opozicijos nelegalūs laikraščiai buvo spausdinami Lietuvoje. Tai, kas vyksta dabar, istorine prasme po gerų 100 metų rašant istorijos knygas bus matoma kaip vientisas procesas – sovietų imperijos, Rusijos imperijos byrėjimo procesas“, – teigė A. Kubilius.

Pasak jo, Ukrainos pergalė atvers duris demokratijos plėtrai į rytus nuo mūsų, galbūt pradžiai Baltarusijai, bet po to – ir Rusijai. Tai yra dešimtmečių perspektyva.

„Mums Sausio 13-oji nesibaigė, mums kova siekiant demokratijos pergalės tęsiasi toliau“, – kalbėjo europarlamentaras.

EP narė R. Juknevičienė priminė, kad po Sausio 13-osios įvykių į gatves Maskvoje ir Peterburge išėjo šimtatūkstantinės minios, pasak jos, tai buvo didžiulė parama.

A. Kubilius jai pritarė, teigdamas, kad „prisiminkime tuos laikus, kaip rusų demokratai reagavo į Sausio 13-osios įvykius ir kad surengė didžiausią demonstraciją Rusijos naujausioje istorijoje, kuomet apie milijonas žmonių išėjo paremti Lietuvą“.

EP nario teigimu, mes ilgą laiką gyvenome ir daba gyvename grėsmės šešėlyje, tačiau jo įsitikinimu – tai yra atsiveriančios galimybės mums pasirūpinti tuo, kad ateities kartos nebeturėtų gyventi grėsmės paunksmėje. O tai priklauso nuo to, ar demokratija Europos žemyne baigsis ties Medininkais, ar ji plėsis pradžioje iki Smolensko per Baltarusiją, o vėliau – per Rusiją iki pat Uralo.

„Mano įsitikinimu, šis dešimtmetis, kurį sąlyginai vadinu Ukrainos dešimtmečiu, bus ir Ukrainos karinės pergalės dešimtmetis, ir atstatymo, ir integracijos į ES dešimtmetis. Kitas dešimtmetis, nuo 2030 m. bus Rusijos transformacijosdešimtmetis“, – kalbėjo A. Kubilius.

R. Juknevičienė pabrėžė, kad svarstant apie Rusijos ateitį ir dirbant vadinamajame “Vakarų fronte”, svarbu Ukrainai laimėjus karą, neleisti Vakarams grįžti prie business as usual su Rusija, jeigu nesugrius dabartinis šios šalies režimas. Čia europarlamentarė akcentavo ir Lietuvos vaidmens svarbą.

„Svarbus tikėjimas ar netikėjimas, kokia Rusija bus ateityje“, – sakė EP narė.

„Kai mes bandome sakyti, kad Ukrainos pergalė prieš Rusiją atvers duris Rusijos pozityviai transformacijai, tai šie mūsų argumentai yra labai svarbūs, kad Vakarai duotų drąsiau ginklų Ukrainai“, – pažymėjo EP narys.

Pasak jo, mes turime dėti visas pastangas įrodinėjant Vakarams, kad Rusijoje transformacija gali eiti į teigiamą pusę.

R. Juknevičienė anonsavo, jog pavyko įtikinti EP frakcijų vadovus, kad Strasbūro plenarinėje sesijoje būtų svarstoma rezoliucija dėl specialaus tribunolo sukūrimo karo agresijos nusikaltimui tirti.

„Ta pati rezoliucija dėl tribunolo gimsta mūsų pastangų dėka. Tai pavadinčiau Sausio 13-sios strateginių nuostatų pastoviu įgyvendinimu. Ir jeigu tais laikais Sąjūdžio lyderiai turėjo aiškią strategiją, kaip reiki dirbti Rusijos platybėse, kad norint Lietuvai pasiekti nepriklausomybės, kad Rusijos žmonių dauguma nebūtų nusiteikusi prieš. Tai dabar, tos Sausio 13-osios strategijos tąsa, kad apigntume demokratiją, kad ji plėstųsi į Rytus, mums reikia nuoseklių pastangų dirbant su Rusijos opozicija, bet ir Vakaruose“, – sakė A. Kubilius.

R. Juknevičienės teigimu, Lietuvos didžiausias nacionalinisinteresas yra, kad saugumo erdvė išsiplėstų kiek galima toliau į Rytus. „Taip kaip vokiečiai darė 1990-1991 metais, kurie rėmė Lenkijos narystę NATO – nes norėjo, kad jų saugumo erdvė išsiplėstų į Rytus“, – sakė EP narė.

Europos Parlamento narių Andriaus Kubiliaus, Rasos Juknevičienės ir Liudo Mažylio biurai įvairiuose Lietuvos miestuose Sausio 13-ąją pasipuošė Neužmirštuolės simboliu, skirtu paminėti ir pagerbti už Lietuvos laisvę kovojusius ir žuvusiuosius.

EP vykusiame Europos liaudies frakcijos posėdyje pirmininkas bei kiti parlamentarai įsisegė Neužmirštuoles taip pagerbdami Lietuvos Laisvės gynėjus.

 

Europos Parlamento nariai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius simboliškai pirmąjį metų pokalbį apie savaitės aktualijas pradėjo Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną. Parlamentarai turėjo ką prisiminti, nes abu dalyvavo tuose kruvinuose sausio įvykiuose. Tačiau šiandien jie tą dieną mini kaip mūsų visų pergalės dieną.

„Sausio 13-oji, svarbi diena, nesvarbu, kiek metų praeitų. 30 metų – labai daug, bet atrodo, kad viskas vyko tik vakar“, – sakė R. Juknevičienė.

A. Kubilius pasveikino visus su šia pergalės diena, tačiau paminėjo, jog prisiminimais apie Sausio 13-osios įvykius pirmiausia turėtų pasidalinti signatarė Rasa Juknevičienė.

R. Juknevičienė prisiminė, jog tuomet didžiulė įtampa tvyrojo jau nuo sausio 8 d., o ir būtent sausio 12–oji buvo gana rami diena. Europarlamentarė tuo metu buvo Aukščiausiosios Tarybos deputatė, išrinkta Pasvalio apygardoje, todėl pagal Sąjūdžio sudarytus sąrašus padėjo organizuoti žmonių ir savo artimųjų atvykimą prie Aukščiausiosios Tarybos pastato. Susirinkę žmonės giedojo, dainavo dainas, tvyrojo ramybė, kuomet kitoje upės pusėje pasigirdo šūviai. 

Signatarė skubiai sugrįžo į Aukščiausiosios Tarybos pastatą ir gavo užduotį skambinti ir kviesti atvykti deputatus, nes buvo pasirodžiusi žinia, jog šalyje nėra Vyriausybės. 

„Norėčiau, kad būtų pirma ir paskutinė tokio tikro karo diena mano gyvenime, – dalijosi prisiminimais R. Juknevičienė. – Buvo kalbama, jog jei puls desantininkai, tai bus daroma per tuometinės salės stiklinį stogą ir tai įvyks iki 6 val. ryto. Koks buvo palengvėjimas, kai išaušus rytui, desantininkų puolimo taip ir nepatyrėm“. 

Didelį įspūdį R. Juknevičienei paliko prof. Vytautas Landsbergis, kuris, praleidęs ne vieną nemigo naktį, sugebėdavo iš tribūnos aiškiai, tarsi iš užrašų išdėstyti esamą padėtį.

A. Kubilius tuomet buvo Sąjūdžio vykdomasis sekretorius ir nuo sausio 8 d. visas naktis leido Sąjūdžio būstinėje, kurioje turėdami tik du geležinius strypus bei „molotovo kokteilį“ buvo pasiruošę gintis. Pasitarus su Sąjūdžio vadovybe, buvo organizuojami žmonių atvykimai iš kitų miestų ir rajonų, kad žmonės galėtų budėti prie Aukščiausiosios Tarybos ir televizijos pastatų Vilniuje. Parlamentaras taip pat prisiminė, kaip „Žigulių“ automobiliu sekė tankų koloną, kuri pro išgriautą karinio miestelio tvorą judėjo Aukščiausiosios Tarybos pastato link. Grįžus į Sąjūdžio būstinę pasigirdo šūviai ir buvo užimta televizija, todėl greitai suorganizuota Sąjūdžio naujienų transliacija iš Kauno.  

R. Juknevičienė pabrėžė, jog Sausio 13-oji išsiskiria iš kitų Lietuvos mūšių ir yra ypatinga tuo, jog dar gyvi tų įvykių dalyviai, jie viską prisimena. „Galbūt todėl ši diena yra tokia jautri ir tokia svarbi, galbūt todėl ji yra taip atakuojama iš rytų“,  – sakė parlamentarė, primindama apie nuolat skleidžiamą dezinformaciją. 

Parlamentarai diskutavo apie Sausio 13–osios įvykių reikšmę ir svarbą Europos kontekste. R. Juknevičienei labai stipri pasirodė EK pirmininkės Ursulos von der Leyen kalba apie istorinius šios dienos įvykius Lietuvoje, iš kurios galima susidaryti įspūdį apie tai, kaip šie įvykiai atrodė žmonėms, gyvenantiems Vakarų pasaulyje, į kurį tuomet veržėsi Lietuva. 

„Sakyčiau, tai – unikali kalba, nes, tiesą sakant, nesu girdėjęs tokių kalbų iš nė vieno Europos Sąjungos lyderių ir nesu girdėjęs Ursulos von der Leyen panašaus tipo kalbų, – sakė A. Kubilius, – Nes, ką pabrėžė ir EK pirmininkė, dėl Sąjūdžio, dėl Lietuvos, dėl prof. Vytauto Landsbergio vaidmens ir prasidėjo Sovietų Sąjungos griūtis“. 

„Kova už demokratiją buvusioje imperijoje dar nėra pasibaigusi ir po 30 metų mes galime kalbėti apie Lietuvos tolesnį vaidmenį, kodėl mums turi rūpėti Rytų partnerystė, demokratija Rusijoje, nes tai yra ir mūsų saugumo klausimas“, – sutarė pašnekovai. 

U. von der Leyen žodžiai apie demokratijos gynybą yra labai aktualūs ir labai prasmingi dabartiniame globalaus pasaulio kontekste. Tuomet laimėdami padėjome Sovietų Sąjungos imperijai sugriūti ir ta griūtis leido mums išsivaduoti. Kitoms šalims, kaip Ukrainai ar Sakartvelui, tas kelias dar tęsiasi.

„Mūsų darbai ir mūsų uždaviniai toliau lieka ypač svarbūs, ir ačiū Sausio 13-ajai, visiems žmonėms, kurie padėjo pasiekti tokią pergalę“, – sakė A. Kubilius. 

„Lietuvos Laisvės Gynėjai nusipelno mūsų visų pagarbos, todėl, kad be jų parodytos narsos šiandien Europa būtų kitokia“, – cituodama Europos Komisijos pirmininkę sakė R. Juknevičienė.

Yra dalykų, kurie vis dar tęsiasi nuo pat Sausio 13-osios, kuomet Lietuva susidūrė su išoriniu priešu. Ir tuomet ne visa Lietuva gynėsi, nes buvo priešiškai nusiteikusių jėgų. Todėl šiandien vyksta labai „keista“ diskusija dėl istorinio Vytauto Landsbergio vaidmens. Yra tokių, kurie vis dar jaučia pyktį tai atsikūrusiai Lietuvai ir neleidžia priimti sprendimų dėl Vytauto Landsbergio statuso. 

„Pagal tuo metu Laikinąjį Pagrindinį įstatymą „laikinąją Konstituciją“  Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas Vytautas Landsbergis buvo aukščiausias valstybės pareigūnas“, – sakė A. Kubilius. Primindamas istorinę Lietuvos konstituciją  jis pridūrė, jog tai yra visiškai tuščias ginčas, kuriame susideda pavydas, kažkokios ambicijos, vaikiškumas, kuris po keliasdešimt metų atrodys gėdingai ir juokingai. 

„Sausio 13-oji kiekvienais metais įgauna vis daugiau reikšmės, – baigdama pokalbį sakė signatarė R. Juknevičienė. – Tikiuosi, kad klausimą, kas tuomet buvo šalies vadovas, Lietuva išspręs profesoriui Vytautui Landsbergiui dar esant su mumis. Niekas neabejoja, jog žmonės apgynė Aukščiausiąją Tarybą, tačiau tauta ir stipri lyderystė atvedė mus ten, kur šiandien esame“.

Parlamentarė užsiminė, kad artimiausias jos EP darbotvarkės klausimas – aukščiausiu lygiu spręsti dėl Lietuvos teisėjų ir pareigūnų, dirbusių Sausio 13-osios byloje, persekiojimo. „Tikrai nepaliksime klausimo taip, kad Rusija galėtų kelti bylas Sausio 13-osios byloje dirbusiems Lietuvos pareigūnams“, – pabrėžė R. Juknevičienė. 

Baigdami pokalbį ir sveikindami visus su Sausio 13-osios švente, parlamentarai sakė, jog būtina tęsti tai, kas pradėta prieš 30 metų, nes demokratiją reikia saugoti, ginti ir įtvirtinti.