2022.06.02

Serhijus Horbenko. Žiaurių fanatikų „rusų pasaulis“

Serhijus Horbenko, Černihivo sritis, žurnalistas, Liudo Mažylio visuomeninis padėjėjas

Serhijus Horbenko, asmen. archyv. nuotr.

Ne kartą girdėjau frazę: „Kiekviena karta turi savo karą“. Labai tikėjausi, kad ši nelaimė mane aplenks. Klydau ir iki pabaigos netikėjau. Ir dabar sunku ir baisu suvokti, kad visas siaubas, į kurį mus įstūmė Rusija – realybė. Bučos genocidas, „Azovas“… Visas pasaulis apie tai žino, supranta, užjaučia ir padeda sunaikinti žvėrį.

Šiandien ne pro šalį priminti, kad nelaimė, mirtis ir kančios atėjo į kiekvieną mūsų Ukrainos tašką, į kurį žengė rašistų koja. Nesvarbu, ar kalbėtume apie Charkivą, ar apie visai nedidelį Polesės kaimą…

Mano Černihivas per daugybę metų man tapo savas ir artimas, nors ir negyvenau jame nė vienos dienos. Šviesūs jaunystės prisiminimai, pirmoji meilė ir pirmasis nedrąsus pasimatymas ant senojo Pylimo…

Polesės kaimai, vainiku supantys srities centrą: Kolyčivka, Ivanivka, Jahidnė, Lukašivka… Juos išvažinėjau dviračiu ir išvaikščiojau su kuprine ant pečių. Todėl tiesiog fiziškai skauda sielą pagalvojus, ką jiems ir mano brangiam miestui padarė Putino išsigimėliai!

Černihivą priešas apsupo ir atkirto nuo supančio pasaulio. Susidūrusi su pasipriešinimu, Rusijos kariuomenė pradėjo bombarduoti ir apšaudyti jį, taip pat kaip ir daugelį kitų Ukrainos miestų. Tiltas per Desnos upę, per kurį ėjo į Kyjivą vedantis kelias, buvo susprogdintas, gyventojai neturėjo kur bėgti.

Dabar, po nesėkmingo bandymo užimti Kyjivą, okupantai pasitraukė. „BBC“ žurnalistams vieniems pirmųjų pavyko nusigauti iki šio rajono ir išklausyti taikių gyventojų pasakojimus apie išgyventus bombardavimus ir okupaciją.

Lukašivka – nedidelis kaimas šalia Černihivo su mažiau kaip trimis šimtais gyventojų. Beveik trečdalį kaimo namų okupantai sulygino su žeme. Sunaikinta ir išgrobstyta žemės ūkio technika. Dvylika Rusijos nužudytų civilių. Jų kūnus rasdavo net vietos šventykloje, kur orkai įsirengė būstinę.

Lukašivkoje dislokavosi apie pusę tūkstančio Rusijos kareivių. Kaimyninėje Ivanivkoje – vos ne dvigubai daugiau. Būtent iš šių kaimų orkai apšaudydavo ir civilius, bandančius bėgti nuo okupacijos, ir mašinas su žurnalistais ir savanoriais, siekusiais patekti į užblokuotą Černihivą.

Lukašivkoje ir Ivanivkoje okupantai rengdavo safarius medžiodami karves ir kiaules. Išsipūtę karvių kūnai su kulkų suvarpytomis galvomis gulėjo visoje fermos teritorijoje. 110 nužudytų gyvulių – suaugusių karvių, veršiukų. Rašistai net nušovė vieną veršingą karvę, kuri jau pradėjo veršiuotis. Per stebuklą išgyvenusių karvių mėnesį niekas nemelžė.

Ūkininkas Vadimas Minevskis iki karo turėjo 400 kiaulių. Jo kiaulėmis rašistai maitino savo kariuomenę. Kiaules nušaudavo, nuo jų tiesiog nupjaudavo odą. Išpjaudavo tik geriausius mėsos gabalus – visa kita išmesdavo.

Orkai linksmindavosi ne tik medžiodami gyvulius. Jie medžiodavo ir žmones. Lukašivkos gyventojus reguliariai vesdavo sušaudyti – leisdavo kulkas virš žmonių galvų.

Į Ivanivką po daugybės apšaudymų rusai įėjo dviem kolonomis – 140 ir 250 technikos vienetų. Vietos gyventoja Liubovė sako, kad šalia jos namo Rusijos okupantai kovo 4-ąją numetė aviacinę bombą. Iškrito durys ir langai. Kieme po sprogimo liko 10 x 8 metrų dydžio ir 4 metų gylio duobė.

Okupantai uždarė įvažiavimus ir išvažiavimus, atėmė iš kaimo gyventojų telefonus, apsistodavo, kur užsinorėdavo. Įvedė komendanto valandą, išeiti buvo leidžiama tik nuo 8 val. iki 10 val. Bet ir tuo metu tai buvo pavojinga, tekdavo laipioti per langus ir sėlinti per daržus.

Centrinėje gatvėje kas trečias namas sugriautas. Ties išvažiavimu iš kaimo – visiškai sunaikinti vietos kultūros namai.

Rusai vogdavo viską, ką įmanoma. Pirmiausia – mobiliuosius telefonus, kuriuos reikalavo atiduoti grasindami sušaudyti. Ypač jei rasdavo telefonus be SIM kortelių.

Imdavo viską: pradedant bulvėmis ir konservais ir baigiant televizoriais, nešiojamaisiais kompiuteriais ir skalbyklėmis. Ko negalėjo išnešti – laužydavo, televizorius subadydavo peiliniais durtuvais ir kapodavo kirviais.

„Gastrolierius“ su ašaromis akyse prisimena vietos gyventoja teta Liuba – septyniasdešimtmetė pardavėja:

„Nuėjo į garažą. Paėmė galąstuvą. Supjaustė dviračio ratus. Jie daugeliui šaudė per mašinų ratus. Kai kuriuose namuose, kur jie buvo, kramtomąja guma užklijavo elektros lizdus, visur pripurvino. Ivanivkoje oficialiais duomenimis nužudyti septyni civiliai.

„Vienas jų – mano dėdė Igoris Aleksandrovičius Zujekas, gimęs 1964-aisiais metais. Šis žmogus grįžo iš Afganistano karo, o rusai sudegino jį kartu su namu“, – sako jungtinės teritorinės bendruomenės vadovė Jelena Švydka. Dar daugiau yra dingusių be žinios, bet tikslaus skaičiaus nėra. Pagyvenusi moteris sudegė troboje. Vyras ėjo šalia ligoninės, kurioje bazavosi rusai, ir jį sušaudė, – „po to tik jo kaulus surinko, be galvos“. Kai kurie susprogo užlipę ant minų, kaime iki šiol galima pamatyti pagaliukus su raudona skarele, taip pažymėtos užminuotos vietos.

… Jahidnės kaime ant baltos drėgnos mokyklos rūsio sienos raudonu pieštuku ranka nupieštas kalendorius. Tai žmonių, išbuvusių čia nuo kovo penktosios iki balandžio antrosios, kančių kronika. Šis kaimas taip pat šalia Černihivo. Okupantai jį kontroliavo beveik mėnesį…

Visi apimti siaubo pasakoja apie Jahidnės kaimą. Čia buvo apsistoję buriatai. Kalbama apie didelį kiekį nužudytų taikių gyventojų ir išprievartautų moterų.

…Jauna šeima, mažas vaikas. Važiavo mašina, rusai juos sustabdė. Vyras išlipo iš mašinos. Žmona irgi išlipo, bet net nespėjo pastebėti, o jos vyrą ir dukrą jau nužudė.

Kai atėjo rašistai, jie grasindami ginklais išvarė vyrus, moteris ir vaikus iš namų ir nuvedė į vietos mokyklos rūsį, kuriame laikė keturias savaites. Maždaug 130 asmenų gyveno 65 kv. m. ploto rūsyje.

Išgyvenęs šias kančias liudininkas Nikolajus pasakoja: „Turėjau pusę kvadratinio metro. Miegojau stovėdamas. Pririšdavau save šaliku prie švediškos sienelės, kad nenukrisčiau“.

Judėti rūsyje neužlipant ant kitų žmonių buvo neįmanoma. Ten buvo maždaug 40–50 vaikų, įskaitant kūdikius. Mažiausiam buvo suėję du mėnesiai.

Penkiolikmetė Anastasija gyveno rūsyje kartu su tėvu ir močiute. „Vietos beveik nebuvo. Gyvenome sėdėdami. Miegojome sėdėdami. Išvis negaliu pasakyti, kad miegojome. Tai buvo neįmanoma. Aplinkui krito tiek sviedinių. Tai buvo nepakeliama“, – sako ji.

Patalpoje nebuvo ventiliacijos. Rūsio langai užkalti. Anot Nikolajaus, per rūsyje praleistą mėnesį jis pamatė 12 asmenų mirtį.

Daugelis mirusiųjų buvo jau pagyvenę žmonės. Nikolajus nežino tikslios mirčių priežasties, bet mano, kad jie užduso. Iškart išnešti iš rūsio mirusiųjų kūnus buvo neįmanoma. Kareiviai neleisdavo išnešinėti lavonų kasdien. Tai reiškia, kad žmonės, taip pat ir vaikai, praleisdavo šalia lavonų valandų valandas. Kartais lavonų neišnešdavo net keletą dienų.

„Aš jų labai gailėjau. Jie tiesiog mirdavo. Aš juos pažinojau, jie buvo geri žmonės. Tiesiog sėdėdavo ir mirdavo“, – apie rūsyje mirusius žmones kalba Anastasija.

„Įprastomis sąlygomis jie nebūtų mirę. Putinas – karo nusikaltėlis“, – sako Nikolajus.

Didžiąją dalį laiko žmonės negalėjo išeiti iš rūsio net tam, kad pasinaudotų tualetu. Jiems teko naudoti kibirus.

„Kartais rusai išvesdavo mus į viršų ir prisidengdavo mumis, kaip gyvais skydais“, – sako Nikolajus. Kai buvo galima išeiti į lauką, belaisviams leisdavo lauke, ant atviros ugnies, gaminti maistą.

Rusų kariuomenė iš Jahidnės pasitraukė balandžio trečiąją dieną.

Rusų okupantai apšaudė Černihivo sritį ir patį Černihivą nuo pirmųjų didžiulio masto įsiveržimo dienų. Mieste nebuvo šviesos, dujų, vandens. Žmonės gamindavo maistą ant laužų. Masinio evakavimo atlikti nepavyko. Okupantai užminavo kelius ir numetė aviacines bombas ant automobilių tilto per Desnos upę, jungiančio Kyjivą ir Černihivą. Tie, kas išdrįsdavo išvažiuoti, naudojo miško takelius.

Černihivo pakraščius priešai subombardavo visiškai, priemiesčius – iki 60 proc. Iki karo veiksmų pradžios Černihive gyveno 285–290 tūkstančių asmenų, maždaug pusei jų pavyko išvykti. Dabar, anot mero V. Antrošenkos, mieste liko 80–95 tūkstančiai gyventojų.

Dėl žuvusiųjų skaičiaus meras pažymėjo: „Galiu pasakyti apytikslį skaičių – 700, tai tiek kariškiai, tiek civiliai“.

Kai rusų kariuomenė pasitraukė iš priemiesčių, savanoriai pradėjo laidoti žuvusiuosius. Dalis vietos kapinių visiškai užimta naujų kapų. Į kiekvieną įsmeigta lentelė su vardu. Gyventojai, ieškantys giminių, ateina čia patikrinti ant lentelių surašytų vardų.

Buvo subombarduotas vietos futbolo stadionas. Aikštės centre, ten kur nukrito viena iš bombų, yra gigantiška duobė. Dar viena bomba pataikė į tribūną, kuri virto plastiko ir metalo nuolaužų krūva.

Vaikų biblioteka, esanti istoriniame pastate netoli nuo stadiono, buvo taip pat iš dalies sugriauta.

Per apšaudymus sunaikinti: viešbutis „Ukraina“, centrinis paštas, Ščorso kinoteatras, pergyvenęs Antrąjį pasaulinį karą. Sugriautas miesto parkas, paplūdimyje guli raketų nuolaužos, apgadintos mokyklos ir vaikų darželiai.

Rusijos kariuomenė tikslingai apšaudė Černihivo termofikacinę elektrinę: ji visiškai suniokota, sutaisyti jos neįmanoma ir, pagal darbuotojų ir miesto valdžios vertinimus, jai atkurti prireiks maždaug dvejų metų. Siaubinga okupacija baigėsi. Rusai pasišalino labai greitai. Ukrainos jėgos struktūrų pajėgos prie Černihivo iš rusų okupantų išvadavo trys gyvenvietes: Kolyčivką, Jahidnę ir Ivanivką.

Apie tai kalbama „Telegram“ kanalo „Operativnyj VSU“ („Оперативный ВСУ“) publikacijoje: „Kolyčivka, Jahidnė, Ivanivka… Šios Černihivo srities gyvenvietės dar ilgai prisimins karo baisybes… Patys Putiną palaikantys žudikai atgulė negyvi į Ukrainos žemę arba apgailėtinai pabėgo“. Buvo pažymėta, kad trasa, einanti nuo Černihivo Kozelecio link, užgriozdinta Rusijos metalo laužo.

Viršelio nuotrauka: Serhijus Horbenko ir Liudas Mažylis susitikime su Mažeikių Trečiojo Amžiaus universitetu

×