2022.06.06

Liudas Mažylis. Čilė ir ES tariasi dėl naujo prekybos etapo

Čilė dažnam europiečiui įsivaizduojama kaip egzotinės kelionės šalis. Visgi, kylant energijos kainoms, ateityje būtent Čilė gali padėti išspręsti ES kylančius iššūkius. Tai ir kitus klausimus aptarėme Europos Parlamento Tarptautinės prekybos misijos į Čilę metu. Gegužės pabaigoje vykome aptarti laisvos prekybos sutarties atnaujinimo. Sutartis veikia, esame vieni kitiems svarbūs prekybos partneriai. O nuo sutarties sudarymo 2002 m. pasaulis pasikeitė: plėtojant santykius, reikėtų atsižvelgti į naujus iššūkius. Čilėje šiuo metu kaip tik vyksta konstitucinė valdžios struktūrų pertvarka. Apie visa tai su Čilės valdžios bei visuomeninių organizacijų atstovais ir buvo diskutuojama susitikimų metu.

Per tris dienas susitikome su daugybe politikų, ministrų, įvairių organizacijų atstovų. Jei manęs paklaustų, kas stebino labiausia, tai čiliečių aiškinimas, esą „jie yra maža valstybė“. Nieko sau: 4270 km ilgio ir 19 mln. gyventojų. Pagal BVP vienam gyventojui, Čilė panaši į tokias valstybes kaip Rusija, taigi Lietuva ją lenkia maždaug 1,5 karto. Gana panašiai, apie 1,5 karto, mes pranokstam čiliečius ir pagal minimalų atlyginimą. (Sakoma, kad dauguma dirbančiųjų ten kaip tik tokį atlyginimą ir gauna, o neretai ir mažesnį. Gi prekių kainos atrodo panašios į Lietuvos). O štai ir jų lūkesčiai: kad būtų socialinės garantijos, sveikatos paslaugos ir švietimo kokybė. Panašu juk į europiečių lūkesčius?.. Tik ten jie į mūsų situaciją žvelgia su nemenku pavydu. Mūsų vizito metu svarstymuose dominavo šios temos: čiabuvių teisės; litis ir varis kaip pagrindinės iškasenos ir visos ekonomikos variklis; vandenilio energetika kaip valstybės „etiketė“; nusikalstamumas Pietuose, imigracija Šiaurėje bei COVID-19 pasekmės visose srityse. Ir, žinoma, nenumaldomas siekis, kad rytoj – mañana – būtų geriau.

Nuvykę patekome į patį konstitucinių debatų įkarštį. Jau daug mėnesių veikia konstitucinis konventas, kurio paskirtis – paruošti naują Čilės konstituciją, atliepiančią dabarties situaciją ir ateities lūkesčius. Konstitucija turi pagaliau atsigręžti į žmogų, jo socialines teises; šitokios nuotaikos tvyro visur. Konventas žymi ilgai trunkantį procesą. Jo sušaukimas buvo reakcija į visuotinius neramumus 2019-aisiais. Konvente atstovaujamos įvairios politinės jėgos, visuomenės grupės, turinčios pačių įvairiausių interesų. Jau rugsėjį (Čilėje bus pavasaris!) vyks referendumas. O referendumų „ašmenys“, žinia, aštrūs. Konstitucija – „storas“ dokumentas, ji apimtimi bus bene didžiausia pasaulyje. Žinia, tokio ilgo dokumento niekas neskaitys, o netobuli jos fragmentai vis labiau bus priešininkų išnaudojami…

Štai tokioje politinėje situacijoje ir svarstomi tie prekybos susitarimai su Europa. Europa nenori ilgai laukti, pas mus ratifikavimo procesai ilgi, reikia kuo greičiau geranoriškai sutarti ir rašytis. O dabartinės Čilės valdžios atstovai, kaip suprantama, susiduria su daug iššūkių. Prekybiniai santykiai čia gyviausi su Kinija. Ar čiliečiai dėl to laimingi? Jie norėtų kurti didesnę pridėtinę vertę pas save. O ir su Kinija politiškai jų niekas nesieja, santykiai su ja asimetriški, paremti žaliavų – vario, o dabar ir ličio – eksportu iš Čilės. Jei Europa investuos, jiems labiau tiktų Europa. Juolab, vertybinė savivoka panaši. Čilėje išgirsti lozungai apie lyčių lygybę skamba labai panašiai, kaip ir Europos Parlamente. Rusija jiems mažai svarbi partnerė, o jų agresija Ukrainoje smerkiama vienareikšmiškai. O čiliečiai agresijai jautrūs. Taip, nuo 1870 m. karo su Bolivija daugiau karų nepatyrė (suskaičiuokim, ką per tą laiką patyrė Lietuva). O Monedos rūmų subombardavimas perversmo metu prieš 50 metų gerai prisimenamas iki šiol, kaip ir po to stojusi diktatūra.

Socialinės teisės klausimai tikrai reikalauja sprendimų. Trišalės tarybos, kuriose vyktų kolektyvinės derybos su darbdaviais dėl darbo sąlygų, čia retenybė. Profsąjungų atstovai skundėsi, kad nėra ir „tinklinių organizacijų, ginančių moteris“. Apie darbo sąlygas ką ir kalbėti: kalnakasyboj jos itin kenksmingos. Moterų teisių problemos: po COVID-19 ne kiekvienam darbdaviui tiek darbuotojų bereikia… Tad, visų pirma, moterims pareiškia: „mums Jūsų nebereikia“. Moterys gali grįžti vykdyti „savo tradicinių pareigų šeimoje“. Teko susitikti ir su čiabuvių organizacijomis. Jie – arti gamtos, bet tas „balansas su gamta“ neturi teisinio privalomumo. Būsimojoje konstitucijoje planuojamas ryžtingas veiksmas: grąžinti čiabuvių teises į žemę. (Kaip čia nepalyginus su išlikusio nekilnojamojo turto grąžinimo vargais posovietinėje Lietuvoje…). Atskira problema – teisė į vandenį: čia egzistuoja savotiški „vandens magnatai“. Priešingai, nei apie žemės grąžinimą, svarstoma apie teisių į vandenį „nacionalizavimą“… Susitikime su energetikos ministru išryškėjo kontrastai, – kaip ir daug kur. Norima modernizuoti sistemą, įkinkyti atsinaujinančius energijos šaltinius, vystyti žaliojo vandenilio projektus, o tuo pat metu kalbama apie elektros tiekimo pertrūkius, blogą stulpų būklę, piktybiškus instaliacijų gadinimus (tą daro nusikaltėlių gaujos, kad galėtų tamsoje plėšikauti?..). Nekyla abejonių, kad reikia modernizuoti Čilės ir ES susitarimą. Juk nuo 2002-ųjų situacija pasikeitė: kitokie žmogaus teisių, tvarios aplinkos, klimato kaitos iššūkiai…

Rengiamas prekybos susitarimas su Europa būtų ne tik siaurai prekybinis, bet ir grįstas bendromis vertybėmis, teikiantis bendras vizijas, kuriantis aukštus standartus – o tai ir Europai, ir Čilei tiks. Geras perspektyvas Čilė turi atsinaujinančių energetikos šaltinių srity: Pietuose vėjai, dykumose Šiaurėje – saulė. Tad daugeliu požiūrių, europinė trajektorija „pataiko“ į čiliečių lūkesčius. Mus, Europą, jie laiko savotiškais „referentais“: lygindamiesi su Europa, geriau suvokia savo pačių problemas, vidaus prieštaravimus, politinių diskusijų paskatas. Nepaneigsiu, kad čiliečiai labai europietiška Lotynų Amerikos dalis. (Sako – europietiškiausia). Tamsėjančiais rudenėlio vakarais (juk čia kita ekvatoriaus pusė – laiką po gegužės vidurio jie vadina „žiema“) – dangoraižių papėdėje Santjage jaunimas pramogauja labai panašiai kaip ir Vilniuje.

2022.05.23

Liudas Mažylis darbo vizito metu Čilėje aptars prekybos susitarimo su ES modernizavimą

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis su oficialiu vizitu lankosi Čilės Respublikoje. Jis dalyvauja Tarptautinės prekybos komiteto misijoje. Vizito tikslas – aptarti 2002 m. ES ir Čilės asociacijos susitarimo prekybos dalies modernizavimo pažangą ir kitus dvišalius prekybos klausimus. L. Mažylis yra vienintelis Lietuvos atstovas komitete. Delegaciją į Čilę sudaro dar septyni europarlamentarai iš skirtingų politinių grupių.

Gegužės 23–25 dienomis sostinėje Santjage Tarptautinės prekybos komiteto delegacija susitiks su naujai išrinktais Čilės Respublikos vyriausybės bei Kongreso nariais. Taip pat – su prekyba susijusių organizacijų ir asociacijų bei pilietinės visuomenės atstovais.

Šiuo metu vyksta derybos dėl ES ir Čilės Asociacijos susitarimo modernizavimo. Šis EP narių vizitas leis atidžiai išnagrinėti susitarimo prekybos ir investicijų dalis bei sustiprinti bendradarbiavimą su partneriais Čilėje.

„Čilėje neseniai darbą pradėjo jauna vyriausybė, o kartu atnaujinamas ir dvišalis Asociacijos susitarimas. Šis mūsų Tarptautinės prekybos komiteto delegacijos vizitas ir susitikimas su Čilės ministrais, organizacijomis yra svarbus abiem šalims, – teigia L. Mažylis. – Čilė siekia, kad jų eksportas į ES neapsiribotų tik žaliavomis, bet įtrauktų ir jau pagamintas prekes, kurios turėtų bei kurtų pridėtinę vertę ekonomikai. O ES savo ruožtu nori ne tik toliau stiprinti prekybą ir investicijas, bet ir įgyvendinti tai mažinant taršą.“

ES ir Čilės prekyba ženkliai išsaugo nuo 2003 metų, kai įsigaliojo 2002 m. sudarytas dvišalis laisvosios prekybos susitarimas. Remiantis Europos Komisijos duomenimis, 2021 metais ES buvo ketvirta pagal dydį Čilės prekybos partnerė. ES eksportas į Čilę pernai sudarė 10 mlrd. eurų. Prekybos pagrindą sudaro pramoniniai produktai: nuo chemijos iki transporto. O Čilės eksportas į ES pernai siekė 6,8 mlrd. eurų. Daugiausia į ES eksportuojami mineralai (visų pirma – vario), žemės ūkio maisto produktai ir celiuliozė. ES yra didžiausia investuotoja Čilėje. Investicijos tenka visoms ekonomikos sritims ir atsinaujinančiai energetikai.

Pasak L. Mažylio, ES ir Čilės Asociacijos susitarimo modernizavimas yra tikslingas, nes per 20 metų įvyko daug pokyčių, o kartu tai aprėpia ir ES kovos su klimato kaita tikslus iki 2030 metų, prekybos modernizavimo bei tvaraus vystymo siekius. „Turime ir labai konkrečių, ir itin specifinių sričių, kur ES vysto ar galėtų plačiau vystyti projektus su Čile siekiant įgyvendinti Žaliąjį kursą. Tai – ličio ir vandenilio eksportas į ES. Čilė turi didžiausias ličio atsargas po Australijos, o ES pradėjo vystyti „Team Europe“ iniciatyvą dėl žaliojo vandenilio (GH2) plėtros Čilėje“, – pasakoja europarlamentaras L. Mažylis, kuris yra ir Aplinkos komiteto Parlamente narys.

Žaliojo vandenilio projektas – tai bendras ES ir jos valstybių narių siekis skatinti bendradarbiavimą su Čile, taip plėtojant jos ekologiško vandenilio ekonomiką. L. Mažylio teigimu, taip galima padidinti investicijų į žaliojo vandenilio sritį Čilėje galimybes. Čia iškyla lengvatinio finansavimo bei mokslo ir verslo bendradarbiavimo skatinimo problemos.

Europarlamentaras, kaip įprasta tokiais atvejais, tikisi gauti tiesioginės informacijos apie politikos raidą bei konstitucinį procesą Čilėje.

„Vizito metu paaiškės dvišalių prekybos santykių perspektyva. Abi pusės turi lūkesčių, apie jų įgyvendinimą bus galima daugiau pasakyti jau po vizito“, – teigia delegacijos narys L. Mažylis.

ES ir Čilė 2017 metais pradėjo derybas dėl susitarimo modernizavimo, kad susitarimas atitiktų naujausius prekybos ir investicijų standartus. Derybos dėl atnaujinto laisvosios prekybos susitarimo techniniu lygmeniu buvo baigtos 2021 m. lapkričio mėnesį. Parlamentas savo prioritetus išdėstė 2017 m. rugsėjo rezoliucijoje.

Oficialūs Čilės ir ES (tada – Europos Bendrijos) santykiai prasidėjo 1967 m., kai abi šalys pirmą kartą atidarė diplomatines atstovybes Briuselyje ir Santjage. Nuo 1990 m., Čilei perėjus prie demokratinės santvarkos, dvišaliai ryšiai stiprėjo. Atsižvelgdamos į ES paramą demokratizacijai Lotynų Amerikoje, abi šalys oficialiai užmezgė ryšius, 1991 m. pasirašydamos bendradarbiavimo pagrindų susitarimą ir 1996 m. susitarimą dėl prekybos ir ekonominio bendradarbiavimo. Pastarasis paskatino Čilę ir ES 1999–2002 m. derėtis dėl Asociacijos susitarimo, įskaitant lengvatinės prekybos susitarimą.

2022.01.26

Liudas Mažylis. Kinijos ekonominis smurtas Lietuvos atžvilgiu – ES dėmesio centre: nuosekliai ruošiama priemonė ir panašiems atvejams

„Kinijos ekonominis smurtas prieš Lietuvą yra iššūkis ES tarptautinei prekybai, o ne dvišalio konflikto problema“. Tokia dabartinių svarstymų ES institucijose dvasia ir raidė. Kinija taikosi paveikti vientisą, didelę, konkurencingą Europos Bendrijos rinką, ir yra principo reikalas ją apginti. Taigi apginti reikia ne tik Lietuvą.

Sausio 25 d. dalyvavau Europos Parlamento Tarptautinės prekybos komiteto diskusijose apie instrumentą, kuris rengiamas susiklosčius panašiems konfliktams. Kinijos ir Lietuvos atvejis ne tik sulaukia atjautos (Lietuvai) ir pasmerkimo (Kinijai). Tai – ir klasikinis pavyzdys tų galimų situacijų, į kurias Europa gali patekti ir ateityje. Kinijos veikimas yra intensyvus, stiprus, ilgalaikis, o per tai – efektyvus. Be to, jis yra oficialiai nepareikštas – taigi atitinka slapto, neakivaizdaus prekybos boikoto apibrėžimą. Tai, kaip elgtis tokiais ir panašiais atvejais, ir bus apibrėžta svarstomame instrumente.

Verta atkreipti dėmesį: apie „Kinijos ir Lietuvos atvejį“ savo pasisakymuose kalbėjo praktiškai visi posėdžio dalyviai, nepriklausomai nuo to, kokioms valstybėms ir kokioms ideologinėms grupėms jie atstovauja. Nors, be abejo, kuriamas instrumentas nebus kaip nors vienašališkai nukreiptas prieš Kiniją ar kurią nors kitą valstybę, tačiau politiniuose užkulisiuose (ir ne tik!) svarstymai vyksta kaip tik turint omenyje šį „Kinijos ir Lietuvos atvejį“. Pernai gruodžio pradžioje Europos Komisijos (EK) pateiktas pasiūlymas dėl kovos su prievarta priemonės sukūrimo yra tikslingas ir savalaikis kaip tik dėl Kinijos ekonominio spaudimo prieš Lietuvą.

Kita vertus, tai ir ne pirmas pavyzdys ES istorijoje. Užmojų prieš konkrečią ES valstybę ar atskirus verslo subjektus būta ir anksčiau, tik jie būdavo kiek kitokio pobūdžio. Ši teisės aktų spraga, kaip elgtis, kai trečioji šalis manipuliuoja prekyba su ES ar jos valstybe nare, vis dar lieka neužpildyta. Optimistiniu atveju, išsamiai teisės aktą, kuris reglamentuos Bendrijos veiksmus, pavyks paruošti iki metų pabaigos.

Laikas eina, o štai importas iš Lietuvos į Kiniją, kai kurių šaltinių duomenimis, sumažėjo 91 proc., panašiai sumažėjo ir eksportas. Žiniasklaidoje Lietuvos verslo atstovų reakcija nevienareikšmė. Visi pritaria, kad vertybinė politika svarbu, tačiau tie, kurie pajuto didžiulius nuostolius, tikisi konkrečios paramos. Jie visai pagrįstai teigia, kad sprendimai vėluoja ištisas savaites, kai verslui svarbu netgi vėlavimas dienomis.

Kinijos ir Lietuvos pavyzdys, kai agresorė kėsinasi paveikti ekonomiką ir investicijas, seniai nėra tik diplomatinių santykių klausimas. Man ir pačiam teko bendrauti su prekybos ir pramonės atstovais, kurie tikrai supranta Kinijos elgseną ir gali nuspėti veiksmus. Jiems atsakymų reikėjo dar gruodį ir jie privalo dalyvauti bendrame dialoge, turi būti įtraukti. Bet Lietuva ir ES remiasi teise ir gali taikyti tik teisiškai korektiškus, pasaulio bendruomenei suprantamus veiksmus. Mano pozicija – negalima palikti verslo vieno, turime apginti ES rinką ir savo verslo interesus visomis prieinamomis teisėtomis priemonėmis.

Taigi, Europos Parlamento komitete, atsakingame už tarptautinę prekybą, dalyvavau tikrai turiningoje ir svarbioje Lietuvai diskusijoje. Posėdyje situaciją dėl rengiamos priemonės, skirtos apsaugoti ES bei jos nares nuo trečiųjų šalių ekonominės prievartos, aptarė Europos Komisijos prekybos skyriaus pavaduotojas Denis Redonnet. Kaip buvęs ilgametis ES politikos dėstytojas, tikrai žinau, kad tokio tipo procesuose labai svarbi ir vieša retorika, kuri užduoda kryptį politinei valiai ruošiant teisės aktus. O D. Redonnet aiškiai įvardijo: prekyba ir investicijos bei ryšiai yra naudojami kaip ginklas!

EK atstovas prekybai, pristatydamas rengiamos priemonės pasiūlymą, mums, EP nariams, paliko pozityvų įspūdį. Pasak jo, priemonė apima platų spektrą prievartinių praktikos formų, nuo formalių iki mažiau formalių, neva subtilesnių (pastarąsias ir matėme per paskutinius mėnesius Kinijos veikimo prieš Lietuvą atveju). Siūlymu bus siekiama kovoti su formalia arba tiesiogine prievarta, taip pat – su paslėpta prievarta, kai yra piktnaudžiaujama priemonėmis, pavyzdžiui, savo rinkos apsaugos priemonėmis arba selektyviai intensyvinant prekių iš konkrečios šalies pasienio patikras. Taip pat EK pristatytoje kovos su prievarta priemonės sukūrimo projekte yra įvardinta ir „tyli prievarta“. Pavyzdžiui, boikotai, vykdomi ne remiantis teisiniais ar reguliavimo veiksmais, bet tokiais, kurie kyla dėl neformalių apribojimų, kuriuos taiko privatūs subjektai, kuriems neoficialiai vadovauja užsienio valstybių valdžios. Gi būtent taip atsitiko ir su Lietuva, kai pirmiausia ji buvo išbraukta iš Kinijos muitinės sistemos.

Būtent apie tokius neoficialius ekonominio šantažo žingsnius ir aš pasisakiau tarptautinės prekybos komiteto diskusijoje. Akcentavau, kad, kol mes ruošiame šią priemonę, trečiosios šalys, konkrečiai Kinija, taiko sudėtingą ir plataus masto prievartą prieš Lietuvą. Kinijos priemonės yra intensyvios, griežtos, ilgalaikės ir efektyvios. ES turi imtis atsakomųjų priemonių, kad sustabdytų ekonominius grasinimus, tačiau kol kas, kaip rodo dabartinis ginčas, priemonių pasirinkimas mažas. Bet kokiu atveju, mums reikalingas greitas atsakas, kad būtų apsaugoti bendrosios rinkos pagrindiniai principai. Taigi, mano klausimas buvo toks: ar yra galimas laikinas susitarimas dėl atsakomųjų priemonių jau dabar bei kaip pagreitinti šias priemones? Taip pat prašiau patikslinti, kokiu mastu siūlomas reguliavimas apima neoficialų boikotą, tai yra, būtent dabartinę situaciją tarp Lietuvos ir Kinijos, ir ar tokie ginčai neliktų neišspręsti dėl nepaskelbtų, tylių sankcijų?

EK prekybos skyriaus generalinės direktorės pavaduotojo D. Redonnet atsakymas buvo konkretus. Jo teigimu, ši situacija išryškina faktą, ko mes dabar neturime – tą spragą, apie kurią ir buvo aukščiau minėta, teisinius aktus, kurie leistų mums veikti būtent sprendžiant šį klausimą. EK atstovas įvardijo, kad šiuo metu yra dirbama kartu su Lietuva ir su paveiktais verslais siekiant užtikrinti, kad, visų pirma, būtų surinkti visi įmanomi įrodymai apie tai, kaip konkrečiai yra veikiama, koks yra šiuo metu Lietuvai taikomų priemonių poveikis. D. Redonnet patikino, kad nėra atmetama galimybė, jog EK imsis ekonominių veiksmų ES lygmenyje, įskaitant ir galimas konsultacijas su Pasaulio prekybos organizacija. Pasak jo, tokios yra dabartinių ES veiksmų galimybės, kol bus priimti konkretūs teisės aktai. Tai, kad šiuo metu yra renkami įrodymai apie konkrečius prekybos ribojimus ir žalą bei kad jie bus pateikiami ES institucijoms, o vėliau galimai ir Pasaulio prekybos organizacijai, praeitą savaitę kalbėjo ir Lietuvos užsienio reikalų ministras Gabrielius Landsbergis.

Kinijos veikimo prieš Lietuvą atveju kišimasis taikant priemones, turinčias įtakos prekybai ir investicijoms, yra visiškai akivaizdus. Taip pažeidžiamos visos tarptautinės ir pasaulio prekybos taisyklės. Kalba eina apie bendrosios rinkos vientisumą ir Europos vertybes. Delsimas atveria kelius tai pačiai Kinijai pradėti panašius veiksmus prieš kitas šalis.

Čia apžvelgtas EP Tarptautinės prekybos komiteto posėdis buvo toks vienas tų oficialių pirmųjų žingsnių svarstymų, bet veikiama jau ir anksčiau. Praeitą savaitę su kitais EP nariais paraginome ES institucijų vadovus imtis bendrų veiksmų dėl Kinijos ekonominės ir politinės prievartos prieš Lietuvą. Mano frakcijos kolegės Europos Parlamente, slovakės Miriam Lexmann inicijuotą laišką pasirašiau ir aš bei daugiau nei 40 europarlamentarų iš skirtingų politinių grupių ir valstybių. Juo kreipėmės į EK pirmininkę Ursulą von der Leyen, Europos Vadovų Tarybos pirmininką Charles Michel ir vyriausiąjį įgaliotinį užsienio ir saugumo politikai Josep Borrel bei kitus EK narius. Džiaugiuosi, kad prie siekio apginti bendrą ES rinką nuo Kinijos jungėsi ne tik Rytų valstybių, bet ir vidurio Europos, Skandinavijos bei tokių ES „sunkiasvorių“ kaip Prancūzija ir Vokietija atstovai. Kreipdamiesi į ES vadovybę priminėm ir praėjusių metų Europos Parlamento rezoliucijoje pateiktą rekomendaciją dėl ES ir Taivano politinių santykių. Joje įvardijama: „skatinti aktyvesnius ES ir Taivano ekonominius, mokslinius, kultūrinius, politinius ir žmonių tarpusavio mainus, susitikimus ir bendradarbiavimą, taip pat mainus dalyvaujant valstybių narių atstovams, įskaitant aukščiausio lygio atstovus, kad būtų visapusiškai atspindėtas dinamiškas, įvairiapusis ir glaudus ES ir Taivano, kaip bendraminčių partnerių, bendradarbiavimas“.

ES šį pusmetį pirmininkauja Prancūzija, o jos vadovas Emanuelis Makronas taip pat ne kartą išreiškė paramą Lietuvai dėl Kinijos ekonominio smurto prieš Lietuvą. Viliuosi, kad tai taip pat paskatins neatidėliotinus veiksmus.

O priemonės, skirtos kovoti su trečiųjų šalių prievarta prieš ES ir valstybes nares, patvirtinimui bus taikoma įprasta teisėkūros procedūra. Tai reiškia, kad lygų balsą turės ES Vadovų Taryba ir Europos Parlamentas. Todėl bus svarbi ir valstybių narių pozicija. Tikėkimės, kad Lietuvos pavyzdžio jiems užteks ir kitoms valstybėms nereikės išgyventi panašaus scenarijaus. ES vieninga rinka ir esminės vertybės turi būti apsaugotos.