A.Kubilius. Vakarai, Lietuva ir Europos Rytų erdvės: „Transformacijos trikampio” strateginė svarba Europos likimui

2024-02-16 | European Union

Ukrainos karas prieš Rusiją kol kas nesiklosto taip, kaip ir ukrainiečiai, ir mes visi norėtume. Nuo pat karo pradžios Vakarų parama Ukrainai buvo tik tokia, kuri leido Ukrainai nepralaimėti, bet tik tokios apimties  parama neleido Ukrainai pasiekti pergalės.Užtenka prisiminti tik vieną skaičių: 2023 metais Rusija karui finansuoti išleido  daugiau kaip 100 mlrd eurų, tuo tarpu Ukrainos pusė su visa Vakarų parama Ukrainos gynybai aprūpinti sugebėjo sutelkti tik 80 mlrd eurų vertės resursus, iš kurių net 40 mlrd eurų buvo pačios Ukrainos resursai.

Visa Vakarų karinė parama Ukrainai 2023 metais nesiekė 0.1% Vakarų BVP. O juk Vakarų ekonominis potencialas net 25 kartus viršija Rusijos potencialą.

Taigi Vakarai yra pakankamai turtingi, kad savo dideliais resursais  paremdami Ukrainos karių didvyriškumą, būtų nesunkiai  pasiekę, kad Rusija jau būtų pralaimėjusi karą.

Bet taip neįvyko. Rusija dar nepralaimėjo karo. Ir tiesa sakant, dar vis nesimato kaip Ukraina per artimiausius metus pasieks pergalę šiame kare. Nes nesimato, kad Vakarų parama artimiausiu laikotarpiu kardinaliai išaugtų.

Čia susiduriame su pirmuoju keistu paradoksu Vakarų elgsenoje: nemažai Vakarų lyderių, politikų ir kariškių, matydami kad Ukraina vis dar nelaimi karo, nevengia garsiai pergyventi dėl to, nevengia  ir viešai prognozuoti, kad Ukrainoje nesutriuškinta Rusija po 5-6 metų bus pasiruošusi pulti kurią nors NATO šalį. Tačiau toks Vakarų lyderių pergyvenimas niekaip nepavirsta jų sprendimu skirti  didesnę karinę   paramą Ukrainai, kas leistų Ukrainai laimėti karą, sutriuškinti Rusiją ir tuo pačiu panaikinti jos agresijos prieš Vakarus grėsmę.

Kodėl taip yra?

Atsakymas yra aiškus – todėl, kad Vakarų parama iki šiol stokojo strateginės ambicijos tokią pergalę pasiekti.

Kodėl Vakarai vis dar nedrįsta ambicingai siekti pergalės?

Todėl, kad apie  pergalės prieš Rusiją tikslą jie svarsto apimti labiau neigiamų ir baimės nuotaikų, nei apimti teigiamų ambicijų, kad tokia Ukrainos ir Vakarų  pergalė būtų naudinga ne tik Ukrainai, bet ir pačiai Rusijai bei jos perspektyvoms, būtų naudinga visai Europos kontinento Rytų erdvei, ir būtų naudinga patiems Vakarams, nes tai sukurtų sąlygas stabiliai taikai Europos kontinente.

Akivaizdu, kad ambicijos Ukrainos  pergalę pasiekti  Vakarams iki šiol truko, nes didelė dalis Vakarų paprasčiausiai bijo tokios Ukrainos pergalės.

Pirma, Vakarai bijo, kad jų ambicija siekti Rusijos pralaimėjimo gali išprovokuoti Putino siekį eskaluoti karą, gal net iki branduolinio ginklo panaudojimo. Todėl Vakarai renkasi  lėto “varlės virimo” taktiką, tik palaipsnio Ukrainos karinio  potencialo didinimo kelią, tikėdamiesi, kad tai leis išvengti eskalacijos pavojaus, o Rusija ilgainiui bus išvarginta ir pati apsispręs trauktis iš karo. Tačiau tokia “lėto virimo” taktika turi galimybę visų pirma “išvarginti” pačius Vakarus remti Ukrainą. To požymius jau matome JAV Kongreso svarstymuose.

Antra, Vakarai  bijo kokias pasekmes tokia Ukrainos pergalė gali  sukelti pačioje Rusijoje. Yra bijoma, kad Ukrainos pergalės pasekmėje subyrės Putino režimas ir vietoje jo valdžią užims dar agresyvesni “nacionalistai”, o ne kokie nors Rusijos demokratai (nes Vakaruose nėra tikima Rusijos demokratine perspektyva). Bijoma ir Rusijos “po-Putino” subyrėjimo į atskirus, tarpusavyje konfliktuojančius darinius, kai liktų nebeaišku kas kontroliuoja Rusijos  branduolinį ginklą. Visai neseniai garsusis Elon Musk tokias baimes dėstė JAV Senato nariams.

Kartais atrodo, kad vien tik Ukrainos pergalės tikslas Vakarams  nėra geopolitiškai ir psicholgiškai  pakankamas, kad Vakarai įveiktų tokias baimes. Todėl Vakarai ir lieka tokie “drungni”. Drungni ir savo karine parama Ukrainai.

Visos tokios baimės bei įprastinis trumparegiškumas ir lyderystės stoka neleidžia Vakarams pamatyti visiškai naujų Europos horizontų ir perspektyvų, kuriuos gali atverti Ukrainos pergalė. Pozityvių horizontų, kurių pasiekimui reikia pozityvios ir didelės Vakarų strateginės ambicijos.

Todėl mes, tie kurie siekiame Ukrainos pergalės, turime padėti Vakarams pamatyti ir tuos žymiai platesnius horizontus, kuriuos atverti gali tik Ukrainos pergalė. Tik taip mes galime sužadinti Vakarų ambiciją tokios pergalės Ukrainoje siekti, tik taip galime padėti Vakarams padėti išsivaduoti iš baimių, kas bus po Ukrainos pergalės su Putinu, su Kremliumi, ar su visa Rusija.

Mes turime Vakarams dėstyti labai aiškią, Vakarams suprantamą, ir visiems Vakarams, o ne vien tik mums (ar mūsų regionui) svarbią strateginę doktriną, kuri padėtų Vakarams suprasti tų naujų horizontų, atsiveriančių po Ukrainos pergalės, reikšmę bei prasmę ir strateginę naudą, tame tarpe  ir Vakarams.

Kaip Prancūzijos Prezidentas E.Macron mėgsta kartoti – šiandien Vakarams (tame tarpe ir Europos Sąjungai) trūksta  naujo “grand naratyvo”, todėl Vakarai geopolitiškai atrodo vis silpniau.

Ukrainos karas prieš Rusijos agresiją leidžia Vakarams atrasti naują  “grand naratyvą” ir juo  turi tapti Vakarų ambicija pasiekti ne tik Ukrainos pergalės, bet ir visos  Europos kontinento Rytų erdvės transformacijos.

Tie nauji Europos horizontai gali būti pavadinti “Transformacijos Trikampio” horizontais. Transformacijos Trikampio viršūnėje yra Ukraina, o kituose dvejuose trikampio kampuose yra Rusija ir Baltarusija. Šio trikampio kampai yra istoriškai ir geopolitiškai tampriai susiję tarpusavyje, todėl permainos “Ukrainos viršūnėje” neišvengiamai sukels ir dideles transformacijas kituose trikampio kampuose: Rusijoje ir Baltarusijoje.  Trikampiu  tenka vadinti ir todėl, kad žemėlapyje įsižiūrėjus į tą tašką, kuriame sueina Ukrainos, Rusijos ir Baltarusijos sienos ryškiai matosi iš pasienio kelių suformuotas geografinis trikampis (žr. nuotrauka).

“Transformacijos Trikampis” yra naujas “grand naratyvas” Europoje, nes tai yra raktas į ilgalaikę taiką Europoje: dabartinės Europos Sąjungos kaimynystė ne su diktatoriais Rusijoje ir Baltarusijoje, o su atgimsiančia ir evoliucinojuojančia  demokratija  šiose šalyse yra vienintelė galimybė Europai įgyvendinti vyresniojo G.H.W.Bush formulę “Europe – whole, free and at peace” (“Europa – vieninga, laisva ir gyvenanti taikoje”). Tai vienintelė formulė, kuri Europoje gali garantuoti ilgalaikę taiką. Tam reikia “laisvės” Rusijoje ir Baltarusijoje. Tik tada, kai Rusija ir Baltarusija transformuosis į demokratijos ir laisvės teritorijas, tik tada senoji Europa galės nebejausti autoritarinės ir neoimperinės Rusijos grėsmės. Demokratijos tarpusavyje nekariauja – tai yra ilgalaikės taikos Europos žemyne aksioma.

Klausimas į kurį turi atsakyti Vakarų lyderiai yra paprastas: ar jie nori chaoso, kraujo ir dar daugiau kančių Europos kontinente, ar jie nori stabilios taikos. Abejingumas, “mano troba kraštinė” požiūris, nenoras investuoti į ilgalkaikę taiką – duos tik  vis stiprėjantį chaosą ir karo grėsmę; stabili taika reikalauja politinių ir materialinių investicijų į “Transformacijos trikampį”. “Grand Naratyvai” tampa tikrais “grand naratyvais” tik tada kai į juos yra  investuojami ir “grand” politiniai bei  materialūs resursai, o ne vien tik apsiribojama tuščiais, bet reguliariai kartojamais pareiškimais.

Vakarai gali pasiekti, kad Transformacijos Trikampio  “Ukrainos viršūnėje” įvyktų didelės pozityvios permainos, pradedant nuo Ukrainos karinės pergalės ir baigiant  “Ukrainos sėkmės” pergale, kuriai reikės ir Ukrainos atstatymo, ir Ukrainos tapimo ES bei NATO nare. Ukrainos karinė pergalė reikalinga tam, kad Rusijoje būtų sutriuškinta dabartinio Kremliaus režimo russizmo ideologija bei būtų sutriuškintas pats Kremliaus režimas, ir taip būtų atvertas galimybių langas politinėms transformacijoms Rusijoje, tuo tarpu “Ukrainos sėkmės” kūrimas   per jos euroatlantinę integraciją yra reikalinga tam, kad tokios  sėkmės pavyzdys įkvėptų ir eilinius rusus bei baltarusius siekti tokios pat europietiškos sėkmės transformacijos savo šalyse.

Kai kas Vakaruose baiminasi, kad tokios Vakarų pastangos siekti permainų Transformacijos Trikampio Rusijos ir Baltarusijos kampuose yra vakarietiškos  “regime change” (“režimų pakeitimo”) politikos įgyvendinimas, o tai dėl kažkokių tai istorinių priežasčių tariamai yra nepriimtina. Tačiau tai visiškai klaidingas nuogąstavimas: taip, mes norime politinių  permainų Rusijoje ir Baltarusijoje, mes norime tiek Putino, tiek  ir Lukašenkos režimų griūties, tačiau tai turės pasiekti patys rusai ir baltarusiai, o mes permainoms Rusijoje ir Baltarusijoje  padėsime savo ryžtinga paramos Ukrainai politika ir savo nuosekliu solidarumu su Rusijos opozicija bei pilietine visuomene.

Transformacijos Trikampis reiškia, kad Europos sukurtų ir paremtų permainų “Ukrainos viršūnėje” dėka gali įvykti pozityvios transformacijos ir Rusijoje bei Balatrusijoje. Jas įgyvendins patys rusai ar baltarusiai, bet palankias aplinkybes ir motyvaciją tokiai transformacijai jiems kurs permainos Ukrainoje. O permainas Ukrainoje, įskaitant ir  jos pergales,  kurti ir įtakoti gali ir privalo Vakarai. Bet tam  Vakarai turi atrasti  naują “grand naratyvą” ir savo ambiciją jam įgyvendinti.

Ir Ukrainos karinė pergalė, ir integracinė  “Ukrainos sėkmės”  pergalė šiuo metu priklauso nuo  Vakarų ryžto to siekti. Ukrainiečiai jau seniai įrodė, kad jie tokio ryžto turi “per akis”, tuo tarpu Vakarai dar vis neįrodė, kad tokioms Ukrainos pergalėms paremti jie turi pakankamai vakarietiško  ryžto. O be Vakarų ryžtingos paramos tokių Ukrainos pergalių nebus įmanoma pasiekti.

Kokia turi būti Europos Sąjungos įgyvendinama Transformacijos Trikampio strategija. Ji turi susidėti iš penkių esminių dalių:

  • Ukrainos karinė pergalė ir Rusijos pralaimėjimas. Putino režimas ir “russizmo” agresyvi ideologija turi patirti skaudų sutriuškinimą. Skausmingai pralaimėti turi ir eilinių rusų nostalgija imperinei didybei. Pralaimėjimą turi lydėti tarptautinis tribunolas ir žalos atlyginimas, kad rusai suprastų padarytų nusikaltimų mastą. Tai gali atverti galimybių langą transformacijos Rusijoje pradžiai. Ukrainos karinė pergalė gali būti pasiekta tik su žymiai didesne Vakarų karine parama.
  • Ukrainos atstatymas ir Ukrainos europinė integracija (Ukrainos ekonominės sėkmės kūrimas). Ukrainos atstatymas ir  Ukrainos įsiliejimas į ES Bendrąją Rinką yra vienintelis būdas kaip gali būti sukurta Ukrainos europietiškos ekonomikos ilgalaikė sėkmė. Atstatymas ir europinė integracija bus tampriai tarpusavyje susiję procesai. Centrinės Europos ir Baltijos valstybių ekonoiminį “stebuklą” sukūrė šio regiono tapimas ES nare ir ES Bendrosios Rinkos dalimi: Lietuvos BVP/capita (PPP) 1999 metais, kai Lietuva pradėjo derybas dėl ES narystės, siekė tik 36% ES vidurkio, dabar jis siekia – 90%. Ukrainos tas pats parametras šiuo metu siekia tik tuos pačius 36%. Bet turi tokių pačių galimybių per sekančius 20 metų pasiekti  90% ES vidurkio, jeigu ES pajėgs įgyvendinti ambicingą plėtros politiką. Reikia atsiminti, kad iki šiol nei viena postsovietinė šalis (Centrinėje ir Rytų Europoje ar Balkanuose) nesugebėjo sukurti savo sėkmės be integracijos į ES. ES gali tokią Ukrainos sėkmę sukurti. Ukrainos sėkmės užkrečiantis pavyzdys bus stipriausias faktorius, ilgainiui inspiruojantis Rusijos ir Baltarusijos žmones siekti esminių permainų ir pas save. ES padarytų milžinišką geopolitinę klaidą neįgyvendindama ambicingos ir sparčios savo plėtros strategijos, kuri apimtų ir Ukraina. Nes tokia Ukrainos europinė integracija iš esmės pakeistų visą Transformacijos Trikampį.
  • Ukrainos narystė NATO. Ukrainos narystė ar bent artimiausiu metu Ukrainai  pasiųstas  pakvietimas tapti NATO nare yra svarbus ne tik todėl, kad tai spręstų Ukrainos saugumo klausimą. Tai yra svarbu ir todėl, kad tai padėtų Rusijai transformuotis. Nes toks Ukrainos pakvietimas reikštų, kad Ukraina nebepaliekama  “pilkojoje” saugumo zonoje ir  Rusijai yra pasiunčiamas aiškus signalas, kad Ukraina nebėra jų įtakos erdvėje. O tai, kaip kažkada labai teisingai pasakė garsusis Z.Brzezinski , būtų didžiausia parama Rusijos transformacijai į demokratiją: pagal Z.Brzezinski – Rusija, kuri išlaikys galimybę valdyti ir įtakoti  Ukrainą, visada išliks imperija, o Rusija, kuri tokią galimybę praras, galės tapti demokratija. Vakarai turi visas galimybes jau artimiausiu metu šią Z.Brzezinskio formulę įgyvendinti – užtenka artimiausiame NATO Summitte pakviesti Ukrainą tapti NATO nare. Tai sukels didžiules permainas visame Transformacijos Trikampyje ir tai priklauso tik nuo Vakaro ryžto: padėti ar ne Rusijai transformuotis.
  • Parama Rusijos ir Baltarusijos opozicijai ir pilietinei visuomenei. Tai pats mažiausias dalykas, kurį Vakarai gali ir turi padaryti rūpindamiesi permainomis Transformacijos Trikampyje. Tai kartu yra ir testas Vakarų geopolitinei išminčiai: nuoširdžiai padėti opozicijai ir pilietinei visuomenei Vakarai gali tik tada, jeigu jie taip pat  nuoširdžiai tikės, kad tiek Rusijoje, tiek ir Baltarusijoje gali įvykti demokratinės permainos. Jeigu tuo netiki, tai tada ir visi lozungai apie paramą opozicijai ar pilietinei visuomenei yra tik apsimestiniai. Dar daugiau, jeigu netiki Rusijos ar Baltarusijos demokratijos perspektyvoms (o tokių ir Lietuvoje, ir platesniuose Vakaruose kol kas yra dauguma), tai padedi E.Muskui aiškinti JAV kongesmenams, kad nereikia remti ir siekti Ukrainos pergalės ir Rusijos pralaimėjimo bei Putino režimo griūties, nes po Putino negali būti jokių pozityvių permainų Rusijoje, bus tik blogiau, nes pozityvių demokratinių permainų Rusijoje tiesiog negali būti. Taigi, jeigu netiki demokratijos Rusijoje perspektyvomis, tai padedi tiems, kurie nenori duoti Ukrainai daugiau ginklų, nes jie pasąmonėje bijo Ukrainos pergalės. Todėl Europos Sąjunga žymiai stipriau privalo padėti Rusijos opozicijai, privalo patikėti Rusijos demokratinėmis perspektyvomis ir privalo imtis įgyvendinti Transformacijos Trikampio “grand naratyvą”, nes tik tada nebebijos Ukrainos pergalės ir nebebijos  duoti daugiau ginklų Ukrainai.
  • “Maršalo Planas” demokratinėms Baltarusijai ir Rusijai. Europos Sąjunga jau šiandien turi garsiai pasakyti eiliniams rusams ir baltarusiams, kad po Putino ir Lukašenkos jie galės gyventi žymiai geriau, nei gyvena dabar. Nes Europos Sąjunga neleis jiems nusivilti demokratinėmis permainomis savo šalyse. Jau dabar turi būti paskelbta, kad Europos Sąjunga yra pasiruošusi būsimoms jaunoms Rusijos ir Baltarusijos demokratijoms padėti europietiškais XXI amžiaus specialiais “Maršalo Planais”. Tai nebus pinigų maišai, vežami į demokratinę Maskvą ar Minską, bet laisvos prekybos, bevizio režimo, modernizacijos partnerysčių sutartys su ES, kurios padės tų kraštų žmonėms suvokti demokratijos atnešamus privalumus ir galimybes . Demokratinei Rusijai – realizuoti nužudyto A.Navalno  svajonę: kurti “nuostabią ateities Rusiją” («прекрасная Россия будущего»). O demokratinei Baltarusijai – ir integracijos į ES perspektyvos.  Europos Sąjunga jau dabar turi  skelbti tokius planus, derinti juos su demokratinėmis jėgomis tose šalyse: tai Europos Sąjungai kol kas nieko nekainuotų, tačiau jau dabar  padarytų milžinišką poveikį Transformacijos Trikampyje gyvenančių žmonių mąstymui.

Ar gali Putinas supikti dėl tokios Vakarų įgyvendinamos  Transformacijos Trikampio darbotvarkės ir  tam skirto transformacijos “grand naratyvo”?

Tikrai taip.

Bet eiliniai rusai ir baltarusiai  tokiai Vakarų darbotvarkei  tikrai pritars.

Telieka atsakyti į klausimą: su kuo yra  Vakarai – su Putinu ar su eiliniais rusais ir baltarusiais, laukiančiais Transformacijos Trikampio strategijos įgyvendinimo?

Tokia strategija reikalinga ir visai Europai. Nes Transformacijos Trikampis yra raktas į stabilią taiką Europos kontinente.

Ir Europos Sąjunga tokią Transformacijos Trikampio strategiją gali įgyvendinti. Per ambicingos ir pergalingos paramos Ukrainai strategijos įgyvendinimą.

Bet tam reikia vienos sąlygos: kad Vakarai nustotų bijoti Putino. Ir pagaliau nuspręstų, kad Putinas Ukrainoje turi būti sutriuškintas. Su žymiai didesne Vakarų karine parama Ukrainai.

“Transformacijos trikampis” žemėlapyje

×