Andrius Kubilius. Ukrainos ir Europos išdavystės vieta – būsimoji Vadovų Taryba?

2023-12-03 | Ukraina, Europos Sąjunga, European Union

Gruodžio 14-15 dienomis rinksis ES Vadovų Taryba. Dalyvaus ir Prezidentas Gitanas Nausėda. Bet tai nebus eilinė Taryba. Vadovų Tarybos sprendimas gruodžio viduryje bus lemiantis tolesnę Europos istorijos raidą.

Kodėl?

Todėl, kad jame turi būti priimtas sprendimas pritarti Europos Komisijos rekomendacijai pradėti formalias derybas su Ukraina (ir Moldova) dėl būsimos jų narystės Europos Sąjungoje.

Bet toks sprendimas gali būti ir nepriimtas.

Kodėl?

Todėl, kad kokia nors Vengrija grasinasi jį blokuoti. Nes Orbanas nemyli Ukrainos. Bet draugauja su Putinu. O kokia nors Austrija gali blokuoti Ukrainą, jeigu nebus pozityvaus sprendimo dėl Bosnijos. O Olandija pasiruošusi blokuoti Bosniją. Todėl visi sprendimai gali būti perkelti į kitų metų kovą. O ten, žiūrėk, ir Komisijos mandatas baigsis su naujais Europos Parlamento rinkimais. Be to, nuo metų vidurio Vengrija perims pirmininkavimą Vadovų Tarybai. Ir t.t.

Tokių gandų ir žinių pilni Briuselio koridoriai. Ir liūdnų vertinimų, kad, nepaisant Rusijos karo prieš Ukrainą ir visą Europos kontinentą ištikusios geopolitinės krizės, Europos Sąjungos lyderiai, atrodo, vis dar nesupranta, kad ES plėtra yra rimčiausias geopolitinis ES atsakas į Rusijos agresiją. Todėl kol kas ir nesimato jokių pokyčių nuo beviltiškos ir liūdnos paskutinių dešimtmečių plėtros patirties, kai derybos ir plėtra į Vakarų Balkanus vyko tokiais tempais, kuriuos galima sulyginti su vėžlių lenktynėmis.

Jeigu Vadovų Taryba pasirinks tokią pačią derybų bei plėtros taktiką ir su Ukraina, kai sprendimai yra blokuojami ir atidėliojami, o procesai vyksta vėžlio tempu, tai ir bus Ukrainos išdavystė. Ir visos Europos išdavystė. Nes nuo to ar Ukraina per artimiausią dešimtmetį taps ES nare, priklauso ne tik Ukrainos likimas, bet ir visos Europos likimas. Nes Europos Sąjungos nesugebėjimas tokios plėtros realizuoti parodys, kad Europa yra nepajėgi (arba nenori) įveikti Kremliaus pasipriešinimo Ukrainos euro-atlantinei integracijai. O tai bus toks pat Vakarų pralaimėjimas autoritarinei Rusijai, kokiu būtų ir Vakarų negebėjimas pasiekti karinės pergalės Ukrainos fronte.

O tai, kad būsimoji Vadovų Taryba yra visai netoli tokio išdavystės slenksčio, galima pajausti iš teksto, kurį vakar paskelbė Gerald Knaus, Europos sostinėse gerai žinomas austrų kilmės Berlyne besidarbuojantis ekspertas (gerai žinantis ir tai, kas vyksta ES sostinėse), vadovaujantis įtakingam European Stability Iniatitive think-tankui. Tekstas trumpas, mušantis visais aliarmo varpais ir konstatuojantis žiaurios realybės perspektyvą: “How enlargement dies” (“Kaip miršta Europos Sąjungos plėtra”).

Kad ir Lietuvoje būtų suprasta, kodėl yra būtina mušti visais pavojaus varpais, toliau pateikiu viso Gerald Knaus teksto lietuvišką vertimą.

Bet prieš tai raginu atkreipti dėmesį į tą faktą, kad pavojaus varpais muša austrų kilmės Berlyno ekspertas. Kažkodėl negirdžiu panašaus aistringo “ne-plėtros” pavojaus supratimo iš Centrinės Europos ar Baltijos šalių ekspertų. Negirdžiu tokio susirūpinimo ir iš tų, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose. Tame tarpe ir atstovaudami Lietuvai. Ką tai reiškia: ar Gerald Knaus susirūpinimas yra nepagrįstas; ar tie, kurie dalyvauja Vadovų Tarybos posėdžiuose yra tiesiog abejingi tiek plėtros perspektyvoms, tiek ir Ukrainos likimui?

Abejingumas yra alternatyvus išdavystės pavadinimas.

Toliau Gerald Knaus teksto vertimas:

*****

KAIP MIRŠTA EUROPOS SĄJUNGOS PLĖTRA (pirma dalis)

Gerald Knaus, European Stability Iniatitive

Jeigu ES stojimo derybos su Ukraina ir Moldova bus blokuojamos, tai būtų pražūtinga – nesąžininga, destabilizuojanti politinė beprotybė.

Bet tai kaip niekada, atrodo, yra vis labiau tikėtina.

Orbanas blokuos Ukrainą. Jei Bosnija bus blokuojama, Austrija blokuos kitus. Olandai blokuos Bosniją. Bulgarija blokuos Šiaurės Makedoniją. Kalbant apie Kosovą ar Albaniją… (kiti slepiasi už tų, kurie blokuoja).

Tik tie, kurie nekreipė dėmesio į pastaruosius du plėtros dešimtmečius – ir į Balkanus – stebisi tuo, kas ima smogti Ukrainos ir Moldovos integracijos perspektyvoms. Nieko nebuvo labiau nuspėjama.

Nuo 2013 m., po to kai Kroatija įstojo į ES, ES valstybės narės žaidė šį žaidimą su visomis Balkanų kandidatėmis.

Kosovas? „Europos perspektyva“. Bet po to, kai Kosovas pateikė paraišką dėl narystės: jokio garso. Jokio ES atsakymo. Tyla. Bet: „darykite tą ar aną, kad nesukeltumėt grėsmės savo europietiškai perspektyvai“.

Šiaurės Makedonija? „Spręskite santykius su kaimynais“. Jie tai padarė santykiuose su Graikija. Tada Prancūzija blokavo be jokios priežasties. Po to blokavo Bulgarija – su pasipiktinusiais reikalavimais, susijusiais su istorija, ir remiama visos ES. Dabar visi kaltina Skopję.

Juodkalnija? NATO narė, visiškai susiderinusi užsienio politikos reikaluose, mažiau nei 700 000 gyventojų: vis dar viršija ES „absorbcijos pajėgumus“. Po 11 metų trukusių derybų žinia: „ne anksčiau nei 2030 m., bet tikriausiai net ne tada“. Kodėl?

Albanija? Daugelį metų jai buvo sakoma „laukite Šiaurės Makedonijos“. Dabar Albanija gali būti užblokuota Graikijos. Ir kai kada nors, vieną dieną, pagaliau bus atidarytas pirmasis Albanijos derybų skyrius, Albanija vis tiek bus atsilikusi dešimtmečiu nuo Juodkalnijos šiose vėžlių lenktynėse.

Bosnija? Per liūdna visa tai vėl prisiminti. Niekada nesibaigiančios, nuolat besikeičiančios išankstinės sąlygos, labiau nei bet kuriai kitai kandidatei. Tuo tarpu: neribotas galias turinčio ES atstovo (“viceroy”) primetami įstatymai.

Jei Balkanų valstybių integracija užstringa, pastoviai yra kartojama, kad taip yra todėl, kad 1. jos nesireformuoja. O jei jos reformuojasi, tai 2. jos turi laukti, kol ES pasiruoš ir susivienys. Ir 3. jos turi įveikti kaimynų dvišalius veto. Arba laukti kitų.

Visa tai lydi nesikeičianti ES retorika: procesas yra „meritokratinis“; „griežtas, bet teisingas“; su akcentu, kad „pirmiausia fundamentinės vertybės“; svarbiausia – „teisinė valstybė“. Juoda yra balta. Žodžiai mažai ką reiškia.

Ką daryti?

Pirma: reikia pripažinti realybę.

Antra: reikia suplanuoti stojimo procesą su patikimai pasiekiamu tikslu visiems, ir tai padaryti reikia jau dabar. Tai dar galima padaryti.

*****

Baigdamas savo kupiną nerimo ir skausmingo sarkazmo tekstą, Gerald Knaus siūlo auditorijai įsiskaityti į jo jau anksčiau skelbtus analitinius tekstus, skirtus ES plėtros nesėkmių analizei, ir siūlymams, ką plėtros strategijoje reikėtų radikaliai keisti:

The turtle race (“Vėžlių rungtynės”): https://www.esiweb.org/publications/balkan-turtle-race-warning-ukraine

The bus without wheels (“Autobusas be ratų”): https://www.esiweb.org/newsletter/elephants-skopje-balkan-turtle-race-and-ukraine

The hamster wheel (“Žiurkėno ratas”): https://www.esiweb.org/publications/hamster-wheel-credibility-and-eu-balkan-policy

Orban on Ukraine (“Orbanas apie Ukrainą”): https://www.euractiv.com/section/europe-s-east/news/hungarys-orban-doubles-down-on-blocking-ukraine-accession-talks/

*****

Gerald Knaus siūlymai, ką reikia keisti plėtros strategijoje yra praktiški ir nesudėtingai įgyvendinami. Labai panašius siūlymus ir aš pats esu viešai siūlęs ir net kai kuriose Europos Parlamento rezoliucijose tai yra paminėta.

Jų esmė:

  • dalis Senosios Europos bijo plėtros, nes tariamai Europos Sąjungos institucijos ir sprendimų priėmimo mechanizmai tokiai išsiplėtusiai ES kol kas nėra pritaikyti. Vengrijos švaistymasis “veto” teise yra išgąsdinęs daug ką, nes yra bijoma, kad panašiai su “veto” teise elgsis ir Ukraina su Moldova bei kitos naujokės iš Vakarų Balkanų.
  • Todėl Senoji Europa reikalauja, kad prieš įvykstant naujai ES plėtros bangai, būtų įgyvendinta ES institucijų reforma ir atsisakyta “veto” teisės priimant sprendimus.
  • Naujoji Europa, tame tarpe ir Lietuva, nenori atsisakyti “veto” teisės.
  • ES plėtros procesas yra įstrigęs šioje kryžkelėje, ir Centrinė Europa nėra linkusi savo “veto” teisės aukoti vardan Ukrainos narystės Europos sąjungoje (mano įsitikinimu, tokia Naujosios Europos laikysena yra tragiškai klaidinga).
  • Tokios “institucinių reformų” v.s. “sparčios plėtros” šalininkų priešpriešos ir spąstų galima išvengti, jeigu artimiausioje Vadovų Taryboje būtų išgirstas Gerald Knaus pasiūlymas (kuriam pritariu visa širdimi) ir būtų priimtas sprendimas, kad pradiniame laikotarpyje Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai vykdo derybas ir siekia narystės Europos Sąjungos Bendrojoje Rinkoje (o tai yra didžioji dalis narystės pačioje ES), turint omenyje, kad narystė Bendrojoje Rinkoje nesuteikia teisės dalyvauti ES sprendimų priėmime ir nereikalauja skubios ES institucijų reformos. Panašiai į narystę Europos Sąjungoje per tarpinę narystės Bendrojoje Rinkoje stotelę 90-ųjų pradžioje ėjo Skandinavijos šalys.
  • Tokiu būdu būtų išvengta nuostatos, kad plėtrą yra būtina nuo pat pradžių sieti su institucijų ir sprendimų priėmimo reforma; taip būtų nuraminta Senoji Europa; Naujoji Europa galėtų džiaugtis, kad plėtra pajuda iš dešimtmečių trukmės stagnacijos (kuri atrodo bus pratęsta, jeigu Vadovų Taryba gruodžio mėn. viduryje plėtros klausimu bus tokia nesėkminga, kaip kad dabar atrodo); o kandidatės į ES narius (Ukraina, Moldova ir Vakarų Balkanai) galėtų džiaugtis, kad joms atsiveria kelias link patikimai pasiekiamo ir praktiškai išskirtinai naudingo tikslo: narystės Bendrojoje rinkoje (narystė Bendrojoje rinkoje yra tai, kas Lietuvai davė daugiausiai ekonominės naudos; tas pats būtų su Ukraina).

******

Nemėgstu švaistytis tokiais kaltinimais, kaip “išdavystė”. Tačiau negaliu ir likti abejingu.

Tuo tarpu šiandien vieni, kurie dalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip ruošiamasi numarinti Europos Sąjungos plėtrą; kiti, kurie nedalyvauja sprendimų priėmime, abejingai stebi kaip tie, kurie spręs, ims ir numarins; tada visi pradės pergyventi ir vieni kitus kritikuoti.

Kai pastarosiomis savaitėmis matau, kaip kelius į Ukrainą blokuoja lenkų ir slovakų vežėjai, taip žlugdydami Ukrainos ekonomiką nemažiau nei Rusijos įgyvendinama Ukrainos uostų blokada; kai matau, kaip Vokietija atsisako pritarti 50 mlrd. eurų paramos Ukrainai skyrimui iš ES biudžeto, o Vengrija žada blokuoti Vadovų Tarybos sprendimą dėl derybų pradžios su Ukraina, o tuo tarpu kiti žada blokuoti visą plėtros procesą; ir kai matau, kad visa tai vyksta kažkokioje abejingoje europiečių tyloje – kai visa tai matau, atvirai sakau, kad man visa tai darosi panašu į išdavystę.

Tik dar kartą galiu pakartoti – abejingumas taip pat yra tolygus išdavystei.

Bet abejingumas kartais būna sunkiau pastebimas. Tik ne šį kartą…

Jeigu įvyks, išdavystė ir bus vadinama išdavyste. Ir bus žinoma, kas išdavė. Ir kas buvo jos abejingais bendrininkais. Ir bus žinoma, kur tokia išdavystė įvyko. Gali būti, kad artimiausioje Vadovų Taryboje.

×