2024.07.25

Andrius Kubilius. Kapituliacinių slinkčių vasara

Liepos 5 d., rašydamas apie Didžiųjų Vakarų lyderystės problemas, pradedant nuo E.Macrono ir baigiant J.Baidenu, sakiau: „JAV Prezidentas J. Biden – per žingsnį nuo kapituliacijos.“

Kapituliacija įvyko. Amerikoje vyksta didelės tiek trumpalaikės, tiek ir ilgalaikės politinės slinktys. Ką jos duos – sunku prognozuoti. Artimiausiu laikotarpiu yra akivaizdu tik viena – Kamala Haris yra prognozuojama, Donaldas Trumpas – yra neprognozuojamas.

Kaip bepasibaigtų rinkimai Jungtinėse Valstijose, svarbiausieji klausimai, į kuriuos teks ieškoti atsakymų visoje transatlantinėje bendruomenėje, ir visų pirma Europos Sąjungoje – liks tie patys: Ukraina ir Rusijos karas. Tik jie gali pasidaryti dar aštresni. Ir iš mūsų reikalaujantys aiškių argumentų, kuriuos jau dabar reikia pradėti rengti.

Matant visą paveikslą, visų pirma politines diskusijas Jungtinėse Valstijose, bet taip pat ir Europos Sąjungoje bei pačioje Ukrainoje, tenka ruoštis dviem esminėms diskusijoms: a) dėl Vakarų karinės paramos Ukrainai apimčių ir trukmės ir b) dėl taikos derybų su Rusija sąlygų ir pasekmių tiek pačiai Ukrainai, tiek ir Rusijai bei visiems Vakarams.

Šios diskusijos gali lemti esmines geopolitines slinktis visame pasaulyje: tiek Rytuose, tiek ir Vakaruose.

Abi temos yra tampriai tarpusavyje susijusios: mažėjanti Vakarų karinė parama Ukrainai neišvengiamai privers Ukrainą sėsti prie derybų stalo jai nepalankiomis sąlygomis. Tokių derybų pasekmės bus katastrofiškos ir Ukrainai, ir Vakarams.

APIE KARINĘ PARAMĄ UKRAINAI IR VAKARŲ KAPITULIACIJĄ

Amerikiečių pusėje, ypač D.Trumpo stovykloje, dažnai nuskamba teiginiai, kad JAV turi stabdyti savo karinę paramą Ukrainai, nes visą tokios paramos naštą ant savo pečių turi perimti Europos Sąjunga. Ir šiaip jau – teikti Ukrainai karinę paramą yra beviltiškas reikalas, nes Rusija vis tiek pasigamins daugiau artilerijos sviedinių nei Vakarai gali pagaminti. Todėl, anot taip kalbančių, vienintelis kelias yra tai, ką žada padaryti D.Trumpas – kažkokiu stebuklingu būdu karą užbaigti per vieną dieną. Taip suformuluojama esminė skirtis: ginklai ir brangiai kainuojantis karas ar mistinė taika be ginklų.

Ir pagrindinis antro varianto argumentas yra labai paprastas: Vakaruose ginklų nėra ir jų nebus. Tokius argumentus nuosekliausiai yra išdėstęs Senatorius J.D.Vance (dabar jau D.Trumpo pasirinktas kandidatas į Viceprezidentus) savo garsiojoje šių metų kalboje JAV Senate. Jo pagrindinis argumentas – JAV pramonė yra persikėlusi į Kiniją ir todėl JAV yra nepajėgi pagaminti nei tiek artilerijos sviedinių, nei tiek priešlėktuvinės gynybos priemonių kiek reikia tam, kad Rusija galėtų būti įveikta Ukrainoje.

Tokie argumentai, pateikti kartu su svariais oratoriniais gebėjimais, pradžioje skamba įspūdingai ir pakankamai įtikinamai. Tačiau labai greitai supranti jų kapituliacinę slinktį.

Kalbos apie tai, kad JAV ar Europos Sąjunga nesugeba pagaminti tiek ir tokių ginklų, kokių reikia Ukrainos pergalei, niekaip nesiderina su paprastais ekonominiais faktais: JAV ir Europos Sąjungos bendras ekonominis potencialas yra 25 kartus stipresnis nei Rusijos potencialas. Vakarai gamina aukščiausios kokybės automobilių, keleivinių ir karinių lėktuvų perteklių, nesustabdomai veržiasi į kosmoso platybes, o agresorei Rusijai visa tai tiek technologiškai, tiek ir ekonomiškai yra nepasiekiama. Todėl ekonominiu požiūriu aiškinimas, kad Vakarai yra nepajėgūs pagaminti tiek ginklų, kiek reikia, skamba visiškai neįtikinamai. Vienintelis logiškas teiginys galėtų būti tik toks: jeigu šiandien Vakaruose trūksta kurių nors ginklų gamybos, tai rytoj ar poryt ta gamyba jau turi būti išplėtota.

Akivaizdu, kad yra kitos (ne ekonominės) priežastys, kodėl Vakaruose yra pateikiami tokie argumentai: bendras Ukrainos karo svarbos nesupratimas; elementarios politinės valios ir lyderystės stoka („ne mano avys, ne mano pupos“); baimė, kad pralaiminti karą Rusija gali tapti pavojingesne už dabartinę Rusiją.

Galima atskirai ir giliai nagrinėti kiekvieną iš tokių priežasčių, tačiau tokia gili analizė, kuria užsiimti labai mėgsta Vakarų ekspertai, leidžia lengvai pabėgti nuo pagrindinės paprastos išvados: jeigu Vakarai nesugebės pagaminti ir pateikti Ukrainai tiek ginklų, kad Rusija būtų priversta trauktis iš Ukrainos, tai reikš tik viena, kad Vakarai, nepaisant Vakarų ekonominės galios, politiškai ir geopolitiškai yra silpnesni už Rusiją. Jeigu yra silpnesni už Rusiją, tai reiškia – yra silpnesni ir už Kiniją. Būtų sunku suvokti, kodėl atremiant Rusijos agresiją prieš Ukrainą, Vakarai yra nepajėgūs pasigaminti reikalingų ginklų, tačiau atremiant Kinijos agresiją prieš Taivaną, jie jau būtų pajėgūs tai padaryti. Dar daugiau – jeigu Vakarai nepajėgia atremti Rusijos agresijos Ukrainoje, tai kodėl lietuviai turi tikėti, kad Vakarai pajėgtų tai padaryti Rusijos agresijos prieš Lietuvą atveju?

Vakarų, ir visų pirma JAV, kapituliacija prieš Rusijos agresiją Ukrainoje, tik susilpnintų JAV geopolitinį potencialą ir paskatintų ne tik Rusijos, bet ir Kinijos agresyvumą. Vakaruose galinti įvykti slinktis link kapituliacinio mąstymo, svarstant Ukrainos reikalus, būtų slinktis link esminių Vakarų, tame tarpe ir JAV, geopolitinių interesų pralaimėjimo.

APIE KAPITULIACINĘ TAIKĄ

Vis garsiau Vakaruose pasigirstančios kalbos apie taikos derybas, diplomatinius sprendimus ir mistišką karo nutraukimą per vieną dieną yra „gražus“ tęsinys tų pačių argumentų, kodėl Ukrainai nereikia duoti ginklų: nereikia duoti ginklų, nes jų neturime ir negalime pasigaminti ir be to ginklai tik nutolina taiką, o taika yra svarbiausias humanistinis tikslas, nesvarbu kokiomis priemonėmis ir pasekmėmis pasiekiamas. Tokie argumentai girdisi vis dažniau. Tokios taikos apologetai neaiškina, kaip ir kokiomis sąlygomis tokią taiką galima pasiekti, nes jiems užtenka tik pasakyti, kad tai galima pasiekti diplomatinėmis priemonėmis. Bet akivaizdu, kad už taip vadinamų „humanistinių“ argumentų slypi paprasta logika: Ukraina turi atiduoti Rusijai okupuotas teritorijas ir už tai Rusija pasižadės nutraukti agresiją, o tai lyg ir leis išsaugoti tūkstančius gyvybių ir nesugriautų miestų.

Putinas tokią taiką laikys savo pergale ir traktuos, kad jis privertė Vakarus kapituliuoti.

Bet kokie tariami Putino įsipareigojimai garantuoti likusių Ukrainos teritorijų neliečiamumą bus visiškai niekiniai, panašūs į Hitlerio duotus paž

adus neliesti likusios Čekoslovakijos teritorijos, po to, kai Miuncheno Taikos Konferencijoje (toks yra tikrasis „Miuncheno suokalbio“ pavadinimas) Čemberlenas ir Daladjė pažadėjo Hitleriui atiduoti Sudetų žemes. Po 6 mėnesių Hitleris, nepaisydamas savo anksčiau duoto pažado, okupavo visą likusią Čekoslovakijos teritoriją.

Nesustabdytas Ukrainoje Putinas elgsis lygiai taip pat kaip Hitleris. Tik šiuo atveju XXI amžiaus „naująjį Hitlerį“ bus sukūrę Vakarai, pasirinkę sąmoningos ar nesąmoningos kapituliacijos kelią.

Putinas po tokios „taikos“ ir Rusijos pergalės taps dešimteriopai agresyvesniu. Ir rinksis naujus taikinius kaimynystėje. Putinas tikrai netaps taikos balandžiu. Kinija ims pavyzdį iš Rusijos ir laikys Vakarus taip pat politiškai ir geopolitiškai silpnais. Vakarų geopolitinis silpnumas iki šiol tik stiprindavo autoritarinės Rusijos ar Kinijos agresyvumą.

Taika Ukrainai ir Europai yra tikrai reikalinga. Bet ne bet kokia taika yra reikalinga. Vakarų kapituliacinė taika su Putinu pagal Putino sąlygas Ukrainai būtų ne taika, o Putino agresyvumo kurstymas. Tai būtų tik dar didesnio karo liepsnos kurstymas.

Vakarai pagaliau turi suprasti, kad tikra taika su nenugalėtu Putinu yra neįmanoma, ypač jeigu bus kapituliantiškai slenkama link taikos pagal Putino sąlygas.

KAIP IŠVENGTI KAPITULIACINĖS SLINKTIES?

Prabėgo 2,5 metų nuo Rusijos karo prieš Ukrainą pradžios. Vakarai turėjo pakankamai laiko ir pabusti, ir suvokti, kad Putino Rusija yra didžiausia grėsmė Europos saugumui, ir apmąstyti kokios strategijos šiame kare laikytis. Deja, iki šiol jokios aiškesnės strategijos nesimato. Arba jos niekas neįvardina.

Paprastas sveikas protas sako, kad jeigu tave užpuolė priešas, kuris tau yra didžiausia grėsmė, tai tavo strategija gali būti tik trijų rūšių: a) kapituliuoti ir pasiduoti; b) gintis ir laukti, kol priešas pavargs; ir c) pačiam pulti ir sunaikinti grėsmę.

Iki šiol Vakarai, nepaisant gausos ryžtingų ir garsių pareiškimų bei vizitų į Kijevą gausos, iš esmės balansavo tik tarp pirmųjų dviejų pasirinkimų: kai kas siūlė neduoti Ukrainai ginklų ir siekti kapituliacinės taikos; kiti ieškojo būdų, kaip padėti Ukrainai gintis. Ir visa iki šiol suteikta karinė parama buvo tik tokia, kad vos vos leido Ukrainai apsiginti.

O kodėl Ukraina nesulaukia didesnės paramos?

Ne todėl, kad Vakarai ekonomiškai nepajėgūs tokią paramą suteikti. Apie tai jau rašiau.

Mano atsakymas yra toks: tiktai todėl, kad Vakarai iki šiol vis nedrįsta turėti puolimo ir grėsmės sunaikinimo strategijos. Ir patys baigia pavargti nuo savo nedrąsos ir savo politinės bei lyderystės impotencijos. O jausdamiesi vis labiau pavargę nuo impotencijos, patys to nepastebėdami slenka vis arčiau kapituliacijos.

Ši vasara turi būti „paskutinė vasara“, kai Vakarai vis dar gyvena be tokios puolimo strategijos. Jeigu Vakaruose artimiausiu metu neatsiras grėsmės sunaikinimo ir puolimo strategija, teks pradėti skaičiuoti kuri vasara bus „paskutinė vasara“ visiems Vakarams.

Putino Rusijos grėsmę galima sunaikinti visų pirma tuo atveju, jeigu grius Putino režimas. Išdrįskime kalbėti apie tai, kad Vakarų strateginis tikslas Rusijos atžvilgiu yra „regime change“ Kremliuje, kurį įgyvendins patys rusai, bet Vakarai tam gali sudaryti sąlygas tik tada, jeigu įveiks Putiną Ukrainoje.

Kapituliacinė slinktis Vakaruose bus sustabdyta tik tada, jeigu Vakaruose pagaliau prasidės slinktis link grėsmės sunaikinimo strategijos. Vakarai turi pagaliau suprasti, kad Rusija su Putinu slenka ilgalaikiu savęs likvidavimo keliu, kuris gali būti kruvinas ir pavojingas visiems aplinkui, tuo tarpu Rusija, kuriai Vakarai padėtų išsivaduoti iš Putino, turėtų galimybe tapti normalia valstybe.

Lietuva turi galimybių įtakoti Vakarų strateginį mąstymą. Bet tam pati turi būti pajėgi strategiškai mąstyti. Ir veikti. Nes kitaip nejučiomis atsidursime kapituliacinėje slinktyje, retkarčiais vis dar standartiškai pakartodami, kad remiame Ukrainą, kad esame susirūpinę ir kad smerkiame Putiną. Lygiai tą patį darys ir kapituliacinės slinkties srovėje atsidūrę Vakarai.

Reikia išmokti plaukti prieš srovę…

Lengvas kelias – ne mūsų kelias!

2024.07.15

Andrius Kubilius: „Parlamento rinkimai spalį Sakartvele bus lemtingi“

Artėjant spalį vyksiantiems Sakartvelo Parlamento rinkimams, Europos Parlamento narys Andrius Kubilius atviru laišku kreipėsi į Sakartvelo žmones, išreikšdamas palaikymą Sakartvelo Prezidentės Salomėjos Zurabašvili iniciatyvai „Sakartvelo chartija“ bei Sakartvelo opozicinių politinių partijų pasirašytai „Vienybės deklaracijai“.
„Jei šios iniciatyvos bus įgyvendintos, Sakartvelas grįš į tikrą demokratiją, išlaisvintą nuo oligarchų užvaldymo, grįš į Europos integracijos kelią, kurį ES dabar yra sustabdžiusi dėl antieuropietiškų „Sakartvelo svajonės“ vyriausybės veiksmų ir pozicijų“, – pažymėjo parlamentaras.
A. Kubilius pabrėžė artėjančių nacionalinių Sakartvelo parlamento rinkimų svarbą, teigdamas, kad „(jie) taps lemiama galimybe Sakartvelo rinkėjams sugrąžinti Sakartvelą į europietišką kelią.“ Anot parlamentaro, tokie pokyčiai yra įmanomi tik tuo atveju, jei „Sakartvelo svajonės“ partija bus „išbalsuota“ iš būsimos vyriausybės.
„Kad tai įvyktų, proeuropietiška Sakartvelo opozicija į rinkimus turi ateiti vieninga, su aiškia ir sutarta darbotvarke, numatančia, kaip išvaduoti šalį iš oligarchų užvaldymo, iš Kremliaus įtakos ir kaip sugrąžinti šalį į ambicingą Sakartvelo žmonių europinės svajonės įgyvendinimo kelią“, – kalbėjo A. Kubilius.
Parlamentaras sveikino Sakartvelo opozicinių politinių partijų bendradarbiavimą bei iniciatyvą „Vienybės deklaracija“, pasirašytą šį birželį Briuselyje.
„Ši „Vienybės deklaracija“ yra pirmas praktinis žingsnis „Sakartvelo chartijos“ įgyvendinimo link. Nedviprasmiška opozicinių partijų deklaracija vienytis dėl „Sakartvelo chartijos“, kurią pristatė prezidentė Salomė Zurabišvili, reiškia jų politinę valią kartu siekti tų pačių svarbiausių strateginių tikslų: išlaisvinti demokratiją iš oligarchų užvaldymo ir sugrąžinti Sakartvelą į eurointegracijos kelią“, – pažymėjo A. Kubilius.
Primename, kad Sakartvelo Prezidentė Salomėjos Zurabašvili šių metų gegužę pristatė politinės krizės įveikimo ir grįžimo į ES integracijos kelią gaires „Sakartvelo chartija“. Sakartvelo Prezidentė teigė, kad 2024 m. spalio mėnesį vyksiantys rinkimai bus tarsi referendumas dėl pritarimo pagrindinėms šio veiksmų plano nuostatoms.
Daugiau skaitykite A. Kubiliaus tekste „Apie proeuropietiškos vienybės Sakartvele reikšmę: Atviras laiškas Sakartvelo žmonėms“ (pridedama).

Apie proeuropietiškos vienybės Sakartvele reikšmę

Atviras laiškas Sakartvelo žmonėms

Kaip tikras Sakartvelo ir jos žmonių draugas ir tvirtas jų noro tapti Europos Sąjungos nariais šalininkas, norėčiau pasveikinti Prezidentę Salomėją Zurabišvili ir Sakartvelo opozicines politines partijas su jų pastarojo meto iniciatyvomis. Jei šios iniciatyvos bus įgyvendintos, Sakartvelas grįš į tikrą demokratiją, išlaisvintą nuo oligarchų užvaldymo, grįš į Europos integracijos kelią, kurį ES dabar yra sustabdžiusi dėl antieuropietiškų „Sakartvelo svajonės“ vyriausybės veiksmų ir pozicijų.
Dabar jau akivaizdu, kad su „Sakartvelo svajonės“ vyriausybe šalis negalės grįžti į ES integracijos kelią. Todėl artėjantys nacionaliniai Sakartvelo parlamento rinkimai, kurie vyks spalio mėnesį, taps unikalia ir lemiama galimybe Sakartvelo rinkėjams įgyvendinti šį sugrįžimą. Šis pokytis bus įmanomas tik tuo atveju, jei Sakartvelo rinkėjai iš būsimos Sakartvelo vyriausybės „išbalsuos“ „Sakartvelo svajonės“ partiją. Kad tai įvyktų, proeuropietiška Sakartvelo opozicija į rinkimus turi ateiti vieninga, su aiškia ir sutarta darbotvarke, numatančia, kaip išvaduoti šalį iš oligarchų užvaldymo, iš Kremliaus įtakos ir kaip sugrąžinti šalį į ambicingą Sakartvelo žmonių europinės svajonės įgyvendinimo kelią.
Štai kodėl naujausia Prezidentės Salomės Zurabišvili iniciatyva, pavadinta „Sakartvelo chartija“, kuria remiasi visa proeuropietiška politinė opozicija „Sakartvelo svajonei“ ir visa proeuropietiška pilietinė visuomenė bei rinkėjai, ragindami juos susivienyti, yra tokia strategiškai svarbi – visi tikri tarptautiniai kartvelų draugai ją gali tik nuoširdžiai pasveikinti.
Būtent todėl reikėtų pasveikinti ir neseniai Briuselyje opozicinių politinių partijų iniciatyvą pasirašyti „Vienybės deklaraciją“. Ši „Vienybės deklaracija“ yra pirmas praktinis žingsnis „Sakartvelo chartijos“ įgyvendinimo link.
Nedviprasmiška opozicinių partijų deklaracija vienytis dėl „Sakartvelo chartijos“, kurią pristatė prezidentė Salomė Zurabišvili, reiškia jų politinę valią kartu siekti tų pačių svarbiausių strateginių tikslų: išlaisvinti demokratiją iš oligarchų užvaldymo ir sugrąžinti Sakartvelą į eurointegracijos kelią. Šios pastangos turės istorinę reikšmę ne tik Sakartvelo žmonėms, bet ir visai Europai, nes būtent taip Europa gali tapti vientisa, laisva ir taiki.
Labai svarbu, kad politinės partijos ne tik deklaruotų politinę vienybę, bet ir prisiimtų atsakomybę praktiškai įgyvendinti šią vienybę, būtiną kitokiai Sakartvelo ateičiai. Politinės partijos pažadėjo po rinkimų sudaryti valdančiąją koaliciją, nebendradarbiauti su jokia „Sakartvelo svajonės“ iniciatyva skirta tam, kad liktų vyriausybėje po nacionalinių rinkimų, ir susitarti dėl vieno, visos opozicijos palaikomo kandidato artėjančiuose prezidento rinkimuose. Taip elgiasi europietiškos politinės partijos ES šalių parlamentuose – prieš rinkimus jos aiškiai ir skaidriai deklaruoja rinkėjams, kaip po rinkimų sudarys koaliciją ir kokie yra tokios koalicijos tikslai.
Pažymėtina, kad „Vienybės deklaracijoje“ partijų duotas pažadas, kad dėl 5 proc. rinkimų slenksčio opozicija nepraras nė vieno balso ir kad iki liepos 8 d. politinės partijos susitars dėl geriausios vienybės konfigūracijos, pradėtas įgyvendinti. Galime tik pasidžiaugti, kad būtent liepos 8-9 d. UNM-SA ir Ahali partijos paskelbė apie dviejų politinių blokų sukūrimą, kurie taip pat suvienys mažesnes opozicines politines partijas. Tampa aišku, kad tokioje konfigūracijoje opoziciją palaikantys balsai nebus prarasti dėl rinkimų slenksčio. Be to, verta prisiminti, kad politiniai blokai ir politinės partijos iki rugsėjo pradžios turi laiko šią konfigūraciją patobulinti iki dar stipresnės partnerystės vardan vienybės.
Toks rimtas opozicijos požiūris į „Vienybės deklaracijoje“ prisiimtus įsipareigojimus teikia papildomų vilčių, kad abu susivieniję blokai taip pat liks ištikimi savo pažadui rinkimų kampanijos metu nepulti vieni kitų ir laikysis europinių politinės etikos standartų. Tai vienas svarbiausių pažadų, nes visiškai aišku, kad „Sakartvelo svajonė“ pasitelks visas hibridines priemones tam, kad įneštų nesutarimų ir sugriautų opozicijos vienybę.
Sakartvelo visuomenė ne kartą įrodė, kad turi pakankamai drąsos ir politinės valios ginti savo laisvę, demokratiją ir teisę į euroatlantinį kelią.
Spalio mėn. vyksiantys rinkimai bus lemtingi, kad Sakartvelo žmonės padėtų savo šaliai grįžti į europinės ateities kelią. Prezidentė S.Zurabišvili, proeuropietiška opozicija, Sakartvelo pilietinė visuomenė ir „Sakartvelo chartija“ yra vienintelės politinės institucijos ir politinės priemonės, galinčios padėti Sakartvelo žmonėms siekti šių egzistencinių tikslų.
Tikiu, kad opozicinės politinės partijos nepaslys įgyvendindamos šią istorinę atsakomybę. Kaip rodo įvairių visuomenės nuomonės apklausų duomenys, Sakartvelo žmonės ketina suteikti opozicijai mandatą formuoti naują Sakartvelo vyriausybę, jei opozicija išliks vieninga dėl „Sakartvelo chartijos“ ir konsoliduosis vardan tų pačių strateginių tikslų: išlaisvinti Sakartvelo demokratiją ir išlaisvinti europinę Sakartvelo kryptį. Išlaisvinti nuo oligarchinio valstybės užvaldymo ir Kremliaus hibridinės įtakos.
Kaip visada, mes ir toliau petys į petį palaikysime Sakartvelo žmones ir jų svajonę apie laisvę, demokratiją ir Sakartvelo narystę Europos Sąjungoje.

Andrius Kubilius
Buvęs Lietuvos Ministras Pirmininkas,
Europos Parlamento narys, Euronest parlamentinės asamblėjos pirmininkas (2019-2024 m.)

2024.07.12

Andrius Kubilius. Apie proeuropietiškos vienybės Sakartvele reikšmę

Atviras laiškas Sakartvelo žmonėms

Dabar jau akivaizdu, kad su „Sakartvelo svajonės“ vyriausybe šalis negalės grįžti į ES integracijos kelią. Todėl artėjantys nacionaliniai Sakartvelo parlamento rinkimai, kurie vyks spalio mėnesį, taps unikalia ir lemiama galimybe Sakartvelo rinkėjams įgyvendinti šį sugrįžimą. Šis pokytis bus įmanomas tik tuo atveju, jei Sakartvelo rinkėjai iš būsimos Sakartvelo vyriausybės „išbalsuos“ „Sakartvelo svajonės“ partiją. Kad tai įvyktų, proeuropietiška Sakartvelo opozicija į rinkimus turi ateiti vieninga, su aiškia ir sutarta darbotvarke, numatančia, kaip išvaduoti šalį iš oligarchų užvaldymo, iš Kremliaus įtakos ir kaip sugrąžinti šalį į ambicingą Sakartvelo žmonių europinės svajonės įgyvendinimo kelią.

Štai kodėl naujausia Prezidentės Salomės Zurabišvili iniciatyva, pavadinta „Sakartvelo chartija“, kuria remiasi visa proeuropietiška politinė opozicija „Sakartvelo svajonei“ ir visa proeuropietiška pilietinė visuomenė bei rinkėjai, ragindami juos susivienyti, yra tokia strategiškai svarbi – visi tikri tarptautiniai kartvelų draugai ją gali tik nuoširdžiai pasveikinti. Būtent todėl reikėtų pasveikinti ir neseniai Briuselyje opozicinių politinių partijų iniciatyvą pasirašyti „Vienybės deklaraciją“. Ši „Vienybės deklaracija“ yra pirmas praktinis žingsnis „Sakartvelo chartijos“ įgyvendinimo link. Nedviprasmiška opozicinių partijų deklaracija vienytis dėl „Sakartvelo chartijos“, kurią pristatė prezidentė Salomė Zurabišvili, reiškia jų politinę valią kartu siekti tų pačių svarbiausių strateginių tikslų: išlaisvinti demokratiją iš oligarchų užvaldymo ir sugrąžinti Sakartvelą į eurointegracijos kelią. Šios pastangos turės istorinę reikšmę ne tik Sakartvelo žmonėms, bet ir visai Europai, nes būtent taip Europa gali tapti vientisa, laisva ir taiki.

Labai svarbu, kad politinės partijos ne tik deklaruotų politinę vienybę, bet ir prisiimtų atsakomybę praktiškai įgyvendinti šią vienybę, būtiną kitokiai Sakartvelo ateičiai. Politinės partijos pažadėjo po rinkimų sudaryti valdančiąją koaliciją, nebendradarbiauti su jokia „Sakartvelo svajonės“ iniciatyva skirta tam, kad liktų vyriausybėje po nacionalinių rinkimų, ir susitarti dėl vieno, visos opozicijos palaikomo kandidato artėjančiuose prezidento rinkimuose. Taip elgiasi europietiškos politinės partijos ES šalių parlamentuose – prieš rinkimus jos aiškiai ir skaidriai deklaruoja rinkėjams, kaip po rinkimų sudarys koaliciją ir kokie yra tokios koalicijos tikslai. Pažymėtina, kad „Vienybės deklaracijoje“ partijų duotas pažadas, kad dėl 5 proc. rinkimų slenksčio opozicija nepraras nė vieno balso ir kad iki liepos 8 d. politinės partijos susitars dėl geriausios vienybės konfigūracijos, pradėtas įgyvendinti. Galime tik pasidžiaugti, kad būtent liepos 8-9 d. UNM-SA ir Ahali partijos paskelbė apie dviejų politinių blokų sukūrimą, kurie taip pat suvienys mažesnes opozicines politines partijas. Tampa aišku, kad tokioje konfigūracijoje opoziciją palaikantys balsai nebus prarasti dėl rinkimų slenksčio. Be to, verta prisiminti, kad politiniai blokai ir politinės partijos iki rugsėjo pradžios turi laiko šią konfigūraciją patobulinti iki dar stipresnės partnerystės vardan vienybės.
Toks rimtas opozicijos požiūris į „Vienybės deklaracijoje“ prisiimtus įsipareigojimus teikia papildomų vilčių, kad abu susivieniję blokai taip pat liks ištikimi savo pažadui rinkimų kampanijos metu nepulti vieni kitų ir laikysis europinių politinės etikos standartų. Tai vienas svarbiausių pažadų, nes visiškai aišku, kad „Sakartvelo svajonė“ pasitelks visas hibridines priemones tam, kad įneštų nesutarimų ir sugriautų opozicijos vienybę.

Sakartvelo visuomenė ne kartą įrodė, kad turi pakankamai drąsos ir politinės valios ginti savo laisvę, demokratiją ir teisę į euroatlantinį kelią. Spalio mėn. vyksiantys rinkimai bus lemtingi, kad Sakartvelo žmonės padėtų savo šaliai grįžti į europinės ateities kelią. Prezidentė S.Zurabišvili, proeuropietiška opozicija, Sakartvelo pilietinė visuomenė ir „Sakartvelo chartija“ yra vienintelės politinės institucijos ir politinės priemonės, galinčios padėti Sakartvelo žmonėms siekti šių egzistencinių tikslų.

Tikiu, kad opozicinės politinės partijos nepaslys įgyvendindamos šią istorinę atsakomybę. Kaip rodo įvairių visuomenės nuomonės apklausų duomenys, Sakartvelo žmonės ketina suteikti opozicijai mandatą formuoti naują Sakartvelo vyriausybę, jei opozicija išliks vieninga dėl „Sakartvelo chartijos“ ir konsoliduosis vardan tų pačių strateginių tikslų: išlaisvinti Sakartvelo demokratiją ir išlaisvinti europinę Sakartvelo kryptį. Išlaisvinti nuo oligarchinio valstybės užvaldymo ir Kremliaus hibridinės įtakos.

Kaip visada, mes ir toliau petys į petį palaikysime Sakartvelo žmones ir jų svajonę apie laisvę, demokratiją ir Sakartvelo narystę Europos Sąjungoje.

Andrius Kubilius

Buvęs Lietuvos Ministras Pirmininkas,
Europos Parlamento narys, Euronest parlamentinės asamblėjos pirmininkas (2019-2024 m.)

2024.07.03

EP nariai išvažiuojamajame posėdyje diskutuos apie būsimos kadencijos iššūkius

Europos Parlamento nariai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė liepos 2 – 5 dienomis dalyvaus išvažiuojamajame Europos liaudies partijos (ELP) frakcijos posėdyje bei studijų dienose Kaškaiše (Portugalija), kur aptars iššūkius naujoje Parlamento kadencijoje bei strateginę darbotvarkę Europos Komisijai 2024 – 2029 metais. Posėdžiuose dayvaus Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen bei EP pirmininkė Roberta Metsola, Portugalijos premjeras Lujis Montenegro, kiti šalies valdžios atstovai.

ELP frakcijos vicepirmininkė R. Juknevičienė dalyvaus frakcijos vadovybės posėdyje su nacionalinių delegacijų pirmininkais, parlamentarai taip pat vyksiančiuose darbo grupių susitikimuose diskutuos įvairiomis temomis – ekonomikos ir aplinkosaugos, išorės politikos, teisės ir vidaus reikalų bei kitais klausimais.

Laimėjusi Europos Parlamento rinkimus ir išlikusi didžiausia frakcija Europos Parlamente, šias keturias dienas, per kurias vyks daugiausia uždari posėdžiai, išnaudos 2024-2029 m. kadencijos strategijai parengti. Darbotvarkėje numatytos 27 nacionalinių delegacijų vidaus diskusijos ir įvairių darbo grupių posėdžiai.