2026.01.28

Liudas Mažylis. Pokyčiai Irane

Iranas ilgą laiką rėmėsi sistema, kurios esmė buvo aiški ir nekintanti: valdžia sutelkta siaurame politiniame ir religiniame centre, o visuomenė laikoma nuolatiniame paklusnumo režime. Ši konstrukcija dešimtmečiais veikė per baimę, kontrolę ir selektyvų smurtą, sudarydama įspūdį, kad bet koks pasipriešinimas anksčiau ar vėliau bus neutralizuotas. Tačiau šių metų pradžios įvykiai Irane rodo, kad šis mechanizmas pradėjo strigti.

Kad suprastume šiandienos Irano žmonių rezistencijos pakilimą, turime prisiminti 1979-uosius. Tuometinė revoliucija, žadėjusi išsivadavimą iš autokratijos, greitai virto vienu griežčiausių teokratinių eksperimentų žmonijos istorijoje. Per keturis dešimtmečius Irano režimas išvystė sistemą, kurioje religinė dogma tapo įrankiu politiniam absoliutizmui išlaikyti. Šis modelis sistemingai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas bei įkalino ištisas kartas ideologiniame narve. O tai, ką matome šiandien, nėra atsitiktinis incidentas, o natūrali, nors ir skausminga, reakcija į dešimtmečius kauptą neteisybę, pasiekusią savo kritinį tašką.

Dabartinius įvykius Irane ženklina ne tik augantis laisvės siekis, bet ir režimo žiaurumas, kurį man tenka matyti ir vertinti tiesiogiai per kasdienę parlamentinę veiklą. Dabartinis susidorojimas su žmonėmis karinėmis priemonėmis nebėra tiesiog riaušių malšinimas. Režimas prieš savo piliečius naudoja karinę taktiką. Prieš bėgančius, beginklius protestuotojus pasitelkiami automatiniai kulkosvaidžiai. O aukų skaičius gali siekti net 20-30 tūkstančių žuvusiųjų bei dingusių be žinios.

Ypatingai tragiška situacija susiklostė periferijose – Beludžistane ir Kurdistane. Liudininkai pasakoja apie „Kruvinąjį penktadienį“ Zahidane, apie masinius moterų ir net vaikų areštus. Kurdistano miestai šiandien primena okupuotas teritorijas: virš gyvenamųjų rajonų nuolat patruliuoja kariniai sraigtasparniai, o gatvėse dislokuotos ginkluotos pajėgos. Režimas supranta: jei kris regionai, kris ir Teheranas. Todėl griebiamasi viduramžiško žiaurumo – sužeistieji kalėjimuose paliekami be jokios medicininės pagalbos, kur jie tiesiog lėtai nukraujuoja savo kamerose, taip siunčiant šiurpią žinią likusiems.

Viso to pasaulis beveik nemato. Mat režimas pasitelkė bene ilgiausią istorijoje interneto ryšio blokavimą, siekdamas sukurti informacinį vakuumą ir paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Tačiau net ir pro šią tylos sieną mus pasiekia liudijimai apie nukankintus oponentus bei sužeistuosius. Sykiu ši izoliacija turi ir kitą pusę. Iranas vis akivaizdžiau glaudžiasi prie kito agresoriaus – Rusijos. Ir tas kolaboravimas nėra tik retorinis. Matome glaudų karinį bendradarbiavimą, bendras taktikas slopinant laisvę ir abipusį palaikymą tarptautinėje arenoje. Tai daro Irano klausimą neatsiejamą nuo mūsų paramos Ukrainai ir bendro Europos saugumo konteksto.

Šiame fone negalima ignoruoti ir platesnio tarptautinio konteksto, kuriame vis ryškesnis darosi poreikis, kad visos Europos Sąjungos valstybės pagaliau vieningai pritartų Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) įtraukimui į teroristinių organizacijų sąrašą. Kol kas dėl to dvejojama, o kai kurios sostinės vis dar bando išlaikyti diplomatinius kanalus, tikėdamosi „dialogo“. Tačiau dialogas, kuomet aukų skaičius skaičiuojamas tūkstančiais vis sunkiau įmanomas.

Europos Parlamente šis klausimas ne kartą buvo keliamas diskusijose ir rezoliucijose, kalbant ne tik apie bendrą žmogaus teisių padėtį, bet ir apie konkrečių bendruomenių persekiojimą. Dar 2022-aisiais „Free Iran“ forumo metu turėjau galimybę pasisakyti, ir pabrėžiau, kad Irano žmonių teisė yra gyventi laisvėje ir orume. Toks požiūris vis labiau įsigali tarptautiniu mastu ir stiprėja. Neseniai pasirašiau rezoliuciją dėl eskaluojamų represijų prieš Bahajų bendruomenę Irane, nes matau, kaip režimas naudoja religinį persekiojimą kaip dar vieną įrankį visuomenei skaldyti.

Iranas stovi ties bedugne, tačiau tuo pačiu, galbūt, ties naujos pradžios slenksčiu. Matome, kad tai nebėra tik eilinis nepasitenkinimas ekonomika. Tai rezistencijos pakilimas, kuris negrįžtamai tapo politiniu judėjimu. Režimas gali išjungti internetą, gali užpildyti kalėjimus, tačiau jis nebegali sugrąžinti baimės į žmonių širdis taip, kaip anksčiau. O iš mūsų, reikalingas griežtas, vieningas valstybių narių sutarimas ir aiškus įvardijimas: tai, kas vyksta Irane, yra nusikaltimai žmogiškumui. Tik tada galėsime tikėtis, kad laisvės aušra Teherane nebus tik tolima viltis.

2026.01.22

R. Juknevičienė debatuose dėl LRT: „Europos Parlamentas privalo išlikti demokratijos gynimo svarbiausia būstine“

Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją „Dėl bandymų perimti Lietuvos visuomeninį transliuotoją ir grėsmės demokratijai Lietuvoje“.
Už rezoliuciją balsavo 385 Europos Parlamento nariai, 165 prieš, 35 susilaikė.
Dokumentu Parlamentas išreiškė visišką solidarumą su Lietuvos žurnalistais, nacionaliniu transliuotoju LRT ir pilietinės visuomenės atstovais bei pasmerkė bandymus pakenkti LRT nepriklausomumui, įskaitant teisines ir administracines priemones bei politinį spaudimą, kuriuo siekiama įgyti politinę kontrolę nacionaliniam visuomeniniam transliuotojui.
Rezoliucijoje pažymima, kad teisėkūros iniciatyvos, akivaizdžiai nukreiptos prieš konkretų asmenį ir siekiančios sudaryti sąlygas pašalinti LRT generalinę direktorę, yra nesuderinamos su teisinės valstybės principais ir ES demokratiniais standartais.
Bendrą rezoliucijos projektą pasirašė 5 pagrindinės Europos Parlamento (EP) grupės, įskaitant socialistų S&D frakciją.
Didelį indėlį rengiant dokumentą įdėjo EP Liberalų frakcijos „Renew Europe“ narys, buvęs Lietuvos Konstitucinio Teismo pirmininkas Dainius Žalimas, kiti 5 EP nariai iš Lietuvos.
Atsakydama į valdančiųjų kritiką, kad tai, neva, Lietuvos vidaus reikalas, viena iš rezoliucijos autorių EP narė Rasa Juknevičienė pabrėžė, jog Europos Sąjunga Lietuvai nėra užsienis ar svetima teritorija.
„Europos Parlamentas yra tiek Lietuvos, tiek ir kitų ES narių. Tai – Lietuvos žmonių rinkta institucija ir ji privalo reaguoti į Lietuvos žmonių problemas”, – teigia EP narė.
Kalbėdama plenarinėje sesijoje Strasbūre EP narė pabrėžė: „Niekada nemaniau, kad man teks dalyvauti diskusijoje apie grėsmes demokratijai mano šalyje. Pagrindinė priežastis, kodėl taip nutiko, yra Lietuvos socialdemokratų sprendimas sudaryti koaliciją su partija, kurios tikslas yra kelti chaosą šalyje, kurios pirmininkas yra nuteistas dėl antisemitizmo, su partija, kuri mano nuomone, yra vienas iš Kremliaus įrankių“.
Pasak EP narės, melas, manipuliacijos, žurnalistų, kultūros žmonių puldinėjimai, neapykanta – visa tai dabar jau yra Lietuvos valdančiosios koalicijos politinėje darbotvarkėje.
„Koalicijos, kurios pagrindinė partija nešioja socialdemokratų vardą ir kuri pagal prigimtį neturėtų būti kartu su fašistuojančia politine jėga, – iš Parlamento tribūnos sakė EP narė ir pridūrė: – Visi antidemokratiniai poslinkiai prasideda nuo to paties – bandymų suvaržyti ir perimti nacionalinius transliuotojus. Taip jau yra nutikę ne vienoje ES valstybėje.
Įvykius Lietuvoje siūlau vertinti bendrame kontekste, kai autokratiniai poslinkiai randasi visur“.
Rasa Juknevičienė priminė, kad apie 40 tūkst. žmonių Lietuvoje susirinko į ginti žodžio laisvės, todėl rezoliucija – tai žinia iš Europos Parlamento bus pirmiausia už laisvą žodį bei prieš politinį nacionalinio transliuotojo užvaldymą kovojantiems Lietuvos piliečiams bei drąsiems žurnalistams, nepabijojusiems stoti ginti žodžio laisvės.
„Apgynėme laisvę prieš 35 metus, apginsime ir dabar. Ačiū visiems kolegoms iš įvairių politinių grupių, kurie nedvejodami stojo į Lietuvos laisvo žodžio gynėjų pusę. Europos Parlamentas privalo išlikti demokratijos gynimo svarbiausia būstine. Kas, jei ne mes?“, – pasisakymą plenarinių posėdžių tribūnoje didžiausios ELP frakcijos vardu baigė Rasa Juknevičienė.
Rezoliucijoje Parlamentas atkreipė dėmesį, kad bandymai poliarizuoti visuomenę, susilpninti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir pakenkti nepriklausomoms žiniasklaidos priemonėms atitinka Rusijos Federacijos ir kitų priešiškų valstybių hibridinio karo prieš Europos Sąjungą ir jos valstybes nares tikslus, kuriais siekiama susilpninti demokratinį atsparumą.
Tik stiprus, nepriklausomas visuomeninis transliuotojas yra pagrindinė gynybos linija nuo tokių priešiškų kišimosi veiksmų.
Dokumente pabrėžiama, kad silpninant nepriklausomą žiniasklaidą žymiai susilpnėja demokratinė atskaitomybė, palengvinamas dezinformavimas ir korupcija, silpninamos piliečių galimybės reikalauti iš valdžios atstovų atskaitomybės.
Dokumente taip pat įtvirtinta nuostata, kad LRT finansavimo įšaldymas ir sumažinimas, nesant objektyvios ekonominės būtinybės, gali būti politinis spaudimas, nesuderinamas su Konstitucija ir Europos žiniasklaidos laisvės aktu.
EP paragino Seimą atmesti svarstomus pakeitimus, užtikrinti, kad bet kokie sprendimai būtų priimami tik po Venecijos komisijos nuomonės, o Europos Komisijos paprašė stebėti su žiniasklaidos laisve ir visuomeninio transliuotojo nepriklausomumu susijusius pokyčius Lietuvoje ir panaudoti visas turimas priemones, jei būtų nustatytas šių reikalavimų nesilaikymas.
Rezoliucija nustato aiškius politinius įsipareigojimus ES institucijoms ir siunčia aiškų signalą Lietuvos Seimui dėl būtinybės laikytis Europos Sąjungos teisės, Konstitucijos ir demokratinių standartų.

2026.01.07

Liudas Mažylis. Nuo Kyjivo iki Karakaso: kaip Maduro žlugimas galėtų pakeisti geopolitinį žemėlapį

Pastarųjų kelių dienų žinias neabejotinai formuoja svarbiausioji tema – naktinė JAV karinė operacija Karakase, per kelias valandas nuvertusi ilgametį Venesuelos vadovą Nicolasą Madurą. „AbsoluteResolve“ operacijos veiksmo fazė, pradėta sausio 3-iosios naktį, truko vos porą valandų. Daugiau kaip 150 JAV orlaivių smogė atraminiams kariniams objektams, o specialiųjų pajėgų grupė Karakaso tvirtovėje sučiupo Maduro ir jo žmoną Cilią Flores, kurie netrukus buvo atgabenti į Niujorką stoti prieš teismą dėl kaltinimų „narkoterorizmu“ ir narkotikų kontrabanda. Dabar Venesueloje atsiranda galimybė įsigalėti taikai ir stiprėti demokratijai. Žinoma, iškyla ir bendresnio pobūdžio klausimas – kaip toks JAV veikimo būdas galėtų paveikti tarptautinę tvarką?

Baigiamoji šios operacijos fazė buvo staigi ir užtruko itin trumpai, tačiau jos karinis bei techninis parengimas buvo kruopštus ir ilgas. Mėnesius truko planavimas, žvalgybos struktūrų darbas, nuolatinis Maduro judėjimo stebėjimas, vyko šimtai skrydžių iš keliolikos JAV bazių – visa tai primena ankstesnes aukšto lygio operacijas Artimuosiuose Rytuose, tik šį kartą – Vakarų pusrutulyje. JAV generolai atvirai kalba apie „repeticijas“ ir sudėtingą oro bei specialiųjų pajėgų koordinavimą, leidusį per labai trumpą laiką neutralizuoti režimo apsaugą ir išgabenti prezidentą gyvą. Iš tarptautinių santykių perspektyvos Maduro nuvertimas dar ilgai bus analizuojamas. Viena vertus, jis dar labiau išryškina seną diskusiją, kada demokratinės valstybės gali peržengti suverenumo ribas, jei autoritarinis režimas brutaliai laužo žmogaus teises ir faktiškai nebevyksta jokie laisvi rinkimai. Kita vertus, tokie veiksmai suteikia papildomų argumentų tiems, kurie mėgsta kalbėti apie „dvigubus standartus“ ir jau tikrai rasis peno Maskvos ir Pekino propagandai, nusiteikusiai silpninti Vakarų moralinį autoritetą vadinamųjų „globaliųjų pietų“ akyse. Kita vertus, ar iš tiesų įmanoma įgyvendinti demokratiniais metodais pokyčius šalyje, kurioje jokia teisės viršenybė nebegalioja?

Venesueloje jau seniai nėra tikros teisės viršenybės: teismai buvo politizuoti, rinkimai manipuliuojami, opozicija persekiojama, o žiniasklaida – suvaržyta. Europos Parlamento rezoliucijos ne kartą fiksavome grubius žmogaus teisių pažeidimus ir sisteminį valdžių padalijimo naikinimą Maduro laikais, o ir dar iki jų. Tai reiškia, kad klasikinis demokratinis kelias – laisvi rinkimai, valdžios rotacija, valdžios perdavimas pralaimėjus rinkimus – praktiškai neegzistavo. Ar tai savaime pateisina JAV veiksmus? Apie proporcingumą, sutikimą, JT mandato nebuvimą dar bus galima diskutuoti. Tačiau Venesueloje tikrai nebuvo realaus būdo, kaip pašalinti diktatorių. Daug venesueliečių, ypač išeivijoje, šią operaciją priėmė kaip palengvėjimą. Kad Venesuelos specialiosios tarnybos, prezidento gvardija nesugebėjo veiksmingai apginti savo vado, irgi kai ką liudija. Dabar yra girdimas dar vienas argumentas, esą Putinui tampa „atrištos“ rankos, juk ir JAV pasielgė „rusų stiliumi“. Tokią logiką laikau klaidinga ir ciniška. Vladimiras Putinas tarptautinės teisės normų nesilaiko jau seniai: nuo Čečėnijos karų, 2008 m. agresijos prieš Gruziją, 2014 m. Krymo aneksijos iki 2022 m. plataus masto invazijos į Ukrainą. Tad jokio naujo „precedento“ Putinui tikrai nereikia. Priešingai – Maduro, kaip vieno iš artimiausių Kremliaus partnerių Vakarų pusrutulyje, netektis Maskvai yra rimtas geopolitinis smūgis. Venesuela buvo svarbi Rusijos energetikos, gynybos ir propagandos atrama Lotynų Amerikoje, simbolinis draugas, rodantis, kad JAV turi nedraugų Vakarų pusrutulyje. Kinijai Maduro taip pat buvo patogus partneris energetikos ir žaliavų srityje. Dabar tiek Rusijos, tiek Kinijos įtaka Karakase stipriai sumažėja, o vieno ištikimo Rusijos „sėbro“ netektis – tai nedidelė, bet reali pergalė tiems, kurie siekia silpninti autoritarinių režimų tarpusavio tinklą.

Ši operacija labai akivaizdžiai priminė ir istorinę JAV Monroe doktriną. 1823 m. paskelbta doktrina skelbė, kad Vakarų pusrutulis turi būti laisvas nuo europinių imperijų kolonializmo, o bet koks išorės kišimasis į Amerikų reikalus bus vertinamas kaip priešiškas aktas prieš JAV. Beje, toji doktrina nesutrukdė Jungtinėms Valstijoms įsitraukti Europos kontinente į Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat – ir ypač – į Antrąjį, sutriuškinant hitlerizmą, o po to pasilikti Europoje, kai jai grėsė bolševizmo pavojus. Šiandien ji vėl įgauna naują formą: Vašingtonas siekia neleisti, kad tokios šalys kaip Rusija ar Kinija kurtų ilgalaikius karinius ir energetinius placdarmus Lotynų Amerikoje. Ar tai reiškia, kad JAV dabar jau susikoncentruos tik į Vakarų pusrutulį ir nusisuks nuo Europos ar Ukrainos? Kol kas nematau tokių ženklų. NATO išlieka pagrindinis JAV ir Europos saugumo raktas, o sprendimai dėl paramos Ukrainai – tiek finansinės, tiek karinės – tebegalioja. JAV globali strategija gali labiau akcentuoti „savo kiemą“, bet tai nereiškia, kad Europa ar Ukraina tampa mažiau svarbios.

Europos Parlamente Venesuelos tema mums nėra nauja. 2019 m. sausio 31 d. Parlamentas rezoliucija pripažino Juaną Guaidó laikinuoju Venesuelos prezidentu ir aiškiai pasmerkė Maduro režimo veiksmus. Vėlesniais metais Parlamente dar ne kartą svarstėme Venesuelos klausimą – nuo neteisėtų rinkimų iki opozicijos persekiojimo. Europos liaudies partijos frakcija, kuriai priklausau, nuosekliai rėmė rezoliucijas, smerkiančias Maduro veiksmus ir raginančias laisviems, skaidriems rinkimams bei sankcijoms atsakingiems pareigūnams. Komitetų posėdžiuose Strasbūre ir Briuselyje dažnai mėgstu priminti paprastą geografijos ir istorijos dėsningumą: mums, gyvenantiems tarp Helsinkio ir Kyjivo, egzistencinis klausimas yra Ukraina, Rusijos agresija ir saugumas mūsų regione. Tuo tarpu kolegos iš Ispanijos ir kitų Pietų Europos valstybių natūraliai įdėmiau žiūri į Venesuelą, Lotynų Ameriką, migracijos srautus iš to regiono. Tai nereiškia skirtingų vertybių – tai skirtingos geografinės „optikos“. Todėl, mano akimis, nereikia pastarųjų įvykių pernelyg dramatizuoti. Europos Sąjungai būtina ir toliau laikytis principinės linijos: ginti teisės viršenybę ir tarptautinę tvarką, paremtą taisyklėmis, ir tuo pat metu blaiviai pripažinti, kad tokie režimai kaip Maduro dažnai palieka savo visuomenei taip mažai vidinių demokratinių instrumentų, jog spaudimas išišorės tampa beveik vieninteliu katalizatoriumi pokyčiams.

Maduro nuvertimas – tik dar vienas epizodas daug didesniame pasakojime apie demokratijos ir autoritarizmo susidūrimą. O galiausiai Maduro istorija nėra tokia jau išskirtinė, jei žvelgtume plačiau į XX–XXI amžių politinę istoriją. Dalis diktatorių baigia savo viešpatavimo dienasteismo salėje, kaip Slobodanas Miloševičius; kiti – dramatiškai ir smurtingai, kaip Nikolajė Čaušesku; treti bėga į egzilį ir ten tyliai sulaukia senatvės. Bendras vardiklis tas pats – režimas, kuris dešimtmečiais nebaudžiamai trypia žmogaus teises, anksčiau ar vėliau susiduria su riba, kai represijų mašina nustoja veikti. Tas pats gali nutikti ir Rusijoje ar Baltarusijoje: autoritariniai režimai atrodo tvirti iki paskutinės akimirkos, bet jų griūtis dažnai būna netikėtai greita. Maduro likimas – dar viena pamoka, kad valdžia, paremta baime ir prievarta, išoriškai gali atrodyti stabili, tačiau jos pagrindai yra labai trapūs.

2025.12.22

Liudas Mažylis. Baltarusija: seni režimo triukai ir nauji išbandymai Europai

2025 m. gruodžio 13d. Baltarusijos režimas paleido daugiau nei šimtą politinių kalinių, o netrukus po to Jungtinės Amerikos Valstijos paskelbė apie ribotą sankcijų režimo sušvelninimą, susijusį su Baltarusijos kalio trąšų sektoriumi. Šie įvykiai pateikiami kaip galimas „pozityvus signalas“, tačiau jie taip pat kelia rimtų klausimų dėl Vakarų politikos nuoseklumo ir ilgametės patirties, kurią Europa jau yra sukaupusi bendraudama su Aliaksandro Lukašenkos režimu.

Riboto masto politinių kalinių išlaisvinimai sutapo su intensyvesnėmis JAV diplomatinėmis pastangomis ir diskusijomis dėl sankcijų. Tačiau tuo pat metu nebuvo nutrauktos represijos, nebuvo atšauktas politiškai motyvuotų bylų nagrinėjimas ir neatsirado jokių ženklų, kad režimas būtų pasirengęs keisti savo elgesį struktūriniu lygmeniu. Baltarusijos teismuose ir toliau štampuojami nuosprendžiai, pilietinė visuomenė veikia pogrindyje arba tremtyje, o saugumo struktūros išlaiko visišką nebaudžiamumą.

Svarbu pabrėžti, kad kalbame ne apie sisteminius pokyčius Baltarusijoje, o apie pavienį ir riboto masto režimo veiksmą, nepalietusį represinės sistemos pagrindų. Net ir po pastarųjų paleidimų Baltarusijoje lieka daugiau nei tūkstantis politinių kalinių, toliau veikia represiniai teismai ir saugumo struktūros, o bet kokia politinė ar pilietinė veikla tebėra kriminalizuojama. Režimas neatsisakė nei politinių bylų fabrikavimo, nei kankinimų, nei visiškos informacinės izoliacijos.

Istorinė patirtis tik patvirtina šį režimo veidmainiškumą. 2015–2016 m. politinių kalinių išlaisvinimai taip pat paskatino Vakarus ieškoti „dialogo lango“, o Europos Sąjunga tuo metu sušvelnino dalį sankcijų. Šio ciklo pabaiga buvo tragiškai aiški: 2020 m. rugpjūčio 9 d. suklastoti prezidento rinkimai, masinės represijos, tūkstančiai sulaikytųjų, šimtai politinių bylų ir visiškas Baltarusijos visuomenės užgniaužimas. Todėl bet koks sankcijų švelninimas, paremtas pavieniais gestais, faktiškai tampa finansiniu atlygiu už įkaitų laikymą. Tokia praktika ne silpnina, o priešingai – įtvirtina režimo gebėjimą naudoti politinius kalinius kaip derybinį instrumentą.

Be to, šiandien Baltarusija nėra izoliuotas autoritarinis režimas – ji yra Kremliaus karinės ir geopolitinės infrastruktūros dalis, aktyviai prisidėjusi prie agresijos prieš Ukrainą. Ekonominių srautų atlaisvinimas neišvengiamai stiprina ir šią priklausomybę.

Kol kas dar anksti vertinti, kokių pasekmių Lietuvai turės JAV sprendimas švelninti sankcijas Baltarusijai. Tačiau atlaisvinti Baltarusijos trąšų eksporto kanalai neišvengiamai gali virsti nauju politiniu spaudimu iš Minsko, reikalaujant atnaujinti logistiką per Lietuvą. Todėl Europos Sąjungos privalo toliau išlaikyti sankcijas Baltarusijai, taip saugodama valstybių narių interesus. Jei ES nusileistų spaudimui ir imtų sekti pavieniais JAV sprendimais, neįtvirtinusi aiškių ir patikrinamų kriterijų, tai siųstų signalą, kad vertybinė politika gali būti lengvai koreguojama dėl taktinių režimo gestų. Tokia žinutė būtų pavojinga ne tik Baltarusijos atveju, bet ir platesniame autoritarinių režimų kontekste.

Nuoseklus sankcijų taikymas išlieka būtina priemone, siekiant apsaugoti Lietuvos saugumo interesus, išlaikyti ES vienybę ir nepakartoti klaidų, kurios praeityje jau kainavo pernelyg brangiai. Neatsitiktinai šia tema gruodžio 12 d. nusiunčiau parlamentinį klausimą Europos Komisijai, kuriame klausiau, kaip Komisija vertina pastaruosius režimo veiksmus politinių kalinių atžvilgiu platesniame sisteminių žmogaus teisių pažeidimų kontekste.

Esminė dilema – kaip užtikrinti, kad sankcijų politika išliktų nuosekli, nuspėjama ir orientuota į ilgalaikius tikslus: represijų nutraukimą, visų politinių kalinių besąlygišką paleidimą ir realius demokratinius pokyčius. Šią poziciją išsamiai išdėsčiau ir 2025 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento plenarinėje sesijoje, pabrėždamas, kad pastarieji politinių kalinių išlaisvinimai negali būti vertinami kaip humanitarinis gestas ar realios pažangos ženklas. Selektyvi „malonė“ yra ciniško režimo veikimo dalis, kai tuo pat metu už grotų tebelaikomi tokie žinomi politiniai kaliniai kaip Andrzejus Poczobutas, o represinė sistema veikia visu pajėgumu.

Gruodžio mėnesio Europos Parlamento plenarinės sesijos metu Baltarusijai buvo skirta itin daug dėmesio. Parlamente raginome plėsti ir griežtinti sankcijas Baltarusijos režimui, įtraukiant ne tik asmenis, atsakingus už represijas, bet ir struktūras bei veiklas, susijusias su hibridinėmis atakomis prieš Europos Sąjungą. Vienu svarbiausių mėnesio įvykių tapo ir Baltarusijos režimo veiksmai prieš ES valstybes nares, ypač prieš Lietuvą – buvo aptartos oro balionais vykdomos provokacijos Lietuvos su Baltarusija pasienyje.

Stebint naujausias Minsko režimo provokacijas, verta priminti, kad Baltarusijos hibridinės atakos tęsiasi jau nuo 2020 metų. Po suklastotų rinkimų ir masinių represijų režimas nuosekliai eskalavo konfrontaciją su Vakarais: 2021 m. įvykdytas „Ryanair“ lėktuvo nutupdymas Minske tapo precedento neturinčiu valstybiniu oro piratavimu, vėliau sekė migrantų instrumentalizavimas prieš Lietuvą, Latviją ir Lenkiją, nuolatinės provokacijos pasienyje, dezinformacijos kampanijos ir bandymai trikdyti Vilniaus oro uosto bei kitos kritinės infrastruktūros veiklą pasitelkiant oro balionus. Ši seka rodo ne atsitiktinius incidentus, o sistemingą priešišką politiką, kurią bet koks sankcijų švelninimas tik paskatintų.

Papildomą nerimą kelia Lietuvos sunkvežimių areštai Baltarusijoje, akivaizdžiai peržengiantys įprastų muitinių ar teisinių ginčų ribas. Šie veiksmai turi aiškų politinį atspalvį ir gali būti vertinami kaip ekonominio spaudimo bei hibridinių priemonių dalis, nukreipta prieš Lietuvą. Tokia praktika tik patvirtina, kad Baltarusija yra pasirengusi naudoti civilinę logistiką kaip politinio spaudimo instrumentą, sąmoningai griaudama bet kokias galimo bendradarbiavimo galimybes kaimynystėje.

Šie incidentai turi būti vertinami platesniame Baltarusijos ir Rusijos karinės sąjungos kontekste. Pastaraisiais metais Baltarusija faktiškai prarado strateginį savarankiškumą ir tapo Rusijos karinės infrastruktūros dalimi. Bendros pratybos, nuolatinis Rusijos karių buvimas, branduolinio ginklo dislokavimas bei „Orešnik“ tipo raketinių sistemų atsiradimas Baltarusijoje reikšmingai keičia regiono saugumo balansą. Šios sistemos siejamos su modernizuotais trumpojo ir vidutinio nuotolio raketų bei oro gynybos – smogiamųjų pajėgumų sprendiniais, integruojamais į bendrą Rusijos priešlėktuvinės ir priešraketinės gynybos architektūrą. Dislokuotos Baltarusijoje, jos išplečia Rusijos karinių pajėgumų veikimo nuotolį, sutrumpina reagavimo laiką ir padidina netikėtumo riziką krizės atveju.Tai didina grėsmių lygį visam NATO rytiniam flangui ir verčia Baltijos valstybes planuoti ne tik tradicines, bet ir hibridines bei netiesiogines grėsmes.

Todėl pastarųjų metų įvykiai, susiję su Baltarusija, tik patvirtina, kad Europos Sąjunga privalo išlikti principinga, nekeisti sankcijų politikos fragmentiškai ir saugoti valstybių narių saugumo interesus. Sankcijų švelninimas Minsko režimui dar niekada neatnešė realių pokyčių. Žvelgiant į ateinančius metus, pagrindinis lūkestis – kad Europos Sąjunga išlaikytų strateginę kantrybę ir principingumą. Tai reiškia ne tik sankcijų režimo išsaugojimą ir pratęsimą, bet ir aiškių kriterijų įtvirtinimą: visišką ir besąlygišką politinių kalinių paleidimą, represijų nutraukimą ir realų atsitraukimą nuo Rusijos karinės infrastruktūros.

2025.12.18

R. Juknevičienė: „Netikiu, kad su diktatoriais galima sudaryti tvarius ir teisingus sandorius“

Europos Parlamentas priėmė rezoliuciją, remiančią Lietuvą dėl tebesitęsiančių hibridinių atakų iš Baltarusijos. Rezoliucijai pritarta 438 balsais, 37 balsavo prieš ir 48 susilaikė.
Rezoliuciją inicijavo dauguma Lietuvoje išrinktų parlamentarų, jų pastangomis buvo suderintas pagrindinis dokumento tekstas. EP vardu priimta Rezoliucija yra svarbi žinia šiandien posėdžiaujančiai Europos Vadovų tarybai.
Rezoliucija parlamentas pasmerkė Baltarusijos vykdomus hibridinius išpuolius prieš Lietuvą: bepiločių orlaivių ir balionų įsibrovimus, instrumentalizuotą migraciją, ekonominį spaudimą, kontrabandos operacijas, karines provokacijas, kibernetinius išpuolius ir valstybės remiamą dezinformaciją.
Europos Parlamentas (EP) išreiškė solidarumą su Lietuva ir kitomis valstybėmis narėmis, prieš kurias nukreiptos Baltarusijos hibridinės atakos.
Dokumente teigiama, kad grėsmės vienos valstybės narės saugumui turi įtakos visai ES ir reikalauja vieningo atsako.
Rezoliucijoje apgailestaujama dėl koordinavimo trūkumo, susijusio su JAV 2025 m. gruodžio 13 d. daliniu sankcijų Baltarusijai panaikinimu, kuris pažeidžia solidarumą ir kolektyvinę paramą ES bei NATO narėms, o šios yra Baltarusijos hibridinės agresijos taikinys.
EP narė Rasa Juknevičienė kalbėdama Parlamento plenarinėje sesijoje pabrėžė, kad ypač svarbu, jog dokumente yra aiški žinia apie ES laikyseną dėl sankcijų Baltarusijos režimui.
„Gerai, kad Europos Taryba pirmadienį priėmė naują sankcijų kriterijų. Jos galės būti įvestos dėl hibridinių atakų prieš šalis nares. Taigi – Lukašenkos atžvilgiu taip pat, – sakė EP narė. – Pritariu kritiškam rezoliucijos paragrafui apie JAV sprendimą sumažinti sankcijas „Belaruskalyj“, nesikonsultuojant su ES. Aš netikiu, kad su diktatoriais galima sudaryti tvarius ir teisingus sandorius“.
Pasak parlamentarės, prekyba kaliniais yra Lukašenkos biznis. Todėl ES turi išlaikyti stiprų spaudimą sankcijomis. Jos veikia.
„Stipru, kad rezoliucija ragina valstybes nares ir NATO sąjungininkes iš naujo įvertinti esamas strategines ir operacines sistemas, skirtas kovai su hibridinėmis grėsmėmis, siekiant sustiprinti atgrasymą, pasirengimą ir savalaikį reagavimą, pereinant nuo reaktyvaus požiūrio prie iniciatyvaus atgrasymo“, – pažymėjo R. Juknevičienė.
Dokumente konstatuojama, kad Baltarusija sustiprino hibridines operacijas prieš Lietuvą, įskaitant bepiločių ir oro balionų įsibrovimus, kibernetines atakas, dezinformacijos kampanijas, ir toliau naudoja migraciją kaip priemonę. 2023 m. buvo aptikti 3 balionai, 2024 m. – 184, o 2025 m. – jų skaičius žaibiškai išaugo iki 700 balionų ir 200 dronų įsibrovimų.
Tai kelia pavojų žmonių gyvybei, pažeidžia saugumą ir trikdo civilinę aviaciją, nes 19 kartų buvo uždaryti oro uostai, atšaukti skrydžiai ir nepatogumų patyrė šimtai keleivių.
ES žvalgybos ir saugumo vertinimai rodo, kad Baltarusijos hibridinės taktikos yra glaudžiai susijusios su platesne Rusijos priešiška strategija prieš ES ir jos valstybes nares ir prisideda prie jos.
Rytinis flangas yra strateginė zona Europos bendram saugumui, todėl jame reikia stiprinti infrastruktūrą, didinti stebėjimo pajėgumus.
EP paragino Tarybą imtis tolesnių sektorių priemonių prieš Baltarusiją, įskaitant išplėstus apribojimus aviacijos ir finansų sektoriuose, papildomus importo ir investicijų draudimus, platesnius paslaugų draudimus, apribojimus užimti valdymo pareigas Europos kritinėje infrastruktūroje.

2025.12.11

Liudas Mažylis. Europos demokratijos apsauga naujos geopolitinės realybės fone

Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą tęsiasi. Šiame kontekste spaudimą patiria ir Europos Sąjungos valstybės, ypač informacinėje erdvėje. Pridėkime dar Kinijos vykdomą ekonominę prievartą, iš Baltarusijos nutaikytus išpuolius mūsų oro erdvei, nuolatinius mėginimus apeiti sankcijas, taikomas Rusijai ir Baltarusijai – ir matysime, kaip veiksmingai autoritariniai režimai vienijasi prieš demokratiją. Prie to prisideda ir parama radikalioms politinėms jėgoms Europoje, užmojai energetikos srity, nelegalios migracijos skatinimas. Būtent šiame kontekste ir gimė Europos demokratijos skydas (EUDS) – iniciatyva, kuria siekiama užkirsti kelią užsienio veikėjų kišimuisi, informacinėms manipuliacijoms, politinių kampanijų finansavimo pažeidimams ir įvairioms hibridinėms atakoms.

EUDS atsiradimą galima laikyti natūraliu atsaku į daugelį metų nuosekliai augusias grėsmes – nuo Rusijos kišimosi į demokratinius procesus iki Baltarusijos režimo vykdytų hibridinių atakų, migrantų instrumentalizavimo ir pilietinės visuomenės slopinimo. Šie procesai atskleidė seniai žinomą faktą: Europos valstybių demokratija yra nuolatinio koordinuoto spaudimo objektas. Apie tai ne kartą kalbėjau ir rašiau Europos Parlamente. Buvo diskutuojama, tačiau ilgą laiką nebuvo suformuota struktūrinė sistema, galinti atremti tokio pobūdžio grėsmes – nuo dirbtinio intelekto naudojimo manipuliuojant viešąja nuomone iki kibernetinių atakų prieš politines partijas ir žiniasklaidos infrastruktūrą. Ekonominė įtampa ir socialiniai neramumai taip pat tampa derlinga dirva veikti autoritariniams režimams, mėginantiems paversti Europoje kylančias krizes savo geopolitiniais instrumentais. Pagrindiniai autoritariniai centrai – Rusija ir Kinija. Rusija dar iki karo Ukrainoje aktyviai kišosi į ES politinius procesus, naudodama dezinformaciją, energetikos šantažą, kibernetines atakas. Tam buvo skirta viena pirmųjų rezoliucijų, man tapus EP nariu, už kurią balsavau. Kinija veikia subtiliau, bet ne mažiau pavojingai – per ekonomines priklausomybes, technologinę infiltraciją, spaudimą valstybėms narėms bei ES institucijoms, subsidijuotą strateginių sektorių perėmimą bei įtakos tinklų kūrimą. Gerai žinome, kokią ekonominę prievartą patyrė Lietuva, kai atidarė taivaniečių atstovybę – tiksliau, todėl, kad nepasidavė Kinijos peršamam išskirtinių santykių formatui. Šios dvi valstybės, nepaisant skirtingų metodų, turi bendrą tikslą – silpninti Vakarų demokratijų vienybę, kurti priklausomybes ir mažinti pasitikėjimą demokratinėmis institucijomis. Solidūs veiksmai, skirti suvaldyti šias grėsmes tiek iš Europos Parlamento, tiek iš kitų institucijų buvo žengti 2022 m., kai nuosekliai priėmėme rezoliucijas dėl užsienio kišimosi į demokratinius procesus, hibridinių atakų ir dezinformacijos, taip kuriant politinį pagrindą EUDS atsiradimui. Vienas svarbiausių balsavimų įvyko 2023 m. birželio 1 d., kai priėmėme rezoliuciją dėl užsienio šalių kišimosi į ES demokratinius procesus ir dezinformacijos, kurioje tiesiogiai raginome kurti europinį demokratijos apsaugos mechanizmą. 2023 m. spalį Parlamentas patvirtino Kovos su prievarta priemonę (angl. Anti-Coercion Instrument), kuri tapo vienu iš EUDS idėjos kertinių elementų, nes suteikia apsaugą nuo ekonominio ir politinio spaudimo ES valstybėms narėms – o Lietuva buvo itin ryškus tokios prievartos pavyzdys.

2024 m. Parlamentas daug dėmesio skyrė „Russiagate“ tyrimams, EP narių saugumo procedūrų griežtinimui ir išorės finansavimo kontrolei. 2025 m. pradžioje diskusijose dėl Europos demokratijos stiprinimo oficialiai pritarta Tarybos siūlymui kurti nuolatinę ES demokratijos apsaugos struktūrą. Galima teigti, kad per EUDS iniciatyvą siekiama sukurti prevencinę skydinę struktūrą, apsaugančią Europos politinius procesus nuo išorės kišimosi. Tai apimtų kibernetinį saugumą, politinės reklamos skaidrumo mechanizmus, išorės finansavimo ribojimus, greito reagavimo į dezinformaciją priemones. Taip pat yra siekiama sukurti infrastruktūrą, skirtą informacinėms, hibridinėms ar ekonominėms atakoms atremti. Žinoma, Europa turi būti pajėgi reaguoti ne tik į kibernetines grėsmes, bet ir į platesnes hibridines kampanijas, kaip tas, kurias 2021 m. organizavo Lukašenkos režimas prieš ES sienas, tai yra Lietuvą, Latviją ir Lenkiją. Akivaizdu, kad šiuo metu Europai yra reikalingi papildomi instituciniai pajėgumai, kurie būtų išnaudoti atsakingai: užsienio veikėjų informacinės manipuliacijos ir kišimosi į ES procesus nustatymas, analizė ir dokumentavimas. Tokia struktūra turėtų ne tik identifikuoti ir sekti apgaulingą turinį, bet ir padėti jį šalinti, didinti visuomenės informuotumą, koordinuoti žvalgybos duomenų mainus bei kurti pajėgumus nustatyti atsakomybę ir taikyti atsakomąsias priemones. Todėl siekiant sistemingai spręsti šiuos klausimus, 2025 m. vasario 3 d. Europos Parlamente pradėjo veikti Specialusis komitetas Europos demokratijos skydo klausimams nagrinėti. Jo tikslas – užtikrinti, kad demokratinės institucijos, rinkimų procesai ir viešoji erdvė būtų apsaugoti nuo koordinuotų hibridinių grėsmių. Komitetas vertina esamų ES priemonių veiksmingumą ir teikia rekomendacijas, kaip jas stiprinti. Bendrai, reikia pripažinti, kad Europos Parlamento darbotvarkėje demokratijos iššūkių temos niekur nedingsta. Pavyzdžiui 2025 m. balandžio 2 d. Europos Parlamento rezoliucijoje dėl bendros saugumo ir gynybos politikos pabrėžėme ne tik tradicinių priemonių stiprinimą, bet ir platesnės ES gynybos integracijos viziją. 2025 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamentas diskutavo dėl Europos Komisijos pranešimo apie Europos demokratijos skydą. Debatų metu pabrėžėme būtinybę stiprinti demokratines institucijas, užtikrinti laisvus ir sąžiningus rinkimus, remti nepriklausomą žiniasklaidą. Komisija planuoja naujus finansavimo mechanizmus – AgoraEU su savo MEDIA+ ir CERV+ paketais, skirtais žiniasklaidos tvarumui, rinkimų procesų procesams ir pilietiniam įsitraukimui. Šios priemonės bus finansuojamos iš naujos 2028–2034 m. ES daugiametės finansinės programos.

Todėl, reikia pripažinti, kad lapkričio 25 d. debatai nubrėžė aiškią liniją: ES privalo kuo greičiau sukurti funkcionuojančią demokratijos apsaugos sistemą, kovai su informacinėmis manipuliacijomis, kibernetinį saugumą, rinkimų proceso skaidrumo užtikrinimą, politinio finansavimo kontrolę, pilietinės visuomenės stiprinimą ir nepriklausomos žiniasklaidos paramą. Tačiau jau dabar egzistuoja finansiniai instrumentai, galintys prisidėti prie demokratijos apsaugos sistemos kūrimo. Viena iš esminių finansavimo priemonių yra „Skaitmeninės Europos programa“ (angl. Digital Europe Programme). Tai yra, 2021–2027 m. ES daugiametėje finansinėje perspektyvoje įtvirtinta 7,5 mlrd. eurų vertės programa, skirta ne tik abstrakčiai „skaitmenizacijai“, o labai konkretiems, strategiškai jautriems pajėgumams, kurie šiandien tiesiogiai susiję su demokratijos apsauga. Svarbiausia „Skaitmeninės Europos“ kryptis – kibernetinis saugumas, kuriai skiriama beveik trečdalis viso programos biudžeto. Šios lėšos naudojamos kuriant pažangias kibernetinio atsparumo sistemas, nacionalinius ir Europos lygmens kibernetinio saugumo centrus. „Skaitmeninė Europa“ taip pat finansuoja krizių valdymo ir greito reagavimo priemones, kurios reikalingos stiprinant ES gebėjimą koordinuotai atsakyti į hibridines atakas. Programoje numatomi ištekliai, skirti greitai mobilizuoti ekspertų komandas, užtikrinti skaidrių algoritmų stebėseną ir plėtoti įrodymais grįstus informacijos patikros mechanizmus. Kita svarbi priemonė – „Globali Europa“, didžiausia ES išorės veiksmų finansavimo programa, kurios vertė siekia 79,5 mlrd. eurų. Ši priemonė veikia ne tik ES viduje, bet ir trečiosiose šalyse, ypač Rytų partnerystės regione, kur Kremlius aktyviai siekia silpninti proeuropietiškus naratyvus, skleisti dezinformaciją ir destabilizuoti situaciją. Todėl finansuojami projektai, skirti kibernetiniam saugumui, kritinės infrastruktūros apsaugai, kovai su užsienio kišimusi, institucinių pajėgumų stiprinimui.

Naujoje Rytų Partnerytės geopolitinėje situacijoje demokratinių procesų apsauga turi likti vienu iš ES. Norėdami padėti kitiems, turime ir patys gebėti apsiginti – ir parodyti pavyzdį. Juk nekyla abejonių, kad Europos demokratijos apsauga yra ilgas ir kompleksiškas procesas, reikalaujantis bendro ES institucijų ir valstybių narių įsitraukimo. Europa, nepaisant iššūkių, yra pasirengusi ginti savo vertybes taip pat ryžtingai, kaip ir savo ekonominius interesus. Naujos gynybos iniciatyvos rodo perėjimą nuo reaktyvaus prie proaktyvaus demokratijos saugumo modelio, kuriame Europa ne laukia, kol įvyks išpuolis, bet iš anksto formuoja atsparumo architektūrą.

Liudas Mažylis. Baltarusijos režimo provokacijų grandinė

Baltarusijos režimo nuosmukis, regis, neturi dugno. Hibridinės jų atakos prieš kaimynines valstybes nėra jokia naujovė, keičiasi tik forma, ir kiekvieną kartą jie sugeba nustebinti ir sugluminti, beatodairiškai didindami spaudimą. Lukašenkos valdoma kaimyninė šalis, kadaise bandžiusi išlaikyti bent minimalią tarptautinę pagarbą, pastaraisiais metais vis labiau grimzta į begėdiškas provokacijas. Šiek tiek aprimus migrantų stūmimui į Latviją, Lietuvą ir Lenkiją, dabar į Lietuvą sistemiškai leidžiami balionai su kontrabandiniais kroviniais. Pigu. Veiksmas aiškiai nusikalstamas, bet „pasistengus“ – neva užkardomas… Betgi veiksenos esmė – ne kontrabanda, bent jau – tikrai ne vien kontrabanda. Sisteminga, sąmoninga hibridinė veiksena, pateikiama kaip rutininė cigarečių kontrabandininkų kasdienybė. Aišku, kad kontrabandininkai noriai vykdo savo verslą, jiems ar šiaip, ar taip – apsimoka. O režimui belieka visa tai sukoordinuoti ir tyliai džiūgauti dėl pasiektos „pridėtinės vertės“ – periodiško civilinės aviacijos skrydžių trikdymo. Ne kartą savęs klausiau, ar Lukašenkos režimas gali dar labiau degraduoti. Gali.

Žvelgiant į oficialius duomenis, šiemet tokių balionų jau perimta kelis kartus daugiau nei pernai. Balionai tikrai nėra vien ekonominė problema, susijusi su cigarečių kontrabanda. Tai yra instrumentas trikdyti Lietuvos oro erdvę ir civilinės aviacijos veiklą. Vilniaus oro uostas patyrė realius sutrikimus, kai dėl šių incidentų teko nukreipti keleivių skrydžius į Kauną, Palangą ar Rygą… Tai nėra menkniekis. Tai yra civilinės infrastruktūros saugumo pažeidimas, kurio tikslas griauti pasitikėjimą, o tai yra pačios civilinės aviacijos pamatas. Pridurčiau, kad pasikėsinta ir į esminį ES principą – laisvą asmenų judėjimą.

Prieš keliolika dienų išgirdome mūsų valdžios pareiškimus, kad hibridinės atakos suvaldytos, tačiau jau tada buvo akivaizdu, kad ta ramybė apgaulinga ir verta ruoštis kitoms veiksmų formoms. Tai neatleidžia mūsų nuo pareigos ruoštis. Juk hibridinės atakos niekada nebūna statiškos, jos nuolat kinta. Taip ir įvyko. Pabandžius uždaryti pasienio punktus iš Lietuvos pusės, Baltarusijos režimas pakeitė hibridinę veikseną. Išmąstė nesunkiai. Jie areštavo turtą – Lietuvoje registruotus sunkvežimius. Pigu? Čia jau ne tik pigu, bet dar ir pelninga. Jie sumanė apmokestinti „paslaugas“ už areštuoto turto apsaugą. Brutalu. Tikėtasi, kad staigus pasienio punktų atidarymas pagelbės. Lūkesčiai nepasiteisino. Pasienio punktų uždarymas ir vėl atidarymas režimui įspūdžio nepadarė.

Balionai skrenda virš mūsų laukų, o vilkikų vairuotojai kenčia dirbtinai sukurtą spaudimą. Bet gi ir buvo galima manyti, kad Lukašenkos atsakas bus neadekvatus. Baltarusijos užsienio reikalų ministerija išplatino įžeidų pareiškimą, esą Lietuva „išpūtė situaciją“ ir be reikalo apkaltino Baltarusiją, užuot ieškojusi kontrabandininkų tarp savo piliečių.

O ką Lietuvos valdžia pozityvaus pasiūlė? Paskelbė milijono eurų konkursą įmonėms, kurios pateiks veiksmingų sprendimų, kaip neutralizuoti balionus. Suma, tiesą sakant, atrodo kiek šykšti, turint omenyje grėsmių mastą. Ironiška: prieš 8 metus aš irgi esu susidūręs su milijono pasiūlymu. Pasiūlė vienas toks verslininkas, ne valstybė. Vis dėlto pats faktas, kad valstybė ieško technologinių atsakų į hibridines atakas galėtų būti tam tikras žingsnis į priekį.

Hibridinės veiksenos klausimu pasisakiau ne kartą. Tai nėra vien Lietuvos problema. Belgijoje, Danijoje ir kitose valstybėse jau matėme įtartiną dronų veiklą, skrydžių trikdymus, oro erdvės pažeidimus. Tai rodo, kad ši hibridinių instrumentų mozaika yra platesnio regioninio spaudimo dalis, ir tą daro ne tik Baltarusija, o neabejotinai – ir Rusija. Dėl to kreipiausi į Europos Komisiją, paprašydamas paaiškinti, ar ji renka ir sistemina informaciją apie visoje Europoje gausėjančius oro erdvės pažeidimus. Taip pat klausiau, ar matoma būtinybė kurti bendrą Europos reakcijos mechanizmą ir kokių teisinių bei techninių priemonių Komisija yra pasirengusi imtis. Komisija privalo rasti atsakymą, nes tai jau nebe pavieniai incidentai, o bendras europinis iššūkis.

Mūsų reakcija negali būti nei pavėluota, nei fragmentuota. Balionais tikrinama tai, ką mes saugome. Oro erdvė, sienų kontrolė, civilinė aviacija, žmonių judėjimas ir visos mūsų institucijos. Ir jei neatsakysime ryžtingai, režimas ieškos naujų metodų. Todėl turime veikti ne tik šiandien, bet ir ruoštis tam, kas bus rytoj. Hibridinių atakų forma keičiasi nuolat, o mūsų užduotis yra nesileisti įstumti į gynybinį kampą.

Man nepatinka ir Lietuvos valdžios komunikacinė taktika. Kažkodėl siekiama vartoti neutralius terminus ten, kur, mano nuomone, būtina rėžti aiškią ir negailestingą tiesą. Vykdoma grubi agresija prieš Lietuvos civilinę aviacijos infrastruktūrą, pažeidžiami asmeniniai keliaujančių žmonių interesai. O girdime – „reikia išgaudyti kontrabandininkus“. Baltarusijos režimas įvykdė neteisėtą sunkvežimių areštą – o mes girdim, kad sunkvežimiai „įstrigo“. Kartojama, kad pasieniečiai turėtų vykdyti „techninius pasikalbėjimus“. Techninius – apie ką? Apie šlagbaumo aukštį? O ką aiškinsim Lietuvos žmonėms, kai Baltarusija, už kurios neabejotinai stovi Rusija, pareikalaus padidinti šlagbaumo aukštį, kad tankas tilptų pravažiuoti?! Kokį terminą vartosim tada? Techniniai pasikalbėjimai agresoriaus tikrai netenkins, juk jie atvirai reikalauja diplomatinio dialogo, o to mes sau leisti, žinoma, negalime. Tad vienintelė išeitis – Europoje veikti koordinuotai ir griežtinti sankcijas ir Rusijai, ir Baltarusijai. Taip ir kalbėjau lapkričio 26 dieną Europos Parlamente.

Liudas Mažylis. Rytų Partnerystės asamblėja Jerevane: Europa, energetika ir „realios Armėnijos“ kontūrai

Spalio 27-30 dienomis Jerevane vyko Rytų partnerystės parlamentinės asamblėjos sesija. Kaip įprasta, darbas vyko frakcijose, komitetuose ir plenariniuose posėdžiuose – savotiškai atkartojo Europos Parlamento „mini modelį“. Dalyviai diskutavo aktualiausius regiono klausimus, dalijosi patirtimi ir aptarė bendrus iššūkius. Programoje netrūko susitikimų su Armėnijoje reziduojančiais ES bei valstybių narių ambasadoriais – tai suteikė platesnį geopolitinį kontekstą ir leido aiškiau suprasti Europos buvimą šiame jautriame regione.

Energetikos komitetas

Energetinis saugumas šiandien tapo neatsiejama nacionalinio ir kolektyvinio saugumo dalimi. Rytų partnerystės šalys šią realybę išgyvena kasdien – jų energetikos sistemos lieka geopolitinių konfrontacijų priešakyje. Rusijos agresija prieš Ukrainą ir nuolatinės manipuliacijos dujų bei elektros tiekimu parodė, kaip energetinė priklausomybė gali būti paversta ginklu prieš suverenitetą ir stabilumą. Bendra Ukrainos ir Moldovos patirtis liudija: tik stipresnis energetinis susijungimas su Europa gali tapti patikimu skydu.

Todėl komiteto svarstyti dokumentai ir priimtos pataisos aiškiai pabrėžė, kad saugumas prasideda nuo jungčių. Sinchronizacija su Europos tinklais, investicijos į tarpvalstybinę infrastruktūrą, skaidrus valdymas, kibernetinis saugumas ir koordinuotas reagavimas į krizes – tai strateginiai prioritetai, o ne techninės detalės. Kuo stipresnis Rytų partnerystės šalių energetinis savarankiškumas, tuo saugesnė Europa.

Rezoliucijos

Asamblėjos metu buvo priimtos keturios rezoliucijos. Taip pat, Ukrainos delegacija papildomai pateikė pasiūlymą rezoliucijai dėl derybinių klasterių atidarymo Moldovai ir pačiai Ukrainai – žingsnio, priartinančio šias šalis prie ES integracijos, kuri irgi buvo priimta.

Diskusijos atskleidė ir bendrystę, ir skirtumus tarp šešių Rytų kaimynystės valstybių. Moldovoje matomas realus progresas. Ukraina ruošiasi sunkiai žiemai ir vis dar gyvena karo tęstinumo sąlygomis. Sakartvelo vyriausybė delegacijos neatsiuntė, tačiau pažymėtas pozityvus proveržis Armėnijos ir Azerbaidžano santykiuose – nors Azerbaidžano delegacijos taip pat nebuvo.

Armėnijos dabartis ir iššūkiai

Asamblėjos diskusijose daug dėmesio skirta ir pačios Armėnijos „einamosioms“ problemoms. Dabartinio premjero Nikolo Pašiniano pristatoma „realios Armėnijos“ idėja grindžiama pragmatizmu – valstybės plėtra ir stiprinimu esamose sienose dabartinėje geopolitinėje realybėje. Tačiau ar toks požiūris gali būti priimtinas visiems? Atrodo, kad jis smarkiai sujudina visą armėnų tautinę savivoką. Pasigirsta balsų, kvestionuojančių demokratinę Armėnijos ateitį. Jautrios temos – pabėgėliai iš Arcacho (Kalnų Karabacho) bei kalinių Azerbaidžane likimas – nuolat sugrąžina dėmesį į vidaus politikos jautrumą.

Simboliškai galima sakyti, jog tai – Armėnija be Ararato, be jūros, kuria kadaise, pasak legendos, atplaukė Nojaus laivas, ir be Arcacho (Kalnų Karabacho), iš kurio tūkstančiai ten gyvenusių armėnų per kelias dienas tapo politiniais pabėgėliais. Opozicija kelia konceptualius klausimus dėl valstybės santykio su religiniais lyderiais – trys vyskupai šiuo metu yra sulaikyti. Be to, reikia nepamiršti, kad armėnų diaspora išsibarsčiusi po visą pasaulį. Tai įtakinga ir dažnai pasiturinti bendruomenė, kurios narių skaičius maždaug dvigubai daugiau nei „realios Armėnijos“ gyventojų. Tad natūralu, kad tautinės savivokos pokyčiai gali kelti ir prieštaringas emocijas.

Armėnijos santykiai su Rusija išlieka sudėtingi: pasitikėjimo rusais nebeliko, tačiau fiziškai jie dar nėra iš čia visiškai pasitraukę, o politiniame spektre esama ir atvirai prorusiškų jėgų. Neramina, kad 2026-ųjų rinkimuose Rusija bandys įvairius, jų gerai įvaldytus, poveikio instrumentus. Asamblėjoje daugybę kartų buvo minimas pastarųjų Moldovos rinkimų atvejis. Moldavams pavyko atsispirti beprecedentiniam Rusijos spaudimui, jie išsirinko proeuropietišką parlamentą. Bet neabejotinai, rusai bandys tą patį ir Armėnijoje.

ES „buvimas“ ir investicijos

ES buvimas regione neapsiriboja deklaracijomis – jis matomas konkrečiais darbais, investicijomis ir partneryste, kurios prisideda prie energetikos, transporto, miesto infrastruktūros ir verslo plėtros. Armėnijoje ši parama įgauna realią formą per įvairius projektus, kurie ne tik modernizuoja infrastruktūrą, bet ir stiprina šalies atsparumą, skatina ekonomikos augimą bei gerina gyvenimo kokybę miestų ir kaimo bendruomenėse.

Pavyzdžiui, energetikos srityje vyksta Armėnijos–Sakartvelo elektros jungties projektas (Europos Investicijų Bankas, EIB) – strateginis projektas, jungiantis Armėnijos elektros tinklus su Sakartvelu ir didinantis regiono energetinį saugumą. Transporto infrastruktūra taip pat modernizuojama: „North–South Road Corridor Investment Program“ Sisian–Kajaran ruože (~85 mln. eurų, EIB) įrengti nauji keliai su 9 tuneliais ir 27 tiltais, o urbanistinė plėtra apima Gyumri miesto atnaujinimo projektą („Gyumri Urban Development“, ES grantai), kuriame gerinamas energinis efektyvumas, renovuojami viešieji pastatai ir modernizuojami apšvietimo tinklai.

Kitas svarbus žingsnis – vandens tiekimo ir nuotekų tinklų modernizavimas Jerevane, Giumri ir Vanadzore (EIB + ES grantai), leidžiantis atnaujinti kelis šimtus kilometrų vamzdynų, sumažinti vandens nuostolius ir pagerinti sanitariją. Kaimo ir žemės ūkio sektorius stiprinamas ENPARD programos (~26 mln. eurų, ES) parama, remiančia žemės ūkį, kaimo infrastruktūrą ir kooperatyvus. Viešojo transporto tinklas modernizuojamas Jerevano metro projekte (EBRD + ES grantai), užtikrinant patogesnį ir efektyvesnį keleivinio transporto aptarnavimą.

Visa tai įsikomponuoja į Global Gateway iniciatyvą – ilgalaikį ES investicijų paketą, apimantį transporto, energetikos ir skaitmeninės infrastruktūros projektus regione, papildomai įgyvendinant Armėnijos atsparumo ir augimo projektą, skatinantį reformas prekybos, transporto, energetikos ir kitose pagrindinėse srityse, kuriose taikomas vizų liberalizavimo dialogas, ir skirta daugiau nei 200 mln. eurų investicijų.

Simboliška, kad į šių metų renginį atvyko du Turkijos parlamento nariai – per dešimtmečius tai būtų buvę neįsivaizduojama. Prisimintina, kaip buvęs Turkijos premjeras Suleimanas Demirelis sakė: „Santykių su Armėnija užmezgimas – niekada“. O dabar Turkija jau svarsto investicijų galimybes, kurios būtų reikšmingos ir Armėnijai.

Armėnijos ir Azerbaidžano santykių dinamika

Šiuo metu stebimas palyginti ramus laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį: neskamba šūviai, nebekrenta sviediniai, nežūsta žmonės. Tai vienas iš pozityvių ženklų po dešimtmečius trukusių karinių įtampų. Vienas pagrindinių iššūkių – vadinamasis Zangezūro koridorius, apie 40 km ilgio ruožas per pietų Armėniją, jungiantis Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Nors Baku šį projektą laiko strateginiu tranzitu, Jerevanas pabrėžia valstybės suvereniteto apsaugą.

Diskusijose svarstomi keli modeliai – nuo „Kaliningrado modelio“, kur tranzitas vyksta be pasienio patikrų, bet kelias lieka armėniškas, iki abipusio kompromiso, kai tiek Armėnija, tiek Azerbaidžanas turi laisvą judėjimą, tačiau be eksteritorialumo. Nuo 2003 m. Rusijos piliečiai kerta Lietuvos teritoriją specialiais traukiniais, tiesa, privalo deklaruoti savo tapatybę, o tai gali būti prilyginta savotiškam „tranzitinės vizos“ analogui. Rusiškos prekės vežamos be muitų. Panaši schema gali tapti orientyru ir regione, leidžianti derinti laisvą judėjimą su suvereniteto apsauga. Taip pat svarstomas Arazos maršrutas per Iraną, leidžiantis Baku apeiti Armėniją. Vis dėlto kiekvienas variantas turi savo geopolitines kliūtis – įtaką lemia Irano, Rusijos ir Turkijos interesai bei vidaus politinis pasipriešinimas Armėnijoje. Nepaisant to, nutilę šūviai suteikia erdvės diplomatinėms alternatyvoms.

Šio konteksto fone akivaizdu, kad kiekvienas iš galimų modelių turi savo iššūkių. Armėnijoje – stiprus vidaus politinis pasipriešinimas: bet koks susitarimas dėl „koridoriaus“ laikomas rizika valstybingumui. Azerbaidžane – lūkesčiai po karinės pergalės, todėl bet koks lankstumas gali būti suprastas kaip silpnumas. Iranas kategoriškai priešinasi bet kokiam eksteritorialiam keliui per Armėniją, o Rusija, formaliai išlikdama proceso garante, šiandien pati ieško savo vaidmens tarp prarandamų įtakų. Šioje situacijoje Pietų Kaukaze ir platesniu mastu ryškėja „įmūrytų“ sienų problema, kuri stabo fizinius ryšius. Jeigu jas pavyktų „sugriauti“, Europa priartėtų prie regiono, o ryšiai su Centrine Azija palengvėtų.

Liudas Mažylis. Istoriniai Moldovos rinkimai – rinkėjai pasirinko Europą

Sekmadienio rytas Moldovoje prasidėjo įtampa, bet ir dideliu laukimu. Kaip ir buvo galima tikėtis – tai turėjo būti lemtinga diena šalies ateičiai. Dar penktadienį vakare, vos prieš prasidedant „tyliajam laikotarpiui“, Centrinė rinkimų komisija paskelbė sprendimą, kuris sukrėtė prorusišką stovyklą: neleista dalyvauti net dviem partijoms, „Didžioji Moldova“ ir „Moldovos širdis“, dėl neteisėto finansavimo bei tiesioginio kišimosi iš užsienio! Kažkam buvo neramu – juk tai reiškė, kad Maskva prarado pagrindinius savo instrumentus.

7:00 val. – rinkimų apylinkės atvėrė duris. „Svarbiausi rinkimai Moldovos šiuolaikinėje istorijoje“, – dar prieš balsavimą sakė prezidentė Maia Sandu. Nerimą kėlė ir jos žodžiai apie „masinį Rusijos kišimąsi“ – kaip ir buvo galima laukti, Maskva nematė kito kelio, kaip tik mėginti griauti demokratinį procesą.

Diena slinko kupina signalų. 9:30 Sandu dar kartą perspėjo: „Maskvos statymai labai dideli“. 12:00 prorusiškas eksprezidentas Dodonas iš karto pakvietė savo šalininkus į protestą „apginti pergalę“ (kurią jau buvo iš anksto sau prisiskyrę, bet, pasirodo, apsiriko). 14:00 pasipylė pranešimai apie organizuotą rinkėjų vežimą iš Rusijos – neramu buvo ir tai, kad prie Moldovos ambasados Maskvoje net skambėjo „Katyuša“. Kaip ir galima buvo nujausti, provokacijos tik didėjo.

Vakare, artėjant balsų skaičiavimui, įtampa dar labiau augo. 19:00 – melagingi pranešimai apie bombas Romoje ir Alikantėje. Melagingi pranešimai apie bombų grėsmę iki šiol buvo gauti iš Ženevos, Romos (2 vietos), Bukarešto (2), Asheville (JAV), Alikantės, Briuselio. Tai buvo organizuotas bandymas sustabdyti ES palankią Moldovos diasporą Vakarų šalyse nuo balsavimo. 21:00 – rinkimų apylinkės uždarytos, aktyvumas viršijo 52 proc., o tai jau signalas, kad rinkėjai susitelkė! Iškart po uždarymo policija sulaikė provokatorių grupę – dar vienas ženklas, jog Maskvos planas buvo destabilizuoti procesą.

Pirmieji rezultatai buvo nerimą keliantys: 21:40 prorusiškas blokas pirmavo. Kaip ir galima buvo nujausti, jų bazinis elektoratas buvo aktyvus. Tačiau netrukus situacija pradėjo keistis. 22:00 – PAS šoktelėjo į pirmą vietą. 23:00 – jau 17 proc. persvara! Naktį skaičiuojant balsus persvara tik augo.

00:00 – 45 proc. PAS palaikymas. 3:00 – beveik galutinis rezultatas: 49,7 proc. už valdžią išlaikančią proeuropietišką partiją, 24 proc. – už prorusišką bloką. Ir tai – nepaisant dešimčių milijonų, kuriuos Maskva investavo į šiuos rinkimus! Nepaisant melagingų naujienų, papirkinėjimo, net kibernetinių atakų – moldavai pasirinko Europą.

Istorinis momentas. PAS partija ne tik laimėjo, bet ir išlaikė daugumą su 55 vietomis Moldovos parlamente, o juk daugumai reikia tik 51! Tai reiškia, kad valdantieji įgijo aiškų mandatą valdyti be koalicinių kompromisų, kad kursas į Europą bus tęsiamas be stabtelėjimų, o Sandu vizija – įstoti į ES iki 2030 m. – lieka reali kryptis. Kaip ir buvo galima tikėtis, žmonės, patyrę beprecedentį spaudimą, pasirinko stabilumą ir demokratiją, o ne grįžimą į Maskvos orbitą. Moldovos piliečiai davė mandatą savo valdžiai tvirtai laikyti europietišką kursą!

Prezidentė Maia Sandu pirmadienį vidudienį pranešė: „Moldovos žmonės pasisakė. Tai – ne tik partijos pergalė, tai – Moldovos pergalė. Europos kelias yra mūsų kelias pirmyn..“ Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen taip pat pasveikino proeuropietiškų jėgų laimėjimą Moldovoje pridurdama: „Moldova, jūs tai padarėte dar kartą… Europa. Demokratija. Laisvė.“

Taip, būtent! Žmonės susitelkė ir ši pergalė yra žinia visai Rytų Europai: Maskvos orbitą galima palikti! Ir palikti visiems laikams.

R. Juknevičienė: „Kovokite, kol dar ne per vėlu“

Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų (LIBE) tarpparlamentiniame posėdyje Europos Parlamento narės Rasos Juknevičienės iniciatyva buvo įtrauktas klausimas dėl teisės viršenybės, žiniasklaidos laisvės ir žmogaus teisių padėties ES.
Parlamentarė atkreipė dėmesį į situaciją Lietuvoje, kai nepaisant 40 tūkstančių žmonių protesto antradienį, nepaisant beveik 140 tūkstančių žmonių, pasirašiusių peticiją ginti nacionalinį transliuotoją, šiandien Lietuvos Seimas skubos tvarka priima naujus įstatymus, kuriais numatomas paprastesnis nacionalinio transliuotojo generalinio direktoriaus atleidimas. Visai neseniai buvo sumažintas ir trejiems metams įšaldytas LRT biudžetas.
„Šie veiksmai kelia grėsmę nacionalinio transliuotojo nepriklausomumui. Valdantieji ignoruoja aiškius Konstitucinio Teismo, Seimo Teisės departamento, Europos transliuotojų sąjungos ir Europos Tarybos įspėjimus“, – pabrėžė R. Juknevičienė.
Parlamentarė kreipėsi į Europos Parlamento Piliečių laisvių, teisingumo ir vidaus reikalų (LIBE) komitetą ir ES institucijų, S&D frakcijos atstovus, prašydama nedelsiant reaguoti į grėsmę nacionalinio transliuotojo nepriklausomumui ir demokratijai keliamus valdančiųjų veiksmus.
„Mes susiduriame su visiškai nauja realybe, kai demokratiškiausias projektas Europos istorijoje – ES – yra puolamas ne tik diktatorių, kai žemyne vyksta tikras karas, kai mūsų artimiausias sąjungininkas – JAV – bando šį projektą suskaldyti“, – kalbėjo EP narė.
Pasak jos, trečias destruktorius veikia iš vidaus: „Dabartinė vyriausybė – socialdemokratai kartu su kraštutinės dešinės partija koalicijoje, kurios pirmininkas teismo pripažintas kaltu dėl antisemitizmo – bando perimti Lietuvos nacionalinio visuomeninio transliuotojo kontrolę. Prieš akis – Vengrijos ir Slovakijos pavyzdžiai“, – kalbėjo EP narė.
R. Juknevičienė pasisakymą baigė šių metų Sacharovo premijos laureatės Gruzijoje įkalintos žurnalistės Mzia Amaglobeli žodžiais: „Kovokite, kol dar ne per vėlu“.