×

Kategorija: Liudas Mažylis. Minsko režimo santykių normalizacijos iliuzija

2026.07.01

Liudas Mažylis. Branduolinė sauga karo sąlygomis: Ukraina, Baltarusija ir Rusijos atsakomybė

Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kaip lengvai atominė energetika gali tapti karinio šantažo įrankiu. Šiandien, kalbant apie branduolinę saugą regione, pirmiausia reikia pradėti nuo Ukrainos – valstybės, tapusios Rusijos agresijos auka ir jau ketverius metus priverstos saugoti branduolinę infrastruktūrą karo sąlygomis.

Zaporižios atominės elektrinės užgrobimas išlieka beprecedentis atvejis branduolinės energetikos istorijoje. Didžiausia Europos atominė elektrinė nuo 2022 m. yra Rusijos okupantų rankose. Tai reiškia, kad branduolinės saugos rizika ten kyla ne dėl Ukrainos veiksmų, o dėl paties okupacijos fakto. Elektrinė yra atskirta nuo įprastos Ukrainos priežiūros sistemos, jos personalas dirba nuolatinio spaudimo sąlygomis, o išorinis elektros tiekimas nuolat priklauso nuo karo veiksmų ir pažeidžiamos infrastruktūros. Net ir sustabdytiems reaktoriams būtinas patikimas elektros tiekimas, kad būtų aušinamas branduolinis kuras ir veiktų saugos sistemos. Todėl kiekvienas elektros linijų pažeidimas, artilerijos ar dronų smūgis netoli infrastruktūros yra tiesioginis branduolinės saugos išbandymas visai Europai. Per pastaruosius porą metų Ukrainos branduolinės saugos padėtis iš esmės pasikeitė. Iš pradžių daugiausia dėmesio buvo skiriama pačiai Zaporižios AE okupacijai ir Tarptautinės atominės energijos agentūros (TATENA) ekspertų nuolatiniam buvimui objekte. Vėliau problema išsiplėtė: Rusija pradėjo sistemingai smūgiuoti Ukrainos energetikos infrastruktūrai, nuo kurios priklauso ir kitų atominių elektrinių sauga – Rivnės, Chmelnyckio, Pietų Ukrainos AE bei Černobylio zonos objektų.

TATENA naujausioje savo ataskaitoje apie Ukrainos branduolinę saugą pabrėžia, kad problema jau nebėra susijusi vien su Zaporižios AE. Rusijos atakos prieš energetikos infrastruktūrą kelia pavojų visam šalies branduolinės saugos režimui, nes atominėms elektrinėms būtinas stabilus išorinis elektros tiekimas. Dar aiškiau tai suformuluota TATENA Valdybos rezoliucijoje, kurioje akcentuojama, kad nestabili elektros tiekimo infrastruktūra, nuo kurios priklauso branduolinių objektų sauga, pati savaime tampa branduolinio saugumo grėsme.Iš pradžių Europa daugiausia kalbėjo apie Zaporižios AE okupaciją. O ypač grėsmingas įvykis buvo Černobylio naujojo apsauginio gaubto apgadinimas 2025 m. vasarį. Černobylis Europai yra ne tik istorinis skaudulys, bet ir įspėjimas, kad radioaktyvios grėsmės neturi sienų. Rusijos ataka prieš objektą, kurio paskirtis – izoliuoti 1986 m. katastrofos palikimą, parodė visišką Kremliaus cinizmą. Net jeigu radiacijos lygis po incidento išliko normalus, pats faktas, kad karo metu gali būti pažeistas branduolinės katastrofos padarinius izoliuojantis objektas, privalo būti vertinamas kaip strateginė grėsmė. TATENA teigia, kad Zaporižios branduolinės saugos ir saugumo padėtis tebėra trapi: kai kurie pagrindiniai branduolinės saugos principai yra visiškai arba iš dalies pažeisti. Artumas frontui, ribotas aušinimo vandens prieinamumas, trapus ryšys su išoriniu elektros tinklu ir apribota TATENA prieiga prie informacijos yra pagrindiniai iššūkiai. Nors TATENA nurodo, kad radiacinė avarija kol kas neįvyko, rizika išlieka labai didelė, nes branduolinei saugai būtinos sistemos yra nuolat veikiamos karo padarinių.

Visai kitokia, bet taip pat pavojinga, yra Baltarusijos situacija. Čia nėra aktyvių mūšių aplink Astravo AE, tačiau pati elektrinė nuo pat pradžių buvo Rusijos geopolitinis projektas. Astravo AE kelia pagrįstų Lietuvos ir visos Europos abejonių dėl saugos kultūros, skaidrumo ir tarptautinių rekomendacijų įgyvendinimo. Baltarusija šiandien priversta tvarkytis su objektu, kuris buvo sukurtas ne tiek kaip energetinė būtinybė, kiek kaip Kremliaus įtakos instrumentas. Pavyzdžiui, 2024 m. Branduolinės saugos ataskaitoje nurodoma, kad panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų tvarkymas išlieka glaudžiai susietas su Rusija. Panaudotas kuras turi būti vežamas į Rusiją perdirbti, o po to radioaktyviosios atliekos grąžinamos į Baltarusiją. Konsultaciniuose procesuose dalyvauja „Rosatom“ struktūros. Tai reiškia, kad Astravas nėra savarankiškas Baltarusijos energetikos projektas. Tai ilgalaikės priklausomybės nuo Rusijos mechanizmas – nuo statybos ir kuro ciklo iki atliekų tvarkymo. Ši priklausomybė ypač pavojinga Rusijos karo prieš Ukrainą kontekste, nes Baltarusijos teritorija vis dar naudojama Rusijos kariniams veiksmams prieš Ukrainą.

Dar visai neseniai, 2026 m. kovo 30 d., kreipiausi į Europos Komisiją dėl augančios branduolinės saugos grėsmės Baltarusijoje, akcentuodamas, kad Lietuva ir kitos regiono valstybės jau ne kartą atkreipė dėmesį į tai, jog Baltarusija sistemingai nesilaiko Espo konvencijos reikalavimų, vilkina arba nepateikia išsamių atsakymų į kaimyninių šalių klausimus. Už energetiką ir būstą atsakingas Europos Komisijos narys Danas Jorgensenas atsakė, kad Komisija toliau stebi, kaip Baltarusija įgyvendina likusias saugos gerinimo rekomendacijas pagal daugiašales konvencijas, priimtas Tarptautinės atominės energijos agentūros kontekste. Taip pat Komisija palaiko ryšius su TATENA, kuri turi įgaliojimus skatinti tarptautinių branduolinės saugos standartų įgyvendinimą visame pasaulyje, įskaitant Baltarusiją. Tačiau esminis klausimas išlieka: ar autoritarinė, nuo Rusijos priklausoma valstybė gali užtikrinti realų skaidrumą, nepriklausomą priežiūrą ir patikimą informacijos pateikimą incidento atveju? Ukraina, būdama karo auka, bendradarbiauja su TATENA, įsileidžia ekspertus, prašo techninės pagalbos ir siekia išlaikyti tarptautinę priežiūrą net ekstremaliomis sąlygomis.

O kalbant apie Europos Sąjungos vaidmenį branduolinės energetikos kontekste, jis pasireiškia per finansinę ir techninę paramą. Nėra abejonių, kad Europos parama Ukrainai yra investicija į bendrą branduolinę saugą. Pagal 2024–2027 m. „Ukraine Facility“ priemonę Europos Sąjunga Ukrainai numatė iki 50 mlrd. eurų, o nuo 2024 m. pagal šios priemonės pirmąjį ramstį jau išmokėta apie 29,5 mlrd. eurų. Bendra ES ir valstybių narių parama Ukrainai nuo plataus masto invazijos pradžios siekia daugiau kaip 211 mlrd. eurų. Tai apima finansinę, karinę ir humanitarinę pagalbą, paramą pabėgėliams bei pajamas iš įšaldyto Rusijos turto. Ukraina gavo tūkstančius generatorių, transformatorių, autotransformatorių ir kitos įrangos, kuri padeda išlaikyti elektros sistemos veikimą po Rusijos smūgių. ES parama Ukrainos energetiniam saugumui nuo invazijos pradžios siekia bent 3 mlrd. eurų. Nuo 1991 m. ES branduolinės saugos srityje Ukrainai skyrė daugiau kaip 1 mlrd. eurų. Iš jų šimtai milijonų eurų buvo susiję su Černobylio naujojo apsauginio gaubto statyba ir palaikymu. Po Rusijos dronų atakos Europos Komisija 2025 m. skyrė beveik 37 mln. eurų gaubto remontui, o 2026 m. paskelbta dar 75 mln. eurų ES dotacija jo atkūrimui. Tai labai aiškiai parodo, kad Rusijos karas sugrąžino Černobylio problemos sprendimą į aktyvią Europos saugumo darbotvarkę.

Mes Europos Parlamente taip pat nuosekliai laikomės principinės pozicijos. Ne kartą Europos Parlamento rezoliucijose akcentavome, kad Zaporižios AE yra neteisėtai kontroliuojama Rusijos. Raginome taikyti sankcijas Rusijos branduoliniam sektoriui ir tikslines sankcijas asmenims bei juridiniams subjektams, kaip Rosatom, atsakingiems už branduolinės saugos ir saugumo pažeidimus Zaporižios AE. Dar 2025 m. rugsėjo 9 d. rezoliucijoje dėl 2023 ir 2024 m. Komisijos ataskaitų apie Ukrainą tiesiogiai rėmėme Ukrainos branduolinės saugos ir radiologinio pasirengimo stiprinimą. Todėl galutinė pamoka Europai paprasta: branduolinė sauga karo sąlygomis neįmanoma be politinės atsakomybės. Techninės misijos, ekspertų ataskaitos ir avarinės procedūros yra būtinos. Ukraina turi gauti visą reikalingą paramą savo branduolinei ir energetinei infrastruktūrai apsaugoti. O Rusijai turi būti aiškiai pasakyta: branduolinis šantažas Europoje nėra ir nebus laikomas norma. Baltarusijos atveju situacija nėra tokia ūmi kaip Ukrainoje, tačiau egzistuoja ilgalaikės branduolinės saugos rizikos. Jos susijusios su saugiu Astravo AE eksploatavimu, radioaktyviųjų atliekų ir panaudoto branduolinio kuro tvarkymu, reguliavimo institucijų pajėgumu, saugos kultūra bei skaidriu informavimu kaimyninėms valstybėms. Baltarusijos Astravo AE privalo likti nuolatinėje Europos darbotvarkėje kaip nesaugaus ir politiškai pavojingo Rusijos projekto pavyzdys.

2026.06.10

Liudas Mažylis. Proeuropietiškas Armėnijos rinkėjų verdiktas

2026 m. birželio 7 d. vyko devinti parlamento rinkimai Armėnijos istorijoje. Tai pirmieji reguliarūs rinkimai nuo 2017-ųjų. Jerevano gatvėse jau kurį laiką vyravo europietiškos nuotaikos, kurios prie balsadėžių tapo realybe – rinkimus laimėjo Nikolo Pašiniano proeuropietiškas „Pilietinis susitarimas“. Kelias iki pergalės nebuvo lengvas. Kremliaus šešėlis lydi kiekvieną šalį, išdrįsusią žvelgti į Vakarus. Paleidžiama melagienų lavina, botų armijos ir grasinimai. Tokį pat scenarijų neseniai teko patirti Moldovai – per rinkimų laikotarpį institucijoms pavyko nustatyti daugiau nei 100 tūkstančių netikrų paskyrų ir balsų pirkimo operacijų, koordinuotų per dešimtis „Telegram“ grupių. Tačiau ir Moldovoje, ir Armėnijoje piliečių proeuropietiška valia pasirodė esanti daug stipresnė už Rusijos manipuliacijas.

Armėnijos parlamentas, vadinamas Nacionaline Asamblėja, yra vienerių rūmų įstatymų leidžiamosios valdžios institucija, kurioje pagal proporcinę atstovavimo sistemą penkeriems metams renkami ne mažiau kaip 101 nariai. Mandatų skaičius gali šiek tiek svyruoti dėl proporcinės sistemos koregavimo taisyklių, skirtų užtikrinti stabilią daugumą – šįkart parlamentą sudarys 105 nariai. Iš jų 64 mandatai atiteko proeuropietiškam „Pilietiniam susitarimui“, 29 – „Stipriai Armėnijai“ ir 12 – blokui „Armėnija“. Abu pastarieji sąrašai laikomi prorusiškais. Be to, iki keturių vietų rezervuota didžiausių tautinių mažumų atstovams: jazidams, rusams, asirų bendruomenei ir kurdams. Pažymėtina ir tai, kad siekiant išlaikyti politinį pliuralizmą, Armėnijos konstitucija ir rinkimų įstatymas numato, kad parlamentą turi sudaryti ne mažiau kaip trys politinės jėgos.

Nors Armėnija yra gana nedidelė Pietų Kaukazo valstybė su maždaug trimis milijonais gyventojų, tačiau už jos sienų gyvena nuo penkių iki septynių milijonų armėnų. Tai didžiulė diaspora, kelis kartus viršijanti pačios šalies populiaciją, ir vis dėlto galioja paradoksali rinkiminė nuostata – dauguma etninių armėnų neturi teisės spręsti gimtos šalies ateities. Pagal dabartinę rinkimų sistemą užsienyje įsikūrę piliečiai prie balsadėžių neprileidžiami. Išimtys taikomos tik diplomatams, ilgalaikėje komandiruotėje esantiems kariams ir jų šeimų nariams – visais kitais atvejais norint balsuoti reikia fiziškai grįžti į Armėniją. Net dvigubą pilietybę turintys, bet šalyje neregistruoti asmenys teisės balsuoti neturi. Šis apribojimas įtvirtintas Rinkimų kodekso pakeitimais, priimtais apie 2007 m. ir sugriežtintas 2012-aisiais. Ekspertai šį apribojimą pateisina administracinio įgyvendinamumo, asmens tapatybės nuotolinio patikrinimo sunkumais ir saugumo rizika, susijusia su balsavimu užsienyje ar elektroniniu būdu. Kritikai kitaip žvelgia į tokį reguliavimą – užsienyje gyvenančių piliečių nušalinimas sukuria reikšmingą demografijos deficitą, ypač turint omenyje, kad už Armėnijos sienų gyvena daugiau armėnų, nei pačioje šalyje. Remiantis galutiniais rinkėjų aktyvumo duomenimis, Armėnijos parlamento rinkimuose iš viso dalyvavo 58,97 proc. balsavimo teisę turinčių rinkėjų.

Naujoje parlamento sudėtyje bus atstovaujamos trys politinės jėgos – „Pilietinis susitarimas“, aljansas „Stipri Armėnija“ ir blokas „Armėnija“. Visas tris skiria vienas esminis geopolitinis klausimas – kokiu keliu turėtų eiti Armėnija. Valdančioji partija tvirtai orientuojasi į europinę integraciją ir siekia normalizuoti santykius su kaimynėmis. Abi opozicijos jėgos laikosi priešingos pozicijos – nors ir skirtingu intensyvumu, jos pasisako už suartėjimą su Rusija ir kvestionuoja taikos su kaimynėmis proceso sąlygas.

Valdančioji „Pilietinio susitarimo“ partija į šiuos rinkimus ėjo su iš esmės atnaujinta programa. Kalnų Karabachas, ilgus metus buvęs partijos tapatybės šerdis, šįkart darbotvarkėje nušvinta kur kas blankiau. Jo vietą užėmė „realios Armėnijos“ ideologija: vieninteliu valstybės politikos objektu skelbiama tarptautiniu mastu pripažinta Armėnijos Respublika. Ministro pirmininko Nikolo Pašiniano kryptis aiški – gilesni ryšiai su ES, reformos, galinčios atverti kelią į narystę, tęsiamas sienos delimitacijos procesas ir taikos sutarties su Azerbaidžanu įgyvendinimas. Tačiau šis posūkis į Vakarus nėra momentinis politinis sprendimas, tai laipsniškas strateginis persiorientavimas, brendęs keletą metų. Lūžio tašku tapo 2020 m. konfliktas dėl Kalnų Karabacho. Rusija neapgynė Armėnijos interesų taip, kaip Jerevanas tikėjosi, ir šis nusivylimas paskatino ieškoti alternatyvų. Vėlesnės sienos bei saugumo krizės tik sustiprino įsitikinimą, kad Rusija yra tik fiktyvus saugumo garantas. Dėl šių priežasčių Armėnija ėmė žvalgytis į Europą ir ši kryptis jau duoda apčiuopiamų rezultatų. Europos Parlamento tribūnoje mačiau Nikolą Pašinianą du kartus. Pirmąjį kartą, 2023 m. spalio 17 d., jo kalba buvo dar pakankamai atsargi – ES apibūdindavo kaip „gerą kaimynę“. O jau po metų, nedviprasmiškai dėstė glaudžios integracijos siekį. 2026 m. gegužės 5 d. Jerevane įvyko pirmasis ES ir Armėnijos aukščiausiojo lygio susitikimas – iš karto po Europos politinės bendrijos susitikimo, vykusio gegužės 4-ąją. Priimta bendra deklaracija įtvirtino pastarųjų metų pasiekimus ir patvirtino ES įsipareigojimą toliau gilinti santykius. Šis susitikimas yra spartaus suartėjimo kulminacija, grindžiama visapusiška ir sustiprinta partneryste.

Kitoje partijų spektro pusėje – du oponentai, mirguliuojantys ryškiais Kremliaus atspalviais. 29 mandatus parlamente išsikovojo aljansas „Stipri Armėnija“, įkurtas Rusijos ir Armėnijos milijardieriaus Samvelio Karapetiano – verslininko, praturtėjusio Rusijos dujų pramonėje ir nekilnojamojo turto sektoriuje. 2018 m. jis pateko į JAV Iždo departamento vadinamąjį „Putino sąrašą“, kuriame įvardijami aukšto rango politikai ir oligarchai, įgiję įtaką Putino valdymo metais. Partija siekia plėtoti verslo ryšius su Rusija ir kaltina Pašinianą esą tyčia ardant santykius su Maskva. Taip pat, 12 mandatų teko ir blokui „Armėnija“, kuriam vadovauja buvęs šalies prezidentas Robertas Kočarianas. 2019 m. jis stojo prieš teismą, kaltinamas konstitucinės tvarkos ardymu po 2008-ųjų rinkimų, per kuriuos protestuose žuvo dešimt žmonių. Daugelį metų laikęsis nuošalyje, į aktyvią politiką jis sugrįžo po 2020-ųjų Kalnų Karabacho karo. Blokas laikosi konservatyvios, Maskvai iš esmės palankios linijos ir nuosekliai atakuoja vyriausybę dėl Kalnų Karabacho ir taikos proceso. Kočarianas siūlo alternatyvą – Rusiją, JAV, Kiniją ir Prancūziją įtraukti kaip garantus į tai, ką jis vadina „garantuota taika“.

Rinkimai nebuvo lengvi ir kelias po jų išlieka toli gražu ne paprastas. Kampanijos metu Rusija visais įmanomais būdais stengėsi suvaržyti armėnų laisvą apsisprendimą. Dezinformacijos kampanija prieš šiuos rinkimus tapo viena didžiausių valstybės remiamų informacinių operacijų šiuolaikinėje Europos istorijoje -antra pagal mastą po Rusijos operacijų, nukreiptų prieš 2025 m. Moldovos parlamento rinkimus. Suklastotas turinys buvo taikytas tiesiogiai į N. Pašinianą. Melagingi teiginiai skelbė, kad jis įsigijo prabangaus nekilnojamojo turto Kanadoje ir Prancūzijoje, kad jis yra susijęs su narkotikų ir žmogaus organų prekyba, esą jam diagnozuotas ŽIV arba agresyvi vėžio forma. Dirbtinio intelekto sugeneruotas vaizdo įrašas su suklastotu „Euronews“ logotipu, tvirtinęs, kad ministrui pirmininkui liko gyventi vos kelerius metus, surinko daugiau nei 200 000 peržiūrų iki tol, kol pagaliau buvo paneigtas. Netrūko ir klasikinės Rusijos retorikos – ES integracijos kelias vaizduotas kaip egzistencinė grėsmė Armėnijos suverenitetui. Tačiau tai tik dalis paveikslo. Vakarų žvalgybos šaltiniai, pranešė, kad Rusijos valdžia svarstė galimybę organizuotai pervežti dešimtis tūkstančių Rusijoje gyvenančių Armėnijos piliečių atgal į šalį, kad šie balsuotų prieš Pašinianą. Informacinį spaudimą lydėjo ir ekonominis, nes Rusija įvedė draudimus Armėnijos eksportui. ES reagavo greitai, be kita ko, – parengdama daugiau nei 50 mln. eurų skubios paramos paketą eksportuotojams, nukentėjusiems nuo Rusijos apribojimų.

Armėnijos šių dienų geopolitika neatsiejama nuo jos istorijos, todėl, norint kalbėti apie tolimesnius žingsnius, reikia atsigręžti į regiono praeitį. Osmanų imperijos vykdyti masiniai armėnų žudymai, priverstinės deportacijos ir sisteminis jų naikinimas – tai, ką Armėnija, Prancūzija, Jungtinės Valstijos ir dešimtys kitų valstybių pripažįsta genocidu, paliko neišdildomą pėdsaką ne tik istorijos knygose, bet ir valstybių santykiuose. Turkijos atsisakymas šiuos įvykius pripažinti armėnų yra suvokiamas ne kaip akademinis ginčas, o kaip nuolatinis armėnų tapatybės niekinimas. Trumpas diplomatinių ryšių tarp Turkijos ir Armėnijos atšilimas po Sovietų Sąjungos žlugimo baigėsi prasidėjus Azerbaidžano ir Armėnijos karui. Kaimynių sausumos siena uždaryta nuo 1993 metų, kai Turkija ją užvėrė solidarizuodamasi su Azerbaidžanu per pirmąjį Kalnų Karabacho karą (Rusija tada parėmė armėnus). N. Pašinianas po rinkimų teigė, kad santykiai su Turkija pastaraisiais metais įgavo pagreitį ir teigiamai įvertino Turkijos sprendimą leisti Armėnijos kroviniams naudotis Karso-Akhalkalaki geležinkeliu. Šis maršrutas jungia Turkiją ir Gruziją ir suteikia Armėnijos eksportuotojams prieigą prie regioninių transporto tinklų, nepaisant uždarytos Armėnijos ir Turkijos sienos. Tai labiau simboliškas gestas, tačiau rinkimų rezultatus N.Pašinianas įvardijo kaip visuomenės mandatą tęsti šį kelią ir normalizuoti santykius su Turkija ir Azerbaidžanu bei plėtoti regioninį bendradarbiavimą.

Santykiuose su Azerbaidžanu neišspręstų klausimų dar gausu. Pašinianas vienoje iš savo kalbų pristatė konstitucijos reformą, dar vadinama „Ketvirtosios Respublikos“ pradžia, kuria siekiama išspręsti praeities režimų paliktus klausimus ir kartu įgyvendinti „realios Armėnijos“ sampratą. Be kita ko, ji turėjo pašalinti prieštaringą nuorodą į istorinį sprendimą dėl susijungimo su Kalnų Karabachu – sąlygą, kurią Azerbaidžanas laiko būtina taikos sutarties sudarymo prielaida. Prie to prisideda vadinamojo Zangezūro koridoriaus problema. Kalbama apie maždaug 40 kilometrų ruožą per pietų Armėniją, kuris sujungtų Azerbaidžano žemyninę dalį su Nachičevanės eksklavu. Baku šį projektą laiko strateginiu prioritetu, Jerevanas įžvelgia galimas grėsmes valstybės suverenitetui. Prie derybų stalo šiuo metu svarstomos kelios galimybės: nuo vadinamojo „Kaliningrado modelio“ (panašaus į rusų tranzitą per Lietuvą), kuriame tranzitas vyktų be pasienio patikrų, tačiau kelias išliktų armėniškas, iki abipusio kompromiso, suteikiančio abiem šalims laisvą judėjimą be jokio eksteritorialumo. Armėnijoje bet koks susitarimas dėl koridoriaus suvokiamas kaip potencialus pavojus valstybingumui ir sulaukia aštrios vidaus politinės kritikos. Azerbaidžane gi po karinės pergalės susiformavę lūkesčiai tokie, kad bet koks lankstumas gresia būti interpretuotas kaip silpnumas. Tokioje aplinkoje kompromisas reikalauja ne vien diplomatinės išminties, bet ir politinės drąsos – iš abiejų pusių. Tačiau dabar įsivyravo palyginti ramus šiandieninis laikotarpis – taika tarp Armėnijos ir Azerbaidžano suteikė atokvėpį, kokio regione nebuvo dešimtmečiais. Po ilgų karinių įtampų tai, kad nebeaidi šūviai, išlieka nedidelis, kad ir ne visaapimantis, tačiau tikras laimėjimas.

Dar praėjusią savaitę K. Kallas klausiau apie ES išorinius įrankius ir jų efektyvumą valdant krizes bei veikiant prevenciškai – tuomet kalbėjome apie Moldovą su viltimi, kad Armėnija taps dar vienu pavyzdžiu. Šiandien tas pavyzdys realus ir Armėnija parodė, kad manipuliacijos tautų valia nelaimi; Armėnija tvirtai žengia į proeuropietišką šeimą. Darbų liko daug ir atsikvėpti per anksti, tačiau tai, kad šis sprendimas buvo piliečių, o ne Kremliaus, jau yra reikšmingas rezultatas.

2026.06.03

Liudas Mažylis. Nauja Europos oro erdvės saugumo realybė

Nauji incidentai prie Europos Sąjungos rytinės sienos vis aiškiau rodo, kad oro erdvės saugumas jau nebėra vien karinių lėktuvų ar balistinių raketų klausimas. Lietuvoje jau nuo 2023 m. fiksuojami iš Baltarusijos atskriejantys oro balionai, trikdantys civilinę aviaciją ir Vilniaus oro uosto darbą. Tai galima vertinti kaip Rusijos ir Baltarusijos hibridinį spaudimą. Lietuvai 2025 m. gruodį paskelbus valstybės lygio ekstremaliąją situaciją, Europos Komisija taip pat patvirtino, kad tokie incidentai yra hibridinio spaudimo išraiška. Tai – nauja Europos oro erdvės saugumo realybė.

Tuo pat metu dronų grėsmė, už kurią pirmiausia atsakinga Rusija, tampa dar rimtesnė, o nuo jos iš esmės kenčia visas rytinis NATO flangas. Pavyzdžiui, gegužės 29 d. Rusijos dronas, atakavęs Ukrainą, nukrito Rumunijos Galați mieste, pataikė į gyvenamąjį pastatą ir sužeidė du žmones. Rumunija patvirtino, kad tai buvo rusiškas „Geran-2“ tipo dronas. Tai – realūs incidentai, vykstantys Europos Sąjungos ir NATO teritorijoje. Lietuva šiuo atveju nėra išimtis. Po neautorizuotų dronų įskridimų į Lietuvos oro erdvę Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, atvykusi į Vilnių, pabrėžė, kad grėsmė vienai valstybei narei yra grėsmė visai Sąjungai. Ji taip pat nurodė, kad ES investuoja į antidronų pajėgumus, pažangią oro gynybą ir kritinės infrastruktūros apsaugą, o Baltijos valstybėms per SAFE programą numatyta papildoma 12 mlrd. eurų suma. Tai svarbi politinė žinia, kuria Baltijos oro erdvės saugumas įvardijamas ne kaip regioninė, o kaip europinė problema.

Manau, kad šioje situacijoje svarbiausia nepasiklysti aiškinantis vien konkretaus objekto kilmę. Veikiausiai tai – Rusijos elektroninės kovos priemonių paveiktos navigacijos pasekmė, galbūt – sąmoningas trečiųjų šalių testavimas. Nuo to fakto esmė nesikeičia: neautorizuoti skraidantys objektai pasiekia Europos Sąjungos teritoriją. Tai reiškia riziką civilinei aviacijai, gyventojams, energetikos infrastruktūrai, kariniams objektams ir valstybių sienų apsaugai. Europos Sąjunga šiuo metu jau turi veikiančių instrumentų. 2026 m. vasarį Europos Komisija pristatė Dronų ir antidronų saugumo veiksmų planą. Juo siekiama stiprinti valstybių narių pasirengimą, gerinti dronų aptikimo pajėgumus, koordinuoti atsaką ir stiprinti Europos gynybinę parengtį. Plane taip pat numatyta glaudžiau susieti valdžios institucijas, pramonę ir inovacijų sektorių. Tai teisinga kryptis, tačiau dabar svarbiausia, kad dokumentų nuostatos virstų realiais pajėgumais pasienyje.

Vienu iš pagrindinių projektų turėtų tapti vadinamoji Europos dronų gynybos iniciatyva ir Rytinio flango stebėsenos sistema. Komisijos dokumentuose numatoma, kad ši sistema apimtų oro gynybą, antidronų technologijas, sausumos ir jūrų saugumą, situacinį matomumą, elektroninę kovą ir operacinį koordinavimą. Ji turėtų veikti glaudžiai derinant veiksmus su NATO struktūromis. Tai ypač aktualu Baltijos šalims, Lenkijai, Rumunijai ir visam rytiniam ES pakraščiui. Tačiau ne visada prasminga naudoti brangias raketas. Ukraina jau beveik ketverius metus kasdien gyvena dronų karo sąlygomis. Ukrainiečiai įvaldė greitus, mobilius, pigius ir technologiškai lanksčius sprendimus: nuo elektroninės kovos priemonių iki mobilių stebėjimo grupių, nuo masinės dronų gamybos iki nuolatinio programinės įrangos atnaujinimo. Tokia – kintanti – yra šių dienų realybė.

Europos Komisija, pristatydama ES ir Ukrainos dronų aljansą, pati pripažįsta, kad stipresni Europos dronų ir antidronų pajėgumai turi būti kuriami remiantis Ukrainos patirtimi – jungiant mokslinius tyrimus, gamybą, inovacijas ir didinant apimtis. Tai labai svarbu, nes Ukraina šiandien yra ne tik paramos gavėja, bet ir Europos saugumo inovatorė. Todėl, jei Europoje kalbame apie dronų sieną, antidronų skydą ar oro erdvės apsaugą, sunkiai begalime apsieiti be Ukrainos ekspertų, gamintojų ir karių patirties. Kiekvienas Ukrainoje išbandytas sprendimas, galintis apsaugoti miestą, elektros pastotę ar oro uostą, turi būti vertinamas ir Europos Sąjungos valstybių narių kontekste. Verta paminėti, kad Europos Sąjunga jau kurį laiką yra numačiusi ir finansinių instrumentų gynybos srityje. Pavyzdžiui, SAFE programa numato iki 150 mlrd. eurų paskolų valstybėms narėms, kad jos galėtų sparčiai didinti gynybos investicijas per bendrus pirkimus. Tai galėtų apimti antidronų sistemas, radarus, jutiklius, elektroninės kovos priemones, mobilius reagavimo vienetus ir bendrą regioninę oro erdvės stebėseną.

Europos Parlamentas saugumo srityje taip pat atlieka svarbų vaidmenį. Parlamente nuolat keliame klausimus dėl ES išorės sienų apsaugos, hibridinių grėsmių, kritinės infrastruktūros saugumo ir bendrų antidronų pajėgumų. Taip pat raginame Komisiją aiškiai įvardyti Europos dronų gynybos iniciatyvos, Rytinio flango stebėsenos, Europos oro gynybos skydo ir kosmoso gynybos skydo tikslus, valdymo modelį, terminus ir finansavimą. Tai ypač svarbu, nes pagal Europos gynybos parengties iki 2030 m. kelrodį numatyta, kad dar 2026 m. turi būti pradėti konkretūs pajėgumų projektai, o iki 2027 m. bendri gynybos pirkimai turėtų sudaryti 40 proc. visų pirkimų. Toks sprendimas turėtų palengvinti pavienių valstybių narių finansinę naštą. Jau priimtoje rezoliucijoje dėl dronų ir naujų karo sistemų Parlamentas aiškiai pabrėžė, kad Europa turi prisitaikyti prie šiandienos saugumo iššūkių, stiprinti dronų ir antidronų pajėgumus, investuoti į aptikimo, sekimo, elektroninės kovos ir neutralizavimo technologijas. Toliau laukia praktinis šių politinių nuostatų įgyvendinimas: diskusijos komitetuose, biudžeto prioritetų derinimas, Europos gynybos pramonės stiprinimo procesai ir galimos papildomos rezoliucijos dėl rytinio ES flango apsaugos.

Ypač svarbu, kad pagal Europos gynybos parengties iki 2030 m. kelrodį iki 2026 m. pabaigos numatyta pasiekti pirminius Europos dronų gynybos iniciatyvos ir Rytinio flango stebėsenos pajėgumus. Tai reiškia, kad dar šiemet turėtų paaiškėti, kaip bus kuriama bendra Europos dronų aptikimo ir neutralizavimo sistema, kaip ji bus derinama su oro gynyba, sienų apsauga, kosmoso technologijomis bei NATO pajėgumais. Akivaizdu, kad Rusija ir Baltarusijos režimas jau ne pirmus metus testuoja Europos atsparumo ribas. Skiriasi tik veikimo būdai. Kai kada tai daroma instrumentalizuojant migrantus, kitą kartą – oro balionais, trečią – dronais, ketvirtą – dezinformacija. Mūsų atsakas į tai turi būti kompleksiškas. Europos Sąjunga privalo saugoti savo oro erdvę ir į galimus incidentus privalo reaguoti proaktyviai. Šiandien oro erdvės saugumas prasideda ne tik nuo naikintuvų ar didelių priešlėktuvinės gynybos sistemų. Jis prasideda nuo gebėjimo laiku pastebėti mažą, pigų, bet pavojingą droną. O pastarųjų dienų įvykiai tik parodė, kad Europos Sąjungoje Baltijos šalių saugumas tikrai nėra periferinis klausimas – tai visos Europos saugumo klausimas.

2026.05.25

Liudas Mažylis. Ar Europa pajėgi apsiginti pati be JAV saugumo skėčio?

Europos saugumas šiandien yra testuojamas ne tik hibridiniais, bet ir tiesioginiais karo veiksmais Ukrainoje. Pripažįstant, kad Rusijos karinė agresija prieš Ukrainą, energetinis šantažas, kibernetinės atakos ir nestabili saugumo aplinka verčia Europą iš naujo įvertinti savo pačios galimybes, vis dėlto NATO ir JAV indėlis į Europos saugumą išlieka esminis. Klausimas, ar Europos Sąjunga turėtų atsiriboti nuo JAV saugumo skėčio, apskritai neturėti kilti. Toks požiūris būtų klaidingas ir net pavojingas. Kitas klausimas – ar Europa gali sustiprinti savo gynybinius pajėgumus taip, kad būtų pajėgi greičiau reaguoti į krizes, labiau remtis savo pramone, užtikrinti paramos Ukrainai tęstinumą ir kartu tapti stipresne transatlantinio aljanso dalimi. Svarbu prisiminti, kad reikalavimai Europos valstybėms daugiau prisidėti prie NATO gynybos nėra naujas reiškinys. Tai neatsirado vien su Donaldo Trumpo administracija, nors būtent ji šį klausimą iškėlė garsiausiai. Dar Šaltojo karo pabaigoje ir po jo JAV administracijos nuolat kėlė vadinamojo naštos pasidalijimo klausimą. 1980-aisiais Jungtinės Valstijos net turėjo specialų atstovą NATO naštos pasidalijimo klausimams, o JAV Kongresas ir Pentagonas rengė metines ataskaitas apie sąjungininkų indėlį į bendrą gynybą. Todėl amerikiečių raginimas Europai daugiau investuoti į savo saugumą yra sena transatlantinių santykių tema, tik šiandien ji skamba kur kas rimčiau dėl Rusijos karo prieš Ukrainą. Taip pat ir Baracko Obamos administracija kalbėjo apie būtinybę europiečiams prisiimti didesnę atsakomybę. 2011 m. Libijoje vykusioje karinėje operacijoje, JAV sulaukė pagalbos iš Prancūzijos, Jungtinės Karalystės ir kitų Europos valstybių. NATO duomenimis, operacija Libijoje truko septynis mėnesius, apėmė veiksmus jūroje ir ore, o jos tikslas buvo apsaugoti civilius pagal JT mandatą.

Todėl dabartinė diskusija neturėtų būti suprantama kaip abejonė pačiu NATO aljansu. NATO yra abipusiai naudinga sąjunga. Europa po Antrojo pasaulinio karo gavo saugumo garantijas, kurios leido kurti gerovės valstybes, demokratines institucijas ir bendrąją rinką. Jungtinės Valstijos savo ruožtu gavo stabilų, demokratišką ir ekonomiškai stiprų partnerių bloką, karinį buvimą strategiškai svarbiame žemyne ir sąjungininkus, kurie ne kartą prisidėjo tada, kai pagalbos reikėjo pačioms Jungtinėms Valstijoms. Ryškiausias pavyzdys – 2001 m. rugsėjo 11-osios teroro išpuoliai. Vienintelį kartą NATO istorijoje buvo aktyvuotas 5-asis straipsnis, ir tai padaryta, kai to prireikė Jungtinėms Amerikos Valstijoms. NATO sąjungininkai tada pripažino, kad išpuolis prieš JAV yra išpuolis prieš visą Aljansą. Po to sekė realūs veiksmai: NATO sąjungininkai prisidėjo prie oro erdvės stebėjimo virš JAV, kovos su terorizmu operacijų Viduržemio jūroje ir ilgametės misijos Afganistane. Afganistanas tapo bene rimčiausiu pavyzdžiu, įrodančiu, kad Europa yra aktyvi NATO dalyvė. Beveik 20 metų NATO sąjungininkai ir partneriai buvo dislokuoti Afganistane pagal JT Saugumo Tarybos mandatą. Tai buvo ne Europos karas siaurąja prasme, bet Europos valstybės prisiėmė politinę ir karinę atsakomybę. Dalyvavo britai, vokiečiai, prancūzai, italai, lenkai, lietuviai ir daugelis kitų. Lietuva taip pat siuntė karius ir civilius specialistus, prisidėjo prie mokymo, logistikos ir saugumo užduočių. Taip pat negalima pamiršti Balkanų. NATO nuo 1999 m. vadovauja KFOR taikos palaikymo misijai Kosove, kurios tikslas – palaikyti saugią aplinką ir stabilumą regione. Tai europinis saugumo klausimas, bet kartu ir transatlantinio veikimo pavyzdys: JAV ir Europos sąjungininkai kartu užtikrino, kad po žiauraus karo Balkanuose vėl neatsinaujintų smurtas. Žinoma, Rusijos invazija į Ukrainą parodė, kad konvencinis karas Europoje nėra praeitis. Šaudmenų, oro gynybos, bepiločių sistemų, artilerijos, logistikos ir karinio mobilumo klausimai nėra techninės detalės. Tai yra išlikimo klausimai. O juk per pastaruosius porą metų Europos Sąjungoje vis dėlto įvyko rimtas lūžis. Europos Komisija ėmėsi kur kas aktyvesnio vaidmens gynybos pramonės ir bendrų pirkimų srityje. 2023 m. buvo priimtas Šaudmenų gamybos rėmimo aktas, kuriam numatyta daugiau kaip 500 mln. eurų ir kuriuo siekta didinti šaudmenų bei raketų gamybos pajėgumus Europoje. 2025 m. Komisija ir vyriausioji įgaliotinė pristatė Baltąją knygą dėl Europos gynybos pasirengimo iki 2030 m. ir „ReArm Europe“ / „Readiness 2030“ planą. Labai svarbus tapo ir SAFE instrumentas, kuris numato iki 150 mlrd. eurų ilgalaikių paskolų valstybėms narėms gynybos investicijoms. Šios lėšos skirtos didelio masto ir skubiems bendriems pirkimams, kad Europos gynybos pramonė galėtų tiekti tai, ko reikia dabar. Mes Europos Parlamente šiame procese taip pat atlikome svarbų vaidmenį: nuosekliai rėmėme karinę, finansinę ir politinę paramą Ukrainai, spaudėme dėl spartesnių sprendimų, kėlėme sankcijų efektyvumo, gynybos pramonės ir Europos atsparumo klausimus.

Ne kartą mūsų regione buvo svarstyti ir „B“, ir „C“ saugumo užtikrinimo scenarijai. Pastaruoju metu šios diskusijos įgauna vis konkretesnį politinį ir praktinį pagrindą. 2026 m. gegužės 7 d. Europos Parlamente buvo įsteigta Europos gynybos sąjungos grupė. Regime ir aktyvėjančias Europos Komisijos pastangas saugumo bei gynybos srityje. Regioninis aljansas „Nuo Helsinkio iki Kijevo“ taip pat vis labiau materializuojasi, ypač Lenkijai įsigyjant naikintuvus F-35. Pastarųjų dienų dronų atakų prieš Baltijos valstybes grėsmės dar labiau išryškino būtinybę koordinuoti Lietuvos, Latvijos ir Estijos veiksmus, stiprinant atsparumą. Tikimasi, kad 2026 m. gegužės 26 d. į Lietuvą atvyksianti Europos Komisijos vadovė Ursula von der Leyen taip pat prisidės prie bendro veiksmų koordinavimo. Taigi, tiek regioniniu, tiek ir Europos Sąjungos lygmeniu dėmesys skirtas saugumui yra akivaizdus.

Tačiau vis dar išlieka sričių, kuriose priklausomybė nuo JAV tebėra labai didelė: strateginė žvalgyba, oro gynyba, priešraketinė gynyba, branduolinis atgrasymas, strateginis transportas, kai kurios aukštųjų technologijų karinės sistemos. Reali užduotis yra per artimiausius metus sukurti tokią Europos gynybinę bazę, kuri leistų Europai prisiimti daug didesnę atsakomybės dalį, o JAV buvimą paverstų ne vieninteliu saugumo ramsčiu, bet stipriu bendros architektūros elementu. Mūsų regione, ypač Lietuvoje, NATO buvimas, JAV pajėgos ir transatlantinis įsipareigojimas yra egzistencinės reikšmės. Tačiau būtent todėl turime būti tarp tų, kurie Europoje ragina daugiau investuoti į gynybą, stiprinti rytinį flangą, plėsti karinį mobilumą, spartinti amunicijos gamybą ir užtikrinti ilgalaikę paramą Ukrainai. Todėl šiandien nereikėtų dramatizuoti klausimo, ar JAV pasitrauks iš Europos. JAV ir Europa yra pernelyg glaudžiai susijusios ekonomiškai, politiškai ir strategiškai. Transatlantinė sąjunga naudinga abiem pusėms. Tačiau būtų neatsakinga nematyti, kad JAV strateginis dėmesys vis labiau krypsta ir į Ramiojo vandenyno regioną, Kinijos iššūkį bei vidaus politinius prioritetus. Europa turi į tai reaguoti ne panika, o pasirengimu. Mano vertinimu Europa turi siekti būti pajėgi su JAV veikti kaip rimtesnė, stipresnė ir patikimesnė sąjungininkė. Tai reiškia daugiau atsakomybės, daugiau investicijų, daugiau gamybos, greitesnius sprendimus ir aiškų suvokimą, kad saugumas kainuoja.

2026.05.04

Liudas Mažylis. Ukraina: nepavargti

Karas Ukrainoje tęsiasi jau penktus metus, o kartu su juo ir mūsų pareiga tęsti paramą Ukrainai. Pasaulio geopolitinis paveikslas kinta sparčiai, šie pokyčiai pasiekia ir mūsų regiono politinį kraštovaizdį, o Ukraina ir toliau įrodinėja savo svarbą. 2026 m. balandžio mėn. Ukraina pasirašė susitarimą su Persijos įlankos šalimis dėl gynybos paramos mainais į iškastinį kurą. Ketverius metus kaupta karinė patirtis tampa strateginiu Ukrainos indėliu padedant atremti Irano dronų atakas, tokias pat, su kuriomis Ukraina kasdien susiduria Rusijos vykdomos agresijos metu.   

O ką Europa?: Atrodėme vieningi, o iš tiesų tik po Vengrijoje įvykusio politinio lūžio aiškiai pajutome, kad parama Ukrainai ligi šiol buvo pakankamai ribota. Dabar randasi daugiau vilčių dėl vieningesnės paramos Ukrainai. Orbano era baigėsi, o su ja, tikimės, ir sisteminga blokada ES lygmeniu. Dabar niekas nebesustabdys 90 mlrd. eurų paskolos.  

Deja, tuo pat metu tarptautinė kultūros ir sporto erdvė Rusijai vėl atveria duris – tiek Venecijos bienalėje, tiek žiemos parolimpinėse žaidynėse Rusija dalyvavo kaip lygiateisė narė. Tęsiantis ginkluotam konfliktui ir išvengiant atsakomybės už rusų padarytus nusikaltimus, teigiu, kad valstybės agresorės dalyvavimas šiose erdvėse prieštarauja šių renginių ir visos Europos vertybėms. Taip kalbėjau EP plenarinėje sesijoje. Šiame besikeičiančių aljansų ir politinių lūžių kontekste Europa turi išlaikyti aiškią kryptį ir neprarasti ryžto. Manau, kad diskursai dėl Ukrainos neturi apsiriboti aptakiomis frazėmis. Būtina struktūruota analizė.  

Viena svarbiausių trajektorijų – Ukrainos artinimas iki pilnavertės ES narystės. 2025 m. lapkričio 4 d. Europos Komisija priėmė metinį plėtros paketą, kuriame įvertinta partnerių per pastaruosius dvylika mėnesių padaryta pažanga. Ukrainos rezultatai išties reikšmingi. Siekdamas atkreipti dėmesį į šiuos pasiekimus ir išryškinti, kur dar reikia sutelkti daugiau pastangų, šias mintis išdėsčiau ir pasiūlymuose Europos Parlamento ataskaitai dėl 2025 m. Komisijos ataskaitos apie Ukrainą. Nepaisant nesiliaujančios Rusijos agresijos, Ukraina tvirtai žengia Europos Sąjungos narystės link – tęsiamas politinis ir ekonominis dialogas su ES, suderinamumo su bendrąja užsienio ir saugumo politika lygis išlieka aukštas. Ukraina stiprina demokratines institucijas, vykdo teismų reformą ir kovoja su korupcija, ir visa tai esant precedento neturinčiam karo spaudimui. Svarbu nepamiršti, kad Ukraina vienu metu kruviname konflikte kovoja už savo išgyvenimą, bet ir įgyvendina sudėtingus teisėkūros bei institucinius pokyčius, kurių reikalauja ES stojimo procesas. Ukrainos Aukščiausioji Rada per visą karo laikotarpį toliau leido įstatymus, diskutavo ir palaikė ryšius su tarptautiniais partneriais – tai demokratinių institucijų atsparumo pavyzdys. Ukrainos narystė Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) kovos su kyšininkavimu darbo grupėje, nors ir techninio pobūdžio žingsnis, yra politiškai reikšmingas signalas, kuris patvirtina tvirtą šalies įsipareigojimą tarptautiniams skaidrumo ir gero valdymo standartams. Ukrainos gynybos pramonė taip pat tapo gyvybiškai svarbiu Europos saugumo komponentu. Ukraina per 2025 m. pagamino nuo 2,5 iki 4 milijonų dronų ir siekia pagaminti maždaug 7 milijonus per 2026 m. Be to, jos karo lauke patikrintos inovacijos suteikia unikalių galimybių, kurios papildo ir stiprina Europos gynybos pramonės ekosistemą. Vis dėlto iššūkių išlieka – ir ne tik Ukrainai. Europos Sąjunga turi išlaikyti gebėjimą sutelkti dėmesį ten, kur jo labiausiai trūksta. Vis dar yra sričių, kurioms reikalingas aiškus prioritetų nustatymas, didesnis politinis dėmesys ir realus, o ne deklaratyvus palaikymas.   

Viena iš sričių, kuriai ES politiniame diskurse vis dar trūksta dėmesio – sistemingas kultūros paveldo naikinimas. UNESCO duomenimis, iki 2026 m. balandžio 15 d. Ukrainoje sunaikinta ar pakenkta daugiau nei 500 kultūros objektų: religiniai paminklai, istorinės ir meninės reikšmės pastatai, muziejai, bibliotekos, archeologinės vietovės ir archyvai. Išpuolių mastas ir sistemiškumas leidžia teigti, kad tai nėra atsitiktiniai karo padariniai. Akivaizdu, kad tai Kremliaus strategija, nukreipta prieš ukrainiečių kultūrinę tapatybę ir istorinę atmintį. 2026 m. kovo mėnesio išpuolis prieš Lvivo istorinį centrą, UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektą, tėra vienas iš daugelio, tačiau atskleidžia bendrą tendenciją, kad paveldo naikinimas yra nuoseklus ir besitęsiantis procesas. Lygiagrečiai vyksta ir sistemingas kultūros vertybių grobimas iš okupuotų teritorijų, kurį ekspertai apibūdina kaip didžiausią tokio pobūdžio nusikaltimą Europoje nuo Antrojo pasaulinio karo. Būtent todėl reikalingas teisėsaugos institucijų atsakas ir sustiprintas operatyvinis bendradarbiavimas su Ukraina dėl pavogtų vertybių sugrąžinimo ir kultūros paveldo apsaugos.  

Dar vienas aktualus klausimas, į kurį atkreipiau dėmesį ir savo pasiūlymuose – Ukrainos energetikos infrastruktūros būklė. Rusija sąmoningai taikosi į civilinę infrastruktūrą ir pavojuje laiko branduolinius objektus, o tokių veiksmų keliama grėsmė peržengia Ukrainos sienas ir liečia jau visos Europos saugumą. Ypač tai pasakytina apie Zaporižios atominę elektrinę – didžiausią branduolinę jėgainę Europoje, kuri nuo 2022 m. kovo mėn. yra neteisėtai okupuota Rusijos. Per visą konflikto laikotarpį jėgainė patyrė dvylika visiškų išorinio maitinimo nutrūkimų. Tarptautinė atominės energijos agentūra (TATENA) padėtį ne kartą įvertino kaip itin pavojingą, o 2025-2026 m. ataskaitose rizika vertinama kaip padidėjusi, tiesiogiai siejant ją su tyčiniais ir sistemingais, agresyviais veiksmais nukreiptais prieš Ukrainos elektros tinklus. Branduolinis incidentas nepaisytų jokių karo fronto linijų, jo pasekmės pasiektų milijonus Europos piliečių, todėl svarbu ne tik pasmerkti tokius veiksmus, bet ir reikalauti realių atgrasymo ir atsakomybės priemonių. To ir reikalauju daugelyje savo kreipimųsi į EK. Atskiro dėmesio ES sankcijų sistemoje reikalauja ir civilinės infrastruktūros apsauga. 2026 m. sausio mėnesį Rusija beveik kasdien rengė išpuolius prieš Ukrainos energetikos infrastruktūrą. Šių išpuolių metu buvo sugadinti arba sunaikinti pagrindiniai energetikos komponentai mažiausiai 17 Ukrainos regionų. Konkretus pavyzdys – Kyjivas. Pakartotiniai smūgiai į dvi kombinuotąsias šilumos ir elektros jėgaines kiekvieną kartą sutrikdė centrinį šildymą beveik 6000 daugiabučių namų. Infrastruktūros apsauga – tai tik pirmas žingsnis. Sunaikintų gamybos pajėgumų, tinklo infrastruktūros ir šilumos sistemų atkūrimas yra būtina sąlyga tiek Ukrainos visuomenės atsparumui, tiek gyvybiškai svarbi dalis kasdieniam piliečių funkcionavimui. Tai kartu ir ilgalaikis viso Europos kontinento strateginis klausimas, nes modernizuota ir į Europos rinkas integruota Ukrainos energetikos sistema galėtų reikšmingai stiprinti ES energetinį saugumą. 

Karo anatomija neapsiriboja vien teritorijomis ir infrastruktūra, giliausi randai visgi išlieka žmonių išgyvenimuose. Nuo 2022 m. vasario 24 d. užregistruota beveik 2600 išpuolių prieš Ukrainos sveikatos priežiūros sistemą. Daugiau nei 1380 išpuolių sugadino arba sunaikino ligonines ir klinikas, o mažiausiai 360 sveikatos priežiūros darbuotojų žuvo. Gilus ir ilgalaikis daromos žalos poveikis visuomenės sveikatai, net vertinant pagal bet kokį kitą istorinį standartą, yra išskirtinis. Apskaičiuota, kad iki 2025 m. pradžios dėl neteisėtų Rusijos karinių veiksmų buvo atlikta daugiau nei 100 000 amputacijų, o PSO duomenimis, humanitarinės pagalbos reikia maždaug 10,8 mln. žmonių, iš kurių 4,47 mln. reikia specializuotos sveikatos priežiūros pagalbos. Viena labiausiai pažeidžiamų ir skubaus dėmesio reikalaujančių demografinių grupių yra vaikai. Žala, padaryta šiai grupei, neturi precedento. Nuo 2022 m. vasario mėn. Ukrainoje žuvo arba buvo sužeista mažiausiai 3452 vaikai. Vien 2026 m. kovo mėn. Jungtinių Tautų žmogaus teisių stebėjimo misijos Ukrainoje duomenimis dėl nesiliaujančių išpuolių nukentėjo 89 vaikai. Ypač jautri ir specializuoto dėmesio reikalaujanti kategorija, tai Rusijos pagrobti vaikai. Priverstinis vaikų deportavimas reikalauja dvejopo atsako: teisinės atsakomybės kaltininkams ir veiksmingo, specialiai šioms aukoms pritaikyto pagalbos mechanizmo. JT nepriklausomos tarptautinės tyrimo komisijos Ukrainoje išvadomis daugiau nei 1200 vaikų iš penkių Ukrainos regionų patvirtinti kaip deportuoti arba perkelti, o praėjus ketveriems metams, 80 procentų vaikų, remiantis dokumentuotais atvejais, vis dar negrąžinti šeimoms. Akivaizdu, kad šie skaičiai nėra karo suirutės atvaizdas, o apgalvotos Rusijos politikos rezultatas. Net ir grįžę namo, pas artimuosius ir šeimas, šie vaikai deportacijos padarinius išgyvena ir toliau, žiauraus nusikaltimo pasekmės įžengus atgal į gimtuosius namus. Jų psichosocialiniai poreikiai grįžus yra išskirtiniai ir negali būti tenkinami vien standartinių pagalbos programų rėmuose, itin reikalinga tikslinė pagalba. UNICEF duomenys atskleidžia, kad 2026 m. humanitarinės pagalbos poreikiai tarp Ukrainos vaikų ir toliau auga – šiuo metu jos reikia virš 2,2 mln. jauniausiųjų Ukrainos gyventojų. Svarbu užtikrinti, kad fizinė reabilitacija, psichinė sveikata ir psichosocialinis atsigavimas taptų ne papildomu, o centriniu ilgalaikės pagalbos Ukrainai elementu. 

Tęsiant apie ES veiksmus, dar viena būtina sąlyga – griežtos ir visapusiškos sankcijos. Tačiau jų efektyvumas priklauso ne vien nuo griežtumo, bet kartu ir nuo aprėpties bei gebėjimo užkirsti kelią jų apėjimui. Nuo 2022 m. Europos Sąjunga, glaudžiai koordinuodama veiksmus su Didžiojo septyneto partneriais, priėmė 20 sankcijų paketų prieš Rusiją. Nors sankcijos apsunkino Rusijos karinius veiksmus, bet vis išlieka ir sisteminių spragų. Naujausias 20-tasis sankcijų paketas, priimtas 2026 m. balandžio mėn. išsiskiria tuo, kad pirmą kartą aktyvuotas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Taip pat išplečiamos priemonės nukreiptos prieš finansines paslaugas (įskaitant ir kriptovaliutas), prekybą ir žiniasklaidos propagandą, taip pat apimamos papildomos ES ūkio subjektų apsaugos priemonės. Rusijos šešėlinis laivynas – vienas iškalbingiausių pavyzdžių, atskleidžiančių, kur sankcijų aprėptis buvo nepakankama. Šį aspektą pabrėžiau ir savo pasiūlymuose Europos Parlamentui, ir tai – nebe pirmą kartą. Daugiau nei 1100 senstančių laivų, veikiančių už tarptautinių reguliavimo sistemų ribų, perveža 65-70 proc. Rusijos jūrų naftos eksporto ir kasmet generuoja milijardus pajamų Kremliaus karo mašinai. Šie prastai prižiūrimi laivai ne tik išvengia sankcijų, tačiau kelia vis didėjančią grėsmę jūrų saugumui ir ekologijai, taip pat ir Baltijos jūroje. Šią spragą iš dalies siekiama užpildyti ir 20-uoju sankcijų paketu, kuriame numatytas tolimesnis Rusijos naftos eksporto pajamų mažinimas, į sąrašus įtraukiant papildomus šešėlinio laivyno subjektus, įskaitant veikiančius trečiosiose šalyse – jūrų draudimo bendrovę ir 46 papildomus laivus. Su šiais papildymais ES sąrašuose šiuo metu yra iš viso 632 Rusijos šešėlinio laivyno laivai, kuriems taikomas draudimas įplaukti į uostus ir gauti paslaugas.  

Finansinių priemonių srityje taip pat atsirado lauktų pokyčių. Europos Sąjunga atsisakė kovoti su pavienėmis platformomis ir įvedė sektorinį draudimą visoms Rusijoje registruotoms kriptovaliutų paslaugoms. Draudžiama vykdyti mainus su bet kuriuo Rusijos kriptovaliutų turto paslaugų teikėju, taip pat su decentralizuotomis platformomis, naudojamomis sankcijoms apeiti. Papildomai taikinyje atsiduria dvi priemonės, kurias Maskva naudojo kaip išėjimą iš finansinių spąstų: RUBx, rubliu pagrįsta kriptovaliuta, ir skaitmeninis rublis, Rusijos centrinio banko kuriama skaitmeninė valiuta, tiesiogiai skirta sankcijų apėjimo galimybėms išplėsti. Kaip ir minėta, aktyvuojamas „kovos su apėjimu“ mechanizmas. Siunčiamas aiškus signalas, kad Europos Sąjunga nebetoleruos situacijų, kai trečiosios šalys tampa sistemingu sankcijų apėjimo koridoriumi. Pavyzdžiui, tokia kryptis – Kirgizija, per kurią į Rusiją patenka ES kilmės staklės ir telekomunikacijų įranga, naudojama dronų bei raketų gamybai. Šios prekės leidžia Rusijai išlaikyti karinį pajėgumą ir tęst agresiją prieš Ukrainą. 20-ajame sankcijų pakete numatytos priemonės ir kovai su propaganda. Naujomis priemonėmis taikomasi į veidrodines svetaines – skaitmeninius kanalus, kuriais sankcionuotos propagandinės žiniasklaidos priemonės, tokios kaip „Russia Today“ ar „Sputnik“, tęsia veiklą, apeidamos transliavimo draudimą. Šių svetainių ir domenų turinys ES bus uždraustas, o pats mechanizmas leis greičiau blokuoti arba uždaryti kanalus, veikiančius kaip oficialių propagandos priemonių klonai ar tarpininkai. Sankcijų mastas ir specifika neišvengiamai sukuria įgyvendinimo iššūkių, todėl spragų šalinimas nėra vienkartinis uždavinys, o nuolatinis prioritetas. 

Sankcijos pačios savaime nėra karo pabaigos instrumentas – jos negali nei užbaigti karo, nei per naktį pakeisti politinės realybės, tačiau tai ir nėra jų paskirtis. Nuosekliai taikomos, jos gali sistemingai mažinti Rusijos gebėjimą finansuoti ir aprūpinti karo mašiną ilgus metus. Todėl, kalbant sporto terminais, į sankcijas reikia žvelgti ne per sprinto, bet per maratono logiką. Turi būti kuriamas ne momentinis spaudimas, o nuolatinis, kuris sistemingai ardytų Rusijos ekonominę erdvę, technologijų ir inovacijų bazę, jėgos demonstravimą. Šis procesas įmanomas tik tada, kai sankcijas taikančios valstybės išlaiko politinį vieningumą, kartu integruojant karinę paramą Ukrainai ir platesnę atgrasymo bei gynybos politiką. Prioritetas, siekiant užtikrinti sankcijų efektyvumą – tvarus bendradarbiavimas su partneriais, žvalgybos duomenų telkimas ir užtikrinimas, kad sankcijos nėra apeinamos. Lygiagrečiai būtinos ir antrinės sankcijos bei kitos priemonės, prieš subjektus ir įstaigas, kurios pakartotinai lengvina sankcijų vengimą Rusijai. Būtina užtikrinti, kad sankcijų sistema būtų reguliariai pildoma ir peržiūrima, ieškoti teisinių mechanizmų, kuriais būtų galima užtikrinti efektyvų jų įgyvendinimą.   

Gautas ir dar vienas reikšmingas paramos Ukrainai signalas. Po ilgų ir sunkių derybų, kuriose Vengrija ir Slovakija, anksčiau blokavusios finansinį paketą, atšaukė savo veto. Tai įvyko tik po to, kai buvo atnaujintas naftos tiekimas per „Družba“ naftotiekį, apgadintą per Rusijos atakas šių metų pradžioje. Europos Vadovų Taryba dėl 90 mlrd. paskolos susitarė dar 2025 m. gruodį, numatydama, kad Ukraina pradės ją grąžinti tik tada, kai Rusija sumokės karo reparacijas. Tai buvo kompromisas, priimtas tuomet, kai ES valstybės narės nesugebėjo susitarti dėl įšaldyto Rusijos turto konfiskavimo. 2026 m. vasarį Europos Parlamentas pagal skubos procedūrą, priėmė paramos paketui užbaigti reikalingus teisės aktus, siekiant užtikrinti greitą pagalbos Ukrainai suteikimą. Iš 90 mlrd. eurų: 60 mlrd. skiriama gynybinių pramoninių pajėgumų rėmimui, o 30 mlrd. – makrofinansinei pagalbai.  

Parama Ukrainai negali baigtis su lig paskutiniais šūviais. Taika be atsakomybės – tai ne taika. Būtina užtikrinti, kad visa karo metu padaryta žala būtų visiškai atlyginta. 2026 m. balandžio mėn. Strasbūro plenarinėje sesijoje buvo svarstomas esminis klausimas dėl dar vienos institucijos įsteigimo. Tai –  Tarptautinės žalos atlyginimo komisija Ukrainai. Reikėjo išankstinio Europos Parlamento pritarimo, ir balsavimas dėl šio teisės akto buvo inicijuotas skubos tvarka. Juk 2023 m. gegužės mėn. Europos Taryba, dalyvaujant Europos Sąjungai, įsteigė žalos registrą – pirmąjį atsakomybės už padarytą žalą mechanizmo institucinį elementą. O tos komisijos įsteigimas yra kitas būtinas sistemos elementas – jis užtikrins, kad atsakomybės mechanizmas veiktų ne fragmentiškai, o kaip vientisa ir funkcionuojanti visuma. Europos Sąjunga tvirtai laikosi pozicijos, kad Rusija privalės atsakyti už kiekvieną tarptautinės teisės pažeidimą, padarytą prieš Ukrainą, ir atlyginti visą padarytą žalą. 

Tai, kas išdėstyta šioje apžvalgoje, yra daugiau nei tik politinė retorika. Įsipareigojimai ir jų įgyvendinimas yra Europos Sąjungos rankose. Solidarumas su Ukraina negali apsiriboti vien gestais. Turime ryžtingai įgyvendinti savo politinę valią, nuolat tvirtinti, kad Europa nepamiršo, nepavargo ir neatsitrauks nuo Ukrainos. Ukrainos europinė ateitis nėra vien skambus pažadas, tai kryptis, kurios įsipareigojame laikytis.  

2026.04.30

Liudas Mažylis. Černobylis po 40 metų: ko neišmoko Rusija

2026 m. balandžio 26-oji pažymėjo jau keturiasdešimtąsias Černobylio tragedijos metinės. Atrodytų, per tiek laiko žmonija turėjo išmokti labai paprastą pamoką: branduolinė sauga nėra geopolitinio šantažo, nei karo žaidimų objektas. Tačiau šiandien, kai Ukrainoje jau penktus metus tęsiasi Rusijos pradėtas plataus masto karas, Černobylis nebėra vien istorinė atmintis.

Černobylio tragedija buvo ne tik technologinė ar inžinerinė nesėkmė. Tai buvo sovietinės sistemos nusikaltimas – melas, slėpimas, abejingumas žmogaus gyvybei. Kaip ir tada, taip ir dabar Maskvai pirmiausia rūpi tik imperinis interesas. Šiandien šis interesas vėl labai aiškiai matomas Ukrainoje. 2022 m. vasario 24 d., pirmąją plataus masto invazijos dieną, Rusijos pajėgos užėmė Černobylio zoną. Daugiau kaip 200 elektrinės darbuotojų ir 169 Ukrainos nacionalinės gvardijos kariai atsidūrė Rusijos karių kontrolėje. Darbuotojai buvo priversti likti poste be normalios pamainų rotacijos, nors tokia rotacija yra elementari branduolinės saugos sąlyga. Rusai kasė apkasus Raudonajame miške, vienoje radioaktyviausių zonos vietų, judino užterštą gruntą, trikdė stebėsenos sistemas, ribojo darbuotojų ryšį su išoriniu pasauliu. O jau 2022 m. kovo 9 d. Černobylio elektrinė buvo netekusi išorinio elektros tiekimo. Ir lyg to dar būtų negana, 2025 m. vasario 14 d. dronas smogė į Černobylio Naująjį išorės gaubtą, kuris turėjo užtikrinti, kad 1986 m. katastrofos žaizda būtų bent technologiškai suvaldyta. TATENA vėliau patvirtino, kad smūgis pramušė didelę skylę konstrukcijos stoge, gaisrai ir rusenimas buvo gesinami kelias savaites, o žala buvo didelė. Kitaip tariant, keturis dešimtmečius po tragedijos Europa vėl turi rinkti pinigus tam, kad būtų taisoma tai, ką sugadino Rusijos karas.

Nuo 1991 m. ES finansavo daugiau kaip 1 mlrd. eurų vertės branduolinės saugos, saugumo ir radiacinės apsaugos veiklų Ukrainoje. Vien Naujojo saugaus gaubto statybai ES skyrė daugiau kaip 423 mln. eurų, o po 2025 m. smūgio dar 37 mln. eurų branduolinei saugai Ukrainoje ir skubiems gaubto taisymo darbams.

Tačiau šiandien tenka pripažinti, kad didžiausia branduolinė grėsmė Europoje vis dėlto yra Zaporižios atominė elektrinė. Nuo 2022 m. kovo pradžios ji yra užgrobta Rusijos pajėgų. Tai beprecedentis atvejis: veikianti branduolinė elektrinė tapo karinės okupacijos objektu. Jau anksčiau esu rašęs, kad Zaporižios AE yra teroristų rankose – ir, deja, ši formuluotė per šiuos metus tik dar labiau pasitvirtino. Pirmiausia – pats elektrinės užėmimas, darbuotojų pavertimas įkaitais, sisteminis spaudimas pasirašyti sutartis su Rosatom struktūromis. Vėliau atsirado vis daugiau liudijimų apie darbuotojų bauginimą, neteisėtus sulaikymus, kankinimus. Tuo pat metu elektrinė nuolat patiria karinių veiksmų keliamą riziką. TATENA 2024 m. balandžio 7 d. pranešė apie dronų smūgius Zaporižios AE teritorijoje – tai buvo tyčinis elektrinės puolimas nuo 2022 m. lapkričio. 2026 m. vasarį TATENA vėl įspėjo, kad Zaporižios AE veikia tik su viena likusia pagrindine išorinio elektros tiekimo linija, praradusi atsarginę liniją.

Mes Europos Parlamento 2025 m. rugsėjo rezoliucijoje labai aiškiai paraginome TATENA viešai ir nedviprasmiškai priešintis Rusijos planams atskirti Zaporižios AE nuo Ukrainos elektros tinklo ir integruoti ją į Rusijos energetikos sistemą. Parlamente taip pat raginome nedelsiant ir besąlygiškai išvesti visus Rusijos karius ir techniką iš Zaporižios AE bei iš kitų Ukrainos branduolinių objektų. Mano paties pozicija šiuo klausimu nesikeičia: branduolinė sauga yra Europos saugumo klausimas. Dar 2022 m. liepos mėnesį kreipiausi į Komisiją ir Tarybą dėl būtinybės imtis koordinuotų tarpinstitucinių veiksmų, siekiant demilitarizuoti Zaporižios AE ir grąžinti ją visiškai Ukrainos kontrolei. Apie tai esu nuosekliai rašęs ir kalbėjęs, nes branduolinio objekto užgrobimas nėra tik lokali Ukrainos problema – tai grėsmė visam žemynui. 2025 m. birželį Europos Komisiją raginau rimčiau įvertinti Rosatom vaidmenį ir siekti šią bendrovę bei jos padalinius Europoje skubiai įtraukti į ES sankcijų sąrašus. Juk Rosatom šiandien nėra vien „branduolinės energetikos įmonė“. Zaporižios atveju ji tapo okupacinės infrastruktūros dalimi. Žinoma, Europos Parlamentenuolatos raginame plėsti sankcijas ir į Rusijos branduolinį sektorių. O jeigu kalbame apie tikrą Europos strateginę autonomiją, negalime viena ranka remti Ukrainos, o kita ranka palikti pelno kanalus Rusijos valstybiniam branduoliniam milžinui. Branduolinės saugos klausimas turi būti siejamas su Ukrainos atsparumu, energetiniu saugumu, Rusijos atsakomybe, sankcijomis ir būsima Ukrainos naryste ES. Tai sveikintina.

O Černobylio tragedija prieš keturiasdešimt metų parodė, kas atsitinka, kai technologija atiduodama į neatsakingos sistemos rankas. Zaporižia šiandien rodo, kas atsitinka, kai branduolinė infrastruktūra atsiduria teroristinės valstybės rankose. O Astravas, kurį Lietuvoje puikiai pažįstame kaip Rusijos geopolitinį projektą Baltarusijoje, primena, kad branduolinė energetika tampa ne ekonomikos, o spaudimo įrankiu. Mano asmeninė pozicija dėl tokių objektų išlieka aiški: saugumas, visuomenės sveikata ir aplinkos apsauga negali būti nei derybų moneta, nei Kremliaus geopolitikos priedas. Todėl, minėdami Černobylį, turime kalbėti ne vien apie praeitį. Turime kalbėti apie šiandienos Rusijos atsakomybę. Apie pagrobtus darbuotojus ir karius. Europos Parlamente akcentuojame, kad teisinga ir ilgalaikė taika įmanoma tik tada, kai deportuoti vaikai, neteisėtai sulaikyti civiliai ir karo belaisviai bus sugrąžinti šeimoms, o atsakingi asmenys patraukti atsakomybėn. Žinoma, tam reikia dar daugiau politinės valios, sankcijų ir teisinės atsakomybės. Ir kol Rusija laikys užgrobusi Ukrainos branduolinius objektus, tol negalėsime sakyti, kad Černobylio pamokas jau išmokome.

2026.04.16

Liudas Mažylis. Vengrija po Orbano

2026 m. balandžio 12 d. Vengrija nubalsavo ne tik už naują valdžią. Ji nubalsavo prieš konkretų asmenį – Viktorą Orbaną, kuris ilgai atrodė beveik neįveikiamas. Peterio Magyaro vedama „Tisza“ laimėjo triuškinamai, iškovodama 138 vietas iš 199 ir konstitucinę dviejų trečdalių daugumą. Tai rinkimai pasižymėję rekordiniu aktyvumu. Vengrai pagaliau atsikratė „absenteizmo stigmos“, apie kurią esu rašęs dar 2003-aisias, kai rekordiškai žemas rinkėjų dalyvavimas Vengrijos euro-integraciniame referendume pasiuntė nerimo signalą ir Lietuvai: o gal ir lietuviai balsuoti nesusirinks?.. O 2026-ųjų pagrindinė žinia – Viktoro Orbano epocha baigėsi. Vengrų tautos masiškai pareikšta valia aiški: reikia permainų.

Norint suprasti ateities perspektyvas, verta retrospektyviai prisiminti iš kur atsirado Orbano Fidesz. Iš pradžių tai buvo visai kitokia politinė jėga, negu šiandieninė. Partija susikūrė 1988-aisiais kaip antikomunistinė jaunųjų demokratų jėga, kalbėjusi apie rinkos ekonomiką ir Europos integraciją. Toks jos veidas ne vienam Lietuvoje anuomet galėjo atrodyti beveik idealiu variantu: viena, sutelkta, drausminga, nesuskylanti dešiniojo centro jėga, kai mūsų Lietuvos Sąjūdis ilgainiui išsiskirstė į kelias politines partijas. Tačiau Orbano projektas ilgainiui virto centralizuota valdžios mašina, kuri pati ėmė skaldyti valstybę į lojaliuosius ir nepatogiuosius. Todėl istorinė paralelė įdomi būtent tuo, kad pradžia buvo panaši, o politinė raida – beveik priešinga: Lietuvoje politinė sistema dinamiškai vystėsi į demokratinę valstybę, o Vengrijoje iš antikomunistinio jaunimo maišto ilgainiui išsirutuliojo valdžios monopolį kuriantis režimas. Vengrijos autokratizacija buvo lipdoma nuosekliai, ypač po 2010 m., kai Orbano Fidesz gavo konstitucinę daugumą ir ėmė perrašinėti pačias žaidimo taisykles. Per tuos metus valdžia pertvarkė konstitucinę sistemą, sustiprino politinę įtaką teismams ir kitoms nepriklausomoms institucijoms, per lojalių verslo grupių tinklą užvaldė didelę žiniasklaidos dalį, susiaurino erdvę universitetams, nevyriausybinėms organizacijoms ir kritiškiems balsams, o rinkimų sistema vis labiau ėmė veikti valdančiųjų naudai. Nacionalinę Asamblėją sudaro 199 nariai: 106 skiriami vienmandatėse apygardose paprastos daugumos principu, o tik 93 – pagal nacionalinius partijų sąrašus, taigi net ir santykinai nedidelė persvara apygardose gali virsti labai didele persvara Parlamente. Orbanui sistema buvo naudinga ir todėl, kad po Fidesz valdymo reformų buvo keliami barjerai mažesniems konkurentams: norint patekti į nacionalinį proporcinį varžymąsi, nuo 2020 m. reikėjo vienu metu iškelti bent 71 kandidatą mažiausiai 14-oje apskričių ir Budapešte, o tai akivaizdžiai lengviau didelėms, gerai organizuotoms partijoms. Įtvirtinta ir daugiau specifinių elektorinių nuostatų, patogių Fidesz. Tačiau šį kartą tai negelbėjo.

Orbanas mėgino paversti rinkimus referendumu „karas ar taika“, nuosekliai perstumdamas kaltės ir grėsmės centrą nuo Rusijos į Ukrainą. Sausį jis paleido vadinamąją nacionalinę peticiją prieš ES finansavimą Ukrainai, vasarį–kovą Budapeštą užtvindė plakatai, negatyviai vaizduojantys Volodymyrą Zelenskį, Ursulą von der Leyen ir netgi mano frakcijos lyderį EP Manfredą Weberį. Rinkimų akivaizdoje jis sąmoningai kaitino antiukrainietiškas nuotaikas. Tuo tarpu Peteris Magyaras turėjo kitokių naratyvų. „Tisza“ – yra centro dešinės, proeuropinis, antikorupcinis projektas, labiau priminęs pilietinį judėjimą nei klasikinę politinę partiją. Jo ideologinės nuostatos netgi nebuvo aiškiai išsakytos. Rinkimų kampanijos stilistika radikaliai skyrėsi nuo įprastos vengrams. Pavyzdžiui, Magyaras po pergalės sakėsi per dvejus metus aplankęs 700 miestų ir kaimų, žygiavo į Rumuniją telkti ten gyvenančių vengrų balsų (nenuostabu, kad savo veiklą EP, – o mes EP esame toje pačioje frakcijoje, – jis beveik visiškai apleido…). Taigi jo kampanijos esminė formulė – ne abstrakti programa, o gyvas dalyvavimas, fizinis buvimas aikštėse (Orbano šalininkai ironizavo: atvyko Magyaras, pasiūlė šutintų kopūstų, – ne, taip pigiai aš savo balso neparduosiu!). Dar vienas simbolinis akcentas: po pergalės Magyaras paskelbė stabdysiantis valstybinio transliuotojo naujienų laidas, kol bus užtikrintas nešališkumas. Kitaip tariant, Vengrijoje laimėjo valdžia, kuriai jau nebereikia paklusnaus nacionalinio transliuotojo!

Kita dalis rinkimų dramos – ekonomika ir įšaldytos ES lėšos. Nuo 2022 m. gruodžio 12 d. ES Taryba pagal teisės viršenybės sąlygiškumo mechanizmą nusprendė sustabdyti apie 6,3 mlrd. eurų Vengrijai skirtų sanglaudos įsipareigojimų, nes nustatė rimtas problemas viešuosiuose pirkimuose, prokuratūros veiksmingume ir kovos su korupcija sistemoje, įskaitant interesų konfliktus vadinamuosiuose viešojo intereso fonduose. Tų pačių metų gruodžio 22 d. Komisija pareiškė sulaikanti visus 22 mlrd. eurų sanglaudos fondų pinigų, kol bus įvykdytos sąlygos, susijusios su teismų nepriklausomybe, akademine laisve ir prieglobsčio sistema. Per tai 2026 m. balandį susidarė jau apie 17–18 mlrd. eurų įšaldytų lėšų. Neminint SAFE fondo finansų. Tai niekaip negalėjo prisidėti prie Vengrijos ekonomikos, veikiau atvirkščiai. Įšaldyti ES pinigai smogė investicijoms ir sustiprino neapibrėžtumą. O ekonomikos problemų nemažai: silpna pramonė, vangus eksportas, priklausomybė nuo išorės paklausos, ypač Vokietijos. Tad susideda viskas: silpnas produktyvumas, politinė korupcija, iškreipta investicinė aplinka. O čia laikas paminėti rusiškąją „energetinę adatą“. Vien 2024 m. Rusija tiekė 74 proc. Vengrijos iškastinių dujų importo ir 48 proc. naftos bei naftos produktų. Taip pat, Rusija vis dar tebevysto branduolinį projektą netoli Budapešto. Gi Lietuva savo energetikos politikoje pasirinko radikaliai priešingą kelią: dar 2014 m. Klaipėdos SGD terminalas nutraukė „Gazprom“ monopoliją, 2022 m. balandį Lietuva visiškai sustabdė rusiškų dujų importą vidaus poreikiams, o 2025 m. vasarį kartu su Latvija ir Estija galutinai atsijungė nuo rusiškos elektros sistemos (sulaužė BRELL žiedą) ir sinchronizavosi su kontinentine Europa.

Toliau Vengrijoje, tikėtina, matysime ne revoliuciją per vieną dieną, o nelengvą ir tikriausiai netrumpai užtruksiantį valstybės atstatymą: tikėtina, kad naujoji Peterio Magyaro valdžia pirmiausia mėgins atblokuoti apie 17 mlrd. eurų įšaldytų ES lėšų, iš jų apie 10 mlrd. eurų turi ypač trumpą terminą – iki rugpjūčio pabaigos, todėl bus stengiamasi skubiai priimti antikorupcinius sprendimus, stiprinti teismų ir tyrimo institucijų nepriklausomumą, gražinti žiniasklaidos ir akademinę laisvę, o galbūt ir jungtis prie Europos prokuratūros. Būtent šios sritys dabar aiškiai įvardijamos kaip greičiausiai taisytinos. Žinoma net ir turėdamas stiprų mandatą Magyaras susidurs su Orbano paskirtų lojalistų tinklu institucijose ir viešajame sektoriuje, todėl laukia kova ne tik dėl įstatymų, bet ir dėl realios valstybės kontrolės. Santykiuose su Briuseliu greičiausiai baigsis demonstratyvus veto ir nuolatinio konflikto teatras, bet nebūtinai suliepsnos besąlyginė meilė: veikiau formuosis šaltesnis, pragmatiškesnis bendradarbiavimas, kuriame Budapeštas bandys susigrąžinti patikimumą.

Todėl galima tik apibendrinti: kadaise Vengrija atrodė kaip viena iš Vidurio Europos pažangos pirmūnių. Paskui ji tapo perspėjimu. Ar galima išardyti per keliolika metų sustatytą „neliberalią demokratiją“ ir atstatyti pilnai funkcionuojančią teisinę demokratinę valstybę? Vengrai savo balsais bent jau parodė, kad galima pradėti.

2026.04.08

Liudas Mažylis. (Ne)nauji Baltarusijos režimo darbeliai 

Pastaruoju metu Baltarusijos režimas vėl bando siųsti dviprasmiškus signalus. Viena vertus, iš kalėjimų paleidžiama dalis politinių kalinių, tarsi būtų mėginama sudaryti įspūdį, kad Minske atsiranda daugiau lankstumo ar net atsargaus atšilimo ženklų. Kita vertus, tikroji padėtis lieka nepakitusi: represijos nesibaigia, politinių kalinių problema nėra sprendžiama iš esmės, o pats režimas ir toliau tvirtai laikosi Maskvos geopolitinėje, karinėje ir energetinėje orbitoje. Dar daugiau – būtent dabar vis aštriau ryškėja su Astravo atomine elektrine ir galimais naujais branduoliniais projektais susijusios grėsmės, kurios liečia ne tik Baltarusijos vidaus politiką, bet ir tiesioginį Lietuvos bei visos Europos saugumą. Tad keli pavieniai kalinių išlaisvinimai neturi užgožti esmės: režimas nekeičia savo prigimties, o jo keliamos grėsmės ne mažėja, bet plečiasi. 

Pirmiausia svarbu aptarti Astravo atominę elektrinę ir platesnį energetinį kontekstą. Astravo AE kelią branduolinę grėsmę. Dar visai neseniai nutiko viešai nuskambėjęs Astravo AE incidentas 2025 m. liepos 17 d., kai antrasis blokas buvo atjungtas nuo tinklo dėl aušinimo sistemos signalo. Dar svarbiau tai, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. Lukašenka viešai pareiškė, jog Baltarusija galėtų statyti dar vieną atominę elektrinę rytinėje šalies dalyje tam, kad tiektų elektrą Rusijos kontroliuojamoms Ukrainos teritorijoms — Zaporižios, Chersono, Luhansko ir Donecko kryptimis. Putinas tuo pačiu pareiškė, kad finansavimas nesudarytų problemų. Kitaip tariant, kalbėta ne apie neutralų elektros eksportą, o apie Baltarusijos energetinį įsitraukimą į Rusijos karą Ukrainoje. Tokiu atveju Baltarusija dar vienu būdu prisidėtų prie karo Ukrainoje. Kita svarbi naujiena yra planuojama Baltarusijos radioaktyviųjų atliekų saugykla. Oficialiuose Baltarusijos dokumentuose nurodoma, kad šalis jau yra pradėjusi teisinį ir institucinį pasirengimą tokio objekto statybai: 2024 m. kovo 7 d. buvo sudaryta valstybinė komisija prioritetinei aikštelei parinkti, o 2026 m. TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra) pateiktoje Baltarusijos nacionalinėje ataskaitoje tiesiogiai rašoma apie planuojamą radioaktyviųjų atliekų laidojimo objekto statybą šalyje. 2026 m. kovą valstybinė agentūra BELTA pranešė, kad viešas pasirinktos vietos svarstymas turėtų prasidėti rugpjūtį, o galutinis sprendimas tikėtinas 2026–2027 metais. Tarp svarstomų variantų viešai įvardijamos trys kryptys: teritorija prie Astravo, Polesės valstybinis radioekologinis rezervatas Černobylio paveiktoje zonoje ir Mogiliavo sritis. Tokios žinios Lietuvai ir visam regionui kelia papildomą nerimą, nes prie Astravo svarstomas variantas reikštų dar didesnę branduolinės infrastruktūros koncentraciją netoli Lietuvos sienos ir keltų potencialių incidentų riziką. Todėl kovo 26 dieną, išsiunčiau klausimą Europos Komisijai dėl augančių branduolinės saugos grėsmių Baltarusijoje. Mano kreipimesi į Europos Komisiją prašoma sukonkretinti: galima Astravo atominės elektrinės plėtra, trečiojo reaktoriaus planai ir naujų su branduoline veikla susijusių objektų vystymas. Europos Sąjunga nebegali tenkintis abstrakčiais raginimais „laikytis standartų“. Minsko režimas jau ne kartą parodė, kad skaidrumas, tarptautiniai įsipareigojimai ir kaimyninių valstybių saugumas jam tėra antraeiliai dalykai. 2022 metais, kai dar buvo paleistas Astravo antrasis blokas, adresavau klausimus tiek į TATENĄ, tiek ir į Komisiją dėl pirmojo bloko saugumo, apie galimus techninius gedimus, ir ekspertų rekomendacijų įgyvendinimą. Kaip ir galima  buvo tikėtis, kad beveik iškart po antrojo bloko paleidimo prasidėjo saugos pažeidimai. Todėl toliau šį klausimą dėl incidentų galinčių kelti grėsmę branduolinei saugai, apie galimą nepakankamą „streso testų“ rekomendacijų įgyvendinimą adresavau Komisijai.  

Žinoma, ES vieningai laikosi sankcijų politikos Baltarusijos klausimu. Tačiau visame šitame paveiksle atsirado naujas kintamasis – JAV.  Po 2025 m. rugsėjo 11 d. Lukašenkos įvykdyto 52 kalinių paleidimo Jungtinės Valstijos ėmė švelninti kai kuriuos apribojimus „Belavia“, leisdamos jai gauti dalį su „Boeing“ susijusių paslaugų ir komponentų; 2025 m. lapkričio pradžioje šis švelninimas dar labiau išsiplėtė, apimdamas ir su Lukašenkos naudojamais orlaiviais susijusius sandorius. Po 2025 m. gruodžio 13 d. paleistų 123 kalinių Vašingtonas jau oficialiai autorizavo sandorius su „Belaruskali“, „Belarusian Potash Company“ ir „Agrorozkvit“, o po šių metų kovo 19 d. dar vieno, iki šiol didžiausio, 250 kalinių paleidimo buvo pranešta ir apie sankcijų panaikinimą dviem Baltarusijos bankams bei Finansų ministerijai. Kitaip tariant, kalinių paleidimai akivaizdžiai tapo režimo „valiuta“ santykiuose su Vakarais. Tačiau būtent čia ir slypi pavojus: Baltarusija šiandien nėra tas režimas, kuriam tereikia šiek tiek daugiau diplomatinės erdvės, kad jis pradėtų tolti nuo Rusijos. Priešingai – jo saugumo, ekonominis ir politinis stuburas vis labiau remiasi į Kremlių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar JAV iš tiesų turi aiškų ilgalaikį tikslą santykiuose su Minsku, ar tik dar kartą mėgina prikelti seną iliuziją, kad taktinių nuolaidų mainais galima išjudinti režimą, kurio pati prigimtis remiasi represijomis? Naujoji JAV administracija, panašu, kad rizikuoja kartoti seną Vakarų klaidą: tikėti, kad su autoritariniu režimu galima atsargiai, taktiškai, kantriai tartis ir taip pamažu atplėšti jį nuo Maskvos. 

Kita vertus, Europos atsakas Minsko režimui pastaraisiais metais atrodo vieningas ir sistemiškas. Pavyzdžiui pastaruosius metus ir šių metų pradžioje Europos Parlamentas ne kartą griežtai grįžo prie Baltarusijos temos. 2025 m. sausio 22 d. Rezoliucijoje buvo dar sykį pakartotas Lukašenkos nepripažinimas teisėtu prezidentu, 2025 m. balandžio 3 d. pareikalauta griežtesnių sankcijų ir atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, o 2025 m. spalio 22 d. Parlamentas vėl pareiškė paramą Sviatlanos Cichanouskajos vadovaujamoms demokratinėms jėgoms, paragino rengti naujus laisvus rinkimus ir perspėjo dėl Rusijos įtakos augimo Baltarusijoje. Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos linija taip pat išlieka pakankamai nuosekli. 2025 m. birželį ir 2026 m. kovo 6 d. Briuselyje vyko jau penktasis ir šeštasis ES konsultacinės grupės susitikimai su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis ir pilietine visuomene. Taip pat Vadovų Taryba 2026 m. vasario 26 d. pratęsė sankcijas Baltarusijai iki 2027 m. vasario 28 d. pagal kurių režimą sankcionuojama 310 asmenų ir 46 subjektai. Verta paminėti, kad 2025 m. gruodį sankcijų režimo taikymo sritis buvo išplėsta, kad apimtų ir hibridines veiklas, o 2025 m. spalį priimtos naujos priemonės dėl Baltarusijos bendrininkavimo Rusijos kare prieš Ukrainą.  

Taigi šiuo Europos ir JAV požiūriai į Baltarusiją ima skirtis. Europa jau ima suvokti praeities klaidas, ką reiškia nuolaidžiauti Lukašenkai. O Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu turėtų remtis ne naiviu „perkrovimo“ modeliu. Reikia ne mažinti dėmesį Baltarusijai, o priešingai – nuosekliai ją išskirti kaip atskirą Europos saugumo problemą. Reikia ir toliau viešinti režimo nusikaltimus, spausti dėl politinių kalinių, griežtai vertinti bet kokius branduolinės saugos pažeidimus Astrave ir aiškiai suprasti, kad Baltarusijos klausimas yra ne periferinis, o tiesiogiai susijęs su mūsų regiono saugumu. 

2026.03.06

Liudas Mažylis: „Europos sprendimai dėl Ukrainos lemia ir Lietuvos saugumą“

Kalbėdamas apie svarbiausius pastarojo meto Europos Parlamento sprendimus, europarlamentaras pirmiausia išskiria paramą Ukrainai. Pasak jo, ši tema ir toliau išlieka vienu svarbiausių Europos darbotvarkės klausimų.

„Pastarojoj sesijoj, kuri vyko kovo 9-12 d., vėl priimtas sprendimas ir dėl finansavimo, ir dėl visokeriopos kitokios paramos. Turint omeny, kad bendra užsienio ir saugumo politika sutartyse tarp 27 valstybių apibrėžta gana aptakiai, vis dėlto Europos Parlamentas ir kitos institucijos aiškiai įvardija, kad tai yra karas prieš mus ir telkiamos jėgos bei resursai jam atsispirti. Jau dvidešimtas sankcijų paketas yra pakeliui. Tai yra tie geri dalykai“, – sako L. Mažylis.

Vis dėlto, pasak jo, bendri sprendimai ne visada priimami lengvai. Europos Sąjungoje esama valstybių, kurios stengiasi stabdyti ar vilkinti svarbius sprendimus.

„Mes turim blokuoti valstybes, kurios bando blokuoti europinius sprendimus, priešiškais ir kenksmingais būdais. Europos Parlamente tą gal ir mažiau jaučiam, bet tai labai pasireiškia ES Ministrų Taryboje. Be to, vien priimti sankcijų paketus neužtenka. Reikia užtikrinti, kad jų būtų laikomasi, kad sankcijos nebūtų apeinamos“, – kalba europarlamentaras.

Taigi Europos Parlamento sprendimai ir toliau tiesiogiai siejasi su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje. Kartu tai ir viena jautriausių temų: juk nuolat juntame Rusijos veikimą per ES valstybes, esančias didesnėje ar mažesnėje įtakoje. ES turi griežtinti sankcijas Rusijai, o paramą Ukrainai stiprinti.

Kalbėdamas apie kitus Europos Sąjungos projektus, Mažylis pabrėžė nuolatinį dėmesį „Rail Baltica“ projektui. Turime siekti komunikacinio nuoseklumo. Aš pats kiek įmanoma gilinuosi į visą „Rail Baltica“ projektą. Turėtų būti geriau koordinuojamas visų valstybių ministerijų darbas, kad visuomenė justų projekto naudą.

Pokalbio nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=9gzk0Qvk3PI

2026.03.04

Liudas Mažylis. Iranas – nebe regioninė galia

Pastarojo meto įvykiai Artimuosiuose Rytuose pažymėti lūžiu, kurį dar visai neseniai daugelis būtų laikę neįtikėtinu: nukautas aukščiausiasis šalies lyderis ajatola Ali Khamenei, sunaikinta ir visa karinė vadovybė; per keletą dienų Iranas neteko karo aviacijos ir karinio laivyno. JAV tęsia serijinę totalitarinių režimų egzekuciją: Sirija, visai neseniai – Venesuela, dabar Iranas. Smūgis, suduotas tikslinės JAV operacijos metu, nutraukė dešimtmečius kurtą neliečiamumo mitą. Juk Irano opozicija ilgiems laikams buvo nustumta į politinio proceso paraštes. Kur, jei ne Europos Parlamente, tą buvo galima geriausiai pajausti! Tiesa, toji opozicija niekada nenurimo, buvo bene atkakliausias „geopolitinis lobistas“ EP koridoriuose. Dabar jie pagrįstai džiaugiasi: didžiausias, išskirtinai žiaurus režimas atrodo sudorotas. Ar tikrai taip yra, ir kuria kryptimi, keisis režimas – to prognozuoti turbūt negali niekas. Tačiau kas neabejotina – Iranas tikrai nebėra karinė galia, kokia buvo dar praeitą savaitę. Tai buvo didžiausia jungtinė JAV ir Izraelio operacija prieš Iraną per dešimtmečius, kartu sunaikinusi ir dalį režimo karinės viršūnės. Tai įvykis, perbraižantis Irano vietą regione ir atveriantis naują geopolitinį etapą. 

Iranas atsakė taip, kaip buvo tikėtasi: iš anksto parengta raketų ir dronų kampanija prieš naftos infrastruktūrą ir karinius objektus Persijos įlankos regione, atakos prieš JAV bazes, į konfliktą įtraukiamos regioninės kovotojų grupuotės – nuo „Hezbollah“ iki irakiečių šiitų milicijų. Kas buvo galbūt netikėta – tai Irano agresyvūs smūgiai kaimyninėms valstybėms, esą, tegul amerikiečiams „perduoda žinią“. O tokių veiksmų rezultatas bene bus tas, kad tos Irano kaimynės taps dar artimesniais JAV draugais. Hormūzo sąsiaurio blokada tiesiogiai fiziškai paveikė naftos rinką, pristabdydama penktadalio pasaulio naftos tiekimą. Naftos kainos pašoko, pasaulinės rinkos sureagavo nervingai, o Artimieji Rytai, o ir platesnis regionas, potencialiai gali patekti į daugiašalį konfliktą. Tačiau kartu išryškėjo ir kita tiesa: režimas, kuris žadėjo „sunaikinti Izraelį“ ir kasdien skandavo „mirtį Amerikai“, nesugebėjo apsaugoti net savo svarbiausio asmens. Tai šokas ne tik Irano elitui, bet ir visoms kitoms grupuotėms, iki šiol regėjusioms save kaip regioninę galią. Tačiau pasirodė, kad režimai nėra amžini. Įdėmiai stebėdamas režimų kaitą nuo pat „Arabų pavasario“, Teheranas pasirinko prevencinę taktiką: sustiprino „Basij“ pajėgas, sugriežtino informacijos kontrolę, išplėtė areštų infrastruktūrą. Režimas bijojo sukilimo ir darė viską, kad jis nepasiektų Irano gatvių.

Tačiau šiandien prie šios formulės prisideda naujas faktorius: išorinis smūgis, kuris panaikina režimo neliečiamumo aurą. Khamenei žūtis gali tapti tuo, ko taip bijojo Teheranas – ženklu patiems iraniečiams, kad autoritarinė valdžia realiai yra pažeidžiama. Tačiau, skirtingai nei prieš penkiolika metų, šiandien impulsas pašalinti režimą ateina iš išorės. Vašingtonas ilgą laiką siuntė aiškius signalus: Iranas turi atsisakyti branduolinių ambicijų. 2015 m. pasirašytas branduolinis susitarimas tarp JAV ir Irano turėjo tapti ilgalaikiu kompromisu: laipsniškas sankcijų švelninimas mainais į branduolinės programos apribojimą. Iranas, daugiau nei dešimtmetį turėjo galimybę nusiginkluoti, bet to nepadarė, toliau tęsdamas branduolinę programą. JAV, iš pradžių pateikdama gana kontroversiškų teiginių apie savo operacijos tikslus – nuo „branduolinės Irano programos sunaikinimo“ iki „režimo pakeitimo“ – dabar jau tuos tikslus formuluoja taip: raketinių pajėgumų, gebėjimo veikti jūroje ir paramilitarinių, teroristinių Irano remiamų grupuočių eliminavimas. Akivaizdu, kad pastarojo tikslo pasiekimas yra iš jų visų mažiausiai garantuotas.

Kaip reaguoja Europa? Visų pirma drįsčiau konstatuoti, kad Europa kaip vienetas nesureagavo išvis niekaip. Bus buvę taip, kad alijantai – JAV ir Izraelis – buvo apsisprendę europiečių nei neįtraukinėti, nei netgi neinformuoti. (Prisiminkim, kad Ali Khamenei buvo „medžiojamas“ ne vieną savaitę, kol sulaukta tinkamo momento, tad toji tylos taktika dabar jau rodosi visai suprantama). NATO, savo generalinio sekretoriaus Marko Rutės asmenyje, pareiškė pritarimą JAV bei Izraelio veiksmams, tačiau kaip organizacija nuo jų nusišalino. Įvairių Europos Sąjungos institucijų reakcija ne visiems atrodė svarbi, labiau – atskirų Europos valstybių pozicijos. Iš pradžių pagrindinės Europos sostinės – Paryžius, Berlynas, Londonas – prabilo vienu balsu. Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės lyderiai bendrame pareiškime paragino Iraną rinktis derybų kelią, pasmerkė Irano atsakomąsias raketų atakas ir pabrėžė, kad patys nedalyvavo JAV ir Izraelio karinėje operacijoje. Tuo pačiu pareiškimu jie aiškiai pakartojo siekį užkirsti kelią branduolinei Irano ginkluotei ir apsaugoti civilius regione. O Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen dar kartą pabrėžė tai, ką Briuselis kartojo ir anksčiau: vienintelė tvari išeitis Iranui – diplomatinė, bet ji įmanoma tik su sąlyga, kad šalyje prasidės tikras politinis perėjimas, bus nutraukta branduolinė ir balistinių raketų programa ir bus liautasi destabilizuoti regioną remiant teroristines grupuotes.

Europos Parlamento reakcija buvo tęstinė. Mes jau daug metų nuosekliai kritikuojame Irano režimą: nuo rezoliucijos dėl Mahsos Amini nužudymo ir moterų protestų malšinimo 2022 m. iki dokumentų, smerkiančių dronų ir raketų atakas prieš Izraelį 2024 m., kur Parlamente raginome įtraukti IRGC (Islamo revoliucinė gvardija) į teroristinių organizacijų sąrašą ir plėsti sankcijas Irano raketų ir bepiločių gamybai. Šių metų sausį priimta EP rezoliucija dar kartą pasmerkė brutalią protestų Irane represiją ir pareikalavo iš esmės peržiūrėti santykius su Teheranu. Verta paminėti, kad ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis aiškiai pasakė: kiekvieną kartą, kai JAV veikia ryžtingai, „pasauliniai nusikaltėliai silpnėja“ – ir šį signalą turėtų suprasti ir Maskva. Nuo 2022 m. rudenį pradėtų „Shahed“ dronų atakų prieš Ukrainos miestus, ES Taryba priėmė kelis sankcijų paketus, nukreiptus prieš Irano pareigūnus ir įmones, dalyvaujančias bepiločių orlaivių tiekime Rusijai, o 2023 m. liepą įsteigė specialų sankcijų režimą būtent už karinę paramą Rusijos agresijai. Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai įrašyta: Iranas privalo nustoti tiekti dronus Rusijai.

Beje, po poros dienų Europos valstybių veiksena tapo nebe tokia vienalytė. Iranui smogus į britų karinę bazę Kipre, į ten buvo permestos Jungtinės Karalystės, Graikijos ir Prancūzijos karinės pajėgos – laivai, naikintuvai ir oro gynybos sistemos.Taip sutapo, kad VFR ir JAV lyderiai susitiko „gyvai“, tad buvo galimybė aptarti ir paderinti šių dviejų valstybių pozicijas. Ispanų socialistų vyriausybė bene atviriausiai deklaravo „nesikišimo“ poziciją, uždrausdama JAV naudotis karinėmis bazėmis Ispanijos teritorijoje, o tai privedė prie apsižodžiavimo viešojoje erdvėje.

Šioje vietoje Europa patiria savotišką déjàvu. Dar 2003 m. Irako karo fone ji buvo susiskaldžiusi, o takoskyros buvo tokios: Jungtinė Karalystė, Ispanija, kai kurios Vidurio Europos valstybės palaikė JAV, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija ragino neskubėti, abejojo dėl įrodymų, jog anuometinis Saddamo Husseino režimas disponuoja branduoliniu ginklu, klausinėjo: „o kas po to?“ Šiandien klausimas – tas pats, tik scena kita. Jungtinėse Valstijose, vadovaujamose naujos administracijos, buvo nuspręsta žengti ryžtingą karinį žingsnį prieš režimą, kuris dešimtmečius vykdė represijas, rėmė terorizmą, ignoravo įsipareigojimus dėl branduolinės programos ir, galiausiai, eksportavo mirtį į Europą per dronus virš Ukrainos miestų. Tai faktas, kurį Europos Vadovų Taryba įvardijo aiškiai, įvesdama sankcijų režimą už Irano karinę paramą Rusijai. Kitaip tariant, Teheranas jau seniai yra vienas iš karo Europoje kurstytojų. Todėl JAV smūgis šiandien europiečių akyse atrodo kitaip, nei anuomet tai buvo Irake. Tuomet buvo kalbama apie hipotetines grėsmes, o šiandien niekas neabejoja, kad Iranas yra visiškai konkrečiai atsakingas už nužudytus vaikus ir moteris Ukrainoje – didžioji dalis dronų, smogusių Kyjivui, Odesai, Charkivui, sukurta Irano ginklų gamyklose.

Apie reakcijas iš kitų pasaulio dalių.  Reakciją iš Maskvos lengvai buvo galima nuspėti: vartojo frazes „ciniška žmogžudystė“, „iš anksto suplanuotas ir nepateisinamas ginkluotos agresijos aktas“, „tarptautinės teisės normų laužymas“. Taip Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Putinas apibūdino JAV ir Izraelio smūgius. O de facto Rusija, kuri pastaraisiais metais nuolat rėmėsi Iranu kaip sąjungininku kare prieš Ukrainą, šiandien stengiasi išvengti tiesioginio įsitraukimo į naują konfliktą. „Rosatom“ stabdo darbus Bušero atominėje elektrinėje dėl saugumo rizikų, dalis rusų specialistų evakuojami, nebeatžvelgiant į jokias egzistavusias strategines partnerystes. Maskva garsiai demonstruoja solidarumą, bet realiai palieka Teheraną vieną dorotis su JAV karine galia. O kas jau visiems akivaizdu – kad Rusija sparčiai netenka sąjungininkų vieno po kito. Natūralu, kad ėmė sklisti prognozės, jog kitas JAV taikinys gali būti Kuba. Juk ir ten klesti pseudodemokratinis uždaras režimas, palaikantis draugystę su kitomis diktatūromis, remiantis represijomis ir antiamerikietiška retorika. 

Tad tenka pripažinti, kad pastarosios dienos Irane primena, kad režimai nepajudinami atrodo tik iš tolo. Esminė išvada paprasta: jeigu JAV tikslai bus aiškūs, jeigu pavyks numatyti realią politinę raidą po Ali Khamenei – Europa ne tik reaguos, bet ir prisijungs. Europa turi daug svertų: sankcijas, diplomatinius kanalus, paramą pilietinei visuomenei, ekonominio spaudimo instrumentus. Belieka sužinoti, kaip bus apibrėžta toji bendra strategija.

×