Pastarųjų kelių dienų žinias neabejotinai formuoja svarbiausioji tema – naktinė JAV karinė operacija Karakase, per kelias valandas nuvertusi ilgametį Venesuelos vadovą Nicolasą Madurą. „AbsoluteResolve“ operacijos veiksmo fazė, pradėta sausio 3-iosios naktį, truko vos porą valandų. Daugiau kaip 150 JAV orlaivių smogė atraminiams kariniams objektams, o specialiųjų pajėgų grupė Karakaso tvirtovėje sučiupo Maduro ir jo žmoną Cilią Flores, kurie netrukus buvo atgabenti į Niujorką stoti prieš teismą dėl kaltinimų „narkoterorizmu“ ir narkotikų kontrabanda. Dabar Venesueloje atsiranda galimybė įsigalėti taikai ir stiprėti demokratijai. Žinoma, iškyla ir bendresnio pobūdžio klausimas – kaip toks JAV veikimo būdas galėtų paveikti tarptautinę tvarką?

Baigiamoji šios operacijos fazė buvo staigi ir užtruko itin trumpai, tačiau jos karinis bei techninis parengimas buvo kruopštus ir ilgas. Mėnesius truko planavimas, žvalgybos struktūrų darbas, nuolatinis Maduro judėjimo stebėjimas, vyko šimtai skrydžių iš keliolikos JAV bazių – visa tai primena ankstesnes aukšto lygio operacijas Artimuosiuose Rytuose, tik šį kartą – Vakarų pusrutulyje. JAV generolai atvirai kalba apie „repeticijas“ ir sudėtingą oro bei specialiųjų pajėgų koordinavimą, leidusį per labai trumpą laiką neutralizuoti režimo apsaugą ir išgabenti prezidentą gyvą. Iš tarptautinių santykių perspektyvos Maduro nuvertimas dar ilgai bus analizuojamas. Viena vertus, jis dar labiau išryškina seną diskusiją, kada demokratinės valstybės gali peržengti suverenumo ribas, jei autoritarinis režimas brutaliai laužo žmogaus teises ir faktiškai nebevyksta jokie laisvi rinkimai. Kita vertus, tokie veiksmai suteikia papildomų argumentų tiems, kurie mėgsta kalbėti apie „dvigubus standartus“ ir jau tikrai rasis peno Maskvos ir Pekino propagandai, nusiteikusiai silpninti Vakarų moralinį autoritetą vadinamųjų „globaliųjų pietų“ akyse. Kita vertus, ar iš tiesų įmanoma įgyvendinti demokratiniais metodais pokyčius šalyje, kurioje jokia teisės viršenybė nebegalioja?

Venesueloje jau seniai nėra tikros teisės viršenybės: teismai buvo politizuoti, rinkimai manipuliuojami, opozicija persekiojama, o žiniasklaida – suvaržyta. Europos Parlamento rezoliucijos ne kartą fiksavome grubius žmogaus teisių pažeidimus ir sisteminį valdžių padalijimo naikinimą Maduro laikais, o ir dar iki jų. Tai reiškia, kad klasikinis demokratinis kelias – laisvi rinkimai, valdžios rotacija, valdžios perdavimas pralaimėjus rinkimus – praktiškai neegzistavo. Ar tai savaime pateisina JAV veiksmus? Apie proporcingumą, sutikimą, JT mandato nebuvimą dar bus galima diskutuoti. Tačiau Venesueloje tikrai nebuvo realaus būdo, kaip pašalinti diktatorių. Daug venesueliečių, ypač išeivijoje, šią operaciją priėmė kaip palengvėjimą. Kad Venesuelos specialiosios tarnybos, prezidento gvardija nesugebėjo veiksmingai apginti savo vado, irgi kai ką liudija. Dabar yra girdimas dar vienas argumentas, esą Putinui tampa „atrištos“ rankos, juk ir JAV pasielgė „rusų stiliumi“. Tokią logiką laikau klaidinga ir ciniška. Vladimiras Putinas tarptautinės teisės normų nesilaiko jau seniai: nuo Čečėnijos karų, 2008 m. agresijos prieš Gruziją, 2014 m. Krymo aneksijos iki 2022 m. plataus masto invazijos į Ukrainą. Tad jokio naujo „precedento“ Putinui tikrai nereikia. Priešingai – Maduro, kaip vieno iš artimiausių Kremliaus partnerių Vakarų pusrutulyje, netektis Maskvai yra rimtas geopolitinis smūgis. Venesuela buvo svarbi Rusijos energetikos, gynybos ir propagandos atrama Lotynų Amerikoje, simbolinis draugas, rodantis, kad JAV turi nedraugų Vakarų pusrutulyje. Kinijai Maduro taip pat buvo patogus partneris energetikos ir žaliavų srityje. Dabar tiek Rusijos, tiek Kinijos įtaka Karakase stipriai sumažėja, o vieno ištikimo Rusijos „sėbro“ netektis – tai nedidelė, bet reali pergalė tiems, kurie siekia silpninti autoritarinių režimų tarpusavio tinklą.

Ši operacija labai akivaizdžiai priminė ir istorinę JAV Monroe doktriną. 1823 m. paskelbta doktrina skelbė, kad Vakarų pusrutulis turi būti laisvas nuo europinių imperijų kolonializmo, o bet koks išorės kišimasis į Amerikų reikalus bus vertinamas kaip priešiškas aktas prieš JAV. Beje, toji doktrina nesutrukdė Jungtinėms Valstijoms įsitraukti Europos kontinente į Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat – ir ypač – į Antrąjį, sutriuškinant hitlerizmą, o po to pasilikti Europoje, kai jai grėsė bolševizmo pavojus. Šiandien ji vėl įgauna naują formą: Vašingtonas siekia neleisti, kad tokios šalys kaip Rusija ar Kinija kurtų ilgalaikius karinius ir energetinius placdarmus Lotynų Amerikoje. Ar tai reiškia, kad JAV dabar jau susikoncentruos tik į Vakarų pusrutulį ir nusisuks nuo Europos ar Ukrainos? Kol kas nematau tokių ženklų. NATO išlieka pagrindinis JAV ir Europos saugumo raktas, o sprendimai dėl paramos Ukrainai – tiek finansinės, tiek karinės – tebegalioja. JAV globali strategija gali labiau akcentuoti „savo kiemą“, bet tai nereiškia, kad Europa ar Ukraina tampa mažiau svarbios.

Europos Parlamente Venesuelos tema mums nėra nauja. 2019 m. sausio 31 d. Parlamentas rezoliucija pripažino Juaną Guaidó laikinuoju Venesuelos prezidentu ir aiškiai pasmerkė Maduro režimo veiksmus. Vėlesniais metais Parlamente dar ne kartą svarstėme Venesuelos klausimą – nuo neteisėtų rinkimų iki opozicijos persekiojimo. Europos liaudies partijos frakcija, kuriai priklausau, nuosekliai rėmė rezoliucijas, smerkiančias Maduro veiksmus ir raginančias laisviems, skaidriems rinkimams bei sankcijoms atsakingiems pareigūnams. Komitetų posėdžiuose Strasbūre ir Briuselyje dažnai mėgstu priminti paprastą geografijos ir istorijos dėsningumą: mums, gyvenantiems tarp Helsinkio ir Kyjivo, egzistencinis klausimas yra Ukraina, Rusijos agresija ir saugumas mūsų regione. Tuo tarpu kolegos iš Ispanijos ir kitų Pietų Europos valstybių natūraliai įdėmiau žiūri į Venesuelą, Lotynų Ameriką, migracijos srautus iš to regiono. Tai nereiškia skirtingų vertybių – tai skirtingos geografinės „optikos“. Todėl, mano akimis, nereikia pastarųjų įvykių pernelyg dramatizuoti. Europos Sąjungai būtina ir toliau laikytis principinės linijos: ginti teisės viršenybę ir tarptautinę tvarką, paremtą taisyklėmis, ir tuo pat metu blaiviai pripažinti, kad tokie režimai kaip Maduro dažnai palieka savo visuomenei taip mažai vidinių demokratinių instrumentų, jog spaudimas išišorės tampa beveik vieninteliu katalizatoriumi pokyčiams.

Maduro nuvertimas – tik dar vienas epizodas daug didesniame pasakojime apie demokratijos ir autoritarizmo susidūrimą. O galiausiai Maduro istorija nėra tokia jau išskirtinė, jei žvelgtume plačiau į XX–XXI amžių politinę istoriją. Dalis diktatorių baigia savo viešpatavimo dienasteismo salėje, kaip Slobodanas Miloševičius; kiti – dramatiškai ir smurtingai, kaip Nikolajė Čaušesku; treti bėga į egzilį ir ten tyliai sulaukia senatvės. Bendras vardiklis tas pats – režimas, kuris dešimtmečiais nebaudžiamai trypia žmogaus teises, anksčiau ar vėliau susiduria su riba, kai represijų mašina nustoja veikti. Tas pats gali nutikti ir Rusijoje ar Baltarusijoje: autoritariniai režimai atrodo tvirti iki paskutinės akimirkos, bet jų griūtis dažnai būna netikėtai greita. Maduro likimas – dar viena pamoka, kad valdžia, paremta baime ir prievarta, išoriškai gali atrodyti stabili, tačiau jos pagrindai yra labai trapūs.