2026.04.08

Liudas Mažylis. (Ne)nauji Baltarusijos režimo darbeliai

Pastaruoju metu Baltarusijos režimas vėl bando siųsti dviprasmiškus signalus. Viena vertus, iš kalėjimų paleidžiama dalis politinių kalinių, tarsi būtų mėginama sudaryti įspūdį, kad Minske atsiranda daugiau lankstumo ar net atsargaus atšilimo ženklų. Kita vertus, tikroji padėtis lieka nepakitusi: represijos nesibaigia, politinių kalinių problema nėra sprendžiama iš esmės, o pats režimas ir toliau tvirtai laikosi Maskvos geopolitinėje, karinėje ir energetinėje orbitoje. Dar daugiau – būtent dabar vis aštriau ryškėja su Astravo atomine elektrine ir galimais naujais branduoliniais projektais susijusios grėsmės, kurios liečia ne tik Baltarusijos vidaus politiką, bet ir tiesioginį Lietuvos bei visos Europos saugumą. Tad keli pavieniai kalinių išlaisvinimai neturi užgožti esmės: režimas nekeičia savo prigimties, o jo keliamos grėsmės ne mažėja, bet plečiasi.

Pirmiausia svarbu aptarti Astravo atominę elektrinę ir platesnį energetinį kontekstą. Astravo AE kelią branduolinę grėsmę. Dar visai neseniai nutiko viešai nuskambėjęs Astravo AE incidentas 2025 m. liepos 17 d., kai antrasis blokas buvo atjungtas nuo tinklo dėl aušinimo sistemos signalo. Dar svarbiau tai, kad 2025 m. rugsėjo 26 d. Lukašenka viešai pareiškė, jog Baltarusija galėtų statyti dar vieną atominę elektrinę rytinėje šalies dalyje tam, kad tiektų elektrą Rusijos kontroliuojamoms Ukrainos teritorijoms — Zaporižios, Chersono, Luhansko ir Donecko kryptimis. Putinas tuo pačiu pareiškė, kad finansavimas nesudarytų problemų. Kitaip tariant, kalbėta ne apie neutralų elektros eksportą, o apie Baltarusijos energetinį įsitraukimą į Rusijos karą Ukrainoje. Tokiu atveju Baltarusija dar vienu būdu prisidėtų prie karo Ukrainoje. Kita svarbi naujiena yra planuojama Baltarusijos radioaktyviųjų atliekų saugykla. Oficialiuose Baltarusijos dokumentuose nurodoma, kad šalis jau yra pradėjusi teisinį ir institucinį pasirengimą tokio objekto statybai: 2024 m. kovo 7 d. buvo sudaryta valstybinė komisija prioritetinei aikštelei parinkti, o 2026 m. TATENA (Tarptautinė atominės energijos agentūra) pateiktoje Baltarusijos nacionalinėje ataskaitoje tiesiogiai rašoma apie planuojamą radioaktyviųjų atliekų laidojimo objekto statybą šalyje. 2026 m. kovą valstybinė agentūra BELTA pranešė, kad viešas pasirinktos vietos svarstymas turėtų prasidėti rugpjūtį, o galutinis sprendimas tikėtinas 2026–2027 metais. Tarp svarstomų variantų viešai įvardijamos trys kryptys: teritorija prie Astravo, Polesės valstybinis radioekologinis rezervatas Černobylio paveiktoje zonoje ir Mogiliavo sritis. Tokios žinios Lietuvai ir visam regionui kelia papildomą nerimą, nes prie Astravo svarstomas variantas reikštų dar didesnę branduolinės infrastruktūros koncentraciją netoli Lietuvos sienos ir keltų potencialių incidentų riziką. Todėl kovo 26 dieną, išsiunčiau klausimą Europos Komisijai dėl augančių branduolinės saugos grėsmių Baltarusijoje. Mano kreipimesi į Europos Komisiją prašoma sukonkretinti: galima Astravo atominės elektrinės plėtra, trečiojo reaktoriaus planai ir naujų su branduoline veikla susijusių objektų vystymas. Europos Sąjunga nebegali tenkintis abstrakčiais raginimais „laikytis standartų“. Minsko režimas jau ne kartą parodė, kad skaidrumas, tarptautiniai įsipareigojimai ir kaimyninių valstybių saugumas jam tėra antraeiliai dalykai. 2022 metais, kai dar buvo paleistas Astravo antrasis blokas, adresavau klausimus tiek į TATENĄ, tiek ir į Komisiją dėl pirmojo bloko saugumo, apie galimus techninius gedimus, ir ekspertų rekomendacijų įgyvendinimą. Kaip ir galima buvo tikėtis, kad beveik iškart po antrojo bloko paleidimo prasidėjo saugos pažeidimai. Todėl toliau šį klausimą dėl incidentų galinčių kelti grėsmę branduolinei saugai, apie galimą nepakankamą „streso testų“ rekomendacijų įgyvendinimą adresavau Komisijai.

Žinoma, ES vieningai laikosi sankcijų politikos Baltarusijos klausimu. Tačiau visame šitame paveiksle atsirado naujas kintamasis – JAV. Po 2025 m. rugsėjo 11 d. Lukašenkos įvykdyto 52 kalinių paleidimo Jungtinės Valstijos ėmė švelninti kai kuriuos apribojimus „Belavia“, leisdamos jai gauti dalį su „Boeing“ susijusių paslaugų ir komponentų; 2025 m. lapkričio pradžioje šis švelninimas dar labiau išsiplėtė, apimdamas ir su Lukašenkos naudojamais orlaiviais susijusius sandorius. Po 2025 m. gruodžio 13 d. paleistų 123 kalinių Vašingtonas jau oficialiai autorizavo sandorius su „Belaruskali“, „Belarusian Potash Company“ ir „Agrorozkvit“, o po šių metų kovo 19 d. dar vieno, iki šiol didžiausio, 250 kalinių paleidimo buvo pranešta ir apie sankcijų panaikinimą dviem Baltarusijos bankams bei Finansų ministerijai. Kitaip tariant, kalinių paleidimai akivaizdžiai tapo režimo „valiuta“ santykiuose su Vakarais. Tačiau būtent čia ir slypi pavojus: Baltarusija šiandien nėra tas režimas, kuriam tereikia šiek tiek daugiau diplomatinės erdvės, kad jis pradėtų tolti nuo Rusijos. Priešingai – jo saugumo, ekonominis ir politinis stuburas vis labiau remiasi į Kremlių. Todėl pagrįstai kyla klausimas: ar JAV iš tiesų turi aiškų ilgalaikį tikslą santykiuose su Minsku, ar tik dar kartą mėgina prikelti seną iliuziją, kad taktinių nuolaidų mainais galima išjudinti režimą, kurio pati prigimtis remiasi represijomis? Naujoji JAV administracija, panašu, kad rizikuoja kartoti seną Vakarų klaidą: tikėti, kad su autoritariniu režimu galima atsargiai, taktiškai, kantriai tartis ir taip pamažu atplėšti jį nuo Maskvos.

Kita vertus, Europos atsakas Minsko režimui pastaraisiais metais atrodo vieningas ir sistemiškas. Pavyzdžiui pastaruosius metus ir šių metų pradžioje Europos Parlamentas ne kartą griežtai grįžo prie Baltarusijos temos. 2025 m. sausio 22 d. Rezoliucijoje buvo dar sykį pakartotas Lukašenkos nepripažinimas teisėtu prezidentu, 2025 m. balandžio 3 d. pareikalauta griežtesnių sankcijų ir atsakomybės už nusikaltimus žmoniškumui, o 2025 m. spalio 22 d. Parlamentas vėl pareiškė paramą Sviatlanos Cichanouskajos vadovaujamoms demokratinėms jėgoms, paragino rengti naujus laisvus rinkimus ir perspėjo dėl Rusijos įtakos augimo Baltarusijoje. Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos linija taip pat išlieka pakankamai nuosekli. 2025 m. birželį ir 2026 m. kovo 6 d. Briuselyje vyko jau penktasis ir šeštasis ES konsultacinės grupės susitikimai su Baltarusijos demokratinėmis jėgomis ir pilietine visuomene. Taip pat Vadovų Taryba 2026 m. vasario 26 d. pratęsė sankcijas Baltarusijai iki 2027 m. vasario 28 d. pagal kurių režimą sankcionuojama 310 asmenų ir 46 subjektai. Verta paminėti, kad 2025 m. gruodį sankcijų režimo taikymo sritis buvo išplėsta, kad apimtų ir hibridines veiklas, o 2025 m. spalį priimtos naujos priemonės dėl Baltarusijos bendrininkavimo Rusijos kare prieš Ukrainą.

Taigi šiuo Europos ir JAV požiūriai į Baltarusiją ima skirtis. Europa jau ima suvokti praeities klaidas, ką reiškia nuolaidžiauti Lukašenkai. O Vakarų politika Baltarusijos atžvilgiu turėtų remtis ne naiviu „perkrovimo“ modeliu. Reikia ne mažinti dėmesį Baltarusijai, o priešingai – nuosekliai ją išskirti kaip atskirą Europos saugumo problemą. Reikia ir toliau viešinti režimo nusikaltimus, spausti dėl politinių kalinių, griežtai vertinti bet kokius branduolinės saugos pažeidimus Astrave ir aiškiai suprasti, kad Baltarusijos klausimas yra ne periferinis, o tiesiogiai susijęs su mūsų regiono saugumu.

2026.03.06

Liudas Mažylis: „Europos sprendimai dėl Ukrainos lemia ir Lietuvos saugumą“

Kalbėdamas apie svarbiausius pastarojo meto Europos Parlamento sprendimus, europarlamentaras pirmiausia išskiria paramą Ukrainai. Pasak jo, ši tema ir toliau išlieka vienu svarbiausių Europos darbotvarkės klausimų.

„Pastarojoj sesijoj, kuri vyko kovo 9-12 d., vėl priimtas sprendimas ir dėl finansavimo, ir dėl visokeriopos kitokios paramos. Turint omeny, kad bendra užsienio ir saugumo politika sutartyse tarp 27 valstybių apibrėžta gana aptakiai, vis dėlto Europos Parlamentas ir kitos institucijos aiškiai įvardija, kad tai yra karas prieš mus ir telkiamos jėgos bei resursai jam atsispirti. Jau dvidešimtas sankcijų paketas yra pakeliui. Tai yra tie geri dalykai“, – sako L. Mažylis.

Vis dėlto, pasak jo, bendri sprendimai ne visada priimami lengvai. Europos Sąjungoje esama valstybių, kurios stengiasi stabdyti ar vilkinti svarbius sprendimus.

„Mes turim blokuoti valstybes, kurios bando blokuoti europinius sprendimus, priešiškais ir kenksmingais būdais. Europos Parlamente tą gal ir mažiau jaučiam, bet tai labai pasireiškia ES Ministrų Taryboje. Be to, vien priimti sankcijų paketus neužtenka. Reikia užtikrinti, kad jų būtų laikomasi, kad sankcijos nebūtų apeinamos“, – kalba europarlamentaras.

Taigi Europos Parlamento sprendimai ir toliau tiesiogiai siejasi su Rusijos pradėtu karu Ukrainoje. Kartu tai ir viena jautriausių temų: juk nuolat juntame Rusijos veikimą per ES valstybes, esančias didesnėje ar mažesnėje įtakoje. ES turi griežtinti sankcijas Rusijai, o paramą Ukrainai stiprinti.

Kalbėdamas apie kitus Europos Sąjungos projektus, Mažylis pabrėžė nuolatinį dėmesį „Rail Baltica“ projektui. Turime siekti komunikacinio nuoseklumo. Aš pats kiek įmanoma gilinuosi į visą „Rail Baltica“ projektą. Turėtų būti geriau koordinuojamas visų valstybių ministerijų darbas, kad visuomenė justų projekto naudą.

Pokalbio nuoroda: https://www.youtube.com/watch?v=9gzk0Qvk3PI

2026.03.04

Liudas Mažylis. Iranas – nebe regioninė galia

Pastarojo meto įvykiai Artimuosiuose Rytuose pažymėti lūžiu, kurį dar visai neseniai daugelis būtų laikę neįtikėtinu: nukautas aukščiausiasis šalies lyderis ajatola Ali Khamenei, sunaikinta ir visa karinė vadovybė; per keletą dienų Iranas neteko karo aviacijos ir karinio laivyno. JAV tęsia serijinę totalitarinių režimų egzekuciją: Sirija, visai neseniai – Venesuela, dabar Iranas. Smūgis, suduotas tikslinės JAV operacijos metu, nutraukė dešimtmečius kurtą neliečiamumo mitą. Juk Irano opozicija ilgiems laikams buvo nustumta į politinio proceso paraštes. Kur, jei ne Europos Parlamente, tą buvo galima geriausiai pajausti! Tiesa, toji opozicija niekada nenurimo, buvo bene atkakliausias „geopolitinis lobistas“ EP koridoriuose. Dabar jie pagrįstai džiaugiasi: didžiausias, išskirtinai žiaurus režimas atrodo sudorotas. Ar tikrai taip yra, ir kuria kryptimi, keisis režimas – to prognozuoti turbūt negali niekas. Tačiau kas neabejotina – Iranas tikrai nebėra karinė galia, kokia buvo dar praeitą savaitę. Tai buvo didžiausia jungtinė JAV ir Izraelio operacija prieš Iraną per dešimtmečius, kartu sunaikinusi ir dalį režimo karinės viršūnės. Tai įvykis, perbraižantis Irano vietą regione ir atveriantis naują geopolitinį etapą. 

Iranas atsakė taip, kaip buvo tikėtasi: iš anksto parengta raketų ir dronų kampanija prieš naftos infrastruktūrą ir karinius objektus Persijos įlankos regione, atakos prieš JAV bazes, į konfliktą įtraukiamos regioninės kovotojų grupuotės – nuo „Hezbollah“ iki irakiečių šiitų milicijų. Kas buvo galbūt netikėta – tai Irano agresyvūs smūgiai kaimyninėms valstybėms, esą, tegul amerikiečiams „perduoda žinią“. O tokių veiksmų rezultatas bene bus tas, kad tos Irano kaimynės taps dar artimesniais JAV draugais. Hormūzo sąsiaurio blokada tiesiogiai fiziškai paveikė naftos rinką, pristabdydama penktadalio pasaulio naftos tiekimą. Naftos kainos pašoko, pasaulinės rinkos sureagavo nervingai, o Artimieji Rytai, o ir platesnis regionas, potencialiai gali patekti į daugiašalį konfliktą. Tačiau kartu išryškėjo ir kita tiesa: režimas, kuris žadėjo „sunaikinti Izraelį“ ir kasdien skandavo „mirtį Amerikai“, nesugebėjo apsaugoti net savo svarbiausio asmens. Tai šokas ne tik Irano elitui, bet ir visoms kitoms grupuotėms, iki šiol regėjusioms save kaip regioninę galią. Tačiau pasirodė, kad režimai nėra amžini. Įdėmiai stebėdamas režimų kaitą nuo pat „Arabų pavasario“, Teheranas pasirinko prevencinę taktiką: sustiprino „Basij“ pajėgas, sugriežtino informacijos kontrolę, išplėtė areštų infrastruktūrą. Režimas bijojo sukilimo ir darė viską, kad jis nepasiektų Irano gatvių.

Tačiau šiandien prie šios formulės prisideda naujas faktorius: išorinis smūgis, kuris panaikina režimo neliečiamumo aurą. Khamenei žūtis gali tapti tuo, ko taip bijojo Teheranas – ženklu patiems iraniečiams, kad autoritarinė valdžia realiai yra pažeidžiama. Tačiau, skirtingai nei prieš penkiolika metų, šiandien impulsas pašalinti režimą ateina iš išorės. Vašingtonas ilgą laiką siuntė aiškius signalus: Iranas turi atsisakyti branduolinių ambicijų. 2015 m. pasirašytas branduolinis susitarimas tarp JAV ir Irano turėjo tapti ilgalaikiu kompromisu: laipsniškas sankcijų švelninimas mainais į branduolinės programos apribojimą. Iranas, daugiau nei dešimtmetį turėjo galimybę nusiginkluoti, bet to nepadarė, toliau tęsdamas branduolinę programą. JAV, iš pradžių pateikdama gana kontroversiškų teiginių apie savo operacijos tikslus – nuo „branduolinės Irano programos sunaikinimo“ iki „režimo pakeitimo“ – dabar jau tuos tikslus formuluoja taip: raketinių pajėgumų, gebėjimo veikti jūroje ir paramilitarinių, teroristinių Irano remiamų grupuočių eliminavimas. Akivaizdu, kad pastarojo tikslo pasiekimas yra iš jų visų mažiausiai garantuotas.

Kaip reaguoja Europa? Visų pirma drįsčiau konstatuoti, kad Europa kaip vienetas nesureagavo išvis niekaip. Bus buvę taip, kad alijantai – JAV ir Izraelis – buvo apsisprendę europiečių nei neįtraukinėti, nei netgi neinformuoti. (Prisiminkim, kad Ali Khamenei buvo „medžiojamas“ ne vieną savaitę, kol sulaukta tinkamo momento, tad toji tylos taktika dabar jau rodosi visai suprantama). NATO, savo generalinio sekretoriaus Marko Rutės asmenyje, pareiškė pritarimą JAV bei Izraelio veiksmams, tačiau kaip organizacija nuo jų nusišalino. Įvairių Europos Sąjungos institucijų reakcija ne visiems atrodė svarbi, labiau – atskirų Europos valstybių pozicijos. Iš pradžių pagrindinės Europos sostinės – Paryžius, Berlynas, Londonas – prabilo vienu balsu. Prancūzijos, Vokietijos ir Jungtinės Karalystės lyderiai bendrame pareiškime paragino Iraną rinktis derybų kelią, pasmerkė Irano atsakomąsias raketų atakas ir pabrėžė, kad patys nedalyvavo JAV ir Izraelio karinėje operacijoje. Tuo pačiu pareiškimu jie aiškiai pakartojo siekį užkirsti kelią branduolinei Irano ginkluotei ir apsaugoti civilius regione. O Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen dar kartą pabrėžė tai, ką Briuselis kartojo ir anksčiau: vienintelė tvari išeitis Iranui – diplomatinė, bet ji įmanoma tik su sąlyga, kad šalyje prasidės tikras politinis perėjimas, bus nutraukta branduolinė ir balistinių raketų programa ir bus liautasi destabilizuoti regioną remiant teroristines grupuotes.

Europos Parlamento reakcija buvo tęstinė. Mes jau daug metų nuosekliai kritikuojame Irano režimą: nuo rezoliucijos dėl Mahsos Amini nužudymo ir moterų protestų malšinimo 2022 m. iki dokumentų, smerkiančių dronų ir raketų atakas prieš Izraelį 2024 m., kur Parlamente raginome įtraukti IRGC (Islamo revoliucinė gvardija) į teroristinių organizacijų sąrašą ir plėsti sankcijas Irano raketų ir bepiločių gamybai. Šių metų sausį priimta EP rezoliucija dar kartą pasmerkė brutalią protestų Irane represiją ir pareikalavo iš esmės peržiūrėti santykius su Teheranu. Verta paminėti, kad ir Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis aiškiai pasakė: kiekvieną kartą, kai JAV veikia ryžtingai, „pasauliniai nusikaltėliai silpnėja“ – ir šį signalą turėtų suprasti ir Maskva. Nuo 2022 m. rudenį pradėtų „Shahed“ dronų atakų prieš Ukrainos miestus, ES Taryba priėmė kelis sankcijų paketus, nukreiptus prieš Irano pareigūnus ir įmones, dalyvaujančias bepiločių orlaivių tiekime Rusijai, o 2023 m. liepą įsteigė specialų sankcijų režimą būtent už karinę paramą Rusijos agresijai. Europos Vadovų Tarybos išvadose aiškiai įrašyta: Iranas privalo nustoti tiekti dronus Rusijai.

Beje, po poros dienų Europos valstybių veiksena tapo nebe tokia vienalytė. Iranui smogus į britų karinę bazę Kipre, į ten buvo permestos Jungtinės Karalystės, Graikijos ir Prancūzijos karinės pajėgos – laivai, naikintuvai ir oro gynybos sistemos.Taip sutapo, kad VFR ir JAV lyderiai susitiko „gyvai“, tad buvo galimybė aptarti ir paderinti šių dviejų valstybių pozicijas. Ispanų socialistų vyriausybė bene atviriausiai deklaravo „nesikišimo“ poziciją, uždrausdama JAV naudotis karinėmis bazėmis Ispanijos teritorijoje, o tai privedė prie apsižodžiavimo viešojoje erdvėje.

Šioje vietoje Europa patiria savotišką déjàvu. Dar 2003 m. Irako karo fone ji buvo susiskaldžiusi, o takoskyros buvo tokios: Jungtinė Karalystė, Ispanija, kai kurios Vidurio Europos valstybės palaikė JAV, tuo tarpu Vokietija ir Prancūzija ragino neskubėti, abejojo dėl įrodymų, jog anuometinis Saddamo Husseino režimas disponuoja branduoliniu ginklu, klausinėjo: „o kas po to?“ Šiandien klausimas – tas pats, tik scena kita. Jungtinėse Valstijose, vadovaujamose naujos administracijos, buvo nuspręsta žengti ryžtingą karinį žingsnį prieš režimą, kuris dešimtmečius vykdė represijas, rėmė terorizmą, ignoravo įsipareigojimus dėl branduolinės programos ir, galiausiai, eksportavo mirtį į Europą per dronus virš Ukrainos miestų. Tai faktas, kurį Europos Vadovų Taryba įvardijo aiškiai, įvesdama sankcijų režimą už Irano karinę paramą Rusijai. Kitaip tariant, Teheranas jau seniai yra vienas iš karo Europoje kurstytojų. Todėl JAV smūgis šiandien europiečių akyse atrodo kitaip, nei anuomet tai buvo Irake. Tuomet buvo kalbama apie hipotetines grėsmes, o šiandien niekas neabejoja, kad Iranas yra visiškai konkrečiai atsakingas už nužudytus vaikus ir moteris Ukrainoje – didžioji dalis dronų, smogusių Kyjivui, Odesai, Charkivui, sukurta Irano ginklų gamyklose.

Apie reakcijas iš kitų pasaulio dalių.  Reakciją iš Maskvos lengvai buvo galima nuspėti: vartojo frazes „ciniška žmogžudystė“, „iš anksto suplanuotas ir nepateisinamas ginkluotos agresijos aktas“, „tarptautinės teisės normų laužymas“. Taip Rusijos užsienio reikalų ministerija ir Putinas apibūdino JAV ir Izraelio smūgius. O de facto Rusija, kuri pastaraisiais metais nuolat rėmėsi Iranu kaip sąjungininku kare prieš Ukrainą, šiandien stengiasi išvengti tiesioginio įsitraukimo į naują konfliktą. „Rosatom“ stabdo darbus Bušero atominėje elektrinėje dėl saugumo rizikų, dalis rusų specialistų evakuojami, nebeatžvelgiant į jokias egzistavusias strategines partnerystes. Maskva garsiai demonstruoja solidarumą, bet realiai palieka Teheraną vieną dorotis su JAV karine galia. O kas jau visiems akivaizdu – kad Rusija sparčiai netenka sąjungininkų vieno po kito. Natūralu, kad ėmė sklisti prognozės, jog kitas JAV taikinys gali būti Kuba. Juk ir ten klesti pseudodemokratinis uždaras režimas, palaikantis draugystę su kitomis diktatūromis, remiantis represijomis ir antiamerikietiška retorika. 

Tad tenka pripažinti, kad pastarosios dienos Irane primena, kad režimai nepajudinami atrodo tik iš tolo. Esminė išvada paprasta: jeigu JAV tikslai bus aiškūs, jeigu pavyks numatyti realią politinę raidą po Ali Khamenei – Europa ne tik reaguos, bet ir prisijungs. Europa turi daug svertų: sankcijas, diplomatinius kanalus, paramą pilietinei visuomenei, ekonominio spaudimo instrumentus. Belieka sužinoti, kaip bus apibrėžta toji bendra strategija.

2026.02.24

Liudas Mažylis Vilniaus knygų mugėje pristatys naujausią savo knygą „Byrantys Europos laikai“

Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis kviečia Vilniaus knygų mugės lankytojus vasario 27 d., 13.00 val., į savo naujausio politinio dienoraščio 6-ąjį numerį „Byrantys Europos laikai“ pristatymą. Renginys vyks Lietuvos parodų ir kongresų centre „Litexpo“ (Laisvės pr. 5, Vilnius), Rašytojų kampe – 5-oje salėje.

Tai naujausias prof. L. Mažylio politinis dienoraštis, kuriame pateikiamos įžvalgos apie 2025 metų politinius procesus pasaulyje, Europoje ir Lietuvoje, Europos Parlamento kasdienybę bei joje bręstančius sprendimus.

„Darbas Europos Parlamente išmokė veikti nuosekliai, nesiblaškyti. Net ir traukinių stotyje, bibliotekoje ar net galvosūkius sprendžiant geriau susigaudau, o taip pat – kitose srityse, kurios reikalauja struktūruoto mąstymo. Tai grūdina ir nurodo kelią. Kitaip tariant, kelias tave renkasi, o ne tu renkiesi kelią“, – rašo autorius. Taigi, knyga – ne vien apie EP.

Pasak prof. L. Mažylio, ši knyga – ne tik asmeninės patirties Europos Parlamente fiksavimas, bet ir platesnė refleksija apie šiandienos pasaulį, visuomenę, kultūrą. Tai – jau šeštoji panašaus žanro šio autoriaus knyga.

Jos atsiradimą pats autorius apibūdina kaip nuoseklų, atsakingą darbą: „Dabar jau be jokių šmaikštavimų diena po dienos rašau, kas vyksta Europos Parlamente ir koks mano vaidmuo jo darbe. Manyčiau, kad tie dienoraščiai ateityje turės reikšmės, kaip memuarai, ir be abejo – kaip ataskaita rinkėjams.“

Renginio metu dalyviai galės ne tik išgirsti išskirtines įžvalgas, bet ir dovanų gauti knygą su autoriaus parašu.

2026.02.17

Liudas Mažylis: „EP esu pasaulio reikalų liudininkas“

„Dirbdamas Europos Parlamente (EP) pajutau jėgą daryti įtaką politikos vyksmui. Čia esu pasaulio reikalų liudininkas ir pasauliui ne vis vien, kokias aš turiu nuostatas, savybes, kokias jas išsiugdysiu, kokius klausimus kelsiu, o galbūt kartais pasyviai pritarsiu“, – mintimis dalijosi antrą kadenciją Europos Parlamente Lietuvai atstovaujantis Liudas Mažylis.

L. Mažylio kelias į didžiąją politiką prasidėjo kiek neįprastai ir tam akstinu tapo itin svarbus Lietuvos istorijai įvykis – jis 2017 m. kovo 29 d. Vokietijos diplomatiniame archyve aptiko nutarimo dėl 1918 m. vasario 16 d. Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje originalą lietuvių ir vokiečių kalbomis.

Šio svarbaus dokumento, kurio yra ieškojęs ne vienas istorikas, atgabenimas į Lietuvą ir nutiesė L.Mažyliui kelią į europinę politiką – 2019 m. jis, kaip Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijos atstovas, pirmą kartą buvo išrinktas į EP.

Kuo prieš Vasario 16-ąją gyvena politikas, kaip darbas EP pakeitė jo gyvenimą ir kuo praturtino, „Lietuvos rytas“ kalbėjosi šios svarbios Lietuvai šventės išvakarėse.

„Jau žinau, kaip svarbu turėti politinę nuojautą, tiksliai išskaičiuoti vienus ar kitus įvykius. Yra buvę ir tokių atvejų, kai sekundės tikslumu teko priimti sprendimą. Darbas EP išmokė veikti nuosekliai, nesiblaškyti. Net ir traukinių stotyje, bibliotekoje ar net spręsdamas galvosūkius geriau susigaudau, taip pat kitose srityse, kurios reikalauja struktūruoto mąstymo. Tai grūdina ir nurodo kelią. Kitaip tariant, kelias tave renkasi, o ne tu renkiesi kelią“, – dalijosi politine patirtimi L.Mažylis.

– Žvelgiant į tą didžiulę EP salę ir dar didesnius jos užkulisius atrodo, kad mažos Lietuvos atstovai – lyg lašas jūroje. Ar mūsų šalis ir jos deleguoti EP nariai yra girdimi, ar savo veikla atkreipia didžiųjų Europos Sąjungos šalių narių dėmesį?

– Ir Lietuvos, ir net pačios mažiausios Europos Sąjungos (ES) šalies narės Maltos parlamentarai yra gerbiami vienodai.

Galėčiau remtis ir savu pavyzdžiu – net vieno žmogaus veikla gali turėti svorį. Ir praėjusios, ir šios EP kadencijos metu, kai iš Rytų pusės slinko baisūs įvykiai, visi atsisuko į Lietuvą: „Juk jūs apie Rusijos ir Kremliaus užmojus visada teisingai kalbėjote, o mums atrodė, kad tos kalbos – jūsų istorinės nuoskaudos.“

– Nuo pat pirmos darbo dienos EP rašote dienoraštį. Apie ką rašėte pirmosios kadencijos pradžioje ir į ką kreipiate dėmesį šiuo metu?

– Viskas prasidėjo nuo to, kad man, dėstytojui, profesoriui, turinčiam penkerių metų patirtį savivaldos politikos srityje, teko iškeliauti į Briuselį ir Strasbūrą. Tada save vadinau „fuksu“. Šmaikštavau, žaidžiau santrumpomis, EP žargonu.

Prasidėjus Rusijos agresijai prieš Ukrainą mano dienoraščiuose atsirado šių baisių įvykių dienų skaičiavimas – pirmoji, antroji, trečioji karo diena.

Dabar jau be jokių šmaikštavimų diena po dienos rašau, kas vyksta EP ir koks mano vaidmuo jo darbe. Šiemet išleisiu jau šeštą savo dienoraščių knygą. Manyčiau, kad tie dienoraščiai ateityje turės reikšmės kaip memuarai ir, be abejo, kaip ataskaita rinkėjams.

– Ar kasdienis dienoraščio rašymas nėra susijęs su jūsų ankstesne patirtimi – juk aprašyti gyvenimo įvykius kasdien reikia ir noro, ir savikontrolės?

– Taip, be abejo. Visai neseniai suradau pačius pirmuosius bandymus rašyti dienoraštį. Tada buvau gal septintoje mokyklos klasėje. Vėliau taip pat rašiau. Galėčiau savo asmenybės struktūrą palyginti su Vasario 16-osios Akto signataro Jurgio Šaulio. Jis dienoraščius rašė pripuolamai. Yra išlikę jo liudijimai, kas vyko politiniame ir jo asmeniniame gyvenime. O štai prieškario Lietuvos diplomatas ir Vasario 16-osios Akto signataras Petras Klimas dienoraščius rašė nuolat.

Psichologai sako, kad tie žmonės, kurie rašo dienoraščius kasdien, yra atviresni sau.

– Galbūt savo dienoraščiuose nepamirštate ir istorijos bei savo Vasario 16-osios Akto paieškų Berlyne? Gal tuos kelius istorijos labirintų link tęsiate?

– Sunku būtų tai pamiršti. Polėkis gilintis į istorijos gelmes mane yra apvaldęs iki šiol. Vasario 16-osios Akto temą tęsiu kol kas ne archyvuose, nes tam stinga laiko, o mokyklose, Lietuvos regionų bendruomenėse, Trečiojo amžiaus universitetuose. Netgi esu pastebėjęs dėsningumą, kad į tą pačią Lietuvos vietą nuvykstu po penkerių metų pertraukos. Prieš savaitę lankiausi Jonavoje, Šilutėje, pirmą kartą – Viduklėje.

Savo istorinį archyvą esu papildęs Vasario 16-osios Akto signatarų autografais. Parengiau paskaitą apie tai, kaip 1919 m. kūrėsi Lietuvos kariuomenė. Atrodytų, kad apie tai jau viskas žinoma arba galima rasti, kur paskaityti. Tačiau kai su šia paskaita lankiausi Lietuvos kariniuose daliniuose, mačiau, kaip žibėjo karių akys. Kalbėjau ne tik apie istorinius dalykus, bet ir apie šiandienos iššūkius.

– Kaip minite Vasario 16-ąją savo šeimoje? Galbūt tęsiate senelio, žinomo prieškario Kauno ginekologo Prano Mažylio puoselėtas tradicijas?

– Džiaugiuosi, kad sovietinė valdžia nekonfiskavo senelio knygų. Todėl aš nuo pat vaikystės gyvenau tarp jų tarsi tarp prieškario Lietuvos liudininkų.

Be to, man pasisekė, kad močiutė Antanina Mažylienė, mano tėtis Jonas Mažylis ir teta Liūda Mažylytė – puikūs pasakoriai, labai raiškiai mokėdavo papasakoti apie tarpukario Kauną ir tuometinę atmosferą. Ir iki šiol negaliu išsiplėšti iš anų laikų Kauno gatvių, architektūros, kultūros.

Pasibaigus darbams Strasbūre vėl grįšiu į savo Kauną. Tad ir Vasario 16-osios Akto paieškoms turėjo įtakos tai, ką paveldėjau iš savo šeimos ir gyvenimo patirties Kaune. Esu girdėjęs komplimentus, kad Vasario 16-osios Aktą galėjo surasti tik kaunietis.

– Kokia pati įsimintiniausia darbo EP savaitė ar diena, kurių iki šiol negalite pamiršti?

– 2022 m. vasarį į Lietuvą buvo atvažiavę Europos liaudies partijos lyderiai – vokiečiai, ispanai, italai, portugalai. Nuvažiavome mes į Ruklą. Buvo labai žvarbu. Kalbėjome, ar rusai puls Ukrainą? Po kelių dienų prasidėjo puolimas.

Tomis dienomis man buvo suteikta galimybė pasisakyti gimtajame Kaune, mitinge Vienybės aikštėje. Rusijos agresijos prieš Ukrainą nuotaikas susiejau su tragiškais 1991 m. sausio 13-osios įvykiais Lietuvoje.

„Naktys nebūna amžinos“, – užjausdamas ir drąsindamas ukrainiečius tada pasakiau.

– Kaip vertinate ir Lietuvos, ir Vakarų šalių apžvalgininkų vertinimus, kad ES per mažai padeda Ukrainai kovoje prieš fašistinę Rusiją?

– Europa nemiega ir dirba Ukrainos labui nuo pat pirmos karo dienos – ir minkštąja galia, ir finansiniais ištekliais. Ne kartą esu sakęs ir dar kartą galėčiau pakartoti, kad dėl Ukrainos daroma nepakankamai, bet negalima sakyti, jog nedaroma nieko. Tačiau padėti reikėtų kur kas daugiau.

– Smalsu, kokie artimiausi jūsų planai?

– Šauniai atšvęsti Vasario 16-ąją! O vasario 27 dieną 13 valandą Knygų mugėje pristatyti naują savo knygą. Kviečiu užsukti į Rašytojų kampą!

2026.02.06

Liudas Mažylis. Trys saugumo dilemos: Karakasas, Nukas, Kapčiamiestis

Karakasas, Nukas ir Kapčiamiestis – trys taškai pasaulio žemėlapyje, kuriuos jungia ne jūriniai keliai ar greitieji traukiniai, o saugumo ir geopolitinių įtampų linijos. Karakasas – didžiųjų valstybių galios varžybų aikštelė Lotynų Amerikoje, Nukas – strategiškai svarbūs Arkties vartai, Kapčiamiestis – ES ir NATO pasienio miestelis. Iš platesnės perspektyvos šie trys taškai atrodo labai skirtingi, tačiau visi jie pasakoja tą pačią istoriją: ten, kur kertasi geopolitinių interesų zonos, saugumo klausimai niekada negali būti ignoruojami.

Karakase, Venesuelos sostinėje, Kremliaus šešėlis buvo ypač ryškus. Ilgus metus Vladimiras Putinas turėjo ten ištikimą bičiulį Nikolą Maduro, kuris mainais už politinę paramą ir ginklų tiekimą suteikė Rusijai prieigą prie milžiniškų naftos išteklių ir propagandinio placdarmo Lotynų Amerikoje. O kaip Venesueloje gyvena paprasti žmonės, tie 28 milijonai? Šalies ekonomika – tai klasikinis pavyzdys, kaip milžiniškas gamtinių išteklių potencialas gali virsti struktūrine krize, jei valstybė tampa priklausoma nuo vieno sektoriaus ir politinio režimo užgaidų. Šalis turi vienas iš didžiausių patvirtintų naftos atsargų pasaulyje – daugiau nei 300 mlrd. barelių, bet BVP vienam gyventojui pastaraisiais metais svyruoja tik apie 5 tūkst. JAV dolerių – maždaug dvigubai mažiau nei Lotynų Amerikos vidurkis. Tai reiškia, kad šalis, turinti vienas didžiausių pasaulyje naftos atsargų, realiai gyvena kaip skurdi trečiojo pasaulio valstybė. Milijonai venesueliečių emigravo į kaimynines Kolumbiją, Braziliją, taip pat į JAV ir Europą, susiformavo ištisos diasporos. Šalyje išaugo skurdas, sutriko sveikatos sistema, trūksta vaistų ir įrangos, energijos tiekimas tapo nepatikimas. Ekonominė griūtis, korupcija, kleptokratija – visa tai privedė Venesuelą prie beveik žlugusios valstybės statuso. Žvelgiant per saugumo paradigmą, Maduro prioritetas visada buvo režimo išlikimas. Tačiau Maduro neįvertino, kad grėsmės režimo išlikimui gali būti ne tik vidinės, jos egzistuoja ir už Venesuelos ribų. Karakasas sąmoningai pasirinko būti priešpriešos JAV polyje, remdamasis Rusija, Kinija, Iranu ir kitais partneriais. Rusija tapo pagrindiniu gynybos ir saugumo partneriu: nuo AK-103 kalašnikovų gamybos licencijų, tankų ir artilerijos, S-300 priešlėktuvinių sistemų iki modernių naikintuvų ir naujesnių oro gynybos kompleksų tiekimo. Karakasas siūlė Maskvai net prieigą prie La Orchilos salos bazės, dalyvavo bendrose pratybose Karibuose, įsitraukė į simbolinius gestus, tokius kaip strateginiai Rusijos bombonešių vizitai. Tačiau Maduro bandymai žaisti „didžiųjų“ valstybių žaidimus su Vašingtonu ir Maskva baigėsi režimo griūtimi. Ironiška, kad Kremlius, jokių diplomatinių ar ekonominių ribojamųjų priemonių Vašingtonui dėl JAV įvykdytos karinės intervencijos taip ir nepritaikė. Todėl galima teigti, kad Maskva suteikia prastas saugumo garantijas savo „draugams“.

Grenlandijos sostinėje Nuke, Kremliaus šešėlis kitoks nei Karakase: Rusijos karinės bazės Arktyje, povandeniniai laivai, bandymai įtvirtinti savo įtaką Šiaurėje. Grenlandijoje esama išskirtinių resursų – retieji metalai, naftos ir dujų potencialas, būsimieji Arkties laivybos keliai. Tai vilioja ir Kiniją, ir Rusiją, natūraliai ir JAV. Tačiau Nuke gyventojai nėra Kremliaus propagandos tiesioginiai taikiniai. Čia, skirtingai nei Venesueloje, jei kas nors nutiks, Vašingtonas, Kopenhaga, Briuselis laikysis duoto žodžio. Milžiniškoje apledėjusioje saloje, kurią kai kurie geografai netgi siūlydavo vadinti atskiru kontinentu, gyventojų čia vos 56 tūkstančiai. Verta paminėti, kad Grenlandija priskiriama prie dideles pajamas gaunančių šalių grupės: 2023 m. jos BVP vienam gyventojui pasiekė apie 58,5 tūkst. JAV dolerių, t. y. dešimt kartų daugiau nei Venesueloje ir gerokai virš daugelio kitų Arkties regionų. Bendra BVP apimtis siekia kelis milijardus JAV dolerių, tačiau būtent čia ryškiai matyti, kaip mažos, bet strategiškai svarbios ekonomikos tampa globalios geopolitikos mazgais. Vidutinio standartinio grenlando kasdienybė – žvejyba. Grenlandijos ūkio stuburas – žvejybos sektorius ir žuvies produktų eksportas: 2023 m. prekių eksportas sudarė apie 1,66 mlrd. JAV dolerių, didžiąją dalį sudarant būtent žuvies produktams. Danija kasmet skiria Grenlandijai maždaug 3,9 mlrd. Danijos kronų blokinę dotaciją, kuri sudaro maždaug penktadalį šalies BVP ir daugiau nei pusę viešojo sektoriaus biudžeto. Visgi Grenlandijos saugumo dilemos skiriasi nuo Venesuelos, nes čia kertasi kitokie interesai: vietos bendruomenės siekis daugiau savarankiškumo, Danijos ir NATO atsakomybė už gynybą bei JAV, Rusijos ir Kinijos varžybos dėl Arkties ir kritinių išteklių. Šiuo metu Grenlandijos klausimas tampa ir Europos, ir NATO išbandymu. Viena vertus, Danija ir visa Europos Sąjunga turi parodyti, kad Arkties saugumas yra bendras prioritetas, kad sąjungininkai pasiruošę stiprinti gynybą šiaurinėse platumose, atsižvelgdami į Rusijos karinį buvimą ir Kinijos ambicijas. Kita vertus, Europa jau pademonstravo ir toliau laikysis principo, jog net ir artimiausias sąjungininkas negali elgtis su autonomine teritorija tarsi su preke įsigijimui.

Kapčiamiestis – nedidelis Dzūkijos miestelis, seniūnija, kurioje pagal 2021 m. duomenis gyvena 478 gyventojai. Tačiau ten saugumo dilemos nė kiek nemažesnės už didžiųjų sostinių. Čia susikerta NATO rytinis flangas saugumo poreikiai, Lietuvos pasienio realybė ir vietos bendruomenės gyvenimas. Jei Venesueloje saugumo klausimai kyla iš režimo logikos ir nusikalstamumo, tai Kapčiamiesčio apylinkėse saugumo dilemos kyla iš geografijos. Šioje dilemoje kasdienis saugumas ir geopolitika susilieja. Vietos gyventojams pasienio keliai, punktai, patruliuojantys pasieniečiai yra įprastinė kasdienybė, norma, netrikdanti veiklos, kasdienio buvimo ežerų ir miškų apsuptyje, o valstybės mastu tai – kritinė infrastruktūra, per kurią gali būti testuojama mūsų sienų vientisumas, migracijos ir kontrabandos kontrolė, reakcija į kaimyninių režimų provokacijas. Reikia pripažinti, kad būsimas poligonas yra gynybos sistemos šerdis: ten treniruosis kariai, bus derinamas sąveikavimas su sąjungininkais bei ruošiami scenarijai tam atvejui, jei dabartinė hibridinė konfrontacija išsiplėtotų į fizinį konfliktą. Kariuomenei reikia realistiškų, intensyvių pratybų, o vietos bendruomenei – garantijų, kad karinis aktyvumas nepadidins rizikos kasdienėje aplinkoje. Todėl valdžia privalo pateikti kuo skaidresnę informaciją, kuo aiškesnius saugumo zonų, procedūrų, incidentų valdymo mechanizmus, kad neliktų vietos spekuliacijoms. Kitu atveju, poligono klausimas bus toliau eskaluojamas, siekiant jį paversti kritiniu hibridinio karo elementu. Rusija gali bandyti poligoną išnaudoti kaip propagandinį naratyvą: esą NATO ruošiasi agresijai, vietos žmonės aukojami dėl didžiųjų šalių interesų. Tokie naratyvai dažnai bando atsiremti į realius vietos žmonių nuogąstavimus: triukšmą, apribojimus, ekologines rizikas ir juos hiperbolizuoti, nukreipdami prieš patį valstybės gynybos ir NATO buvimo principą.

Iš Europos perspektyvos Karakasas, Nukas ir Kapčiamiestis yra trys aiškūs perspėjimo signalai. Jei norime, kad Karakase atsirastų erdvės tikram, o ne imituojamam saugumui, būtina remti ne tik politinę transformaciją, demokratines institucijas bei teisės viršenybę. Jei tikimės, kad Nukas ir toliau matys NATO kaip tikrą, saugumo garantą, turime susieti Arkties gynybą su aiškiu įsipareigojimu gerbti Grenlandijos balsą ir jos vientisumą. Jei norime, kad Kapčiamiestis išliktų atsparus, bet kokiam spaudimui iš Rytų, turime jį sieti su kariuomene, civiline sauga, aiškiu krizių valdymo planu ir įtraukta vietos bendruomene bei potencialia nauda vietos verslui, kurios galima tikėtis funkcionuojant poligonui.

2026.01.28

Liudas Mažylis. Pokyčiai Irane

Iranas ilgą laiką rėmėsi sistema, kurios esmė buvo aiški ir nekintanti: valdžia sutelkta siaurame politiniame ir religiniame centre, o visuomenė laikoma nuolatiniame paklusnumo režime. Ši konstrukcija dešimtmečiais veikė per baimę, kontrolę ir selektyvų smurtą, sudarydama įspūdį, kad bet koks pasipriešinimas anksčiau ar vėliau bus neutralizuotas. Tačiau šių metų pradžios įvykiai Irane rodo, kad šis mechanizmas pradėjo strigti.

Kad suprastume šiandienos Irano žmonių rezistencijos pakilimą, turime prisiminti 1979-uosius. Tuometinė revoliucija, žadėjusi išsivadavimą iš autokratijos, greitai virto vienu griežčiausių teokratinių eksperimentų žmonijos istorijoje. Per keturis dešimtmečius Irano režimas išvystė sistemą, kurioje religinė dogma tapo įrankiu politiniam absoliutizmui išlaikyti. Šis modelis sistemingai naikino bet kokią opoziciją, marginalizavo etnines ir religines mažumas bei įkalino ištisas kartas ideologiniame narve. O tai, ką matome šiandien, nėra atsitiktinis incidentas, o natūrali, nors ir skausminga, reakcija į dešimtmečius kauptą neteisybę, pasiekusią savo kritinį tašką.

Dabartinius įvykius Irane ženklina ne tik augantis laisvės siekis, bet ir režimo žiaurumas, kurį man tenka matyti ir vertinti tiesiogiai per kasdienę parlamentinę veiklą. Dabartinis susidorojimas su žmonėmis karinėmis priemonėmis nebėra tiesiog riaušių malšinimas. Režimas prieš savo piliečius naudoja karinę taktiką. Prieš bėgančius, beginklius protestuotojus pasitelkiami automatiniai kulkosvaidžiai. O aukų skaičius gali siekti net 20-30 tūkstančių žuvusiųjų bei dingusių be žinios.

Ypatingai tragiška situacija susiklostė periferijose – Beludžistane ir Kurdistane. Liudininkai pasakoja apie „Kruvinąjį penktadienį“ Zahidane, apie masinius moterų ir net vaikų areštus. Kurdistano miestai šiandien primena okupuotas teritorijas: virš gyvenamųjų rajonų nuolat patruliuoja kariniai sraigtasparniai, o gatvėse dislokuotos ginkluotos pajėgos. Režimas supranta: jei kris regionai, kris ir Teheranas. Todėl griebiamasi viduramžiško žiaurumo – sužeistieji kalėjimuose paliekami be jokios medicininės pagalbos, kur jie tiesiog lėtai nukraujuoja savo kamerose, taip siunčiant šiurpią žinią likusiems.

Viso to pasaulis beveik nemato. Mat režimas pasitelkė bene ilgiausią istorijoje interneto ryšio blokavimą, siekdamas sukurti informacinį vakuumą ir paslėpti savo nusikaltimų pėdsakus. Tačiau net ir pro šią tylos sieną mus pasiekia liudijimai apie nukankintus oponentus bei sužeistuosius. Sykiu ši izoliacija turi ir kitą pusę. Iranas vis akivaizdžiau glaudžiasi prie kito agresoriaus – Rusijos. Ir tas kolaboravimas nėra tik retorinis. Matome glaudų karinį bendradarbiavimą, bendras taktikas slopinant laisvę ir abipusį palaikymą tarptautinėje arenoje. Tai daro Irano klausimą neatsiejamą nuo mūsų paramos Ukrainai ir bendro Europos saugumo konteksto.

Šiame fone negalima ignoruoti ir platesnio tarptautinio konteksto, kuriame vis ryškesnis darosi poreikis, kad visos Europos Sąjungos valstybės pagaliau vieningai pritartų Irano revoliucinės gvardijos (IRGC) įtraukimui į teroristinių organizacijų sąrašą. Kol kas dėl to dvejojama, o kai kurios sostinės vis dar bando išlaikyti diplomatinius kanalus, tikėdamosi „dialogo“. Tačiau dialogas, kuomet aukų skaičius skaičiuojamas tūkstančiais vis sunkiau įmanomas.

Europos Parlamente šis klausimas ne kartą buvo keliamas diskusijose ir rezoliucijose, kalbant ne tik apie bendrą žmogaus teisių padėtį, bet ir apie konkrečių bendruomenių persekiojimą. Dar 2022-aisiais „Free Iran“ forumo metu turėjau galimybę pasisakyti, ir pabrėžiau, kad Irano žmonių teisė yra gyventi laisvėje ir orume. Toks požiūris vis labiau įsigali tarptautiniu mastu ir stiprėja. Neseniai pasirašiau rezoliuciją dėl eskaluojamų represijų prieš Bahajų bendruomenę Irane, nes matau, kaip režimas naudoja religinį persekiojimą kaip dar vieną įrankį visuomenei skaldyti.

Iranas stovi ties bedugne, tačiau tuo pačiu, galbūt, ties naujos pradžios slenksčiu. Matome, kad tai nebėra tik eilinis nepasitenkinimas ekonomika. Tai rezistencijos pakilimas, kuris negrįžtamai tapo politiniu judėjimu. Režimas gali išjungti internetą, gali užpildyti kalėjimus, tačiau jis nebegali sugrąžinti baimės į žmonių širdis taip, kaip anksčiau. O iš mūsų, reikalingas griežtas, vieningas valstybių narių sutarimas ir aiškus įvardijimas: tai, kas vyksta Irane, yra nusikaltimai žmogiškumui. Tik tada galėsime tikėtis, kad laisvės aušra Teherane nebus tik tolima viltis.

2026.01.07

Liudas Mažylis. Nuo Kyjivo iki Karakaso: kaip Maduro žlugimas galėtų pakeisti geopolitinį žemėlapį

Pastarųjų kelių dienų žinias neabejotinai formuoja svarbiausioji tema – naktinė JAV karinė operacija Karakase, per kelias valandas nuvertusi ilgametį Venesuelos vadovą Nicolasą Madurą. „AbsoluteResolve“ operacijos veiksmo fazė, pradėta sausio 3-iosios naktį, truko vos porą valandų. Daugiau kaip 150 JAV orlaivių smogė atraminiams kariniams objektams, o specialiųjų pajėgų grupė Karakaso tvirtovėje sučiupo Maduro ir jo žmoną Cilią Flores, kurie netrukus buvo atgabenti į Niujorką stoti prieš teismą dėl kaltinimų „narkoterorizmu“ ir narkotikų kontrabanda. Dabar Venesueloje atsiranda galimybė įsigalėti taikai ir stiprėti demokratijai. Žinoma, iškyla ir bendresnio pobūdžio klausimas – kaip toks JAV veikimo būdas galėtų paveikti tarptautinę tvarką?

Baigiamoji šios operacijos fazė buvo staigi ir užtruko itin trumpai, tačiau jos karinis bei techninis parengimas buvo kruopštus ir ilgas. Mėnesius truko planavimas, žvalgybos struktūrų darbas, nuolatinis Maduro judėjimo stebėjimas, vyko šimtai skrydžių iš keliolikos JAV bazių – visa tai primena ankstesnes aukšto lygio operacijas Artimuosiuose Rytuose, tik šį kartą – Vakarų pusrutulyje. JAV generolai atvirai kalba apie „repeticijas“ ir sudėtingą oro bei specialiųjų pajėgų koordinavimą, leidusį per labai trumpą laiką neutralizuoti režimo apsaugą ir išgabenti prezidentą gyvą. Iš tarptautinių santykių perspektyvos Maduro nuvertimas dar ilgai bus analizuojamas. Viena vertus, jis dar labiau išryškina seną diskusiją, kada demokratinės valstybės gali peržengti suverenumo ribas, jei autoritarinis režimas brutaliai laužo žmogaus teises ir faktiškai nebevyksta jokie laisvi rinkimai. Kita vertus, tokie veiksmai suteikia papildomų argumentų tiems, kurie mėgsta kalbėti apie „dvigubus standartus“ ir jau tikrai rasis peno Maskvos ir Pekino propagandai, nusiteikusiai silpninti Vakarų moralinį autoritetą vadinamųjų „globaliųjų pietų“ akyse. Kita vertus, ar iš tiesų įmanoma įgyvendinti demokratiniais metodais pokyčius šalyje, kurioje jokia teisės viršenybė nebegalioja?

Venesueloje jau seniai nėra tikros teisės viršenybės: teismai buvo politizuoti, rinkimai manipuliuojami, opozicija persekiojama, o žiniasklaida – suvaržyta. Europos Parlamento rezoliucijos ne kartą fiksavome grubius žmogaus teisių pažeidimus ir sisteminį valdžių padalijimo naikinimą Maduro laikais, o ir dar iki jų. Tai reiškia, kad klasikinis demokratinis kelias – laisvi rinkimai, valdžios rotacija, valdžios perdavimas pralaimėjus rinkimus – praktiškai neegzistavo. Ar tai savaime pateisina JAV veiksmus? Apie proporcingumą, sutikimą, JT mandato nebuvimą dar bus galima diskutuoti. Tačiau Venesueloje tikrai nebuvo realaus būdo, kaip pašalinti diktatorių. Daug venesueliečių, ypač išeivijoje, šią operaciją priėmė kaip palengvėjimą. Kad Venesuelos specialiosios tarnybos, prezidento gvardija nesugebėjo veiksmingai apginti savo vado, irgi kai ką liudija. Dabar yra girdimas dar vienas argumentas, esą Putinui tampa „atrištos“ rankos, juk ir JAV pasielgė „rusų stiliumi“. Tokią logiką laikau klaidinga ir ciniška. Vladimiras Putinas tarptautinės teisės normų nesilaiko jau seniai: nuo Čečėnijos karų, 2008 m. agresijos prieš Gruziją, 2014 m. Krymo aneksijos iki 2022 m. plataus masto invazijos į Ukrainą. Tad jokio naujo „precedento“ Putinui tikrai nereikia. Priešingai – Maduro, kaip vieno iš artimiausių Kremliaus partnerių Vakarų pusrutulyje, netektis Maskvai yra rimtas geopolitinis smūgis. Venesuela buvo svarbi Rusijos energetikos, gynybos ir propagandos atrama Lotynų Amerikoje, simbolinis draugas, rodantis, kad JAV turi nedraugų Vakarų pusrutulyje. Kinijai Maduro taip pat buvo patogus partneris energetikos ir žaliavų srityje. Dabar tiek Rusijos, tiek Kinijos įtaka Karakase stipriai sumažėja, o vieno ištikimo Rusijos „sėbro“ netektis – tai nedidelė, bet reali pergalė tiems, kurie siekia silpninti autoritarinių režimų tarpusavio tinklą.

Ši operacija labai akivaizdžiai priminė ir istorinę JAV Monroe doktriną. 1823 m. paskelbta doktrina skelbė, kad Vakarų pusrutulis turi būti laisvas nuo europinių imperijų kolonializmo, o bet koks išorės kišimasis į Amerikų reikalus bus vertinamas kaip priešiškas aktas prieš JAV. Beje, toji doktrina nesutrukdė Jungtinėms Valstijoms įsitraukti Europos kontinente į Pirmąjį pasaulinį karą, taip pat – ir ypač – į Antrąjį, sutriuškinant hitlerizmą, o po to pasilikti Europoje, kai jai grėsė bolševizmo pavojus. Šiandien ji vėl įgauna naują formą: Vašingtonas siekia neleisti, kad tokios šalys kaip Rusija ar Kinija kurtų ilgalaikius karinius ir energetinius placdarmus Lotynų Amerikoje. Ar tai reiškia, kad JAV dabar jau susikoncentruos tik į Vakarų pusrutulį ir nusisuks nuo Europos ar Ukrainos? Kol kas nematau tokių ženklų. NATO išlieka pagrindinis JAV ir Europos saugumo raktas, o sprendimai dėl paramos Ukrainai – tiek finansinės, tiek karinės – tebegalioja. JAV globali strategija gali labiau akcentuoti „savo kiemą“, bet tai nereiškia, kad Europa ar Ukraina tampa mažiau svarbios.

Europos Parlamente Venesuelos tema mums nėra nauja. 2019 m. sausio 31 d. Parlamentas rezoliucija pripažino Juaną Guaidó laikinuoju Venesuelos prezidentu ir aiškiai pasmerkė Maduro režimo veiksmus. Vėlesniais metais Parlamente dar ne kartą svarstėme Venesuelos klausimą – nuo neteisėtų rinkimų iki opozicijos persekiojimo. Europos liaudies partijos frakcija, kuriai priklausau, nuosekliai rėmė rezoliucijas, smerkiančias Maduro veiksmus ir raginančias laisviems, skaidriems rinkimams bei sankcijoms atsakingiems pareigūnams. Komitetų posėdžiuose Strasbūre ir Briuselyje dažnai mėgstu priminti paprastą geografijos ir istorijos dėsningumą: mums, gyvenantiems tarp Helsinkio ir Kyjivo, egzistencinis klausimas yra Ukraina, Rusijos agresija ir saugumas mūsų regione. Tuo tarpu kolegos iš Ispanijos ir kitų Pietų Europos valstybių natūraliai įdėmiau žiūri į Venesuelą, Lotynų Ameriką, migracijos srautus iš to regiono. Tai nereiškia skirtingų vertybių – tai skirtingos geografinės „optikos“. Todėl, mano akimis, nereikia pastarųjų įvykių pernelyg dramatizuoti. Europos Sąjungai būtina ir toliau laikytis principinės linijos: ginti teisės viršenybę ir tarptautinę tvarką, paremtą taisyklėmis, ir tuo pat metu blaiviai pripažinti, kad tokie režimai kaip Maduro dažnai palieka savo visuomenei taip mažai vidinių demokratinių instrumentų, jog spaudimas išišorės tampa beveik vieninteliu katalizatoriumi pokyčiams.

Maduro nuvertimas – tik dar vienas epizodas daug didesniame pasakojime apie demokratijos ir autoritarizmo susidūrimą. O galiausiai Maduro istorija nėra tokia jau išskirtinė, jei žvelgtume plačiau į XX–XXI amžių politinę istoriją. Dalis diktatorių baigia savo viešpatavimo dienasteismo salėje, kaip Slobodanas Miloševičius; kiti – dramatiškai ir smurtingai, kaip Nikolajė Čaušesku; treti bėga į egzilį ir ten tyliai sulaukia senatvės. Bendras vardiklis tas pats – režimas, kuris dešimtmečiais nebaudžiamai trypia žmogaus teises, anksčiau ar vėliau susiduria su riba, kai represijų mašina nustoja veikti. Tas pats gali nutikti ir Rusijoje ar Baltarusijoje: autoritariniai režimai atrodo tvirti iki paskutinės akimirkos, bet jų griūtis dažnai būna netikėtai greita. Maduro likimas – dar viena pamoka, kad valdžia, paremta baime ir prievarta, išoriškai gali atrodyti stabili, tačiau jos pagrindai yra labai trapūs.

2025.09.17

Liudas Mažylis. Ukraina, Moldova, Serbija: ES kandidatės, Kremliaus taikiniai

Rusija vis dar tebelaiko save galinčia dominuoti pokomunistinėje erdvėje. EP rugsėjo 8-11 d. sesijoje daug balsavimų, pasisakymų, renginių – būtent apie didėjantį ryžtą tą Rusijos įsivaizdavimą sutramdyti. Ji imasi kruvinų priemonių Ukrainoje, hibridinių manipuliacijų Moldovoje, o Serbijos atžvilgiu vyksta provokacijos, silpninančios demokratiją ir vėl gi – siekis nusitempti šią šalį į savo orbitą.

Trikdomi signalai – trikdoma Europa

Rusijos veiksmai kelia vis didesnę grėsmę ir civilinei šalių infrastruktūrai, pavyzdžiui, aviacijai ir jūrų transportui. 2025 metais Kaliningrado regione GPS klaidinimo šaltinių skaičius išaugo beveik dešimt kartų, o šie incidentai neapsiriboja tik aviacija. Lietuvoje, netoli sienos su Rusija, ūkininkai susiduria su sunkumais, nes klaidinama technika ir taip kenkiama jų auginamam derliui, o kai kurie laivai buvo priversti aplenkti Klaipėdos uostą dėl signalų trukdymo. Dėl šių veiksmų GPS gali rodyti asmens buvimo vietą kur nors Kaliningrado srityje arba gauti klaidingą laiką savo įrenginiuose. Apie tai diskutuota ir Plenarinės sesijos debatuose.

Ukraina – Europos saugumo skydas ir integracijos lyderė

Ukrainos šalis šiandien krauju moka už visos Europos saugumą. Šiame kontekste sveikintinas Europos Komisijos pirmininkės Ursulos von der Leyen akcentas apie Rytų flango stebėseną iš kosmoso realiu laiku bei dronų aljanso steigimą – tai realūs žingsniai į priekį stiprinant bendrą saugumą. Kaip tik šią savaitę Europos Parlamente lankėsi buvęs Ukrainos prezidentas Petro Porošenko. Susitikimuose su mumis, europarlamentarais, jis pabrėžė EP…] svarbą, išskirtinai palankų Ukrainai turinį, didelę debatų dalyvių kompetenciją. P. Porošenko akcentavo, kad net karo metu Ukrainai svarbu išsaugoti demokratinį valdymą ir žengti tvirtus žingsniu link narystės ES. Buvo pagerbtas ir Andrij Parubijaus, iškilaus Ukrainos politiko, neseniai nužudyto Lvive, atminimas.

Debatuose pasisakiau ir aš. Kalbėjau apie tai, kad nei minutės netikėjome rusų gera valia – jog jie kada nors norės taikos ar kad Rusijoje pakils sveiko proto jėgos. Ne, tikrai ne. Vadinasi, kelias tėra vienas – ginkluoti Ukrainą ir ginkluotis patiems. Nesame karo kurstytojai, o esame priversti žudiko agresoriaus savo vaikus nuo mažens mokyti konstruoti dronų uždangas. Tokia europinė realybė – „real politic“, terminas, kuriuo prieš porą dešimtmečių mėgome švaistytis.

Pabrėžiau, kad sankcijos yra teisingas kelias, bet jei jos būtų buvusios taikytos anksčiau, efektas būtų didesnis – dabar rusai jau susirado alternatyvų. Todėl šiandien kuo veiksmingiau nuteiksime visuomenę mums primestam hibridiniam karui, kuo anksčiau pajungsime mokslą ir technologijas Europos apginklavimui – tuo tvirčiau atgrasysime agresorių nuo pasikėsinimų prieš mūsų vertybes ir demokratiją.

Taip pat atkreipiau dėmesį, kad Ukraina net karo sąlygomis išlaiko reformų tempą: 2024 m. jos užsienio ir saugumo politikos derinimas su ES pasiekė 95 procentus. 2024 m. įvykę Vyriausybių susitikimai pažymėjo naują etapą Ukrainos integracijoje. Todėl dabar laikas atverti derybinius klasterius, vadovaujantis objektyviais kriterijais ir nuopelnais grindžiama pažanga. Tai aiškus kelias, kuriuo eidama Ukraina stiprina ne tik save, bet ir visą Europą.

EK pirmininkės Ursulos von der Leyen metinis pranešimas

Bene didžiausio dėmesio sulaukė EK pirmininkės Ursulos von der Leyen pranešimas. Jame nuskambėjo tiek įprastų, tiek naujų akcentų. Reaguota į Rusijos agresiją bei provokaciją Lenkijoje. Tarp jau minėtų aspektų pabrėžta ir kova su „šešėliniu“ rusų laivynu. Svarbus siūlymas panaudoti įšaldyto rusiško turto grynųjų pinigų likutį kaip paskolą Ukrainai, kurią ji turės gražinti tik tada, kai Rusija sumokės reparacijas. Vis dėlto pirmiausia karą būtina laimėti. Teigiamai vertintinas aiškus pažadas spartinti plėtros procesą – Ukrainos, Moldovos ir Vakarų Balkanų integraciją į ES.

Kalboje netrūko ir kitų temų: dėl situacijos Gazoje EK vadovė palaikė „dviejų valstybių“ sprendimą, gynė susitarimą su JAV dėl tarifų, pabrėžė Žaliojo kurso tęstinumą, energetinės nepriklausomybės užtikrinimą. Ypač reikšminga nuostata – visiškas rusiškų energijos išteklių atsisakymas. Socialinės politikos srityje akcentuotas Europos socialinis modelis, planai aprūpinti jaunas šeimas įperkamu būstu, riboti vaikų priėjimą prie socialinių tinklų („pirmiausia – vaikų, o ne pelno interesai“). Taip pat pateikti konkretūs siūlymai dėl apsaugos nuo dezinformacijos ir efektyvesnio migracijos valdymo.

Moldova prieš istorinį pasirinkimą

Moldovoje jau visai netrukus – parlamento rinkimai. Rugsėjo 28-osios datą galime lyginti su istoriniu pasirinkimu tarp europinės krypties ir Kremliaus manipuliacijų. Rusija Moldovoje invazijos nebando tankais – ji ateina hibridiniais veiksmais. Ji ateina kriptovaliutų kanalais finansuojamais „protestais“, rinkėjų papirkinėjimais, šešėliniais milijonais, dezinformacijos kampanijomis, primenančiomis matriošką: atidarai vieną – randi kitą, dar ciniškesnę, kurios tikslas – diskredituoti pasitikėjimą valdžios institucijomis. Ir vis dėlto Moldovoje matome pilietinę visuomenę, kuri atsilaiko. Matome diasporą, kuri aktyviai balsuoja ir gina europietišką ateitį. Tai motyvuoja, bet Moldova neturi tiek laiko, kiek kadaise turėjo Balkanai. Europos atsakomybė – padėti jai žengti į priekį ne tuščiais pažadais, o struktūrine parama, aiškiu narystės keliu ir atvira kova su hibridinėmis grėsmėmis. Moldova šiandien testuoja ne tik savo viltį proeuropietiškam rytojui – ji testuoja visos Europos gebėjimą veikti, kai priešas veikia negailestingai ir ciniškai.

Serbijos demokratijos išbandymas

Kalbant apie Serbiją, ji irgi galėtų būti apibūdinta kaip atsiradusi kryžkelėje. Protestus prieš valdžią imta malšti smurtu. Opozicija ir nepriklausomi žurnalistai yra persekiojami, o teisinė valstybė nuosekliai silpninama. Šie vaizdai primena Baltarusiją 2020-aisiais. Skirtumas tas, kad Serbija dar nėra diktatūra, tačiau dabartinė kryptis nesuderinama su Europos vertybėmis. Reikalingas tikslingas Europos veikimas, padedant Serbijai pasirinkti demokratijos kelią. Jeigu situacija negerės, negalime atmesti būtinų sankcijų tiems, kurie yra atsakingi už keliamą smurtą. Negalime leisti Serbijai tapti dar vienu Rusijos satelitu.

Taigi visos šios istorijos jungiasi į bendrą pasakojimą. Rusijos destruktyvūs užmojai neturi sienų, jos tikslai gerai žinomi, ir Europa privalo ryžtingiau telktis ir nedelsiant veikti. Instrumentai nevienodi – atviras pilnos apimties karas, aršios hibridinės provokacijos Moldovoje (ir ne tik), nerimo sėjimas Serbijoje, dabar jau – ir tiesioginė provokacija ES ir NATO valstybėje Lenkijoje. Kiekviename iš tų kritinių taškų sprendžiasi ne tik tų konkrečių valstybių, bet ir visos Europos ateitis.

2025.09.16

Liudas Mažylis. Minsko režimo santykių normalizacijos iliuzija

Baltarusijos ir Europos Sąjungos santykius ilgą laiką palaikė pasikartojantis konfliktų ir bendradarbiavimo ciklas. Jis leido režimui įsivaizduoti save esančiu pusiausvyroje tarp Rytų ir Vakarų. Šis ciklas veikė pagal aiškią logiką: represijos šalies viduje sukeldavo ES sankcijų bangas, kurios laikui bėgant buvo švelninamos, o Minskui atsirasdavo galimybių bent ribotam dialogui. Tačiau po 2020 m. prezidento rinkimų viskas pasikeitė. Masinės represijos, opozicijos slopinimas ir visiška priklausomybė nuo Maskvos nutraukė senąją rutiną. Baltarusija prarado net balansavimo regimybę ir įstrigo nuolatinės izoliacijos, represijų ir priklausomybės rate. Ar tai gali vėl pasikeisti?

Retrospektyviai vertinant, jau nuo 2004 metų ES pradėjo taikyti tikslines sankcijas Minsko pareigūnams. Po 2006 m. prezidento rinkimų, kai represijas patyrė opozicijos kandidatai ir protestuotojai, ES įvedė kelionių draudimus Lukašenkai bei aukštiems režimo pareigūnams. Vis dėlto jau po kelerių metų, 2008–2009 m., ES švelnino sankcijas, siekdama įtraukti Minską į Rytų partnerystės (EaP) iniciatyvą, o tai suteikė galimybę Baltarusijai dalyvauti kai kuriuose regioniniuose projektuose. Panašus modelis pasikartojo po 2010 m. rinkimų: brutalus protestų malšinimas vėl atvedė prie sankcijų, tačiau 2014–2016 m., kai Baltarusija ėmė demonstruoti „tarpininko“ vaidmenį dėl Ukrainos konflikto (Minsko susitarimai), ES atsargiai atnaujino dialogą. Todėl 2016 m. dalis sankcijų buvo suspenduota, o 2020 m. pradžioje netgi pasirašyti Vizų režimo palengvinimo ir readmisijos susitarimai, aiškiai parodę bandymą megzti platesnį bendradarbiavimą. Tačiau 2020 m. rugpjūčio prezidento rinkimai viską apvertė. Po masinių represijų ir tūkstančių areštų ES įvedė naują sankcijų bangą, apimančią aukščiausius režimo pareigūnus, vėliau – ekonomines priemones prieš kalio pramonę, naftos produktų eksportą ir finansų sektorių.

Praėjus penkeriems metams nuo griežčiausios visų laikų Minsko režimo izoliacijos, atsiranda naujos santykių „normalizacijos“ užuomazgos. Tokia išvada kyla dėl pastarųjų dienų įvykių, konkrečiai – JAV bandymo megzti diplomatinį dialogą su Minsku. Baltarusija po truputį grįžta į tarptautinės bendruomenės akiratį. Minsko strategija per 30 metų nesikeičia ir ją galima apibūdinti kaip „politinių kalinių mainais“: kaliniai iškeičiami į sankcijų lengvatas ir garantijas Baltarusijai. 2025 m. rugsėjo 11 d. Baltarusija paleido 52 politinius kalinius pagal susitarimą su JAV, o mainais Vašingtonas sutiko sušvelninti sankcijas „Belavia“ avialinijoms, leidžiant joms įsigyti atsarginių dalių ir atlikti lėktuvų techninę priežiūrą. Toks žingsnis ne tik pagerina Baltarusijos ekonominę padėtį. „Belavia“ ilgą laiką veikė kaip tranzito įrankis, padėjęs Maskvai apeiti kai kuriuos Vakarų ribojimus, užtikrindama logistiką ar personalo judėjimą. Atlaisvinus sankcijas, ši bendrovė gali dar aktyviau tapti jungiamąja grandimi tarp Baltarusijos ir Rusijos transporto bei prekybos sistemų, ypač karo prieš Ukrainą kontekste. Be to, ekonominės injekcijos į civilinės aviacijos sektorių mažina bendrą sankcijų spaudimą Minsko režimui, o tai reiškia, kad Lukašenka turi daugiau resursų palaikyti represinį aparatą ir kartu išlikti patikimu Kremliaus sąjungininku.

Akivaizdu, kad ne dėl geros valios Lukašenka paleidžia politinius kalinius. Jie priverstinai išsiunčiami iš šalies, tokiu būdu režimas atsikrato paskutinių pilietinės visuomenės dalyvių ir oponentų. Be to, toks selektyvus sankcijų švelninimas siunčia signalą, kad net be realių sisteminių reformų galima pasiekti Vakarų nuolaidų vien pasinaudojant politinių kalinių korta. Nereikia pamiršti, kad po šio paleidimo Baltarusijos kalėjimuose tebėra maždaug 1150– 1200 politinių kalinių. Netaikant tolimesnio politinio, ekonominio ir diplomatinio spaudimo, Lukašenka neturės jokios motyvacijos paleisti likusių. Bendrai reikia kritiškai vertinti bet kokias santykių gaivinimo užuomazgas. Pavyzdžiui, 2025 rugpjūčio 8 d. „Time“ žurnalas paskelbė publikaciją apie Lukašenką, taip netiesiogiai suteikdamas jam papildomą viešumo platformą. Toks dėmesys autoritariniam lyderiui iš dalies legitimizuoja režimą, atsakingą už sistemingus žmogaus teisių pažeidimus ir represijas prieš pilietinę visuomenę. Šiuo metu Minskas norėtų įgyti „derybininko“ vaidmenį Rusijos kare prieš Ukrainą, vaizduodamasis taikdariu. Žinoma, ne už dyką. Tačiau apie kokį neutralumą galimą kalbėti, kai iš Baltarusijos teritorijos raketomis apšaudoma Ukraina? Baltarusija aktyviai remia ir dalyvauja „Zapad 2025“, kuriose simuliuojamos karo prieš Europą ir Baltijos šalis situacijos. Oficialiai jose turėtų dalyvauti apie 13 tūkst. Karių, tačiau neoficialūs šaltiniai kalba ir apie branduolinių scenarijų imitaciją bei naujų raketinių sistemų bandymus. Dar daugiau geopolitinės nežinomybės įnešė faktas, kad pratybose kaip stebėtojai dalyvavo du JAV karininkai – precedento neturintis įvykis, kurį kol kas sunku interpretuoti.

Dar prieš prasidedant šiems keistiems Minsko diplomatiniams manevrams, 2025 m. birželį kreipiausi į Europos Komisiją dėl „Zapad 2025“, ragindamas įvertinti ES išorinių sienų saugumą ir sumažinti karinio incidento riziką prie rytinės sienos. Todėl reikia pasidžiaugti, kad Komisija aktyviai dalyvauja rengiantis hibridinėms grėsmėms, įskaitant galimas saugumo, kibernetines ir hibridines rizikas, susijusias su „Zapad 2025“. Europos Parlamente toliau smerkiame Minsko režimą bei reikalaujame daugiau tikslinių bei ekonominių sankcijų. Šiais metais Parlamente balsavome bent dėl dviejų rezoliucijų, skirtų pasmerkti netikrus prezidento rinkimus, vykusius 2025 m. sausį, ir smurtą prieš politinius kalinius. 2025 m. balandžio 3 d. Europos Parlamente išreiškėme palaikymą iniciatyvai sukurti teisinį mechanizmą, skirtą identifikuoti, įšaldyti ir konfiskuoti visą Lukašenkos bei jo aplinkos narių turtą už Baltarusijos ribų. Šis mechanizmas užtikrintų konfiskuoto turto ir lėšų perkėlimą į specialų fondą, skirtą Baltarusijos režimo represijų aukoms remti. Verta paminėti, kad nuo 2020 m. ES aktyviai remia Baltarusijos pilietinę visuomenę, nepriklausomą žiniasklaidą, švietimą ir kultūrą, tam paskirdama beveik 170 mln. eurų pagal Kaimynystės, plėtros ir tarptautinio bendradarbiavimo priemonę (NDICI).

Šiandien ekonominiu ir kariniu lygmeniu Minskas yra visiškai įtrauktas į Kremliaus orbitą. Tai reiškia, kad šalies ateitis priklausys nuo to, ar Vakarai sugebės išlaikyti principingą poziciją – toliau taikyti sankcijas už represijas ir karo bendrininkavimą. Jokių režimo „atšilimo“ ženklų nesimato. Todėl apie jokią santykių normalizaciją su Minsku nederėtų svarstyti.