Andrius Kubilius. Populizmas Naujojoje Europoje: pradžios pabaiga ar pabaigos pradžia?

2023-11-08 | Europos Sąjunga, European Union, Lietuva

Pirmą sykį publikuota 2023 m. spalio 22 d.

2024 metais minėsime „Naujosios Europos“ dvidešimtmetį – gegužės 1-ąją sukaks 20 metų kai 8 Centrinės Europos ir Baltijos valstybės tapo Europos Sąjungos narėmis. Šiek tiek vėliau prie jų prisijungė Rumunija ir Bulgarija, ir paskutinė – Kroatija.

Kažkas iš amerikiečių visas šias naujokes pakrikštijo „Naujoji Europa“ dėl jų skirtumų nuo „Senosios Europos“, ir šis „Naujosios Europos“ titulas liko prigijęs.

Naujoji Europa, su naryste Europos Sąjungoje įgijusi galimybę įsijungti į žymiai turtingesnę ES Bendrąją rinką ir gaudama milijardinę finansinę paramą iš Europos Sąjungos fondų, per šiuos du dešimtmečius sugebėjo sparčiai augti ir vytis Senosios Europos ekonominio išsivystymo lygį.

Žiūrint į Naujosios Europos paskutinių šimtmečių liūdną istorinę patirtį, toks paskutinių dešimtmečių šio regiono sėkmės šuolis galėtų visuotinai būti vertinamas kaip stebuklas. Naujoji Europa turėtų būti didžiausia Europos Sąjungos entuziastė, nenustojanti šlovinti šio Senosios Europos pokarinio išradimo.

Tačiau taip nėra. Per paskutinį dešimtmetį Naujoji Europa tapo tuo regionu, kur valdžių sluoksniuose sparčiai plito antieuropietiškas populizmas, europietiškų teisinės valstybės ir demokratijos taisyklių bei tradicijų nesilaikymas ir „veto“ šantažo kultūros plėtra. Orbano Vengrija, neseniai Kačinskio Lenkija, šiek tiek anksčiau Babišo Čekija, o dabar ir Fico Slovakija buvo ir yra tokio populizmo vėliavnešiais, gąsdinančiais visą Europos Sąjungą. Prieš kelis metus Karbauskio idėjos Lietuvai taip pat buvo tos pačios krypties. Lietuvoje jos ir šiandien vis besikeičiančiais pavidalais nenustoja sklandyti tarp Daukanto aikštės ir dabartinės Seimo opozicijos.

Todėl verta žymiai giliau panagrinėti Naujosios Europos populizmo bangos priežastis ir tai, kur šiuo metu visa Naujoji Europa yra: tokios bangos pradžioje ir bangos pikas mūsų dar tik laukia, ar jau matome ir bangos atoslūgio pradžią? Ir ką su visu tuo mums daryti Lietuvoje, nes esame tos pačios Naujosios Europos dalis?

Spalio viduryje įvykusių rinkimų Lenkijoje rezultatai leidžia su didesniu optimizmu žiūrėti ne tik į Lenkijos, bet ir į visos Naujosios Europos, ypač Centrinės Europos, perspektyvas kovojant su šio laikotarpio populizmo pandemija Naujojoje Europoje. Ne tik Lenkija sugrįžo į Europą, bet, tikėtina, kad ir Europa sugrįžta ne tik į Lenkiją, bet ir į visą Centrinę Europą.

Kodėl esu toks santūrus optimistas?

Ieškant atsakymo į tokį klausimą, visų pirma reikia šiek tiek giliau panagrinėti tokio populizmo priežastis ir jo metodus Naujojoje Europoje.

Pradžioje reikia atsakyti į klausimą, kodėl ir kaip Naujojoje Europoje atsirado užsakymas populizmui, antra – reikia atsakyti į klausimą, kodėl toks populizmas toje pačioje Naujojoje Europoje tapo antieuropietišku populizmu.

Akivaizdu, kad populizmas nėra svetimas reiškinys šių dienų demokratiniam pasauliui. Tiek Europoje, tiek Jungtinėse Amerikos Valstijose gausu jo pavyzdžių: Le Pen Prancūzijoje, AfD Vokietijoje, trumpistai Junginėse Valstijose rinkimuose sulaukia nemažos sėkmės, visur naudodami tą pačią populizmo „sėkmės“ formulę: primityviai nurodydami nelabai išsilavinusiai elektorato daliai kas yra jų „priešas“, ir parodydami, kaip su tuo priešu yra ir bus kovojama.

Yra žinomas tokių „priešų“ standartinio meniu sąrašas, nuo seno sėkmingai naudojamas ir vis atnaujinamas: pasaulinis žydų, masonų ar gėjų sąmokslas, neo-liberalizmas, globalizacija ir Europos Sąjunga. Istorinė populistų patirtis rodo, kad šių „priešų“ įvardijimas ir tariama kova su jais pakankamai efektyviai mobilizuoja gausius rinkėjų būrius.

Šią sėkmės formulę dar XX a. pirmojoje pusėje suformulavo garsus vokiečių politikos filosofas Karlas Šmitas (Carl Schmitt), teigęs, kad svarbiausia politikų funkcija yra įvardinti priešus ir su jais kovoti. Tokią K.Šmito atrastą politikos esmės formulę mėgo Hitleris, ja žavėjosi nuo bolševikų pabėgęs rusų filosofas I.Iljinas, kurio veikalais dabar žavisi Putinas ir Kremliaus elitas.

Šis Putino Rusijoje išbandytas populizmo arsenalas taip pat buvo pradėtas naudoti pakankamai efektyviai ir Naujojoje Europoje. Tai nebūtinai reiškia, kad Naujojoje Europoje jis buvo skleidžiamas išimtinai tik Kremliaus pastangomis (nors Kremlius mielai tai skleidė tiek Naujojoje, tiek ir Senojoje Europoje). Lenkijos Kačinskio negali įtarti simpatijomis Kremliui, tačiau Kremliaus atrandami propagandinės kovos prieš pagrindinius Rusijos „priešus“ metodai: prieš gėjų Europą ir Vakarų liberalią demokratiją, ar tariama kova už tradicines šeimos vertybes, labai greitai tapo naudojami ir Naujosios Europos populistų. Tame tarpe ir Lenkijoje. Ir Lietuvoje.

Naujojoje Europoje toks populizmas buvo išimtinai tik politikos lyderių populizmas. Tokiam populizmui gabūs politikos lyderiai teigė ir diegė savo visuomenėse tokį „priešų“ supratimą, tokiai propagandai telkdami savo rankose vis didesnes žiniasklaidos kontrolės galias ir tam reikalingus finansus. Platūs Naujosios Europos visuomenės sluoksniai buvo pasirengę atsiduoti tokiai propagandinei indoktrinacijai. Tai tapo efektyviu būdu užimti valdžią ir ją pakankamai ilgai išlaikyti.

Pirmieji to požymiai atsirado jau apie 2000 m., o įsitvirtinti pradėjo apie 2010 m. su V.Orbanu, kuris pradžioje kaip „priešą“ atrado Sorošą, o po to ir visą Europos Sąjungą bei liberalią demokratiją. Tuo netrukus pasekė J.Kačinskis ir PiS Lenkijoje, jau 2015 metais paskelbę, kad didžiausieji Lenkijos priešai šalia LGBT, yra Vokietija, Vokietijos valdoma Europos Sąjunga ir Vokietijai tarnaujantis D.Tuskas. 2017 metais Čekijos Premjeru tapo vienas turtingiausių verslininkų A.Babišas, pagarsėjęs savo konfliktais su Europa Sąjunga. Prieš mėnesį Slovakijoje į valdžią vėl sugrįžo R.Ficas, šį kartą garsiai deklaruodamas anti-ukrainietišką, o tuo pačiu ir antieuropietišką poziciją. Antieuropietiškas populizmas Naujojoje Europoje garantuoja politinį ilgaamžiškumą: V.Orbanas, R.Ficas, J.Kačinskis yra Naujosios Europos valdžios kadencijų rekordininkai, tuo tarpu A.Babišas šiuo metu Čekijoje vėl mėgaujasi populiariausio politiko statusu.

Lietuvai tokios populizmo tendencijos per paskutinius dvidešimt metų taip pat nebuvo svetimos. Pirmasis tradicinį populizmo instrumentarijų sėkmingai išnaudojo R.Paksas, vėliau sekė V.Uspaskicho populistinės sėkmės periodas. R.Karbauskis, naudodamas tokią pačią populizmo formulę, sulaukė sėkmės 2016 metų rinkimuose. Jo įvardijamų „priešų“ arsenalas buvo platus – nuo Landsbergio ir Kubiliaus iki globalizacijos ir globalios Lietuvos koncepcijos, Europos Sąjungos ir Briuselio biurokratų, neoliberalizmo, Stambulo Konvencijos ir LGBT, ir net iki „w“ raidės ar McDonald‘s iškabų.

Žiūrint į lietuvišką antieuropietiško populizmo istoriją yra nesunku įžvelgti vieną dėsnį, kad jis buvo ir yra susijęs visų pirma su tais politikos lyderiais, kurie kartu buvo ir stambūs verslo lyderiai. O toks verslas Lietuvoje buvo kuriamas, remiantis ne tik ryšiais Rusijoje, bet ir pasinaudojant stambia europietiškų fondų parama.

Labai panašių sąsajų galima atrasti ir Centrinėje Europoje: Čekijos A.Babišas yra ne tik milijardierius, bet ir sulaukęs ne vieno ES prokurorų tyrimo dėl jo paties korupcijos, savo verslui panaudojant ES fondų paramą, V.Orbanas jau seniai garsėja kaip spėjęs sukurti sau palankią bičiulių ir bendražygių verslo ir žinaisklaidos imperiją, kuri padeda jam monopolizuoti valdžią. Ir skirstyti ES fondų lėšas. J.Kačinskis ir PiS naudojo ES lėšas tam, kad išskirtinai stiprintų jiems palankias visuomenės grupes. Tokį reiškinį kai kurie Naujosios Europos akademiniai tyrinėtojai pavadino „didžiąja“ korupciją, taip atskirdami ją nuo „normalios“ korupcijos, kai kas nors, užimdamas valdišką postą, pasirūpina ir savo verslu. 2018 metais R.Ficas buvo priverstas atsistatydinti, nes kilo pagrįstų įtarimų, kad žinomas žurnalistas Janas Kučiakas ir jo draugė buvo nužudyti, nes žurnalistas siekė ištirti stambaus masto korupciją skirstant ES fondų lėšas, susijusią su Premjero aplinka. Dabar R.Ficas susigrąžino valdžią tam, kad (kaip pats skelbia) išvaikytų visus prokurorus ir tyrėjus, kurie jam iki šiol gadina gyvenimą.

Taigi, Naujosios Europos antieuropietiško populizmo bangos pagrindinė priežastis yra pačios Europos Sąjungos fondai ir pinigai, skirti paremti pačios Naujosios Europos vystymąsi. Tokie pinigai ir galimybė juos skirstyti kai ką gundo siekti valdžios bet kokia kaina ir bet kokio populizmo kaina, o po to naudoti tokius pinigus ir tam, kad būtų galima išlaikyti valdžią. Naujojoje Europoje populiariausias ir efektyviausias valdžios užėmimui ar jos išlaikymui populizmas yra antieuropietiškas populizmas. Štai taip ir gauname paradoksą – dosnioji Europos Sąjunga pati yra pagrindinė antieuropietiško populizmo Naujojoje Europoje priežastis. Ir tokio antieuropietiško populizmo bangų Naujojoje Europoje matysime tol, kol Naujoji Europa pati netaps finansine donore. Tada baigsis pagundos populistiniais metodais veržtis į valdžią vardan prieigos prie ES fondų. Kaip kažkada baigėsi veržimosi į valdžią vardan „prichvatizavimo“ laikotarpis. Atsiras kitų pagundų, vardan ko kas nors populistiškai veršis į valdžią, bet galima spėti, kad tame bus mažiau tiesioginių verslo interesų, o tuo pačiu ir mažiau politinės galios. Ir todėl tai bus mažiau pavojinga.

O kol kas ir mes Lietuvoje dar nesame toli pabėgę nuo antieuropietiško populizmo pavojų. Nors R.Karbauskio populizmo banga lyg ir atslūgo, tačiau tai nereiškia, kad kitų metų rinkimuose neatsiras naujos populizmo ir antieuropietiškos bangos požymių. Europiniai pinigai dar nesibaigia, būsimas Seimas ir Vyriausybė bei Prezidentas iki 2027 metų turės Briuselyje tartis ir derėtis dėl ES naujos finansinės perspektyvos 2027-2034 metams, kurioje bus apibrėžta kiek ir kam lėšų gaus ir Lietuva. Kai kam ir Lietuvoje gali pasirodyti, kad tokių derybų laikotarpiu Lietuvoje geriau turėti sukalbamesnę, dideliems interesams labiau „savą“ valdžią, nei dabartinė „nesukalbamų“ konservatorių ir liberalų valdžia.

Kaip to bus bandoma pasiekti?

Ir vėl kažkam teks išnaudoti antieuropietiško populizmo mobilizacinę galią. Instrumentai tam yra parengti: maršininkai ir celofanai, su už jų šmėžuojančiais Kremliaus agentėliais, janutienių jutūbai ir Daukanto aikštės palankumas – viskas tam bus panaudota. Tame aktyviai dalyvaus visas kairysis politinis arsenalas, nesvarbu kaip šiandien vadinasi: valstiečiais, demokratais ar socialdemokratais, ar tiesiog žemaitaičiais ir gražuliais. Visi jie vienaip ar kitaip glausis po Nausėdos ir Vėgelės sparnais, net jeigu pastarieji ir vaizduos, kad „jie čia yra ne prie ko“.

Būsimuose rinkimuose kova bus ne tarp politinės kairės ir dešinės pasirinkimų, o tarp populizmo ir nepopulizmo. Ir populizmas labai ryškiai links link antieuropietiškumo. Prezidento rinkimuose matysime ne tiek Nausėdos ir Šimonytės kovą, kiek tuščio populizmo ir dalykiško anti-populizmo dvikovą.

Nepopulizmas Lietuvoje nuo pat 1990-ųjų buvo, yra ir bus būdingas tik sveikai centro-dešinei, nors ir jai savo viduje pastoviai tenka stabdyti antieuropietiškas pagundas.

Ir pabaigai turiu atsakyti į klausimą, kodėl šio teksto pradžioje rašiau, kad esu santūrus optimistas žiūrint į ilgalaikes anti-europietiško populizmo perspektyvas tiek Naujojoje Europoje, tiek ir Lietuvoje?

Todėl, kad mano manymu kitų metų rinkimai Lietuvoje gali būti paskutiniai rinkimai, kai europietiškam nepopulizmui teks rungtis su visam regionui būdingu antieuropietišku populizmu. Vėliau tikėtina erdvė antieuropietiško populizmo bangoms ims ryškiai trauktis.

Kodėl taip galvoju?

Visų pirma todėl, kad dar šio dešimtmečio pabaigoje, ypač tuo atveju, jei Ukraina iki to laiko taps ES nare, Lietuva iš ES paramos gavėjos taps ES donore. Tuo pačiu nebeliks tokios aštrios pagundos kažkam veržtis į valdžią ir vardan to „plauti“ žmonių protus su visa anti-europietiška retorika. Tada ir paaiškės, kad dauguma lietuvių tikrai džiaugiasi tuo, kad esame ES nariai ir jie nori gyventi pagal europietiškas taisykles, tradicijas bei supratimus, tame tarpe ir žmogaus teisių reikaluose.

Antra, todėl, kad rinkimai Lenkijoje parodė, jog jaunoji karta „nebeperka“ visos tos antieuropietiškos retorikos ir gąsdinimų Briuselio keliamais pavojais tradicinėms vertybėms. Yra tikėtina, kad ir Lietuvoje stebėsime didesnį jaunosios kartos atsparumą populizmo bacilai.

Yra tikimybė, kad šio dešimtmečio pabaigoje Naujoji Europa ir Senoji Europa pagaliau supanašės: antieuropietiško populizmo ir pro-kremliško idiotizmo visur bus šioks toks kiekis, bet jis nebebus dominuojantis. Deja, tokio dominavimo šiandien vis dar yra kai kur Naujojoje Europoje.

Lietuva, kartu su naująja Lenkija, gali būti Naujosios Europos sveikimo nuo populizmo pandemijos priešakyje. To ir palinkėkime sau!