Liudas Mažylis. Kaip Europa turėtų reaguoti į kraštutinę dešiniąją?
2026-10-21 | Rinkimai, Europos SąjungaAr privalome „kabintis“ už kraštutinių dešiniųjų „grėsmės“? Manau, kad ne. Nėra ko diskutuoti su tais, kurie tik „kabinasi“ prie centro dešinės partijų programų ir ant jos kritikos bando „plaukti“ į reitingų viršūnes. Taigi, verta eiti į politikos pozityvą, o ne į primetamas diskusijas be turinio. Ir vis dėlto manyje nerimsta politikos analitikas. Žingeidu: kaip gi ta kraštutinė dešinė „suveikia“, kad vis dėlto paveikia balsuotojų mąstymą? Vienur kraštutinė dešinė pasiekia tam tikrų rezultatų, o kitur beviltiškai pralaimi. Vis dėlto šie svyravimai nepaneigia susiklosčiusios ilgalaikės tendencijos, kad per pastaruosius dešimtmečius kraštutinė dešinė išsikapstė iš politikos paraščių ir yra nuolat minima. Prieš aptariant konkrečiai kraštutinės dešinės fenomeną, verta atskirti tris partijų grupes: antidemokratines partijas, kurios teigia, kad liberalioji parlamentinė demokratija atgyveno; natyvistus, t. y. antiimigracines jėgas, kurios tiesiog teigia „mūsų tauta pirmiausia“ ir nebūtinai yra populistinės; ir populistus, kurie visuomenę skirsto į „mus“ ir „juos“, t. y. jų nekenčiamą elitą. Akademinės „PopuList“ duomenų bazės duomenimis, šiandien beveik kas ketvirtas Europos rinkėjas nacionaliniuose rinkimuose atiduoda savo balsą už kraštutinių dešiniųjų partijas. Todėl esminis klausimas yra ne tai, ar kraštutinė dešinė Europoje stiprėja, o kodėl vienur ji įleidžia šaknis, o kitur atsitraukia, ir ką tai reiškia Europos Sąjungai. 2027 m. Europos laukia virtinė rinkimų, kurie turi reikšmės ne vien nacionaliniu lygmeniu, tačiau svarbūs ir visai Europos Sąjungai. Ryškiausi iš jų bus Prancūzijos prezidento rinkimai, o parlamento rinkimai vyks Estijoje, Suomijoje, Graikijoje, Slovakijoje, Lenkijoje, Italijoje. Ispanijoje, reaguojant į šalyje kilusius protestus, paskelbti pirmalaikiai visuotiniai rinkimai. Svarbūs ir jau prasidėję Vokietijos žemių parlamentų rinkimai. Kiekvienos žemės vyriausybė deleguoja atstovus į Bundesratą, todėl valdžios pasikeitimas vienoje žemėje gali pakeisti jėgų pusiausvyrą priimant federalinius įstatymus.
Kraštutinės dešinės kilimo Europoje negalima paaiškinti viena priežastimi. Dažnai tai lemia kelių veiksnių samplaika, kurioje vyrauja ekonominis, kultūrinis ir politinis nusivylimas. Tyrimai rodo, kad vienas iš faktorių yra politinė pasiūla, t.y. tai, kaip visuomenės nusivylimą kraštutinė dešinė sugeba paversti balsais ir kaip į jį reaguoja jų konkurentai. Kylio pasaulio ekonomikos instituto ekonomistai nustatė, kad po finansų krizių kraštutinių dešiniųjų partijų balsų dalis vidutiniškai išauga maždaug trečdaliu, o po įprastų ekonomikos nuosmukių tokio poveikio nėra. Tokiais atvejais finansų krizė suvokiama kaip politinio elito klaidų ir neteisybės pasekmė: juk nuostolius patiria paprasti žmonės. Prie krizių prisideda ilgalaikis globalizacijos poveikis. Italijos universiteto tyrėjų analizė atskleidė, kad regionuose, kurių pramonę labiausiai paveikė importo iš Kinijos konkurencija, išaugo parama nacionalistinėms ir radikaliosios dešinės partijoms. Žmonės, kurie jaučiasi globalizacijos palikti nuošalyje, atranda savo balsą, girdėdami dešiniųjų populistų dažnai pabrėžiamą žinią, kad paprasti piliečiai turi „atsikovoti kontrolę“. Vis dėlto vien ekonomika nepaaiškina, kodėl kraštutinė dešinė reiškiasi ir turtingose, žemo nedarbo lygio valstybėse, tokiose kaip Austrija ar Nyderlandai. Be ekonominio nusivylimo, parama dešiniajam populizmui siejama su kultūrinėmis nuoskaudomis ir reakcija į sparčius socialinius pokyčius. Subjektyvus piliečių jausmas, kad jų vaidmuo visuomenėje menkėja, nors anksčiau jų vertybės ir darbas buvo visuomenės centre, sudėliojo takoskyrą tarp liberalėjančios visuomenės ir piliečių, pasijuntančių už jos ribų. Migracija tapo klausimu, kuriame ekonominis nerimas ir kultūrinis nesaugumas susilieja, tačiau kraštutinės dešinės rezultatus dažnai lemia ne tiek pačios visuomenės nuostatos, kiek tai, kokią vietą migracija užima darbotvarkėje. Per pastarąjį dešimtmetį kraštutinė dešinė savaip „profesionalėjo“. Vienos partijos švelnino retoriką, atsisakė raginimų išstoti iš ES, mokėsi valdyti savivaldybes, rinkosi charizmatiškus kandidatus ir bandė negatyvią protesto žinią keisti pozityvia. Tie patys mechanizmai paaiškina ir atvirkštinius atvejus, rodančius, kad kraštutinės dešinės kilimas nėra lygus. Vengrijoje ekonominio nusivylimo logika atsisuko prieš pačius populistus, kai ekonomikos augimas sustojo, o anuometinis charizmatiškas opozicijos lyderis, remiamas nepriklausomos žiniasklaidos ir vietos aktyvizmo, pasiūlė patikimą alternatyvą ir net šešiolika metų valdžios „piramidę“ kūrusi „Fidesz“ pralaimėjo. Bendri dėsningumai gali paaiškinti, kraštutinės dešinės Europoje stiprėjimą, tačiau jos likimą kiekvienoje valstybėje galiausiai lemia ir nacionalinės aplinkybės. Yra valstybių, kuriose kraštutinių dešiniųjų partijos atsiradę valdančiojoje daugumoje. Kitur jų įtaka vis auga, tačiau susiduria su kategorišku kitų partijų atsisakymu bendradarbiauti. Dar kitur jos praranda rinkėjų paramą ir valdžia išsprūsta iš jų rankų. Kitaip tariant, kraštutinės dešinės sėkmė nėra nei neišvengiama, nei vien struktūrinių jėgų padarinys. Ji priklauso ir nuo to, ar demokratinė pagrindinė srovė geba įtikinamai atsakyti į nusivylimą.
Daugiausia dėmesio šį rudenį sulaukė Vokietija, kur per dvi savaites įvyko treji žemių rinkimai su kontrastingais rezultatais. Rugsėjo 6-osios vakarą „Alternatyva Vokietijai“ (AfD) Magdeburge šventė „istorinę“ pergalę. Saksonijoje-Anhalte jiems tetrūko trijų mandatų iki absoliučios daugumos. Po dviejų savaičių AfD laimėjo ir Meklenburge-Pomeranijoje. Rinkėjų neatbaidė net tai, kad Konstitucijos apsaugos tarnyba Saksonijos-Anhalto skyrių nuo 2023 m. laiko patvirtintais dešiniaisiais ekstremistais. Vis dėlto absoliučios daugumos AfD neturi, todėl valdyti jai reikės partnerio arba kitų frakcijų paramos. Tačiau vienintelė partija, kuri neatmeta bendradarbiavimo su AfD yra Sahros Wagenknecht sąjunga (BSW), toks pasirinkimas gali atrodyti kurioziškas, nes BSW paprastai apibūdinama kaip kairioji ar net kraštutinės kairės partija, pasižyminti populistinėmis ir nacionalistinėmis tendencijomis. Tačiau abi partijos turi akivaizdžių sąlyčio taškų – jos pasisako už griežtesnę migracijos politiką, ragina nutraukti karinę paramą Ukrainai ir tvirtina, kad žodžio laisvė Vokietijoje ribojama. Įdomiai balsavo Berlynas: sostinėje rinkimus užtikrintai laimėjo Kairioji partija (Die Linke). Kažin ar asmeniškai mane gali džiuginti kairiųjų pergalė, o dar kur, Berlyne, su kuriuo mane sieja tiek sentimentų, gi kaip tik ten atsirado mūsų Aktas… Bet štai jums formalus atsakymas: bet kraštutinė dešinė ten nelaimėjo. Pagrindinė partijų debatų tema buvo būsto klausimas. Apklausos metu, būsto rinką ir nuomos kainas svarbiausia problema įvardija 53 procentai Berlyno gyventojų. Kairiųjų pažadais šią problemą išspręsti įtikėjo 34 procentų. Na, su kairiaisiais – dėl socialinių programų, dėl darbo vietų, dėl skurdo mažinimo – mes pasirungsim, ir, tikiuosi, ilgainiui – sėkmingai.
Kitų metų pavasarį Prancūzija rinks naują prezidentą, ir pasirengimas šiems rinkimams jau prasidėjo. Visuomenės nuotaikos rodo stiprų pokyčių troškimą. Iš to kyla situacija, kad daugumą potencialių balsų surenka kraštutinės jėgos – ir kairės, ir dešinės. Ilgiausiai didžiausią neaiškumą kėlė Marine Le Pen padėtis. Paryžiaus apeliacinis teismas paliko galioti apkaltinamąjį nuosprendį jai dėl Europos Parlamento lėšų pasisavinimo, tačiau sutrumpino draudimą eiti renkamas pareigas iki 45 mėnesių, iš kurių 30 atidedant. O likusius 15 mėnesių Le Pen jau atliko, tad 2027 m. balandį ji galės kandidatuoti. Teismas taip pat skyrė jai ir trejų metų laisvės atėmimo bausmę. Dveji metai atidėti, o vienerius metus ji turės išbūti namuose su elektroninio stebėjimo priemone. Anksčiau Le Pen buvo pareiškusi, kad su elektronine apyranke nekandidatuotų, o paskui ji vis dėlto paskelbė esanti kandidatė ir pranešė apskųsianti sprendimą kasaciniam teismui. Pagal naujausias apklausas Marine Le Pen pirmajame prezidento rinkimų ture surinktų nuo 30 iki 36 proc. balsų, taigi beveik dvigubai daugiau nei artimiausi jos varžovai. Esminės jos partijos idėjos yra susijusios su imigracija, ES teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principo panaikinimu. Paminėtina, kad kraštutinė dešinė „tradiciškai“ palanki Maskvai, Kremliaus režimui. 2014 m. Nacionalinis susivienijimas gavo paskolą iš Rusijos banko, o Le Pen viešai pateisino Krymo aneksiją. Po 2022 m. Rusijos invazijos į Ukrainą partijos retorika pakito, tačiau abejonių dėl jos požiūrio į Maskvą išlieka. Jeigu Le Pen laimėtų rinkimus, tai kraštutinė dešinė pirmą kartą perimtų prezidento valdžią vienoje iš Europos Sąjungos steigėjų valstybių, vienintelėje Sąjungos branduolinėje valstybėje ir nuolatinėje JT Saugumo Tarybos narėje. Vis dėlto iki rinkimų liko daugiau nei šeši mėnesiai, o apklausos atspindi tik dabartinį jėgų santykį, o ne būsimų rinkimų rezultatą.
Visi šie rinkimai svarbūs ne vien nacionaliniu mastu, nes jų rezultatai tiesiogiai veikia Europos Sąjungą. Europos Vadovų Taryba svarbiausius sprendimus priima bendru sutarimu, todėl labai svarbu, kas sėdi prie šio stalo. Šiandien prie jo sėdi Giorgia Meloni, vadovaujanti kraštutinių dešiniųjų partijai „Italijos broliai“. Prie jo sėdi ir Robertas Fico bei Andrejus Babišas, kurių koalicijose dalyvauja kraštutinių dešiniųjų partijos. Vengrijoje po Viktoro Orbáno pralaimėjimo nebeliko vadovo, kuris ilgus metus nuosekliai stabdė sankcijas Rusijai ir paramą Ukrainai. Vis dėlto, Vengrijos pozicija Ukrainos atžvilgiu išlieka rezervuota. Kiekvienas naujas kraštutinės dešinės vadovas gali paversti nacionalinių reikalavimų erdve ir derybas dėl 2028-2034 m. daugiametės finansinės programos, kuri taip pat tvirtinama visų valstybių bendru sutarimu.
Bet visa tai – veikiau politologiniai svarstymai. O politikos praktikoje stengtis „perspjauti“ kraštutiniuosius, manau, nebūtina.