2024.04.29

A. Kubilius ir R. Juknevičienė: Per penkeris metus sugebėjome pasiekti labai nemažai

Europarlamentarai Rasa Juknevičienė ir Andrius Kubilius paskutinėje savaitės apžvalgoje iš Strasbūro plenarinės sesijos apibendrino per penkeris metus Europos Parlamente nuveiktus darbus ir kilusius iššūkius bei artėjančius EP rinkimus.

“Nelengvas buvo šis laikotarpis ir Lietuvos, ir Europos, ir pasaulio žmonėms. Čia, Europos Parlamente, niekas nuo įsikūrimo nepamena tokios kadencijos, kurioje būtų du visiškai nauji ir netikėti išbandymai. Pandemija jau beveik užmiršta ir atrodo, kaip visai lengvas laikotarpis. Nors iš tikrųjų, nelengvas. Praradome dvejus metus, nes buvo uždraustos kelionės, negalėjome bendrauti. Po to – Rusijos karas prieš Ukrainą, kuris labai stipriai apvertė viską aukštyn kojomis”, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Ji pasiūlė praėjusią kadenciją apibendrinti per užsienio politikos prizmę, nes kai kas teigia, kad neva užsienio politika Europos Parlamente yra visiškai nesvarbus dalykas ir net nebūtina čia dalyvauti ir kažką bandyti veikti, nes tai visai ne Europos Parlamento reikalas.

“Tai ateina iš konkurentų Europos Parlamento rinkimuose. Ir labai liūdna, kad tai ateina iš aplinkos žmogaus, kuris čia penkerius metus dirbo Lietuvos deleguotu Komisaru”, – sakė EP narė.

A. Kubilius teigė, kad jo tai visai nestebina.

“Kai kas, tikriausiai, jaučiasi silpnai užsienio politikos, geopolitinio saugumo reikaluose, todėl bando pasakyti, kad Europos Parlamentas užsienio politikoje nieko nereiškia”, – kalbėjo europarlamentaras.

Jo nuomone, apskritai yra sunkiai suvokiama, kas yra užsienio politika. Užsienio politikoje įstatymų, nutarimų ar direktyvų yra mažiau, nei finansų ar energetikos srityse. Užsienio politikoje labai svarbu yra tam tikrų nuostatų formulavimas.

“Tiek LR Seimas, tiek Europos Parlamentas šitoje vietoje vaidina svarbų vaidmenį. Daug kam atrodo, kad Europos Parlamento veikla yra mygtukų spaudymas. Noriu priminti, kad pats žodis Parlamentas yra kilęs iš prancūziško žodžio parle, kuris reiškia “kalbėti” ir susikalbėti, diskutuoti, ginčytis. Karas pakeitė labai daug. Mes patys pajutome, kad kartu su Komisija bei lyderiais galime labai stipriai įtakoti nuostatų formulavimą. Mes sugebėjome pasiekti labai nemažai: tavo, Rasa, pareigos pačioje didžiausioje Europos liaudies partijos frakcijoje ir dėl to atsiradusios galimybės, pačios didžiausios frakcijos idėjų formulavimas ir sklaida Ukrainos bei kitų geopolitinių iššūkių reikaluose”, – dėstė A. Kubilius.

Jo vertinimu, per praeitus penkeris metus padaryta tikrai labai nemažai.

R. Juknevičienės teigimu, šio karo akivaizdoje nebėra užsienio ir vidaus politikos.

“Tai, kas vyksta Ukrainos fronte ir ką mes bandėme daryti Vakarų fronte, nulems Lietuvos ir Europos Sąjungos visų lygių politikas”, – akcentavo europarlamnetarė.

Šią savaitę Europos Parlamente buvo labai gražiai paminėtas Lietuvos ir kitų valstybių įstojimo į Europos Sąjungą 20-metis. EK pirmininkė Ursula von der Leyen taip ir pasakė, kad, jei Ukraina pralaimės šitą karą, Europos Sąjunga nebebus tokia, kokia buvo, mes nebegyvensime taip pat.

R. Juknevičienės įsitikinimu, šis karas gerąja prasme išprovokavo visų europiečių kintantį požiūrį į gynybą, į tai, kad Europos Sąjunga turi eiti link gynybos sąjungos, ir tai neišvengiamai įvyks.

“Renkant Europos Parlamentą siūlau nepasiduoti klaidinančiam ir žalingam požiūriui, kad čia nieko negali padaryti globaliais ir svarbiais klausimais už Lietuvos ar Europos Sąjungos ribų. Būsima plėtra darys įtaką mūsų vidaus politikai ir saugumui”, – kalbėjo ELP frakcijos vicepirmininkė.

Ji pažymėjo, kad pirmą kartą Europos Parlamento istorijoje Rusija taip aktyviai bando kištis į šios institucijos rinkimus. Tai rodo faktai: atlikti tyrimai Čekijoje, suimti partijos Alternatyva Vokietijai kai kurių parlamentarų patarėjai, įtariami patys parlamentarai.

Svarstydama, kodėl Rusija tai daro, R. Juknevičienė teigė, kad jie supranta, jog Europos Parlamento politika pirmą kartą istorijoje tokia svarbi.

“Čia gimsta daug svarbių dalykų apie sankcijas ar Rusijos ateitį, kurie Rusijai nepatinka. Mūsų darbas ir lyderystė atsako į klausimus visiems, kurie bando demagogiškai manipuliuoti nelabai Europos Parlamento reikalus išmanančių žmonių galvosena”, – kalbėjo politikė.

A. Kubiliaus nuomone, Rusiją ypač gąsdina, kad Europos Sąjunga stoja į kelią, kuris gali lemti ne tik Ukrainos narystę Europos Sąjungoje, bet per tai gali būti paskatintos labai didelės permainos visoje Rytų erdvėje, taip pat Rusijoje ir Baltarusijoje. “Šiandien priimsime svarbią rezoliuciją dėl Rusijos įtakų šitame laikotarpyje. Rezoliucija įdomi tuo, kad ji vienoje vietoje pateikia visą katalogą, kaip ir kurioje šalyje Rusija bando įtakoti. Tas klausimas svarbus ir Lietuvoje. Jei visoje Europoje Rusija labai agresyviai bando įtakoti Europos Parlamento rinkimus, ar tikrai Lietuvoje Europos Parlamento rinkimai bus palikti be kremliaus bandymo įtakoti?” – svarstė EP narys.

Pasak R. Juknevičienės, prieš Prezidento rinkimus Lietuvoje žmonės tikrinasi, kurie kandidatai yra arčiau jų pažiūrų arba kokį kandidatą rinktis pagal jų pažiūras, piešiami skrituliai, kur tas kandidatas yra pagal laisvą rinką, socialinę politiką, žmogaus teises. Tačiau europarlamentarė pastebėjo, kad nematė nei vieno tyrimo ar bandymo parodyti apie kremliui dirbančius kandidatus, kurių akivaizdžiai yra.

“Ir tai nebūtinai tie, kurie atvirai skleidžia rusiškus naratyvus. Ką girdime iš Sakartvelo, Moldovos, Slovakijos, Vengrijos. Iš Europos Parlamento visi tokie vaizdai labai gerai matosi ir Lietuvoje. Yra veikėjų, kurie sako, kad mes sugrįšim prie Kinijos politikos, kokia buvo iki Taivano atstovybės įsteigimo. Ne tik Rusija, bet ir Kinija bando korupciniais būdais daryti įtaką rinkimuose”, – teigė EP narė.

Pasak A. Kubiliaus, neužtenka Rusijos įtakos agentais laikyti tik tuos žmones, kuriuos su pinigais sugavo saugumo tarnybos. Matoma daug atvejų, kai įvairių šalių politikai kalba kremliaus naratyvais.

“Akivaizdu, kad jie tarnauja kremliaus hibridiniam karui, tik nėra pagauti, jog gauna pinigus. Tokius reikia aiškiai parodyti rinkėjams, nes kai bus išrinkta, jau bus per vėlu”, – pažymėjo europarlamentaras.

Baigdama pokalbį R. Juknevičienė padėkojo visiems už tuos penkerius metus ir palinkėjo gerų pasirinkimų.

2024.04.26

Liudas Mažylis. Kokių pamokų Europa gali išmokti iš 2004 m. „dešimtuko“ plėtros proceso?

Gegužės 1 d. Lietuvoje sukanka stojimo į ES 20-metis. Tai buvo epochinis lūžis Lietuvos istorijoje, kadangi narystė Europos Sąjungoje mus grąžino atgal į Europos civilizaciją. Narystė ES bei NATO taip pat nubrėžė aiškią geopolitinę kryptį, orientuotą į Vakarus. Galima drąsiai teigti, kad Lietuva per šiuos 20 metų Bendrijoje tapo pilnaverte sprendimų priėmėja, kuri taip pat formuoja ir ES ateitį. Tačiau Europos Sąjungos plėtros procesas dar nėra baigtas. Dėl nesaugios geopolitinės padėties regione, o konkrečiai Rusijos agresijos Ukrainoje, ES institucijos pasiuntė aiškų signalą, kad tolimesnė Rytų Partnerystės šalių plėtra yra būtina siekiant užtikrinti Europos saugumą.

Tačiau, kad kandidatės taptų narėmis, yra reikalinga pasiekti tam tikrą pažangos lygį, suderinant savo politines, ekonomines, teisines ir administracines sistemas su ES standartais. 2004 m. plėtros posovietinių valstybių socioekonominis kontekstas turi panašumų į dabartinių Rytų Partnerystės kandidačių bei kandidatės statuso siekiančių šalių. Visgi naujam plėtros etapui turi pasiruošti ir pati ES bei jos institucijos, siekiant, kad sprendimų priėmimo procesai išliktų ir toliau efektyvūs. 2024 m. kovo 20 d. buvo pristatytas Europos Komisijos komunikatas dėl plėtrai pasirengti skirtų reformų ir politikos peržiūrų. Komunikate buvo įvardintos pertvarkos keturiose pagrindinėse srityse: vertybės, politika, biudžetas ir valdymas. Dokumentu siekiama pradėti išsamią ES vykdomos politikos sričių apžvalgą dar prieš prisijungiant naujoms šalims kandidatėms prie Bendrijos. Visų pirma, ES ketina sustiprinti dabartines priemones, kuriomis siekiama užtikrinti, kad Bendrijoje būtų laikomasi teisinės valstybės principų. ES pastaraisiais metais turėjo rimtų iššūkių su kai kuriomis Centrinės Europos valstybėmis, kurios bandė paminti teisinės valstybės ir demokratinius principus. Tačiau Bendrijos turimi mechanizmai, pavyzdžiui, 2021 m. Komisijos patvirtintas Teisinės valstybės sąlygų reglamentas, leidžia įšaldyti sanglaudos lėšas, jeigu narė nesilaiko pagrindinių demokratinių principų. Taip pat ES politikos peržiūra bus siekiama sustiprinti klimato ir aplinkosaugos įsipareigojimus bei suderinti ekonominės, socialinės ir teritorinės konvergencijos politiką, besiruošiant kandidačių narystei.

Kitas svarbus iššūkis bus ES institucijų sprendimų priėmimo proceso peržiūra. Bus siekiama, kad Vadovų Taryboje būtų pereinama nuo vienbalsio balsavimo, tai yra, veto teisės, prie kvalifikuotos balsų daugumos svarbiausiose politikos srityse. Tokiu būdu numatyta siekti išvengti sprendimų įstrigimo balsuojant dėl svarbiausių ES politikos klausimų. Tačiau, mano nuomone, įgyvendinant balsavimo sistemos pokyčius reikėtų atsižvelgti, kad ir toliau būtų paisoma konkrečių valstybių strateginių interesų.

Kaip tik paskutinės šios Europos Parlamento kadencijos plenarinės sesijos metu debatuose dėl ES institucijų reformų ir politikos apžvalgos pasisakiau, kad 2004 metų plėtros banga įrodė, jog Bendrija sugebėjo ne tik sėkmingai integruoti tuo metu pažangos keliu žengiančias Europos valstybes, tarp jų ir Lietuvą, bet ir išlaikyti institucijų funkcionalumą. Vis dėlto 20 metų yra daug, o per tą laiką šalių kandidačių bei laukiančių kandidatės statuso žymiai padaugėjo. Pasikeitė ir geopolitinė situacija regione, o Rusijos karinė agresija Ukrainoje, deja, tik primena apie pavėluotus plėtros žinginius. Todėl verta prisiminti, kad 2004 m. „dešimtuko“ šalys sugebėjo įgyvendinti ne tik ekonomines, bet ir principines demokratijos bei teisės viršenybės reformas. Ir bendrai po 2004 m. plėtros Rytų ir Centrinės Europos valstybės sėkmingai tęsė demokratijos, žiniasklaidos bei teismų reformas. Naujosios valstybės narės turėjo suderinti savo nacionalinius teisės aktus ir reguliavimo sistemas su ES standartais ir taisyklėmis. Šis procesas apėmė plataus masto teisines ir reguliavimo reformas tokiose srityse kaip konkurencijos politika, žemės ūkis ir aplinkos apsauga. Sėkmingai įgyvendintos reformos lėmė, kad ES iš programų skyrė daug lėšų infrastruktūros projektams ir ekonominės plėtros iniciatyvoms. Narystė sustiprino regioninį bendradarbiavimą, ypač tokiose srityse kaip saugumas ir aplinkosauga. Dalyvavimas ES programose ir iniciatyvose – nuo mokslinių tyrimų ir inovacijų iki švietimo ir socialinės įtraukties – dar labiau sustiprino 2004 m. įstojusių šalių integraciją į Europos bendruomenę. Dabar galima tik pasidžiaugti, kad Lietuvos narystė ES paskatino ekonomikos augimą, nes ji suteikė galimybę patekti į ES bendrąją rinką ir palengvino užsienio investicijas.

Akivaizdu, kad kandidatėms tapus narėmis reformos ties tuo nesustoja. Ukraina jau 2014 m. Maidano įvykių metu įrodė, jog šalis aiškiai apsisprendė, kokią geopolitinę kryptį ji pasirinko. Žinoma, Rusijos ir jos agentų įtaka turėjo nemenką poveikį Ukrainoje, ten siekiant korupciniais būdais kuo labiau pristabdyti įgyvendinamų europinių reformų procesą. Europos Parlamente nuo pat 2019 m. kadencijos pradžios siekėme, kad plėtros klausimas dėl Rytų Partnerystės ir Vakarų Balkanų šalių būtų diskutuojamas aktyviau. Suprantama, kad šalys, siekiančios tapti ES narėmis, turi įrodyti padarytą pažangą siekiant atitikti esminius Asociacijos sutartyje nurodytus kriterijus per stojimo derybas su ES. Šiame procese Europos Komisija ir kitos ES institucijos reguliariai vertina šalies kandidatės pažangą ir konsultuojasi su esamomis ES valstybėmis narėmis. Tačiau pagrindinis skirtumas tarp dabartinės Europos ir 2004 m. Europos yra tas, kad saugumo situacija yra daug pavojingesnė.

Kandidačių pasirengimas bei reformų įgyvendinimo tempas nėra vienodas. Tarkim, karas Ukrainoje smarkiai apsunkina valstybines institucijas imtis dar efektyvesnio reformų vykdymo. Moldova nuolatos patiria energetinį ir ekonominį spaudimą iš Rusijos. Tačiau Europos Komisija 2023 m. teigiamai įvertino Ukrainos vykdomos reformas, todėl tų pačių metų gruodžio 14 d. Europos Vadovų Taryba nusprendė pradėti stojimo derybas su Ukraina. Rytų Partnerystės kandidačių, tai yra Ukrainos ir Moldovos, žmonės aiškiai pasisako už narystę ES. Tai daugybės metų įdirbis, kadangi Ukraina jau nuo 2017 m. vykdo Asociacijos sutartyje nurodytas reformas.

2004 m. plėtros „dešimtukas“, o konkrečiai posovietinės valstybės, puikiai žino, kad narystė ES atvėrė ekonominio vystymosi, politinio stabilumo ir saugumo galimybę. Todėl ES privalo siūlyti laipsnišką, tačiau kartu ir lankstesnę integraciją. Procesas nėra lengvas, tačiau 2004 m. ES plėtros valstybių sėkmingas pavyzdys įkvepia, kad Europa gali pakartoti sėkmę.

2024.04.25

L. Mažylis kviečia Vilniuje kartu švęsti Lietuvos narystės ES 20-metį: pristatys parodą ir knygą

Balandžio 29 d., pirmadienį, 17.30 val. Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis kviečia į Lietuvos narystės Europos Sąjungoje (ES) dvidešimtmečiui skirtą renginį Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešojoje bibliotekoje (Trakų g. 10, Vilnius).

Renginio metu L. Mažylis pristatys parodą „Privati Europa“, joje – eksponatai iš asmeninės kolekcijos apie ES integraciją. Dalyviai taip pat turės progą susipažinti su naujausia L. Mažylio knyga „Dar ne vakaras, Europa“ apie veiklą Europos Parlamente, 2023 metų aktualijas. Knyga bus dalinama nemokamai, norintieji galės gauti autografą.

Kalbėdamas apie pirmą kartą pristatomą filatelinę parodą „Privati Europa“ L. Mažylis pastebi, kad tai – vienas iš būdu kalbėti apie ES integraciją. „Gegužės 1 d. Lietuva minės narystės ES dvidešimtmetį, tad retrospektyviai žvelgiant į mūsų, o ir visos ES nueitą kelią, sujungiau savo kolekcininko, dėstytojo ir Europos Parlamento nario patirtis ir kviečiu vilniečius bei miesto svečius su šia svarbia istorijos dalimi susipažinti per parodoje pristatomus eksponatus“, – teigia L. Mažylis. Dalis parodos medžiagos naudota iliustruoti dėstant paskaitas apie ES integraciją, kita dalis eksponatų – iš laikotarpio L. Mažyliui dirbant Europos Parlamente: kolekcija pasipildė suvenyriniais vokais bei asmeniniais laiškais iš įvairių aukšto rango politikų.

„Per šiuos penkis metus vyko 60 Europos Parlamento plenarinių sesijų, kiekvienai iš jų buvo išleista po suvenyrinį voką – parodoje bus eksponuojami vienus svarbiausių įvykių Europoje per šį laikotarpį atspindintys egzemplioriai: Sacharovo premijos įteikimas šiemet mįslingomis aplinkybėmis mirusiam, Rusijos kalintam opozicijos lyderiui Aleksejui Navalnui, Rusijos karas prieš Ukrainą, ES parama Ukrainai, Sacharovo premija drąsiems Ukrainos žmonėms, Rusijos pripažinimas terorizmą remiančia valstybe, energetikos krizė Europoje, karalienės Elžbietos II mirtis“, – pristato L. Mažylis.

Kartu šios bei kitos aktualios temos bus atskleidžiamos ir knygos „Dar ne vakaras, Europa“ pristatymo metu, o renginio dalyviai bus kviečiami diskusijai apie Lietuvos narystės ES reikšmę. „Mes pasinaudojome savo istoriniu momentu ir su didžiausia ES integracijos banga 2004-aisiais metais tapome lygiaverte jos dalimi. 1950 m. gegužės 9 d. Paryžiuje išdėstytas Roberto Šumano ir Žano Monė parengtas Europos anglių ir plieno bendrijos planas žymi ES pradžią, o jos plėtra stipriai susijusi su bendra rinka. Bet svarbiausia, kad ES per šiuos dešimtmečius tapo svarbia politine Bendrija. Ir ten Lietuvos balsas vis labiau girdimas. Apie tai ir dar daugiau bus galimybė padiskutuoti renginio metu“, – į renginį A. Mickevičiaus bibliotekoje Vilniuje kviečia europarlamentaras, ne vieną dešimtmetį dėstęs ES integraciją universitete.

Renginio organizatoriai: Europos Parlamento narys prof. Liudas Mažylis ir Vilniaus apskrities Adomo Mickevičiaus viešoji biblioteka. Trukmė – 1,5 val.

Maloniai kviečiame dalyvauti.

2024.04.24

R. Juknevičienė: „Europos lyderiai gali įeiti į istoriją kaip tie, kuriems pavyko įveikti kruvinus režimus“

Europos Parlamento narė, ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė trečiadienį Strasbūre vykusioje plenarinės sesijos diskusijoje dėl Irano atakos prieš Izraelį pažymėjo, kad Iranas pirmą kartą istorijoje išdrįso tiesiogiai užpulti Izraelį dėl dviejų priežasčių: pirmoji – blogėjanti padėtis Ukrainoje, Rytų fronte. Antroji, pasak europarlamentarės, politinės valios ir lyderystės trūkumas Vakarų fronte, įskaitant Vašingtoną.

„Diktatorių teroristų aljanso akyse JAV atrodo susilpnėjusios, o jų lyderystė silpsta. Dėl šios priežasties jie kelia galvas ir puola. Štai kodėl pastarieji JAV Kongreso sprendimai turi egzistencinę reikšmę“, – teigė R. Juknevičienė.

Pasak EP narės, demokratinis pasaulis įžengia į politinio vakuumo laikotarpį, nes JAV vyks prezidento rinkimai, o čia, Europoje, – Europos Parlamento rinkimai.

„Politinis vakuumas yra išbandymas demokratijai apskritai ir pagunda teroristinėms valstybėms.

Tačiau istorijos vadovėliuose bus minimi ne tie, kurie laimėjo šių metų rinkimus, o tie, kurie nesugebėjo nugalėti teroristų Rusijoje, Irane ir Šiaurės Korėjoje, nors turėjo visas galimybes“, – pabrėžė R. Juknevičienė.

Ji teigė vis dar tikinti, kad „mes, Europos Sąjunga, kartu su savo sąjungininkais galime tai padaryti.

Kad mūsų lyderiai gali įeiti į istoriją kaip tie, kuriems pavyko įveikti kruvinus režimus“.

A. Kubilius: Sakartvelo vyriausybė siekia sąmoningai išvesti šalį iš kelio į Europos Sąjungą

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius antradienį Strasbūro plenarinėje sesijoje kalbėdamas apie Sakartvele bandomą priimti Užsienio agentų įstatymą pažymėjo, kad „Sakartvelo vyriausybė įvedė rusiško stiliaus užsienio įtakos agentų teisės aktą, siekdama sąmoningai išvesti Sakartvelą iš kelio į Europos Sąjungą“.

Pasak europarlamentaro, tokį žingsnį Sakartvelo vyriausybė žengė todėl, kad sąmoningai nori parodyti Kremliui, jog įgyvendina jo hibridinę darbotvarkę.

„Turime labai aiškiai pasakyti, kad tol, kol tokie teisės aktai yra Gruzijos teisinės tvarkos dalis, bet kokie sprendimai, kuriais rekomenduojama pradėti stojimo derybas, turėtų būti visam laikui sustabdyti“, – pabrėžė A. Kubilius.

Jis taip pat teigė, kad turime padėti Sakartvelo žmonėms apsisaugoti nuo Kremliaus hibridinės įtakos Sakartvelui, įvesdami ES viešą Rusijos hibridinės įtakos indekso priemonę, pagal kurią ES ir ES šalių kandidačių politikai ir politinės partijos bus katalogizuojami pagal jų ryšius su Putino režimu ir dalyvavimą skleidžiant Kremliaus naratyvus.

„Turėtume paraginti Tarybą papildyti Kopenhagos stojimo į ES kriterijus sąlyga, kad šalis kandidatė sugebėtų pasipriešinti Rusijos hibridinei įtakai“, – taip pat kalbėjo A. Kubilius.

Europarlamentaras ragina aiškiai pasakyti, jog pagrindinė kliūtis Sakartvelo kelyje į Europos Sąjungą yra ne Sakartvelo žmonės, o Sakartvelo svajonių vyriausybė. Panašiai nutiko ir su Slovakija, kai dėl Vladimiro Mečiaro vyriausybės elgesio Slovakija buvo pakviesta pradėti derybas tik tada, kai Slovakijos rinkėjai nubalsavo už šios vyriausybės atmetimą.

2024.04.23

A. Kubilius: „Atėjo laikas ES priimti ryžtingą sprendimą ir konfiskuoti visą 300 mlrd. eurų įšaldytą Rusijos turtą“

Europos Parlamento narys Andrius Kubilius antradienį Strasbūro EP plenarinėje sesijoje paragino Europos Sąjungą priimti ryžtingą sprendimą ir konfiskuoti visą 300 mlrd. eurų įšaldytą Rusijos finansinį turtą.

Pasak europarlamentaro, kiekvieną dieną Ukrainai dėl Rusijos karo padaroma vis naujų nuostolių, kurių suma gerokai viršija 400 mlrd. eurų.

„Rusija turi visiškai atlyginti šią žalą. Naujausiais skaičiavimais, šiuo metu ES svarstomos priemonės, taikomos Rusijos turtui, leidžia gauti tik apie 2-3 mlrd. eurų per metus, o įšaldytas Rusijos finansinis turtas siekia beveik 300 mlrd. eurų, – teigė A. Kubilius. – Todėl ES turėtų pasinaudoti tarptautiniu mastu pripažintomis atsakomųjų priemonių priemonėmis, leidžiančiomis valstybėms narėms areštuoti visą įšaldytą turtą, o ne tik iš jo gaunamą pelną, ir panaudoti jį Ukrainos atstatymo ir kariniams poreikiams tenkinti“.

Pasak EP nario, nuogąstavimai, kad tokį konfiskavimą draudžia valstybės turtui taikomas tarptautinis teisinio imuniteto principas, yra visiškai klaidingi, nes tarptautinės teisės ir Jungtinių Tautų rekomendacijose numatyta, kad valstybės gali naudoti atsakomųjų priemonių priemonę reaguodamos į kitos valstybės tarptautiniu mastu neteisėtus veiksmus.

„Panašų mechanizmą Jungtinės Valstijos 1981 m. panaudojo prieš Irano valstybės lėšas, o 1992 m. – prieš Irako valstybės lėšas, siekdamos atlyginti Kuveitui padarytą žalą; tą patį mechanizmą JAV administracija taikys ir dabar, kai JAV Kongresas pritarė 20 mlrd.“, – kalbėjo A. Kubilius.

Jis pabrėžė, kad atėjo laikas ES priimti ryžtingą sprendimą dėl atsakomųjų priemonių ir konfiskuoti visą 300 mlrd. eurų įšaldytą Rusijos turtą.

2024.04.19

A.Kubilius. Antrojo pasaulinio karo pamokos šių dienų Europai

I dalis. Pergalės Plano pamoka

Europos Parlamentas, supykęs dėl ES šalių valdžių impotencijos karinės paramos Ukrainai reikaluose, nutarė atidėti Europos Sąjungos Tarybos (tame tarpe ir Vadovų Tarybos) biudžeto ataskaitos patvirtinimą. Po įspūdingos buvusio Belgijos Premjero Guy Verhofstadt kalbos, kurios metu jis pareikalavo, kad tokio klausimo svarstymas būtų atidėtas iki tol, kol šalys narės (kurios ir priima ES sprendimus Vadovų Taryboje) nesusitars dėl neatidėliotino bent 7 Patriot sistemų pristatymo Ukrainai, pasigirdo audringi parlamentarų plojimai ir tokiam pasiūlymui buvo pritarta milžiniška balsų dauguma.

Iš tiesų kartais apima niūraus beviltiškumo jausmas, kai matai, kaip vienas po kito Europos Sąjungos premjerai ir prezidentai ragina visus kitus suteikti daugiau karinės paramos Ukrainai, prisiekinėja, kad Rusija negali laimėti, tačiau realybėje Ukraina sulaukia vis mažiau ES ir visų Vakarų karinės paramos, o Rusija vis labiau intensyvina Ukrainos miestų ir energetinės infrastruktūros bombardavimus, nes Ukraina nebeturi kuo gintis nuo raketų ir dronų atakų. Tuo tarpu, kaip skelbia J.Borrell, Europos Sąjungos šalys turi bent 100 Patriot sistemų, kurių šiuo metu niekam nenaudoja, nes su niekuo nekariauja.

Kyla klausimas – kaip įveikti tokią Vakarų impotenciją, kai tarp garsių paramos pareiškimų ir realios paramos suteikimo atsiranda vis platėjantis beviltiškumo plyšys?

Norint rasti būdą, kuris galbūt padėtų Vakarams suvokti, ką šiandien reikia daryti (ir ko nedaryti), geriausia būtų visiems sugrįžti į mokyklų suolus ir pasimokyti II Pasaulinio karo istorijos.

1941 metų vasarą, dar iki gruodžio mėnesio Pearl Harboro atakos ir JAV sprendimo stoti į karą tiek prieš Japoniją, tiek ir prieš Hitlerį, Prezidentas F. D. Roosevelt suprato, kad tokiam karui reikia pradėti ruoštis. 1941 metų birželį, nors JAV vis dar laikėsi nedalyvavimo kare politikos, tačiau Jungtinės Valstijos jau teikė lend-leas’o paramą Britanijai ir Sovietų Sąjungai. W. Churchill tam, kad JAV karinės paramos teikimas kovojančiai Britanijai būtų geriau koordinuojamas, į Vašingtoną atsiuntė sutriuškintos Prancūzijos atstovą, būsimąjį Europos Bendrijos krikštatėvį Jean Monnet, kuris dar ikikarinėje Prancūzijoje buvo pagarsėjęs, kaip geras strateginių planų rengėjas. Kaip rašo istorijos vadovėliai W.Churchill ir J.Monnet sugebėjo įtikinti JAV Prezidentą F.D. Roosevelt ir karinių pajėgų vadą G. Marshall pradėti rengti JAV dalyvavimo kare planą. G. Marshall, gavęs tokį pavedimą, paskyrė Karinių Pajėgų Planavimo komitete dirbusį pulkininką A. Wedemeyer kartu su bendradarbiais parengti tokį planą. Po 3 mėnesių intensyvaus darbo gimė Pergalės Planas, labai tiksliai numatęs, kad JAV karinis prioritetas bus Hitlerio sutriuškinimas Europos žemyne. Kartu buvo tiksliai suskaičiuota, ko reikės tokiai pergalei pasiekti. Skaičiavimai parodė, kad tam JAV turės mobilizuoti 8 mln. dydžio karines pajėgas (1941 metais JAV ginkluotosios pajėgos buvo tik kelių šimtų tūkstančių dydžio), taip pat buvo suskaičiuota, kaip ir kur tokios pajėgos bus apmokytos, kur ir kada bus pagaminta reikalinga ginkluotė ir pastatytas transportavimui į Europą reikalingas laivynas. Taip pat buvo skaičiuojama ir kokia ginkluotė turės būti pagaminta, norint tuo pat metu ginklais tinkamai aprūpinti ir Britaniją bei Sovietų Sąjungą.

Visa tai suskaičiavus buvo nustatyta, kad JAV bus pasirengusi išsilaipinti Prancūzijoje 1943 metų liepos mėnesį. Taip buvo parengtas Pergalės Planas, pergalės prieš Hitlerį planas. Kaip rašo istorikai, toks Pergalės Planas mobilizuojant kariuomenę ir karinę pramonę, buvo įgyvendintas stebėtinai tiksliai, išskyrus tai, kad W. Churchill įtikino F. D. Roosevelt JAV karinių pajėgų išsilaipinimą Prancūzijoje atidėti iki 1944-ųjų vasaros. A. Wedemeyer dar 1980-ais metais savo interviu tvirtino, kad toks atidėjimas buvo klaida ir kad jis lėmė tai, jog Sovietai spėjo iki karo pabaigos užimti visą Centrinę Europą.

Tačiau bet kuriuo atveju Hitleris buvo sutriuškintas ir tai didele dalimi lėmė tai, kad JAV dar 1941 metais parengė detalų Pergalės Planą ir jį ėmėsi nuosekliai bei efektyviai įgyvendinti.

Pirmoji II Pasaulinio karo pamoka šiandieniniams Vakarams – norint Ukrainoje pasiekti pergalę, nedelsiant reikia parengti Vakarų (ar bent Europos Sąjungos) Ukrainos Pergalės Planą.

Be abejo, iki tol, kol toks Ukrainos Pergalės Planas bus parengtas ir pradėtas įgyvendinti, neatidėliojant reikia išspręsti Patriot sistemų ir artilerijos sviedinių tiekimo problemas, tačiau Ukraina nesugebės pergalės pasiekti, jeigu ir toliau Vakarų karinė parama bus tokia atsitiktinė ir priklausanti tik nuo krizinių sprendimų: šiek tiek anksčiau Čekijos prezidentas P. Pavel (nedalyvaujantis Vadovų Tarybos posėdžiuose) ėmėsi iniciatyvos spręsti artilerijos sviedinių krizę, dabar oro gynybos krizės sprendimo ėmėsi ieškoti Europos Parlamento narys Guy Verhofstadt.

Kuo užsiima Vadovų Taryba – lieka neaišku.

Aišku tik viena, kad ir Ukrainai, ir pačiai Europos Sąjungai reikia Europos Sąjungos Plano Ukrainos Pergalei Pasiekti (arba sutrumpintai – Ukrainos Pergalės Plano). Kaip rodo II Pasaulinio karo patirtis – toks Planas yra vienintelis kelias į Ukrainos pergalę ir Putino sutriuškinimą; ligšiolinio beplanio vakarietiško chaoso ir krizinių sprendimų tąsa yra kelias tik į Rusijos pergales.

Prieš porą mėnesių ėmiausi iniciatyvos rūpintis tuo, kad ES pradėtų rengti tokį Ukrainos Pergalės Planą ir jau pavyko įtikinti Europos Liaudies Partijos (kuriai priklausome) Kongresą patvirtinti specialią Rezoliuciją, kurioje didžiausią įtaką Europos Sąjungoje turinti Europos Liaudies Partija pareikalavo, kad Europos Sąjunga artimiausiu metu parengtų tokį Ukrainos Pergalės Planą. Prieš kelias dienas ir ELP frakcija Europos Parlamente patvirtino išsamesnį šiai temai skirtą savo pozicijos dokumentą. Būtų gerai, kad ir ES Vadovų Taryboje kas nors pagaliau suvoktų tokio Ukrainos Pergalės Plano svarbą.

Pergalės nėra pasiekiamos vien tik valstybių vadovų ir kitų lyderių žodiniais narsiais pareiškimais, kad kažkas turi suteikti Ukrainai didesnę paramą. Pergalės yra pasiekiamos tik pergalių darymo būdu. Pergalių darymui reikia Pergalės plano. Tai II-jo Pasaulinio karo svarbiausia pamoka šiandieniniam karui.

II dalis. Penkios pagrindinės ano karo pamokos

Svarbi II-ojo Pasulinio Karo pamoka šiandienai – kad norint pasiekti Ukrainos pergalę, reikia Vakaruose parengto ir įgyvendinamo Ukrainos Pergalės Plano.

Bet tai yra ne vienintelė pamoka, kurią šiandieniniai Vakarai turi nedelsiant išmokti iš ano karo. Apie kai kurias iš tokių pamokų esu jau rašęs, bet dabar nutariau į vieną tekstą suglausti visų tokių pamokų sąvadą.

Tiesą sakant, niekaip negaliu nustoti stebėtis iš kur tuo metu buvo tiek daug stiprios intelektualios lyderystės, gebėjimo priimti neatidėliotinus strateginius sprendimus bei juos efektyviai įgyvendinti, ir kur visa tai yra dabar pradingę.

Todėl ir belieka viltis, kad II-ojo Pasaulinio karo pamokos kaip nors užpildys tą lyderystės ir strategiškumo deficitą, kuris yra tapęs pagrindiniu šių dienų Vakarų politikos bruožu.

Štai tos pamokos:

1 pamoka: 1938-ieji: Miuncheno „Taikos“ sutartis su Hitleriu – vartai į visuotinį karą.

Šiandien, kai iš visų pusių girdisi raginimai, kad vardan taikos reikia susodinti už taikos derybų stalo Zelenskį ir Putiną, ir kad tokiai visuotinai pageidaujamai taikai Ukraina turi paaukoti „tik“ okupuotas Krymo ir Donbaso teritorijas (tariamai todėl, kad ten gyvena rusakalbiai), yra verta dar kartą prisiminti istorines 1938-ųjų metų Miuncheno „Taikos Konferencijos“ (toks buvo jos oficialus pavadinimas) pamokas.

„Miuncheno suokalbyje“ 1938 m. rugsėjo 30 d. Adolfas Hitleris (kartu su Benito Mussolini) įsipareigojo iš Čekoslovakijos atimti taip pat tik vokiečių apgyvendintą Sudetų kraštą ir garantavo naujų Čekoslovakijos sienų (be Sudetų) saugumą, o Vakarai (Neville Chamberlain ir Édouard Daladier) vardan „taikos“ ne tik palaimino tokius Hitlerio veiksmus, bet ir įsipareigojo įtikinti Čekoslovakijos vadovybę nesipriešinti tokio „didžiųjų“ susitarimo įgyvendinimui. Čekoslovakijos vadovybei neliko nieko kito, kaip tik sutikti su tokiu susitarimu ir su visų susitarimo dalyvių saugumo garantijomis naujoms jos sienoms. Kaip žinome, jau 1939 metų kovo mėnesį Hitleris okupavo visą Čekoslovakijos teritoriją, kartu perimdamas visus Čekoslovakijos karinius resursus ir galingą Čekoslovakijos karinę pramonę. Jau 1939 metų rugsėjo mėnesį čekiški tankai su vokiečių kariuomenės tankistais riedėjo Varšuvos, o 1940 metų gegužę ir Paryžiaus gatvėmis.

Pamokos esmė paprasta: tartis su agresoriumi dėl to, kad jis savo karo agresiją turi kaip nors apriboti, yra ne tik beviltiškas reikalas, bet ir moraliai labai „slidus“ reikalas, nes taip agresorius sukuria vaizdą, kad jo veiksmai yra palaiminti ir „didžiųjų“ demokratų Vakaruose. Kaip „taikos“ derybos su Hitleriu, taip ir „taikos“ derybos su Putinu baigsis tuo pačiu: bus atverti vartai Putinui užimti visą Ukrainą, o kartu ir perimti galingą Ukrainos pramonės potencialą. Po metų ar dvejų Charkive pagaminti tankai rusų tankistų valdomi riedėtų tomis pačiomis Varšuvos gatvėmis.

2 pamoka: 1940-ujų pabaigoje Roosevelt ir Churchill pradeda kurti ne „pro-britišką“ koaliciją, o „anti-Hitlerinę“ koaliciją

1940 metų pabaigoje W.Churchill pradeda intensyviai bendrauti su trečiai kadencijai perrinktu F.D. Roosevelt. Taip padedami pamatai antihitlerinės koalicijos formavimui, nors JAV dar nedalyvauja kare. 1941 m. rugpjūčio 14 d. JAV karinio jūrų laivyno bazėje „Argentina“, kuri buvo įkurta Placentia įlankoje Kanados Šiaurės Atlanto pakrantėje, W. Churchill ir F. D. Roosevelt pirmą kartą susitiko akis į akį nuo tada, kai prasidėjo II Pasaulinis karas. Ten gimė Atlanto Chartija – pamatinis antihitlerinės koalicijos karo plano ir būsimojo pokario tvarką nustatantis strateginis dokumentas.

Norint, kad Vakarai ir šiandien turėtų kokią nors labiau konsoliduotą savo veikimo šiame kare strategiją, pirmiausia reikia pasiekti, kad dabar Vakaruose egzistuojanti, nors savo tikslų ir nepajėgianti aiškiai apibrėžti „proukrainietiška“ koalicija išdrįstų tapti „antiputiniška“ koalicija. Kaip labai protingai rašo šią mintį suformulavęs Rusijos opozicijos analitikas Vladislavas Inozemcevas – Antrajame Pasauliniame kare pergalė prieš Adolfą Hitlerį buvo pasiekta dėl to, kad prieš nacius kovojo ne kokia nors „pro-britaniška“ koalicija, bet aiškiai savo tikslus apsibrėžusi antihitlerinė koalicija, kuri 1943 metais paskelbė, kad sieks besąlygiško Hitlerio sutriuškinimo. Taip ir dabar demokratiniam Vakarų pasauliui pagaliau reikia išdrįsti jungtis į „antiputinišką“ koaliciją ir siekti besąlygiško V.Putino režimo sutriuškinimo, bent jau Ukrainoje. Tokios „antiputiniškos koalicijos“ sukūrimas yra būtina sąlyga tam, kad Vakarai pagaliau išdrįstų ir pajėgtų siekti besąlygiškos Ukrainos pergalės ir į ją kiekvienais metais investuotų ne mažiau 100 mlrd. eurų, be ko pergalė niekaip nebus pasiekta.

3 pamoka: 1941 metų vasarą F.D. Roosevelt pavedimu pulkininkas A. Wedemeyer parengia tikslų ir išsamų antihitlerinės koalicijos Pergalės Planą.

Kodėl šiandien reikia tokio pat pobūdžio Ukrainos Pergalės Plano, surašyta I-oje dalyje.

4 pamoka: 1943-iųjų sausis – F.D.Roosevelt ir W. Churchill paskelbia Kasablankos Deklaraciją dėl karo tikslo: „besąlyginė Hitlerio kapituliacija“.

1943 metų sausį Kasablankos konferencijos metu F. D. Roosvelt ir W. Churchill, pasikvietę į talką nenugalėtos Prancūzijos lyderį, generolą Charles de Gaulle (nedalyvaujant Josifui Stalinui), patvirtino deklaraciją, kurioje aiškiai ir nedviprasmiškai apibrėžė savo dalyvavimo kare prieš Hitlerį tikslą. Įvardytas tikslas nepaliko jokios dviprasmybės: Aljanso nariai sieks besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos; jokių separatinių derybų su Hitleriu nebus; nebus ir jokių derybų su Hitleriu „dėl taikos ir ugnies nutraukimo“, karo tikslas ir pergalės apibrėžimas yra tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija. Sąjungininkai iki pat karo pabaigos vieningai laikėsi tokios pozicijos. Kodėl jie to siekė, labai aiškiai dar Kasablankoje viešai paaiškino pats F. D. Roosevelt: vienintelis būdas, kaip galima užtikrinti, kad po karo įsivyrautų ilgalaikė tvari taika, tai įgyvendinti „besąlygiškos kapituliacijos“ politiką, tuo tarpu derybos dėl ugnies nutraukimo tik laikinai sustabdytų kovos veiksmus (bet negarantuotų ilgalaikės taikos po karo). Besąlygiškos kapituliacijos sąlyga paskatintų tiek Vokietijos kariškius, tiek ir platesnę Vokietijos visuomenę toliau neberemti karo. Jeigu Aljanso nariams pavyktų susilpninti paramos Hitleriui pačioje Vokietijoje pamatus, taip susilpninat ir pačios kariuomenės motyvaciją bei kovinę dvasią, tai būtų tik laiko klausimas, kada Hitleris būtų galutinai sutriuškintas. Prezidentas F.D.Roosevelt Kasablankoje pabrėžė, kad Vakarų tikslas siekti besąlygiškos Hitlerio kapituliacijos visiškai nereiškia, kad yra siekiama Vokietijos visuomenės sutriuškinimo, nes yra siekiama tik sutriuškinti Vokietijoje vyraujančią nacistinę filosofiją, mąstymą, kuris remiasi kitų tautų užkariavimo ir pavergimo idėjomis. Istorija parodė, kad F.D.Roosvelt ir W.Churchill suformuluoti aiškūs karo tikslai – tik besąlygiška Hitlerio kapituliacija – visiškai pasiteisino. Tai leido po karo gimti naujai Vokietijai, atsisveikinusiai su nacizmo filosofija, kuri buvo sutriuškinta kare. Taip vakarinėje Europos žemyno dalyje buvo įtvirtinta ilgalaikė taika. Vokietija, ilgą laiką buvusi didžiausia grėsme Europos saugumui, po pasiektos besąlygiškos kapituliacijos atgimė kaip stabili demokratija, tapusi Vakarų Europos taikaus vienijimosi lokomotyvu.

Šiandien svarbiausia priežastis, kodėl dalis Vakarų lyderių nedrįsta Ukrainai skirti didesnės karinės paramos yra ta, kad šie lyderiai bijo Rusijos kariuomenės sutriuškinimo ir Putino režimo griūties, nes baiminasi, kad po to Rusijoje susiklostys tik dar blogesnė padėtis: į valdžią ateis dar kruvinesni diktatoriai, ar prasidės kruvina Rusijos griūtis ir regionų tarpusavio kovos, kai nebebus aišku, kas toliau valdys Rusijos branduolinį ginklą.

II-ojo Pasulinio karo pamoka yra aiški – nereikia bijoti sutriuškinti agresorių. Kaip po Hitlerio atsivėrė galimybės atgimti demokratinei Vokietijai, taip ir po Putino sutriuškinimo atsivers galimybės pozityvioms permainoms Rusijoje. O tai ir yra svarbiausia sąlyga tvariai taikai Europos žemyne. Tam visų pirma reikia Ukrainos pergalės ir Ukrainos Pergalės Plano.

5 pamoka. 1944-ieji: Vakarų (nugalėtojų) planas pokarinei sutriuškintai Vokietijai (be Hitlerio): nuo Morgenthau Plano iki Maršalo Plano

Dar 1944 metais sąjungininkams svarstant, kaip turėtų būti elgiamasi su pralaimėjusios Vokietijos ekonomika, buvo patvirtintas JAV iždo sekretoriaus Henry Morgenthau parengtas planas, įgavęs „Morgenthau plano“ pavadinimą, kuriame buvo numatyta, kad Vokietijos sunkioji pramonė turėtų būti sunaikinta, o pati Vokietija padalinta į kelias nepriklausomas valstybes. Toks planas rėmėsi paties Morgenthau ir jo bendraminčių pagrindine nuostata, kad tik tokiu būdu būtų galima išvengti, jog po karo ekonomiškai atsigavusi Vokietija po dešimties metų nepradėtų 3-iojo Pasaulinio karo. Viename iš „Morgenthau planą“ patvirtinusių memorandumų buvo rašoma, kad Vokietijos Ruro ir Saaro regionuose (pagrindiniuose industriniuose regionuose) turės būti sunaikinta karinė pramonė, o pati Vokietija ilgainiui turės būti paversta į žemės ūkio ir kaimišką, pastoralinę savo pobūdžiu valstybę („country primarily agricultural and pastoral in its character“).

Tačiau po karo amerikiečiai labai greitai suprato, kad toks planas yra visiškai klaidingas, nes jis pasmerktų vokiečius ilgam skurdui ir nepritekliams, o tai sudarytų galimybes rinkimus laimėti įvairiems radikalams, įskaitant komunistus, kuriuos rėmė Stalinas. Tokiu būdu jau 1946 metais Jungtinės Valstijos ir prezidentas Harry S.Truman pradėjo suvokti, kad pagrindinis JAV tikslas pokario Europoje yra apginti demokratijas nuo Stalino pasikėsinimų į jas, todėl skubiai atsisakė Morgenthau doktrinos įgyvendinimo ir bet kokių užuominų apie Vokietijos ekonomikos sunaikinimą ar jos teritorinį padalijimą. JAV Valstybės sekretorius Jamesas F.Byrnes 1946 metų rugsėjo 6 d. Štutgarte pasakė garsiąją kalbą, pačių vokiečių pavadintą „vilties kalba“, kurioje iš esmės „palaidojo“ Morgenthau planą ir nubrėžė savarankiškos, demokratinės ir ekonomiškai stiprios Vokietijos perspektyvą. 1947 metais JAV paskelbė Trumano doktriną ir Maršalo planą, kurio įgyvendinimas ir buvo skirtas pokarinės Europos (taip pat ir Vokietijos) ekonominiam atstatymui, o už viso to stovėjo aiškus geopolitinis tikslas – apginti Europos demokratijas nuo pokario sunkumais nusivylusių rinkėjų radikalizmo ir nuo Stalino komunistinės ekspansijos.

Ši II Pasaulinio karo pamoka mums šiandien sako – jeigu norime didesnio saugumo sau, rūpinkimės demokratija Rusijoje. O tam reikia, kad kada nors po Ukrainos pergalės ir Putino sutriuškinimo atgimusi demokratinė Rusija turėtų galimybes vystytis ekonomiškai ir tapti stipria ekonomika. Todėl šiandien, kai svarstome, kaip Vakarams reikės tvarkytis su karą pralaimėjusia Rusija, reikia svarstyti ne „Morgenthau planus“ tokiai Rusijai, o kažką panašaus į Maršalo planą, skirtą demokratinei Rusijai. Nes tik tai padės stabilizuoti po pralaimėto karo atgimusią Rusijos demokratiją, jeigu toks atgimimas įvyks. Apie tai kartu su Vakarų ir Rusijos opozicijos ekspertais esame rašę specialiai tam skirtame tekste „The EU’s Relations With a Future Democratic Russia: A Strategy“ .

******

Tokios yra II-ojo Pasaulinio karo pamokos dabartinei Europos Sąjungai.

Jeigu visas šias pamokas sudedi į vieną krepšį, supranti, kad Europos Sąjungai šiuo metu reikia sutarti ne tik dėl Ukrainos Pergalės Plano, bet ir dėl platesnės bei ilgesnio laikotarpio strategijos, skirtos Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkai. Kitaip sakant, reikia ne tik Ukrainos Pergalės Plano, bet ir Rusijos bei Baltarusijos transformacijos strategijos, tampriai susietos su Ukrainos pergale. Galime sakyti, kad Europos Sajungai reikia Europos žemyno Rytų erdvės pertvarkos Grand strategijos.

2022 metų pabaigoje J.Borrell, kalbėdamas Europos Parlamente pripažino, kad iki karo prieš Ukrainą pradžios Europos Sąjunga neturėjo Rusijos strategijos, nes ES buvo labai stipriai priklausoma nuo Rusijos dujų; tuo pačiu ES neturėjo ir Ukrainos strategijos, nes ES strategija Ukrainos atžvilgiu buvo subordinuota ES strategijai Rusijos atžvilgiu.

J.Borrell tikėjo, kad nebelikus ES priklausomybės nuo Rusijos dujų gali gimti ir nauja ES strategija Rusijos atžvilgiu.

Mano įsitikinimu, tokia ES strategija Rusijos atžvilgiu nuo šiol turi būti subordinuota ES strategijai Ukrainos atžvilgiu.

O ES strategija Ukrainos atžvilgiu turi būti visų pirma koncentruota į Ukrainos pergalę ir Rusijos sutriuškinimą, bet taip pat ji turi apimti ir Ukrainos tapimą ES ir NATO nare, nes tik tai sukurs ilgalaikę Ukrainos sėkmę, o tai bus įkvepiantis pavyzdys eiliniams rusams. V. Putinas karą prieš Ukrainą pradėjo tik todėl, kad išsigando, jog ji gali tapti tokiu sėkmės pavyzdžiu.

Vakarų strategija Ukrainos ir Rusijos atžvilgiu turi siekti tiek Ukrainos pergalės, tiek ir tokios pergalės tapimo postūmiu pozityvioms permainoms Rusijoje. Tai yra vienintelis kelias ne tik į Ukrainos saugumą, bet ir į ilgalaikę taiką bei saugumą visoje Europoje.

Laikas pradėti įgyvendinti tokią tvarios taikos Europos kontinente Grand strategiją.

2024.04.18

Lietuvos parlamentarų iniciatyva Europos Parlamento didžiausia politinė grupė priėmė „ES planą Ukrainos pergalei”

Šiandien vis dažniau girdime nuogąstavimus, kad nuo karo pavargusi Europa nusgręžia nuo Ukrainos. Lietuvos parlamentarų iniciatyva didžiausia Europos Parlamento Europos liaudies partijos (ELP) frakcija vienbalsiai priėmė stiprią poziciją, aiškiai parodančią, kad Ukrainos pergalės kova išlieka vienu pagrindinių prioritetų. Dokumentas „ES planas Ukrainos pergalei“ apibrėžė visos politinės grupės saugumo politikos kryptį Ukrainos karo atžvilgiu.

Pagrindinis dokumento autorius EP narys Andrius Kubilius pažymi, kad būtina skubiai peržiūrėti Vakarų karinės paramos Ukrainai sistemą, kuri iki šiol buvo grindžiama savanoriškais atskirų šalių sprendimais dėl karinės paramos.

“Šiandieninė paramos sistema privalo keistis. Mums reikia bendrais ES sprendimais ir griežtais įsipareigojimais pagrįsto paramos modelio, kuris leistų Ukrainai pasiekti pergalę fronte. Iki šiol Europa suteikė daug būtinos paramos, tačiau šiandien to pergalei neužtenka. Naujoji paramos strategija turėtų apimti kolektyvinį sprendimą dėl ES karinės pramonės stiprinimo. Nedelsdami turime pradėti gaminti tai, ko reikia Ukrainos gynybai ir pergalei”, — teigia A. Kubilius.

Dokumentą posėdyje Europos Parlamente pristačiusi ELP frakcijos vicepirmininkė Rasa Juknevičienė pabrėžė: „Jeigu kas nors galvoja, kad be Ukrainos pergalės mes sugebėsime atstatyti ilgalaikę taiką Europos žemyne, jie labai klysta.

„Istorijose vadovėliuose išliks ne tie politikai, kurie šiemet laimės rinkimus ar pragmatiniais sprendimais sustiprins savo šalių ekonomiką. Istorija atsimins tuos, kurie sugebės nugalėti Rusijos, Irano, Šiaurės Korėjos diktatorius. Ir aš tikiu, kad Europa tai gali pasiekti.

Bet kartais su baime klausau politinių debatų. Jeigu kas nors Vakarų Europoje nemato nieko bloga, jei Europos Sąjunga sugrįžtų į „senosios“ Europos ribas, kad tik Rusija nepasiektų jų sienų, jie skaudžiai klysta. Išdavę Ukrainą, mes karą Europoje tik pratęsime. Dėl to drąsus ir ryžtingas Ukrainos pergalės planas – ypatingai svarbus žingsnis“, – teigė R. Juknevičienė.

Šiandien priimtame dokumente įtvirtinta nuostata, jog lemiama Ukrainos pergalė — ir Rusijos pralaimėjimas — yra labai svarbūs Europos ir pasaulio saugumui. Pabrėžiama, kad Ukrainai turi būti suteikta visa būtina parama, įskaitant skubią karinę, ekonominę, politinę ir humanitarinę pagalbą. Didelis dėmesys teikiamas ES karinės pramonės stiprinimui. Europa turi būti pasiruošusi užtikrinti žemyno saugumą nepriklausomai nuo JAV indėlio.

Europarlamentarų A. Kubiliaus ir R. Juknevičienės teigimu, šiandieninė padėtis yra neadekvati ir nepriimtina: nepaisant to, kad bendras Vakarų valstybių BVP yra 25 kartus didesnis už Rusijos BVP, 2023 m. Vakarų karinė parama Ukrainai sudarė tik 0,1 % bendro BVP. Rusija karinei agresijai skyrė daugiau kaip 6 % savo BVP, o Ukraina savo gynybai – apie 25 %.

Šioms spragoms užpildyti, ELP frakcija ragina ES institucijas, glaudžiai bendradarbiaujant su Ukraina ir NATO partneriais, nedelsiant parengti visos ES planą Ukrainos pergalei.

2024.04.15

EP nariai: „Rusijai ypatingai svarbūs mūsų Europos Parlamento rinkimai dėl Ukrainos ir Rusijos klausimų”

Šioje savaitės vaizdo apžvalgoje – vienoje paskutinių šią kadenciją – europarlamentarai Andrius Kubilius ir Rasa Juknevičienė nutarė daugiausiai dėmesio skirti tam, kas šiuo metu aktualu Europos Parlamente, apie ką rašo „Politico“, kuo domisi kitų šalių žiniasklaida, ekspertai – kaip Rusija dalyvauja Europos Parlamento rinkimuose (visas vaizdo įrašas: https://youtu.be/zDU5GpMtefg_)

EP nariai teigė norintys koncentruotis ir į tai, kaip Rusija dalyvauja Lietuvos rinkimuose, kurių šiais metais bus net treji.

„Kremliui patys svarbiausi Prezidento bei EP rinkimai. Lietuvos ekspertai, politologai, žiniasklaida vengia šitos temos. Aš negirdžiu apie tai diskutuojant, aiškinant žmonėms, kokie Rusijos interesai, kokiais metodais ji rinkimuose dalyvauja. Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen kalbėdama šią savaitę Atėnuose, pirmą kartą iš tokio aukšto rango politikų atvirai perspėjo visą Europą, kad Europos Parlamento rinkimuose Rusija dalyvauja labai tiesiogiai, jau ne tik pradėjusi karą ar sukėlusi sumaištį Europos kontinente“, – sakė R. Juknevičienė.

EK pirmininkė U. von der Leyen įvardijo tris partijas: Alternatyva Vokietijai (AFD), Marine Le Pen partija Prancūzijoje ir Konfederacija Lenkijoje, kuri buvo viena iš ūkininkų streikų organizatorių. Tai, pasak EK pirmininkės, yra V. Putino draugai, o tokių partijų kiekvienoje valstybėje yra ir daugiau.

EP narys A. Kubilius pasiūlė paskaityti kai kuriuos jų ankstesniais metais parašytus tekstus šiuo klausimu.

„2014 metais buvome parašę memorandumą „Rusijos sulaikymo minkštoji strategija“, kurioje daug kalbėjome apie Rusijos minkštųjų galių strategiją. Tada nebuvo tokių terminų, kaip hibridinės atakos ar hibridiniai puolimai. Vėliau, 2018 metais, pats padariau apžvalgą „Kremliaus hibridiniai karai prieš Lietuvą. Niekada nesibaigianti istorija “, kuri buvo paskelbta Lietuvos žiniasklaidoje. Mes turime tikrai daug patirties. Naiviai galvoti, kad jau pasibaigė kremliaus hibridiniai karai prieš mus, būtų saviapgaulė“, – pažymėjo EP narys.

Jis priminė, kad dar 2014 metais citavo vieną iš tokių Rusijos hibridinių karų architektų, Konstantiną Kosačiovą, tuometinį Dūmos deputatą, po to valdžiusį Rusijos hibridinių karų agentūrą „Rossotrudnichestvo“.

„Jis sakė, kas Rusijoje turi būti svarbu: turi būti svarbu ne tik, kaip okupuoti kariniu požiūriu vienas ar kitas teritorijas, bet kaip pradžioje okupuoti toje teritorijoje gyvenančių žmonių širdis ir protus. Štai su kuo mes ir susiduriame. Rusija nuosekliai siekia išnaudoti visas galimybes, ypatingai demokratinėje Europoje, atvirus komunikacijos kanalus tam, kad drumstų žmonių širdis ir protus, ir bandytų juos okupuoti”, – kalbėjo A. Kubilius.

Jo teigimu, galime matyti, kad Rusija dirba nuosekliai ir sistemingai, bandydama perimti politikus, partijas, net ir valstybes – taip pat ir Europos Sąjungoje.

Galima labai nesunkiai pamatyti: jei partija ar politikai imasi kai kurių veiksmų, kurie labai panašūs į Kremliui parašytą „partitūrą“, tai dažniausiai tokia partija ar tokie politikai ir yra Kremliaus agentai.

„Kaip mes dabar matome Lietuvoje ir Europoje, atsiranda vis daugiau politikų, kurie sako: mes už taiką, reikia baigti karą, bet tą karą reikia baigti labai paprastu būdu, reikia neduoti Ukrainai ginklų. Tai visiškas Rusijos scenarijus“, – pažymėjo politikas.

Pasak R. Juknevičienės, Lietuvos ekspertams visai naudinga paklausyti, ką kalba solovjovai, kad žinotum ir matytum, jog lygiai tą patį kalba Alternatyva Vokietijai, M. Le Pen, Lietuvoje – R. Žemaitaitis, E. Vaitkus, kuris surinko parašus ir dalyvaus Prezidento rinkimuose, bet siūlo išstoti iš NATO. Ji teigė įžvelgianti tokių gaidelių ir I. Vėgėlės kalboje, kai jis siūlo draugauti su A. Lukašenka.

„Aš noriu paminėti konkrečias pavardes. Europoje įvardintas Alternatyvos Vokietijai politikas Petr Bystron 2022 metais lapkričio mėnesį R. Žemaitaičio kvietimu atvyko į Lietuvą, po to savaitei dingo iš Lietuvos, jo pėdsakai nuvedė į Baltarusiją. Ir ko jis ten važiavo? Greičiausiai susitikti su visokiais kremliaus kosačiovais. Aš stebiu debatus Europos Parlamente; tai būtent po šito P. Bystron vizito, Europos Parlamente atsigavo visa prorusiška retorika“, – sakė EP narė.

Jos teigimu, atrodo, lyg būtų atstatyti po 2022 m. agresijos nutrūkę saitai. Europarlamentarė svarstė, ar mes ne pernelyg nustūmėme šitą temą į šoną?

„Europoje dabar drąsiau kalbama apie Rusijos įtakas, nei pas mus Lietuvoje. Lietuvoje dėmesys nukreipiamas į kitas grėsmes. Nenustebčiau, jei po rinkimų Valstybės saugumo departamentas praneštų, jog Lietuvoje jie nepastebėjo Rusijos kišimosi į rinkimus“, – sakė R. Juknevičienė.

A. Kubilius apgailestavo, kad ginantis nuo tokių hibridinių grėsmių, Lietuvoje labai pritrūksta analitinių gebėjimų. Jo teigimu, reikia neužmiršti, kad okupuojant žmonių širdis ir protus, NATO 5-tas straipsnis ar vokiečių brigada neapgins. Todėl svarbu matyti visą panoramą ir pasidaryti išvadas bei pateikė Slovakijos pavyzdį.

EP narės R. Juknevičienės teigimu, saugumo tarnybos dažnai priverstos nuo politinių procesų atsiriboti, kad neatskleistų paslapčių.

Bet mes – politikai, ekspertai, politologai, rinkėjai – turime analizuoti, nepasiduoti įtakoms. Ji kėlė klausimą, kodėl Rusijai reikia palankių kandidatų Prezidento rinkimuose? Pasak politikės, atsakymas labai aiškus.

„Mūsų Prezidentas važiuoja į Europos Sąjungos institucijas, sėdi prie apvalaus stalo ir dažnai turi veto teisę. Rusijai ypatingai svarbūs mūsų Prezidento rinkimai dėl Ukrainos ir Rusijos klausimų. Rusijai labai svarbu, kad prie to apvalaus stalo sėdėtų ne toks aktyvus žmogus, kuris paremtų Ukrainą. Kodėl R. Karbauskis sako, kad reikia kovoti prieš I. Šimonytę? Kremliaus tas pats interesas. Kremliaus interesas šituose Prezidento rinkimuose yra tas, kad jokiu būdu nelaimėtų I. Šimonytė“, – kalbėjo R. Juknevičienė.

Pasak A. Kubiliaus, kyla klausimas, kaip nuo to gintis – tas klausimas kyla ne tik Lietuvai, bet ir Europos Sąjungai.

EP narys pasiūlė sudaryti galimybes patiems žmonėms daug efektyviau gintis.

„Demokratija turi ginti pati save. Dabar mūsų demokratinę sistemą išnaudoja Rusija kurdama sau palankius darinius. Aš matyčiau labai paprastą sprendimą: sutarti, kad kažkoks nepriklausomas Europos Parlamento parlamentinių tyrimų skyrius kiekvienais metais pradėtų skelbti Rusijos įtakos indeksą atskiriems politikams, partijoms, valstybėms pagal labai aiškius požymius. Pavyzdžiui, jei valstybės įsivedinėja užsienio agentų įstatymą, tariamai dėl skaidrumo, bet norima visas pilietines visuomenės organizacijas, kurios vienaip ar kitaip bendradarbiauja su Vakarų atitinkamomis organizacijomis, iš jų gauna paramą, kovoja už demokratiją, žmogaus teises, visas jas pavadinti užsienio agentų organizacijomis. Tokios rusiškos nuostatos bandomos plėsti Sakartvele, Kirgizijoje. Tai galėtų būti vienas iš akivaizdžių požymių, pagal kurį galėtum sakyti, kiek šita šalis yra įtakota Rusijos“, – kalbėjo A. Kubilius.

R. Juknevičienė pateikė Kauno mero V. Matijošaičio pavyzdį. Pasak jos, paaiškėję faktai, kad V. Matijošaičio įmonė net karinio tipo sankcionuotas prekes veža per Kaliningradą ir parduoda Rusijai – tai yra ryškiausias Rusijos sėkmės pavyzdys Lietuvoje.

„Tai žmogus, dirbęs sovietinėje vidaus reikalų sistemoje, atsakingas už ryšius su KGB, jis nebuvo tas, kuris gaudė vagis, jis buvo tas, kuris prižiūrėjo Sąjūdžio žmones, visokius neformalus, buvo KGB žmogus Vidaus reikalų ministerijoje, 1991 metais po Rugpjūčio pučo išėjęs į „verslą“, kai tuo metu Rusija KGB dalijo pinigus visiems saviems. Ir jiems – V. Uspaskichui, R. Paksui, V. Matijošaičiui – buvo priesakas sugrįžti į politiką ir atlikti tam tikras užduotis“, – sakė EP narė.

Ji teigė, kad lieka tos pačios nuomonės, jog V. Matijošaitis buvo Rusijos operacija Kaune – sukompromituoti labiausiai patriotišką lietuvišką miestą.

Anot A. Kubiliaus, visiškai akivaizdu, kad per su Rusija susijusį verslą, ji kuria įvairius politinius darinius Lietuvoje. „Deja, bet Lietuvoje reikia kelti klausimą, koks yra skirtumas tarp rusiškų trąšų ir baltarusiškų trąšų“, – sakė jis.

R. Juknevičienė akcentavo, kad kol mes neįveiksime šito baisaus režimo, kuris okupuoja Ukrainą, okupuoja protus ir kišasi į Europos gyvenimą, kuris nori suskaldyti Europą, kuris sąmoningai ir atvirai remia kraštutinius dešiniuosius arba kairiuosius, kuris skleidžia neapykantos politiką, kad apskritai demokratijos susilpnėtų, tai bus nesibaigianti tema. Ji paragino neapsigauti, įjungti savo protus, mąstymą ir nepasiduoti.

2024.04.12

Liudas Mažylis. Europos Parlamente – ryžtas veikti

Balandžio mėnesį vyksta paskutiniai 2019–2024 m. Europos Parlamento (EP) kadencijos posėdžiai. Europos liaudies partijos frakcijos narys prof. Liudas Mažylis teigia, kad nelengvi iššūkiai ES ne naujiena. Tačiau pastarasis laikotarpis iš Bendrijos reikalauja neeilinio sutelktumo. Artėjant Lietuvos narystės ES 20-mečiui, europarlamentaras iš savo veiklos perspektyvos aptaria dabartines aktualijas ir svarbiausias temas.

Lietuvos narystės NATO 20-mečio proga Ukrainos centre Vilniuje pristatėte iš Briuselio parvežtą parodą „Nuo Helsinkio iki Kijivo: atgal į ateitį“. Priminkite, kokia tai ekspozicija. Kodėl dabar pasirinkote ją pristatyti Lietuvoje?

Kai rengiau šią parodą tikslas buvo pavaizduoti naujų modernių demokratinių valstybių atsiradimą Europoje nuo Baltijos jūros iki Juodosios jūros 1917–1918 m. ir kolektyvinio regioninio saugumo siekius anuomet ir mūsų laikais. Pernai lapkritį ši paroda buvo eksponuojama EP rūmuose Briuselyje. Jos atidaryme europarlamentarai ne tik akcentavo savo valstybių susikūrimo po Pirmojo karo svarbius aspektus, bet visi, be išimties, didelį dėmesį skyrė ir Ukrainai šiandien, kuri vienintelė šiame regione nėra ES ir NATO nare. Pernai prie NATO prisijungė ir Suomija, šiemet ir Švedija, o tai esmingai stiprina mūsų Baltijos jūros regiono saugumą. Bet tol, kol mes nebūsime viename gynybiniame aljanse su Ukraina, tol negalėsime jausti užtikrintumo. Suėjus dvejiems metams nuo Rusijos vykdomo totalinio karo prieš Ukrainą pradžios, nusprendžiau šią ekspoziciją, kurioje vaizduojamos įvairios deklaracijos, žemėlapiai, dokumentai, pristatinėti visose šešios regiono valstybėse. Ją atidarant Ukrainos centre Vilniuje, čia dalyvavę šio regiono – nuo Suomijos iki Ukrainos – ambasadoriai, diplomatai Lietuvoje, pabrėžė lygiai tą patį: Ukraina turi tapti ES, NATO nare, o be jos mūsų valstybių ateities saugumas neįmanomas.

Kalbant apie paramą Ukrainai, ką šiuo metu daro ES, EP?

Šiemet Europos Vadovų Tarybai pavyko perlaužti Orbano Vengriją ir atblokuoti 50 mlrd. eurų paramą Ukrainai, kuri besiginančiai ir rusų atakų nukankintai šaliai yra tiesiog gyvybiškai svarbi. Pernai vyriausias ES diplomatijos įgaliotinis J. Borrellis pasiūlė naują pagalbos Ukrainai fondą pagal Europos taikos priemonę. Tikimės, kad per ateinančius ketverius metus kasmet šio fondo biudžetas sieks po 5 mlrd. eurų. Naujas fondas leis ir toliau remti Ukrainos ginkluotąsias pajėgas. O 2022–2024 m. pagal Europos taikos priemonę ES jau sutelkė 11,1 mlrd. eurų Ukrainos ginkluotosioms pajėgoms remti. EP neseniai priėmėme rezoliuciją dėl ryžtingos ES pagalbos Ukrainai poreikio praėjus dvejiems metams nuo Rusijos agresyvaus karo prieš Ukrainą pradžios. Turime užmegzti ilgalaikį dialogą su Europos, ne trečiųjų šalių, gynybos bendrovėmis, tam, kad būtų užtikrinta pastovi šaudmenų, sviedinių ir raketų, gamyba. Europa turi suteikti Ukrainai oro gynybos sistemų: tiek dronų, tiek dar labiau – antidronų, tolimojo nuotolio raketų, bepiločių orlaivių ir ginklų, artilerijos. O užsakymai turėtų būti teikiami Europos šalių pramonei, ne trečiosioms šalims. Pritarėme, kad visi ES ir NATO sąjungininkai turėtų remti Ukrainą karine prasme, skirdami ne mažiau kaip 0,25 proc. nuo BVP per metus. Taip pat EP sutariame, kad šios institucijos vaidmuo Ukrainos derybų dėl narystės ES procese, kuriam žalia šviesa buvo suteikta pernai gruodį, turi tik didėti. Mes nuo pat pradžių rėmėme Ukrainos narystę ES, rėmėme, kad derybų pradžia būtų patvirtinta dar šios kadencijos metu, todėl ryžtas negali menkti ir ateityje. Kovą EP balsavome dėl laikinų prekybos liberalizavimo priemonių, kuriomis siekiama sustiprinti prekybos srautus tarp ES ir Ukrainos, pratęsimo. Ryžtingai palaikiau pasiūlymą, nes ekonominė parama Ukrainai būtina.

O kaip dėl pačios Rusijos, ko ES imasi dėl Rusijos įtakos silpninimo?

Čia iššūkių netrūksta, sankcijų paketus mes jau rutinos pagauti numeruojame, bet šią dieną pagrindinis sankcijų tikslas – priversti Rusiją nutraukti karą – vis dar nėra pasiektas. Naujausias, 13-asis sankcijų paketas įtraukė dar papildomai 200 asmenų ir subjektų, o iš viso jų yra 2000. Naujausiomis priemonėmis siekiama apriboti Rusijos ginklų pramonės galimybes gauti komponentų dronams gaminti. Bet kartu žinome, kad ankstesnes sankcijas bandoma apeiti, kad prekyba vyksta per Centrinės Azijos šalis. Pernai lapkritį EP priėmėme rezoliuciją dėl ES sankcijų Rusijai veiksmingumo, pritarus, kad ES lygmeniu reikia sustiprinti ir centralizuoti sankcijų įgyvendinimo priežiūrą bei sukurti sankcijų vengimo prevencijos ir stebėsenos mechanizmą. Trečiosios šalys, kurios padeda Kremliui apeiti sankcijas, turi būti daug griežčiau baudžiamos ne tik antrinėmis sankcijomis, bet ir diplomatinių santykių lygmeniu. Sausį, balsuojant dėl ES Vidurinės Azijos strategijos, taip pat įtraukėme sankcijų apeidinėjimo problemą. Visgi, dar yra sričių, kur sankcijas reikia įvesti. Štai EP neseniai dalyvavau debatuose dėl sankcijų Rusijos ir Baltarusijos maisto bei žemės ūkio produktų importui į ES. Tas importas ne tik kenkia mūsų bendrai rinkai, bet dar šie nedemokratiniai režimai iš ES uždirba po daugiau nei 1,5 mlrd. eurų per metus už šiuos produktus. Paskaičiuokime, kiek dronų išeitų Ukrainos bombardavimui už tokią sumą! Baltarusijai iš šios sumos tenka daugiau nei 200 milijonų ir mes gerai suprantame, kad viskas nukeliauja Minsko režimui ar karo rėmimui, dezinformacijai. Europos Komisija (EK) kovo pabaigoje paskelbė, kad planuoja įvesti muitus iš Rusijos ir Baltarusijos importuojamiems grūdams. Tai turėtų duoti tokį patį rezultatą, kokį duotų sankcijos.

Jūs, dirbdamas EP, visuomet daug dėmesio skiriate Baltarusijos situacijai, kaip ją vertinate šiuo metu?

Kadencijos pradžioje tapau Delegacijos ryšiams su Baltarusija nariu. Nors didelių optimistinių vilčių neturėjau jau tada (režimas jau tada nebuvo demokratinis, tapęs Kremliaus marionete, o kai Lietuvos pašonėje stovėjo Astravo atominė), bet tai, kas įvyko po to – prieš metus būtų atrodę neįtikėtina. Neteisėti Prezidento rinkimai, savų piliečių suėmimas ir kalinimas, dirbtinai sukelta nelegalių migrantų krizė prieš Lietuvą ir Baltijos šalis, Rusijos kariuomenės priėmimas į savo teritoriją karui prieš Ukrainą, logistikos suteikimas Rusijos karinei technikai, planai kartu su Kremliumi dislokuoti branduolinį ginklą Baltarusijoje… Minsko retorika Baltijos šalių ir visos Europos atžvilgiu apskritai tampa nevaldoma. Jau kiek kartų pasisakiau iš tribūnų, kad mes per daug ignoruojame Baltarusiją, per daug nerimtai žiūrime į Minsko režimą, į Lukašenką. Baltarusijos režimas yra karo prieš Ukrainą bendrininkas, todėl seniai pasisakau, kad sankcijos turi būti tolygios, kaip ir Kremliui. EP, o kartu ir aš raštiškai bendraudamas su EK bandau palaikyti glaudų dialogą, bandant informuoti bei sužinoti EK veiksmus, tiek teikti siūlymus dėl iš Baltarusijos kylančių migracinių bei branduolinių grėsmių valdymo poreikių. Reikia griežtesnės migracijos kontrolės dėl didėjančių srautų iš Baltarusijos. Tikėkimės, kad vadinamasis „Prieglobsčio ir migracijos paketas“, priimtas EP balandžio 10 d., įgalins veikti visos ES lygmeniu, o ne valstybėms pavieniui. Štai kovo mėnesį kreipiausi į EK dėl Minsko režimo ketinimų šį balandį priimti naują karinę doktriną, kuri leistų „gynybos“ tikslais panaudoti taktinį branduolinį ginklą iš Baltarusijos teritorijos. Baltarusija ilgai negavo tikslinių sankcijų. Vos ne tik „tarp kita ko“ principu pavieniai keli juridiniai ir fiziniai asmenys yra įtraukiami prie sankcijų, skirtų Rusijai.

Kovo pabaigoje EP vyko 11-oji ES ir Rytų Partnerių EURONEST Parlamentinės asamblėjos sesija. Jos metu buvo priimtas ir Jūsų rengtas pranešimas dėl Rusijos vykdomo karo ekonominio poveikio Ukrainai ir visai Rytų kaimynystei.

EURONEST Parlamentinėje asamblėjoje, vienijančioje EP ir Rytų kaimynystės šalių: Armėnijos, Azerbaidžano, Sakartvelo, Moldovos ir Ukrainos parlamentus, priimdami šį pranešimą mes kalbame ne tik apie ekonomiką, bet ir apie bendrą ES ir Rytų partnerių poziciją Rusijos, Baltarusijos atžvilgiu. Svarbu, kad ES ir Rytų partnerių sutarimas būtų vienodas. Rusijos karo žala Ukrainos bei visos Europos ekonomikai – akivaizdi, turime sutelkti visas turimas ES priemones ir šių valstybių paramą. Kartu nelengvoje situacijoje atsidūrusi ir Moldovos ekonomika. Reikia skatinti ES baigti teisinius procesus, kad įšaldytos Rusijos lėšos būtų panaudojamos paramai Ukrainai. Taip pat pačios sesijos metu daug dėmesio skyrėme Moldovos bei Ukrainos narystės dėl ES derybų etapui, Sakartvelo perspektyvai Bendrijoje. ES taip pat turi toliau remti šių valstybių pažangą, demokratijos stiprinimo siekius ir apskritai didinti savo įtaką Rytų Europoje, neleisti Rusijai užimti galios pozicijų.

Pabaigai, norėtųsi aptarti vieną svarbiausių temų šios EP kadencijos pradžioje – sveikatą. Jūs dalyvavot sprendžiant sveikatos klausimus, veikėte kovos su vėžiu ir COVID-19 įgytos patirties ir pasiruošimo ateičiai komitetuose. Ar sveikatos klausimai išliks ES prioritetu?

Ši ES kadencija prasidėjo beprecedente pandemija. Ją pavyko suvaldyti veikiant visoms valstybėms narėms solidariai ir tai buvo esminis žingsnis gelbėjant žmonių gyvybes. Koordinuotai dalinomės vakcinomis, tiek tarp valstybių narių, tiek ir su trečiosiomis šalimis. Mano Europos liaudies partijos frakcija akcentavo kovos su vėžiu prioritetą: pavyko sukurti komitetą, kuris parengė detalią strategiją. Išskyrėme daug sričių, kurios tinka ir bendriems sveikatos klausimams: paslaugų prieinamumas, gydymo kokybė, tyrimų duomenų dalijimasis. Čia atsivėrė ne kartą mano Parlamente akcentuota Rytų ir Vakarų Europos sveikatos apsaugos atskirtis. Svarbu ir farmacijos stiprinimas bendroje rinkoje, kuo mažesnė priklausomybė nuo trečiųjų šalių. O man tikrai pasitaikė didžiulė garbė prisidėti prie Lietuvoje veikiančios vienos sėkmingiausių hepatito C prevencinės patikros programos atsiradimo. Štai neseniai viename Lietuvos miestelyje prie manęs priėjo moteris, kuri papasakojo, kad patikros metu jai buvo atrastas hepatito C virusas ir iškart pradėtas gydymas vaistais, kurie yra 100 proc. kompensuojami. Nuo programos pradžios, 2022 m. gegužės, iki dabar jau patikrinta daugiau nei 1 milijonas mūsų piliečių. O gydymas taikomas 3,5 karto daugiau pacientų nei iki jos pradžios. Tai gelbsti gyvybes, padeda ir kovoje su kepenų vėžiu. Lietuva yra pirmoji Centrinės Europos šalis, pradėjusi įgyvendinti šią programą. Neabejoju, kad sveikata liks ES prioritetu, judama link Europos sveikatos sąjungos.